TEKSTAI.LT

<< Atgal

Daniil Charms

Apsakymai ir apysaka iš knygos „Nutikimai“

 

ŽYDRASIS SĄSIUVINIS NR. 10

Gyveno vienas rudaplaukis žmogus, kuris neturėjo akių ir ausų. Jis neturėjo ir plaukų, todėl rudaplaukiu buvo vadinamas sąlygiškai.
Kalbėti jis negalėjo, nes neturėjo burnos. Nosies taip pat neturėjo.
Jis neturėjo net rankų ir kojų. Ir pilvo jis neturėjo, ir nugaros neturėjo, ir stuburo neturėjo, ir jokių vidurių neturėjo. Nieko neturėjo! Todėl neaišku, apie ką čia šnekama.
Geriau jau mes apie jį daugiau nekalbėsime.

(1937)

Charms, Daniil Ivanovič. Nutikimai: Apsakymų ir apysakų ciklas. – Vilnius: Tyto alba, 2007.

 

NUTIKIMAS

Kartą Orlovas persivalgė grūstų žirnių ir numirė. O Krylovas, sužinojęs tai, irgi numirė. O Spiridonovas numirė savaime. O Spiridonovo žmona nukrito nuo bufeto ir taip pat numirė. O Spiridonovo vaikai nuskendo kūdroje. O Spiridonovo senelė prasigėrė ir nuėjo šunkeliais. O Michailovas nustojo šukuotis ir jį apniko piktšašiai. O Kruglovas nupiešė ponią su botagu rankoje ir išsikraustė iš proto. O Perekrestovas telegrafu gavo keturis šimtus rublių ir taip pasipūtė, kad jį ištrenkė iš darbo.
Geri žmonės, bet nemoka susitvarkyti.

(1933)

Charms, Daniil Ivanovič. Nutikimai: Apsakymų ir apysakų ciklas. – Vilnius: Tyto alba, 2007.

 

IŠVIRSTANČIOS SENĖS

Viena senė dėl per didelio smalsumo išvirto pro langą, nukrito ir užsimušė.
Pro langą išlindo kita senė ir ėmė žiūrėti žemyn į užsimušusiąją, bet dėl per didelio smalsumo taip pat išvirto pro langą, nukrito ir užsimušė.
Paskui pro langą išvirto trečia senė, paskui ketvirta, paskui penkta.
Kai išvirto šeštoji senė, man nusibodo į jas žiūrėti, ir aš nuėjau į Malcevo turgų, kur, šnekama, vienam neregiui padovanojo megztą šaliką.

Charms, Daniil Ivanovič. Nutikimai: Apsakymų ir apysakų ciklas. – Vilnius: Tyto alba, 2007.

 

SONETAS

Nuostabus nutikimas nutiko man: aš staiga užmiršau, kas pirmiau, 7 ar 8.
Nuėjau pas kaimynus ir paklausiau jų, ką jie mano apie tai.
Kaip nustebo jie ir aš, kai staiga suprato, kad taip pat negali prisiminti skaičių tvarkos. 1, 2, 3, 4, 5 ir 6 atsimena, o toliau užmiršo.
Mes visi nuėjome į komercinę parduotuvę „Gastronomas“, kuri yra Znamenskos ir Baseino gatvių kampe, ir paklausėme kasininkę to, kas mums rūpėjo. Kasininkė liūdnai nusišypsojo, išsiėmė iš burnos mažą plaktukėlį ir šiek tiek pakrutinusi nosį pasakė: „Mano nuomone, septyni eina po aštuonių tokiu atveju, kai aštuoni eina po septynių.“
Mes padėkojome kasininkei ir džiaugsmingai išbėgome iš parduotuvės. Bet tuomet, gilindamiesi į kasininkės žodžius, vėl nusiminėme, nes jos žodžiai pasirodė mums neturintys jokios prasmės.
Ką mes turėjom daryti? Nuėjome į Vasaros sodą ir ėmėme ten skaičiuoti medžius. Bet suskaičiavę iki 6–ių, sustojome ir ėmėme ginčytis: vienų manymu, toliau ėjo 7, o kitų nuomone – 8.
Mes būtume ginčijęsi labai ilgai, bet, laimė, nuo suoliuko nuvirto kažkoks vaikas ir susilaužė abu žandikaulius. Tai mus atitraukė nuo ginčo.
O paskui mes išsiskirstėme namo.

Charms, Daniil Ivanovič. Nutikimai: Apsakymų ir apysakų ciklas. – Vilnius: Tyto alba, 2007.

 

OPTINĖ APGAULĖ

Semionas Semionovičius užsidėjęs akinius žiūri į pušį ir mato: pušyje sėdi mužikas ir rodo jam kumštį.
Semionas Semionovičius nusiėmęs akinius žiūri į pušį ir mato, kad pušyje niekas nesėdi.
Semionas Semionovičius užsidėjęs akinius žiūri į pušį ir vėl mato, kad pušyje sėdi mužikas ir rodo jam kumštį.
Semionas Semionovičius nusiėmęs akinius vėl mato, kad pušyje niekas nesėdi.
Semionas Semionovičius, vėl užsidėjęs akinius, žiūri į pušį ir vėl mato, kad pušyje sėdi mužikas ir rodo jam kumštį.
Semionas Semionovičius nenori tikėti šiuo reiškiniu ir šį reiškinį laiko optine apgaule.

(1934)

Charms, Daniil Ivanovič. Nutikimai: Apsakymų ir apysakų ciklas. – Vilnius: Tyto alba, 2007.

Į viršų

STALIUS KUŠAKOVAS

Gyveno kartą stalius. Jo pavardė buvo Kušakovas.
Kartą jis išėjo iš namų ir nuėjo į krautuvėlę pirkti stalių klijų.
Buvo atodrėkis, ir gatvėje buvo labai slidu.
Stalius paėjėjo keletą žingsnių, paslydo, pargriuvo ir prasiskėlė kaktą.
– Et! – pasakė stalius, atsikėlė, nuėjo į vaistinę, nusipirko pleistro ir užsiklijavo kaktą.
Bet kai išėjo į gatvę ir žengė keletą žingsnių, vėl paslydo, nugriuvo ir prasiskėlė nosį.
– Fu! – pasakė stalius, nuėjo į vaistinę, nusipirko pleistro ir užsiklijavo pleistru nosį.
Tada jis vėl išėjo į gatvę, vėl paslydo, pargriuvo ir prasikirto skruostą.
Teko vėl eiti į vaistinę ir užklijuoti pleistru skruostą.
– Štai ką, – pasakė staliui vaistininkas, – jūs taip dažnai griūvate ir prasikertate, tai aš jums patariu nusipirkti keletą pleistrų.
– Ne, – pasakė stalius, – daugiau negriūsiu!
Bet kai jis išėjo į gatvę, tai vėl paslydo, nugriuvo ir prasiskėlė pasmakrę.
– Šlykštus plikledis! – suriko stalius ir vėl nuėjo į vaistinę.
– Na, matote, – pasakė vaistininkas. – Štai vėl pargriuvote.
– Ne! – sušuko stalius. – Nieko nenoriu girdėti! Duokit greičiau pleistro!
Vaistininkas davė pleistro; stalius užsiklijavo pasmakrę ir nubėgo namo.
O namuose jo nepažino ir neįleido į butą.
– Aš stalius Kušakovas! – šaukė stalius.
– Nesąmonė! – atsakė jam iš kambario ir užsklendė duris kabliu ir grandinėle.
Stalius Kušakovas pastovėjo ant laiptų, nusispjovė ir išėjo į gatvę.

Charms, Daniil Ivanovič. Nutikimai: Apsakymų ir apysakų ciklas. – Vilnius: Tyto alba, 2007.

 

SKRYNIA

Žmogus plonu kaklu įsilipo į skrynią, užsidarė dangtį ir ėmė dusti.
– Štai, – kalbėjo dusdamas žmogus plonu kaklu, – aš dūstu skrynioje todėl, kad mano kaklas plonas. Skrynios dangtis uždarytas ir neįleidžia man oro. Aš dusiu, bet skrynios dangčio vis tiek neatversiu. Pamažu aš merdėsiu. Aš išvysiu gyvenimo ir mirties grumtynes. Mūšis bus nenatūralus, esant lygioms galimybėms, nes natūraliai nugali mirtis, o gyvybė, pasmerkta mirčiai, tiktai bergždžiai kovoja su priešu, iki paskutinės akimirkos neprarasdama tuščios vilties. O šioje kovoje, kuri įvyks dabar, gyvybė žinos būdą nugalėti: kad tai įvyktų, gyvybė turi priversti mano rankas atidaryti skrynios dangtį. Pažiūrėsim: kas ką? Tik labai jau dvokia naftalinu. Jeigu nugalės gyvybė, daiktus skrynioje barstysiu machorka... Štai prasidėjo: aš jau nebegaliu kvėpuoti. Aš žuvęs, tai jau aišku! Aš jau neišsigelbėsiu! Ir nieko tauraus nėra mano galvoje. Aš dūstu!..
Oi! Kas gi čia? Dabar kažkas įvyko, bet aš negaliu suprasti, kas būtent. Aš kažką mačiau ar kažką girdėjau!..
Oi! Vėl kažkas atsitiko! Dieve mano! Aš neturiu kuo kvėpuoti. Atrodo, mirštu...
O čia dar kas? Kodėl aš dainuoju? Atrodo, man skauda kaklą... Bet kurgi skrynia? Kodėl aš matau viską, kas yra mano kambaryje? Ar tik aš neguliu ant grindų! O kurgi skrynia?
Žmogus plonu kaklu atsikėlė nuo grindų ir apsidairė. Skrynios niekur nebuvo. Ant kėdžių ir ant lovos gulėjo daiktai, išimti iš skrynios, o skrynios niekur nesimatė.
Žmogus plonu kaklu pasakė:
– Vadinasi, gyvybė nugalėjo mirtį man nežinomu būdu.

Charms, Daniil Ivanovič. Nutikimai: Apsakymų ir apysakų ciklas. – Vilnius: Tyto alba, 2007.

 

NUTIKIMAS PETRAKOVUI

Štai sykį Petrakovas norėjo gultis miegoti, bet atsigulė šalia lovos, jis taip trenkėsi į grindis, kad guli ant grindų ir atsikelti negali.
Štai Petrakovas sukaupė paskutines jėgas ir atsistojo keturpėsčias. Bet jėgos jį apleido, jis vėl žnektelėjo ant pilvo ir guli.
Gulėjo Petrakovas ant grindų bent penketą valandų. Iš pradžių šiaip gulėjo, o paskui užmigo.
Miegas sustiprino Petrakovo jėgas. Jis atsibudo visiškai sveikas, atsikėlė, perėjo per kambarį ir atsargiai atsigulė į lovą. „Na, – galvoja, – dabar pamiegosiu.“ Ogi miego jau ir nesinori. Vartosi Petrakovas nuo šono ant šono ir niekaip užmigti negali.
Štai, tiesą sakant, ir viskas.

Charms, Daniil Ivanovič. Nutikimai: Apsakymų ir apysakų ciklas. – Vilnius: Tyto alba, 2007.

 

MUŠEIKŲ ISTORIJA

Aleksejus Aleksejevičius parsigriovė po savimi Andrejų Karlovičių ir apdaužęs snukį paleido.
Andrejus Karlovičius pabalęs iš įsiūčio puolė Aleksejų Aleksejevičių ir trenkė jam į dantis.
Aleksejus Aleksejevičius, nesitikėjęs tokio staigaus išpuolio, išsitiesė ant grindų, o Andrejus Karlovičius atsisėdo ant jo, išsiėmė iš burnos dirbtinį žandikaulį ir taip juo sudorojo Aleksejų Aleksejevičių, kad Aleksejus Aleksejevičius nuo grindų pakilo visiškai subjaurotu veidu ir perplėšta šnerve. Rankomis užsidengęs veidą, Aleksejus Aleksejevičius pabėgo.
O Andrejus Karlovičius nušluostė savo dirbtinį žandikaulį, įstatė atgal į burną, pakaukšėjo dantimis ir įsitikinęs, kad žandikaulis vietoje, apsižvalgė aplink, bet, nematydamas Aleksejaus Aleksejevičiaus, nuėjo jo ieškoti.

(1936)

Charms, Daniil Ivanovič. Nutikimai: Apsakymų ir apysakų ciklas. – Vilnius: Tyto alba, 2007.

 

SAPNAS

Kaluginas užmigo ir susapnavo, kad tupi krūmuose, o pro krūmus eina milicininkas.
Kaluginas nubudo, pasikasė burną ir vėl užmigo, ir vėl susapnavo, kad jis eina pro krūmus, o krūmuose pasislėpęs tupi milicininkas.
Kaluginas nubudo, pasidėjo po galva laikraštį, kad seilėmis nešlapintų pagalvės, ir vėl užmigo, ir vėl susapnavo, tarsi jis tupi krūmuose, o pro krūmus eina milicininkas.
Kaluginas nubudo, apvertė laikraštį, atsigulė ir vėl užmigo. Užmigo ir vėl susapnavo, kad eina pro krūmus, o krūmuose tupi milicininkas.
Tuomet Kaluginas nubudo ir nusprendė daugiau nemiegoti, bet akimirksniu užmigo ir susapnavo, kad jis tupi už milicininko, o pro šalį eina krūmai.
Kaluginas ėmė šaukti ir blaškytis lovoje, bet nubusti jau nebegalėjo.
Kaluginas miegojo iš eilės keturias dienas ir keturias naktis ir penktą dieną atsibudo toks sulysęs, jog batus teko prie kojų prisirišti virvute, kad nenusmuktų. Duonos parduotuvėje, kur Kaluginas visados pirkdavo kvietinę duoną, jo nepažino ir įkišo pusiau ruginės.
O sanitarinė komisija, tikrinusi butus ir pamačiusi Kaluginą, palaikė jį antisanitariniu ir niekam tikusiu ir liepė kiemsargiui išmesti Kaluginą kartu su šiukšlėmis.
Kaluginą perlenkė pusiau ir išmetė kaip šiukšlę.

Charms, Daniil Ivanovič. Nutikimai: Apsakymų ir apysakų ciklas. – Vilnius: Tyto alba, 2007.

Į viršų

MATEMATIKAS IR ANDREJUS SEMIONOVIČIUS

Matematikas
(išimdamas iš galvos rutulį)
Aš išėmiau iš galvos rutulį.
Aš išėmiau iš galvos rutulį.
Aš išėmiau iš galvos rutulį.
Aš išėmiau iš galvos rutulį.

Andrejus Semionovičius
Padėk tu jį atgal.
Padėk tu jį atgal.
Padėk tu jį atgal.
Padėk tu jį atgal.

Matematikas
Ne, nepadėsiu!
Ne, nepadėsiu!
Ne, nepadėsiu!
Ne, nepadėsiu!

Andrejus Semionovičius
Na ir nedėk.
Na ir nedėk.
Na ir nedėk.

Matematikas
Štai ir nepadėsiu!
Štai ir nepadėsiu!
Štai ir nepadėsiu!

Andrejus Semionovičius
Na ir gerai.
Na ir gerai.
Na ir gerai.

Matematikas
Štai aš ir laimėjau!
Štai aš ir laimėjau!
Štai aš ir laimėjau!

Andrejus Semionovičius
Na, laimėjai ir nusiramink!

Matematikas
Ne, aš nenurimsiu!
Ne, aš nenurimsiu!
Ne, aš nenurimsiu!

Andrejus Semionovičius
Nors tu ir matematikas, bet, garbės žodis, neprotingas.

Matematikas
Ne, protingas ir labai daug žinau!
Ne, protingas ir labai daug žinau!
Ne, protingas ir labai daug žinau!

Andrejus Semionovičius
Daug, bet tik niekus.

Matematikas
Ne, ne niekus!
Ne, ne niekus!
Ne, ne niekus!

Andrejus Semionovičius
Nusibodo man su tavimi ginčytis!

Matematikas
Ne, nenusibodo!
Ne, nenusibodo!
Ne, nenusibodo!

Andrejus Semionovičius apmaudžiai mosteli ranka ir išeina. Matematikas, minutėlę pastovėjęs, išeina paskui Andrejų Semionovičių.

Uždanga

 

(1933)

Charms, Daniil Ivanovič. Nutikimai: Apsakymų ir apysakų ciklas. – Vilnius: Tyto alba, 2007.

Į viršų

JAUNUOLIS, NUSTEBINĘS SARGĄ

– Žiūrėk tu man! – pasakė sargas, apžiūrinėdamas musę. – Juk jeigu ją patepsi stalių klijais, tai ji, ko gero, ir galą gaus. Tai bent istorija! Nuo paprasčiausių klijų!
– Ei tu, girini! – pašaukė sargą jaunuolis geltonomis pirštinėmis.
Sargas išsyk suprato, kad kreipiamasi į jį, bet tebežiūrėjo į musę.
– Ar ne tau sakoma? – vėl šūktelėjo jaunuolis. – Gyvuly!
Sargas pirštu sutraiškė musę ir nepasukdamas galvos į jaunuolį pasakė:
– O ko tu, begėdi, šauki? Aš ir taip girdžiu. Nėra čia ko šūkauti!
Jaunuolis pirštinėmis nusivalė kelnes ir mandagiu balsu paklausė:
– Sakykit, seneli, kaip čia nueiti į dangų?
Sargas pažiūrėjo į jaunuolį, primerkė vieną akį, paskui primerkė kitą, paskui pasikasė barzdelę, dar sykį pažvelgė į jaunuolį ir pasakė:
– Na, nėra čia ko stoviniuoti, eikite.
– Atleiskite, – pasakė jaunuolis, – juk aš skubiu reikalu. Ten man ir kambarys paruoštas.
– Gerai, – pasakė sargas, – parodyk bilietą.

– Bilietas ne pas mane; jie sakė, kad mane ir taip praleis, – pasakė jaunuolis, žvelgdamas sargui į veidą.
– Žiūrėk tu man! – pasakė sargas.
– Tai kaip? – paklausė jaunuolis. – Praleisite?
– Gerai, gerai, – pasakė sargas. – Eikite.
– O kaipgi nueiti? Kur? – paklausė jaunuolis. – Juk aš net ir kelio nežinau.
– Kur jums reikia? – paklausė sargas, nutaisydamas griežtą miną.
Jaunuolis prisidengė burną delnu ir labai tyliai pasakė:
– Į dangų!
Sargas palinko į priekį, pajudino dešinę koją, kad atsistotų tvirčiau, įdėmiau pažiūrėjo į jaunuolį ir rūsčiai paklausė:
– Ką tu? Durnių klijuoji?
Jaunuolis nusišypsojo, pakėlė geltona pirštine apmautą ranką, pamojavo ja virš galvos ir staiga pranyko.
Sargas pauostė orą. Oras dvokė degintomis plunksnomis.
– Žiūrėk tu man! – pasakė sargas, atsilapojo striukę, pasikasė pilvą, nusispjovė į tą vietą, kur stovėjo jaunuolis, ir lėtai nuėjo į savo sarginę.

(1936)

Charms, Daniil Ivanovič. Nutikimai: Apsakymų ir apysakų ciklas. – Vilnius: Tyto alba, 2007.

Į viršų

KETURI PAVYZDŽIAI, KAIP NAUJA IDĖJA APSTULBINA JOS PRIIMTI NEPASIRUOŠUSĮ ŽMOGŲ

I
Rašytojas. Aš rašytojas.
Skaitytojas. O mano galva, tu š...das!

Rašytojas keletą minučių stovi sukrėstas šios naujos idėjos ir griūva negyvas. Jį išneša.

II
Dai1ininkas. Aš dailininkas.
Darbininkas. O mano galva, tu š...das!

Dailininkas tuojau pat išbalo kaip drobė
Ir kaip nendrelė susvyravo,
Ir netikėtai galą gavo.
Jį išneša.

III
Kompozitorius. Aš kompozitorius.
Vania Rubliovas. O mano galva, tu šūdas.

Kompozitorius taip ir susmuko sunkiai alsuodamas. Jį netikėtai išneša.

IV
Chemikas. Aš chemikas.
Fizikas. O mano galva, tu šūdas.

Chemikas daugiau nepratarė nė žodžio ir sunkiai nuvirto ant grindų.

Charms, Daniil Ivanovič. Nutikimai: Apsakymų ir apysakų ciklas. – Vilnius: Tyto alba, 2007.

 

 

AUTOBIOGRAFIJA

Dabar papasakosiu, kaip gimiau, kaip augau ir kaip manyje pasirodė pirmieji genijaus požymiai. Aš gimiau dukart. Tai įvyko štai kaip:
Mano tėtis vedė mano mamą 1902 metais, bet mane mano tėvai į pasaulį išleido tiktai 1905 metų pabaigoje, nes tėvas pageidavo, kad jo kūdikis gimtų būtinai per Naujuosius metus. Tėtis apskaičiavo, kad pradėjimas turi įvykti balandžio 1–ąją, ir tiktai šią dieną atvyko pas mamą su pasiūlymu pradėti kūdikį.
Pirmą sykį tėtis atvyko pas mano mamą 1903 metų balandžio 1–ąją. Mama seniai laukė šios akimirkos ir baisiai apsidžiaugė. Bet tėtis, matyt, buvo labai linksmos nuotaikos ir nesusilaikė, ir pasakė mamai: „Su balandžio 1–ąja!“
Mama baisiai įsižeidė ir tą dieną neprisileido tėtės. Teko laukti kitų metų.
1904 metų balandžio 1–ąją tėtis vėl ėmė derintis prie mamos su tuo pačiu pasiūlymu. Bet mama, atsimindama pernykštį nutikimą, pasakė, kad dabar ji daugiau jau nenori atsidurti kvailoje padėtyje, ir vėl neprisileido tėčio. Kad ir kiek tėtis siautėjo, niekas nepadėjo.
Ir tiktai po metų mano tėčiui pavyko perkalbėti mano mamą ir pradėti mane.
Taigi mano prasidėjimas įvyko 1905 metų balandžio 1–ąją.
Tačiau visi tėčio apskaičiavimai žlugo, nes aš buvau nelaikšis ir gimiau keturiais mėnesiais anksčiau.
Tėtis taip įsisiautėjo, kad mane priėmusi akušerė sutriko ir ėmė grūsti mane atgal, iš kur ką tik išlindau.
Buvęs kartu vienas mūsų pažįstamas, Karo medicinos akademijos studentas, pareiškė, kad įkišti manęs atgal nepavyks. Vis dėlto, nepaisant studento žodžių, mane vis tiek įkišo, bet, tiesa, vėliau paaiškėjo, kad įkišti tai įkišo, bet per skubėjimą – ne ten.
Čia prasidėjo baisi sumaištis. Gimdyvė šaukia: „Duokite man mano kūdikį!“ O jai atsako: „Jūsų, – sako, – kūdikis yra jūsų viduje.“ – „Kaip! – šaukia gimdyvė. – Kaipgi kūdikis mano viduje, jeigu aš jį ką tik pagimdžiau.“
„Bet, – sako gimdyvei, – galbūt jūs suklydote?“ – „Kaip! –šaukia gimdyvė, – klystu! Argi aš galiu klysti! Aš pati mačiau, kad kūdikis ką tik štai čia gulėjo ant paklodės!“ – „Tai tiesa, – sako gimdyvei, – bet gal jis kur nors įšliaužė.“ Žodžiu, ir patys nežino, ką pasakyti gimdyvei.
O gimdyvė triukšmauja ir reikalauja savo kūdikio.
Teko kviesti patyrusį gydytoją. Patyręs gydytojas apžiūrėjo gimdyvę ir rankomis skėstelėjo, bet vis dėlto susivokė ir davė gimdyvei gerą angliškos druskos porciją. Gimdyvė suviduriavo, ir šitaip aš antrą sykį išvydau pasaulį.
Tuomet tėtis vėl įsisiautėjo, esą to, girdi, dar negalima vadinti gimimu, kad tai, girdi, dar ne žmogus, o tik pusiau gemalas ir kad jį reikia arba įkišti atgal, arba patupdyti į inkubatorių.
Ir štai patupdė mane į inkubatorių.

1935 rugsėjo 25

Charms, Daniil Ivanovič. Nutikimai: Apsakymų ir apysakų ciklas. – Vilnius: Tyto alba, 2007.

 

INKUBATORIAUS LAIKOTARPIS

Inkubatoriuje aš ištūnojau keturis mėnesius. Tik atsimenu, kad inkubatorius buvo stiklinis, permatomas ir su termometru. Aš sėdėjau inkubatoriaus viduje ant vatos. Daugiau nieko neprisimenu.
Po keturių mėnesių mane išėmė iš inkubatoriaus. Taip padarė kaip tik 1906 metų sausio 1–ąją. Taip aš gimiau tarsi trečią sykį. Mano gimimo diena imta laikyti būtent sausio 1–oji.

Charms, Daniil Ivanovič. Nutikimai: Apsakymų ir apysakų ciklas. – Vilnius: Tyto alba, 2007.

Į viršų

APIE REIŠKINIUS IR EGZISTAVIMUS NR. 1

Dailininkas Mikelis Andželas sėdasi ant plytų krūvos ir parėmęs rankomis galvą ima galvoti. Štai eina pro šalį gaidys ir žiūri į dailininką Mikelį Andželą savo apvaliomis auksaspalvėmis akimis. Žiūri ir nemirksi. Dailininkas Mikelis Andželas pakelia galvą ir mato gaidį. Gaidys neatitraukia akių, nemirksi ir nejudina uodegos. Dailininkas Mikelis Andželas nuleidžia akis ir pastebi, kad akis kažkas graužia. Dailininkas Mikelis Andželas trina akis rankomis. O gaidys jau nebestovi, nebestovi, o eina, nueina už daržinės, už daržinės į paukštidę, į paukštidę pas savo vištas.
Ir dailininkas Mikelis Andželas pakyla nuo plytų krūvos, nusipurto nuo kelnių raudonas plytų dulkes, numeta į šalį dirželį ir eina pas savo žmoną.
O dailininko Mikelio Andželo žmona ilga ilga, dviejų kambarių ilgio.
Eidamas dailininkas Mikelis Andželas sutinka Komarovą, stveria jį už rankos ir šaukia:
– Žiūrėk!
Komarovas žiūri ir mato rutulį.
– Kas tai? – šnabžda Komarovas.
O iš dangaus griaudėja:
– Tai rutulys.
– Kas per rutulys? – šnabžda Komarovas.
O iš dangaus griausmas:
– Lygiapaviršis rutulys!
Komarovas ir dailininkas Mikelis Andželas sėdasi į žolę ir sėdi žolėje kaip grybai. Jie laiko vienas kitą už rankų ir žiūri į dangų. O danguje išryškėja milžiniškas šaukštas. Kas gi tai? Niekas šito nežino. Žmonės bėga ir užsidaro savo namuose. Ir duris užrakina, ir langus. Bet argi tai padės? Kur ten! Nepadės tai.
Aš atsimenu, kaip 1884 metais danguje pasirodė paprasta kometa garlaivio dydžio. Buvo labai baisu. O čia – šaukštas! Kur čia kometai lygintis su tokiu reiškimu.
Užrakinti duris ir langus!
Argi tai gali padėti? Nuo dangaus reiškinio lenta neužsidengsi.
Mūsų name gyvena Nikolajus Ivanovičius Stupinas, jo teorija, kad viskas – dūmai. O man atrodo, kad ne viskas dūmai. Gal net ir jokių dūmų nėra. Galbūt nieko nėra. Yra tiktai skilimas. O galbūt ir jokio skilimo nėra. Sunku pasakyti.
Sako, vienas žymus dailininkas apžiūrinėjo gaidį. Apžiūrinėjo, apžiūrinėjo ir įsitikino, kad gaidys neegzistuoja.
Dailininkas pasakė tai savo bičiuliui, o bičiulis kad ims juoktis. Kaipgi, sako, neegzistuoja, kai, sako, jis štai čia stovi ir aš, sako, jį aiškiai matau.
O didysis dailininkas tuomet nuleido galvą ir kaip stovėjo, taip ir atsisėdo ant plytų krūvos.
viskas

1934 rugsėjo 18

Charms, Daniil Ivanovič. Nutikimai: Apsakymų ir apysakų ciklas. – Vilnius: Tyto alba, 2007.

 

APIE REIŠKINIUS IR EGZISTAVIMUS NR. 2

Štai butelis su degtine, vadinamasis spiritas. O šalia jūs matote Nikolajų Ivanovičių Serpuchovą.
Štai iš butelio kyla spirito garai. Pažiūrėkite, kaip kvėpuoja nosimi Nikolajus Ivanovičius Serpuchovas. Pažvelkite, kaip jis laižosi ir kaip markstosi. Matyt, jam tai labai malonu, ir labiausiai dėl to, kad spiritas.
Bet atkreipkite dėmesį į tai, kad už Nikolajaus Ivanovičiaus nugaros nieko nėra. Ne dėl to, kad ten nestovėtų spinta arba komoda, arba apskritai kas nors, – o visiškai nieko nėra, netgi oro nėra. Norite tikėkite, norite ne, bet už Nikolajaus Ivanovičiaus nugaros nėra net beorės erdvės arba, kaip sakoma, pasaulinio eterio. Atvirai šnekant, nieko nėra.
Šito, žinoma, ir įsivaizduoti neįmanoma.
Bet į tai mums nusispjauti, mus domina tiktai spiritas ir Nikolajus Ivanovičius Serpuchovas.
Štai Nikolajus Ivanovičius paima ranka butelį su spiritu ir pakelia jį sau prie nosies. Nikolajus Ivanovičius uosto ir judina lūpas kaip triušis.
Dabar atėjo metas pasakyti, kad ne tiktai už Nikolajaus Ivanovičiaus nugaros, bet ir priekyje – taip sakant, priešais krūtinę – ir apskritai aplinkui nieko nėra. Visiškai nėra jokios egzistencijos arba, kaip kažkada juokaudavo: nėra nieko, kas būtų.
Vis dėlto domėkimės tiktai spiritu ir Nikolajumi Ivanovičiumi.
Įsivaizduokite, Nikolajus Ivanovičius žvilgteli į butelio su spiritu vidų, paskui pakelia jį prie lūpų, užverčia butelį dugnu į viršų ir išgeria, įsivaizduokite, visą spiritą.
Tai mikliai! Nikolajus Ivanovičius išgėrė spiritą ir sumirksėjo akimis. Tai mikliai! Kaip jis taip!
O mes dabar turime pasakyti štai ką: tiesą sakant, ne tik už Nikolajaus Ivanovičiaus nugaros arba iš priekio ir aplinkui, bet taip pat ir Nikolajaus Ivanovičiaus viduje nieko nebuvo, nieko neegzistavo.
Tai, žinoma, galėjo būti taip, kaip mes ką tik pasakėme, o pats Nikolajus Ivanovičius tuo metu galėjo puikiausiai egzistuoti. Tai, žinoma, teisinga. Bet, atvirai šnekant, dalykas toks, kad Nikolajus Ivanovičius neegzistavo ir neegzistuoja. Štai koks dalykas.
Jūs paklausite: o kaipgi butelis su spiritu? Ypač kurgi dėjosi spiritas, jeigu jį išgėrė neegzistuojantis Nikolajus Ivanovičius? Butelis, tarkim, liko. O kurgi spiritas? Ką tik buvo, ir staiga jo nėra. Juk Nikolajus Ivanovičius neegzistuoja, sakote jūs. Tai kaipgi taip?
Čia ir mes patys klaidžiojame spėlionėse.
Kita vertus, ką gi čia mes šnekame? Juk sakėme, kad ir Nikolajaus viduje, ir išorėje nieko neegzistuoja. O jeigu nei viduje, nei išorėje nieko neegzistuoja, tai, vadinasi, ir butelis neegzistuoja. Juk taip?
Bet, antra vertus, atkreipkite dėmesį į tai: jeigu mes sakome, kad nieko neegzistuoja nei viduje, nei išorėje, tai kyla klausimas: viduje ir išorėje ko? Kažkas, matyt, vis dėlto egzistuoja? O gal ir neegzistuoja. Tuomet kodėl mes sakome „viduje“ ir „išorėje“?
Ne, čia aiški aklavietė. Ir mes patys nežinome, ką sakyti.
Iki pasimatymo.

1934 rugsėjo 18

Charms, Daniil Ivanovič. Nutikimai: Apsakymų ir apysakų ciklas. – Vilnius: Tyto alba, 2007.

Į viršų

NAUJAS TALENTINGAS RAŠYTOJAS

Andrejus Andrejevičius sumanė tokį apsakymą.
Vienoje senovinėje pilyje gyveno princas, baisus girtuoklis. O šio princo žmona, atvirkščiai, negėrė netgi arbatos, tiktai vandenį ir pieną gėrė. O jos vyras gėrė degtinę ir vyną, o pieno negėrė. Bet ir jo žmona, tiesą sakant, taip pat degtinę gėrė, bet slaptai. O vyras buvo begėdis ir nesislėpė. „Pieno negeriu, o degtinę geriu!“ – sakydavo jis visada. O žmona patyliukais iš po prijuostės išsitraukdavo buteliuką ir mukt, vadinasi, išgerdavo. Vyras jos, princas, sako: „Tu ir man galėtum duoti.“ O žmona, princesė, sako: „Ne, pačiai mažai. Chiū!“ – „Ak tu, – sako princas, – ledia!“ Ir po šių žodžių kabarkšt žmoną į grindis! Žmona visą marmūzę susidaužė, guli ant grindų ir verkia. O princas į mantiją įsisupo ir išėjo į savo bokštą, ten jo narveliai stovėjo. Jis, matote, ten vištas augino. Taigi atėjo princas į bokštą, o ten vištos triukšmauja, lesalo reikalauja. Viena višta netgi žvengti pradėjo. „Na, tu, – sako jai princas, – stipena! Tylėk, kol į dantis negavai!“ Višta žodžių nesupranta ir toliau žvengia. Taigi tokie dalykai – višta bokšte triukšmauja, princas bjauriausiai keikiasi, žmona apačioje ant grindų guli – žodžiu, tikriausia Sodoma.
Štai kokį apsakymą sugalvojo Andrejus Andrejevičius. Jau iš šio apsakymo galima suprasti, kad Andrejus Andrejevičius – didis talentas. Andrejus Andrejevičius labai protingas žmogus. Labai protingas ir labai geras!

1938 spalio 12 ir 30

Charms, Daniil Ivanovič. Nutikimai: Apsakymų ir apysakų ciklas. – Vilnius: Tyto alba, 2007.

 

TĖVAS IR DUKRA

Nataša turėjo du saldainius. Paskui ji vieną saldainį suvalgė, ir liko vienas saldainis. Nataša padėjo saldainį priešais save ant stalo ir pravirko.
Staiga žiūri – priešais ją ant stalo guli vėl du saldainiai.
Nataša suvalgė vieną saldainį ir vėl pravirko.
Nataša verkia, bet viena akimi į stalą žiūri, ar neatsiras antras saldainis. Bet antras saldainis neatsirado.
Nataša liovėsi verkusi ir pradėjo dainuoti. Dainavo, dainavo ir staiga numirė.
Atėjo Natašos tėtis, paėmė Natašą ir nunešė ją pas namų valdytoją.
– Štai, – sako Natašos tėtis, – paliudykite mirtį.
Namų valdytojas papūtė antspaudą ir prispaudė jį prie Natašos kaktos.
– Ačiū, – pasakė Natašos tėtis ir nunešė Natašą į kapus.
O kapinėse buvo sargas Matvejus, jis visuomet sėdėjo prie vartų ir nieko į kapines neleido, todėl numirėlius tekdavo laidoti tiesiog gatvėje.
Palaidojo tėtis Natašą gatvėje, nusiėmė kepurę, padėjo ją toje vietoje, kur užkasė Natašą, ir nuėjo namo.
Grįžo namo, o Nataša jau namie sėdi. Kaip? Ogi labai paprastai: išlindo iš po žemės ir namo parbėgo.
Tai bent dalykėlis! Tėtis taip sutriko, kad griuvo ir numirė.
Pakvietė Nataša namų valdytoją ir sako:
– Paliudykite mirtį.
Namų valdytojas papūtė antspaudą ir prispaudė jį prie popieriaus lapelio, ant to paties lapelio užrašė: „Šiuomi pažymima, kad toks ir toks tikrai numirė.“
Paėmė Nataša popierėlį ir nunešė jį į kapines laidoti. O sargas Matvejus sako Natašai:
– Nė už ką neleisiu.
Nataša sako:
– Aš tiktai šį popierėlį norėčiau palaidoti.
O sargas sako:
– Geriau nė neprašyk.
Užkasė Nataša popierėlį gatvėje, padėjo toje vietoje, kur užkasė popierėlį, savo kojinaites ir nuėjo namo.
Grįžta namo, tėtis jau namie sėdi ir pats su savimi biliardėlį metaliniais rutuliukais žaidžia.
Nataša nustebo, bet nieko nepasakė ir nuėjo į savo kambarį augti.
Augo, augo ir per ketvirtį metų tapo suaugusia panele. O Natašos tėtis suseno ir susirietė. Bet kai tik prisimins abu, kaip jie vienas kitą numirėliais palaikė, tai nuvirsta ant sofos ir juokiasi. Kartais bent dvidešimt minučių juokiasi.
O kaimynai, kai tik išgirsta juoką, tuojau pat apsirengia ir į kinematografą išeina. O kartą išėjo ir daugiau jau nebegrįžo. Atrodo, po automobiliu pateko.

1936 rugsėjo 1

Charms, Daniil Ivanovič. Nutikimai: Apsakymų ir apysakų ciklas. – Vilnius: Tyto alba, 2007.

Į viršų

TAMSI ASMENYBĖ

Senka trinktelėjo Fedkai į snukį ir pasislėpė po komoda.
Fedka žarstekliu iškrapštė Senką iš po komodos ir nuplėšė jam dešinę ausį.
Senka ištrūko Fedkai iš rankų ir su nuplėšta ausimi rankose bėgte pas kaimynus.
Bet Fedka pasivijo Senką ir rėžė jam su cukrine per galvą.
Senka nugriuvo ir, atrodo, numirė.
Tuomet Fedka susikrovė daiktus į lagaminą ir išvažiavo į Vladivostoką.
Vladivostoke Fedka tapo siuvėju; tiesą sakant, jis tapo ne visai siuvėju, nes siuvo moteriškus baltinius, daugiausia kelnaites ir liemenėles. Ponios nesigėdijo Fedkos, tiesiog jam matant pakeldavo savo sukneles, ir Fedka jas pamatuodavo.
Fedka, kaip sakoma, prisižiūrėjo vaizdų.
Fedka – tamsi asmenybė.
Fedka – Senkos žudikas.
Fedka – gašlūnas.
Fedka – rajūnas, nes jis kiekvieną vakarą suvalgydavo po dvylika kotletų. Fedkai užaugo toks pilvas, kad jis pasisiuvo korsetą ir ėmė jį mūvėti.
Fedka – žmogus be sąžinės: jis atiminėjo iš gatvėje sutiktų vaikų pinigus, jis senukams pakišdavo koją ir gąsdino senes, pakeldamas virš jų ranką, o kai išgąsdinta senė puldavo į šalį, Fedka apsimesdavo, kad pakėlė ranką tik tam, kad pasikasytų pakaušį.
Baigėsi taip, kad prie Fedkos priėjo Nikolajus, trinktelėjo jam į snukį ir pasislėpė po spinta.
Fedka iškrapštė Nikolajų iš po spintos su žarstekliu ir perplėšė jam burną.
Nikolajus perplėšta burna bėgte pas kaimynus, bet Fedka pasivijo jį ir trenkė alaus bokalu. Nikolajus pargriuvo ir numirė.
O Fedka susirinko savo daiktus ir išvažiavo iš Vladivostoko.

1937 lapkričio 21

Charms, Daniil Ivanovič. Nutikimai: Apsakymų ir apysakų ciklas. – Vilnius: Tyto alba, 2007.

 

KLIŪTIS

Proninas tarė:
– Jūsų kojinės labai gražios.
Irina Mazer tarė:
– Jums patinka mano kojinės?
Proninas tarė:
– O taip. Labai, – ir griebė jas.
Irina tarė:
– O kodėl jums patinka mano kojinės?
Proninas tarė:
– Jos labai glotnios.
Irina pakėlė savo suknelę ir tarė:
– O ar matote, kokios jos ilgos?
Proninas tarė:
– Oi, taip, taip.
Irina tarė:
– Bet štai čia jos jau baigiasi. Čia jau nuoga koja.
– Oi, kokia koja! – tarė Proninas.
– Mano kojos labai storos, – pasakė Irina. – O per klubus aš labai plati.
– Parodykit, – tarė Proninas.
– Negalima, – pasakė Irina, – aš be kelnaičių.
Proninas prieš ją atsiklaupė.
Irina tarė:
– Kodėl jūs atsiklaupėte?
Proninas pabučiavo jos koją truputį aukščiau kojinės ir tarė:
– Štai kodėl.
Irina pasakė:
– Kodėl jūs keliate mano suknelę dar aukščiau? Juk sakiau jums, kad esu be kelnaičių.
Bet Proninas vis dėlto pakėlė jos suknelę ir tarė:
– Nieko, nieko.
– Kaipgi nieko? – pasakė Irina.
Bet tuomet į duris kažkas pabeldė. Irina greitai timptelėjo žemyn suknelę, o Proninas atsikėlė nuo grindų ir priėjo prie lango.
– Kas ten? – paklausė Irina per duris.
– Atidarykit, – pasakė griežtas balsas.
Irina atidarė duris, ir į kambarį įėjo žmogus juodu paltu ir aukštaauliais batais. Paskui jį įėjo du kariškiai, žemiausiojo laipsnio, su šautuvais rankose, ir paskui juos įėjo kiemsargis. Žemiausiojo laipsnio atsistojo prie durų, o žmogus juodu paltu priėjo prie Irinos Mazer ir tarė:
– Jūsų pavardė?
– Mazer, – pasakė Irina.
– Jūsų pavardė? – paklausė žmogus juodu paltu, kreipdamasis į Proniną.
Proninas pasakė:
– Mano pavardė Proninas.
– Jūs turite ginklą? – paklausė žmogus juodu paltu.
– Ne, – pasakė Proninas.
– Sėskitės čia, – pasakė žmogus juodu paltu, rodydamas Proninui kėdę.
Proninas atsisėdo.
– O jūs, – pasakė žmogus juodu paltu, kreipdamasis į Iriną, – apsivilkite savo paltą. Jums teks važiuoti su mumis.
– Kodėl? – paklausė Irina.
Žmogus juodu paltu neatsakė.
– Man reikia persirengti, – pasakė Irina.
– Ne, – pasakė žmogus juodu paltu.
– Bet man reikia dar ką nors apsirengti, – pasakė Irina.
– Ne, – pasakė žmogus juodu paltu.
Irina tylėdama apsivilko savo kailinukus.
– Sudie, – pasakė ji Proninui.
– Kalbėtis draudžiama, – pasakė žmogus juodu paltu.
– O man taip pat važiuoti su jumis? – paklausė Proninas.
– Taip, – pasakė žmogus juodu paltu. – Renkitės.
Proninas atsistojo, nuėmė nuo kabyklos savo paltą ir skrybėlę, apsirengė ir tarė:
– Na, aš pasiruošęs.
– Eime, – pasakė žmogus juodu paltu.
Eiliniai ir kiemsargis subildėjo padais.
Visi išėjo į koridorių.
Žmogus juodu paltu užrakino Irinos kambario duris ir užantspaudavo jas dviem rudais antspaudais.
– Pirmyn į gatvę, – pasakė jis.
Ir visi, išėję iš buto, garsiai trinktelėjo lauko durimis.

(1940)

Charms, Daniil Ivanovič. Nutikimai: Apsakymų ir apysakų ciklas. – Vilnius: Tyto alba, 2007.

 

SIMFONIJA NR. 2

Antonas Michailovičius nusispjovė, pasakė „ek“, vėl nusispjovė, vėl pasakė „ek“, vėl nusispjovė, vėl pasakė „ek“ ir išėjo. Na, dievai jo nematė. Papasakosiu geriau apie Ilją Pavlovičių.
Ilja Pavlovičius gimė 1893 metais Konstantinopolyje. Dar mažą berniuką jį atvežė į Peterburgą, ir čia jis baigė vokiečių mokyklą Kiročnajos gatvėje. Vėliau jis ilgai tarnavo kažkokioje parduotuvėje, paskui dar kažką veikė, o revoliucijos pradžioje emigravo į užsienį. Na, ir dievai jo nematė. Aš geriau papasakosiu apie Aną Ignatjevną.
Bet apie Aną Ignatjevną pasakoti ne taip jau paprasta. Pirmiausia, nieko apie ją nežinau, o antra vertus, aš ką tik nuvirtau nuo kėdės ir užmiršau, apie ką rengiausi pasakoti. Geriau papasakosiu apie save.

Esu aukšto ūgio, nekvailas, rengiuosi dailiai ir skoningai, negeriu, į arklių lenktynes nevaikštau, bet prie damų linkęs. Ir damos manęs nevengia. Netgi mėgsta, kai aš su jomis vaikštinėju. Serafima Izmailovna nesyk mane kvietė užeiti pas ją, ir Zinaida Jakovlevna taip pat sakė, kad jai visuomet džiugu mane matyti. Bet štai su Marina Petrovna man nutiko įdomus dalykas, apie kurį ir noriu papasakoti. Atsitikimas visiškai paprastas, bet vis dėlto linksmas, nes Marina Petrovna per mane visiškai nupliko, kaip delnas. Atsitiko taip: atėjau sykį pas Mariną Petrovna, o ji pokšt! – ir nupliko. Štai ir viskas.

1941 birželio 9–10

Charms, Daniil Ivanovič. Nutikimai: Apsakymų ir apysakų ciklas. – Vilnius: Tyto alba, 2007.

 

PASKAITA

Puškovas tarė:
– Moteris – tai meilės staklės.
Ir tuojau pat gavo į snukį.
– Už ką? – paklausė Puškovas.
Bet nesulaukęs atsakymo į savo klausimą kalbėjo toliau:
– Aš taip manau: prie moters reikia derintis iš apačios. Moterys tai mėgsta ir tik apsimeta, kad nemėgsta.
Puškovui vėl trinktelėjo į snukį.
– Kas gi čia dabar, draugai! Tuomet aš ir nekalbėsiu, – pasakė Puškovas.
Bet ketvirtį minutės palaukęs tarė:
– Moteris sukurta taip, kad ji visa minkšta ir drėgna.
Puškovui vėl trinktelėjo į snukį. Puškovas pamėgino apsimesti, kad to nepastebėjo, ir tarė:
– Jeigu moterį pauostysim...
Bet čia Puškovui taip stipriai vožtelėjo į snukį, kad jis stvėrėsi skruosto ir pasakė:
– Draugai, tokiomis sąlygomis visiškai neįmanoma skaityti paskaitos. Jeigu tai pasikartos, aš tylėsiu.
Puškovas palaukė ketvirtį minutės ir prabilo:
– Kur mes sustojome? Ak taip! Tai štai. Moteris mėgsta žiūrėti į save. Ji sėdasi priešais veidrodį visiškai nuoga...
Po šito žodžio Puškovas vėl gavo į snukį.
– Nuoga, – pakartojo Puškovas.
Pokšt! – užvelėjo jam į snukį.
– Nuoga! – šūktelėjo Puškovas.
Pokšt! – gavo jis į snukį.
– Nuoga! Moteris nuoga! Nuoga boba! – šaukė Puškovas.
Pokšt! Pokšt! Pokšt! – gavo Puškovas į snukį.
– Nuoga boba su ąsočiu rankose! – šaukė Puškovas.
Pokšt! Pokšt! – pylėsi ant Puškovo smūgiai.
– Bobos uodega! – šaukė Puškovas, išsisukinėdamas nuo smūgių. – Nuoga vienuolė!
Bet tuo metu trenkė taip stipriai, kad jis neteko sąmonės ir kaip pakirstas nuvirto ant žemės.

1940 rugpjūčio 12

Charms, Daniil Ivanovič. Nutikimai: Apsakymų ir apysakų ciklas. – Vilnius: Tyto alba, 2007.

Į viršų

Senė

 

Apysaka

...Ir tarp jų vyksta toks pokalbis.
Hamsunas

Kieme stovi senė ir rankose laiko sieninį laikrodį. Aš praeinu pro senę, sustoju ir klausiu jos: „Kelinta valanda?“
– Pasižiūrėkite, – sako man senė.
Aš žiūriu ir matau, kad laikrodis neturi rodyklių.
– Čia nėra rodyklių, – sakau aš.
Senė žiūri į ciferblatą ir sako man:
– Dabar be ketvirčio trys.
– Ak taip. Labai ačiū, – sakau aš ir nueinu.
Senė šaukia man kažką įkandin, bet aš einu neatsisukdamas. Išeinu į gatvę ir einu saulėtąja puse. Pavasario saulė labai maloni. Aš einu pėsčiomis, markstausi ir rūkau pypkę. Prie Sodų gatvės kampo susitinku Sakerdoną Michailovičių. Mes sveikinamės, sustojame ir ilgai šnekamės. Man nusibosta stovėti gatvėje ir aš kviečiu Sakerdoną Michailovičių į rūsiuką. Mes geriame degtinę, užkandame kietu kiaušiniu su kilke, paskui atsisveikiname, ir toliau einu vienas.
Tuomet aš staiga atsimenu, kad užmiršau namuose išjungti elektrinę krosnelę. Man labai apmaudu. Apsisuku ir einu namo. Taip gerai prasidėjo diena, ir štai jau pirmoji nesėkmė. Nereikėjo eiti į lauką.
Aš grįžtu namo, nusivelku striukę, išimu iš liemenės kišenės laikrodį ir kabinu jį ant vinutės; paskui užrakinu duris ir guluosi ant kušetės. Gulėsiu ir stengsiuos užmigti.
Iš gatvės girdėti bjaurus berniūkščių šūkavimas. Aš guliu ir kuriu jiems bausmes. Labiausiai man patinka užleisti ant jų stabligę, kad jie staiga nustotų judėti. Tėvai išsinešioja juos į namus. Jie guli savo lovelėse ir negali net valgyti, nes jiems neatsiveria burnos. Juos maitina dirbtiniu būdu. Po savaitės stabligė praeina, bet vaikai tokie nusilpę, kad dar visą mėnesį turi gulėti lovose. Paskui jie ima pamažu sveikti, bet aš užleidžiu ant jų kitą stabligę, ir jie visi nusistagaruoja.
Aš guliu ant kušetės atmerktomis akimis ir negaliu užmigti. Prisimenu senę su laikrodžiu, kurią mačiau šiandien kieme, ir darosi malonu, kad jos laikrodis neturėjo rodyklių. O štai neseniai komiso parduotuvėje aš mačiau šlykštų laikrodį su gegute, ir jo rodyklės buvo padarytos tarsi peilis ir šakutė.
Dieve mano! Juk aš dar neišjungiau elektrinės krosnelės! Pašoku ir išjungiu ją, tada vėl guluosi ant kušetės ir stengiuosi užmigti. Užmerkiu akis. Aš nenoriu miego. Pro langą šviečia pavasario saulė, tiesiai į mane. Man pasidaro karšta. Atsikeliu ir sėduosi į krėslą prie lango.
Dabar aš noriu miego, bet nemiegosiu. Paimsiu popieriaus ir plunksną ir rašysiu. Aš jaučiu savyje baisią jėgą. Viską apmasčiau dar vakar. Tai bus pasakojimas apie stebukladarį, kuris gyvena šiais laikais ir nedaro stebuklų. Jis žino, kad jis stebukladarys ir gali padaryti bet kokį stebuklą, bet jis to nedaro. Jį iškrausto iš buto, jis žino, kad pakaktų jam tik mostelėti pirštu ir butas liktų jam, bet jis to nedaro, jis nuolankiai išsikelia iš buto ir gyvena užmiestyje klojime. Jis gali šį klojimą paversti puikiausiu plytų namu, bet jis to nedaro, jis ir toliau gyvena klojime ir pagaliau numiršta, nepadaręs per savo gyvenimą nė vieno stebuklo.
Aš sėdžiu ir iš džiaugsmo trinu rankas. Sakerdonas Michailovičius sprogs iš pavydo. Jis mano, kad aš jau nesugebu parašyti genialaus dalyko. Greičiau, greičiau prie darbo. Aš rašysiu aštuoniolika valandų iš eilės!
Iš nekantrumo aš visas drebu. Negaliu suvokti, ką man daryti: man reikėjo paimti plunksną ir popieriaus, o aš stvarsčiau įvairius daiktus, visai ne tuos, kurie man buvo reikalingi. Laksčiau po kambarį: nuo lango prie stalo, nuo stalo prie krosnelės, nuo krosnelės vėl prie stalo, paskui prie sofos ir vėl prie lango. Aš dusau nuo ugnies, kuri liepsnojo mano krūtinėje. Dabar tiktai penkta valanda. Priešaky visa diena ir vakaras, ir visa naktis.
Aš stoviu vidury kambario. O apie ką gi aš galvoju? Juk jau dvidešimt minučių šeštos. Reikia rašyti. Pristumiu staliuką prie lango ir sėduosi prie jo. Priešais mane languotas popierius, rankoje plunksna.
Mano širdis dar per smarkiai plaka, ir ranka virpa. Aš laukiu, kol truputį nurimsiu. Padedu plunksną ir kemšu pypkę. Saulė šviečia man tiesiai į akis, aš prisimerkiu ir užsirūkau pypkę.
Štai palei langą praskrenda varna. Aš žiūriu pro langą į gatvę ir matau, kaip šaligatviu eina žmogus su mechanine koja. Jis garsiai dunksi savo koja ir lazda.
– Taukšt, – sakau aš pats sau tebežiūrėdamas pro langą.
Saulė pasislepia už priešais stovinčio namo kamino. Kamino šešėlis sliuogia per stogą, perlekia gatvę ir gula man ant veido. Reikia pasinaudoti šiuo šešėliu ir parašyti keletą žodžių apie stebukladarį. Aš stveriu plunksną ir rašau:
„Stebukladarys buvo aukšto ūgio.“
Daugiau nieko parašyti negaliu. Sėdžiu, kol pradedu justi alkį. Tuomet atsistoju ir einu prie spintelės, kur yra mano maisto atsargos. Aš naršau ten, bet nieko nerandu. Cukraus gabalėlis, daugiau nieko.
Į duris kažkas beldžia.
– Kas ten?
Man niekas neatsako. Atidarau duris ir priešais save matau senę, kur iš ryto stovėjo kieme su laikrodžiu. Aš labai nustebęs ir nieko negaliu pasakyti.
– Štai aš ir atėjau, – sako senė ir įeina į mano kambarį.
Aš stoviu prie durų ir nežinau, ką man daryti: išvaryti senę ar, atvirkščiai, pasiūlyti jai sėstis. Bet senė pati eina prie mano krėslo palei langą ir sėdasi į jį.
– Uždaryk duris ir užrakink jas, – sako man senė.
Aš uždarau ir užrakinu duris.
– Klaupkis, – sako senė.
Ir aš klaupiuosi.
Bet tuomet aš pradedu suprasti savo padėties kvailumą. Kodėl aš klupau prieš kažkokią senę? Ir kodėl šita senė yra mano kambaryje ir sėdi mano mėgstamame krėsle? Kodėl neišvariau šitos senės?
– Klausykite, – sakau aš, – kokią jūs teisę turite tvarkytis mano kambaryje, ir dar įsakinėti man? Aš visai nenoriu klūpoti.
– Ir nereikia, – sako senė, – dabar tu turi gultis ant pilvo ir įsikniaubti veidu į grindis.
Aš tuojau pat įvykdžiau paliepimą.

Matau priešais save taisyklingai nubraižytus kvadratus. Skausmas petyje ir dešiniajame klube verčia mane pakeisti padėtį. Gulėjau kniūpsčias, dabar su dideliu vargu atsiklaupiu. Visos mano kūno dalys užtirpo ir blogai lankstosi. Apsidairau ir matau save savo kambaryje, klūpantį viduraslyje. Sąmonė ir atmintis lėtai grįžta. Dar sykį apžvelgiu kambarį ir matau, kad krėsle prie lango tarsi kažkas sėdi. Kambaryje nelabai šviesu, nes dabar tikriausiai baltoji naktis. Atidžiai įsižiūriu. Viešpatie! Nejaugi tai senė vis dar sėdi mano krėsle? Aš ištempiu kaklą ir žiūriu. Taip, žinoma, tai sėdi senė, galva nuleista ant krūtinės. Tikriausiai užmigo.
Atsistoju ir šlubčiodamas prieinu prie jos. Senės galva nuleista ant krūtinės, rankos nusvirusios palei krėslo šonus. Man norisi stverti šitą senę ir išstumti ją už durų.
– Klausykite, – sakau aš, – jūs esate mano kambaryje. Man reikia dirbti. Prašau jus išeiti.
Senė nejuda. Aš pasilenkiu ir pažvelgiu senei į veidą. Jos burna praverta ir iš burnos styro išlindęs dirbtinis žandikaulis. Ir staiga man tampa viskas aišku: senė numirė.
Mane apima baisus nevilties jausmas. Kodėl ji numirė mano kambaryje? Aš negaliu pakęsti numirėlių. O dabar tąsykis su šita dvėseliena, eik šnekėtis su kiemsargiu ir namų valdytoju, aiškink jiems, kodėl šita senė atsirado pas mane. Aš su neapykanta pažiūrėjau į senę. O gal ji ir nenumirė? Čiupinėju jos kaktą. Kakta šalta. Ranka taip pat. Tai ką gi man daryti?
Užsirūkau pypkę ir sėduosi ant kušetės. Beprotiškas pyktis sukyla manyje.
– Tai šlykštynė, – sakau garsiai.
Negyva senė kaip maišas sėdi mano krėsle. Dantys kyšo iš jos burnos. Ji panaši į negyvą arklį.
– Bjaurus vaizdas, – sakau aš, bet uždengti senės laikraščiu negaliu, nes maža kas gali atsitikti po laikraščiu.
Už sienos girdėti judėjimas: tai keliasi mano kaimynas, garvežio mašinistas. To dar betrūko, kad jis užuostų, jog mano kambaryje sėdi negyva senė! Aš įsiklausau į kaimyno žingsnius. Ko jis delsia? Jau pusė šešių. Jam jau seniai metas išeiti. Dieve mano! Jis rengiasi gerti arbatą! Aš girdžiu, kaip už sienos ūžia primusas. Ak, greičiau išeitų šitas prakeiktas mašinistas!
Užsikeliu kojas ant kušetės ir guliu. Praeina aštuonios minutės, bet kaimyno arbata dar neišvirusi ir primusas ūžia. Aš užmerkiu akis ir snaudžiu.
Sapnuoju, kad kaimynas išėjo ir aš drauge su juo išeinu į laiptinę ir užtrenkiu duris su prancūziška spyna. Rakto aš neturiu ir negaliu patekti atgal į butą. Reikia skambinti ir žadinti kitus gyventojus, o tai jau visai blogai. Aš stoviu laiptų aikštelėje ir galvoju, ką man daryti, ir staiga matau, kad neturiu rankų. Palenkiu galvą, kad geriau matyčiau, ar turiu rankas, ir matau, kad vienoje pusėje vietoj rankos man kyšo peilis, o kitoje pusėje – šakutė.
– Štai, – sakau aš Sakerdonui Michailovičiui, kuris sėdi kažkodėl čia pat ant sulankstomosios kėdės. – Štai matote, kokios mano rankos?
O Sakerdonas Michailovičius sėdi tylėdamas, ir aš matau, kad tai netikras Sakerdonas Michailovičius, o molinis.
Tuomet aš nubundu ir išsyk suprantu, kad guliu savo kambaryje ant kušetės, o prie lango krėsle sėdi mirusi senė.
Aš greitai pasuku į ją galvą. Senės krėsle nėra. Žiūriu į tuščią krėslą, ir laukinis džiaugsmas užplūsta mane. Vadinasi, visa tai buvo sapnas. Bet kada gi jis prasidėjo? Ar senė vakar buvo atėjusi į mano kambarį? Gal tai irgi buvo sapnas? Aš vakar grįžau namo, nes buvau užmiršęs išjungti elektrinę krosnelę. Bet galbūt ir tai buvo sapnas? Šiaip ar taip, gerai, kad mano kambaryje nėra mirusios senės ir, vadinasi, nereikia eiti pas namų valdytoją ir tąsytis su lavonu!
Vis dėlto kiekgi laiko aš miegojau? Pažiūrėjau į laikrodį: pusė dešimtos, turbūt ryto.
Viešpatie! Ko tiktai nesusapnuoji!
Aš nukėliau kojas nuo kušetės, norėdamas atsistoti, ir staiga pamačiau mirusią senę, gulinčią ant grindų už stalo, palei krėslą. Ji gulėjo veidu į viršų, ir dirbtinis žandikaulis, iššokęs iš burnos, buvo vienu dantimi įsisiurbęs senei į šnervę. Rankos palindusios po liemeniu ir jų nematyti, o iš po užvirtusios suknelės kyšo kaulėtos kojos, apmautos baltomis nešvariomis vilnonėmis kojinėmis.
– Šlykštynė! – šūktelėjau aš ir pribėgęs prie senės spyriau jai batu į pasmakrę.
Dirbtinis žandikaulis nulėkė į kampą. Norėjau spirti senei dar sykį, bet pabijojau, kad ant kūno neliktų žymių, nes tuomet dar nuspręs, kad tai aš ją užmušiau.
Pasitraukiau nuo senės, atsisėdau ant kušetės ir užsirūkiau pypkę. Taip praėjo apie dvidešimt minučių. Dabar man tapo aišku, kad byla vis tiek pateks į kriminalinį skyrių ir per tardymo painiavą būsiu apkaltintas žmogžudyste. Padėtis labai rimta, o čia dar tas smūgis batu.
Aš vėl priėjau prie senės, pasilenkiau ir ėmiau apžiūrinėti jos veidą. Ant smakro buvo maža juoda dėmelė. Ne, negalima prikibti. Maža kas? Gal senė dar gyva būdama į ką nors trenkėsi? Aš truputį apsiraminu ir imu vaikščioti po kambarį rūkydamas pypkę ir apmąstydamas savo padėtį.
Vaikštau po kambarį ir vis labiau ir labiau imu jausti alkį. Iš alkio imu netgi drebėti. Dar sykį apžiūriu spintelę, kur laikau savo maisto produktus, bet nieko nerandu, tik cukraus gabalėlį.
Išsitraukiu piniginę ir skaičiuoju pinigus. Vienuolika rublių. Vadinasi, galiu nusipirkti kumpinės dešros ir duonos ir dar liks tabakui.

Pasitaisau per naktį nusisukusį kaklaryšį, paimu laikrodį, apsivelku striukę, išeinu į koridorių, kruopščiai užrakinu savo kambario duris, įsidedu raktą į kišenę ir išeinu į gatvę. Reikia pirmiausia pavalgyti, tuomet mintys bus aiškesnės ir tuomet aš ką nors darysiu su šita dvėseliena.
Einant į parduotuvę man dingteli: gal užeiti pas Sakerdoną Michailovičių ir papasakoti jam viską, gal dviese mes greičiau sugalvosime, ką daryti. Bet aš tuojau pat atmetu šią mintį, nes kai kuriuos dalykus reikia atlikti vienam, be liudytojų.
Parduotuvėje nebuvo kumpinės dešros, tad nusipirkau puskilogramį sardelių. Tabako taip pat nebuvo. Tuomet nuėjau į duonos parduotuvę.
Duonos parduotuvėje buvo daug liaudies, ir prie kasos stovėjo ilga eilė. Aš iš karto paniurau, bet vis dėlto į eilę atsistojau. Eilė judėjo labai lėtai, o paskui ir visai sustojo, nes prie kasos įvyko kažkoks skandalas.
Aš vaizdavau, kad nieko nepastebiu, ir žiūrėjau į nugarą jaunai damutei, kuri stovėjo eilėje priešais mane. Damutė, matyt, buvo labai smalsi: ji tiesė kakliuką čia į dešinę, čia į kairę ir nuolatos stypčiojo, kad geriau matytų, kas dedasi prie kasos. Pagaliau ji atsisuko į mane ir paklausė:
– Jūs nežinote, kas ten darosi?
– Atleiskite, nežinau, – pasakiau aš kiek galima šalčiau.
Damutė pasisukiojo į visas puses ir pagaliau vėl kreipėsi į mane:
– Ar jūs negalėtumėte nueiti ir išsiaiškinti, kas ten vyksta?
– Atleiskite, manęs tai nė kiek nedomina, – atsakiau aš dar šalčiau.
– Kaip nedomina? – šūktelėjo damutė. – Juk jūs pats dėl to gaištate eilėje!
Aš nieko neatsakiau ir tik nežymiai linktelėjau. Damutė įdėmiai pasižiūrėjo į mane.
– Tai, žinoma, ne vyriškas užsiėmimas stovėti eilėse duonos, – pasakė ji. – Man jūsų gaila, kad turite čia stovėti. Jūs tikriausiai nevedęs?
– Taip, nevedęs! – atsakiau aš, šiek tiek išmuštas iš pusiausvyros, bet iš inercijos ir toliau atsakinėjau pakankamai šaltai ir drauge šiek tiek linkčiodamas.
Damutė dar sykį apžiūrėjo mane nuo galvos iki kojų ir staiga pirštu palietusi mano rankovę pasakė:
– Leiskite, aš nupirksiu, ko jums reikia, o jūs palaukite manęs gatvėje.
Aš visiškai sutrikau.
– Dėkoju jums, – pasakiau. – Jūs labai maloni, bet, tiesą sakant, galiu ir pats.
– Ne, ne, – pasakė damutė, – keliaukite į gatvę. Ko jūs norėjote nusipirkti?
– Matote, – pasakiau aš, – norėjau nusipirkti puskilogramį juodos duonos, bet tiktai forminės, tos, kuri pigesnė. Man ji labiau patinka.
– Na ir gerai, – pasakė damutė. – O dabar eikite. Aš nupirksiu, o atsiskaitysime vėliau.
Ir ji netgi lengvai kumštelėjo mane alkūne.
Aš išėjau iš duonos parduotuvės ir atsistojau prie pat durų. Pavasario saulė šviečia tiesiai į veidą. Užsirūkau pypkę. Kokia miela damutė! Dabar tai taip reta. Aš stoviu, raukausi nuo saulės, rūkau pypkę ir galvoju apie mielą damutę. Juk jos akutės šviesiai rusvos. Tiesiog nuostabu, kokia ji puiki!
– Jūs rūkote pypkę? – girdžiu balsą šalia savęs. Mieloji damutė duoda man duoną.
– O, be galo jums dėkingas, – sakau aš, imdamas duoną.
– O jūs rūkote pypkę! Tai man baisiai patinka, – sako mieloji damutė.
Ir tarp mūsų vyksta toks pokalbis:

Ji: Vadinasi, jūs pats einate duonos/
Aš: Ne tik duonos, aš viską pats perkuosi.
Ji: O kurgi jūs pietaujate?
Aš: Paprastai aš pats darausi pietus. O kartais valgau alinėje.
Ji: Jus mėgstate alų?
Aš: Ne, labiau mėgstu degtinę.
Ji: Aš taip pat mėgstu degtinę.
Aš: Jūs mėgstate degtinę? Kaip tai gerai! Norėčiau kada nors drauge su jumis išgerti.
Ji: Ir aš norėčiau išgerti su jumis degtinės.
Aš: Atleiskite, ar galima jūsų paklausti vieno dalyko?
Ji (smarkiai paraudusi): Žinoma, klauskite.
Aš: Gerai, aš jūsų paklausiu. Jūs tikite Dievą?
Ji (nustebusi): Dievą? Taip, žinoma.
Aš: O ką jūs pasakytumėte, jeigu dabar mes nusipirktume degtinės ir eitume pas mane. Aš gyvenu čia šalimais.
Ji (akiplėšiškai): Na ką gi, aš sutinku.
Aš: Tuomet eime.

Mes užeiname į parduotuvę, ir aš nuperku puslitrį degtinės. Daugiau pinigų neturiu, tiktai kažkokia smulkmė. Mes visą laiką šnekamės apie įvairius dalykus, ir staiga aš prisimenu, kad mano kambaryje ant grindų guli negyva senė.
Atsisuku į savo naująją pažįstamąją: ji stovi prie prekystalio ir apžiūrinėja stiklainius su uogiene. Aš atsargiai nusigaunu prie durų ir išeinu iš parduotuvės. Kaip tik priešais parduotuvę sustoja tramvajus. Įšoku į tramvajų netgi nepažiūrėjęs į jo numerį. Michailovo gatvėje aš išlipu ir einu pas Sakerdoną Michailovičių. Aš turiu butelį degtinės, sardelių ir duonos.
Sakerdonas Michailovičius duris atidarė pats. Jis vilkėjo chalatu, užsimestu ant nuogo kūno, avėjo rusiškais batais nupjautais aulais ir kailine ausine kepure, bet ausinės buvo pakeltos ir surištos ant pakaušio kaspinu.
– Labai džiaugiuosi, – pasakė Sakerdonas Michailovičius, pamatęs mane.
– Aš neatitraukiau jūsų nuo darbo? – paklausiau.
– Ne, ne, – pasakė Sakerdonas Michailovičius. – Aš nieko neveikiau, tiesiog sėdėjau ant grindų.
– Matote, – pasakiau Sakerdonui Michailovičiui, – aš pas jus atėjau su degtine ir užkanda. Jeigu jūs nieko prieš, išgerkime.
– Labai gerai, – pasakė Sakerdonas Michailovičius. – Prašau vidun.
Mes nuėjome į jo kambarį. Aš atkimšau degtinės butelį, o Sakerdonas Michailovičius ant stalo pastatė dvi taureles ir lėkštę virtos mėsos.
– Aš turiu sardelių, – pasakiau. – Kaip mes jas valgysime: žalias ar virsime?
– Mes jas virsime, – pasakė Sakerdonas Michailovičius, –o kol jos virs, gersime degtinę, užkąsdami virta mėsa. Ji iš sriubos, nuostabi virta mėsa!
Sakerdonas Michailovičius užkaitė ant žibalinės puodą, ir mes sėdome gerti degtinės.
– Degtinę gerti sveika, – kalbėjo Sakerdonas Michailovičius, pripildamas taureles. – Mečnikovas rašė, kad degtinė sveikiau už duoną, o duona – tai tiktai šiaudai, kurie pūva mūsų skrandžiuose.
– Į jūsų sveikatą! – pasakiau aš, susidauždamas su Sakerdonu Michailovičiumi.
Mes išgėrėme ir užkandome šaltos mėsos.
– Skanu, – pasakė Sakerdonas Michailovičius. Bet tą akimirką kambaryje kažkas šaižiai spragtelėjo.
– Kas tai? – paklausiau aš.
Mes sėdėjome tylėdami ir klausėmės. Staiga spragtelėjo dar sykį. Sakerdonas Michailovičius pašoko nuo kėdės ir pribėgęs prie lango nutraukė užuolaidą.
– Ką jūs darote? – šūktelėjau aš.
Bet Sakerdonas Michailovičius man neatsakęs puolė prie žibalinės, stvėrė užuolaida puodą ir pastatė jį ant grindų.
– Velniai griebtų! – pasakė Sakerdonas Michailovičius. –Užmiršau į puodą įpilti vandens, o puodas emaliuotas ir emalė atšoko.
– Viskas aišku, – pasakiau aš, linksėdamas galva.
Mes vėl susėdome prie stalo.
– Velniai jų nematė, – pasakė Sakerdonas Michailovičius, – valgysime sardeles šaltas.
– Aš baisiai noriu valgyti, – pasakiau.
– Valgykite, – pasakė Sakerdonas Michailovičius, pastumdamas man sardeles.
– Juk paskutinį sykį valgiau vakar, su jumis rūsiuke, ir nuo to laiko dar nieko nevalgiau, – pasakiau.
– Taip, taip, taip, – pasakė Sakerdonas Michailovičius.
– Aš visą laiką rašiau, – pasakiau aš.
– Velniai griebtų! – utriruodamas šūktelėjo Sakerdonas Michailovičius. – Malonu priešais save matyti genijų.
– O kaipgi! – pasakiau aš.
– Daug, ko gero, prikeverzojot? – paklausė Sakerdonas Michailovičius.
– Taip, – pasakiau aš, – prirašiau begalę popieriaus.
– Už mūsų dienų genijų, – pasakė Sakerdonas Michailovičius, pakeldamas taurelę.
Mudu išgėrėme, Sakerdonas Michailovičius valgė virtą mėsą, o aš – sardeles. Suvalgęs keturias sardeles, užsirūkiau pypkę ir pasakiau:
– Žinote, aš pas jus atėjau, gelbėdamasis nuo persekiojimo.
– Kas gi jus persekiojo? – paklausė Sakerdonas Michailovičius.
– Dama, – pasakiau aš. Kadangi Sakerdonas Michailovičius nieko manęs nepaklausė, tiktai tylėdamas pripylė taureles degtinės, tai aš kalbėjau toliau:
– Aš su ja susipažinau duonos parduotuvėje ir iš karto įsimylėjau.
– Daili? – paklausė Sakerdonas Michailovičius.
– Taip, – pasakiau aš, – mano skonio.
Mudu išgėrėme ir aš pasakojau toliau:
– Ji sutiko eiti pas mane gerti degtinės. Užsukome į parduotuvę, bet iš parduotuvės man teko slapta sprukti.
– Trūko pinigų? – paklausė Sakerdonas Michailovičius.
– Ne, pinigų kaip tik užteko, – pasakiau aš, – bet prisiminiau, kad negaliu jos įsileisti į savo kambarį.
– O ką, jūsų kambaryje buvo kita dama? – paklausė Sakerdonas Michailovičius.
– Taip, jeigu norite, mano kambaryje yra kita dama, – pasakiau šypsodamasis. – Dabar į savo kambarį aš negaliu nieko įleisti.
– Veskite. Kviesite mane pietų, – pasakė Sakerdonas Michailovičius.
– Na, ko jūs vis norite mane apvesdinti? – pasakiau aš.
– O ką? – pasakė Sakerdonas Michailovičius, pripildamas taureles. – Už jūsų sėkmę!
Mes išgėrėme. Matyt, degtinė ėmė mus veikti. Sakerdonas Michailovičius nusiėmė savo kailinę ausinę kepurę ir nusviedė ją ant lovos. Aš atsistojau ir pavaikščiojau po kambarį, jau šiek tiek jausdamas svaigulį.
– Koks jūsų požiūris į numirėlius? – paklausiau aš Sakerdoną Michailovičių.
– Visiškai neigiamas, – pasakė Sakerdonas Michailovičius. – Aš jų bijau.
– Taip, aš irgi negaliu pakęsti numirėlių, – pasakiau. – Pasipainiotų man numirėlis, ir jeigu jis nebūtų man giminė, tai, ko gero, spirčiau jam.
– Nereikia spardyti negyvėlių, – pasakė Sakerdonas Michailovičius.
– O aš spirčiau jam batu tiesiai į snukį, – pasakiau. – Negaliu pakęsti numirėlių ir vaikų.
– Taip, vaikai – šlykštynė, – sutiko Sakerdonas Michailovičius.
– O kas, jūsų manymu, blogiau: numirėliai ar vaikai? –paklausiau aš.
– Vaikai, ko gero, blogiau, jie dažniau mums trukdo. O numirėliai vis dėlto nesibrauna į mūsų gyvenimą, – pasakė Sakerdonas Michailovičius.
Braunasi! – šūktelėjau aš ir tuojau pat nutilau.
Sakerdonas Michailovičius atidžiai pasižiūrėjo į mane.
– Dar norite degtinės? – paklausė jis.
– Ne, – pasakiau aš, bet susigriebęs pridūriau: – Ne, ačiū, aš nebenoriu.
Priėjau ir vėl atsisėdau prie stalo. Kurį laiką mes tylėjome.
– Noriu jūsų paklausti, – pagaliau sakau aš. – Jūs tikite Dievą?
Skersai Sakerdono Michailovičiaus kaktos atsiranda raukšlė, ir jis sako:
– Esti nepadorių poelgių. Nepadoru prašyti žmogaus paskolinti penkiasdešimt rublių, jeigu jūs matėte, kaip jis ką tik įsidėjo į kišenę du šimtus. Jo reikalas: duoti jums pinigų ar ne, ir pats patogiausias ir maloniausias būdas neduoti – tai pameluoti, kad pinigų neturi. Bet jūs matėte, kad žmogus pinigų turi, ir šitaip neleidote jam paprastai ir maloniai jums neduoti. Jūs neleidote jam pasirinkti, o tai kiaulystė. Tai nepadorus ir netaktiškas poelgis. O klausti žmogų: „Ar jūs tikite Dievą?“ – taip pat netaktiškas ir nepadorus poelgis.
– Na, – pasakiau aš, – čia jau nėra nieko bendra.
– O aš ir nelyginu, – pasakė Sakerdonas Michailovičius.
– Na, gerai, – pasakiau aš, – palikim tai. Tiktai atleiskite man, kad daviau jums tokį nepadorų ir netaktišką klausimą.
– Prašom, – pasakė Sakerdonas Michailovičius. – Juk aš paprasčiausiai jums neatsakiau.
– Aš taip pat neatsakyčiau, – pasakiau, – bet tiktai dėl kitos priežasties.
– Dėl kokios? – vangiai paklausė Sakerdonas Michailovičius.
– Matote, – pasakiau aš, – mano galva, nėra tikinčių arba netikinčių žmonių. Yra tiktai norintys tikėti ir norintys netikėti.
– Vadinasi, tie, kurie nori netikėti, jau kažkuo tiki? – pasakė Sakerdonas Michailovičius. – O tie, kurie nori tikėti, jau iš anksto netiki niekuo?
– Gal ir taip, – pasakiau aš. – Nežinau.
– O tiki arba netiki ką? Dievą? – paklausė Sakerdonas Michailovičius.
– Ne, – tariau aš, – nemirtingumą.
– Tuomet kodėl gi jūs klausėte manęs, ar aš tikiu Dievą?
– Paprasčiausiai dėl to, kad klausti: „Ar jūs tikite nemirtingumą?“ – kažkaip kvailai skamba, – pasakiau Sakerdonui Michailovičiui ir atsistojau.
– Ką, jūs išeinate? – paklausė Sakerdonas Michailovičius.
– Taip, – pasakiau aš, – man metas.
– O kaipgi degtinė? – pasakė Sakerdonas Michailovičius. — Juk ir teliko tik po taurelę.
– Na, pabaikim, – pasakiau aš.
Mes pabaigėme degtinę ir užkandome virtos mėsos likučiais.
– O dabar turiu eiti, – pasakiau aš.
– Iki pasimatymo, – pasakė Sakerdonas Michailovičius, lydėdamas mane pro virtuvę laiptų link. – Ačiū už vaišes.
– Ačiū jums, – pasakiau aš, – iki pasimatymo.
Ir išėjau.
Likęs vienas, Sakerdonas Michailovičius nukraustė stalą, įmetė į spintą tuščią degtinės butelį, ant galvos užsidėjo kailinę ausinę kepurę ir atsisėdo prie lango ant grindų. Sakerdonas Michailovičius rankas susidėjo už nugaros, ir jų nebuvo matyti. O iš po užsivertusio chalato stirksojo nuogos kaulėtos kojos, apautos rusiškais batais su nupjautais aulais.

Aš ėjau Nevos prospektu, pasinėręs į savo mintis. Man reikia tuojau pat nueiti pas namų valdytoją ir viską jam papasakoti. O susitvarkęs su sene, aš ištisas dienas stovėsiu prie duonos parduotuvės, kol susitiksiu tą mielą damutę. Juk aš likau jai skolingas už duoną 48 kap. Turiu puikią dingstį jos ieškoti. Išgertoji degtinė dar tebeveikė, ir atrodė, kad viskas klostosi gerai ir paprastai.
Fontankos gatvėje priėjau prie kiosko ir už likusią smulkmę išgėriau bokalą duonos giros. Gira buvo bloga ir rūgšti, ir toliau ėjau su bjauriu skoniu burnoje.
Prie Liteinos kampo kažkoks girtas susverdėjęs stumtelėjo mane. Gerai, kad neturiu revolverio: būčiau nušovęs jį čia pat vietoje.
Iki pat namų ėjau, ko gero, pykčio perkreiptu veidu. Šiaip ar taip, beveik visi sutiktieji atsisukdavo į mane.
Aš įėjau į namų kontorą. Ant stalo sėdėjo žemaūgė, nešvari, riestanosė, kumpa ir šviesiaplaukė mergšė ir žiūrėdama į veidrodėlį dažėsi lūpas.
– O kur namų valdytojas? – paklausiau.
Mergšė tylėjo, tebesidažydama lūpas.
– Kur namų valdytojas? – pakartojau aš griežtai.
– Bus rytoj, ne šiandien, – atsakė nešvari, riestanosė, kumpa ir šviesiaplaukė mergšė.
Išėjau į gatvę. Kita puse ėjo invalidas su dirbtine koja ir garsiai bilsnojo savo koja ir lazda. Šešetas berniūkščių bėgo paskui invalidą, mėgdžiodami jo eiseną.
Įsukau pro lauko duris ir ėmiau lipti laiptais. Antrame aukšte sustojau, bjauri mintis atėjo man į galvą: juk senė turi pradėti gesti. Aš neuždariau lango, o sako, kad esant praviram langui numirėliai genda greičiau. Tai bent kvailystė! Ir tas velnio neštas namų valdytojas bus tik rytoj! Aš neapsispręsdamas pastovėjau keletą minučių ir vėl ėmiau lipti.
Prie savo buto durų vėl sustojau. Gal eiti prie duonos parduotuvės ir ten laukti tos mielos damutės? Aš jos maldaučiau priimti mane pas save dviem arba trims naktims. Bet tuomet prisiminiau, kad šiandien ji jau nusipirko duonos ir, vadinasi, į duonos parduotuvę nebeateis. Ir apskritai iš to nieko neišeitų.
Atrakinau duris ir įėjau į koridorių. Koridoriaus gale degė šviesa, ir Marja Vasiljevna, rankoje laikydama kažkokį skudurą, valė jį kitu skuduru. Pamačiusi mane, Marja Vasiljevna šūktelėjo:
–Jūsų ieškojo kaškokš šeniš!
– Koks senis? – pasakiau aš.
– Nešinau, – atsakė Marja Vasiljevna.
– Kada tai buvo? – paklausiau aš.
– Irgi nešinau, – pasakė Marja Vasiljevna.
– Su seniu kalbėjotės jūs? – paklausiau aš Marją Vasiljevną.
– Aš, – atsakė Marja Vasiljevna.
– Tai kaipgi jūs nežinote, kada tai buvo? – pasakiau aš.
– Gal prieš porą valandų, – pasakė Marja Vasiljevna.
– O kaip tas senis atrodė? – paklausiau aš.
– Irgi nešinau, – pasakė Marja Vasiljevna ir nuėjo į virtuvę.
Aš nuėjau prie savo kambario.
„O jeigu, – pagalvojau aš, – senė dingo. Įeisiu į kambarį, o senės nėra. Dieve mano! Nejaugi nebūna stebuklų?!“
Atrakinau duris ir ėmiau jas lėtai daryti. Gal taip tik pasirodė, bet man į veidą tvokstelėjo šleikštus prasidėjusio gedimo kvapas. Aš žvilgtelėjau pro pravertas duris ir sustingau. Senė keturpėsčia lėtai šliaužė į mane.
Šaukdamas užtrenkiau duris, pasukau raktą ir atšokau prie kitos sienos.
Koridoriuje pasirodė Marja Vasiljevna.
– Jūs mane kvietėte? – paklausė ji.
Aš taip drebėjau, kad nieko negalėjau atsakyti, ir tiktai neigdamas papurčiau galvą. Marja Vasiljevna priėjo arčiau.
– Jūs su kaškuo kalbėjotės, – pasakė ji.
Aš vėl papurčiau galvą.
– Beprotiš, – pasakė Marja Vasiljevna ir vėl nuėjo į virtuvę, keletą sykių atsigręždama į mane.
„Taip stovėti negalima. Taip stovėti negalima“, – kartojau mintyse. Ši frazė pati savaime susidėliojo kažkur mano viduje. Aš ją kartojau, kol ji pasiekė mano sąmonę.
– Taigi, taip stovėti negalima, – pasakiau sau, bet tebestovėjau kaip paralyžiuotas. Atsitiko kažkas siaubinga, bet teks padaryti kažką galbūt dar siaubingesnio nei tai, kas jau įvyko. Viesulas blaškė mano mintis, ir aš temačiau piktas mirusios senės akis, kai ji keturpėsčia lėtai šliaužė į mane.
Įsiveržti į kambarį ir sutrupinti šitos senės kaukolę. Štai ką reikia padaryti! Aš netgi akimis paieškojau ir likau patenkintas, pamatęs kroketo plaktuką, jau daugelį metų nežinia kam stovintį koridoriaus kampe. Stverti plaktuką, įsiveržti į kambarį ir pokšt!
Drebulys dar nesiliovė. Aš stovėjau nuo vidinio šalčio pakeltais pečiais. Mano mintys šokinėjo, painiojosi, grįždavo į pradinį tašką, užgriebdavo naujas sritis, o aš stovėjau ir klausiausi savo minčių, ir buvau tarsi šalia jų, ir buvau tarsi ne jų vadas.
– Numirėliai, – aiškino man mano paties mintys, – prasta liaudis. Be reikalo juos vadina numirėliais, jie labiau nenurimėliai. Juos reikia oi kaip stebėti. Paklauskite bet kurį lavoninės sargą. Kam, jūs manote, jis tenai paskirtas? Tiktai dėl vieno: stebėti, kad numirėliai neiššliaužiotų. Šia prasme būna įdomių nutikimų. Vienas numirėlis, kol vadovybės įsakytas sargas prausėsi pirtyje, iššliaužė iš lavoninės, įšliaužė į dezinfekcijos kamerą ir ten suvalgė krūvą baltinių. Dezinfektoriai atsakančiai prilupo šitą numirėlį, bet už sugadintus baltinius jiems teko sumokėti iš savo kišenės. O kitas numirėlis įšliaužė į gimdyvių palatą ir taip jas išgąsdino, kad viena tuojau pat pagimdė nelaikšį kūdikį, o numirėlis puolė nelaikšį vaisių ir ėmė jį čepsėdamas ryti. O kai viena drąsi slaugė trenkė numirėliui per nugarą kėdute, tai jis slaugei įkando į koją, ir ji, užsikrėtusi lavono nuodais, greitai numirė. Taip, numirėliai – prasta liaudis, ir prie jų reikia nuolat budėti.
– Stop! – pasakiau aš savo paties mintims. – jūs šnekate nesąmones. Numirėliai nejuda.
– Gerai, – pasakė man mano paties mintys, – tuomet įeik į savo kambarį, kur, anot tavęs, yra nejudantis numirėlis.
Manyje sukilo netikėtas užsispyrimas.
– Ir įeisiu! – ryžtingai pasakiau savo paties mintims.
– Pamėgink! – pašaipiai pasakė man mano paties mintys.
Ši pašaipa galutinai mane įsiutino. Stvėriau kroketo plaktuką ir puoliau prie durų.
– Palauk! – sušuko man mano paties mintys. Bet aš jau pasukau raktą ir atlapojau duris.
Senė gulėjo prie slenksčio, veidu įsikniaubusi į grindis.
Aš stovėjau pasirengęs su iškeltu kroketo plaktuku. Senė nejudėjo.
Drebulys liovėsi, ir mano mintys buvo aiškios bei tikslios. Aš buvau jų vadas.
– Pirmiausia uždaryti duris! – įsakiau pats sau.
Ištraukiau raktą iš išorinės durų pusės ir įkišau jį iš vidinės. Tai atlikau kaire ranka, o dešine laikiau kroketo plaktuką ir nė akimirką nenuleidau akių nuo senės. Užrakinau duris ir atsargiai peržengęs per senę išėjau į kambario vidurį.
– Dabar aš su tavim atsiskaitysiu, – pasakiau. Man kilo planas, kokio paprastai griebiasi žmogžudžiai iš kriminalinių romanų ir laikraštinių įvykių; aš tiesiog norėjau įkišti senę į lagaminą, nuvežti ją už miesto ir nuskandinti pelkėje. Žinojau vieną tokią vietą.
Lagaminas gulėjo po mano kušete. Ištraukiau jį ir atidariau. Jame buvo šiek tiek daiktų: keletas knygų, sena fetrinė skrybėlė ir suplyšę baltiniai. Visa tai iškroviau ant kušetės.
Tuo metu garsiai trinktelėjo lauko durys, ir man pasirodė, kad senė krūptelėjo.
Akimirksniu pašokau ir stvėriau kroketo plaktuką.
Senė guli ramiai. Aš stoviu ir klausausi. Tai sugrįžo mašinistas, aš girdžiu, kaip jis vaikšto savo kambaryje. Štai jis eina koridoriumi į virtuvę. Jeigu Marja Vasiljevna papasakos jam apie mano išprotėjimą, bus negerai. Kokia velniava! Reikia ir man eiti į virtuvę ir savo išvaizda nuraminti juos.
Aš vėl peržengiau senę, pastačiau plaktuką prie pat durų, kad grįžęs atgal galėčiau neįeidamas į kambarį vėl turėti jį rankose, ir išėjau į koridorių. Iš virtuvės sklido balsai, bet žodžių nebuvo girdėti. Aš privėriau savo kambario duris ir atsargiai nuėjau į virtuvę: norėjau sužinoti, apie ką Marja Vasiljevna kalbasi su mašinistu. Koridorių perėjau greitai, o prie virtuvės sulėtinau žingsnį. Kalbėjo mašinistas, tikriausiai pasakojo apie kažką, kas jam nutiko darbe.
Aš įėjau. Mašinistas stovėjo laikydamas rankšluostį, o Marja Vasiljevna sėdėjo ant kėdutės ir klausėsi. Pamatęs mane, mašinistas man mostelėjo ranka.
– Sveiki, sveiki, Matvejau Filipovičiau, – pasakiau jam ir nuėjau į vonią. Kol kas viskas buvo ramu. Marja Vasiljevna priprato prie mano keistenybių ir šį pastarąjį nutikimą galėjo jau ir užmiršti.
Staiga man toptelėjo: aš neužrakinau durų. O ką, jeigu senė iššliauš iš kambario?
Puoliau atgal, bet laiku susigriebiau ir, kad neišgąsdinčiau gyventojų, per virtuvę perėjau ramiu žingsniu.
Marja Vasiljevna beldė pirštu į virtuvės stalą ir sakė mašinistui:
– Nuoštabu! Tai nuoštabu! Aš irgi būšiau švilpuši!
Apmirusia širdimi išėjau į koridorių ir tuojau pat vos ne bėgte leidausi prie savo kambario.
Išorėje viskas buvo ramu. Priėjau prie durų ir pravėręs jas žvilgtelėjau į kambarį. Senė kaip ir anksčiau gulėjo veidu įsikniaubusi į grindis. Kroketo plaktukas stovėjo prie durų ankstesnėje vietoje. Aš paėmiau jį, įėjau į kambarį ir užsirakinau. Taip, kambaryje aiškiausiai dvokė lavonu. Peržengiau per senę, priėjau prie lango ir atsisėdau į krėslą. Kad tik man nepasidarytų bloga nuo šio, kol kas nors ir silpno, bet vis dėlto nepakenčiamo kvapo. Užsirūkiau pypkę. Mane šiek tiek pykino ir truputį skaudėjo pilvą.
Tai ko gi aš taip sėdžiu? Reikia greičiau veikti, kol ši senė visiškai nepašvinko. Bet kad ir kas būtų, į lagaminą ją kišti reikia atsargiai, nes kaip tik tuo metu ji ir gali griebti mane už piršto. O paskui mirk nuo lavono užkrėtimo – nuolankiai dėkoju!
– Šit kaip! – šūktelėjau aš staiga. – Norėčiau pasiteirauti: kuo jūs man įkąsite? Jūsų dantukai anava kur!
Susiriečiau krėsle ir pažvelgiau į kampą kitoje pusėje lango, kur, mano nuomone, turėjo būti dirbtinis senės žandikaulis. Bet žandikaulio ten nebuvo.
Aš susimąsčiau: gal negyva senė šliaužiojo po mano kambarį, ieškodama savo dantų? Gal netgi surado juos ir įsistatė atgal į burną?
Aš paėmiau kroketo plaktuką ir panaršiau juo kampe. Ne, žandikaulis dingo. Tuomet išėmiau iš komodos storą medvilninę paklodę ir priėjau prie senės. Kroketo plaktuką laikiau paruoštą dešinėje rankoje, o kaire aš laikiau medvilninę paklodę.
Pasidygėtiną baimę kėlė ši negyva senė. Kilstelėjau plaktuku jos galvą: burna buvo pravira, akys užvirtusios į viršų, o po visą smakrą, kur aš spyriau jai batu, išplitusi didelė juoda dėmė. Pažiūrėjau senei į burną, ne, ji nesurado savo žandikaulio. Paleidau galvą. Galva nusviro ir trinktelėjo į grindis.
Tuomet ant grindų paklojau medvilninę paklodę ir pritraukiau ją prie pat senės. Paskui koja ir kroketo plaktuku apverčiau senę per kairįjį šoną ant nugaros. Dabar ji gulėjo ant paklodės. Senės kojos buvo sulenktos per kelius, o kumščiai prispausti prie pečių. Atrodė, kad gulinti ant nugaros senė kaip katė pasiruošusi gintis nuo ją puolančio erelio. Greičiau lauk šitą maitą!
Suvyniojau senę į storą paklodę ir pakėliau ant rankų. Ji pasirodė lengvesnė, nei maniau. Įdėjau ją į lagaminą ir pamėginau uždaryti dangtį. Čia tikėjausi visokių sunkumų, bet dangtis užsidarė palyginti lengvai. Spragtelėjau lagamino spynelėmis ir atsitiesiau.
Lagaminas stovi priešais mane, atrodo visai padoriai, tarsi jame būtų baltiniai ir knygos. Paėmiau už rankenos ir pamėginau pakelti. Taip, jis buvo, žinoma, sunkus, bet nepernelyg, aš lengvai galėjau jį nunešti iki tramvajaus.
Pažvelgiau į laikrodį: dvidešimt minučių šeštos. Tas gerai. Atsisėdau į krėslą truputį atsipūsti ir surūkyti pypkės.
Matyt, sardelės, kurių šiandieną valgiau, buvo nelabai tikusios, nes pilvą man skaudėjo vis smarkiau. O gal tai dėl to, kad valgiau jas nevirtas? O gal skausmas pilve vien tik dėl nervų.
Aš sėdžiu ir rūkau. Ir minutės vejasi minutes.
Pavasario saulė šviečia pro langą, ir aš markstausi nuo jos spindulių. Štai ji slepiasi už priešais stovinčio namo kamino, ir kamino šešėlis sliuogia stogu, perlekia gatvę ir gula man ant veido. Aš prisimenu, kaip vakar šiuo metu sėdėjau ir rašiau apysaką. Štai ji: languotas popierius, ir jame užrašas smulkiu raštu: „Stebukladarys buvo aukšto ūgio.“
Pažvelgiau pro langą. Gatve ėjo invalidas su dirbtine koja ir garsiai bilsnojo savo koja ir lazda. Du darbininkai ir senė kartu su jais nusitvėrę už šonų kvatojosi iš juokingos invalido eisenos.
Aš atsistojau. Metas! Metas keliauti! Metas vežti senę į pelkę! Tik dar reikia pasiskolinti iš mašinisto pinigų.
Išėjau į koridorių ir priėjau prie jo durų.
– Matvejau Filipovičiau, jūs namie? – paklausiau aš.
– Namie, – atsakė mašinistas.
– Tuomet atleiskite, Matvejau Filipovičiau, ar jūs turtingas pinigų? Aš poryt gausiu. Ar negalėtumėte man paskolinti trisdešimt rublių?
– Galėčiau, – pasakė mašinistas. Girdėjau, kaip jis skimbčiojo raktais, rakindamas kažkokią skrynią. Paskui jis atidarė duris ir padavė man naują raudoną trisdešimtinę.
– Labai ačiū, Matvejau Filipovičiau, – pasakiau aš.
– Nėr už ką, – pasakė mašinistas.
Įsikišau pinigus į kišenę ir grįžau į savo kambarį. Lagaminas ramiai stovėjo ankstesnėje vietoje.
– Na, dabar į kelionę, tučtuojau, – pasakiau pats sau.
Paėmiau lagaminą ir išėjau iš kambario.
Marja Vasiljevna pamatė mane su lagaminu ir šuktelėjo:
– Kur einat?
– Pas tetą, – pasakiau aš.
– Ar greitai parvašiuošite? – paklausė Marja Vasiljevna.
– Taip, – pasakiau aš. – Man reikia tiktai nuvežti tetai šiokių tokių baltinių. O parvažiuosiu turbūt net šiandien.
Išėjau į gatvę. Iki tramvajaus nuėjau sėkmingai, lagaminą nešdamas čia dešine, čia kaire ranka.
Įlipau į tramvajaus prikabinamo vagono priekinę aikštelę ir ėmiau mojuoti konduktorei, kad ji ateitų paimti pinigų už bagažą ir bilietą. Nenorėjau siųsti vienintelės trisdešimtinės per visą vagoną, taip pat nesiryžau palikti lagamino ir pats eiti iki konduktorės. Konduktorė atėjo pas mane į aikštelę ir pasakė, kad ji neturi grąžos. Pirmojoje stotelėje man teko išlipti.
Stovėjau piktas ir laukiau kito tramvajaus. Man skaudėjo pilvą ir truputį virpėjo kojos.
Ir staiga aš išvydau savo mieląją damutę: ji ėjo per gatvę ir nežiūrėjo į mano pusę.
Stvėriau lagaminą ir puoliau paskui ją. Aš nežinojau, koks jos vardas, todėl negalėjau pašaukti. Lagaminas man baisiai trukdė: laikiau jį priešais save abiem rankom ir baksnojau jį keliais ir pilvu. Mieloji damutė ėjo gana greitai, ir aš jaučiau, kad jos nepasivysiu. Buvau visas šlapias nuo prakaito ir nusiplūkęs. Mieloji damutė pasuko į skersgatvį. Kai nusikapsčiau iki kampo, jos jau nebebuvo.
– Prakeikta senė, – sušnypščiau aš, mesdamas lagaminą ant žemės.
Mano striukės rankovės kiaurai permirko prakaitu ir lipo prie rankų. Atsisėdau ant lagamino ir išsitraukęs nosinę nusišluosčiau kaklą ir veidą. Du berniūkščiai sustojo priešais mane ir ėmė apžiūrinėti. Aš nutaisiau ramų veidą ir atidžiai žiūrėjau į artimiausią tarpuvartę tarsi kažko laukdamas. Berniūkščiai šnabždėjosi ir rodė į mane pirštais. Laukinis pyktis dusino mane. Ak, kad taip užleidus ant jų stabligę!

Ir štai dėl šitų nusususių vaikigalių aš atsistoju, pakeliu lagaminą, prieinu prie tarpuvartės ir žiūriu į ją. Nutaisau nustebusią miną, išsitraukiu laikrodį ir gūžteliu pečiais. Vaikigaliai stebi mane iš tolo. Dar sykį gūžteliu pečiais ir žvilgteliu į tarpuvartę.
– Keista, – sakau garsiai, imu lagaminą ir nešu jį prie tramvajaus stotelės.
Į stotį atvažiavau be penkių minučių septynios. Perku atgalinį bilietą iki stotelės „Lisij Nos“ ir sėdu į traukinį.
Vagone, be manęs, dar du. Vienas, matyt, darbininkas, jis pavargęs ir užsismaukęs kepurę ant akių miega. Kitas, dar jaunas vaikinas, atrodė kaip kaimo dabita: po švarku rožinė palaidinė, iš po kepurės kyšo garbanotas kuodas. Jis rūko papirosą, įkištą į ryškiai žalią plastikinį kandiklį.
Aš pastatau lagaminą tarp dviejų suolelių ir sėduosi. Pilvą taip raižo, jog suspaudžiu kumščius, kad iš skausmo nesuvaitočiau.
Peronu du milicininkai veda kažkokį pilietį į skyrių. Jis eina sudėjęs rankas už nugaros ir nuleidęs galvą.
Traukinys pajuda. Aš žiūriu į laikrodį: dešimt minučių aštuntos.
O, su kokiu malonumu šitą senę nuleisiu į pelkę! Tiktai gaila, kad nepasiėmiau lazdos, ko gero, senę teks pastumti.
Dabita rausva palaidine įžūliai apžiūrinėja mane. Aš atsuku jam nugarą ir žiūriu pro langą.
Mano pilve vyksta siaubingi sąrėmiai, tuomet aš sukandu dantis, suspaudžiu kumščius ir įtempiu kojas.
Mes pravažiuojame Lanskają ir Novaja Derevnią. Štai švysčioja auksinė budistų pagodos viršūnė, o štai pasirodė jūra.
Bet tuomet aš pašoku ir viską aplinkui užmiršęs smulkiais žingsneliais bėgu į išvietę. Beprotiška banga sūpuoja ir varto mano sąmonę...
Traukinys sulėtina greitį. Mes artėjame prie Lachtos. Aš sėdžiu, bijodamas krustelti, kad manęs stotelėje neišvarytų iš išvietės.
– Greičiau jis pajudėtų! Greičiau jis pajudėtų!
Traukinys pajuda, ir aš iš pasitenkinimo užsimerkiu. O, šios minutės būna tokios pat saldžios kaip meilės akimirkos! Visos mano jėgos įtemptos, bet aš žinau, kad vėliau bus baisus nuosmukis.
Traukinys vėl sustoja. Tai Olginas. Vadinasi, vėl kankynė!
Bet dabar tai netikri signalai. Šaltas prakaitas išmušė mano kaktą, ir silpnas šaltukas plazdena aplink mano širdį. Aš atsistoju ir kurį laiką stoviu, prispaudęs galvą prie sienos. Traukinys važiuoja, ir vagono supimas man labai malonus.
Aš sukaupiu visas jėgas ir svirduliuodamas išeinu iš išvietės.
Vagone nieko nėra. Darbininkas ir dabita, matyt, išlipo Lachtoje arba Olgine. Aš lėtai einu prie savo lango.
Staiga sustoju ir bukai žiūriu priešais save. Lagamino ten, kur jį palikau, nėra. Tikriausiai supainiojau langus. Šoku prie kito lango. Lagamino nėra. Aš šoku atgal, pirmyn, perbėgu vagoną į abi puses, žiūriu po suoliukais, bet lagamino niekur nėra.
Bet argi galima dar abejoti? Žinoma: kol buvau išvietėj, lagaminą pavogė. Tai buvo galima numatyti!
Sėdžiu ant suoliuko išsprogusiomis akimis ir kažkodėl prisimenu, kaip pas Sakerdoną Michailovičių nuo įkaitusio kaistuvėlio poškėdama atsilupinėjo emalė.
– Kas gi įvyko? – klausiu pats savęs. – Na, kas dabar patikės, kad aš neužmušiau senės? Mane dar šiandien sučiups, čia arba mieste, stotyje, kaip tą pilietį, kuris ėjo nuleidęs galvą.
Išeinu į vagono aikštelę. Traukinys artėja prie Lisij Noso. Šmėkščioja balti stulpeliai, atitveriantys kelią. Traukinys sustoja. Mano vagono laipteliai nesiekia žemės. Aš nušoku ir einu į stotelės paviljoną. Iki traukinio, važiuojančio į miestą, dar pusvalandis.
Einu į miškelį. Štai kadagių krūmeliai, už jų manęs niekas nepastebės. Pasuku tenai.
Žeme šliaužia didelis žalias vikšras. Aš atsiklaupiu ir liečiu jį pirštais. Jis stipriai ir stangriai keletą sykių susiriečia į vieną ir į kitą pusę.
Aš apsižvalgau. Niekas manęs nemato. Silpnas virpulys nubėga mano nugara.
Aš žemai nulenkiu galvą ir negarsiai sakau:
– Vardan Tėvo ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios, dabar ir visados, ir per amžių amžius. Amen.

Į viršų

_____________________

Čia aš laikinai baigiu savo rankraštį manydamas, kad jis ir taip jau pakankamai nusitęsė.

1939 gegužės pabaiga ir pirmoji liepos pusė

Charms, Daniil Ivanovič. Nutikimai: Apsakymų ir apysakų ciklas. – Vilnius: Tyto alba, 2007.

 

MALDA PRIEŠ MIEGĄ

 

(1)

Viešpatie, vidury baltos dienos
Užplūdo mane tinginystė.
Leisk atsigulti ir užmigti man, Viešpatie,
Ir kol miegu, pripildyk mane* Viešpatie
Galios savosios.
Daug ką žinoti noriu,
Bet ne knygos ir ne žmonės man tai pasakys.
Tiktai Tu apšviesk man Viešpatie
Per mano eiles.
Pažadink mane stiprų kautis su prasmėmis,
vikrų valdant žodžius
ir uolų garbinant Dievo vardą per amžių amžius

Charms, Daniil Ivanovič. Nutikimai: Apsakymų ir apysakų ciklas. – Vilnius: Tyto alba, 2007.

 

(2)

Viešpatie pažadink sieloje mano liepsną Tavąją.
Apšviesk mane Viešpatie saule Tavąja.
Aukso smėlio paberk prie kojų manų,
kad švariu keliu eičiau į Namus Tavuosius.
Apdovanok mane Viešpatie žodžiu Tavuoju,
kad griaudėtų jis, garbindamas Rūmus Tavuosius.
Pasuk Viešpatie bėgius gyvenimo manojo,
idant pajudėtų garvežys galybės manosios.
Atleisk Viešpatie stabdį įkvėpimo manojo.
Nuramink mane Viešpatie
ir pagirdyk mano širdį puikių Tavo žodžių šaltinyje.

Charms, Daniil Ivanovič. Nutikimai: Apsakymų ir apysakų ciklas. – Vilnius: Tyto alba, 2007.

_______________________
*Skyryba, didžiųjų raidžių rašyba – autoriaus

Iš rusų kalbos vertė Sigitas Parulskis

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt