Achille Campanile

       TALEIRANAS, ARBA SENOJI DIPLOMATIJA

       Taleiranas yra pasakęs: „Kalba diplomatui yra priemonė ne atskleisti, o nuslėpti mintį“.
       Na ir suprask, ką jis norėjo pasakyti šia fraze, jeigu turėsime galvoje tai, kad kalba jam buvo priemonė nuslėpti mintį. Šiaip ar taip, posakis apibūdina dabar diplomatijos praktikoje įsigalėjusius šio garsaus veikėjo politikos kanonus, kurių esmė ta, kad niekada negalime sakyti teisybės.
       Jūs paprieštarausite: girdi, jeigu diplomatų žodžius suprasime atvirkščiai, tai Taleirano sistema neteks savo galios. Aš irgi taip manau. Ir nesuprantu, kodėl ligi šiol diplomatai atkakliai iškraipo tiesą, kai visi puikiausiai žino, kad jų sakomus žodžius reikia suprasti atvirkščiai.
       Tačiau neskubėkime. Juk šią sistemą, kaip ir bet kurią kitą, galima taikyti labai įvairiai, ir pats Taleiranas puikiai ja naudojosi. Užsienio politikoje jam viskas ėjo kaip iš pypkės.
       Taleiranas sakydavo priešams:
       – Žinote, mes visai neturime ginklų.
       Priešai puldavo ir gaudavo į kailį: Taleiranas turėjo į valias patrankų.
       O kai šalis dėl ginklų stokos nebūtų galėjusi kariauti, Taleiranas, kalbėdamasis su užsienio ministrais ir pasiuntiniais, atsainiai švaistydavosi tokiais žodžiais:
       – Neišmanau, kur dėti bombas ir patrankų sviedinius. Jų turime daug, tiek daug, kad tiesiog neišmanau, kur juos dėti.
       Svetimšaliai užkibdavo ant meškerės. Ir į karą nesiveldavo, nors Taleiranas neturėdavo nė vieno šovinio.
       Kartais šis gudrus politikas sakydavo balta, kad niekas nepamanytų, jog iš tikrųjų juoda. O kitąsyk jis pasakydavo taip, kad pašnekovai, žinodami jo klastą, galvotų, jog iš tikrųjų juoda, nors buvo kaip tik balta. O kartais sakydavo balta, kad jo klausytojai, žinodami velnišką jo gudrumą, manytų, jog jis nori primygtinai juos įtikinti, kad tai iš tikrųjų yra balta, nors iš tiesų buvo kaip tik juoda. O dar kartais...
       Tuo metu jo namuose kilo nepasitenkinimas. Naivuoliai nenorėjo suprasti gudrios diplomatinio meno taisyklės.
       Taleiranas išdėstė jiems savo teoriją ir pareikalavo, kad jos būtų laikomasi kasdieniame gyvenime.
       – Atminkite, – aiškino jis, – niekada niekam neatskleiskite savo ketinimų. Žodžiai privalo nuslėpti mintį.
       Bet iš tikrųjų viskas buvo atvirkščiai, ir vis dėl tų jo gudrybių.
       Taleiranas pareikšdavo:
       – Šiandien pietums norėčiau ne mėsos, o žuvies.
       Iš tikrųjų jis norėjo mėsos. Tačiau namiškiai, pamiršę jo teoriją, patiekdavo žuvį. Garsusis diplomatas niršo.
       – Tu gi pats prašei žuvies, – teisinosi jo šventuolė žmona, puiki, bet apykvailė moteris.
       O Taleiranas kad užriks:
       – Šimtą kartų sakiau, kad kalba turi ne atskleisti, o nuslėpti mintį!
       – Ar mėgsti keptą kalakutą? – paklausė Taleiraną jo kaimietis dėdė, norėdamas pasiųsti sūnėnui Kalėdoms porą kalakutų.
       Taleiranas labai mėgo kalakutieną. Jis viską pasaulyje būtų atidavęs už tokią dovaną.
       – Na ką tu! – atsakė jis, norėdamas nuslėpti savo mintį.
       Ir kaimietis dėdė pasilaikė kalakutus, kuriems, aišku, tai buvo mirtinas įžeidimas, nes jie naiviai manė, kad Taleiranas jų nemėgsta. Ką padarysi! Argi išaiškinsi kalakutams diplomatijos paslaptis?
       Žinoma, namiškių neišmanymas baisiai slėgė Taleiraną. Jis, pavyzdžiui, paprašydavo:
       – Šiandien pataisykite vakariene, ne septintą, o aštuntą valandą kaip visada, nes vakare niekur neisiu.
       Iš tikrųjų jam reikėjo išeiti, todėl turėjo pavakarieniauti anksčiau, bet jis kaip paprastai nuslėpė tai, ką galvoja. O tas galvijas ūkvedys, ničnieko nenutuokdamas apie diplomatiją, šeimininko žodžius priėmė už gryną pinigą ir lygiai aštuntą padavė vakarienę. O dangau! Taleiranas pašoko:
       – Aš gi jums sakiau: šiandien vakarieniausiu anksčiau!
       – Taigi, taigi... – suglumęs bambėjo ūkvedys.
       – Bet kaipgi jūs nesuprantate, kad žodžiai turi nuslėpti mintį? Aš norėjau vakarieniauti septintą valandą, ir nuslėpiau tai paskyręs vakarienę aštuntą. O jeigu aš, atvirkščiai, būčiau atvirai pasakęs, jog čia paslėpta mintis, aš norįs vakarieniauti aštuntą, būtumėt padavę ją aštuntą. Todėl ir pasakiau; valgysiu aštuntą, nes nenorėjau vakarieniauti aštuntą. Ar supratote?
       – Ne, – visai atvirai, kone ciniškai prisipažino kvailas ūkvedys.
       Užtat, priešingai, Taleiraną puikiai suprato žmona, nors jis vis dar tuo netikėjo. Vengdamas, kad nepasikartotų tie nemalonūs nesusipratimai, kurie jau buvo apvertę aukštyn kojom visą jo asmeninį gyvenimą, jis nutarė viską smulkmeniškai jai išaiškinti. Pavyzdžiui, jis sakė žmonai:
       – Rytoj nevažiuosiu į Vieną, vadinasi, nereikia krauti lagaminų.
       Žmona suprato, kad į Vieną jis važiuos, ir tai buvo gryna teisybė. Bet kalbėdamas apie svarbius reikalus, Taleiranas nepasikliaudavo žmonos nuovoka ir pridurdavo:
       – Tu tikriausiai iš mano žodžių supratai, kad aš važiuosiu ir reikia krauti lagaminus. Ar ne?
       – Taip, – atsakydavo ponia, tvirtai tikėdama, kad vyras ir toliau slepia tai, ką galvoja.
       Ir rytojaus dieną – jokių lagaminų.
       Bet kartais vyras kokia fraze nuslėpdavo mintį, o paskui iš tikrųjų pasakydavo, ko nori, ir tada geroji moteris išsyk nesuprasdavo, kuri čia tikroji Taleirano mintis. Ir kad vyras suprastu jog ji nesuprato, žmona paskubėdavo patvirtinti:
       – Supratau.
       Ir viską darė atvirkščiai, negu norėjo Taleiranas.
       – Bet kaipgi taip? – šaukdavo vyras. – Juk man sakei, kad supratai!
       O ji atsakydavo:
       – Aš taip pat nuslėpiau savo mintis.
       Padėtis darėsi vis keblesnė. Namuose lyg tyčia viskas buvo atbulai. Namiškiai jau nebesuprato Taleirano. Garsiajam diplomatui tai buvo smūgis į paširdžius. Savo namuose jis jautėsi nesuprastas genijus. Pagaliau, tuščiai ne sykį mėginęs išmokyti namiškius savo gudraus metodo, Taleiranas visai jo atsisakė.
       Tad nors ir būdamas rafinuotas diplomatas su visais kitais, savo šeimos rate nusileido, ėmė vadinti daiktus tikraisiais vardais. Pavyzdžiui, suskaudus pilvui, jis atvirai pasakydavo:
       – Šiandien vakare vietoj kiaulienos su padažu prašau man išvirti kokio nors sultinio.
       Ir jis iš tikrųjų norėjo sultinio.
       Bet buvo per vėlu! Namuose jau buvo perpratę jo sistemą, įspėję paslaptį, suradę jo diplomatijos raktą. Ir vakare jam padėdavo ant stalo kiaulienos su velniškai aštriu padažu.
       – Dėl dievo meilės, – kalbėjo Taleiranas, – aš jau nebeslepiu nuo jūsų savo minčių. Tad ir jūs nesupraskite mano žodžių atvirkščiai!
       Bet kur tau! Išaiškinkite tai tiems, kurie išėjo didžiojo diplomato mokyklą. Kai jis paprašydavo, kad jo nesuprastų atvirkščiai, jie suprasdavo jo žodžius atvirkščiai ir galvojo, kad ir jį patį reikia suprasti atvirkščiai, todėl ir suprato jį atvirkščiai.
       Kas turi galvą, tas supras ir kitam paaiškins.
       Jūs manykit, ką norit, o aš savo pasakiau.

       Vertė A. Vaišnoras
       Versta iš: „Vite degli uomini illustri“, 1975

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt