TEKSTAI.LT
<< Atgal

 
Paul Celan

Eilėraščiai iš knygos „AGUONA IR ATMINTIS“

Smėlis iš urnų
Paskutinė vėliava
Prisiminimas iš Prancūzijos
Tolumos pagarbinimas
Vėlai ir giliai
Corona
Mirties fuga
„Naktį, kai meilės švytuoklė siūbuoja...“
Tylos!
Su kirviais žaisdamas
Tolumos
Į šerną panašus
Tas, kur mums valandas skaitė
Šlaitas
Laiko akis
Kenotafas
Gėlė
Sniego patalas
Psalmė
Mirguliuojantis medis
„Buvo žemė juose, ir...“

Į viršų

Smėlis iš urnų

Užmaršties namai žali kaip pelėsiai.
Prie vėjuotų vartų muzikantas žydruoja su nukirsta galva.
Jis muša tau būgną iš samanų ir karčiųjų plaukų
                                                                  nuodėmingų;
Pūliuojančiu kojos pirštu tavo antakį piešia jis smėly.
Ilgesnį antakį piešia, nei buvo, tavo lūpų raudonį.
Tu urnas pripildai ir maitini savo širdį.

Vertė Sigitas Geda

Celan, Paul. Aguona ir atmintis: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1979.

Į viršų

Paskutinė vėliava

Vandenų spalvos žvėris bus pagautas temstančiuos
                                                                        plotuos.
Taip uždėta tau bus kaukė ir blakstienos žaliai nudažytos.
Dubuo su snaudžiančiais šratais bus paduotas
                                                           į juodmedžio stalą:
nuo pavasario lig pavasario putoja čia vynas, tokie
                                                                   trumpi metai,
tokia ugninga šaulių dovana – svetimos šalies rožė:
dvejojanti tavo barzda, medžio stuobrio beprasmiška
                                                                               vėliava.

Debesys ir lojimas! Jie gena iliuziją į papartį!
Jie meta tinklus kaip žvejai į šviesą netikrą, į dvelksmą!
Jie apveja lyną apie karūnas, ir kviečia jie šokiui!
Ir plauna ragus versmėje – taip mokosi jie vilionės.

Ar skraistė gera, kuria prisidengti norėjai, ar užstos ji
                                                               švytėjimą?
Jie vejas kaip miegas apie stiebus, tarsi siūlytų sapną.
Širdis jie sviedžia į aukštį, beprotybės kamuolius
                                                               samanotus,
O vandenų spalvos vilna, mūsų vėliava bokšte!..

Vertė Sigitas Geda

Celan, Paul. Aguona ir atmintis: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1979.

Į viršų

Prisiminimas iš Prancūzijos

Svajok su manimi: dangus Paryžiaus, didelis rudens
                                                                  vėlyvis...
Iš gėlininkių pirkome sau širdis:
jos buvo žydros ir vandenyje pražydo.
Pradėjo lyt ir mūsų kambary,
atėjo mūs kaimynas, mesjė Le Sonžas, toks žmogelis
                                                                        liesas.
Mes lošėm kortom, pralošiau jam vyzdžius.
Paskolinai man plaukus – pralošiau, jam sekės.
Jisai išėjo, paskui jį lietus.
Mes buvom mirę ir galėjome alsuoti.

Vertė Sigitas Geda

Celan, Paul. Aguona ir atmintis: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1979.

Į viršų

Tolumos pagarbinimas

Tavo akių versmėje
klajonių jūros žvejų tinklai.
Tavo akių versmėje
tesi jūra pažadus savo.

Čia metu aš
širdį, buvusią tarp žmonių,
rūbus ir priesaikos spindesį:

Tamsesnis tamsoj – esu nuogesnis.
Neištikimybėj ištikimas.
Aš esu tu, kai esu aš.

Tavo akių versmėje
plaukiu, sapnuodamas grobį.

Tinklas tinklą pagavo,
mes išsiskiriam apsikabinę.

Tavo akių versmėje
pakaruoklis pasmaugia virvę.

Vertė Sigitas Geda

Celan, Paul. Aguona ir atmintis: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1979.

Į viršų

Vėlai ir giliai

Kandžiai tartum auksinė kalba prasideda ši naktis.
Mes valgom nutilusių obuolius.
Mes darome tai, ką geriau patikėt savo žvaigždei;
mes stovime liepų savų rudeny tarsi vėliavų rausvis
                                                             svajingas,
lyg būtum kaitriųjų pietų atėjūnai.
Mes Kristum naujuoju prisiekiam sujungti dulkę su dulke,
o paukštį su batais klajūno,
mūs širdis – su laiptais vandeny.
Mes duodam pasauliui šventas smėlių priesaikas,
mes prisiekiam džiaugsmingai,
mes prisiekiame garsiai nuo stogo bemiegių naktų
ir plaikstome laiko pražilusius plaukus...

Jie šaukia: Šmeižikai!

Mes žinom seniai.
Mes žinom seniai, kas iš to!
Malūnuos mirties jūs malate pažado miltus baltuosius,
jūs duodat tuos miltus mūs broliams ir sesėms –
Mes draikome laiko pražilusius plaukus...
Jūs siuntat: Šmeižikai!

Mes žinom gerai,
tegul tai bus mūsų kaltė.
Tegul bus kaltė mums visų lemtingųjų ženklų,
tegul bus įšėlusi jūra,
šarvuotos sugrįžtančių vėtros,
naktovidžio dienos,
tebūna, ko niekad nebuvo!

Lai kelias iš kapo numiręs!

Vertė Sigitas Geda

Celan, Paul. Aguona ir atmintis: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1979.

Į viršų

Corona

Iš rankos man ryja ruduo savo lapą: draugaujam.
Iš riešuto gliaudome laiką ir mokom jį vaikščiot:
laikas sugrįžta į kevalą.

Šventadienis veidrody,
miegam sapnuos,
lūpos kalba teisybę.

Akys slysta žemyn mylimosios kūnu:
mes apžiūrim viens kitą,
mes kalbam kažką neaiškaus,
mes mylimės kaip atmintis ir aguona,
kaip kiaukutuos vynas,
kaip jūra mėnulio rausvam spinduly.

Mes stovim, apglėbę viens kitą lange, jie žiūri iš gatvės,
jau laikas žinoti ir šitai.
Jau laikas, kad akmenys imtų žydėti,
kad nerimas degintų širdį.
Jau laikas, kad laikas ateitų.

Jau laikas.

Vertė Sigitas Geda

Celan, Paul. Aguona ir atmintis: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1979.

Į viršų

Mirties fuga

Juodąjį rytmečio pieną mes geriame vakare
mes geriame jį per pietus ir iš ryto mes geriam jį naktį
mes geriam ir geriam
mes kasame kapą ore ten ankšta nebus
Gyvena vyriškis name su gyvatėmis žaidžia ir rašo
jis rašo kai temsta kažką Vokietijon o tavo auksiniai
                                                      plaukai Margarita
jis rašo išeina prieš namą ir žvaigždės sublyksi jis
                                                švilpteli savo šunims
jis švilpteli žydams ir liepia jiems kapą sau kasti
o mums jis įsako užgrokite šokį

Juodasis rytmečio piene tave mes geriame naktį
mes geriam iš ryto tave per pietus ir geriam tave vakare
mes geriam ir geriam
Gyvena vyriškis name su gyvatėmis žaidžia ir rašo
jis rašo kai temsta kažką Vokietijon o tavo auksiniai
                                                      plaukai Margarita
O tavo peleniai plaukai Sulamita mes kasame kapą ore
                                                          ten ankšta nebus

Jis šaukia jūs kąskite žemę vieni kuo giliau kiti dar
                                                 dainuokit ir grokit
jis griebia už ginklo staiga užsimoja o akys jo žydros
vieni dar kastuvais į žemę giliau kiti dar užgrokite šokį

Juodasis rytmečio piene tave mes geriame naktį
mes geriam tave per pietus ir iš ryto mes geriam tava
                                                                       vakare,
mes geriam ir geriam
gyvena vyriškis name o tavo auksiniai plaukai Margarita
o tavo peleniai plaukai Sulamita su savo gyvatėm jis
                                                                  žaidžia

Jis šaukia sugrokite mirtį skaidriau mirtis tai maestro
iš vokiečių žemės
jis šaukia smuikuokite smuikais dusliau ir jūs tarsi dūmai
                                                                 pakilsit į orą
ir rasite kapą aukštam debesy ten ankšta nebus

Juodasis rytmečio piene tave mes geriame naktį
mes geriam tave per pietus mirtis tai maestro iš vokiečių
                                                                            žemės
mes geriam tave vakare ir iš ryto mes geriam ir geriam
mirtis tai maestro iš vokiečių žemės ir akys jo žydros
tave jis kliudys kulka švinine tave jis kliudys mirtinai
gyvena vyriškis name o tavo auksiniai plaukai Margarita
jis siundo mus savo piktais šunimis jis kapą ore dovanoja
jis žaidžia su savo gyvatėm ir sapną sapnuoja mirtis tai
                                            maestro iš vokiečių žemės

o tavo auksiniai plaukai Margarita
o tavo peleniai plaukai Sulamita

Vertė Vytautas Karalius

Celan, Paul. Aguona ir atmintis: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1979.

Į viršų

***
Naktį, kai meilės švytuoklė siūbuoja
tarp Visad ir Niekados,
braunasi tavo žodis į širdies mėnulius
ir tavo audrotai žydra
akis paduoda žemei dangų.

Iš toli, iš sapnuos pajuodusios
girios, išpučia mus į dykynę,
ir netektis vaikšto aplink, didelė kaip ateities vaiduoklis.

Tas, kur dabar leidžias ir kyla,
pirmiausia susijęs su mirusiais,
aklas kaip žvilgsnis, kuriuo apsikeičiam,
bučiuoja laiką į lūpas.

Vertė Sigitas Geda

Celan, Paul. Aguona ir atmintis: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1979.

Į viršų

Tylos!

Tylos! Erškėtį smeigiu tau į širdį,
nes rožė, ta rožė
spindi veidrody kaip gyva, ji srūva krauju!
Ji kraujavo, kai mes painiojom Taip ir Ne,
kai gurkšnojom,
nes stiklas, nuo stalo nušokęs, suskambo:
tai apgarsino naktį, kuri temo ilgiau negu mes.

Mes gėrėm lūpom godžiom:
kaip tulžis tatai buvo,
bet putojo kaip vynas –
aš ėjau paskui spindulį tavo akių,
ir liežuvis lemeno saldumą...
(Jis lemena, lemena tą patį.)

Tylos! Erškėtis tau sminga į širdį:
jisai susijungia su rože.

Vertė Sigitas Geda

Celan, Paul. Aguona ir atmintis: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1979.

Į viršų

Su kirviais žaisdamas

Septynetas nakties valandų, septyneri budėjimo metai:
su kirviais žaisdamas,
guli pastatytų lavonų šešėly –
o medžiai, kurių nekerti! –
po galva su nutylėjimo prabanga,
su žodžių skurdybe prie kojų,
guli ir žaidi tu su kirviais –
galop suspindi, kaip ir jie.

Vertė Sigitas Geda

Celan, Paul. Aguona ir atmintis: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1979.

Į viršų

Tolumos

Akis į akį, vėsoj,
leisk mums ir šitai pradėti:
kartu
leisk mums šydu alsuoti,
slepiančiu vieną nuo kito,
kai vakaras rengias matuoti,
ar toli dar
nuo kūnų, kuriuos jis įgyja,
lig kūnų,
kuriuos mums paskolino.

Vertė Sigitas Geda

Celan, Paul. Aguona ir atmintis: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1979.

Į viršų

Į šerną panašus

Į šerną panašus
skverbiasi tavo sapnas per girias vakaro pakraščiu.
Spindinčiai baltos,
tarsi ledas, iš kurio jisai išsilaužė,
jo iltys.

Riešutą kartų
išknisa jis iš lapų,
kurie savo šešėlį iš medžių išplėšė,
riešutą,
juodą kaip širdį, kurį paspiria tavo koja,
lyg tu pats čionai eitum.

Jis pasmeigia jį
ir pripildo giraitę kriuksinčia lemtimi,
tada tu geni jį
žemyn į pakrantę,
ten, kur jūra
savo tamsiausią pokylį kelia
ant uolų:

o gal
toksai vaisius, kaip jo,
švenčiančią akį užburs,
kuri tokių akmenų čia priverkus.

Vertė Sigitas Geda

Celan, Paul. Aguona ir atmintis: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1979.

Į viršų

Tas, kur mums valandas skaitė

Tas, kur mums valandas skaitė,
dar tebeskaito.
O ką jis galėtų skaityti, sakyk?
Jis skaito ir skaito.

Nebus vėsiau,
nakčiau nebus,
nebus drėgniau.

Tik tas, kur klausyt mums padėjo:
jis klausos dabar
vienui vienas.

Vertė Sigitas Geda

Celan, Paul. Aguona ir atmintis: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1979.

Į viršų

Šlaitas

Šalia manęs tu gyveni, tokia, kaip aš:
tarsi akmuo
nakties įdubusiam skruoste.

O šitas šlaitas, brangioji,
kuriuo mes be perstojo riedam,
mes, akmenys,
nuo versmės prie versmės,
vis labiau apvalėdami.
Supanašėję. Svetimi.

O, šita apsvaigus akis,
kuri čia klajoja kaip mes
ir protarpiais nustemba,
lyg vieną regėdama mus.

Vertė Vytautas Karalius

Celan, Paul. Aguona ir atmintis: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1979.

Į viršų

Laiko akis

Tai laiko akis:
ji žvelgia žvairom
iš po antakio septynspalvio.
Jos voką skalauja ugnys,
jos ašara– garas.

Artėja akloji žvaigždė
ir sutirpsta nuo karštesnės blakstienos:
pasaulis atšyla,
ir lavonai ima žydėti.

Vertė Vytautas Karalius

Celan, Paul. Aguona ir atmintis: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1979.

Į viršų

Kenotafas

Berk savo gėles, ateivi, berk jas ramus:
išdalink jas bedugnėms ir
sodams.

Kas gulėt čia turėtų, tas guli
niekur. Bet guli pasaulis prie jo.
Pasaulis, kur akims jo atvėrė
daugybę žiedų.

Ir tai buvo jo, nes jis daug ką išvydo,
su aklaisiais;
jis ėjo ir skynė per daug:
jis skynė kvapą –
kas matė, to neatleido.

Tuomet jisai ėjo ir gėrė nepaprastą lašą:
marias.
O žuvys –
ar būrėsi žuvys prie jo?

Vertė Sigitas Geda

Celan, Paul. Aguona ir atmintis: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1979.

Į viršų

Gėlė

Tas akmuo.
Tas akmuo erdvėje, kurį aš sekiau.
Tai tavo akis, akla kaip akmuo.

Mes buvome rankos,
mes visą tamsumą išsėmėm, mes radome
žodį, į vasarą kylantį:
gėlę.

Gėlė –tai aklas žodis.
Ir tavo, ir mano akis –
jos rūpinas
vandeniu.

Mes augam.
Ir lapas prie lapo
glaudžias kaip širdys.

Dar žodį kaip šitas, ir kūjai
ore sušvytuos.

Vertė Vytautas Karalius

Celan, Paul. Aguona ir atmintis: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1979.

Į viršų

Sniego patalas

Akys aklos tarsi pasaulis, mirties tarpeklyje: Ateinu,
kietas vaisius širdy.
Ateinu.

Mėnuliška veidrodžių siena. Žemyn.
Žibintas su alsavimo dėmėmis. Vietomis kraujas.
Kunkuliuojanti siela – dar kartą vos neįgydama kūno.
Dešimtpirščiai šešėliai – sukibę.

Akys, aklos tarsi pasaulis.
Akys mirties tarpeklyje,
akys, akys.

Sniego patalas po mumis, sniego patalas.
Kristalas prie kristalo,
laiko gelmės sugrotuoti, mes krintam,
mes krintam, mes gulim ir krintam.

Ir krintam:
Mes buvom. Mes esam.
Mūs kūnas tas pats, kaip nakties.
Vis kely ir kely.

Vertė Sigitas Geda

Celan, Paul. Aguona ir atmintis: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1979.

Į viršų

Psalmė

Niekas neišminkys mus vėlei iš žemės ir molio,
Niekas neminės mūsų dulkių.
Niekas.

Pagarbintas būki, Nieke,
tavo džiaugsmui
žydėsime.
Tavo akivaizdoj.

Niekas
buvom, esame,
būsim, žydėdami:
Nieko,
Niekieno rožė.

Su piestele sielos skaidrumo,
su kuokeliu dangaus nykumos,
karūna raudona
nuo purpuro žodžio, kurį mes giedojom
apie, o apie
erškėtį.

Vertė Sigitas Geda

Celan, Paul. Aguona ir atmintis: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1979.

Į viršų

Mirguliuojantis medis

Žodis,
dėl kurio aš tave praradau:
žodis
Niekad.

Tai buvo,
ir tu kartais žinodavai:
tai buvo
laisvė.

Mes plaukėm.

Ar žinai, kad aš dainavau?
Su mirguliuojančiu medžiu dainavau, su vairu.
Mes plaukėm.

Ar žinojai tu, kad plauki?
Gulėjai tu atvira priešais mane,
gulėjai priešais mane, gulėjai
tu priešais
mano pa-
šokusią sielą.
Aš plaukiau už abu. Aš neplaukiau.
Plaukė mirguliuojantis medis.

Plaukė? Aplink
buvo balos. Tvenkinys be kraštų.
Juodas, bekraštis, taip sviro,
taip sviro jisai į pasaulį.

Ar žinai, kad aš dainavau?

Šitas –
o šitas dreifas.

Niekada. Į pasaulį. Nedainavau. Gulėjai tu atvira
priešais mano
klajojančią sielą.

Vertė Sigitas Geda

Celan, Paul. Aguona ir atmintis: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1979.

Į viršų

***
Buvo žemė juose, ir
jie kasė.

Jie kasė ir kasė, taip dingo
jų diena, jų naktis. Ir jie nešlovino dievo,
kuris, kaip ne sykį girdėta, to viso norėjo,
kuris, kaip ne sykį girdėta, tą visa žinojo.

Jie kasė ir nieko nebegirdėjo;
išminties neįgijo, jokios nesukūrė dainos
ir sau nepramanė kitokios kalbos.
Jie kasė.

Atėjo tyla, atėjo ir audra,
ir jūros suėjo visos.
Aš kasu, tu kasi, ir kirminas kasa,
ir balsas tenai byloja: Jie kasa.

O vienas, o joks, o niekas, o tu,
kur ėjom, nors eiti nebuvo kur?
O, tu kasi, ir aš kasu, ir aš kasuosi prie tavęs,
ir ant piršto pabunda mums žiedas.

Vertė Vytautas Karalius

Celan, Paul. Aguona ir atmintis: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1979.

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
[email protected]