Emile Michel Cioran

GARBINIMO PRATYBOS

Beckettas

Keli susitikimai

Tas, kas nori perprasti tokį kitonišką žmogų kaip Beckettas, turėtų nuodugniai apmąstyti posakį „laikytis nuošalyje“, šį nebylų kiekvienos jo akimirkos šūkį, visą už jį lydinčią vienatvę ir slaptą užsispyrimą, pačią šio negailestingai, be paliovos dirbančio užsisklendėlio esmę. Siekiančiam nušvitimo adeptui budizmas sako, jog jis turi būti atkaklus „kaip karstą graužianti pelė“. Bet kuris tikras rašytojas yra apsėstas tokio triūso. Jis yra griovėjas, kuris daugina egzistenciją, ją praturtina kasdamasis po jos pamatais.

„Mes turime per mažai laiko, kad skirtume jį kitiems, o ne sau“. Ši poeto frazė tinka kiekvienam, kas atmetė visa, kas išoriška, atsitiktina, svetima. Beckettas, arba neprilygstamas menas būti savimi. Ir kartu nė lašelio puikybės, jokios stigmos, neatskiriamos nuo išskirtinumo suvokimo: jei nebūtų žodžio mandagumas, ji derėtų išgalvoti vien dėl Becketto. Sunku, net baisu patikėti: jis niekada nieko nekeikia, nenutuokdamas apie higienišką piktdžiugos funkciją, jos gydomąsias savybes, padedančias nuleisti garą. Aš nė karto negirdėjau, kad jis išdėtų į šuns dienas draugus ar priešus – tai pranašumas, dėl kurio man jo gaila ir dėl kurio jis turi nesąmoningai kentėti. Jeigu aš negalėčiau išgiežti apmaudo – kiek nelaimių ir negandų, kiek sunkumų manęs lauktų!

Jis gyvena ne laike, bet lygiagrečiai su laiku, todėl man niekada ir neatėjo į galvą jo klausti, ką jis mano apie tą ar aną įvykį. Jis yra vienas iš tų, kurie verčia manyti, kad istorija yra matmuo, be kurio žmogus būtų galėjęs nesunkiai išsiversti.

Jeigu jis būtų panašus į savo herojus ir nebūtų nieko pasiekęs, vis tiek būtų likęs toks pat. Jis daro žmogaus, kuriam visai nerūpi pasireikšti ir kuriam vienodai svetima tiek pergalės, tiek pralaimėjimo idėja, įspūdį. „Kaip sunku jį suprasti! Ir koks lygis!“ – sakydavau aš kiekvienąsyk apie jį pagalvojęs. Jei atsitiktų negalimas dalykas ir jis netektų paslapties, vis tiek man atrodytų esąs pati Nesuvokiamybė.
Aš esu kilęs iš Europos užkampio, kur jausmų protrūkiai, laisvas elgesys, išsipasakojimas, ūmus, neprašytas, familiarus prisipažinimas yra būtinybė, kur visi žino apie visus, kur bendras gyvenimas kone prilygsta viešai išpažinčiai, kur neįmanoma išsaugoti jokios paslapties, o plepumas primena kliedesį.
Ar dar reikia aiškinti, kodėl mane pakerėjo šis antgamtiškai santūrus žmogus?

Mandagumui nėra visiškai svetimas pyktis. Kartą pietaujant pas draugus, kai vienas iš jų pradėjo įkyriai žinovo mina kamantinėti Beckettą apie jį ir jo kūrybą, šis susisupo į visiškos nebylystės kokoną ir atsuko mums nugarą – beveik atsuko. Nebaigęs pietų, jis pakilo ir išėjo, susitelkęs ir niūrus, lyg žmogus prieš operaciją ar muštynes.

Maždaug prieš penkerius metus, kai atsitiktinai susitikęs su manimi Guynemer gatvėje, jis paklausė, ką aš dabar darau, aš atsakiau, jog praradau bet kokį norą dirbti, kad nematau būtinybės reikštis, „kurti“, kad rašymas man tapo kančia... Jis atrodė nustebęs, bet dar labiau nustebau aš, kada jis – kaip tik kalbėdamas apie rašymą - prakalbo apie džiaugsmą. Ar man nepasigirdo? Ne, visai ne. Ir tą pačią akimirką aš prisiminiau, kad prieš dešimt metų, mums susitikus pirmą kartą, Klozri de Lilia¹ kavinėje, jis prisipažino, jog labai pavargo, darydamas įspūdį, jog daugiau negali nieko išspausti iš žodžių.
... Žodžiai, kas myli juos dar labiau už jį? Jie yra jo bičiuliai, jo vienintelė paguoda. Niekas jam nekelia pasitikėjimo, ir tik tarp jų jis jaučiasi užtikrintas. Nevilties priepuoliai, be abejo, jį ištinka tuomet, kai jis liaujasi jais tikėjęs, kai mano, kad jie išdavė, paliko jį. Be jų jis kaip be rankų, tiesiog niekas. Gailiuosi nepažymėjęs ir nesuskaičiavęs visų vietų, kur jis užsimena apie žodžius, palinksta ties žodžiais – „tylos lašais tyloje“, kaip šia tema sakoma Bevardyje; žodžiai kaip trapumo simboliai, virtę nesugriaunamomis atramomis.
Prancūziškas tekstas, pavadinimu Be, anglų kalboje įvardytas kaip Lessness - Becketto nukaltas žodis, kaip ir jo vokiškas atitikmuo Losigkeit.
Šis žodis Lessness (toks pat neišsemiamas kaip ir Boehme's² Ungrund³) mane tiesiog užbūrė. Kartą vakare aš prisipažinau Beckettui, jog negulsiu tol, kol nerasiu padoraus atitikmens prancūzų kalboje... Mes drauge perkratėme visus įmanomus be ir mažiau vedinius. Nė vienas iš jų nė iš tolo neprilygo bedugniam Lessness, stokos ir begalybės mišiniui, tuštumai kaip apoteozės sinonimui. Nusivylę mes išsiskyrėme. Grįžęs namo, aš vis laužiau galvą dėl to vargano be. Ir tuomet, kai jau rengiausi pasiduoti, man šmėstelėjo mintis, jog reikia ieškoti lotyniško žodžio sine vedinių. Kitą dieną parašiau Beckettui, kad sinéité, manding, yra trūkstamas žodis. Jis man atrašė, kad pagalvojo apie tą patį, galbūt net tą pačią akimirką kaip ir aš. Deja, reikia pripažinti, kad mūsų radinys nebuvo vykęs. Abudu sutikome, kad reikia nutraukti paieškas, kad prancūzų kalboje nėra daiktavardžio, galinčio išreikšti nebuvimą savyje, nebuvimą patį savaime, ir kad teks pasitenkinti skurdaus prielinksnio metafizika.

Su rašytojais, kurie neturi ką pasakyti ir kurie neturi savojo pasaulio, belieka kalbėtis tik apie literatūrą. Su Beckettu – labai retai, tiksliau, beveik niekada. Jį domina, – savaime suprantama, kalbantis – bet koks buitinis reikalas (materialiniai nepritekliai, visokiausi rūpesčiai). Ko jis negali tverti, tai klausimų, kaip antai: kaip jums atrodo, ar toks ir toks kūrinys pergyvens savo laiką? Ar tas ir anas nusipelno savo vietos? Kuris iš jų, X ar Y, išliks ilgiau, kuris yra didesnis? Bet kuris toks vertinimas jį erzina ir slegia. „Ir kokia visa to prasmė?“ – klausė jis po itin nuobodaus kviestinio vakarėlio, kur užstalės diskusija priminė groteskišką Paskutinio teismo versiją. Pats jis visaip vengia komentuoti savo knygas ir pjeses: jam rūpi ne įveiktos, o įveiktinos kliūtys; jis visas pasineria į tai, ką tik ruošiasi daryti. Jeigu jį klausia apie pjesę, jis kalba ne apie esmę, pagrindinę mintį, bet apie pastatymą, kurį įsivaizduoja iki smulkiausių detalių, minutė po minutės, sakyčiau, sekundė po sekundės. Niekada nepamiršiu, su kokiu įkarščiu jis man aiškino, kokie reikalavimai keliami aktorei, kuri norėtų vaidinti pjesėje Not I⁴, kur trūkčiojantis balsas užvaldo ir pakeičia visą erdvę. Kaip žibėjo jo akys, kada jis regėjo prieš save šią mažutę ir kartu įkyrią, visur esančią burną! Sakytum, tarsi jis būtų dalyvavęs stebint paskutinę Pitijos metamorfozę, galutinį jos krachą!

Visą gyvenimą būdamas prisiekęs kapinių gerbėjas ir žinodamas, kad Beckettas taip pat joms neabejingas ( Pirmoji meilė⁵, jei prisiminsime, prasideda kapinių, beje, Hamburgo kapinių, aprašymu), praeitą žiemą Observatorijos prospekte aš ėmiau jam pasakoti, apie tai, kaip neseniai lankiausi Per Lašezo kapinėse ir pasipiktinau tarp ten palaidotų garsių žmonių kapų neradęs Prusto kapo. (Beje, Beckettą aš pirmą kartą atradau prieš gerus trisdešimt metų Amerikos bibliotekoje aptikęs jo knygelę apie Prustą⁶). Nežinau, kodėl mes peršokome prie Swifto, nors, gerai pagalvojus, nieko keisto, prisiminus jo pakaruoklišką humorą. Beckettas man sakė, kad dabar skaitinėja Guliverio keliones ir jam labiausiai patinka Kelionė į ygagų kraštą, ypač epizodas, kur Guliveris šiurpsta iš baimės ir pasišlykštėjimo priartėjus jahų patelei. Jis man prasitarė – tai mane nustebino ir apskritai labai nuvylė, – kad Joyce'as nemėgo Swifto. Be to, pridūrė jis, priešingai negu manoma, Joyce'as išvis nebuvo linkęs į satyrą. „Jis niekada nemaištavo, jis buvo nešališkas, priimdamas visa, kaip yra. Jis nedarė jokio skirtumo tarp nukritusios bombos ir medžio lapo...“
Nepaprasta nuomonė, savo aštrumu ir ypatingu svarumu man priminusi Armand'o Robino⁷ repliką į mano klausimą: „Kaipgi jūs, išvertęs tiek poetų, lig šiol nesusigundėte Zhuangzi⁸, giliausiu poetų tarp išminčių?“ – „Aš dažnai mąsčiau apie jį, – atsakė jis, – tačiau kaip išversti knygą, kurią galima lyginti tik su Škotijos šiaurės tyrais?“
Susipažinęs su Beckettu, aš daug kartų (turiu pripažinti, atkakliai ir gan kvailai) klausiau savęs, kas jį sieja su jo personažais. Ką bendro jie turi? Ar galima įsivaizduoti radikalesnį skirtumą? Ar reikia pripažinti, kad ne tik jų, bet ir jo paties egzistencija skendėja toje „švininėje šviesoje“, kuri sunkiasi iš romano „Malonas miršta“? Daugelis jo puslapių man atrodė tarsi monologas po kosminės katastrofos. Toks įspūdis, kad įžengei į anapilį, į kraštą, kurį sapnuoja velnias, laisvas nuo visko, net nuo savo prakeiksmo! Būtybės, nežinančios, gyvos jos ar ne, patekusios į begalinio nuovargio, ne šio pasaulio (tariant svetima Becketto skoniui kalba) nuovargio, gniaužtus, sukurtos, kaip spėjama, labai jautraus ir iš drovumo nešiojančio nepažeidžiamojo kaukę žmogaus, – neseniai, lyg žaibui tvykstelėjus, aš išvydau saitus, jas siejančias su jų autoriumi, jų bendrininku... Tai, ką aš tą akimirką pamačiau ar greičiau pajutau, neperduosi suprantamais žodžiais. Ir vis dėlto nuo tada, kiekvienoje jo herojų frazėje girdžiu tam tikro vieno balso intonacijas... Tačiau skubu pridurti, kad įžvalga gali būti tokia pat skysta ir apgaulinga kaip ir teorija...
Nuo pat pirmojo mūsų susitikimo aš supratau, kad jis pasiekė kraštutinę ribą, kad greičiausiai jis ir pradėjo nuo jos, nuo neįmanomybės, išimties, aklavietės. Stebina tai, kad jis nepasitraukė, kad staiga atsidūręs prieš sieną, grūmėsi taip pat narsiai, kaip ir visada: ribinė situacija kaip pradinis taškas, pabaiga kaip atvykimas! Iš čia kyla tas įspūdis, kad jo pasaulis, mėšlungiškas, merdėjantis pasaulis, galės tęstis amžinai, tuo tarpu mūsų – netrukus baigsis.
Aš nesu didelis Wittgensteino filosofijos gerbėjas, tačiau kaip žmogus jis mane be galo domina. Visa, ką aš skaitau apie jį, mane jaudina. Ir aš ne kartą pastebėjau bendrus jo ir Becketto bruožus. Dvi paslaptingos figūros, du reiškiniai, patrauklūs tuo, kad glumina, yra neperprantami. Tiek vienam, tiek kitam būdingas neprisirišimas prie žmonių ir daiktų, nepalenkiamumas, trauka prie tylos, prie galutinio žodžių atsižadėjimo, siekis atsitrenkti į niekieno nepasiektas ribas. Kitais laikais jie būtų pasitraukę į tyrus. Dabar žinome, kad Wittgensteinas vienu metu rengėsi užsidaryti į vienuolyną. O patį Beckettą, keliais amžiais perkėlus į praeitį, nesunku įsivaizduoti visiškai tuščioje – net be krucifikso ant sienos – celėje. Nukrypstu nuo temos? Tada prisiminkite jo mąslų, mįslingą, nežmonišką žvilgsnį kai kuriose nuotraukose.

Kilmė lemia daug, – tai suprantama; tačiau ryžtingą žingsnį savęs link mes žengiame tik netekę visų šaknų, tad mūsų biografijos duomenų turiu ne daugiau negu pats Dievas... Svarbu ir absoliučiai nesvarbu, kad Beckettas yra airis. Bet tikrai klystume manydami, kad jis yra „tipiškas anglosaksas“. Toks dalykas jam labai nepatiktų. Galbūt tuo kalti slogūs prisiminimai apie jo prieškarinį gyvenimą Londone? Įtariu, kad anglai jam atrodo „vulgarūs“. Su šiuo nuosprendžiu, kurio jis niekada nepaskelbė, tačiau kurį jo vietoje aš skelbiu apibendrindamas jo slaptas abejones gal net ir apmaudą, vargu ar savo atsakomybe galėčiau sutikti, juoba, kad (galbūt tai Balkanų iliuzija) man jie panašūs į labiausiai negyvybingą ir bejėgę, vadinasi, pačią rafinuočiausią ir civilizuočiausią tautą.
Beckettas, kuris, gana keista, Prancūzijoje jaučiasi visai kaip namie, iš tikrųjų neturi nė dalelės tam tikro sausumo, tos išimtinai prancūziškos, sakyčiau, paryžietiškos dorybės. Ar ne iškalbinga, kad jis sueiliavo Chamfortą⁹? Tiesa, ne visą Chamfortą, tik keletą aforizmų. Sumanymas, nepaprastas pats savaime ir bemaž neįmanomas (jei tik prisiminsime, jog skeletinė moralistų proza neturi jokio lyrinio prado), mano akyse prilygsta išpažinčiai, jei ne proklamacijai. Anksčiau ar vėliau užslėpti protai nevalingai išduoda savo tikrąją prigimtį. Beckettas iš prigimties yra tiek kupinas poezijos, jog ji yra tiesiog neatskiriama nuo jo.

Man regis, jis toks pat užsispyręs kaip visi fanatikai. Net jei pasaulis sugriūtų, jis neatsitrauktų nuo darbo ir nekeistų savo temos. Esminiuose dalykuose jis nepasiduoda įtakai. Visur kitur, smulkmenose, jis yra beginklis, ko gero, net silpnesnis negu mes visi, negu jo personažai... Sėsdamasis tvarkyti šių užrašų, aš planavau perskaityti, ką Mokytojas Eckhartas ir Nietzsche – kiekvienas savaip – rašė apie „kilnųjį žmogų“. Aš neįgyvendinau savo sumanymo, tačiau nė minutei jo nepamiršau.
________________________
¹ Klozri de Lilia (Closerie des Lilas) – garsi Paryžiaus literatų kavinė. (Atgal)
² Jacob Boehme (1575-1624) – savamokslis vokiečių filosofas ir mistikas. Iš profesijos – batsiuvys. Kūrybinės veiklos ėmėsi patyręs keletą regėjimų. Pirmasis ir svarbiausias veikalas – Aurora, arba Brėkštanti ryto aušra (Aurora, oder Morgenröte im Aufgang, parašyta 1612, išleista 1634). (Atgal)
³ Bedugnė (vok.) – viena iš kertinių Boehme’s filosofijos sąvokų. Pasak jo, Dievas savyje yra visiška neapibrėžtis, bedugnė (Ungrund) ir kartu pirmapradis pagrindas (Urgrund). (Atgal)
⁴ Ne aš (angl.) – Becketto pjesė, pirmąkart išleista 1973 m., o prancūzų kalba – 1975 m. (Atgal)
⁵ Pirmoji meilė (Premier amour) – Becketto novelė, parašyta 1946 m., pirmąkart buvo išspausdinta 1970 m. (Atgal)
⁶ Becketto esė Prustas (Proust) buvo išleista Paryžiuje 1931 m. (Atgal)
⁷ Armand Robin (1912-1961) – prancūzų poetas, prozaikas, eseistas, poliglotas, vertęs daugiau kaip iš 20 kalbų. (Atgal)
⁸ Zhuangzi (369?-268 pr. m. e.) – kinų filosofas, plėtojęs Laozi mokymą. Jam priskiriamas traktatas Zhuangzi yra vienas svarbiausių, įtaigiausių ir didžiausių daosizmo filosofijos tekstų. Šiam traktatui būdingas metaforinis stilius, netikėti minties šuoliai, paradoksai ir subtili ironija. (Atgal)
⁹ Sébastien Roch Nicolas Chamfort (1741-1794) – prancūzų rašytojas, moralistas. Revoliucinio jakobinų teroro metais patekęs į įtariamųjų sąrašą, nusišovė. Pagrindinis veikalas – po mirties išleistos Maksimos, mintys, charakteriai ir istorijos (Maximes, pensées, caract?res et anecdotes, 1803). (Atgal)
________________________

1976 m.
Vertė Linas Rybelis
Versta iš: E.M.Cioran. Oeuvres. – Paris: Éditions Gallimard, 1995

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt