Emile Michel Cioran

KETVIRČIAVIMAS

Dvi tiesos

                        Vakarų soduose išmušė uždarymo valanda
                                                                            Cyril Connolly¹

Pasak vienos gnostikų inspiruotos legendos, danguje tarp angelų kilo karas, kuriame Mykolo legionai nugalėjo Drakono būrius. Dvejojantys angelai, kurie susilaikė ir tik stebėjo, buvo išsiųsti į žemę, kad ten, apačioje, jie padarytų tai, ko nepadarė aukštai, viršuje, – apsispręstų; užduotis buvo tuo sunkesnė, kad atsidūrę žemėje jie neprisiminė mūšio, juo labiau savo dviprasmės laikysenos.
Taigi istorijai pradžią davė dvejonė, o žmogų galima kildinti iš prigimtinio svyravimo, iš nemokėjimo iki jo ištrėmimo palaikyti kieno nors pusę. Nublokštas į žemę, kad išmoktų rinktis, jis yra pasmerktas veikti, rizikuoti ir tinka tam tik užgniaužęs stebėtoją savyje. Vien dangus leidžia laikytis neutralumo iki tam tikros ribos, o istorija, priešingai, atrodo esanti bausmė tiems, kurie prieš įsikūnijimą nematė jokio pagrindo prisidėti prie vienos stovyklos labiau negu prie kitos. Dabar suprantama, kodėl žmonės taip siekia veikti išvien, susijungti, susiburti dėl tiesos. Tik dėl kurios tiesos?
Vėlesnysis budizmas, ypač madhjamikos² mokykla, akcentuoja radikalią tikrosios tiesos, arba paramartha, - išsivadavusiųjų atributo, ir paprastos tiesos, arba samvriti, „gaubiančios tiesos“, tiksliau, – „klaidingos tiesos“, neišvaduotųjų privilegijos ar prakeiksmo, priešpriešą.

Tikroji tiesa, nevengianti jokios rizikos, taip pat ir rizikos neigti bet kurią tiesą ir pačią tiesos idėją, yra neveikliojo, sąmoningai pasitraukusio iš veiklos arenos, prerogatyva; jam rūpi tik nesubstancialumo pagava (nesvarbu, momentali ar metodiška), frustracijos jausmo nelydima pagava; greičiau priešingai, nes atsivėrimas nerealybei jį slėpiningai praturtina. Jam istorija – klaikus sapnas, su kuriuo jis apsipranta, nes košmaras nėra pasirinkimo dalykas.
Kad pagautume istorinio proceso esmę, arba greičiau esmės nebuvimą, reikia pripažinti, jog visos istorijos tėkmės nešamos tiesos yra klaidingos tiesos, nes jos priskiria prigimtį tam, kas apskritai jos neturi, substanciją tam, kas negali jos turėti. Dvejopos tiesos teorija mums leidžia įžvelgti istorijos vietą nerealybių skalėje. Istorija kaip somnambulų rojus, kaip šuoliuojantis užtemimas. Tiesą pasakius, istorijai netrūksta žiupsnelio esmės, nes ji yra pati apgaulės esmė, visa ko, kas apakina, kas padeda mums gyventi laike, raktas.

Sarvakarmaphalatyaga... Prieš keletą metų, didžiosiom raidėm ant popieriaus lapo užrašęs šį kerintį žodį, aš pakabinau jį ant savo kambario sienos, kad stebeilyčiau į jį ištisą dieną. Jis ten kabojo mėnesių mėnesius, kol galiausiai aš jį nukabinau supratęs, kad mane vis labiau ėmė traukti jo magija ir vis mažiau - jo turinys. Tačiau jo prasmė – neprisirišimas prie veiklos vaisių – yra tokia svarbi, jog tas, kas iš tiesų ją perprastų iki galo, daugiau nebeturėtų jokių paskatų, nes jis būtų pasiekęs vienintelį vertą kraštutinumą – galutinę tiesą, panaikinančią visas kitas tiesas kaip tuščias; kita vertus, ji pati yra tuščia, bet save suvokianti tuštuma. Įsivaizduokime dar toliau pažengusią sąmonę, dar vieną žingsnį į pabudimą – ir tas, kas jį žengs, galiausiai taps šmėkla.
Prisilytėjęs prie šios ribinės tiesos, imi jaustis niekam tikęs istorijoje, kur primaišyta daugybė klaidingų, veržlių tiesų, kurių pradas, savaime suprantama, yra iliuzija. Prabudusieji, praregėjusieji, neišvengiamai silpni, negali atsidurti įvykių sūkuryje, nes jie iš anksto numato visa ko tuštybę. Dviejų tiesų susidūrimas naudingas pabusti, tačiau pražūtingas veikti. Nuo tos akimirkos prasideda tiek atskiro individo, tiek civilizacijos ar net rasės žlugimas.
Prieš pabudimą mes patiriame euforijos, nerūpestingumo, svaigulio kupinas valandas. Bet iliuzijoms išsisklaidžius ateina persisotinimas. Prablaivėjusį pykina nuo visko, jis yra eksfanatikas tikrąja to žodžio prasme, negalintis ilgiau pakęsti chimerų - patrauklių ar šlykščių – naštos. Dabar jis taip nutolęs nuo jų, jog nesupranta, kokio pamišimo veikiamas jis galėjo taip jomis žavėtis. Tik chimeros kadaise jam leido taip pasižymėti, taip pasireikšti. Nūnai jam tiek pat sunku įsivaizduoti savo praeitį, kiek ir ateitį. Jis tuščiai iššvaistė savo turtą, tarsi permainų demono apsėstos tautos, kurios vystosi per greitai ir, atsikračiusios savo stabų, baigia savo gyvenimą be nieko. Dar Charronas³ minėjo, jog Florencijoje per dešimt metų įvyko daugiau sukrėtimų ir neramumų nei per šimtą metų Graubiundene⁴ , ir padarė išvadą, kad gyvybinga tik ta visuomenė, kurios dvasia snaudžia.
Archajinės visuomenės gyvavo taip ilgai tik todėl, kad nepažino aistros atsinaujinti ir amžinai keliaklupsčiauti prieš kitus simuliakrus. Jei stabai keičiasi su kiekviena karta, nėra ko tikėtis istorinio ilgaamžiškumo. Antikinė Graikija ir šiuolaikinė Europa yra tipiški civilizacijų, kurias ankstyvai mirčiai pasmerkė permainų godulys ir besaikis dievų bei jų pakaitalų vartojimas, pavyzdžiai. Senovės Kinija ir Egiptas tūkstančius metų skendėjo didingoje sklerozėje. Kaip ir Afrikos kultūros, dar nesusidūrusios su Vakarais. Joms taip pat gresia pavojus, nes jos perėmė kitokį ritmą. Netekusios stagnacijos monopolio, jos vis labiau įsibėgėja ir neišvengiamai nusivarys kaip jų modeliai, kaip šitos karštligiškos civilizacijos, nepajėgios tverti daugiau negu tuziną šimtmečių. Tautos, kurios ateityje iškils į pirmaujančių gretas, gyvuos dar trumpiau: istoriją, bėgančią ristele, nenumaldomai keičia istorija, lekianti šuoliais. Kaip čia nepavydėsi faraonams ir jų kolegoms iš Kinijos!
Institucijų, visuomenių, civilizacijų trukmė ir reikšmė skiriasi, tačiau visos jos paklūsta bendram dėsniui, pasak kurio, nesuvaldomas energijos šaltinis – jų pakilimo veiksnys – ilgainiui nuslūgsta ir nurimsta, o atlėgusią karštinę, pagrindinę varomąją jėgą, keičia dekadansas. Palyginti su veržlaus augimo, tiesiog beprotybės periodais, nuosmukio laikotarpiai atrodo normalūs, o jie iš tiesų yra normalūs, net per daug, ir todėl tampa bemaž tokie pat pražūtingi, kaip ir kiti.
Save realizavusi, savo talentus išeikvojusi ir savo genijų iki galo išsėmusi tauta šitą sėkmę išperka vėlesniu nevaisingumu. Ji atliko savo pareigą, ji trokšta vegetuoti, bet, jos nelaimei, tokia laisvė jai nėra duota. Kada romėnai – ar tai, kas iš jų buvo likę – panoro atsipūsti, masiškai užplūdo barbarai. Vadovėliuose apie jų antplūdį rašoma, kad imperijos armijoje ir administracijoje tarnavę germanai iki pat V mūsų eros amžiaus vadindavosi lotyniškais vardais. Paskui germaniškas vardas tapo privalomas. Išsekę šeimininkai, spaudžiami iš visų pusių, daugiau nekėlė nei baimės, nei pagarbos. Kurių galų nešioti jų vardus? „Visur viešpatavo pražūtingas snaudulys“, – apibendrino Salvianas⁵ , kandžiausias paskutinės antikinio nuosmukio stadijos kritikas.

Vieną vakarą važiuodamas metro aš atidžiai apsidairiau aplink: visi mes – atvykėliai iš kitur... Vis dėlto tarp mūsų du ar trys vietiniai veidai, sumišę siluetai, tarsi atsiprašinėjantys už tai, kad jie yra čia. Tas pats reginys Londone.
Nūnai migracijos vyksta ne masiniais persikėlimais, o nuosekliais prasiskverbimais: svetimšaliai pamažėle įsigauna tarp „vietinių“, pernelyg anemiškų ir rafinuotų, kad nusileistų iki „teritorijos“ idėjos. Tūkstantį metų budėję, mes atveriame vartus... Kai galvoji apie ilgą prancūzų ir anglų, paskui prancūzų ir vokiečių nesantaiką, atrodo, kad visos šios tautos, išvarginusios vieną kitą, uoliai stengėsi paspartinti bendrą žlugimą, kad užleistų vietą kitiems žmonijos atstovams. Kaip ir senovėje, naujasis Völkerwanderung⁶ sukels etninę maišatį, kurios fazių neįmanoma tiksliai nustatyti. Žvelgiant į šias įvairaus plauko fizionomijas, negali net ir pasvajoti apie kokią nors vienalytę visuomenę. Jau pati tokios margos publikos galimybė liudija tai, kad tos erdvės, kurią ji užima, autochtonai neturėjo noro išsaugoti nors dalelę jų savasties. III mūsų eros amžiuje iš milijono Romos gyventojų tik šešiasdešimt tūkstančių savo kilme buvo lotynai. Vos tik tauta atlieka jai patikėtą istorinę misiją, ji netenka bet kokios paskatos išsaugoti savo tapatybę, puoselėti savo išskirtinumą ir išlaikyti savo bruožus įvairiausių veidų chaose. Europiečiai, karaliavę abiejuose pusrutuliuose, pamažu tampa pajuokos objektu: jiems, perkarusiems vaiduokliams, džiūsnoms tikrąja to žodžio prasme, yra lemta parijų, nukaršusių ir vangių vergų dalia, ir gal tik rusai, paskutiniai baltieji, išvengs tokio likimo. Jie dar turi išdidumo, – o tai variklis, ne, tai istorijos motyvas. Jo netekusi ir nustojusi save laikyti pasaulio bamba ar pateisinimu, nacija pati sau užkerta kelią tolesnei raidai. Ji atėjo į protą – savo laimei ar nelaimei, nelygu, kaip pažiūrėsi. Jei garbėtroškai ji kelia neviltį, tai mažumėlę patvirkusį stebėtoją ji žavi. Tik pavojingai pažengusios tautos yra įdomios, ypač tam, kas turi problemų su Laiku ir rėžia sparną apie Klėją siekdamas save nubausti, išplakti. Kita vertus, būtent šitas siekis skatina mus nors imtis – tiek svarbių, tiek nereikšmingų – žygių. Kiekvienas iš mūsų veikia prieš savo interesus: kol dirbame, to nesuvokiame, tačiau užtenka tik patyrinėti bet kurią epochą ir pamatysime, kad beveik visada veikiama ir aukojamasi dėl tikro ar tokiu laikomo priešo: Revoliucijos veikėjai stengėsi dėl Bonaparto, Bonapartas – dėl Burbonų, Burbonai - dėl Orleaniečių... Nejaugi istorija – vien pasityčiojimas ir neturi jokio tikslo? Turi, ir ne vieną, o daug, tačiau jų siekia judėdama priešinga kryptimi. Tai universalus reiškinys. Mes pasiekiame priešingą rezultatą nei siekėme, mes veržiamės priešais kilnų melą, kurį sau išgalvojome; iš čia susidomėjimas biografijomis, mažiausiai nuobodžiomis iš abejotinų žanrų. Valia dar niekam neišėjo į naudą: tai, ko atkakliausiai siekiama, dėl ko kenčiami didžiausi nepritekliai, yra daugiau nei ginčytina gėrybė. Ši tiesa galioja rašytojui, užkariautojui, tiesiog pirmam pasitaikiusiam. Bet kurio iš mūsų galas verčia susimąstyti ne mažiau negu imperijos galas ar galas paties žmogaus, kuris taip didžiuojasi savo stačia laikysena ir taip bijo jos netekti, grįžti į ankstesnę padėtį, žodžiu, baigti savo karjerą toks, koks buvo, – dvilinkas ir plaukuotas. Ties kiekviena būtybe pakimba grėsmė regresuoti į pradinį tašką (tuo lyg parodoma jos raidos, bet kurios raidos beprasmybė) ir tas, kuriam pasiseka to išvengti, sudaro įspūdį, jog išsisuko nuo pareigos, atsisakė žaisti pagal taisykles, sugalvojęs perdėm paradoksalų pralaimėjimo būdą.

Nuosmukio periodų vaidmuo yra apnuoginti, demaskuoti civilizaciją, nuplėšti jos garbę ir pasididžiavimą savaisiais pasiekimais. Šitaip ji gali įvertinti tai, ko ji buvo ir yra verta, pamatyti savo pastangų ir sukrėtimų iliuziškumą. Ir pamažu toldama nuo prasimanymų, kuriais buvo pagrįsta jos šlovė, ji vis labiau artės prie sąmoningumo... prie prablaivėjimo, prie visiško pabudimo, prie lemtingo šuolio, po kurio ji atsidurs anapus istorijos (nebent ji pabudo tiesiog liovusi ten būti ir pirmauti). Pabudimo universalumas, prašviesėjimo vaisius, kuris pats yra refleksų erozijos vaisius, yra dvasios sferos išsilaisvinimo ir veiklos, faktiškai, istorijos, kuri apmiršta ties žyma „bankrotas“, kapituliacijos požymis: vos pažvelgę istorijos pusėn, mes atsiduriame prislėgto stebėtojo padėtyje. Ši mechaniška sąvokų istorija ir prasmė sąsaja yra puikus klaidingos tiesos pavyzdys. Istorija turi prasmę, jeigu galima taip pasakyti, tačiau ši prasmė ją nuolat kaltina, neigia ir paverčia intriguojančia ir bloga lemiančia, apgailėtina ir didinga, žodžiu, neįveikiamai demoralizuojančia istorija. Kas žiūrėtų į istoriją rimtai, jeigu ji nebūtų tiesus kelias į degradaciją? Jau vien tai, kad ja domimasi, iškalbingai byloja, kad ji yra tokia, – mat istorijos suvokimas, pasak Erwino Reisnerio⁷, yra laiko pabaigos simptomas (Geschichtsbewusstsein ist Symptom der Endzeit). Iš tikrųjų, jei apninka mintys apie istoriją, tai apininka ir apie jos pabaigą. Teologas traktuoja įvykius Paskutinio teismo požiūriu; nerimastingasis (arba pranašas) – ne tokiu grandioziniu, tačiau ne mažiau svarbiu požiūriu. Abudu numato katastrofą, primenančią tą, kurią indėnai delavarai mintimis perkėlė į praeitį: tuomet, pasak jų padavimų, iš siaubo meldėsi ne tik žmonės, bet ir gyvūnai. Bet ar nebūna ramybės laikotarpių? – kai kas paprieštaraus man. Be abejo, būna, tačiau pati ramybė yra sklandus košmaras, nusisekusi kryžiaus kančia.

Negali sutikti su tais, kurie teigia, kad tragedija yra ne istorijos, o individo dalia. Užuot išsprūdusi iš tragedijos gniaužtų, istorija ne tik jai paklūsta, bet ir yra jos persmelkta labiau negu pats tragedijos herojus, o jos peripetijos atsiduria dėmesio centre. Istorija mus keri, nes mes instinktyviai jaučiame, kokios staigmenos jos tyko ir kokių nepakartojamų vingių ji yra kupina... Tiesa, išlavėjusiam protui ji nelabai pridės ką nors nauja prie to, kas neišsprendžiama, prie pradinės aklavietės. Kaip ir tragedija, istorija neišsprendžia nieko, nes nėra ko spręsti. Tik per nesusipratimą mes galime nuspėti ateitį. Kaip gaila, kad negalime kvėpuoti taip, tarsi visi įvykiai būtų pakibę ore! Kai tik jie apsireiškia šiek tiek per daug, mus iškart ištinka determinizmo priepuolis, fatalinis įniršis. Laisvuoju apsisprendimu mes paaiškiname tik istorijos paviršių, jos išorinius sūkurius, bet ne gelmes, jos tikrąją tėkmę, kuri nepaisant nieko lieka gluminanti, netgi mįslinga. Mes lig šiol negalime atsistebėti, kad Hanibalas po Kanų mūšio nepatraukė į Romą. Jeigu jis būtų taip padaręs, dabar mes didžiuotumės savo kartaginietiška kilme. Atmesti atsitiktinumo, užgaidos, vadinasi, individo, vaidmenį istorijoje yra kvailystė. Vis dėlto, kiekvienąsyk pažvelgę į ateitį kaip į visumą, mes neišvengiamai prisimename „Mahabharatos“⁸ išmintį: „Likimo mazgo neišriši; šiame pasaulyje niekas nepriklauso nuo mūsų veiksmų“.

Mes, būdami dvigubos apgaulės aukos, besiblaškančios tarp dviejų tiesų, negalėdami pasirinkti vienos, kad iškart nepradėtume gailėtis dėl kitos, esame pernelyg įžvalgūs, kad neprarastume pasitikėjimo, neatsitokėtume nuo iliuzijos ir jos nebuvimo; tuo mes esame panašūs į Rancé⁹, kuris, tapęs savo praeities kaliniu, savo atsiskyrėlio gyvenimą paskyrė polemikai su tais, kuriuos buvo palikęs už savęs, su pamfletų autoriais, abejojusiais jo atsivertimo nuoširdumu ir veiklos pagrįstumu, ir tuo įrodė, kad lengviau reformuoti trapistų ordiną, negu pasišalinti iš savo laikotarpio. Lygiai taip pat nėra nieko lengviau nei smerkti istoriją; kita vertus, nėra nieko sunkiau nei išsiveržti iš jos, nes mes išnyrame iš istorijos, o ji neleidžia mums to pamiršti. Istorija yra galutinio apreiškimo kliūtis, užkarda, kurią galime peršokti tik suvokę bet kurio įvykio niekybę, išskyrus tik vieną dalyką – patį suvokimą, kuris padeda mums kartais išvysti tikrąją tiesą, tai yra pergalę prieš visas tiesas. Ne veltui Mommsenas¹⁰ sako: „Istorikas turi būti lyg Dievas, jis turi mylėti visus ir visa, net patį velnią.“ Kitaip tariant, jis turi atsikratyti šališkumo, išmokti pasišalinti, išmokti pareigos tapti niekuo. Istorikas, staiga pakilęs virš laiko, mums galėtų tapti išsivadavusio žmogaus pavyzdžiu.

Mes priversti rinktis tarp žudančių tiesų ir gydančių apgaulių. Ir tik tokios - gyvenimui priešiškos – tiesos nusipelno savo vardo. Būdamos aukščiau gyvųjų poreikių, jos nesiteikia mums nuolaidžiauti. Tokios tiesos yra „nežmoniškos“, keliančios svaigulį, ir mes jas atmetame, nes negalime išsiversti be ramentų dogmų ar dievų pavidalu. Skaudu matyti, kad kiekvienoje epochoje kaip tik stabų griovėjai ar jais apsimetantys dažniausiai griebiasi prasimanymų ir melo. Antikos pasaulis tikriausiai baisiai negalavo, jeigu jam prireikė tokio primityvaus priešnuodžio, kokį pasiūlė krikščionybė. Nūdienos pasaulis taip pat laikosi ne ką geriau, jei spręsime iš to, kaip jis laukia stebuklingų vaistų. Epikūras, mažiausias fanatikas tarp išminčių, kliuvo visiems tiek tada, tiek ir dabar. Apima nuostaba ir net siaubas, kai girdi žmones kalbant apie Žmogaus išvadavimą. Kaip vergai galėtų išvaduoti Vergą? Ir kaip tikėti, kad istorija – klydimų procesija – dar gali tęstis ilgiau? Greit visuose soduose išmuš uždarymo valanda.
_____________________
¹ Cyril Connolly (1903-1974) – anglų kritikas, žurnalistas, eseistas. (Atgal)
² Madhjamika (sanskr. madhyama - „vidurinysis” [kelias]) – pagrindinė mahajanos budizmo filosofinė mokykla, susiformavusi II-IX a. Indijoje. Jos pradininku laikomas pusiau legendinis išminčius Nagarjuna (apie 150 – apie 250 m.). Aukščiausias madhjamikos principas yra tuštuma, arba šunyata. Šią sąvoką madhjamikai vartojo pabrėždami tikrovės nenusakomumą, teigdami, kad tikrovės neįmanoma išreikšti jokiomis racionaliomis (pvz., būties ir nebūties, subjekto ir objekto ir t.t.) kategorijomis. (Atgal)
³ Pierre Charron (1541-1603) – prancūzų filosofas, moralistas, pamokslininkas. Jį labiausiai išgarsino skepticizmo dvasia persmelkta knyga Apie išmintį (De la sagesse, 1601). (Atgal)
⁴ Graubiundenas – kantonas Šveicarijos rytuose. (Atgal)
⁵ Salvianas (Salvianus, gyveno V a.) – lotynų kalba rašęs krikščionių moralistas. Svarbiausias veikalas – Apie dieviškąjį valdymą (De gubernatione Dei, parašytas po 439 m.). (Atgal)
⁶ Tautų kraustymasis (vok.). (Atgal)
⁷ Erwin Reisner (1890-1966) – austrų teologas, polemiško antisemitizmo istorijai skirto veikalo Žydai ir Vokietijos reichas (Die Juden und das Deutsche Reich, 1966) autorius. (Atgal)
⁸ Mahabharata, I knyga, CC skirsnis. (Atgal)
⁹ Armand Jean le Bouthillier de Rancé (1626-1700) – prancūzų religinis reformatorius, trapistų ordino steigėjas. Pavadinimas kilo nuo la Trapo vietovės Normandijoje. Trapistų regula reikalauja nuolat pasninkauti, tylėti (išskyrus bendrą maldą), dirbti sunkų fizinį darbą, kontempliuoti. (Atgal)
¹⁰ Theodor Mommsen (1817-1903) – vokiečių istorikas, monumentalaus veikalo Romos istorija (Römische Geschichte, t. 1-3, 1854-1856, t. 5, 1885; 4 tomas taip ir nepasirodė) autorius. (Atgal)
_____________________
1979 m.
Vertė Linas Rybelis
Versta iš: E.M.Cioran. Oeuvres. – Paris: Éditions Gallimard, 1995

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt