Renatas Garsija turėjo svajonę. Jūs paklausite, kas gi čia tokio įdomaus ar keisto; kiekvienas žmogus turi svajonę, kartais ne vieną, net kelias. Vieni žmonės svajoja apie naujo namo pirkimą, kiti net apie dvaro; vieni svajoja pabūti Havajuose, kiti – ten pasilikti visam laikui; kokia tik svajonė žmogui nešauna į galvą! Renato svajonė buvo originali – jis norėjo gyventi Eladoje. Daugeliui iš mūsų tai pasirodytų juokinga – kodėl nenukeliauti į Graikiją – ir baigtas kriukis! Juk tai visai netoli Ispanijos: sėdai į garlaivį ir jau vietoje! Ten išsinuomok sau namą ir gyvenk kiek nori... Cha! Tokie jūsų svarstymai būtų visiškai paprasti! Juk Renatas norėjo gyventi ne Graikijoje, bet būtent Eladoje – na, tarkime, nors penkis šimtus metų prieš mūsų erą. Na kaip? Dabar jums suprantama, kokios kilmės buvo jo svajonė? Neginčijamai, neginčijamai – iš visiškai neįgyvendinamų. Tačiau tai niekuomet neateitų į galvą Renatui Garsijai – žmogui, kuris neseniai atšventė savo pusės amžiaus jubiliejų.
       Renatas visą gyvenimą nugyveno visiškai vienas – be šeimos, be draugų. Esmė tame, kad jie visai nesisiejo su jo svajone – juk jie būtinai būtų dėvėję šiuolaikinę aprangą, nekalbėję senąja graikų kalba, ar šiaip maža ko. Jie visiškai nebūtų jo priėmę – ir todėl Renatas teikė pirmenybę vienatvei.
       Viskas jį šiame pasaulyje siaubingai erzino – technika, architektūra, žmonės; ir jis lėkdavo prie jūros arba į mišką, kur nieko nesutikdavo; ten jis apsivilkdavo savo rankomis siutą togą, apsiaudavo sandalais ir valandų valandas vaikščiodavo vienas, pats su savimi garsiai kalbėdamas klasikine senąja graikų kalba, kurios mokėsi jau dvidešimt metų.
       Garsija nepriimdavo šiuolaikinio civilizacijos gyvenimo būdo – jis jam iki sielos gelmių buvo šlykštus savo išdavystėmis ir ydomis. „Žmonės nebemoka svajoti, – galvojo jis, vaikščiodamas pajūriu tarp žemų medžių. – Jie – mirę, ir jų egzistavimas tik iliuzinis“. Pretekstas tokiems Renato apmąstymams buvo jo neseniai siųstas laiškas miesto laikraščiui, kuriame jis kvietė žmoniją sugrįžti į Senovės Pasaulį – idealų karalystę. Jis manė, kad jo svajonė pilnai įgyvendinama: tam reikia žmonėms tik parodyti tarp ko jie gyvena – tarp melo, miesčioniškumo ir niekšiškų kaupimo ydų.
       Atsakymu jam buvo nejauki tyla – niekas nenorėjo grįžti į Eladą, prie jos kilnumo – ir Renatas pirmą kartą, per pusę nugyvento amžiaus, suabejojo savo svajonės realumu.
       Kaip sunku jam tai buvo padaryti! Jis savo svajonę puoselėjo vos ne nuo lopšio – ir ką? – vadinasi, viskas veltui?! „Kitų žmonių svajonės perdaug menkos, – vėl mąstė Garsija, – jeigu jie gali gyventi ir be jų. Juk jeigu, tarkime, žmogus svajoja apie naują namą ar automobilį, tai jis nenustoja gyventi sename name ar važinėtis senu automobiliu! Tačiau jis kartais sustoja ties statybinių medžiagų ar autodalių parduotuvių vitrinomis, ir žiūri į jas su viltimi... Ir visgi tokio žmogaus svajonė – menka; jis pilnai galėtų apsieiti ir be jos – juk ji jam ne daugiau, kaip ateities puošmena. Tačiau apie dabartį, šią akimirką, toks žmogus net negalvoja“.
       Tokie buvo jo svarstymai. Jis nebuvo toks, kaip visi – jis paprasčiausiai negalėjo GYVENTI be savo svajonės; tiksliau pasakius, negalėjo įsivaizduoti neįsikūnijusios svajonės dabartyje, būtent ŠIĄ sekundę. Iš esmės, iki tam tikro laipsnio, jis jos net nelaikė svajone – argi jis DABAR nevaikščioja Viduržemio jūros pakrante apsivilkęs toga ir nebendrauja senąja graikų kalba su įsivaizduojamu pašnekovu – Empedokliu? Argi jis šiuo momentu nelaiko savo nuotakos Elenos – aristokrato Periklio dukros – už rankos? Aišku, tai iliuzija; bet ką darysi, jei ji jam realesnė už dabartį?!
       Taip Renatas ir gyveno šia svajone, visiškai atitrūkęs nuo realybės; jam ypatingai sunkios buvo „grįžimo“ minutės – kuomet jam tekdavo nusivilkti togą ir vėl atsidurti dvidešimto amžiaus mieste su jo žmonėmis ir technika – Renatas net griežė dantimis iš neapykantos tokiai iškrypusiai kultūrai ir žmogiškai prigimčiai. Renatas tikėjosi stebuklo – gal staiga pasaulis persivers ir laikas jį nusvies į Senovės Eladą!.. Ir kuom dar reikėjo gyventi tokiam žmogui, kaip jis?
       Vieną gražią dieną, Garsija aiškiai suprato, kad visas jo gyvenimas iki šiol – tik iliuzija. Tai jį ištiko visiškai netikėtai; jis nebuvo tam pasiruošęs: keletą dešimtmečių turėjo svajonę, ją puoselėjo, bet kaip jis anksčiau to nesuprato, kad viskas veltui, nes tai neišsipildysianti viltis. Niekada jam neteks gyventi Eladoje; niekada nevaikščios jūros pakrante tolimojoje praeityje; niekada neužsuks pasimelsti Dzeuso šventyklon... Garsija buvo visiškai normalus žmogus, todėl jis visai rimtai pagalvojo apie savižudybę – tai buvo vienas galimų būdų susidariusiai situacijai išspręsti. Ne, jis negali numirti, taip ir nepabuvojęs Senovės Eladoje – tik dėl to jis ir gimė! Ir tai ne jo kaltė, kad svajonė pasirodė stipresnė už jį patį!
       Jį išgelbėjo netikėta aplinkybė: Garsija, visiškai prislėgtas, be tikslo, klaidžiojo miesto apylinkėse, kol jo žvilgsnis užkliuvo už beprotnamio – triaukščio, niūraus, šalto, pilko pastato, kurį slėpė aukštos metalinės tvoros. Tai buvo tikras išsigelbėjimas – anksčiau išsibarsčiusios Renato mintys susitvarkė, ir jis, šypsodamasis, nuskubėjo namo.
       Jis atidžiai apmąstė, vieną po kitos, visas mintis – šie apmąstymai teikė nepaprastą paguodą, nors ir dvelkė mirtinu siaubu. „Jeigu žmogui svajonė – viskas, tai jis ją turi įgyvendinti, arba numirs. – Svarstė Renatas. – Tačiau jeigu ši svajonė neišsipildys? Kaip tada?“ – jis nuliūdęs vaikščiojo savo mažam kambarėly – vienintelėje šios civilizacijos, dvidešimtojo amžiaus, slėptuvėje. – „Kaip tuomet, jei žmogus nenori mirti? Juk jis gimsta tam, kad savo svajonę paverstų realybe!“ Tačiau dabar jis akivaizdžiai matė, kad Elada vėl NEĮMANOMA dėl daugelio svarių priežasčių; bent dėl to, jog dabar ji niekam nereikalinga, o jis neturi nei jėgų, nei priemonių jos atstatymui... Dieve, kokia kvailystė! Tačiau svajonė taip stipriai jį valdė... taip stipriai jis buvo jos pakerėtas... Liko tik viena – PADARYTI ILIUZIJĄ REALYBE. Garsijos nuomone, išeitis buvo tik viena – beprotystė. Tokiu atveju, apsivilkus toga, jam nieko nereikštų vaikščioti nors ir miesto centre – jis gi vaikščiotų Senovės Eladoje, apsuptas ne šiuolaikinės žmonių visuomenės, bet tikrų senųjų graikų. Laikas tartum (koks dar „tartum“!) pasikeitė, apsisuko atgal – ir kaip tik sustingo jam reikalingoje atkarpoje... Kas galėtų būti paprasčiau! Aišku, jis būtų bepročiu; bet juk kiekvieno bepročio pasaulis ne mažiau realus, nei jį supantis – teisingiau, pastarojo toks žmogus net nepastebi; o kalbant tiksliau ir paprasčiau – jis tiesiog NEEGZISTUOJA. Bepročio akyse kiekviena iliuzija tampa reali; vadinasi, „realybė“ miršta, išnyksta, savo vietą užleisdama IŠ TIESŲ EGZISTUOJANČIAI DABARČIAI. Argi tai ne tas kelias Eladon?!
       Tačiau Garsijai vis tiek buvo baisu – į ką jis tuomet pavirs? Į idiotą su nukarusiu žandikauliu, nuo kiekvieno judesio kretančiu kūnu bei sustingusiu žvilgsniu į vieną tašką? Taip, bet juk jam tai bus nerealu, iliuzija – kalbant paprasčiau, to iš viso nebus: juk nėra jokio debilo – yra tik jaunas, simpatiškas, Elados gyventojas, apsivilkęs toga. Koks tuomet jam bus skirtumas, kaip jis atrodys žmonių akyse? Hm... vadinasi, jog ir visi aplinkiniai taps Elados gyventojais?..
       Nuo įvairių išvadų, abejonių ir panašių minčių, Renato Garsijos galva tiesiog plyšo – vadinasi, kol kas jis dar normalus, todėl verta viską apgalvoti iki smulkmenų. Kol kas jis bus normalus... Argi po to... viso to, ką jis planuoja daryti, argi po to jis nors vieną savo mintį galės paskelbti nenormalia?! Nesąmonė! – kaip tik po to visos jo mintys susidėlios dar tvarkingiau į visas lentynėles, nei iki šiol... jo „normalios“ būsenos metu. Tiek metų svajodamas, jis šiuo metu yra normalus, kad neatsisakytų tos svajonės įsikūnijimo!
       Garsijos nuomone, jo apskaičiavimai buvo teisingi – iliuzija būtinai turi numirti, tačiau kažkodėl buvo baisu. Į kokią bedugnę jis susirengė šokti net neapsižiūrėjęs? Juk atgal kelio nebus! Renatas prisiminė Velso „Nematoma žmogų“ ir jam, sielos gelmėse, sukilo pavydas tam tyrinėtojui Grifinui: „Tebūnie aš prakeiktas, kokia drąsa!“ Neabejotinai pagrindinė knygos mintis ne tame, kad Grifinas atrado galimybę pašalinti optinį daiktų regimumą – tai antraeilis dalykas; svarbiausiai tai, kad jis nusprendė eksperimentuoti su PAČIU SAVIMI – ir tai buvo tikroji jo, kaip tyrinėtojo, drąsa! Jam taip pat buvo baisu; tačiau jis visomis teisybėmis ir neteisybėmis nugalėjo prakeiktą baimę, ir tapo nematomu. Garsija stebėjosi šio žmogaus drąsa; jis netgi užmiršo, jog šita asmenybė buvo išgalvota autoriaus – jam, Renatui, Grifinas buvo labiau realesnis už patį Velsą. Ką čia ir bekalbėti – kartais ir su mumis, normaliais žmonėmis, nutinka kažkas panašaus, kai mes susižavime nauja įdomia knyga. Garsija pagalvojo, kad reikiamos kantrybės „išvesti save iš proto“ jam užteks, tačiau kaip dėl drąsos... jai reikės turėti kantrybės... Dieve! Ką jis sugalvojo? Ne „išvesti“, o atvirkščiai – įgyti proto, kurio iki šiol pas jį nebuvo; arba, tarkime, buvo, tačiau iliuzinis. Caramba¹! Jeigu idėjos neįmanoma realizuoti gyvenime, tai gyvenimą reikia realizuoti idėjoje – aišku, jei jūs drąsus žmogus ir sugebate drąsiai svajoti. Neužmirškite, kad Renatas Garsija – savo drąsa, kilnumu ir šios tautos karštumu – buvo tikras ispanas: jis ryžtingai trenkė kumščiu į stalą ir tučtuojau ėmėsi darbo...
       Visą vakarą jis praleido studijuodamas psichologinę literatūrą – Garsija atidžiai studijavo specialius žmogaus išvedimo, per gana trupą laiką, iš proto metodus (šią medžiagą jis rado neypatingai slaptose įvairių spec. tarnybų ir medicinos įstaigų knygose); jų buvo daugybė, tačiau tam buvo reikalinga garso nepraleidžianti kamera arba kažkas panašaus. Taip pat nestacionarioje patalpoje, savo namuose, jis negalėjo sukurti pastovų, monotonišką garso šaltinį – taip ypač buvo rekomenduojama literatūros, tvirtinant, jog tai stulbinančiu būdu veikia bandomojo nervų sistemą – tačiau tai buvo neįmanoma, ir Renatas nusprendė apsiriboti visomis prieinamomis priemonėmis.
       Jis, dienos eigoje, kambario sienas ir lubas išdažė juodai; ne tik jas, bet ir langus. Miesto bibliotekoje prisirinko visas įmanomas knygas apie Senovės Elados istoriją; Sofoklio, Aristofano ir daugelio kitų autorių kūrinius; žinynus apie tuometinės valstybės kultūrą, politiką ir ekonomiką; prisirinko filosofijos – ko tik jis neprisitempė iš bibliotekos į savo kambarį! Čia buvo bene viskas, kas iki mažiausių smulkmenų siejosi su Senovės Elada. Kambario sienas jis iškabinėjo šventyklų ir didžiųjų graikų nuotraukomis: čia kaitaliojosi Aristotelis su Panteonu, Atėnų šventykla ir Demokritas su Demostenu. Garsija visus baldus išnešė iš kambario, ir išdėliojo juos virtuvėje bei koridoriuje; kambaryje, neskaitant daugybės knygų, liko tik patefonas, šalia kurio buvo didelė krūva plokštelių – Homero „Iliados“ įrašų senąja graikų kalba...
       Renatas nusprendė pradėti nedelsiant: jis apsivilko togą ir apsiavė sandalais, atsisėdo ant grindų ir, įjungęs patefoną, pradėjo skaityti... Glamonėjanti jo klausą kalba akimirksniu užliejo protą; jo akys godžiai rijo pamiltų raidžių vingius; drabužis švelniai gludo prie kūno... ir jis svajojo, svajojo...
       Daugelį savaičių jis visiškai nėjo iš kambario; patefonas nenutilo nė dienai. Garsija perskaitė viską, ką tik turėjo – visą šią, senųjų graikų autorių, grožio ir išminties kompiliaciją. Žinodamas, kad dažnas badavimas veikia nervų sistemą, jis pastoviai save marino badu, valgydamas tik kartą per dvi dienas. ILIUZIJA kasdien MIRDAVO – mirdavo mašinos, žmonės, visas dvidešimtas amžius – mirdavo visiems laikams. Garsija nuo sienų nuėmė visas nuotraukas: jos nebeturėjo jokios reikšmės – juose pavaizduoti žmonės jau seniai nulipo į Renato kambarį, o šventyklas ir aikštes pilnai buvo galima stebėti per nudažytus langus. Kartais Renatui, laikas nuo laiko, pavykdavo kažką prisiminti – didžiulius dangoraižius, ekskavatorius, supermarketus – tačiau jis taip ir nesuprasdavo, iš kur jam šitie prisiminimai ateina. Galbūt jis tai matė praėjusiame gyvenime? O gal – ir tai turbūt teisingiausia – jis paprasčiausiai susapnavo kvailą sapną? Pseudoprotas dar keletą kartų bandė sugrįžti, tačiau Garsija jį gynė šalin nuo savęs – kokio velnio, girdi, čia prisireikė iliuzijos?! Šalin, šalin, po velnių, cairete²! Tokiu būdu Renatas artėjo realybės link – jis iš tikrųjų save parodė drąsia ir kantria asmenybe – tikras ispanas!.. ar, galbūt, graikas?.. Kas dabar tai galėtų išsiaiškinti iki galo? Aišku, gali būti, kad jūs Renatą Garsiją pripažintumėte visišku kretinu – tačiau ar jūs būtumėte teisūs savo „diagnoze“? Tarkime, jeigu jūs patektumėte į Senovės Eladą iš šiuolaikinės Ispanijos – mūsiškai apsirengę ir panašiai, bei dar užkalbintumėte Sokratą ispaniškai – ar jūsų nepalaikytų idiotu? Cha, cha! Štai jums ir visa logika, segñores³! Ar jūs sau galite įsivaizduoti tokį atotrūkį nuo realybės? Ach, taip – juk jūs ne romantikai... Gaila. O svajonę? Tokią stiprią svajonę, jog kalbant mūsų kalba, dėl jos paaukotumėte viską: protą, gyvybę, laimę, laisvę... Aišku, kuomet svajonė išsipildo, pas mus tai priimta vadinti „laime“, kad ir kokia svajonė išsipildytų. Juk kiekvieno svajonės skirtingos; tuo labiau, mums niekada nesuprasti kito žmogaus svajonės – mes niekada jos taip nesuprasime kaip tas žmogus. Taip pat mes niekada negalėsime suprasti, ir tuo labiau dalyvauti jo laimėje – jeigu tai tik ne nauja mauritaniško stiliaus vila, kurioje mus priima svečių teisėmis per įkurtuves – kad ir kokia tai būtų laimė. Laimė visada dvasinga, segñores; ji, jeigu taip galima išsireikšti, transcendentinė... Tuomet sutikite, kad laimė ir naujo automobilio įsigijimas nieko bendro tarpusavyje neturi. Štai, jūs Garsiją pavadinsite bepročiu (tai, aišku, jūsų asmeninis požiūris) – tačiau beprotis – laimingas, o jūs? Kam gi, klausiama, geriau: jums „realybėje“ ar jam „realybėje“? Tačiau dėl svajonės, dėl gyvenimo tikslo pasiryžti...
       Taigi, Renatas daugiau nesiklausė patefono ir neskaitė knygų – ši būtinybė jau seniai dingo. Jis, aptarinėdamas su žyniais galimą Salamino kovos baigtį, vaikščiojo po kambarį; jis buvo laimingas, be galo laimingas, kad viskas praėjo ne taip jau baisiai ir visiškai neskausmingai – pseudoprotas, keletą dienų anksčiau, buvo grįžęs paskutinį kartą. Laimingas Aristarchas – taip į jį kreipėsi jo draugai žyniai ir filosofai – dar turėjo miglotus prisiminimus, temdančius jo gyvenimą, apie kažkokius nesuprantamus daiktus, drabužius ir... žmones. Vieną gražią dieną „jis“ netyčia išėjo į koridorių, kur sieniniame veidrodyje pamatė savo atvaizdą – į „jį“ maloniai žiūrėjo simpatiškas dvidešimtmetis jaunuolis, apsivilkęs brangia toga, kairėje rankoje laikydamas žynio lazdą; jo garbanotuose plaukuose puikavosi lauro vainikas iš neseniai pasibaigusios olimpiados... Aristarchas nusišypsojo – ir jam į galvą šovė gan keistas garsų sąskambis: RENATAS GARSIJA. Jaunuolis pagalvojo, ką tai galėtų reikšti, tačiau taip ir nesugebėjo to prisiminti ar suprasti. Po to jis svajingai savo lazdą perėmė į kitą ranką ir, Apolono šventyklos laiptais, ramiai nusileido link jūros. Jis dar kartą susimąstė apie neaiškius garsus, kuriuos buvo net sunku ištarti, ir tyliai paklausė vieno iš pajūriu bevaikščiojančių strategų:
       – Paklausyk, mano drauge Sosipatrai! Ar negalėtum man paaiškinti...
       Aukštas, pagyvenęs graikas, nusišypsojo jaunajam žyniui:
       – Jaunuoli, maža kas gali prisisapnuoti! Juk tu visai neseniai atsibudai!
       Aristarchas, žiūrėdamas į jūrą, kaltai šyptelėjo ir nusilenkė strategui – prie kranto veržliai artėjo keletas trijerų⁴... Aristarchas įbrido iki kelių jūron ir vandeniu prasiplovė akis. Netoliese, liaudis rinkosi į forumą.

       Štai mane ir timptelėjo; štai ir atėjo mano galas – aišku, žmonėms, nes dabar aš tapau dvasia ir išėjau iš savo kūno. Šiaip, skraidau visur, žvalgausi; pratinuosi prie pomirtinės egzistencijos. Kai palikau savo kūną, nejaučiu jokio skausmo, lyg ir visai nebūčiau pakartas. Kai paskutinį kartą konvulsijose truktelėjau, taip ir palikau kūną... Dabar žiūriu į jį iš šono – vaizdelis visai nieko, pakenčiamas: iššokusios akys, iškištas liežuvis, pamėlynavęs veidas – beje, nieko čia nepadarysi, ir gyvas būdamas savo grožiu ypatingai neišsiskyriau! Ir štai dabar mano kūnas tabaluoja kartuvėse, tačiau keista, kad man jo visai negaila! Aš visai nesigailiu, kad mane keletą dešimčių centimetrų timptelėjo arčiau Dangaus...
       Popai buvo teisūs, kuomet tvirtino, kad žmogus turi sielą; kad ji po mirties palieka kūną – kitaip ką gi reikštų mano egzistencija šiuo momentu? Velniai žino: juk aš dabar egzistuoju ne kūne, ir gal visai nebetoli Dievo Teismas? Jei taip, tai, vadinasi, Dangiškasis Tėvas man pirmiausia įkrės už mano kūnišką gyvenimą praeityje. Tačiau dabar jaučiu kažkokį džiaugsmą ir nenoriu apie nieką galvoti – tiesiog apžiūrinėju smalsuolių veidus: mane pakorė viešai, visų apžvalgai...
       Šalia kartuvių stovi kunigas – pražilęs, nutukęs gyvulys, žegnojasi sau... Ar tik ne už mano sielos ramybę? Neverta, neverta man maldauti bilieto į rojaus apartamentus – galbūt ir be tavo maldų aš ten pateksiu. Och! Kaip aš dabar norėčiau jam užvožti per nosį, deja nebeturiu rankų! Aš, su tokiu noru, beveik jau buvau priskridęs ties juo, bet atsiminiau, kad dabar aš... tarkime, jau negyvas. Šiek tiek gaila, na tiek to!
       Mano budeliai, po darbo, nuėjo užkąsti į artimiausią užeigą – pakaruoklių lavonai jiems nerūpi; jie juos, atlikdami savo darbą, mato kasdien. Ne tik kad mato – kuria, atleiskite už humorą... Geri vyrukai, darbą atliko puikiai; nieko nepridursi – profesionalai! Tiesa – ką gi jiems čia dar daryti; kodėl gi neužkąsti po vargų? Tegu minia spokso... Ir ji dar spokso.
       Pirmoje smalsuolių eilėje stovi ta pati ragana trumpais tamsiais plaukais – jos dukterį aš ir pasmaugiau, dėl to dabar tabaluoju... atleiskite: kūnas tabaluoja. Šalia jos prokuroras-palaižūnas; šitas man šimtą kartų atgrasesnis nei budeliai – baltarankis, prisitaikėlis, be to dar chamas. Keliolikos eilučių nuosprendį skaitė iš lapelio, sunku išmokti! Šunsnukis!.. Taip, toliau... advokatas-teplius. Tu tik pažiūrėk, apsiėdė – kad net sprogs! Man taip ir knieti spjauti į jo romias akis, tik labai gaila, kad neturiu seilių...
       Tiesiog juokas ima, kai atidžiai žiūri į visus tuos snukius ir dar iš viršaus; man dabar nieko nereiškia atsidurti šalia jų ir jiems į ausis stipriai išsiplūsti – tik, deja, neišgirs, visas vargas bus veltui! Vėjelis judina kūną, kabantį ant virvės – o kas jam? Ir visi žiūri į jį net nemirksėdami: tai bent patrauklus vaizdelis! Taip ir spokso į virvę, kuri smaugia sprandą... Och, jeigu jie baigtų šnibždėtis ir suprastų, kad manęs jau senų seniausiai nebėra kūne, tai bent pašėltų, tikriausiai! Tai suprantama – pavydas užgraužtų... Juk dabar turbūt kiekvienas iš tų niekšų suvokia, kad šiandien dėmesio centre būtent aš – ir daugiau niekas: nei teisėjas, nei prokuroras, niekas! Šiandien viešpatauju tik aš – aš aukščiau jų visų; tik dėl manęs jie čia ir susirinko – tik į mane pažiūrėti... Kaipgi ne aš dėmesio centre?!
       Budeliams, turbūt, kažkiek skaudu – kol aš buvau gyvas, jie su manimi veiksme dalyvavo lygiomis teisėmis. Tačiau dabar, po mano mirties, jie staigiai pasišalino; ir, gali būti, jog aš klystu, kad jie išėjo į traktierių pasistiprinti savo jėgų – greičiausiai, jie paprasčiausiai bėgo kuo toliau nuo kartuvių, nes gėdijosi savo niekingumo šalia manęs, kabančio lavono. Galbūt ir taip... Pakorė mane – ir tuojau pat nusiplovė. Ir, žinoma, nuo tos akimirkos visi nutilo, sulaikė kvėpavimą – visų akys sužiuro į mane. Tiesiog nebyli scena! Visas dėmesys į pagrindinį herojų! Triumfas, velniai mane griebtų, tikras triumfas! Vien dėl to buvo verta būti pakartam. Tik kunigas šiek tiek mane nervina – aš atsisakiau išpažinties, tai jis dabar visas, už vargšę mano sielą, meldžiasi – turbūt valdiškus teismo pinigus atidirbinėja... O kaip gi kitaip... beje, tauta nė vienoje šventėje neapsieina be dvasinio vadovo.
       Štai stovi ponas su mažu šuniuku – net rankas trina iš pasitenkinimo: kokio išgamos pasaulis atsikratė! Ne, drauge, klysti – galbūt ir išgamos, tik atsikratė ne visai. Tiesiog aš perėjau į kitą, gyviesiems nepasiekiamą, lygį; ir, beje, aš ir toliau iš jūsų visų juokiuosi, gaila, kad jūs negirdite – mano triumfas būtų tiesiog tobulas... Tačiau, vis dėlto, man užtenka ir to! Pakanka to, jog žinau, kokie visi, žiūrintys į mane, menki, ir koks aš didingas! Tie nevykėliai apie tai sužinos šiek tiek vėliau – tarkime, po, panašios į mano, mirties; nuo tiesos niekur nepabėgsi! Tačiau protingieji dažnokai skaito knygas, ir mano manymu, kai kurie kelia tokius klausimus: „Kas gi laukia žmogaus po mirties?“, „Ar egzistuoja Dievas?“ Aš, ko gero, tik vieno norėčiau sužinoti iš jų: „Ar žmogus turi teisę atimti gyvybę kitam žmogui, nesvarbu už ką?“ Iš tikrųjų, nežinau, ką išgirsčiau iš jų, tačiau esu įsitikinęs, kad neišvengiamai pasijuokčiau iš to atsakymo...
       Beje, kam gi aš dabar į visa tai įsivėliau? Turbūt iš pykčio: štai ten, kairėje, šalia kartuvių, stovi kažkokia padugnė ir valgo pyragaitį! Na ir paršas, taip ryja – kad net žandikauliai vartosi! Ir jam visai tas pats, kad prieš kelias minutes, tiesiog jo akyse, buvo nužudytas žmogiškas sutvėrimas. Aš, galima sakyti, šitą padugnę, įsidėmėjau dar gyvas būdamas, kuomet budeliai užvedė mane ant trečio laiptelio ir, mielai, suteikė galimybę paskutinį kartą apžvelgti pasaulį. Tuomet pastebėjau bei įsidėmėjau šį riebų gyvulį. Kada kilpa man užveržė kaklą, jis savo pyragaitį jau pusiau buvo spėjęs suvalgyti; o dabar ir visai baiginėja, bjaurybė... Ir nė kiek nepagalvoja, kad kaip nors gali atsidurti mano vietoje – juk gyvenimas pilnas siurprizų ir netikėtumų, visų nesužiūrėsi... Kažin ar šita pyraginė siela sugebėtų garbingai numirti – turbūt, greičiausiai, pradėtų spardytis ir kandžiotis... kad net nepamaišytų jam tarp žandikaulių įsprausti kokią lazdą...
       Ai, užsišnekėjau! Mintys teka ne ta vaga; turbūt vėl pykstu... O kas dėl įstatymo ir valdžios, tai – sąžiningai prisipažinsiu – aš visada iš jų juokiausi, dabar tuo labiau. Nėra nieko juokingesnio, ar galite patikėti, už valdininkijos triūsą?! Tempia bylą, o kaip žmogui gyventi ant ugnikalnio viršūnės? Ir ką gi daro tie biurokratai – tik stumdo popierėlius iš vieno stalo kampo į kitą... Mano bylą, tarkime, tempė dar visai ne ilgai – pusantrų metų. O kam, klausiama, tempti? Juk aš dėl visko prisipažinau; ir liudytojai, kaip susitarę liudijo prieš mane; ir dar daug ko – tai kokio velnio tempti procesą? Man aiškiai žinoma, kad nuosprendį paskelbė iš karto po to, kai pagavo – kodėl gi man reikėjo pusantrų metų be reikalo trūnyti kameroje ir trankytis po, viena už kitą ilgesnes, apklausas? Netgi prierašą, apie galima nuosprendžio pakeitimą, iš karto atmetė; tai ko gi, klausiu, gaišti? Visi prabilo choru: „Nulinčiuoti jį!“ – o už ką nulinčiuoti? Už žmogžudystę?! Gaila tik vieno – jog niekada nekreipiama dėmesio į žmogžudystės priežastis! Na, galbūt, kartais, tik esant LABAI geraširdžiam teisėjui... mano atveju, kaip jūs jau galėjote įsitikinti, nieko panašaus nebuvo. O paskatinamąjį motyvą, tai ir yra svarbiausia, niekada nederėtų užmiršti...
       Aš ir vėl užmiršau, jog niekas negali manęs girdėti... Gali būti, kad ir toliau bus kariama, ir nieko čia nepadarysi... O gerai būtų – kaip vienoje prancūziškoje revoliucinėje dainelėje dainuojama: „Paleisti žarnas paskutiniam popui – karalių paskutinį mes pasmaugsim...“ Šaunu, nieko nepridursi! Tik vertėtų sakyti ne „karalių“, bet „teisėją“ – tai, aišku, būtų geriau... Patys karaliai niekam nieko blogo nedaro; jie gi kilnaus kraujo, o teisėjai... visi lig vieno išsišokėliai, jeigu, aišku, žmonių korimas netapo jų gimininga profesija... Ir kur gi čia kilnumas? Istorija, sakykime, žino daugelį, jei ne gerų, tai bet kokiu atveju, padorių karalių; tačiau tokių teisėjų nė su žiburiu nerasi. Na, nebent karalius ir teisėjas būtų viename asmenyje; geriausias to pavyzdys – išminčius Saliamonas... Vis dėlto Saliamonas – karalius; istorija jį tiesiai šviesiai vadina „karalius Saliamonas“, o ne „teisėjas Saliamonas“! Štai taip, sukčiai! Nėra ko vėpsoti į, siūbuojamą vėjelio, lavoną; nėra ko spjaudyti į jį; ir, aišku, neverta po to spausti rankų teisėjams! Bjauru, šlykštu, ponai... Va jeigu jūs visi atsidurtumėte vietoje manęs, arba bent šalia manęs, kad man nebūtų liūdna, ir pasišnekėtume apie šį bei tą po mirties, jūs suprastumėte, kokie tai šlykštūs užsiėmimai...
       O jūs vis spoksote, ir skirstytis neketinate; ir, žinote – kaip man visa tai naudinga! Kiekvieno žmogaus triumfas būna tik vienas – ir aš į nieką neiškeisiu šios minutės! Žiūrėkite gi į mane, žiūrėkite, vyrai ir moterys! Galite spjaudyti ant mano buvusio kūno; tegu net kunigas žegnojasi, kad ir iki proto aptemimo – čionai, čionai! Ir prašau jūsų neišsiskirstyti – tuo jūs man tik suteisite nepaaiškinamą pasitenkinimą; ir kuo daugiau jūsų, kvailių ir kretinų, bus, tuo didesnį jausiu pasitenkinimą... Amen... Che, che! Labai gaila, padugnės, kad neturiu garbės šią minutę su jumis pasikalbėti – och, ir kaipgi nepasisektų jūsų ausims, och, ir nepasisektų joms! Prisiekiu savo siela, velniai griebtų ją!
       Šiandien aš – pats tikriausias triumfuotojas! Garbės žodis – dėl to VERTĖJO numirti! Dėl to, kad kaip reikiant įsižiūrėti į visus šiuos žmones – teisėjus, kunigus, bei kitus – į visišką jų menkystę; nors aš per daug ir nepykstu ant jų dėl savo mirties, bet vien dėl to, kad visą jų menkystę pamatyti iš viršaus... nuo kartuvių, jei jums taip patogiau. Pavyzdžiui, dar būnant gyvam, niekada neiškildavo klausimas – kokie jie, tie žmonės? Menki ar kilnūs? Aš tiesiog į tai nekreipiau deramo dėmesio; galbūt man paprasčiausiai neužteko laiko artimiau susipažinti su savo, Adomo ir Ievos, giminaičiais... Nežinau, turbūt kur nors yra geresnių žmonių nei šie, tačiau tik ne čia – tai galiu pareikšti visiškai tvirtai! Iki pat savo mirties niekas iš jų apie nieką nesusimąsto; apie nieką aukštesnio, kaip tik krikštynas ir kramsnojimą – nežinau, ar aš pats geresnis už juos, nes tik pats po mirties pradėjau žiūrėti „iš aukštumos“... ir, aišku, iš aukščiau – į juos ir visa mane supančią aplinką... na ir anksčiau taip pat...
       Kam gi dabar prisiminti praeitį! Velniai žino kas manęs dar laukia ateityje – vienok dabartinė mano padėtis taip pat gana įdomi ir neapsakomai mane džiugina: aš – triumfuotojas! Prašau jūsų, nagi, spoksokite į pakartą kūną, Žioplumo ponai ir ponios! Štai... jau geriau! Šiandien aš aukščiau kiekvieno, geresnis už kiekvieną iš jūsų; bet juokingiausia man dėl to, kad jūs ir patys tai akivaizdžiai pripažįstate! Taip jums visiems ir reikia! Norėjote iš manęs padaryti pajuokos objektą, tačiau nenoromis gavote valdovą – ir kaip gi aš tuo nepasinaudosiu! Žiūrėkite gi į mane, žiūrėkite! Bijokite manęs tie, kurie manęs bijojote ar bijote; juokitės, nes anksčiau aš buvau juokingas, dabar taip pat; ir nesigėdinkite – nei priešai, nei draugai... Kunige! Tau labai reikalinga komedija, kurioje dalyvautų mano lavonas? Tuomet aš tau leidžiu ją vaidinti, kiek tiktai telpa; pastarasis leidimas suteikiamas netgi teisėjui, nukentėjusiems, net ir tam veidmainiui, kuris slapčiomis, ir aiškiai demonstratyviai, valosi ašaras, iš savo ryškiai pasidažiusios kaimynės, pasiskolinta nosinaite. Aš įsakinėju – šiandieną aš karalius ir dievas!
       Aš, tikrai sakant, net ir nesitikėjau, kad į mano bausmės vykdymą susirinks tiek liaudies. Velniai griebtų, man tai baisiausiai miela – kiek dievintojų ir garbintojų vienu sykiu! O aš elgiuosi taip, kaip ir pridera gailestingam viešpačiui ar dievui: spjaunu į juos, juokiuosi iš jų, žeminu – tiek, kiek mano dieviškoji sąžinė tai leidžia. Galbūt aš kažkada ir svajojau apie tai, kad būtų neblogai pakilti aukščiau minios, pilkos ir vienodos minios; parodyti jiem, kad AŠ – TAI AŠ, ir niekas kitas. Dabar aš net ne tarp jų – aš aukščiau kiekvieno! Nūnai, aš pradedu mąstyti ir net prisiminti – ar tik ne dėl to aš ir padariau tą nusikaltimą? Tik dėl to, kad kažkaip pakilti aukščiau, visiems parodyti, kad AŠ – TAI AŠ; kad nesu lygus kokiam sutiktajam ar prašaliečiui; kad, galbūt, mano ypatinga paskirtis; kad aš privalau – ir turiu! – išsiskirti iš visos, nuvargusiųjų ir nusiraminusiųjų, žmonių masės?! Dabar, aišku, tai gali būti tik prielaida, bet ko gi man daugiau prašyti? Na ir dievas su jomis, tomis prielaidomis – aš gi ne pranašas, ir todėl niekaip negalėjau numatyti nei savo nusikaltimo, nei bausmės; tuo labiau savo egzistencijos ar minčių po mirties. O jeigu žiūrėti dar giliau, tai nei aš, nei joks kitas nusikaltėlis, niekada ir nė už ką, negalės tiksliai atsakyti į klausimą apie savo skatinamuosius motyvus...
       Vienok, kabu aš čia ne dėl kokių filosofijų, bet dėl triumfo, jei jau atsitiko toks atvejis. Filosofijoje aš ne stiprus – kad tik liežuviu pamalti, panašiai kaip susirinkusiems į bausmę... A-a! Štai ir budeliai apsireiškė... Ką gi jie ruošiasi daryti su manimi, teisingiau, su mano kūnu?.. Niekšai!!! Jie, atrodo, ruošiasi perpjauti virvę!.. O ką man daryti? Na, pasakykite: kuo gi galiu JIEMS sutrukdyti JŲ nusikaltimui?! Kažką sako teisėjui, o tas... Ach, tas miniai sako pamokomąją kalbą – žiūrėkite, esą, taip bus su kiekvienu, kuris tik eis prieš įstatymą ir valdžią... Och, nevykėli, jeigu tik tu save matytum iš šalies – ypatingai mano (anapusinės, aišku) – tai tu numirtum iš juoko, žiūrėdamas į save patį! Nors mažiau rankomis mojuotum, oratoriau...
       Prie pat kartuvių atstūmė vežimą. Vienas iš budelių perpjovė virvę ir mano vargšas lavonas sunkiai trinktelėjo žemėn. Tuomet šie puikūs jaunuoliai, paėmę mane už rankų ir kojų, švystelėjo ant vežimo, po to gana grubiai jį uždengė brezento gabalu. Žmonės, aikčiodami ir žegnodamiesi, patyliukais ėmė skirstytis į namus. Mano triumfas baigėsi.

       Su K. mes nesimatėme jau ilgą laiką – bijau pameluoti, bet apie penkerius metus. Mes gyvenome viename mieste, tačiau nė karto nesusitikome – aišku, išskyrus, patį paskutinį kartą. Iš štai kaip tai nutiko.
       Mes su K., galima sakyti, buvome pažįstami nuo pat mažumės. Dažnokai mušdavomės, kaip ir priklauso normaliems berniukams; paskui mušdavomės kaip jaunuoliai. Mes, ko gero, mušdavomės ne ką daugiau, nei visi kiti mūsų amžiaus vaikinai, tačiau kelių metų eigoje tarp mūsų išsikerojo abipusė neapykanta. Dabar jau aš iš to juokiuosi... bet nenoriu užbėgti įvykiams už akių.
       Mes mokėmės vienoje mokykloje, po to studijavome matematiką tame pačiame institute (neabejotina, jeigu mūsų mieste jų būtų buvę du ar daugiau, mes būtinai būtume studijavę skirtinguose, kad net nesusitikti pertraukėlių, tarp paskaitų, metu), kur vienas kitam krėsdavome visas įmanomas niekšybes: vienas nuo kito paviliodavome merginas, apkalbinėjome – kiekvienas savo priešo adresu kalbėjo tokius dalykus, kad net ausys linko; apipildavome vienas kitą vandeniu iš chemijos laboratorijos čiaupų – o paskui, kaip būtina visa ko užbaiga, vienas kitam trankėme snukius. Apie mūsų priešiškumą, tikriausiai, žinojo visame mieste, o galbūt, net ir visoje respublikoje – į ką nors mažesnio mes ir nepretendavome. Tai mums teikė nepakartojamą šlovę ir abiem ši neapykanta buvo naudinga, nežiūrint į tai, kad kiekvieną kartą ji baigdavosi labai rimtomis pasekmėmis.
       Beje aš įsijaučiau; tačiau tai būtina, kad jums taptų labiau aiškūs paskutiniai įvykiai, o būtent – mūsų susitikimas po daugelio metų, baigus institutą. Viskas vyko tokiu būdu: tą vakarą (tai buvo ne ką seniau, kaip vakar) aš ramiai, taikiai, nieko neužkliudydamas, vaikštinėjau mieste, netoli Teatro aikštės. Vasaros pabaiga buvo nuostabi – ir aš su malonumu žvalgiausi į gražias merginas, apsirengusias plonais paltukais ir palaidinukėmis, neužmiršdamas patraukti cigaretės dūmo ir žingsniuoti lengvu žingsniu. Vakaras buvo puikus.
       Staiga, visai netikėtai, netoli turgaus, prie manęs prilėkė žmogus su paklaikusiomis akimis – ir tik iš jo balto chalato aš nustačiau, jog tai gydytojas.
       – Meldžiu! – sušuko jis, veldamas savo šviesius garbanotus plaukus. – Kokia jūsų kraujo grupė?
       Aš tiriamai pasižiūrėjau į netikėtą pašnekovą:
       – Na, pirma, rezus plius... Taip sakant, kam jums tai?
       – Eime! – gydytojas visą mane, už rankų, jau tempė į šalia esantį namą. – Vienam žmogui skubiai būtina perpilti kraują, nes jo gyvybė kabo ant plauko... Jūs negalite atsisakyti, tai būtų nežmoniška! – baigdamas tiesiog išrėkė.
       Aš nusišypsojau, bet nuėjau su juo.
       – O kas gi, – jau dabar aš pasidomėjau, – atsitiko tam žmogui?
       Gydytojas duso, lipdamas laiptais į trečią aukštą:
       – Kaip paprastai – gamybinė trauma... prarasta daug kraujo... Aš seniai būčiau davęs savo, bet netinka. Taip pat ir jo tėvų kraujas netinka. Todėl aš ir išlėkiau į gatvę... Dieve, kaip gerai, kad aš jus sutikau ir jūs neatsisakėte!
       – Vieni niekai! – atsakiau ir paplekšnojau jam per petį.
       Mes įžengėme į butą – ir čia aš vos neparvirtau iš nuostabos: tarpduryje sutikau K. motiną; per paskutinius dvejus metus ji pražilo, tačiau aš ją vis tiek atpažinau. Lovoje, be kairiosios rankos, gulėjo pats K. Jis buvo pusiau be sąmonės. Aš pasilenkiau ties juo ir kreipiausi vardu; jis nusipurtė ir atmerkė akis. Jo veidas tuoj persikreipė iš pykčio ir jis suriko, nežiūrint į tai, kad gydytojas ir jo motina visaip stengėsi uždengti jam burną:
       – Kaip tu čia patekai, S.? Ko tau čia reikia?
       Mane aplenkė gydytojas:
       – Tai aš atvedžiau šį žmogų. Jo ta pati kraujo grupė, kaip ir jūsų. Atliksime kraujo perpylimą, netrukdykite man...
       – Labas, K.! – maloniai kreipiausi, apnuogindamas savo ranką perpylimui. – Nejaugi tu iki šiol mane laikai savo mirtinu priešu?
       – Aišku, S.! – nežmoniškai suklykė jis. – Ir netgi tuo neabejoju!
       – Liaukis pagaliau! – nusišypsojau ir pažvelgiau į gydytoją. – Mes juk seniai nesimatėme, aš tau viską atleidau. K. juk tai buvo vaikystė ir jaunystė! Dabar mes suaugę žmonės.
       – Ne! – jis visai ramiai man paprieštaravo. – Tu visada buvai mano priešu, tokiu visada ir liksi. Mes neturime nieko bendro; eik tu velniop su savo krauju!
       Aš nusišypsojau ir atsisėdau ant kėdės šalia jo lovos:
       – Baik! Mūsų kraujo grupė net bendra, o tu sakai nieko! Nesijaudink K.: tu pasveiksi ir mes dar pakalbėsime... dabar tu kliedi...
       – Ruoškitės! – gydytojas pasiruošė savo aparatūrą ir prisiartino link mūsų.
       K. akys užsidegė siaubu:
       – Jūs ką, gydytojau – išprotėjote?! Juk tai – mano priešas! Aišku, jūs apie tai nieko nežinote... Juk jo gyslose ne kraujas, o patys tikriausi nuodai! Nuo tokio perpylimo aš tik greičiau užsiversiu! Geriau pašalinkite jį kuo toliau nuo manęs, aš jau kaip nors pats pasveiksiu!
       Aš tiesioj juokiausi iš tokios kvailystės, tačiau K., atrodo, iš tiesų buvo persigandęs laukiančio perpylimo. Aš nuėjau į virtuvę, o tuo tarpu gydytojas K. sugebėjo pakišti migdomųjų stiklinėje vandens...
       Perpylimas, anot gydytojo žodžių, praėjo puikiai – jis nuramino K. motiną ir pasakė, kad dabar dėl jo gyvybės galima nebesijaudinti. Po operacijos K. motina mane stipriai pabučiavo – ir aš išėjau namo. Man buvo nuoširdžiai juokinga dėl tokio, mano „priešo“, vaikiško elgesio.
       Vėlai vakare aš paskambinau jai ir pasiteiravau apie K. sveikatą; moteris pro ašaras atsakė, jog jos sūnaus savijauta ryškiai pablogėjo ir jį išvežė į ligoninę praėjus dviem valandom po mano išėjimo. Kai jis atsipeikėjo palatoje, ji jam papasakojo apie tai, kaip aš jį išgelbėjau – ir dabar jam visiškai nebereikia manęs laikyti priešu. Jis tiesiog pasiuto, kai sužinojo, kad jam perpiltas kraujas besąs mano – jis rėkė, kad iš to nieko gero neišeis, jog tie nuodai iš tiesų jį pražudys; keletą kartų jis buvo praradęs sąmonę ir ligoninės vyr. gydytojas paprašė moters pasišalinti iki sekančio ryto. Aš atsisveikinau, padėjau ragelį ir, netikėtai sau pačiam, užmigau tiesiog krėsle.
       Sekančią dieną, grįžęs iš darbo, aš vėl prisiminiau klaikų K. veidą, jo beprotiškus šūkaliojimus ir išsišokimus. Iki šiol jis mane mato savo mirtinu priešu! Nejaugi jo vaikystė dar nepraėjo? Dieve mano, kaip juokinga! Kiek metų jau praėjo nuo tų linksmų laikų – o K., tarytum, iki ausų užstrigo jame. Nusispjoviau ant grindų – argi vertėjo vakar vaidinti tokią komediją; visi tie šūksniai dėl „piktybinio kraujo“... Bjauru žiūrėti, kai suaugusį žmogų gelbsti kaip kūdikį – na, priimk lašelį jo kraujo už tėtį, už mamą... Tfu!
       Aš prisiminiau, jog žadėjau šį vakarą paskambinti K. motinai; tam buvo pats tinkamiausias laikas. Tačiau visai netikėtai pas mane užėjo N., pažįstamas nuo instituto laikų, panašiai kaip ir K., tik jis man nejautė jokių priešiškų jausmų – aš apsirengiau ir mes su juo praleidome laiką (apie dvi valandas) vienoje, pietinės miesto dalies, kavinėje. Kai, pagaliau, aš prisiminiau apie savo pažadą K. motinai, jau buvo gana vėlu, tačiau įsidrąsinau ir užbėgau į artimiausią telefono budelę.
       K. motina man atsakė gailiomis ašaromis:
       – Mano sūnus prieš kelias valandas mirė ligoninėje!
       – Susimildama! – šūktelėjau nepaaiškinamai pašiurpdamas. – Juk jo gyvybė jau nebebuvo pavojuje!
       – Žinau, – pasikūkčiodama atsakė moteris. – Gydytojai įtaria keistą dalyką: jis buvo įsitikinęs, S., kad jūsų kraujas – nuodingas; jis pastoviai tai tvirtino ligoninėje, kartodamas, jog greitai numirs. Mielas S., aš jūsų niekuo nekaltinu! Jūs norėjote jam padėti... gydytojai tvirtina, kad jis turėjo stipriai išvystytą, jį ir pražudžiusį, savitaigos jausmą...
       Aš pakabinau ragelį ir, išėjęs iš telefono budelės, nusikvatojau gatvėje – net kažkokia senutė man davė pastabą, girdi, jaunas žmogau, nereikėtų taip garsiai juoktis. Aš pridengiau burną ranka, bet nesusilaikiau – ir susijuokiau dar garsiau.

       Šis papirusas buvo rastas netyčia, vykstančių kasinėjimų metu netoli Didžiųjų Piramidžių, viename faraono Senuserto rūmų sienos plyšyje. Rankraščio tekstas šiek tiek sutrumpintas ir, pagal galimybę, perteiktas šiuolaikine terminologija. Šiuo metu rūmų likučių kasinėjimai tęsiasi.

       Rankraščio vertimas

       Mane vadina Inaka. Esu senos aristokratiškos giminės atstovas. Kol dar turiu laiko, noriu ant papiruso užrašyti, galimai vengdamas atpasakojimo netikslumų ar kokių nors sutrumpinimų, tai, kas buvo atsitikę. Laiko labai maža.
       Neseniai mes – aristokratų grupė, nepatenkinta faraonu Senusertu – bandėme pradėti sukilimą ir įvykdyti valstybės perversmą. Priežasčių tam buvo pakankamai. Tai ekonomika – visa valstybės prekyba buvo monopolizuota faraono, su kuo nenorėjo sutikti stambūs prekybininkai, prisidėję prie sąmokslo. Taip pat buvo svari politinė priežastis – Senusertas norėjo pasirašyti taikos sutartį su hetitais⁵, kas mums buvo visai ne prie širdies. Turėjo įtakos ir religinis konfliktas – sklido kalbos, kad faraonas slapta palaiko uždraustojo Seto⁶ kulto žynius ir tarnautojus, ir visi tuo nepatenkinti prisidėjo prie mūsų – mus nusprendė palaikyti Amono-Ra⁷ žyniai, vadovaujami Aukščiausiojo Žynio Kagabos. Žodžiu, perversmui buvo ir daugiau kitų priežasčių – Egiptas buvo nusipelnęs geresnio valdytojo.
       Mūsų buvo apie penkias dešimtis žinomiausių šeimų, vadovaujančių sukilimui. Mane, Džehutį ir Batą išrinko vadais. Viskas turėjo įvykti per tris paras – ir svarbiausia sėkmingai: mes disponavome stipria armija, mus palaikė užsienio agentai. Tačiau mūsų tarpe atsirado išdavikas, kuris – tebūnie prakeikta jo siela! – suviliotas Senuserto aukso, išdavė jam visą sąmokslą su vadais. Ir tai atsitiko tik vakar!.. Visas Egipto aristokratijos žydėjimas buvo sunaikintas ar įkalintas požemiuose. Tik keliems mūsų sąjungininkams pavyko pabėgti – argi jų nepaliaujamai neseka faraono šnipai? Argi jie galės grįžti į Egiptą iki Senuserto mirties?
       Aš, kaip ir daugelis sąmokslininkų, buvau areštuotas ir įkalintas Memfio požemiuose. Su manimi vienoje patalpoje kalėjo Džehutis ir Batas; be jų – Menhupera, „Mirusiųjų knygos“⁸ istorikas-aiškintojas, du broliai-raštininkai Haperkara ir Horis, Egipto armijos vadai Shetepibra ir Anupu – iš viso aštuoni asmenys. Mus saugojo sustiprinta sargyba. Į požemius sklido gandai, kad Aukščiausiasis Amono-Ra kulto Žynys Kagaba jau nuteistas. Sostinės gatvėse vyko masinės žudynės. Žmonės slėpėsi namuose ir oazių šešėliuose – tačiau nebuvo vietos, kur būtų galima pasislėpti nuo Senuserto šnipų.
       Visai netikėtai faraonas įsakė mus perkelti iš sostinės į dykumą – jis aiškiai bijojo, kad mūsų šalininkai bandys išlaisvinti sąmokslo lyderius. Mus, atskirai po vieną, susodino į uždarus vežimus – ir naktį, sustiprintai saugomus, nugabeno dykumon į vakarus nuo Didžiųjų Piramidžių. Ten buvo slapta faraono rezidencija. Mes stebėjomės, kam Senusertui prisireikė mus pervežti iš vienos vietos į kitą – argi nebūtų buvę paprasčiau įvykdyti mums mirties bausmę dar Memfyje? Atsakymo niekas nežinojo; praėjus parai, vėlyvą naktį, mes buvome atgabenti į vieną iš požeminių kazematų dykumoje virš Sinuserto rūmų. Mus vėl visus kartu įstūmė kalėjiman, kuris neturėjo jokių angų, išskyrus duris ir buvo apšviestas vieninteliu fakelu ant sienos.
       Kai mus atrišo ir sargyba pasišalino, aš draugus raginau būti stipriais dvasioje; sakiau, kad aristokratija atkeršys už mus, o galbūt netgi nuvers faraoną šią, jau atrodytų, pralaimėtą akimirką. Aš žinojau, jog kažin ar tai įvyks, tačiau mano draugų dvasia kalėjime tikėjosi to. Mes visi žinojome, kad esame pasmerkti mirčiai, tačiau buvo kankinamai sunku laukti, kada gi faraonas duos paskutinį įsakymą.
       Sustiprintos sargybos būrys kartą per dieną atnešdavo mums valgio; dažniausiai tai būdavo vakare. Mūsų kameroje, aišku, nebuvo langų, kad galėtume grožėtis Saule, Didžiuoju Ra, tačiau kai sargyba gesindavo fakelą, suprasdavome, jog ten, viršuje, stojo naktis; kai bildėdamos kalėjimo durys atsiverdavo, ir mums įnešdavo naują fakelą – reikšdavo, jog žemėje pradeda švisti. Mes greitai pripratome prie tokios tvarkos – galbūt dėl jos nesibaigiamumo, o gal, iš noro pažvelgti į akis pačiai neišvengiamybei. Manėme, kad mus po vieną ves tardymams, tačiau to nė karto dar neįvyko. Laiką stūmėme bendraudami, prisimindavome praeitį ir su kažkokiu įsiūčiu galvojome apie ateitį. Laikas kalėjime, kurio plotis buvo dešimt ant penkiolikos žingsnių, bėgo monotoniškai.
       Pirmas įvykis nutiko prieš keturias paras: kai rytmetį, atnešdama fakelą ir pritvirtindama jį prie sienos, pasirodė sargyba, mes su nuostaba pastebėjome, kad mūsų kameroje liko tik septyni žmonės – Džehutis buvo dingęs. Į mūsų klausimus sargyba nieko neatsakė – jiems buvo uždrausta bendrauti su mumis – tad mes septyniese bandėme išspręsti mūsų draugo dingimo mįslę. Siūlėsi vienintelis teisingas sprendimas – naktį, kai miegojome, jį išvedė ir įvykdė mirties bausmę. Apie jo galimą pabėgimą nebuvo verta ir galvoti, nes iš kameros nebuvo jokio kito išėjimo, išskyrus duris, kurias kruopščiai saugojo faraono žmonės; kad ir pabėgimo atveju, nejaugi jis būtų mūsų visų nepažadinęs? Kažin ar mūsų šalininkams buvo žinoma mūsų įkalinimo vieta!.. Džehutis nesirodė – ir mes galutinai įsitikinome tuo, kad jo siela jau ilsisi Nendrių laukuose⁹.
       Sekantį rytą prabudome tik šešiese – kaip ir Džehutis, dingo Shetepibra. Nusprendėme, kad ir mums, pagaliau, atėjo laikas skirtis su gyvenimu – faraonas, kiekvieną naktį, tenkindamas savo užgaidą, įvykdo mirties bausmę vienam sąmokslininkui. Vadinasi, mūsų jau nebeliks po šešių dienų...
       Kitą rytą dingo Haperkara, taip patvirtindamas mūsų prielaidą. Po to sekė eilė Anupui... Kiekvieną vakarą, užgesinus šviesą, mes, vienas su kitu, atsisveikindavome, nes nežinojome, ko nebebus iš ryto. Tačiau visą tą laiką manyje, kaip anglys lauže, ruseno kažkokia mintis, ties kuria susimąstyti trukdė perdėtas susijaudinimas. Vakare atnešė maisto ir mes pavalgėme, tuomet pradėjome atsisveikinimo ritualą – juk mūsų liko tik keturi, o ryte bus vienu mažiau! Po to atsiguliau ant kameros grindų ir – kad ir kaip tai būtų keista mūsų padėtyje – ramiausiai užmigau.
       Rytą mūsų akys nebeišvydo Bato – tik dubuo su nebaigta valgyti mėsa stovėjo toje vietoje, kur dar vakare užmigo mūsų draugas ir bičiulis. Mes už jį pasimeldėme Anubiui, Ptachui¹⁰ ir kitiems dievams, tuomet išsiskirstėme po kameros kampus. Galvojau, kad bet kuri iš paskutiniųjų trijų naktų bus mano paskutinė – todėl buvau ramus. Mirtis manęs niekada negąsdino, nes aš žinojau, dėl kokios priežasties netrukus stosiu prieš galingojo Ozyrio¹¹ sostą.
       Atsisėdau ant grindų, atsiremdamas nugara į sieną – ir mintis, seniai mane kankinusi, įgavo aiškius kontūrus – aš jau nebegalėjau ramiai mąstyti apie mirtį. Dingę draugai nebuvo nužudyti – dabar jau tvirtai buvau tuo įsitikinęs. Kam faraonui tempti miegantį žmogų, vidury nakties, norint jam įvykdyti bausmę? Senusertas mėgo mirties bausmės iškilmingumą ir niekada nebūtų praleidęs progos įvykdyti ją kaip religinę ceremoniją. Kodėl gi jis to nepadarė dieną? Ir, kas labiausiai glumino bei kaustė mano dėmesį – kaip tai galima padaryti naktį? Reikia visai be triukšmo atidaryti duris; turi įeiti faraono kariai, pažadinti žmogų, išvesti jį iš kameros – ir visa tai padaryti be garso!!! Įsivaizduokite sargybos kelių fakelų sukeltą netikėtumo faktorių ir galimus, vedamo nužudyti, žmogaus riksmus – nejaugi mes nepabustume?! Vertėtų nepamiršti ir tai, kad mirtininkų miegas – ypatingai jautrus. Mes tiesiog būtume negalėję viso to neišgirsti! Vien kameros durys prasiveria su tokiu bildesiu, kad išgirstų net lavonas... Galbūt, vis tik pabėgimas?.. Ne, ryžtingai atmečiau šią versiją – sargyba rami, vadinasi, jiems viskas žinoma. Juk negali jie nematyti, kad kasdien įkalintųjų vis mažėja. Sutikite, kad tai nesunku pastebėti, kai kameroje ne aštuoniasdešimt, o tik aštuoni žmonės. Čia kažkas slepiasi; ir mūsų draugų dingimo paslaptis – tai paslaptis tik mums, bet ne sargybai. Netikėtai prisiminiau, kad mano miegas šioje vietoje nebuvo lydimas sapnų. Mane tai labai nustebino, nes žmogaus, pasmerkto mirčiai, protas neišvengiamai turi dirbti ir sapno metu. Vadinasi, mane, taip pat ir kitus, kažkokiu būdu veikia iš išorės, kad miegas būtų gilus ir nepertraukiamas. Tik tokiu būdu iš kalėjimo galima išvesti kad ir dramblį kovinėje parengtyje – niekas neišgirs. Taigi, mūsų prižiūrėtojams lieka tik viena – dėti stiprių migdomųjų į maistą; kito būdo, priversti mus miegoti mirtinu miegu, jie neturi. Sumaniau patikrinti šią versiją ir vakare nieko nevalgyti iš atnešto maisto. Galbūt man pavyks sužinoti, kas atsitiko mano draugams...
       Taip ir pasielgiau, nežiūrėdamas į stipriai mane kankinantį alkį: kai sargyba atnešė maistą ir pasiėmė fakelą, aš, likdamas visiškoje tamsoje su savo draugais, pradėjau stipriai žiaumoti, vaidindamas peralkusį. Po minutės vienas kitam paspaudėme rankas ir atsigulėme savo kampuose.
       Mano būgštavimai pasitvirtino daugiau nei akivaizdžiai – praėjus kažkuriam laikui kameros sienos pradėjo virpėti nuo mano bičiulių knarkimo. Nusprendžiau patikrinti, kaip stipriai veikia migdomieji ir, prisėlinęs prie Menhuperos, švelniai trinktelėjau jam per koją. Jis miegojo, kaip ir anksčiau. Tuomet aš jį pakankamai stipriai stumtelėjau ir pradėjau garsiai jam kalbėti į ausį: „Kelkis, tai išdavystė!“ – tačiau mano draugas net nepasijudino. Tada pradėjau negailestingai jį purtyti, tampyti už plaukų – tačiau nesulaukiau jokios atsakomosios reakcijos. Mano draugai miegojo neprižadinamai – migdomųjų veikimas pasirodė neįtikėtinai stiprus ir aš neturėjau jokio supratimo, kada jie nustos veikę. Tikriausiai ryte – ir be galvos skausmo; tai aš jau žinojau iš savo patirties.
       Taigi, aš gulėjau tamsoje, laukdamas kažko – ko gi? – kas turėjo nušviesti paslaptingą mano draugų dingimą. Laikas slinko be galo lėtai – ir tikra kankynė buvo laukti to, apie ką neturi jokio supratimo.
       Aš visiškai praradau laiko jausmą, nežinodamas kiek jo prabėgo nuo to momento kai bandžiau prižadinti Menhuperą, kuomet staiga išgirdau vos ausimi pagaunamą spragtelėjimo garsą. Netikėtai vienoje kameros sienoje prasivėrė slaptos durys – ir į mane pliūptelėjo šviesos srautas. Prie kameros slenksčio, laikydamos rankose fakelus, stovėjo tris figūros – viena priekyje ir dvi gale; pastarosios rankose laikė lengvus neštuvus. Man visai nebuvo sunku liepsnos liežuvių šviesoje įžiūrėti charakteringą slapto ir uždrausto Seto kulto žynių apdarą, kuriuo buvo apsirėdę įėjusieji. Vadinasi, iš tiesų Senusertas palaikė glaudžius ryšius su jais, ką ir įrodė jų pasirodymas naktį jo namuose, be to dar iš slapto įėjimo.
       Jie gana garsiai kalbėjo tarpusavyje, nė kiek nebijodami, kad juos gali išgirsti – juk jie visiškai galėjo pasitikėti migdomojo preparato veikimu – ir tai buvo pilnai suprantama, išskyrus vieną mažą išimtį. Aš stebėjau jų judesius pro nuleistus akių vokus ir visomis jėgomis bandžiau neišsiduoti nemiegąs. Svarbiausias tarp jų – auksiniu vainiku ant galvos – parodė į Horį ir tarė:
       – Imkite šitą... Likusiųjų grįšime vėliau.
       Jo padėjėjai mano bičiulį paguldė ant neštuvų ir pasuko link tunelio už slaptų durų, kuris buvo gerai matomas iš mano vietos. Tai buvo koridorius, gausiai apšviestas fakelų – tiesa, aš jį galėjau matyti tik iki posūkio – kuris tikriausiai vedė toliau, už Senuserto rūmų ribų.
       – Eikite, aš jus pavysiu! – staiga pasakė vyriausias žynys, keldamas fakelą virš galvos. Tiedu nešini neštuvais nuėjo tuneliu ir netrukus dingo už posūkio; jų žingsnių aidas vos bepasiekė mano ausis. Tuo metu žynys, ištiesęs prieš save fakelą, nuėjo link Menhuperos.
       Aš akimirksniu įvertinau situaciją – prieš mane atsivėrė galimybė pabėgimui. Aišku, galiu patekti Seto žyniams į rankas; net nežinau, kur veda požeminis tunelis – tačiau tai galimybė išbandyti savo likimą. Tai geriau, nei sėdėti kalėjime, ir laukti mirties nieko neveikiant. Už žynio juostos kabėjo durklas – tai reiškia, kad nebūsiu visai beginklis susidūręs su galimu priešu; be to aš gerai valdau šį ginklą. Tiesa, jei prieš mane bus koks pusšimtis žmonių, tai durklas man nepadės; vienok savo gyvybę galėsiu parduoti už pačią aukščiausią kainą.
       Šis sprendimas mano galvoje susiformavo žaibiškai – daug daugiau laiko pareikalavo jo aprašymas: aš pašokau nuo grindų kaip kokia šventoji katė ir už dviejų žingsnių jau buvau prie žynio, kuris tikrai nesitikėjo užpuolimo šioje vietoje. Išmušęs fakelą iš jo rankų, pradėjau smaugti – akimirksniu viskas buvo baigta. Čiupau durklą, ir – visiškai nežinau kam – užsikišau už juostos jo plono papiruso ritinį su rašymo reikmenimis. Dabar man jų prisireikė labiau nei durklo, tačiau argi tuomet aš galėjau apie tai numanyti?..
       Šoktelėjau koridoriun, ir apžiūrėjau durų spyną – jos atsidaro iš tunelio pusės nuspaudus svirtį. Kai jas uždariau, pasigirdo vos ausiai girdimas spragtelėjimas. Taigi, kelias buvo laisvas – tik kur jis vedė?
       Lėtai ėjau koridoriumi. Priėjęs posūkį, atsargiai žvilgtelėjau – tunelis buvo tuščias. Nešikai buvo toli priekyje – jų žingsnių jau visai nesigirdėjo. Tolumoje matėsi dar vienas posūkis. Su durklu rankoje, visas įsitempęs, keliavau tuneliu, suvokdamas, kad pagal nueitą atstumą faraono rūmai jau liko užnugaryje ir dabar randuosi už jų, tačiau požemyje.
       Nieko nesutikdamas savo kelyje, nukeliavau apie pusę mylios. Centrinio koridoriaus šonuose buvo mažesnių pagal plotį koridorių, tačiau nusprendžiau niekur nesukti iš pagrindinio kelio. Netrukus išgirdau daugelio žmogiškų balsų triukšmą, kuris artėjo ir darėsi vis aiškesnis, man nepaliaujamai einant priekin. Sulėtinau žingsnį ir pradėjau eiti dar atsargiau, vis dažniau dairydamasis į šonus ir atsigręždamas atgal. Taip, atsargiai eidamas, priėjau dvejas kopėčias, kurių viena leidosi žemyn, o kita kilo aukštyn. Kadangi žmogiškieji balsai kilo iš apačios, nusprendžiau pasirinkti kelią viršun, ir pradėjau kilti kopėčiomis aukštyn iki pat galo.
       Atsidūriau aikštelėje, iš kurios galėjau žvilgtelėti žemyn ir sužinoti tokio triukšmo priežastį. Aš tai padariau, drebėdamas iš baimės – ir tik tada krūptelėjau apimtas tikro mistinio siaubo.
       Kaip aš nenumiriau nuo to vaizdo?! Kokiu būdu sugebėjau išlikti sveiko proto – kad aprašyčiau tai ką pamačiau ir išgirdau tik dėl tų, kurie dar gyvens po trijų tūkstančių metų?! Neabejotinai, aš likau sveiko proto tik dėl to, nes juk kažkas nešališkai turi ateities kartoms pranešti apie tą košmarą, kuris slepiasi pačioje Egipto dykumos šerdyje...
       Žiūrėjau žemyn – po manimi buvo grota pilna žmonių. Jų buvo tūkstančiai, milijonai... Vėliau supratau, kad prieš mane – Veidrodinė Šventykla. Ne žmonių buvo tūkstančiai – veidrodžių buvo tūkstančiais: jais buvo išklotos grindys, sienos, lubos – viskas be išimties! Tik labai susikaupus buvo galima suvokti, kad Šventykloje yra ne daugiau kaip šešiasdešimt žmonių – visa kita tik iliuzija. Mane apėmė siaubas: vadinasi, Veidrodinė Šventykla iš tikrųjų egzistuoja; reiškia, tai ne pasaka, kuria egiptietės motinos gąsdina savo nepaklusnius vaikus?! Reiškia, tikrai už laiko ir erdvės ribų egzistuoja siaubinga Nemirtingųjų Bendrija, kuri kultivuoja ir daugina Blogį paskutiniam jų dievo – piktojo Seto – atėjimo momentui?! Aš įžiūrėjau jo šlykštų atvaizdą pačioje Šventyklos širdyje prieš altorių – akmeninę didžiulio Meneso Ožio statulą, kurios akys degė ryškia liepsna.
       Kiek supratau, tai buvo dievo Seto Veidrodinės Šventyklos Nemirtingųjų Bendrijos susirinkimas. Vienas iš žynių – aiškiai Aukščiausiasis Žynys – uždėjo rankas ant Medeso Ožio statulos ir iškart aplinkui įsiviešpatavo tyla. Šalia jo kojų gulėjo neštuvai su miegančiu Horiu. Žynys kreipėsi į susirinkusiuosius:
       – Nemirtingieji, vardan Seto! Pagaliau praėjo dar tūkstantis metų. Laimėjimai, kuriuos mes pasiekėme, pranoksta visus lūkesčius – Dievas Setas mumis patenkintas! – tariant šiuos žodžius statulos akys dar labiau suliepsnojo. – Mes pasiekėme didelių galimybių Slaptajame Mene. Mes – Nemirtingi, tik ir laukiame mūsų dievo įsakymo, kad galėtume užgrobti valdžią visoje žemėje. Mes išmokome valdyti orą; mes valdome žmogų; mes ignoruojame visus būties dėsnius! Niekas negali mūsų sustabdyti! Vienok, dievui Setui atrodo, kad mes dar ne pilnai pajungėme sau pasaulį – dar ne laikas Blogiui apsireikšti savo Siaubingajame Įsikūnijime. Mums žinomas laikas. Tai įvyks po trijų tūkstančių metų, kaip rodo mūsų astrologiniai skaičiavimai. Ir kas gi tie trys tūkstančiai metų mums, Nemirtingiesiems, kurie nepavaldūs irimui ir dūlėjimui? Mes praleisime šį laiką toliau studijuodami magiją ir tarnaudami Didžiajam Blogiui...
       – Žyny! – pertraukė jį viena iš asmeninės faraono apsaugos figūrų. – Aš privalau pranešti mūsų valdovui ką jūs pasiekėte per tūkstantį metų.
       – Mūsų valdovas vienas – tai Setas! – piktai atšovė žynys. – Ką gi, papasakok Senusertui apie tai, ką čia regėjai!
       Taręs šiuos žodžius jis pažiūrėjo į mano miegantį draugą, gulintį prie jo kojų, ir sušuko:
       – Prabusk ir kelkis!
       Horis stryktelėjo ant kojų be jokių miego požymių. Žynys įkišo jam rankon durklą:
       – Smeik man į širdį!
       Horis, šitas gerasis žmogus, niekada nenužudytų be priežasties; bet jis, nė kiek nesvyruodamas, užsimojo smogti žyniui. Ir kuomet jo ranka pajudėjo žynio link, jis garsiai sušuko:
       – Stok! – Durklas sutingo delno atstumu nuo žynio krūtinės. – O dabar nusižudyk. – Jau sekė naujas, abejingas įsakymas.
       Horis, nedelsdamas, įsmeigė aštrų plieną sau į širdį ir, apsipildamas krauju, nuvirto bedvasis prie nemirtingo žudiko kojų. Magas pajudino ranką – ir Horio kūnas tvykstelėjo melsva liepsna. Po akimirkos iš jo nieko neliko, net pelenų. Medeso Ožio statula patenkintai suurzgė.
       – Setas priėmė auką! – Garsiai pareiškė žynys nuo šių kerų apstulbusiam Senuserto tarnui. – Eik ir perduok faraonui, ką matei – ir pasakyk, jog tai vieni niekai. Nemirtingieji gali daugiau... Faraonas gerai daro, palaikydamas mūsų pusę – kada nors jis taps panašus į mus. – Tęsė žynys, apžvelgdamas surinkimą. – Perduok jam, kad iš pietų ateina didelė smėlio audra, milžiniškos jėgos uraganas, kuris per kelias valandas po storu smėlio sluoksniu palaidos Veidrodinę Šventyklą, faraono rūmus ir net kelias, neypatingai aukštas, jo pirmtakų piramides. Žmonėms tai atrodys kaip stichinė nelaimė – jiems niekada neišaiškės, jog uraganas buvo mūsų iššauktas, kad išsipildytų mūsų planas! Mes, Nemirtingieji, palaidoti po smėliu, išlauksime tuos tris tūkstančius metų dykumos šerdyje. Mes ir toliau darysime Tamsos darbus, tobulinsime techniką, kurios pagalba Setas kartu su mumis pasirodys žemės paviršiuje ir užvaldys Visatą... Virš mūsų gyvens žmonės; keisis civilizacijos; gims ir mirs įvairios religijos – o mes būsime čia, giliai nuo paviršiaus, ir niekas apie tai nesužinos iki mūsų pasirodymo... Tačiau kada mes sukilsime, – žynio balsas gąsdino savo triumfu, – tuomet Blogio Viešpatystė bus beribė – ir mes būsime ne Jo tarnai, o valdovai!!!
       Susirinkimas, po jo žodžių, suklupo ant kelių priešais Meneso Ožio statulą. Tuomet faraono rūmininkas vėl kreipėsi į žynį:
       – Senusertas sako, kad jūs iš kalėjimo galite pasiimti likusius maištininkus-aristokratus ir paaukoti juos kaip auką dievui Setui; tačiau jeigu neturite tokio noro, tai jis pats pasimėgaus jų mirtimi, o Inaka, jų vadas, ypatingai.
       Po to susirinkimas suūžė ir pradėjo skirstytis į šoninius koridorius, todėl nebegalėjau išgirsti paskutiniojo žynio atsakymo, liečiančio mano likimą. Nusileidau kopėčiomis į tunelį ir patraukiau atgal – man buvo vis tiek, kur eiti. Aš puikiai supratau – išsikapstyti iš čia gyvam nėra jokios galimybės. Arba mane nužudys faraonas, arba tapsiu grėsmingojo Seto auka. O jei nei tai, nei tai – mane, šiaip ar taip, po savimi palaidos smėlis; liksiu šiame koridoriuje, kol nenumirsiu iš bado – juk aš nepriklausau Nemirtingiesiems. Mane staiga aplankė nušvitimas: jei pas mane yra papiruso ritinys, tai paprasčiausiai TURIU ateities kartoms parašyti apie šiandieną – gal jie kokiu stebuklingu būdu gaus mano laišką! Tik kur jį paslėpti? Čia jį neišvengiamai ras ir sunaikins žyniai; tačiau juk jis turi pakliūti aukštyn, kad ir po tūkstančio metų! Aš prisiminiau plyšį mano kameros sienoje: ten – faraono valdos, kurios greitu laiku bus užverstos smėliu... Žyniai neras ritinio, net ir neieškos. O tuomet, galbūt, mano perspėjimas pateks žmonėms iš ten, paviršiuje...
       Grįžęs tuneliu į kamerą, skubiai atvėriau slaptąsias duris. Ten viskas buvo po senovei: žynys gulėjo negyvas, kaip jį ir palikau, o Menhupera miegojo. Reiškia, niekas nepastebėjo mano dingimo. Tuomet prie kameros sienos pritvirtinau fakelą, uždariau slaptąsias duris ir pradėjau rašyti ryškioje ugnies šviesoje. Durklas šalia manęs, ir aš, esant reikalui, būtinai juo pasinaudosiu...
       Parašiau tai, ką parašiau, ir nežinau kiek praėjo laiko; nežinau kas ten viršuje – diena ar naktis... Ach, kaip aš norėčiau pamatyti Saulę!!! Dabar aš paslėpsiu plyšyje savo laišką ateities kartoms... Menhupera, vargšelis, miega... Man atrodo, jog girdžiu priešų žingsnius už kažkurių durų...

       (Šioje vietoje rankraštis baigiasi. Iš teksto galima spręsti, jog autorius kameroje nusižudė, arba jo atėjo žyniai ar faraono sargyba, kad įvykdytų mirties bausmę).

       Neseniai iš kasinėjimų vietos buvo gautas pranešimas, jog mokslininkai aptiko koridorių-tunelių tinklą, išsišakojantį į įvairias puses nuo manuskripto radimo vietos. Visi jie užversti smėliu. Tunelių buvimas tokiame gylyje leidžia spėti egzistuojant dar daugiau žemesniųjų lygių, apie kuriuos užsimena ritinio autorius. O, Dieve, jei tai tiesa, tai kas gi turi atsiverti tolesnių kasinėjimų metu! Ir dar, mokslininkai vieningai pareiškė, jog papirusas parašytas apytiksliai prieš tris tūkstančius metų! Kokie gi košmarai laukia žmonijos, jei rankraščio aprašomi įvykiai – neginčijama tiesa?

       – Mano vaikai, ar girdėjote, kaip mūsų mieste buvo pastatyta Šv. Marijos Magdalenos Kūdikių bažnyčia? – paklausė mus abatas de Gradje po vakarienės.
       – Ne, papasakokite, gerbiamas tėve! – paprašė jo septyniolikmetis, jauniausias iš mūsų, Žanas Polis. Senasis abatas apžvelgė visą mūsų kompaniją ir numykė – jis visus savo pasakojimus po vakarienės pradėdavo miktelėjimu arba prunkštelėjimu. Dvasininkas patvarkė pakrypusią staltiesę ant stalo ir atsargiais žnybtukų judesiais apkarpė žvakių nuodagas:
       – Aš jau visko ir nebeprisimenu iš to, ką man kažkada pasakojo tėvas Liupenas, tačiau pasistengsiu neypatingai pakenkti pasakojimui savo skleroze, che che...
       Apskritai tai buvo baisiai seniai – prieš šešis šimtus metų, o gal dar seniau. Mūsų miestas tuomet buvo visai nedidukas; tarkim, kaip nuo čia iki upelio... Reiškia, ir gyventojų tuo metu buvo mažiau. Tačiau užsukdavo daugybė piligrimų; taip pat elgetų ir pabėgėlių valstiečių... Ir vieną kartą – tai buvo nuožmią žiemą – mieste pasirodė dvi mergaitės – sesės dvynės. Jos buvo penkiametės; na, galbūt, septynmetės. Apsirengusios lengvomis, suplyšusiomis, aplopytomis suknytėmis; jų kojytės, kaip ir daugelio kitų keliaujančių duoneliautojų, buvo apmuturiuotos maišiniais audeklais. Į miestą jos atėjo vėlai vakare ir nuo vėjo bei sniego pasislėpė tarp sandėlių ir pašiūrių pietinėje miesto dalyje.
       Mergaitės – niekas taip ir nesužinojo jų vardų, todėl aš ir toliau vadinsiu jas „mergaitėmis“ – siaubingai sušalo. Jos, drebėdamos nuo šalčio, išsirinko vietą prie vieno iš žuvies sandėlių, kur vėjas pūtė mažiausiai. Ten jos sustirusiomis rankutėmis išvalė sniegą ir atsisėdo ant plikos įšalusios žemės, tvirtai prisispausdamos viena prie kitos.
       – Mums dabar kad ir mažą žvakelę! – sušnabždėjo viena iš seserų. – Mes bent truputį sušiltume!
       Jos lupytės vos vos judėjo. Kita tik stipriau prie jos prisiglaudė, sakydama:
       – Atsimeni, kaip mus mokė mama, kai dar buvo gyva: „Dukrelės, jei jums bus šalta, tai stipriai apsikabinkite...“ Aš tave šiek tiek sušildysiu, ar gerai?
       Ir nelaukdama sesutės atsakymo, ją stipriau suspaudė savo glėbyje.
       – Ar pameni, mamytė visada mums sakė, kad mes viena kita mylėtume dieną ir naktį! – pagyvėjo kita mergaitė. – Mes taip pat visą laiką turime mylėti mažas mergaites ir berniukus, ir jų mamytes, ir močiutes...
       – Taip! – sesutė švelniai glostė jos nugarą. – Dar ji sakė, kad mes visada turime būti geros – duonos trupiniais pamaitinti paukštelius; praeiviams – parodyti kelią; gydyti sergančius žvėrelius... – ji giliai atsiduso. – O dabar žiema; todėl nėra praeivių, nei balandėlių... ir pamaitinti juos nėra kuo...
       – Mieloji sesute! – aikčiojo antroji. – Nejaugi mes dar vakar suvalgėme tą duonos kąsnį, kurį mums pro langą išmetė gerasis kepėjas, saugok jį Šventoji Mergele!
       Sesuo atsiduso prieš jai atsakydama:
       – Man ir pačiai taip atrodo: tuoj paieškosiu krepšyje, gal dar liko trupinėlių...
       – Bet juk trupinėlius mes visada turime atiduoti balandėliams ir kitiems paukšteliams! – priminė jai sesuo.
       Vargšelės prisiminė, kaip anksčiau joms buvo gerai – šalia buvo mamytė, šilta... Seserys labai mylėjo viena kitą: tai buvo ne šiaip seserų meilė, o kažkas daugiau.
       – Atmeni, – viena iš jų kalbėjo kitai, kalendama smulkiais dantukais nuo šalčio, – atmeni, kuomet mamytė mums padovanojo paveikslėlį su nuostabios moters atvaizdu – aprengta baltais rūbais, skaisčiai raudona mantija ant pečių, tankiais bei ilgais juodais plaukais? Jos galva spindėjo kažkokiais stebuklingais spinduliais, o aplink ją sukosi maži angeliukai...
       Deja, jos negalėjo turėti netgi trupinio duonos – nejaugi gali vargšai, nelaimingi žmonės sau leisti palikti bent trupinį maisto?!
       – Mamyte, mamyte! – tyliai verkdamos, abi sesutės dejavo. Bet mamytės nebuvo.
       – Pažiūrėk, dar atidžiau pažiūrėk! – viena iš jų maldavo kitą. – Juk mes mirsime iš bado, jei nieko neturime!
       Viena iš mažylių, drebėdama, suvalgė žiupsnį sniego; bet nusipurtė, užsikosėjo – gailios ašaros nuriedėjo jos švelniu veideliu.
       – Tuomet ieškokime kartu... – sušnibždėjo jai sesuo. – Galbūt gailestingasis Viešpats nurodys mums kokį trupinėlį? Juk negalime valgyti skudurėlių, tiesa, mieloji mylimoji sesute?
       Jeigu kas būtų netoli jų ėjęs, ir išgirdęs jų raudojimą, tai būtų galėjęs net numirti iš užuojautos.
       Veltui mergaitės naršė vos ne kiaurai nuo šalčio permatomomis rankutėmis dideliame krepšyje – ten neliko nė kruopelytės valgio. Vietoje to, ten buvo keletas skudurėlių, mažas įskilęs molinis puodelis ir, pagaliau, mamytės dovana – paveikslėlis, kuriame buvo pavaizduota įstabaus grožio moteris. Mergaitės pasimeldė už mirusios mamos sielos ramybę – kaip jaudinančiai ir švelniai skambėjo jų balseliai; atrodė, kad jie stipresni už nuožmios žiemos vėtrų staugsmą – ir padėjo paveikslėlį (man su jumis, mano vaikai, aišku, kad kalba eina apie ikoną) atgal į krepšį. Po to jos apsikabino ir nutilo; jų kojytės visai pamėlo... taip ir neperstojo snigti. Kažkoks šuo, atsitiktinai išbėgęs į kiemą paskersakiavo į mergaites, bet taip ir nesulojęs, nubėgo. Mažylėm darėsi vis šalčiau ir šalčiau.
       – Man šalta, mieloji, šalta! – iš paskutinių jėgų sudejavo viena. Kita ją tik apkabino, tarsi atsisveikindama, tačiau nieko neatsakė...
       Netikėtai joms pasidarė taip šilta, jog mergaitės nustebusios pažvelgė viena į kitą. Tarytum aplinkui viskas nušvito... Jos regi, kad jų linkui eina graži jauna moteris; visa švytinti, o nuo jos sklinda šiluma. Viena iš mergaičių pastebėjo, ir sako kitai:
       – Sesute, pažiūrėk: juk ji sklendžia oru!
       Iš tiesų – moteris sklendė virš sniego ir šypsojosi joms. Kita staiga sako:
       – Mes tave pažįstame, tetule – juk tu iš mamytės paveikslėlio!
       Ir mergaitės pralinksmėjo, lyg nebūtų žiemos, o mamytė būtų su jom. Moteris priėjo prie jų ir sako:
       – Sveikos, mergaitės! Ar jums čia nešalta?
       – Ne, mieloji tetule, – atsako. – Dabar visai kaip vasara.
       Tuomet ji joms paduoda bandelę su medumi:
       – Tai jūsų mamytė liepė jums perduoti. Valgykite, mergaitės, ir atminkite savo mirusią mamą.
       Mergaitės nustebusios susižvalgė:
       – Nejaugi tu žinai apie mūsų mamytę?
       Ji atsakė:
       – Žinau, žinau, mielosios! Aš pas jus ir atėjau jos prašymu. Jai dabar gerai, labai gerai; netrukus jūs ir pačios ją išvysite... Valgykite bandelę, vargšelės... – tai pasakiusi, moteris sustojo šalia jų; tačiau atrodytų vis tiek kybojo ore.
       Mergaitės pavalgė; trupinėlius neužmiršo padėti ant žemės paukšteliams. Moteris nusišypsojo:
       – Aš jums, vaikeliai, turiu ir savo dovaną! Norite, parodysiu?
       Mergaitėms pasidarė be galo įdomu ir jos paprašė:
       – Parodyk, tetule!
       Tuomet moteris, iš po savo ilgų drabužių, ištraukė dvi juosteles – melsvoką ir rausvoką; tos juostelės buvo iš pačio geriausio šilko. Ant jų, auksinėmis raidėmis, buvo kažkas užrašyta.
       – Ar mokate skaityti, angeliukai? – švytėdama paklausė jų moteris.
       – Ne, nes mamytė mūsų nespėjo išmokyti. – Atsakė vaikai, neatitraukdami plačiai atmerktų akių nuo šilkinių juostelių. Tuomet moteris nusišypsojo:
       – Gerai, mažosios mergaitės ir didžiosios kankinės, tuomet aš jums perskaitysiu.
       Ji, savo švelniomis ir minkštomis rankomis, suėmė vienos iš mergaičių delną:
       – Aš noriu tau tai padovanoti, – greitai ir atidžiai vyniojo juostelę apie jos riešą. – Kai tu stosi prieš Viešpaties Veidą, mano garbei vadinsiesi Marija; tavo vardas užrašytas ant šios melsvos juostelės.
       Mergaitė, iš džiaugsmo, net suplojo delnais; moteris pasilenkė link jos sesutės:
       – Ir tu, mano šviesuliuk, visada nešiosi rausvą juostelę; mano garbei vadinsiesi Magdalena.
       Taip pat mikliai ir greitai užrišo jai juostelę ant rankos. Po to pasilenkė prie kiekvieno vaikelio ir iš lėto juos pabučiavo. Mergaitės taip pat ją ėmė bučiuoti ir glebėsčiuoti, ir visos trys džiaugėsi. Tuomet moteris staiga pasakė:
       – Mergaitės, mano mergaitės! Pasižiūrėkite į save: kokios jūs tapote gražios!
       Kai seserys pažiūrėjo viena i kitą, net aiktelėjo: dingo skudurai, dingo suplyšusios suknytės – kiekviena aprengta, kaip maža princesė: Marija – visa melsva, o Magdalena – rausva. Juostelės su auksinėmis raidėmis ant jų rankų; juostos įpintos į plaukus. Mergaitės vos nepradėjo šokinėti iš džiaugsmo, tačiau moteris paėmė jų rankas ir sako:
       – Mums, angeliukai, jau laikas keliauti pas mamytę. Ji seniai žiūri į jus ir džiaugiasi, bei negali sulaukti susitikimo su jumis... Eime greičiau!
       Mergaitės išsigando:
       – Nejaugi ir mums, tetule, leista vaikščioti oru kaip ir tau?
       Ji atsako:
       – Leidžiama.
       Ir visos trys – o, stebukle! – pradėjo kilti aukštyn, kaip kopėtėlėmis; giedojo „AVE“, „PATER“, „CREDO“ ir „GLORIA“¹² – ir tarytum daugelis angeliškų balsų joms pritarė...
       Tą pačią naktį pranciškonų vienuolyno vyresnysis sapnavo nuostabų sapną: tarytum į miestą atėjo dvi mažos mergaitės; tarytum jos sėdėjo, slėpdamosi nuo vėjo ir sniego, už kažkokio sandėlio; kaip joms pasirodė šventoji Marija Magdalena ir kiekvienai iš jų ant rankos užrišo po juostelę. Po to kankines su savimi pasiėmė į Dangų. Šis šventas žmogus, atsibudęs, papasakojo savo sapną visai brolijai – ir visi neišpasakytai tuo stebėjosi. Gerbiamas atsiskyrėlis vienuoliams papasakojo viską – netgi vietą, kurioje naktį glaudėsi abi seserys. Tačiau tuo metu vienuolyne viešėjo vienas, gerbiamo vyresniojo, draugų, priklausantis Pamokslininkų Ordinui¹³, kuris, ne mažiau nei kiti nustebintas pasakojimo, pasakė jam:
       – Mano drauge ir broli Kristuje! Surask mums šią vietą – juk mes ne vietiniai – kad galėtume apie visa tai papasakoti savo brolijai.
       Su juo kartu buvo kiti du domininkonai; jie taip pat ėmė prašyti. Tuomet, degdami šventu noru, šie trys domininkonai kartu su vyresniuoju ir dar keliais šventojo Pranciškaus broliais, po rytinių mišių, leidosi į pietinę miesto dalį.
       Audra pernakt nurimo; nors buvo pripustytos krūvos sniego, tačiau lauke buvo tyku. Vienuoliai praėjo du kvartalus, kol pasiekė reikiamą vietą. Siena, šalia kurios sėdėjo mergaitės ir kuri prisisapnavo šventajam tėvui vyresniajam, buvo užpustyta.
       – Štai ši vieta, – pamaldžiai persižegnojęs pasakė pranciškonas ir ėmė rankomis kapstyti sniegą, norėdamas prisikasti iki sienos. Netikėtai jis suriko ir puolė ant kelių, giedodamas pirmąją „GLORIA“ eilutę; vienuoliai sulėkė sukviesti jo šūktelėjimo. Sniege matėsi vaiko kojelė, apmuturiuota šiurkščia medžiaga. Tuomet broliai ėmė atsargiai valyti nuo jos sniegą, taip atidengdami visą kūnelį... Vienuolių akims atsivėrė liūdnas ir jaudinantis vaizdas: prie sienos, prisiglaudusios šonais į ją, sėdėjo apsikabinusios dvi mažos mergaitės. Jos buvo apsirengusios suplyšusiomis suknytėmis; jų kojelės buvo apvyniotos maišiniais audeklais. Tuomet abiejų Ordinų broliai puolė ant kelių – ir garsi psalmė „CANTATE DOMINO CANTICUM NOVUM“¹⁴ kilo į švytintį dangų. Mergaičių veideliai buvo nuostabūs; jų amžiams atmerktos akys švietė nežemiška išmintimi, ramybe ir laime. Jos tarsi ir nebuvo mirusios; jos tarsi miegojo, panašiai kaip Jajiro duktė, Viešpaties sugražinta gyvenimui. Ant kiekvienos mergaitės rankos ryškiai išsiskyrė melsva ir rausva juostelės su auksinėmis raidėmis. Jose buvo sudėlioti jums jau žinomi žodžiai.
       Išgirdusi garsų vienuolių giedojimą, rinkosi tauta; žmonės prieidavo, žiūrėdavo ir klaupdavosi ant kelių, prisijungdami prie darnaus bažnytinio choro. Taip, visai netikėtai, šalia dviejų kankinių kūnų atsirado beveik visi miesto gyventojai – žmonės giedojo, verkė ir šlovino Dievą...
       Paskui, kai tauta užsinorėjo konkrečiau sužinoti apie nutikimą, tėvas-vyresnysis papasakojo apie Dievo stebuklą, tą naktį aplankiusį mūsų miestą. Jis papasakojo savo sapną – jo žodžiai buvo sutikti tikros nuostabos šūksniais. Piliečiai meldėsi; vienuolyno mišparuose ta proga buvo pasakytas pamokslas.
       – Šiąnakt Viešpats mums, nusidėjėliams, atsiuntė dvi Savo kankines, – po bažnyčios skliautais skardžiai skambėjo domininkono balsas. – Mano brolis sapne regėjo viziją, kuri paaiškina visa tai, kas nutiko...
       Nespėjo jis pabaigti frazės, kai kažkieno šauksmas šventykloje nutraukė jo kalbą:
       – Bažnyčią! Virš kankinių palaikų reikia statyti Marijos Magdalenos Bažnyčią!
       Daugybė garsių balsų palaikė šaukiantįjį; kuomet sakykloje pasirodė pats pranciškonas, balsų gaudesys susijungė į vieningą chorą:
       – Bažnyčią! Statykime šventosios Marijos Magdalenos Kūdikių, Viešpaties kankinių, bažnyčią!
       Tėvas-vyresnysis net neslėpė ašarų – su juo, nieko nesigėdydami, verkė vienuoliai, verkė ir parapijiečiai... Mergaičių kūnai buvo padėti vienuolyno rūsyje – ir jokie irimo ar puvimo pėdsakai nepalietė jų!
       – Tai Dievo pirštas! – žegnodamasis sakė kiekvienas, matęs šį stebuklą...
       Mano vaikai, iš esmės tai ir viskas, – po trumpos pauzės tęsė atsiskyrėlis. – Po kelių dienų kankinių kūnai buvo palaidoti akmeniniame rūsyje, kurį iškasė netoli jų amžinojo poilsio vietos. Mergaites taip ir palaidojo – sėdinčias ir apsikabinusias; tik šio stebuklo atminimui nuo jų rankų nuėmė juosteles – jas galite pamatyti bažnyčios zakristijoje; jos pririštos prie Marijos Magdalenos, šventosios mergaičių globėjos, bažnytinės vėliavos. Ir, kaip rašoma bažnyčios archyvuose, praėjus trims su puse metų virš kankinių palaidojimo vietos buvo pastatyta viena iš gražiausių apylinkės bažnyčių – Šv. Marijos Magdalenos Kūdikių bažnyčia... – susimąstęs užbaigė kalbą abatas de Gradje.
       Jau buvo visai vėlu. Pro langą matėsi snaiguriuojant; visur geso šviesos – miestelėnai ruošėsi miegui. Mes atsisveikinome su geru ir vaišingu abatu.
       – Mano vaikai, užeikite dažniau! – linksmai pasakė jis atsisveikindamas, mus peržegnodamas ir laimindamas. Mūsų kompanija išsiskirstė į skirtingas puses.
       Kartu su manimi ėjo mažylis Žanas-Polis; mes su juo gyvenome viename kvartale, mūsų namus skyrė tik gatvė. Ir netikėtai, pats iš savęs to nelaukdamas, pasiūliau jam:
       – Klausyk, Žanai! Nueikime į Šv. Marijos Magdalenos Kūdikių bažnyčią!
       Jis nustebo:
       – Tiesiog dabar?! Tu pažiūrėk kaip pusto! Ryt iš ryto į paskaitas...
       Bet aš jo neklausiau:
       – Pusto... – pakartojau, tarsi iš visų jo žodžių išgirdau tik tai. – Galbūt, Žanai, taip pustė ir prieš šešis šimtus metų, kaip galvoji?..
       Jis mane suprato, susigūžė, bet atsakė tvirtai:
       – Gerai, broli, eime!
       Eidami link bažnyčios sugaišome ketvirtį valandos, tačiau gerokai sušalome. Didžiulis pastatas stūksojo virš mūsų; atrodė, jog jis užima visą dangaus erdvę. Tai nebuvo Notr-Damo pastatas, tačiau vis tiek traukė akį ir stebino. Žanas Polis, kratydamas nuo savęs sniegą, pasislėpė po jo portalu, o aš netikėtai sustingau gatvės viduryje. Kaip paveikslėliai pro mano akis pralėkė seniai praėjusių laikų vizijos – ir aš išvydau tą laiką, kai šitos bažnyčios nebuvo net mintyse, o aplinkui mane driekėsi nedideli žuvų sandėliai ir pašiūrės... Ir aš iš naujo pergyvenau šį vakarą girdėtą šios bažnyčios atsiradimo istoriją. Aš taip užsinorėjau pamatyti tas dvi šilkines, melsvą ir rausvą, juosteles!.. Žanas Polis jau seniai mojavo man ranka, kviesdamas pasislėpti nuo krentančio sniego po bažnyčios portalu – o aš vis stovėjau, pakerėtas vizijų, negalėdamas pasijudinti iš vietos. Pagaliau, apžiūrėjęs pastatą, priėmiau sprendimą – priėjau prie Žano Polio ir išbėriau:
       – Užeikim, broli, į zakristiją!
       Jis išsprogino į mane akis:
       – Ar tu žinai, kuri dabar valanda?! Mums niekas durų neatvers! Geriau ateikime čia rytoj popiet.
       – Zakristijoje dega šviesa, – atšoviau aš. – Pasibelskime!
       Po mano beldimo, durys palengva prasivėrė ir zakristijono veidas išgąstingai pažvelgė pro plyšį:
       – Ko jums, ponai?
       Aš švieson ištraukiau savo pažymėjimą ir pasakiau:
       – Aš – klierikas, kaip ir mano draugas. Mes pas jus atėjome nuo abato de Gradje.
       Staiga zakristijonas plačiai atvėrė duris, kviesdamas užeiti.
       – Ach, štai kas! – šūktelėjo jis, kai mes įėjome. Užsiverdamos durys trinktelėjo ir jis tęsė:
       – Koks oras! Ar ne šalta buvo eiti pas mus nuo abato? Dar toki vėlyvą metą... Beje, ko ponai pageidausite?
       Aš negaišau laiko:
       – Atleiskite, gerbiamasis, abatas mums pasakojo apie relikviją, kuri saugoma bažnyčioje nuo jos pastatymo laiko...
       Zakristijonas persižegnojo:
       – Jūs turite omenyje juosteles su vardais, argi ne taip?
       – Tikrai taip, metre.
       Jis nuvedė mus zakristijon...
       – Ponai, aš buvau didžiai nustebintas, – zakristijonas bėrė žodžius, lipdamas link bažnyčios antrojo aukšto šalutinio altoriaus. – Kas gi šiais laikais užsinorės pažvelgti į katalikų šventenybę? Ponai, visur ateizmas, visiška apostazė¹⁵... Net vyriausioji Bažnyčios dukra – mūsų Prancūzija – šiam košmarui, kad ir kaip būtų nekeista, buvo labiausiai linkusi iš visų... Viešpatie, pasigailėk mūsų ir išgelbėk! – tardamas šiuos žodžius, jis atidarė vienas duris pačiame koridoriaus gale.
       Mes įžengėme paskui jį ir susmukome ant kelių prieš ikonostasą¹⁶. Žyniai atėję nusilenkti Viešpačiui; Viešpaties krikštas Jordane nuo jo Pirmtako rankų; Šventosios Dievo Motinos ėmimas dangun – ikonos stebino savo dvasingumu. Prieš ikonostasą stovėjo Šv. Marijos Magdalenos bažnytinė vėliava. Šventoji, priklaupusi ant kelio, meldėsi prieš kryžių, iš viršaus ant jos krito Dangaus Šviesos pluoštas, papuošdamas jos galvą auksine aureole. Vėliavos dešinėje ir kairėje buvo pririšta po juostelę – melsvą ir rausvą. Zakristijono parašiau taburetės ir užlipau arčiau jų. Dabar jas galėjau kaip reikiant apžiūrėti iš arčiau.
       Juostelės – dar vienas stebuklo įrodymas! – buvo visai kaip naujos; šeši šimtai praėjusių metų beveik nepaliko jokio pėdsako ant jų; tik raidės, kaligrafiškai užrašytos auksiniais dažais, šiek tiek nubluko. Aš pabučiavau vieną relikviją, paskui kitą; liečiau jas pirštais, prisipildydamas ligi šiolei nepatirtu ir neišreiškiamu susižavėjimu – šie jausmai mane užliejo ir aš pradėjau šypsotis... Šias juosteles ant rankų nešiojo kankinės, ir tai buvo labai seniai... Plonas šilkas juosė jų mažus riešus... dviejų mergaičių, kurių vardai niekam taip ir nebuvo žinomi – nebent Viešpačiui ir jų motinai, kurią jos vadino „mamyte“. Į Dangaus Karalystę mergaitės pateko kaip kankinės Marija ir Magdalena.
       Nulipau nuo taburetės. Zakristijonas mus išlydėjo. Atsisveikinę su juo, išėjome iš bažnyčios; tik aš dažnai atsigręždavau į ją beeinant namo...
       Tą naktį ilgai negalėjau užmigti. Tačiau kai miegas, pagaliau, įveikė mane, man apsireiškė Šv. Marijos Magdalenos Kūdikiai. Jos buvo susikabinusios rankomis. Marija – miela šviesiaplaukė būtybė – buvo aprengta melsva suknele iki žemės; jos mažos kojytės, pagal vienuolių tradiciją, buvo apautos sandalais. Jos sesuo Magdalena taip pat buvo miela ir graži – aprengta rausva suknele, šypsojosi. Jos man nieko nepasakė – viskas buvo aišku ir be žodžių. Šventos kankinės – mažos mergaitės – dar kurį laiką žvelgė į mane, ir prieš išnykdamos tarsi ėmė tirpti ore... Mano atmintyje visam laikui išliko jų vaikiškos, angeliškos šypsenos.
       Galiu pasakyti tik tiek, jog abato pasakojimas, bažnyčios aplankymas ir sapnas mane įspūdingai paveikė. Dabar, praėjus daugiau kaip trisdešimčiai metų, aš – Šv. Marijos Magdalenos Kūdikių bažnyčios vyresnysis. Daug kas pasikeitė nuo to laiko – žmonės mirė, žmonės gimė; viena vyriausybė praėjo, kita atėjo – o bažnyčia stovi. Ir, žinoma, gyva legenda apie jos įkūrimą – legenda apie mergaites, nors ir netiesiogines jos pradininkes...
       Jau seniai gyvųjų tarpe nebėra senojo abato de Gradje, papasakojusio man šią istoriją apie seniai praėjusius laikus – jis prisijungė prie Viešpaties Dangiškos Armijos, Kuriam garbė, jėga ir šlovė per amžių mažius! O Bažnyčia, kurios raktai palikti apaštalui Petrui; Bažnyčia, kuri ištveria visa; Bažnyčia, kuri yra Dukra, Nuotaka ir Motina – tebestovi. Ir, anot Viešpaties žodžių, niekas jos neįveiks...

Į viršų

       Už būties ribų

         Mano prisiminimai painūs ir padriki. Aš negaliu tiksliai nustatyti, kur jie prasideda, todėl man kartais atrodo, lyg būčiau pragyvenęs nesuskaičiuojamą daugybę metų. Tačiau būna momentų, kai mane apninka jausmas, kad dabartis, kurioje egzistuoju, ne daugiau nei mirksnis begalinėje laiko tėkmėje. Aš pilnai įsitikinęs tuo, jog savarankiškai tvarkau savo užrašus, bet net nežinau, kaip galėsiu juos perduoti. Vienok manęs neapleidžia neaiškus jausmas, jog keistas ir, be abejo, siaubingas anapusinio pasaulio jėgų tarpininkavimas padės išgirsti mano pranešimą ten, kur noriu. Kaip dėl mano asmenybės, tai čia net ir aš nežinau nieko tikslaus.

         H. P. Laukraftas, „Knyga“

       „New York Times“ korespondento pranešimas
       Marso litosferos gręžimo išdavoje, norint paimti grunto mėginį cheminei analizei, „Mariner – 21“ ekipažas tapo paslaptingo radinio – nežinomos (aišku nežemiškos) kilmės metalinės plokštės, išraižytos nesuprantamais ženklais – savininkais, kuri iš septyniasdešimties metrų gylio šachtos gręžinio, automatiniu konvejeriu, buvo iškelta kartu su kitais „raudonosios planetos“ uolienų pavyzdžiais. Astronautai keistą radinį nedelsiant persiuntė į Žemę automatiškai pilotuojamu palydovu, kur tolimesniu radinio tyrinėjimu užsiėmė didžiausių valstybės ufologijos¹⁷ ir kosmonautikos universitetų specialistai. Buvo surengtas mokslininkų-dešifruotojų kongresas – niekas iš jų neabejojo, kad ypač atidžiai apdirbta matinės spalvos plokštė (matmenys 60 x 60 x 1,5 m) turi kažkokį, aišku nežemiškos civilizacijos, pranešimą. Todėl pilnai suprantama su siaubu besiribojanti mokslininkų nuostaba į lingvistų pareiškimą, jog plokštės tekstas parašytas aramėjų¹⁸ kalba! Jo vertimas užėmė tik kelias valandas, tačiau tai dar labiau įkaitino kongresą į jokiam paaiškinimui nepasiduodančios paslapties sritį. Taipogi laboratorinė plokštės analizė užminė mįslių ir chemikams – jie šio metalo negalėjo priskirti daugiau ar mažiau išaiškintiems Mendelejevo sistemos elementams: į jokius elektromagnetinius laukus jis nereagavo ir į jokias sąveikas su bandomais cheminiais junginiais nesijungė. Specialistai tik su apmaudu galėjo konstatuoti jo nepaprastai sunkią atominę masę.
       Dabartiniu metu kongrese netyla patys fantastiškiausi ir prieštaringiausi ginčai dėl paslaptingos plokštės atsiradimo Marso gelmėse bei jos paskirties – nes geologinis grunto amžius, iš kurio gelmių ištrauktas daiktas, yra apie 175 000 metų! Tikras paradoksas – pranešimas kalba, kuri atsirado tik po 170 000 metų, ir dar kitoje planetoje! Ir jau tikrai neišsprendžiamą, šiuolaikinio mokslo požiūriu, problemą, sudaro iššifruotas nežinomo autoriaus tekstas.
       Suprantama, visa tai buvo galima paskelbti grubia klastote tikintis pigios sensacijos, jeigu ne bergždžios chemikų pastangos nors apytiksliai nustatyti metalą, tapusį plokštės kūrimo medžiaga. Galbūt ši paslaptis bus atskleista ateityje, o gal ir niekada. Tą patį galima pasakyti ir apie plokštės tekstą, kurio tikslų vertimą į šiuolaikinę anglų kalbą mielai ir pateikiame skaitytojui.

       Plokštės teksto vertimas
       Vienintelis klausimas ir toliau man neduoda ramybės; tarsi atsakymas į jį man tapo mano prakeiksmo tikslu. Visai neatmenu, kas aš; iš kur atvykau į šią Hemisferą ir kiek praėjo laiko nuo to momento kai aš čia pasirodžiau – šie klausimai jau seniai mane užkankino ir aš juos palikau ramybėje. Niekada nesapnavau savo gimimo, vaikystės ar jaunystės – apie tai, jog senatvė dar toli nuo manęs, galiu spręsti iš savo kūno raumenų sistemos ir odos, kuri – be menkiausios užuominos į suglebimą ar raukšles. Savo veido niekuomet nemačiau, net sapnuose.
       Aš – žmogus. Tai patvirtina mano paties kūno apžiūrinėjimas. Aš jį lyginu su žmonių pavidalais iš nesuskaičiuojamos daugybės mano sapnų ir esu pilnai įsitikinęs mūsų kūnų apvalkalų identiškumu. Iš visų Visatos abėcėlių ir kalbų, kurias aš išmokau savo nepakeliamų sapnų metu, pasirinkau būtent tą – ir niekada sau nesugebėsiu atsakyti kodėl. Tai suteikia man viltį, jog, galbūt kada nors tai buvo mano gimtoji kalba; gal kažkada buvau žydu ar siru? Neatmenu; ir per praėjusius šimtus tūkstančių (o galbūt dar daugiau?) metų, kaip anksčiau minėjau, manęs nė karto neaplankė sapnai apie mane patį.
       Egzistuodamas šioje švytinčioje, iki šiol man, pagal savo paskirtį, nesuprantamoje Hemisferoje, visiškai praradau laiko nuovoką ir jau seniai mano siela nežino nei dabarties, nei praeities, nei ateities... Tik savo sapnuose išsilaisvinu nuo šitos, amžinai mane kankinančios, užduoties – atkurti priežasčių ir pasekmių grandinę paveikusią mane... ir ne manyje. Kaip tai nutiko, kad tapau nebyliu, mano prasidėjusiose sapnuose nelaikinio kontinuumo kosminės dramos, liudytoju?! Ir kiek besimeldžiau Visatos Chimeriniams Dievams – visi jie likdavo nebylūs atsakymo belaukiant kančiose... ir šita švytinti Hemisfera veda mane iš proto, visą amžinybę mane veda iš proto... Aš – amžinas šios Hemisferos kalinys; ir ji uoliai, kaip kalėjimo prižiūrėtojas, rūpinasi manimi. Tūkstančius metų, šalia savęs, ant grindų, rasdavau žmogišką maistą – du sidabrinius dubenis pilnus maisto ir auksinį ambrozijos ąsotį. Po to pavargau; praėjo tūkstančiai metų, kol užsinorėjau numirti. Niekada nemačiau tų, kurie atnešdavo man valgį; tai vykdavo tuo metu, kai pasinerdavau į savo nepakeliamus narkotinius sapnus, klampinančius mano sąmonę tarsi tirštam bičių medui...
       Aš sukilau, nusprendęs daugiau nieko nevalgyti ir taip numirti; tačiau praėjus tūkstančiams metų nustebau, jog visai nejaučiu alkio! Maistas man buvo nereikalingas – ir tą pačią sekundę su siaubu supratau, jog nebesu žmogus tiesiogine to žodžio prasme.
       Taip pat nepavyko ir nusižudyti, kai suvokiau naują – košmarišką! – mano amžinos egzistencijos fazę: Hemisferos sienos, liečiant jas rankomis buvo labai kietos, nedelsiant suminkštėdavo, tapdamos elastingomis, minkštomis ir klampiomis, tarsi... (neaiškus žodis, kurį galima versti kaip „vata“ arba „medvilnė“ – vertėjų pastaba), kai aš, netekęs vilties, trankydavau į ją galvą. Mane gąsdino mano bejėgiškumas – nejaugi aš pasmerktas nemirtingumui, kurio realybė slypėjo švytinčioje Hemisferoje – mano supratimu, tikrame pragaro vartų prieangyje! – o užmarštis reiškėsi siaubingais sapnais? Aš juose pasinerdavau į tolimą Žemės praeitį, kur neapsakomi Siaubo Dievai buvo laisvi ir niekieno netrukdomi slankiojo planetoje; tolimoje ateityje mačiau Saulės sistemos pabaigą, kai tie patys Siaubo Dievai vėl sukilo. Keliavau per galaktikas, stebėdamas jų gyvybės formas, kurios pradžioje atrodė siaubingos; kuomet sapnuose aš virsdavau vienu iš tų monstrų, kalbėdavau jų kalba ir pasiekdavau viršlaikinę jų išmintį, tuomet ateidavo laikinas apsiraminimas, kurio metu perimdavau ir jų mąstymo būdą... Tik prasibudęs prisimindavau jų kraupų bendravimo būdą ir drebėdavau nuo atsivėrusių košmariškų tiesų, kurios dar kai kur Žemėje sutinkamos uždraustų knygų ir rankraščių pavidalais, kurie rūpestingai saugomi nuo nepašvęstųjų.
       Ten, sapnuose, tarsi senų seniausiai užmiršta realybė, mano akyse kilo Didžiųjų Piramidžių statybos Nilo deltoje ir Spalio revoliucija Rusijoje; Trečiojo tūkstantmečio atominė katastrofa su siaubingomis branduolinės žiemos pasekmėmis visoms likusioms būtybėms planetoje ir mezozojaus epocha, užpildanti pirmykščio okeano gelmes milžiniškais driežais; krikščionybės atsiradimas ir didžiosios Cin dinastijos nuopuolis – visa tai, tarsi be perstojo, šviesos greičiu sukosi mano vargingose, praradusiose istorijos pradžią ir pabaigą, karščiuojančiose nuo sapnų kaitos smegenyse... Dar iki to, kuomet pačios Visatos nebuvo mintyse, arba net po to, kuomet ji, atvirkščiai, buvo įsiurbta savo paties „juodųjų skylių“, išsilaisvindama nuo kankinančios, agoniškos egzistencijos, buvo ir yra švytinti Hemisfera su paslaptingu turiniu – manimi. Prasidėjo ir pasibaigė visos religijos; nebuvo to, kuris galėtų jas išpažinti – tačiau aš buvau ir gyvenau iki pat pradžios ir pasibaigus Amžinybei.
       Laikas nuo laiko – galbūt kas šimtą tūkstančių metų – ant Hemisferos grindinio atsiranda (nežinau iš kur – tai turbūt mano nematomų kalėjimo prižiūrėtojų nuopelnas!) metalo lakštas ir deimantinis stilius¹⁹; aš jau kokį milijardą kartų rašau tą patį, ką ir dabar. Po to šis lakštas ir stilius išnyksta taip pat netikėtai, kaip ir pasirodo – tačiau tuo metu aš stipriai miegu. Viso to tikslas man neaiškus; kaip ir mano paties buvimas švytinčioje Hemisferoje. Jeigu tik sužinočiau tai, tuomet iš karto grįžčiau tenai, iš kur buvau paimtas, bet negaliu. Nes daugiau nebėra laiko, ir aš vis dažniau ir dažniau prasmengu giliuose sapnuose: didžiuliai megapoliai žmogui svetimų galaktikų supa mane savo nelygiomis kiklopinėmis formomis; nežemiškos gyvybės formos – gąsdinančios įvairialypiškumu, sukeldamos sielai drebulį savo šaltumu, antropomorfiškumu ir gigantiškumu; labai senos ir visai naujos civilizacijos, vis stipriau įsiurbdamos mane savo nepasotinamomis įsčiomis... ir šita prakeikta švytinti Hemisfera... ir ši košmariška amžinybė... O, Dievai, kokiame iš sapnų aš liksiu visam laikui, rasdamas ten prieglaudą nuo nesibaigiančiai besitęsiančio siaubo?!

       – Tomai, įeikite. – Iš už durų pasigirdo ramus jo eminencijos balsas. Tomas, stumtelėjo duris, ir žengė į asmeninius vyskupo apartamentus. Tas, gulėdamas lovoje, po baldakimu, bei kviesdamas užeiti jaunąjį kunigą, mostelėjo ranka ir šyptelėjo. Tomas prieš jį nežymiai nusilenkė ir sustingo per du žingsnius nuo lovos.
       – Tomai, aš noriu, kad tu tučtuojau aplankytum serą Henrį Morganą²¹ ir išklausytum jo išpažintį... Jis, kaip ir aš, guli mirties patale, ir labai nori palengvinti savo sielos dalią. Dievas mato, aš ir pats būčiau laimingas galįs aplankyti senąjį draugą, bet... – vyskupas kankiniškai pažvelgė į lubas. – Žodžiu, negaiškite, Tomai! – ir jo eminencija užmerkė akis, duodamas suprasti, jog audiencija baigta.
       Ekipažas, pakinkytas ketvertu vyskupo žirgų, akies mirksniu Tomą nugabeno prie Morgano dvaro. Didelė daugybė žmonių buvo šiame pastate – kunigas tarp jų atpažino gubernatoriaus seserį, keletą žinomų bankininkų ir negociantų; damos šluostė ašaras nėriniuotomis nosinaitėmis. Žmonės pergyveno; sielvartas jų veiduose buvo labai aiškus ir nuoširdus.
       Dvarininkas, nuvedė Tomą į sero Morgano priimamąjį antrame aukšte; praverdamas duris, jis garsiai pranešė apie kunigo atvykimą į namus. Po to pasišalino, uždarydamas duris.
       Tomas prabėgomis apžvelgė akinantį didžiulės salės apstatymą – statulos ant pjedestalų, paveikslai, kiekviename kampe kandeliabrai – ir, šiek tiek nuleidęs galvą iš tokios nuostabos, priėjo prie didelės lovos. Joje gulėjo žilas žmogus; tik jo galva ir rankos matėsi iš po šilto balto apkloto. Senuko akys buvo atmerktos; išvydęs besiartinantį kunigą, jis pratarė gergždžiančiu palūžusiu balsu:
       – A, jo eminencijos pavaduotojas!.. Paimk iš to kampo krėslą ir sėskis šalia manęs – galbūt, ką ir papasakosiu... Ech, gaila, kad pats vyskupas negalėjo atvykti! – apgailestaujamai atsiduso senukas.
       – Jo šventenybė panašioje padėtyje, kaip ir jūs, sere Morganai, – atsakė Tomas, pristumdamas krėslą prie lovos ir į jį atsisėsdamas. – Jam liko visai nedaug, kuomet stos prieš Viešpaties Veidą...
       – Žinau, žinau! – pertraukė jį senukas, dėdamas rankas ant krūtinės virš apkloto. – Girdėjau, kad jam liko visai nedaug – kitaip jis pats būtų atvykęs pas mane... kaip tais senais gerais laikais, kai jis buvo seminaristas, o aš – paprastas junga...
       Kunigas klausėsi nepertraukdamas, šiek tiek korpusu palinkęs prie mirštančiojo lovos – seniokas, neabejotinai, viena koja jau kape, tačiau jo akys spindėjo kaip jauno padaužos, skubančio į pasimatymą su mylimąja. Jose buvo tiek jėgos, kad net jaunam žmogui pasidarė kažkaip nepatogu – ir jis vėl nukreipė savo žvilgsnį į grindis.
       Atgailaujančiojo balsas gergždė, kaip senas nutrintas jūrinis lynas:
       – Vaikystę ir jaunystę galima praleisti... keletas iš tėvo biuro pavogtų monetų, už kurias nusipirkau ledinukų ir keletas nuo manęs pastojusių Londono gražuolių nesiskaito... Po to buvo jūra! O, jei tik turėčiau tokią galimybę – iš naujo pragyventi savo gyvenimą – aš tūkstantį kartų pasielgčiau taip pat, prisiekiu griaustiniu! Nors retkarčiais buvo sunkoka – pradėjau nuo jungos, kaip ir mūsų vyskupas pradėjo nuo paprasto klieriko...
       Išgirdęs kiek neįprastą išpažinčiai pradžią, Tomas pradėjo nuoširdžiai melstis už nuodėmingos sielos atsivertimą į Dievą; seniokas gi, nieko apie tai neįtardamas, su įkvėpimu tęsė toliau:
       – Po to... Po to buvo šešiolika miestų, kuriuos užpuolėme iš jūros ir visiškai apšvarinome. Tik Panamą buvau užėmęs dukart! Mes kursavome Karibų jūra palei krantą – nė vienas ispanų galeonas, į tėvynę plaukiantis sidabriniu keliu²², nė vienas miestas ar sala negalėjo atsilaikyti mūsų eskadros ugniniam uraganui! Nė vienas prancūzas ar olandas negalėjo praplaukti mums prieš nosį, negavęs į bortą šimtą skylių ir nenuskendęs kur nors žydroje jūroje... Tai buvo laikai! Tai buvo mano laikas! Mes vykdėme tokius bebaimius išpuolius sausumoje, kad net pats velnias būtų galėjęs pavydėti mums drąsos! Indėnų plantacijos bijojo mūsų, kaip ugnies; bet koks ispanų forto garnizonas meldėsi Dievui iš džiaugsmo, jei mes praplaukdami pro šalį nepalikdavome iš jo anglių krūvos... O, jei tik tu, kunige, galėtum suprasti, ką reiškia viesulu nelauktam užpulti ispanišką ar prancūzišką eskadrą ir ją užgrobti abordažu! O, kiek nepakeičiamų žmonių buvo prarasta mūšiuose – Edvardas, Kruvinasis Durklas, Stensis... paklausk manęs, ir aš nesuklysdamas tau išvardinsiu kiekvieno sėkmės džentelmeno vardą, kritusio atakuojant Panamą, Santą Kruzą ar tiesiog vandenyne! Kiek dar šaunių vyrukų baigė savo gyvenimą kovoje su žiauriais indėnų kariais ar Europos kartuvėse – tau tiesiog plaukai atsistotų piestu, jei papasakočiau tau apie kiekvieno iš tų šaunuolių gyvenimą ir mirtį...
       – Atleiskite, sere Morganai! – nebeiškentė nustebęs Tomas, išsitiesdamas krėsle. – Bet jūsų pasakojimas labiau primena ne nusižeminusią ar atgailaujančią išpažinties paslaptį, o garbėtroškišką gyrimąsi savo nusikaltimais prieš žmones ir Aukščiausiąjį!
       Akimirksniui gulinčiojo lovoje gergždžiantis balsas nutilo; ir vėl Tomas buvo apakintas nepakeliamu mirštančiojo akių spindesiu:
       – Ką tu kalbi, jaunasis Viešpaties tarnautojau?! Aš perėjau tikrą pragarą – ir po to tu mane teisi už tai, jog išvengiau jo karštų takų?! Paklausyk manęs – kur gi tu būtum, jeigu Anglija neviešpatautų visame pasaulyje? Tu turi daugybę pinigų, puikius arklius ir ramiai sau važinėjies po visą pasaulį, didžiuodamasis tuo, jog esi anglas! Prisimink, kam gi Angliją pavyko padaryti grėsme kitoms tautoms? Man, Kidui, Volsingemui, Dreikui, Inglendui²³ ir kitiems panašiems žmonėms. Dėl to, jog mes rizikavome savo gyvybėmis, padarę Angliją tuo, kuo jinai dabar yra, tu kalbi man apie mano garbės troškimą? Tai istorija, kunige, tavo ir mano istorija... Ir nesakyk man, kad Dievas buvo prieš visa tai – juk, galų gale, visas pasaulis yra po Didžiosios Britanijos kojomis. Argi ne Dievas, Lamanše, tik per vieną naktį, sunaikino „Nenugalimąją armadą“²⁴? Argi jis nebuvo anglų pusėje prieš karalių Pilypą²⁵? O tu man aiškini apie mano nusikaltimus prieš Jį? Atsikvošėk, kunige! Apsidairyk – tu randiesi ne mirtininkų kameroje, o gerbiamo žmogaus miegamajame, prieš kelias dienas dar vykdžiusio gubernatoriaus pareigas... Juk jeigu tau atlikčiau išpažintį prieš mane pakariant, tai, galbūt, viskas būtų kitaip... Ir jeigu tu, bent pusę metų, būtum plaukiojęs su manimi vietoje to, kad trintum sutaną seminarijoje, tai nesmerktum mano veiklos taip moteriškai isteriškai... Ko gero, tu dar man pasakysi, kad iš paprasto jungos tapti Jo Karališkosios Didenybės Elžbietos laivyno admirolu – tai nuodėmė ir nusikaltimas? Melskis, jaunasis teologe, už tokius žmones, kaip aš – nes kas gi tu būtum be manęs? Tu su savo religija ir mokslu eini tais takais, kuriuos aš nutiesiau su kalaviju rankoje ir pistoletu už diržo... Ir apdovanojimas už visa tai – pinigai, šlovė, pagarba... ir Didžioji Britanija, išskleidusi sparnus virš viso pasaulio! O dabar išeik... – seniokas atsilošė į pagalvę, nes savo kalbos metu jis lovoje beveik sėdėjo. – Išeik... leisk man ramiai numirti... ir perduok linkėjimus vyskupui...
       Tomas atsistojo nuo krėslo ir metė paskutinį žvilgsnį į piratų karalių, kuris, tikriausiai, jau pamiršo apie kunigo buvimą jo miegamajame. Jaunas žmogus perėjo salę ir iš visų jėgų atidarė sunkias duris...
       – Koks gi buvo jūsų susitikimas su didžiuoju seru Morganu? – paklausė jo eminencija, kuomet Tomas pasirodė jo apartamentuose. Tomas liūdnai nusišypsojo:
       – Tai man primena legendą apie velnią, nusprendusį atlikti išpažintį – savo nuodėmes jis išsakė, tačiau atgailauti už jas atsisakė... Ir dar, jūsų eminencija, jis prašė jums perduoti linkėjimus.
       Pagyvėjęs vyskupas šiek tiek, viena alkūne, pasikėlė lovoje:
       – Tomai, prašau, atidarykite štai tą spintą ir pripildykite dvi taures...
       Jaunasis kunigas padarė ko prašomas ir ištiesė taures vyskupui. Tas, su gudria šypsena, paėmė vieną iš jų ir pakėlė virš galvos:
       – Tomai, antroji taurė, jūsų... Už serą Henrį Morganą! Už Anglijos pasaulinę viešpatystę!

       Galima sakyti, jis nieko neturėjo: nei didelio atlyginimo, nei pažįstamų rato, nei šeimos, nei prabangių apartamentų. Visas jo turtas glūdėjo prastai apstatytame vieno kambario bute, už kurį jis vos vos sumokėdavo šeimininkams, dažnai keletą mėnesių gyvendamas skolon. Žinodami apie jo skurdą, tačiau pasikliaudami jo sąžiningumu, jie net nereikalavo mokesčio už palėpę, kurioje, tikrai sakant, jis ir leisdavo savo laisvalaikį, pirmenybę teikdamas vienišam, dykinėjančiam bastymuisi po miestą pasibaigus darbui.
       Palėpėje, ties vieninteliu, dviejų sulenktų laikraščių skersmens, stoglangiu, buvo senas teleskopas, darbo stalas su keliomis astronomijos knygomis, storas nučiupinėtas sąsiuvinis, per vidurį užkištas apgraužtu pieštuku. Tamsiajame patalpos gale stovėjo krėslas stipriai nublukusiu apmušalu. Tai ir buvo jo pasaulis – vargšo pasaulis, kur nebuvo įleidžiami net nedaugelis likusiųjų draugų: niekada ir niekas nepatekdavo į šią šventovę. Dėl tokio uždaro ir asketinio gyvenimo būdo pažįstami jį vadino Vienuoliu.
       Vienuolis buvo ieškotojas. Ne, supraskite teisingai – ne nuotykių ieškotojas. Jis iš tiesų buvo Ieškotojas. Teorinė paieška užimdavo visą dieną – netgi darbo metu triukšmingoje kontoroje, – kuomet praktinė paieška atimdavo didžiąją nakties dalį. Jau daugelį metų jis tyrinėjo žvaigždėtąjį dangų, ieškodamas žvaigždynų nakties horizonte; daugelį metų, neprivalgydamas, pirko reikalingas astronomijos knygas; daugelį metų naktinį dangų matė tik per teleskopą...
       Vienok, ko gi ieškojo mūsų mielas, tačiau aiškiai pamišęs herojus?
       Ieškojo Žvaigždės! Žvaigždės, kuri nebūtų užfiksuota nė viename žemėlapyje ir neturėtų pavadinimo. Pačios ryškiausios. Pačios gražiausios. Jis ja ne tai kad tikėjo, tiesiog buvo įsitikinęs jos egzistavimu.
       Vienuolio fanatizmas Žvaigždės atžvilgiu pasireiškė jau seniai; ir jei tai būtų buvusi liga, jam būtų neužtekę laiko apie tai pagalvoti, nes visą laiką pastoviai atimdavo Žvaigždės paieškos. Kiekvieną naktį, šmižinėdamas savo teleskopiniu žvilgsniu po naktinį dangų, Vienuolis jautė, jog ilgai lauktas atradimas jau ne už kalnų – ir kantriai laukė Dieviškosios Malonės susitikimui su Šviesuliu. Lekiant metams, jo tikėjimas Stebuklu sutvirtėjo tiek, jog jis greičiau būtų neigęs save, nei Žvaigždės egzistenciją.
       Ir vienąkart, karštą rugsėjo naktį, jis, Didžiosios Lokės žvaigždyne, pačiame Uodegos centre, išvydo keistą švytėjimą. Tačiau tai nebuvo Micaro švytėjimas ar vos įžiūrimas Alkoro šviesos taškelis. Tai buvo nauja Žvaigždė!
       Karštligiškai nukreipdamas teleskopą dangun, Vienuolis įsitikino savo atradimu – šiek tiek kairiau Micaro-Alkoro švietė naujas šviesulys. Laikrodis rodė 2: 22. Anksčiau Žvaigždės nebuvo: Vienuolis, kaip ir bet kuris kitas astronomas, galėjo tuo prisiekti. Jos nebuvo nė viename žvaigždėlapyje; jos iš viso anksčiau nebuvo. O dabar yra. Jo Žvaigždė. Vienuolio Žvaigždė.
       Jis bijojo pasitraukti nuo teleskopo; bijojo, jog ji išnyks – juk laimė visada tokia trumpa! Tačiau jo būgštavimas buvo bereikalingas – Žvaigždė nepranyko nei sekančią naktį, nei ateinančią savaitę...
       Jis kalbėjo su ja; linkėjo jai „labo ryto“, pasakojo jai apie savo bėdas ir džiaugsmus, o Žvaigždė klausėsi, laikas nuo laiko atsakydama tik jam vienam suprantama savo mirgėjimo kalba, persimainydama visomis vaivorykštės spalvomis. Ir tai nebuvo monologas iš žmogaus pusės, kaip galėjo pasirodyti, bet pilnai vienas kitą suprantančių sutvėrimų dialogas.
       Vienuolis Žvaigždę pavadino Marija. Keista, kodėl gi iki šiol niekas taip nepavadino nė vienos žvaigždės? Šiame negudriame garsų derinyje jis atvėrė visą Kosmoso Tylą ir Meilę.
       Kodėl gi būtent Marija? Vienuolis ir pats nežinojo: kažkaip savaime šis vardas iškilo jo galvoje, ir savo Žvaigždei tokiu pavadinimu jis pasiuntė pirmąjį oro bučinį...
       Katastrofa įvyko pačioje spalio pradžioje. Pažvelgęs dangun, Vienuolis neaptiko Žvaigždės įprastoje vietoje. Jis, iš liūdesio ir netikėtumo, susverdėjo, alkūne užkliudė teleskopą, ir be sąmonės nuvirto ant grindų... Vienuolis, atsigavęs ir paplūdęs ašarose, bergždžiai stovėjo prie teleskopo iki ankstaus ryto. Taip – pirmą kartą gyvenime – jo galvoje atsirado mintis apie savižudybę...
       Darbe jis buvo ypatingai išsiblaškęs ir nerūpestingas, todėl gavo papeikimą iš vadovybės. Naktį viskas kartojosi – jis ieškojo prarastosios Žvaigždės. Ji dingo nepalikdama pėdsakų. Kaip jos nebuvo savo vietoje, taip ji neegzistavo ir jokioje kitoje horizonto vietoje.
       Naktis po nakties, senukas teleskopas, tyrinėjo dangaus erdvę ieškodamas prarastosios Žvaigždės. Vienuolis visame kame – išore ir vidumi – pradėjo atitikti savo pravardę: jis aistringai meldėsi, pasninkavo ir skausmo bei vilties ašaromis akyse šaukėsi Dangiškųjų Jėgų susimilti ir padėti jam: „Marija, nuostabioji Marija, pasirodyk man! Mano Angele, mano akių Šviesa, mano Džiaugsme! Nepalik manęs, nes tas nebėra pasaulio gyventojas, kuris negali stebėti Tavo švytėjimo!“
       Kuo toliau nelaimingojo protas temo, tuo labiau augo jo tikėjimas Stebuklu.
       Taip praėjo šešiasdešimt šešios dienos. Vienuolis vargiai dorojosi darbe, beveik nevalgė ir nemiegojo. Ir kas gi palaikė gyvybę jo silpnėjančiame kūne?!
       Tąnakt jis vėl, apkvaitęs, savo teleskopo objektyvu naršė prieinamą Kosmoso perimetrą. Viskas veltui. Atsitiktinai jo žvilgsnis, apsiblausęs nuo ašarų, slystelėjo ant palangės gulinčio laikrodžio rodyklėmis – jos rodė 2: 22. Vienuolis sunkai atsiduso, tarsi prisimindamas pirmąjį prarastos mylimosios apkabinimą...
       Kai netikėtai... Netikėtai aiškiai išgirdo beldimą į duris. Jis, nieko nesuprasdamas, krūptelėjo. Šūstelėjo link sienos ir įjungė mažą lempelę lubose... Kas gi išdrįso sutrukdyti daugiametę senosios palėpės kalinio vienatvę? Ne, jam nepasigirdo – beldimas pasikartojo dukart, ir tuomet...
       Tuomet, girgždėdamos, atsivėrė durys, ir į jo kambarėlį įžengė neapsakomo grožio liekna moteris apsirėdžiusi balta prabangia suknia. Ilgi juodi plaukai švelniai rėmino jos mielą veidą ir bangomis krito ant pečių ir krūtinės. Ji žengė link Vienuolio, kuris tiesiog sustingo ir, šypsodamasi bei ištiesusi ranką, lengvu judesiu palietė jo susitaršiusius plaukus. Kuomet nepažįstamoji prabilo, mažą kambarėlį pripildė melodingas varpelių skambesys:
       – Sveikas, mielasis! Mano vardas Marija... Tu ieškojai manęs – ir radai. Tu kvietei mane – ir aš atėjau...

       ...Dar dundesys nespėjo nutilti, kai virš miesto pasipylė nepaliaujama vandens tėkmė. Jos lašai griausmingai pradėjo barbenti į senų ir naujų namų stogus, langus bei palanges; jos čiurkšlės srauniai skynėsi sau keliukus turtingųjų ir vargšų miestiečių būstų langais – numazgotais, bet seniai nevalytais. Sunkūs lašai šnypšdami krito į akmenimis grįstą aikštę prieš Inkvizicijos Rūmus, pokštelėdami bei aplink save palikdami sidabrinę dulksną... Verkė dangus, verkė žemė, verkė Izraelio Teisėjų – Gedeono, Samsono bei kitų akmeninės statulos, puošiančios plačius Šventojo Tribunolo Rūmų marmurinius laiptus; po Rūmais, giliuose ir tamsiuose kazematuose, verkė nelaimingi kaliniai; rodosi, verkė visa kas gyva ir negyva. Tačiau Tomas de Torkvemada apie tai nieko nežinojo. Jis, Tomas de Torkvemada – bebaimis vyras, paveldėjęs dvarininko titulą, Šventojo Dominyko Ordino brolis – apie nieką nenutuokė. Jis, Tomas de Torkvemada – Pirmasis Didysis Ispanijos ir jos karališkųjų kolonijų Naujajame Pasaulyje Inkvizitorius, Jo ir Jos Prakilnybių nuodėmklausys, įtakingiausias valstybėje asmuo – viso šito neregėjo. Klūpėdamas ant kelių prieš nukryžiuotąjį vienoje nedidelėje rūmų koplyčioje, į kurią patekti, išskyrus jį, daugiau niekas negalėjo, Tomas de Torkvemada buvo užsiėmęs asmeniniu, žymiai svarbesniu dalyku – Didysis Inkvizitorius... verkė!
       Garbės žodis, šitas galingas ir baisus žmogus, turintis neribojamą valdžią ir žmonėse keliantis panišką siaubą, verkė – tyliai, trumpai pasikūkčiodamas ir dejuodamas – kaip maža nuskriausta mergytė! Kas gi galėjo palaužti narsųjį ispaniškąjį idalgą; kas gi privertė jį atsiklaupti ant kelių šitoje mažoje, vos kelių žvakių apšviestoje koplyčioje? Kokie rūpesčiai galėjo įveikti Pirmąjį Didįjį Inkvizitorių, žmogų, kuris užimdamas tokią padėtį galėjo nebijoti ateities ir negalvoti apie praeitį? Kas? Kas privertė Tomą de Torkvemadą lieti tokias gailias ašaras, tekančias išvargusiu, nuo ilgų pasninkų, gražiu veidu bei krentančias ant grindų tarp suspaustų pirštų ir ant jo baltos, kaip sniegas, domininkono sutanos?²⁶
       Pirmasis Didysis Inkvizitorius verkė iš gailesčio Šventojo Tribunolo aukoms. Jam buvo be galo gaila tų, kurie dar tik vakar – jo įsakymu – buvo sudeginti centrinėje Madrido aikštėje; jis mirtinai sielvartavo tų, kurie dar buvo tardomi kraupiose Inkvizicijos Rūmų kalėjimų kamerose, tarp siaubingų kankinimo įrenginių; jis kankinosi gailesčiu tiems, kurie dar nieko neįtarinėjo, tačiau juos jau (galbūt šiuo momentu!) Tribunolo šnipai įskundinėjo, negrįžtamai atiduodami žmogų į kruvinąjį valstybinės-bažnytinės valdžios aparatą... Tomas de Torkvemada liejo nuoširdžias gailesčio ašaras dėl kiekvieno, kuris nors kažkaip patyrė šito „pragaro žemėje“ čiuptuvus; prieš jo nuo ašarų ištinusias akis iš atminties kilo – tarytum vaiduokliai iš kapų – tūkstančių tūkstančiai sugriautų žmogiškųjų gyvenimų, pražudytų laužo ugnyje; užkankintų kankinimų suoluose, baisiuose „geležinės mergelės“ ar „ispaniškojo bato“²⁷ varžtuose, uždarytų iki gyvos galvos kamerose, kurių plotis du kvadratiniai metrai; nuskandintų, sutraiškytų, ketvirčiuotų...
       „Dieve, mano Dieve!.. Kada gi Tu užbaigsi šias bedieviškas kankynes ir bereikalingas žmogiškas kančias?... Kada gi malonėsi žemėje įkurti Savo Tiesos ir Meilės Karalystę; tą Karalystę, apie kurią Tu pats pamokslavai ir toliau patikėjai pamokslauti Šventai Romos Bažnyčiai?.. Dieve, mano Dieve...“
       Didysis Ispanijos Inkvizitorius atsiminė tūkstančius moterų ir merginų, žuvusių tik dėl skundo, kaltinusio jas raganavimu. O Viešpatie, kiek gi dar galima tikėti tomis viduramžiškomis pasakomis?! Argi protinga tvirtinti, kad materija gali pasikeisti nuo kokių nors užkeikimų ar užkalbėjimų?! Nejaugi Petras Pompanacijus²⁸ ir kiti Renesanso humanistai neįrodė pilną visų šių prietarų absurdiškumą?!
       O visi šitie nelaimingieji mokslininkai, kurie žūsta Supremos²⁹ gniaužtuose tik dėl to, jog bando žmonėms atverti dar platesnį žvilgsnį į Dievo Išminties ir Tvėrimo Planą? Kodėl gi žmonės taip priešinasi mokslui ir Renesansui – argi ne žmonijos labui Viešpats davė jiems Didžiąją Dovaną – Protą? Ar jau seniai nevertėjo pripažinti, kad humanistinis progresas būtent ir veda link Tiesos ir Meilės?!
       „Dieve, mano Dieve!.. Atleisk Tribunolui ano daktaro mirtį, kuris ant laužo sudegė tik dėl to, jog sėkmingai naudojo saracėnų vaistus ligonių gydymui, kai tuo tarpu krikščioniška medicina buvo absoliučiai bejėgė prieš pagoniškąją... Atleisk jam ir to filosofo mirtį, kuris nė kiek nesusilpnino Tavo Didybės ir Išminties, manydamas, kad Žemė, kaip mažesnis dangaus kūnas, sukasi aplink didesnį – Saulę... Ir to svajotojo mirtį, kuris išdrįso pasidaryti sparnus... Dieve, mano Dieve!.. Atleisk...“
       Didžiojo Inkvizitoriaus Tomo de Torkvemados galva lenkėsi vis žemiau ir žemiau link kelių; jo sulysę pečiai labai krūpčiojo. Kada gi pasibaigs šita Kruvinojo Teroro Era, kankinanti ir persekiojanti visai nekaltus žmones?! Kada gi šitas Šventasis Tribunolas prasmegs kiaurai žemę kartu su visais savo inkvizitoriais, advokatais, skundikais ir budeliais?! Kada gi, pagaliau, aikštės, vietoje autodafė³⁰, bus pilnos triukšmingų mugių ir turgų džiugaus šūkaliojimo bei klegesio; kada gi žmonės galės lengviau atsikvėpti, nustoję baimintis įskundimo iš už kampo ar tyrimo be liudytojų?
       Tomas de Torkvemada taip pat verkė ir iš gailesčio pačiam sau. Kodėl gi jis – Pirmasis Didysis Inkvizitorius? Ar kada nors jis siekė šios košmariškos pareigos – už ką gi Likimas jame įkūnijo šį žiaurų Budelio ir Žmogžudžio vaidmenį? Kodėl valstybė taip įžūliai prisiėmė Bažnyčios privilegijas ir dabar tokiu negailestingu būdu juodina Jos šventą vardą ir paskirtį? Jis, Tomas de Torkvemada, nenori nieko kankinti, nei žudyti. O, jeigu tik aplinkiniai bent numanytų apie tai, kokia gera jo širdis, atjaučianti svetimą skausmą... Jis visada buvo tylus berniukas ir ramus jaunuolis; nejaugi apsivilkdamas Šventojo Dominyko drabužiu, jis žmonėms turi nešti Evangelijos šviesą ne savo meilės pavyzdžiu, o kažkokiais kitais metodais? Pats Šventasis Dominykas niekada nenaudojo prievartos prieš kitaminčius; juk dėl jo karštų pamokslų apie Kristų atsiversdavo tokia daugybė netikinčiųjų ir eretikų! Reikia mylėti, mylėti ir atleisti...
       „Dieve, mano Dieve!.. Tebūna prakeikta Suprema, atimanti tavo kūrinių gyvenimus; tebūna prakeikta valstybė, o su ja ir Jų Prakilnybės, naudojančios dvasinę valdžią tik savo niekingoms politinėms intrigoms; tebūnu prakeiktas ir aš pats, nes neturiu pasirinkimo...“
       Didysis Inkvizitorius, vienas koplyčios tamsoje, verkė jau nebe pirmą kartą. Tik nuo to niekas nesikeitė. Jeigu tik jis pabandytų bent užsiminti apie tai, ką galvoja – tai jo paties, jo dviejų jaunesniųjų seserų ir susenusios motinos gyvenimas staigiai pasibaigtų autodafė Madride, kaltinant jį Šėtono apsėdimu bei antivalstybiniu sąmokslu. Kad tai bent kažką pakeistų! – Tomas de Torkvemada net nesusimąstydamas atiduotų savo gyvybę už pasaulį ir ramybę tėvynėje! Bet... niekas nepasikeis. Po jo Didžiojo Inkvizitoriaus pareigybei būtų išrinktas naujas nelaimingasis, kuris taip pat dažnai lankytųsi šioje koplyčioje ir lietų gailias nevilties bei graudulio ašaras... O minia – kvaila minia! – niekada apie tai nesužinos ir šito nesupras; minia trokšta kraujo, trokšta reginių, trokšta laužų ir susidorojimo su panašiais į save... Jau triskart Dvasinis Teismas buvo nepatenkintas jo, Tomo de Torkvemados, švelniais nuosprendžiais, kada laužai buvo pakeičiami įkalinimu iki gyvos galvos. Kaip griežė dantimis Inkvizicijos advokatai, gydytojai ir budeliai!.. Paskutinis įvykis pasiekė net Chuano ir Izabelės³¹ ausis. Kaip?! Nuolaidžiauti raganoms ir eretikams, rodyti delikatumą ir nuolaidumą?! Dievo ir valstybės priešai turi būti negailestingai sunaikinti, o atminimas apie juos turi nueiti užmarštin. O tai... kas gi nebus įsitikinęs tuo, kad Didysis Inkvizitorius neveikia kartu su eretikais?..
       „Dieve, mano Dieve!.. O, kad aš galėčiau pasirinkti tarp Pragaro ir pragariškos Mirties!.. Juk Mirtis – tai Gyvenimas, bet kitas... O aš – visiškai vienas šioje tamsioje koplyčioje, tamsiuose Rūmuose, tamsioje šalyje, tamsioje Visatoje... Viešpatie, jei tik aš galėčiau numirti: kad Tu būtum toks gailestingas man!.. Mirtis ir Vienatvė... Mirtis ir Vienatvė... Šventasis Dominykai, tėve, pasimelsk už mane, nusidėjėlį...“
       Tomas de Torkvemada, Pirmasis Didysis Inkvizitorius, verkė tamsioje koplyčioje užgesus visoms žvakėms. Niekas net nebūtų pamanęs, kad po šita Šv. Dominyko Brolijos sutana, šitame nuo verksmo krūpčiojančiame kūne yra tokia švelni, romi ir mylinti širdis... Rytoj aikštėje vėl įvyks autodafė; rytoj požeminiuose Rūmų kazematuose vėl bus kankinamos – „tardomos“ – nelaimingos aukos, kurios besąlygiškai savo budeliams apkaltins save ir kitus; rytoj Tomas de Torkvemada, Didysis Ispanijos Inkvizitorius vėl pirmininkaus Tribunolo metu tarp masės išgamų ir durnių, teisiančių žmogaus likimą remiantis „parodymais“, išgautais kankinant... Ir vėl Didysis Inkvizitorius taps Šėtono pavaduotoju, ant veido užsidėjęs neįžvelgiamą „valstybės ir tikėjimo priešams“ akmeninę žiaurumo kaukę; ir vėl jo darbai bus šlovinami kaip išganingi ir Dievui malonūs...
       Po to, praėjus kažkuriam laiko tarpui, jis vėl pasirodys šioje koplyčioje. Ir verks... Nes žmonija trokšta kraujo – ji paprasčiausiai be jo negali. Ir ji, kruvinųjų budelių vaidmenį, užkrauna žmonėms su labai gera širdimi. Tokiam, kaip Tomas de Torkvemada, vienam verkiančiam tamsioje koplyčioje, tamsiuose Rūmuose, tamsioje šalyje, tamsioje Visatoje...

       Šiandien į parką jis atėjo kaip visada – šeštą vakaro. Ir jo suolelis – kaip visada – buvo neužimtas. („Pažiūrėsim, palūkėsim!“). Bet kodėl jis čia? Šiaip – žmonių pasižiūrėti, save parodyti. Pasvajoti... Negi jūs galvojate, keturiasdešimtmečiui nėra apie ką pasvajoti? Na ir be reikalo. Toks užsiėmimas prieinamas bet kuriam amžiuje, o senam viengungiui – ypatingai.
       Skaisčiai šviečia saulė; vėjelis lengvai glamonėja senųjų topolių lapus...
       Štai eina moteris – tiesiai link jo suolelio! Jauna, simpatiška, vėjelis taipogi žaidžia jos ilgais tamsiais plaukais...
       Ji laisvai galėtų būti jo žmona – kodėl gi ne? Lygi eisena, kulniukai mielai kaukši, rankomis nemostaguoja; matyt, iš inteligentijos. Didelės, rudos, besikeičiančios akys... O juk jam tik keturiasdešimt... („Na štai, ji ir nuėjo“).
       Užvakar buvo tokia istorija: kažkoks lengvai svirduliuojantis paauglys paprašė cigaretės. (Ne, jis pats, aišku, nerūko – apsaugok Viešpatie!; tačiau tikėdamasis panašių situacijų jis kairėje švarko kišenėje visada turi pasiruošęs cigarečių pakelį ir degtukų dėžutę). Jaunuolis prisėdo šalia – šešiolikos metų, strazdanotas, niekam tikusiais akiniais. („O ką – pilnai galėtų būti mano sūnumi“). Pašnekėjo. Jaunuolis – narkomanas arba kamuojamas kokios nors kitos problemos; besipinančiu liežuviu vis kalbėjo apie sunkų gyvenimą, rūkė. Spjaudė sau po kojom. Atsistodamas nuo suolelio, draugiškai patapšnojo per petį: „Na tiek to, tėvuk, laimingai!“ („Keliauk, keliauk, sūneli!“).
       Na o prieš savaitę nutiko... visai dangiškoji mana! Šalia jo ant suolelio prisėdo mergina – dvidešimties metų, šviesutė, liaunutė; o su ja vaikas – dvejų metų rausvas berniukas. Su sūnumi atvyko iš kito miesto pas močiutę pasisvečiuoti; išėjo pasivaikščioti į parką – koks gi geras oras! Teisybė, oras nuostabus; o kiek žmonių aplink! Ir visi žiūri į jį: „Ach, kokia nuostabi šeima – tėvas su dukra; ir anūkas ant jo kelių šliaužioja...“ („Laimės kūdikis!“). Iš tiesų: argi jis neturi laiko? Juk jam tik keturiasdešimt... Galima dar ir šeimą sukurti. Beje, jis vis tiek čia ateis rytoj. Prie to pačio suolelio. Aišku, jeigu bus geras oras. Pasėdės, pailsės. Į žmones pasižiūrės. Apie šeimą pagalvos – juk jam tik keturios dešimtys. Nejaugi jau visiškai vėlu? Rytoj – tai beveik tas pats, kas ir šiandien. Arba vakar. Arba prieš metus...

       Jūs manote, jog pasaulyje egzistuoja tik gėris? Tai va, aš jums noriu parodyti tamsiąją realybės pusę... Mes, nuo siaubo, kiek tik norime, galime slėptis dienos šviesoje – ir tik naktis mums duoda pilną būties... ir nebūties vaizdą. Ne, saulėtekio grožis, ritmingų jūros bangų čiuženimas, pati nuostabiausia pasaulyje melodija turi kitą pusę – kaip tik tai, mus paskubomis verčia rinktis būtent tokį realybės suvokimą, nes priešingu atveju mes tiesiog išprotėtume nuo siaubo ir pasišlykštėjimo. Tai, ką regiu sapnuose – tarsi uždanga, per kurią, visgi prasiskverbia kažkokie košmariški siluetai, neduodantys man ramybės netgi sapnų karalystėje. Kodėl? – paklausite jūs. Jie turėjo tuščias akis. Man buvo taip vieniša! Juk aš – viena visam pasaulyje! Man norėjosi visai ne to...
       („Kokia įdomi tavo kaukė!“
       „O kur tavo sparneliai?“
       „Juk tu iš tiesų peteliškė?“)
       Milžiniškas paklydimas manyti, jog mes valdome realybę – tai ji mus valdo, pakišdama mums laikas nuo laiko (nuoširdžiai mūsų nuostabai) absoliučiai skirtingą vienos ir tos pačios... tarkime, situacijos suvokimą. Aplinkybės? Kas mumyse taip aštriai į jas reaguoja? Aš taip pavargau, o čia dar tie idiotai su fotokameromis: „Mis, kodėl jūs tai darėte?“, „Ar jūs nevartojote narkotikų?“, „Ar vaikystėje neturėjote kokių nors sukrėtimų?“ Ne, velniai griebtų, neturėjau! Patenkinti? Su gydytojais paprasčiau – jie tik kemša man raminamuosius, o jei ir užduoda kokį klausimą, tai neišvengiamai tokį: „Kaip jūs jaučiatės?“ Koktu! Todėl, kad aplink mane nebėra nė vieno vaikelio. Ir todėl man belieka tik prisiminti laimingą auklėtoja iš Korni-Hilo, pastoviai apsuptą čiulbančių mažylių...
       („Ar tu moki skraidyti?“
       „Aš dar niekada nemačiau kalbančių peteliškių!“
       „Tai taip nuostabu!“
       „Sinti manim netikėjo... Ir Džekas...“)
       Sinti, Džekas... ir kiti. Mano mielieji vaikai! Jūs turėjote mirti. Nes kitaip būtų mirusi jūsų mieloji auklėtoja Diana. Tai JIS man įsakė. Nežinau, iš kur JIS atsirado, bet, manau, jog tai Pats Velnias. Išgirdusi JO balsą nebekontroliuodavau savęs – mane apimdavo nepakeliamas skausmas ir klaiki baimė dėl savo gyvybės... o kas brangiau už gyvybę, aš nežinau.
       („Ei, mis, meskite peilį ir pakelkite rankas už galvos!“
       „Visi pastato išėjimai gatvėn užblokuoti!“
       „Jūs snaiperių taikiklyje!“
       „Nedarykite kvailysčių!“)
       Sakoma, jog kalėjime žmogus tampa pats savimi. Netikėkite tuo! Aš kameroje tapau tikru žvėrimi. O juk ten – laisvėje – buvau tokia švelni visiems; netgi buvau auklėtoja... Net tuomet, kai girdėjau JO prakeiktą balsą...
       Jie turėjo visiškai tuščias akis. O kaip moteriai – visada prieš save matyti tuštumą? Maži sutvėrimai tuščiomis akimis. Aš, galbūt, noriu matyti saulėtekio grožį... Gydytojai mane laiko beprote. Aš tik padėdavau vaikams pažinti šio pasaulio visumą – juk jie kvaileliai manė, jog jame tik gėriui tėra vietos... Argi tai ne beprotybė? Mūsų nelaimė ir susideda iš to, kad mes, aišku, iš skirtingų pozicijų, pastoviai matome ir priimame tik vieną mūsų reakciją tai pačiai situacijai... Ir kas gi tai sumąstė mūsų... labui?
       („Paruoškite ją gegužės keturioliktajai“
       „Žinoma, jūsų šviesybe“
       „Bausmė turi būti įvykdyta lygiai 9 ryto“
       „Žinoma, jūsų šviesybe“
       „Dabar reporteriams parodykit ją iš arčiau...
       Ir, prašau, prigriebkite patologų anatomų išvadas“)
       Šiandien gegužės keturioliktoji. Aušta... o pastarųjų dviejų mėnesių siaubai iki šiol nepalieka manęs. Štai jums ir visa realybė. Ir pabandykite mane įtikinti, jog ji vienareikšmiškai mano kontroliuojama! Aš net bijau užsimerkti. Todėl kad jie – visi šitie Džekai ir Sinti – tučtuojau pradeda šokinėti prieš mane, nuo mano veido nuplėšdami išsigelbėjimo kaukę. Įdomu: kokios dabar kaukės ant jūsų veidų, ei, jūs, iš ten – iš anos grotų pusės³³?! Neabejoju, jog tai taip pat mirusios galvos. Kuom jūs geresni už mane? Tik tuo, jog JIS dar nepradėjo jūsų vilioti savo balso šnibždesiu; tuo, jog dar neišmušo jūsų valanda vykdyti JO šlykščius įsakymus; tuo, jog jūs dar galite JAM priešintis... Tačiau jūs visi kada nors suprasite mane – kuomet savo ausimis JĮ išgirsite. Ir tai visai ne patologija ar haliucinacija – pats kunigas visą savaitę man tvirtino apie JO egzistavimą, nors man tai ir be jo buvo, labiau nei kam kitam, seniausiai žinoma. Ir be kita ko – man grasina JO kančiomis, jeigu neatgailausiu už savo nusikaltimus. Tik ar aš galiu atgailauti?! Ir už ką?! Dėl to, jog pasaulis pilnas mirusių galvų? Ir jų akyse – visa ryjanti tuštuma³⁴?

       Tor-Šeras išties buvo kvailas velnias – išsišokėlis, garbėtroška, bukaprotis, smulkmeniškas; žodžiu, turėjo visas savybes, kad gėdingai, atsiprašau – garbingai – net savųjų tarpe galėtų vadintis šiuo pragarišku vardu. Augustinas³⁵ ir kiti teologai tikina, kad net nors ir menka gėrio kruopelytė išsilaiko kokio šlykštaus žmonijos atstovo sieloje, tai pragaro gyviai jos neturi šimtu procentų. Beje, žmogiškieji asmenys pasakojime atsirado tik dėl palyginimo – juk Tor-Šeras niekada nebuvo žmogumi: jis buvo labiausiai supuvęs, vienu metu komiškas ir tragiškas, Šėtono produktas.
       Tie, kurie buvo jam pavaldūs, bijojo ir nekentė jo. Tie, kuriems jis buvo pavaldus, su juo elgėsi dar žiauriau – jie atvirai jį niekino. Tie, kurie kaip nors susidurdavo su Tor-Šeru, kuo greičiau, ir pageidautina toliau, stengdavosi nuo jo pasišalinti – aišku, jeigu jie patys nepranokdavo šio kvailo velnio savo kvailybėmis, melu, veidmainystėmis ir kitais pragaro darbeliais.
       Tor-Šeras niekada nieko neklausė ir nesuprato daugelio dalykų, kurie dažnai pranokdavo jo neišvystyto kretino intelektą. Menas ir etika jam buvo visiškai svetimi; moralė... atleiskite, apie kokią moralę galima kalbėti, jei kalba eina apie velnią, ir dar buką, kaip medį?! Kaip intrigantas, jis buvo stebėtinai puikus, tiesą sakant nepralenkiamas, todėl Pragaras jį specialiai ir nukreipė į tas vėžes, pelnytai įvertinęs Tor-Šero intrigantiškus įgymius bei paskyręs jį pragaro ambasadoriumi Rojuje.
       Abi ambasados buvo žemėje. Kur gi joms dar būti? Angelas gali nusileisti Pragaran, bet kad velnias atsirastų Rojuje... tai prieštarauja bet kurios religijos kanonams. Todėl abi valstybės ir išsirinko savo pasiuntinybėms neutralią teritoriją – mūsų gimtąją planetą.
       Tor-Šero garbės troškimas, kaip jau minėta, buvo išties nepaprastas – kaip visi kiti velniai, jis troško būti Dievu. Jis, vietomis, turėjo pasisekimą – kai kurie jį pradėjo tokiu laikyti; jis savo antspaudu pažymėdavo jį pripažinusius Dievu – ir jie tapdavo dar didesnėmis bjaurybėmis.
       Dviejų valstybių derybos užsitęsė – nei Pragaras, nei Rojus nenorėjo užleisti savo pozicijų. Tačiau Tor-Šeras su savo aplinka (basliu, durpiu, kmynu, bajumi ir kitomis pirmosios kategorijos bjaurastimis) atvirai įsimelavo, sukčiavo, veidmainiavo ir pan., kaip ir priklauso jo prigimčiai, kai tuomet Rojaus – Didžiosios Meilės Meno – atstovai kovojo garbingais ginklais; tiksliau, net nekovojo, bet gynėsi nuo kvailos ir netoliaregės Tor-Šero bei jo palaižūnų strategijos. Laikui bėgant Rojui nusibodo intrigos ir visokios kitos šlykščios, pragaro ambasadoriaus ir jo sėbrų, niekšybės – todėl Šviesos ir Teisingumo valstybė panaikino savo atstovybę žemėje. Tor-Šeras tučtuojau pradėjo klykti apie Šviesos Valdžios provokaciją, politinį spaudimą (net grasinamai) jo šviesyb... tamsybės adresu. Kai kas dar juo tikėjo, tačiau dauguma – jau ne.
       Tor-Šeras, paskendęs savo intrigose, skunduose ir paskviliuose, visai pamiršo, kad jo laikas – jis gi ne amžinas! – eina į pabaigą: artėjo Pasaulio Pabaiga, Eschatologinis Armagedonas³⁶, po kurio, jau nuo laikų pradžios, Pragarui skirta amžiams nugrimzti tiesiai ugnies ežeran.
       Prasidėjo Armagedonas. Rojus, kaip ir buvo pranašauta, nugalėjo seniausiame konflikte. Pragaras su jo gyventojais pliumptelėjo pagal paskirtį. Amžiams ugnies ežere atsidūrė Tor-Šeras ir jo pakalikai.
       Moralas: kvailumas, suderintas su užsispyrimu ir laiko jausmo praradimu – labai pavojingas dalykas.
       Ir dar: nebūk intrigantas, nesielk chamiškai, perstok meluoti į kairę ir dešinę – žodžiu, jei tu žmogus, neimk pavyzdžio iš velnio.
       Sena tiesa: mes, ateinantys į šį pasaulį – nauji ir švarūs. Iš jo pasitraukti mums lemta seniems, bet švariems. Todėl privalome duoti patį aštriausią atkirtį visoms pragaro išperų gudrybėms. Padėk mums Viešpatie Dieve! Amen.

       Praėjo daugiau kaip pusantros valandos, kol galutinai įsitikinau tuo, jog beviltiškai pasiklydau tankiame Transilvanijos miške. Ryte, kaip man atrodė anksčiau, išėjau trumpam pasivaikščioti; visai be tikslo pėdinau miško takeliais ir proskynomis, paliktais vietinių medžiotojų ir medkirčių, kol nustebęs suvokiau, jog jau seniai iš akiračio dingo paskutiniai žmogaus egzistencijos pėdsakai šiose vietose. Aišku, ekspedicijos kolegos, įkūrę šalia Valijankos kaimo stovyklą, būtinai manęs pasiges po kažkurio laiko ir, galbūt, kartu su rumunų valstiečiais ir pasamdytais nešikais organizuos masines paieškas – tik neaišku kada tai nutiks... ir neįsivaizduoju savo kelionės krypties: ar einu gilyn į mišką nuo apgyvendintų vietovių, ar atvirkščiai. Tuo metu virš miško nenumaldomai pradėjo leistis sutemos; aš ir toliau aklai keliavau, neįsivaizduodamas, kuo baigsis mano savavališkas pasitraukimas iš stovyklos, kaip ir pirmiau negirdėdamas nė vieno pažįstamo garso – kirvio trenksmo, šautuvo šūvio ar žmogiško balso. Save raminau tik tuo, jog mano paieškos, savaime suprantama, vykdomos pilnu pajėgumu – tik ar jos tęsis gilią naktį? Profesorius Hopkinsas bus žiauriai supykęs ant manęs, paprasto istorijos katedros asistento; ir likusieji kolegos, neabejotinai, prikalbės man daug nemalonių žodžių... ech, sieloje aš netgi panorau, jog tai, kaip galint, greičiau atsitiktų.
       Naktis virš miško pakibo staiga, prislėgė jį po savimi ir – kaip man pasirodė – visam laikui uždengė savo bežvaigžde mantija. Šaltas rūkas skverbėsi kiaurai iki kaulų smegenų, ir dar mano apleistumo, vienišumo ir nusivylimo jausmai maišėsi su panišku siaubu – jis atsirado iš niekur, tačiau tvirtėjo ir stiprėjo su kiekvienu mano žingsniu į šią tamsią nežinomybę. Aš bijojau vilkų, nors, kad ir kaip keista, nė vieno gyvūno, per visą bastymosi po mišką dieną, taip ir nesutikau – beje, man būtų pakakę net pačio pirmo susitikimo su plėšrūnu: aš buvau beginklis ir daugiau kaip dešimt valandų burnoje neturėjau nė mažiausios kruopelytės. Aš bijojau mistinių sutvėrimų, kurie, – žinant senuosius rumunų prietarus, – yra gausiai apgyvendinę šią Karpatų sritį: vampyrai, vilkolakiai ir raganos, tykantys pasiklydusių keliautojų bežvaigždėmis (siaubingai žvilgtelėjau dangun) naktimis, įviliojantys juos į savo urvus ir besimėgaujantys šviežiu jų krauju. Bijojau eiti toliau, nes neįsivaizdavau kur einu. Greitu laiku aš tiesiog apmiriau vietoje nuo mane įveikusio košmaro, kuris susidėjo iš anksčiau minėtų baimių – ir tą sekundę išvydau JUOS. Jie – vilkai? vampyrai? raganos? – šmėkščiojo tarp medžių; skrajojo oru, pratrūkdami kraupiu, sielą stingdančiu nežmogišku riksmu, žvėrišku riaumojimu ir medžiotojo kvatojimu, matančiu, kaip jo žmogiena, pagaliau, įsipainiojo jo paspęstuose spąstuose... Šis košmaras, klaikiai pritrenkiantis regėjimas tęsėsi visą naktį – aš taip ir nepasijudinau iš vietos; negaliu, nenoriu ir nesugebėsiu paaiškinti nutikusio – ar nenutikusio? – įvykio su manimi, nes kuomet atsipeikėjau, tai stovėjau toje pačioje vietoje, kur, kiek pamenu, sustojau paskutinę akimirką... Aplink mane buvo daugybė žmonių: profesorius Hopkinsas ir visi mūsų ekspedicijos nariai su nuostaba veiduose; rumunų valstiečiai, išgąsdinti reginio, kas minutę žegnojęsi ir dešinės rankos dviem pirštais rodę mano pusėn; ne mažiau persigandę nešikai... Visi jie mane tikino, kad su manimi ne viskas tvarkoje; jog praradau daug kraujo; kad dažnai prarasdavau sąmonę ir šaukiau, kviesdamas pagalbon Dangaus Jėgas – ir dar daug ko kito. Aš netikėjau nė vienu jų žodžiu, o jie įtikinamai ir vienbalsiai mane įtikinėjo keletą savaičių praleisti artimiausioje nedidelio miestelio ligoninėje – jau nepamenu kokiu pavadinimu – patikimų gydytojų priežiūroje, ar net artimiausioje policijos nuovadoje – prižiūrint ne ką mažiau budresniems įstatymo sargams. Jie vienu balsu man įrodinėjo, jog į kaimą grįžau visiškai ne toks, koks jį palikau parą prieš tai; jog su manimi, mano naktinių klajonių po mišką metu, kažkas nutiko – kažkokia ligi šiolei neregėta ir nesuprantama transformacija, kuriai paaiškinimo iki šiol negali duoti nei medicininis, nei teologinis pažiūros taškas. Jie man sako, jog geriausiu atveju aš tiesiog išprotėjau ir viskas man pasivaideno – ir mano rytinis išėjimas iš stovyklos, ir naktiniai klaidžiojimai Transilvanijos miško tankumynuose. Jie teigia, kad man gresia didelis pavojus, kuris dėl manęs gresia ir visai likusiai žmonijai. Jie tvirtina, jog pergyvenau stiprų psichinį sukrėtimą, ne kartą prarasdamas jėgas nuo vaizduotės pertekliaus ir protinės veiklos nepakankamumo – tik aš jais netikiu, nes visą naktį, kaip jau minėjau, prastovėjau vidury šalto miško vienoje vietoje. Ir jeigu jie neperstos daryti spaudimo mano psichikai, tai man prisieis visus juos...

       * * *

       Šį rankraštį man teko jėga atimti iš vieno ypatingai siautėjančio paciento – kodu X-C-6D – mūsų specialioje karinėje laboratorijoje. Jo paviešinimas už mūsų institucijos rėmų gali privesti iki pačių fatališkiausių pasekmių. Taip pat, jei jis pateks supratingiems žmonėms į rankas – Ypatingųjų Tyrimų Skyriaus vadovybei bus blogai. Todėl kartu su savo prierašu X-C-6D rankraštį perduodu Jums, Deltos pulkininke, nes būtent Jūsų grupė atsakinga už eksperimentą su minėtu pacientu. Leisiu sau pasikartoti, kad minėto atvejo duomenų išslaptinimas sukels neįsivaizduojamas pasekmes naujiems Ypatingojo Skyriaus eksperimentams.

         “Monosas:
         Pradžioje dviem žodžiais... liečiančiais tos epochos žmonijos visuotinę situaciją. Tu atmeni, kad du ar trys išminčiai iš mūsų protėvių – proto išminčių, o ne žemiškos šlovės – išdrįso suabejoti tuo, kad terminas „pagerėjimas“ dera mūsų civilizacijos progresui...
         Ilgais protarpiais pasirodydavo koks nors didis protas, kuris kiekviename praktinio mokslo žingsnyje į priekį matė tam tikrą žingsnį atgal tikro naudingumo esmėje...
         Tarp kitų keistų idėjų savo dirvą rado ir visuotinės lygybės idėja... buvo griebtasi beprotiškų bandymų įvesti visuotinę Demokratiją.
         Tačiau šis blogis prireikus buvo pagimdytas pagrindinio blogio – Pažinimo. Žmogus negalėjo žinoti ir paklusti.
         Tuo metu miestai augo didžiuliai, be skaičiaus ir paskendę dūmuose. Nuo karšto kalnų alsavimo nuvyto žaluma. Nuostabus gamtos vaizdas buvo sudarkytas, tarytum po kažkokios bjaurios ligos... mes patys sau priruošėme mirtį iškreipdami savo skonį, arba, greičiau, akla, nerūpestinga jo raida mokyklose...
         Kad žmonija neišnyktų, aš turėjau, kaip man atsivėrė, patirti „naująjį gimimą“.
         Ir tada... mes kasdien pradėjome lieti ašaras“.

         E. A. Po, „Monoso ir Uno pokalbis“

       Solusas: Apie ką gi mes kalbėjome, mielasis Alterai?.. Ach, taip – apie šią nežymią, vos juntamą ribą, kuri savimi atskiria sapną nuo realybės... Žinai, jos grožis – ir tuo pačiu košmaras, žiūrint mano akimis – susideda iš neprognozuojamos miegančio žmogaus asmenybės poelgių. Realybėje tu gali save kontroliuoti griežtai pagal užprogramuotą schemą – tu valgai, geri, meluoji ir darai visa kita tik todėl, kad negali elgtis kitaip. Tu, pavyzdžiui, meluoji, kalbėdamas su savo priešu, kurį reikia apgauti. Arba sakai tiesą, bendraudamas su draugu. Visi tavo poelgiai turi pradžią praeityje. Dabartis, Alterai, visada diktuojama praeities.
       Sapne tu esi neprognozuojamas. Sapne tu neturi ir negali turėti praeities. Tu gali pasakyti tiesą priešui ir sumeluoti draugui. Tu gali būti dykumoje ištisas paras ir neužsinorėti gerti, arba būdamas Šiaurės ašigalyje kamuotis nuo karščio. Veikiausiai tai ir visas skirtumas tarp sapno ir realybės. Sapne visiškai neegzistuoja pasaulio ir būties modelis, kuris nuolat mus lydi realybėje.
       Alteras: Solusai, tu nori pasakyti, kad skirtumas tarp sapno ir realybės yra tik priežastingumo nebuvime, arba, anot tavo žodžių, praeities nebuvime? Jeigu aš tave teisingai supratau, tai išeina taip, kad aš valgau dėl to, jog esu alkanas arba jaučiu šaltį todėl, kad iš tiesų šalta... Bet argi ne taip yra?
       Solusas: Būtent! Mes kalbame ne apie realybę, kur veikia priežastingumo dėsniai, bet apie sapną, kur jie neegzistuoja. Patikrink save ir atsimink nors vieną savo sapną, kuris būtų griežtai sukonstruotas pagal priežasčių ir pasekmių sistemą. Kaip tik dėl priežasties neegzistavimo sapne tu gali jausti karštį Antarktyje arba šaltį Sacharos dykumoje. Bet juk tam nėra nė mažiausios priežasties, Alterai!
       Sapne pati asmenybė yra priežasčių ir pasekmių moderatoriumi, kurie 99 % tarpusavyje niekaip nekoreliuoja, o tuo tarpu realybė asmenybei primeta jau seniai egzistuojančią nuostatą – praeities modelį. Žmogus realybėje negali būti nevalgęs, jei jis alkanas – reiškia tam yra svari priežastis; sapne šią priežastį, jei tik tokia atsirastų, pilnai galima pašalinti.
       Alteras: Tuomet dabar man suprantami tavo ankstesni samprotavimai apie Žemėje ištikusią katastrofą, kai kvaila žmonija, pasinaudojusi kibernetine kompiuterio būties sfera atėmė iš savęs realybę ir nugrimzdo į begalinį, amžiną sapną...
       Solusas: ...tačiau tam buvo reikalinga ir priežastis – jeigu žmogus nori miegoti, tai jis turi miegoti! Kokia ironija! Kokia fantastinė priežastis: žmonija sau išsikasė kapo duobę todėl, kad norėjo numirti! Absurdas, deja, tačiau padariniai atskriejo viesulo greičiu.
       Alteras: Mielas Solusai, primink man trumpai kas gi atsitiko su žmogiškąja rase – juk man taip sunku sekti istoriją, pačiam esant už laiko ribų. Aš – ne Viešpats Dievas ir visi tie „čia“ ir „dabar“ man ne daug ką sako.
       Solusas: Tai tiesa: tu, Alterai – ne Viešpats Dievas. Ir dar – tu ne žmogus, tai mane labai džiugina. Tegu mano šis pasakojimas būna įspėjimas kitiems – tiems, kurie dar išlikę Visatoje ir nepraradę tikrojo priežasties ir pasekmės ryšio, nekeičiant vieno supratimo kitu; kitaip mes įtikėsime tuo, jog jeigu nenori gyventi – tai reikia mirti (kokia nekompromisinė logika!), užmiršdami svarbiausią priežastį – kad į šį pasaulį mes ateiname kaip tik gyvenimui...
       Taip nutiko ir tuomet, kada žmogus suprato skirtumą tarp sapno ir realybės: pirmuoju atveju jis Šeimininkas, antruoju – vergas, ir pagal savo prigimtį pastarajam suteikė pirmenybę, užmiršdamas, kad šeimininkas jis tik sapne...
       Alteras: Tačiau, atrodo, kad iki to laiko jis jau nebegalėjo paskirstyti savo būties sapnui ir realybei...
       Solusas: Teisybė. Tai košmariška bei klastinga ašarų pakalnė – kuo toliau į mišką, tuo daugiau malkų. Tačiau kam tau reikalinga realybė, jeigu tu – vergas joje?! Argi ne geriau viešpatauti sapne? Klausdami apie tai, mes jau paliečiame kitą temą – neprarandančią savo didelės reikšmės – valdžios noro, būdingo žmogui, kaip niekas kitas...
       Alteras: Tuomet pratęsk savo pasakojimą apie pražuvusią žmoniją – pražuvusią nuo tokios žiaurios, sąmoningos saviapgaulės...
       Solusas: Prašom, mano mielas Alterai! Tu labai gerai pastebėjai – „sąmoningos“, tačiau nejaugi kaip tik „sąmoningumas“ nenurodo į priežastį?.. Turiu save apgauti, man tai būtina – turbūt taip ir svarstė vargšai sutvėrimai, remdamiesi savo iškrypusia logika, pamiršę pagrindinę priežastį – niekada nemeluoti.
       Taigi, pasaulio mechanizacija, automatizacija ir po jų ėjusi kompiuterizacija akivaizdžiai parodė žmogui, kad jis pats – taipogi tik mašina. Anksčiau tai dar nebuvo taip akivaizdu – žmogus manė esąs laisvas, draugavo su gyvūnais, gyveno miškuose ir netgi rašė eilėraščius bei tapė paveikslus. Tik augant technokratijai žmogus aiškiai suvokė, kad jis tik automatas ir visas jo gyvenimas – tai programa: namai, darbas, šeima, miegas, namai, darbas... ir taip viskas ratu. Išeities nebuvo: žmogus turėjo taip elgtis. Jis suprato realaus pasaulio priežastingumą. Tačiau jam visiškai nesinorėjo būti vergu. Tuo pačiu metu jis suprato priežastingumo nebuvimą sapne – juk ten jis galėjo susikurti bet kokias sąlygas savo viešpatavimui be jokių priežasčių. Taip pat ir laimę. Jis nenorėjo pripažinti to, kad kančia turi savo priežastis. Jis panorėjo tapti Viešpačiu Dievu bei pats būti visų priežasčių ir pasekmių Kūrėju...
       Alteras: Kas jo sapne turėjo gautis visiškai patenkinamai! Tai turbūt buvo pats velniškiausias iš visų žmogaus sumanymų!
       Solusas: Būtent taip, mano mielas Alterai! Ir žmogus sumanė pasinaudoti šia velniška užmačia. Aišku, pradžioje ja patikėjo nedaugelis – būtent tie, kurie turėjo galimybę – pasiturintys žmonės. Buvo sukurta keletas specialių „Laimingo Gyvenimo Klinikų“ – įstaigų-sanatorijų, kuriose klientai kompiuterinės technikos ir sapnų indikatorių analitinių savybių pagalba tiesiog patys galėjo modeliuoti savo būtį...
       Alteras: ...aišku, sapne...
       Solusas: ...be jokių vielų. Pasvarstyk pats, Alterai, kaip tai buvo patogu: žmogus pasineria į gilų sapną nesvarumo būsenoje, o jo sapnų ramybę stebi technika (pradžioje dar ir Klinikos personalas) – specialūs davikliai ir detektoriai. Tarkime, kai kurio miegeivio sapne įvyko netikėtos permainos minčių motoriniame faktoriuje arba tik artinasi jų pasikeitimo pavojus – davikliai tai nedelsiant fiksuoja ir sapnas perjungiamas į naują – taipogi palankią – vagą.
       Alteras: Kalbant kitais žodžiais, jei man sapnuojasi blogas sapnas, tai aš kompiuterio pagalba galiu nuo jo išsivaduoti? Galiu jam suteikti naują linkmę?
       Solusas: Būtent taip, Alterai. Sakykime, kažkam mirė žmona – tačiau tu gali nejausti jokios netekties ir sapne niekada su ja neišsiskirti, jeigu įmokėsi padorią sumą bet kuriai „Laimingo Gyvenimo Klinikai“ – virtuali realybė tau sukurs ne tik laimingą gyvenimą, bet patį šio laimingo gyvenimo optimaliausią variantą. Visos tavo laimės kliūtys sapne bus sunaikintos – pats faktas apie jas taps kažkuo nerealiu. Mašinos tavo pasąmonę nuves tokiais keliais, kuriuose nebus skausmo, baimės, fizinio nuovargio, senatvės, nusivylimo ir panašiai. Jos tavo būtyje atkirs bet kokią kančios galimybę...
       Alteras: Įsivaizduoju, ką reiškė toks mokslo atradimas žemiečiams! Apetitas kyla bevalgant – tačiau tai neišvengiamai turi pasibaigti katastrofa! Kvailas pavyzdys, kaip žinoma, užkrečiamas...
       Solusas: Tikra tiesa, Alterai! Tokiu būdu žmonija ir žengė link savo trumpalaikio saulėlydžio. Palaipsniui technika pigo, tapo visiems prieinama; vis daugiau steigėsi klinikų, nes jau nebereikėjo mokėti didelių pinigų norint panirti į amžiną sapną. Pirmiausia – milijardieriai, naftos ir anglių magnatai; po to – bankininkai, direktoriai, verslininkai... ir taip po truputį klinikose atsirado viduriniųjų sluoksnių atstovų. Muzikos žvaigždės baigdavo savo karjerą realybėje, kad sapne, iš visų Visatos kampelių, galėtų surinkti daugiamilijonines minias savo koncertuose. Alterai, įvertink visą šios velniškos režisūros užmačią! Įvertink neįtikėtiną suirutės užsiplieskimą ir žmonijos – moralinės ir dvasinės padėties – nuopuolį! Rojus sapne – pats stipriausias ir greičiausiai veikiantis narkotikas žinomas žmonėms – suparalyžiavo likusius individus. Daugelis dar nežinojo jo, tačiau iš nuogirdų jau buvo informuoti apie jo veikimą. O girdėti apie tai tekdavo po šimtąkart per dieną: „Šiandien mano pusbrolį paguldė į kliniką...“, „Aš ruošiuosi gultis į kliniką kitą savaitę...“, „Dieve, kad bent atostogas galėčiau praleisti klinikoje!“
       Kas, nors dieną praleisdavo sapne, jau nebenorėdavo gyventi normalų – pilną kančių ir rūpesčių – gyvenimą. Tokiu būdu paklausa pranoko prekę kartą ir visiems laikams. Iro šeimos; motinos palikdavo vaikus ir atvirkščiai – ir visa tai vaikantis pasakiškų kibernetinės būties vizijų! Netgi paskutiniai vargšai siekė įsigyti šį miegeivių rojų. Vargšai sutikdavo vogti ir žudyti turtingesnius žmones, kad už gautus pinigus galėtų patekti į Morfėjaus terra incognita et beatifica³⁹.
       Alteras: Dabar, mielas Solusai, savo pasakojime gali padėti tašką. Demokratija galima tik miegančiųjų tarpe – kaip akivaizdžiai ši tezė įgavo patvirtinimą! Galbūt senovės graikai dar bandė ką nors padaryti su absoliutizmu ir aristokratine valdymo forma, tačiau kam tada Sokratas pasakė: „Prieš valdydamas didžiulę valstybę, pirmiau savo namuose įvesk demokratiją!“ Iš esmės demokratija ne mažesnė utopija, kaip komunizmas... Galima įtarti, jog greitu laiku planetoje neliko nė vienos būtybės budrumo būsenoje?
       Solusas: Didžiam jų Kūrėjo apmaudui – nė vienos! Mašinos puoselėjo kabančius miegančiųjų kūnus ore, rodydamos jiems nuostabius spalvotus paveikslėlius – pilnai kontroliuodamos menkiausius pilkųjų ląstelių rezonansus. Tiktai po kūno valdytojo mirties atsijungdavo kompiuterinės sekimo sistemos. Štai kokia techno- ir demokratijos realybė.
       Alteras: Mielas Solusai, aš tarsi matau šią pražuvusią planetą: formaliai gyvybė – taip sakant, klinikinė, – dar joje egzistuoja...
       Solusas: ...tačiau kokia realybė! Orbita aplink žemę pripildyta sapnais – jie smelkiasi kiaurai per troposferą ir stratosferą⁴⁰. Gyvų organizmų ten jau nebėra. Tik mašinos – vien mašinos! – užterštame ir visų paliktame besisukančiame rutulyje; tik dirbtinis rojus, kuris iš tikrųjų yra baisiausias pragaras...
       Alteras: ...su tobulai iškreipta realybe sapnuose. Bet, Solusai, nejaugi niekas neturi nė menkiausios galimybės išsigelbėti?! Nejaugi niekas taip ir nesugebės prižadinti likusių gyvųjų?!
       Solusas: Jeigu tu sakytum „niekas gyvas“! Deja – žmogų pažadinti gali tik žmogus. Juk ir Kristus kadaise pasirodė žmonėms įsikūnijęs jų formoje, kad pastarieji geriau jį suprastų... Juk dabar net ir klinikose nebeliko mašinų ir pacientų prižiūrėtojų – net patys klinikų personalo darbuotojai seniausiai miega, pakibę tarp grindų ir lubų... Belieka tik laukti natūralios likusių gyvų organizmų mirties, laiko ir klimatinių sąlygų sugriautų klinikų techninio inventoriaus... o vėliau ir pačios planetos griūties... Mes gi su tavimi, mielas Alterai, neturime Aukščiausiojo leidimo žadinti likusiųjų – todėl žiūrėk į mirusiuosius be gailesčio, nes tokia realybė. Realybė – kad ir kokia žiauri – niekada neprilygs nuostabiausiam sapnui...

 
       Iš rusų kalbos vertė Dainius Sobeckis

Į viršų

       ¹ Visuomenėje leistinas keiksmažodis (isp.) (aut. past.); caramba (isp.) – po velnių (vert. past) (Atgal>>>)
       ² Viso gero (gr.) (aut. past.) (Atgal>>>)
       ³ Ponai (isp.) (vert. past.) (Atgal>>>)
       ⁴ Lengvi, koviniai senųjų graikų laivai (aut. past.) (Atgal>>>)
       ⁵ Gentis, priešiška egiptiečiams (aut. past.) (Atgal>>>)
       ⁶ Senovės Egipto tamsos dievybė, atitinkanti europietiškąjį Šėtoną (aut. past.) (Atgal>>>)
       ⁷ Aukščiausios Saulės dievybės Senovės Egipto mitologijoje (aut. past.) (Atgal>>>)
       ⁸ Pagrindinis okultinis-mistinis Senovės Egipto žynių veikalas, pripažįstantis sielos egzistavimą pomirtiniame pasaulyje (aut. past.) (Atgal>>>)
       ⁹ Anot Senovės Egipto mitologijos – tai karių ir teisiųjų rojus (aut. past.) (Atgal>>>)
       ¹⁰ Anubis – mirusiųjų dievas; Ptachas – gero likimo ir Memfio miesto globėjas (aut. past.) (Atgal>>>)
       ¹¹ Ozyris – teisingas pomirtinio gyvenimo teisėjas; daugeliu atvejų, sutinkamai su Senovės Egipto mitologija, Kristaus ekvivalentas (aut. past.) (Atgal>>>)
       ¹² Pirminiai pagrindinių katalikiškų maldų žodžiai (lot.) (aut. past.) (Atgal>>>)
       ¹³ Vienuoliškas Mažųjų Brolių Ordinas (pranciškonai, įkūrėjas Šv. Pranciškus; miręs 1226 m.) (aut. past.) (Atgal>>>)
       ¹⁴ „Giedokite Viešpačiui naują giesmę“ (lot.), pirmieji 149 psalmės žodžiai (aut. past.) (Atgal>>>)
       ¹⁵ Apostazė (gr. atsitraukimas, atskilimas) – sąmoningas tikėjimo išsižadėjimas, arba pasitraukimas iš vienuolystės ar dvasininkų luomo (vert. past.) (Atgal>>>)
       ¹⁶ Ikonostasas (stovėjimas, stovėjimo vieta) – ikonomis papuošta pertvara Rytų bažnyčiose (vert. past.) (Atgal>>>)
       ¹⁷ Mokslas apie nežemiškas civilizacijas (aut. past.) (Atgal>>>)
       ¹⁸ Kažkur 1400 m. pr. Kr. ši kalba atsirado Mesopotamijoje; davė pagrindą šiuolaikinėms semitų kalboms (dalinai ir arabų k.) (aut. past.) (Atgal>>>)
       ¹⁹ Paprastai kaulinis arba metalinis strypas ženklų rašymui ant molinių lentelių; senovės graikai sėkmingai naudojo stilių užrašams daug patogesnėms lentelėms iš vaško (aut. past.) (Atgal>>>)
       ²⁰ Naujojo Pasaulio užkariautojai, vėliau piratavimo sinonimas (Conquista (ispanų k.) – užgrobimas, užkariavimas) (aut. past.) (Atgal>>>)
       ²¹ Piratų karalius (XVI a.), paskiau Jamaikos admirolas ir gubernatorius. Jam pakluso visi piratų laivynai (aut. past.) (Atgal>>>)
       ²² Maršrutas per Atlantą, kuriuo ispanai į tėvynę plukdė prisiplėštas iš indėnų brangenybes (aut. past.) (Atgal>>>)
       ²³ Anglijos valstybiniai veikėjai ir piratai (XVI a.) (aut. past.) (Atgal>>>)
       ²⁴ Didžiulis ispanų laivynas, sutriuškintas anglų; nuo to laiko prasidėjo anglų pasaulinis viešpatavimas (aut. past.) (Atgal>>>)
       ²⁵ Pilypas Katalikas, to laikmečio ispanų monarchas, pats didžiausias Anglų Elžbietos priešas (aut. past.) (Atgal>>>)
       ²⁶ Vienuoliškas Šv. Dominyko Ordinas, kurio kompetencijoje ir buvo Inkvizicijos institutas (autoriaus pastaba) (Atgal>>>)
       ²⁷ „Geležinė mergelė“, „ispaniškas batas“ – Inkvizicijos kankinimų įrankiai (autoriaus pastaba) (Atgal>>>)
       ²⁸ Renesanso epochos mokslininkas-humanistas (1462–1525) (autoriaus pastaba) (Atgal>>>)
       ²⁹ Aukščiausias Šventosios Inkvizicijos Tribunolas ((isp. Supremo – aukščiausias) autoriaus pastaba) (Atgal>>>)
       ³⁰ „Tikėjimo aktas“ (port.) – iškilmingas eretikų sudeginimas, turintis šventės bruožų (autoriaus pastaba) (Atgal>>>)
       ³¹ Chuanas iš Aragonijos, Izabelė iš Kastilijos – karališkoji Ispanijos pora, valdžiusi šalį Inkvizicijos steigimo laikais. Torkvemados amžininkai (autoriaus pastaba) (Atgal>>>)
       ³² Žurnalistų duota pravardė Dianai Sleiton, kuri darydavo nusikaltimus ant veido užsidėjusi naktinio drugelio – negyvos galvos kaukę. Apsakymo pagrindas – tikra 23 metų amerikietės – serijinės maniakės-žudikės, sirgusios paranojine šizofrenija, – kuri 1964 m. pavasarį Niujorko mieste nužudė 12 vaikų – istorija. Visuomenės pasipiktinimas jos veiksmais buvo toks didelis, jog, nežiūrint į aiškiai nestabilią žudikės psichiką, valstijos valdžia buvo priversta Dianą Sleiton nuteisti mirties bausme, ją atliekant elektros kėdėje (aut. past.) (Atgal>>>)
       ³³ Vienas iš autoriaus apsakymo pavadinimų (aut. past.) (Atgal>>>)
       ³⁴ Apsakyme panaudoti autentiški Dianos Sleiton pasisakymai teisminio proceso metu (aut. past.) (Atgal>>>)
       ³⁵ Palaimintasis Augustinas (354–430) – autoritetingiausias Vakarų teologijos atstovas (aut. past.) (Atgal>>>)
       ³⁶ Paskutinė ir galutinė kova tarp Gėrio ir Blogio jėgų (aut. past.) (Atgal>>>)
       ³⁷ Viskas įvyksta paslaptyje (lot.) (aut. past.) (Atgal>>>)
       ³⁸ lotyniškai „vienas“ ir „kitas“ (aut. past.) (Atgal>>>)
       ³⁹ palaiminta ir nežinoma žemė (lot.) (aut. past.) (Atgal>>>)
       ⁴⁰ aukščiausieji žemiškos atmosferos sluoksniai (aut. past.) (Atgal>>>)

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt