|
<< Atgal
Jean Cocteau
ORFĖJAS
ORFĖJAS
ERTEBIZAS
POLICIJOS KOMISARAS
TEISMO SEKRETORIUS
ARKLYS
LAIŠKININKO BALSAS
AZRAELIS, 1-asis Mirties padėjėjas
RAFAELIS, 2-asis Mirties padėjėjas
EURIDIKĖ
MIRTIS |
Svetainė Orfėjo viloje. Keista
svetainė. Gerokai panaši į fokusininkų svetaines. Giedras balandžio dangus ir skaisti
jo šviesa neperveikia nuojautos, kad svetainėje viešpatauja paslaptingos jėgos. Net
įprastiniai baldai atrodo įtartini.
Pačiame vidury, lyg ir nišoje, stovi baltas arklys.
Jo kojos labai panašios į žmogaus kojas. Į kairę nuo arklio kita nedidelė niša.
Toje nišoje, apipintoje laurais, stūkso plikas postamentas. Už postamento, dar kairiau,
durys į sodą. Kai tos durys atidarytos, jos užstoja postamentą. Į dešinę nuo arklio
fajansinė prausyklė. Už prausyklės, dar dešiniau stiklinės durys vilą
supančios terasos pusėn, jų langas kiek pradaras į lauką.
Pirmame plane, kairėje, prie sienos didelis
veidrodis. Antrame plane knygų spinta. Dešiniosios pertvaros vidury atviros durys į
Euridikės kambarį.
Scena su nuožulniomis lubomis atrodo kaip uždara
dėžė.
Kambaryje du stalai ir trys baltos kėdės.
Kairėje rašomasis stalas ir viena kėdė. Scenos
dešinėje antrasis stalas, užtiestas grindis siekiančia staltiese, ant jo vaisiai,
lėkštės, grafinas, stiklinės, panašios į kartotininius žonglieriaus mėtomus
daiktus. Už šito stalo, priešais, kėdė; prie jos kairėje kita.
Nereikėtų padidinti ar sumažinti kėdžių
skaičiaus nei kitaip išdėstyti langų ir durų, nes tokia dekoracija naudinga ir
kiekviena detalė vaidina savo vaidmenį kaip įtaisai akrobatų numeryje.
Be žydro dangaus ir tamsiai raudono aksomo juostos
virš gardo durelių, užstojančių arklį iki liemens, jokios spalvos.
Dekoracija atrodo dirbtinė kaip mugės fotografo
aeroplanas ar laivas. Beje, ši dekoracija, kaip fonas pjesės personažams ir įvykiams,
atrodo tokia naivi ir grubi kaip tapytos drobės fonas modeliui fotoportretuose.
PROLOGAS
Aktorius, vaidinantis Orfėją, pasirodo
priešais uždangą.
Ponios, ponai, šis prologas ne autoriaus. Mane
išgirdęs, jis, be abejonės, nustebs. Tragedija, kurią jis patikėjo mums suvaidinti,
labai paini. Todėl aš paprašysiu Jus palaukti iki galo ir tik tada pareikšti savo
nuomonę, jei mūsų darbas jums nepatiks. Mes vaidiname labai aukštai ir be apsauginių
diržų, štai kodėl aš jus to prašau. Menkiausias garsas ne laiku ir mes, mano
draugai ir aš, galime užsimušti.
I SCENA
II SCENA
III SCENA
IV SCENA
V SCENA
VI SCENA
VII SCENA
VIII SCENA
IX SCENA
X SCENA
XI SCENA
XII SCENA
XIII SCENA
Į viršų
I SCENA
Orfėjas, Euridikė, arklys.
Orfėjas prie stalo kairėje. Žiūri į
spiritistų abėcėlę. Euridikė sėdi dešinėje, prie padengto stalo.
EURIDIKĖ. Ar galiu pajudėti?
ORFĖJAS. Palauk dar sekundę.
EURIDIKĖ. Jis nebebeldžia.
ORFĖJAS. Po pirmos raidės jis kartais daro
ilgą pauzę.
EURIDIKĖ. Spėja kitas.
ORFĖJAS. Aš tave prašiau, ar ne?
EURIDIKĖ. Pripažink, tas žodis amžinai
kartojasi.
ORFĖJAS. D, d... Arkly, varyk toliau. Na,
greitai, po raidės d... Aš klausau.
EURIDIKĖ. Kokia kantrybė! Tau juk visada
trūksta atkaklumo, o su arkliu jo užtenka.
ORFĖJAS. Aš klausau. Na, arkly! D, d, o po
raidės d? (Arklys pasimuisto). Tu muistaisi. Tuojau kalbėsi. Kalbėk. Diktuok
mums raidę po raidės d. (Arklys bilsnoja kanopa, Orfėjas skaičiuoja) A, b, c,
č, d, e, ė. Tai raidė ė? (Arklys linkčioja galvą)
EURIDIKĖ. Žinoma.
ORFĖJAS (įsiutęs). Cit. (Arklys
bilsnoja) A, b, c, č, d, e, ė, f, g, h, i, y, j, k. (Euridikei) Draudžiu tau
juoktis. K, tikrai raidė k? D, ė, k, dėk? Aš blogai suskaičiavau. Arkly! Ar tikrai
raidė k? Jei taip, bilstelėk vieną kartą, jei ne du kartus. (Arklys bilsteli
vieną kartą)
EURIDIKĖ. Nebūk įkyrus.
ORFĖJAS. Klausyk, aš geruoju tave prašau:
sėdėk ramiai. Niekas taip netrikdo arklio kaip tie, kurie netiki. Eik į savo kambarį
arba tylėk.
EURIDIKĖ. Nepraversiu daugiau burnos.
ORFĖJAS. Tuo geriau. (Arkliui) Dėk,
dėk... o po dėk? D, ė, k, dėk. Aš klausau. Sakyk. Sakyk man, arkly. Arkly! Na,
drąsiau. Po raidės k? (Arklys bilsnoja, Orfėjas skaičiuoja) A, b, c, č, d, e,
ė, f, g, h, i, y, j, k, l, m. n, o, p, r, s, š, t, u. (Tyla) U. Raidė u. Raidė
u, brangioji ponia! (Arklys bilsnoja) A, b, c, č, d, e, ė, f, g, h, i. Dėkui!
Dėkui! Tai buvo dėkui! Tai viskas? Tik dėkui? (Arklys linkčioja galvą)
Nuo-sta-bu. Matai, Euridike? Jei būčiau klausęs tavo iškrypusio proto, būčiau
galėjęs tau patikėti, būčiau galėjęs pasiduoti silpnybei ir leistis įtikinamas...
Tik dėkui, nuo-sta-bu!
EURIDIKĖ. Kodėl?
ORFĖJAS. Kaip tai kodėl?
EURIDIKĖ. Kodėl nuostabu? Tas dėkui neturi
jokios prasmės.
ORFĖJAS. To betrūko! Praėjusią savaitę
šis arklys man padiktavo vieną labiausiai jaudinančių frazių.
EURIDIKĖ. O!..
ORFĖJAS. ...padiktavo vieną labiausiai
jaudinančių frazių. Aš ketinu ją panaudoti poezijai pertvarkyti. Aš įamžinu savo
arklį, o tu dar stebiesi išgirdusi, kad jis man sako dėkui. Tas dėkui takto
viršūnė. O aš maniau... (Apkabina arklio kaklą)
EURIDIKĖ. Klausyk, Orfėjau, mielasis, nebark
manęs. Būk teisingas. Prisipažink, kad po tos garsiosios frazės tu gavai vieną
žodį, tik vieną, ir tas žodis visai nepoetiškas.
ORFĖJAS. Argi mes žinom, kas poetiška ir
kas nepoetiška.
EURIDIKĖ. Aglaonikė sukiodavo stalus, ir jos
stalas visada atsakydavo tuo žodžiu.
ORFĖJAS. Nieko sau! To dar betrūksta, kad į
mūsų reikalus įveltume tą personą. Aš jau esu tau sakęs, kad nebenoriu apie ją
girdėti! Tai moteris, kuri geria, vedžioja tigrus, suka mūsų žmonoms galvas, trukdo
merginoms ištekėti.
EURIDIKĖ. Betgi tai mėnesio kultas.
ORFĖJAS. Puiku! Aš tau pavedu ją ginti.
Grįžk pas bakchantes, jei jų papročiai tau patinka.
EURIDIKĖ. Aš tave erzinu. Tu gerai žinai,
jog myliu tik tave ir tau tereikėjo tik pamoti, kad palikčiau tą aplinką.
ORFĖJAS. Graži aplinka. Niekada
neužmiršiu, kokiu balsu Aglaonikė man pasakė: Veskitės ją, nes ji sutinka. Paikos
moterys dievina menininkus. Juoksis tas, kas juoksis paskutinis.
EURIDIKĖ. Man nuo to šiurpas perbėgo per
nugarą.
ORFĖJAS. Jei aš vėl ją susitikčiau! (Trenkia
rašaline į stalą)
EURIDIKĖ. Orfėjau, mano poete...
Pažiūrėk, koks pasidarei nervingas, kai parsivedei arklį. Anksčiau, būdavo,
juokiesi, glaudi mane, sūpuoji; turėjai puikią padėtį. Buvai gerbiamas, turtingas.
Rašei eiles, kurias graibstydavo vieni kitiems iš rankų ir visa Trakija deklamuodavo
atmintinai. Šlovinai saulę. Buvai jos žynys ir vienas vadų. Bet atsiradus arkliui
viskas baigėsi. Mes apsigyvenome kaime. Tu palikai savo postą ir nebenori rašyti. Visas
tavo gyvenimas dabar popinti arklį, klausinėti arklį ir laukti, ką arklys tau
atsakys. Tai nerimta.
ORFĖJAS. Nerimta? Mano gyvenimas pradėjo
švinkti, gesti, dvokti sėkme ir mirtimi. Saulė ir mėnuo abu labu tokiu. Man
belieka naktis. Ir ne kitų naktis. Mano naktis. Šis arklys pasineria į mano naktį ir
iškyla iš ten kaip naras. Parneša iš ten frazių. Ar tu nejauti, kad menkiausia tų
frazių stulbina labiau negu visi eilėraščiai. Atiduočiau pilną savo raštų rinkinį
už vieną tų trumpų frazių, kuriose aš girdžiu save, kaip kriauklėje girdime
jūrą. Nerimta? Ko tau reikia, mano mažyte? Aš atrandu pasaulį. Keičiu odą. Gaudau
nežinomybę.
EURIDIKĖ. Tu tuojau man dar pacituosi
garsiąją frazę.
ORFĖJAS (oriai). Taip. (Jis vėl
eina prie arklio ir deklamuoja) Ponia Euridikė dabar eis ramiai atgal, siaubingą
tamsų Aidą išvaikščiojus.
EURIDIKĖ. Ši frazė neturi jokios prasmės.
ORFĖJAS. Prasmės čia tikrai yra. Gerai
įtempk ausis. Klausykis paslapties. Euridikė dabar eis ramiai atgal būtų šiaip
kokia, o čia ponia Euridikė! Ponia Euridikė dabar eis ramiai atgal tas
eis! Būsimasis laikas! Ir pabaiga: siaubingą tamsų Aidą išvaikščiojus.
Turėtum būti patenkinta, kad kalbu apie tave.
EURIDIKĖ. Tai ne tu kalbi... (Rodydama į
arklį) Tai jis.
ORFĖJAS. Nei jis, nei aš, nei kas kitas. Ką
mes žinome? Kas kalba? Mes stumdomės tamsoje; mes iki kaklo pasinėrę į antgamtinį
pasaulį. Žaidžiame slėpynių su dievais. Mes nežinome nieko, nieko o nieko. Ponia
Euridikė dabar eis ramiai atgal, siaubingą tamsų Aidą išvaikščiojus tai ne
frazė. Tai eilėraštis, sapnų eilėraštis, mirties gelmių gėlė.
EURIDIKĖ. Ir tu manai įtikinsiąs pasaulį?
Įkalbėsiąs, kad poezijai sukurti gana parašyti frazę? Viliesi su ta arklio fraze
sulauksiąs sėkmės?
ORFĖJAS. Ne sėkmė man rūpi, ne arklys ir
ne pasaulį rūpi įtikinti. Beje, aš esu nebe vienas.
EURIDIKĖ. Nekalbėk man apie savo publiką.
Keturi ar penki beraščiai netašyti bernai, kurie laiko tave anarchistu, ir tuzinas
galvijų, trokštančių pasižymėti.
ORFĖJAS. Man to maža. Tikiuosi vieną
gražią dieną sužavėti tikrus gyvulius.
EURIDIKĖ. Jei niekini sėkmę, tai kam siunti
tą frazę į Trakijos konkursą? Kam teiki tokią svarbą prizui?
ORFĖJAS. Reikia mesti bombą. Reikia sukelti
skandalą. Reikia audros, kuri atgaivintų orą. Visi dūsta. Nebekvėpuoja.
EURIDIKĖ. Mes buvome tokie ramūs.
ORFĖJAS. Per daug ramūs.
EURIDIKĖ. Tu mylėjai mane.
ORFĖJAS. Aš tave myliu.
EURIDIKĖ. Tu myli arklį. Aš antroje
vietoje.
ORFĖJAS. Kvailutė. Čia visai kitas dalykas.
(Išsiblaškęs bučiuoja Euridikę ir eina prie arklio) Argi ne, drauguži? Argi
ne, brolyti? Na? Myli savo bičiulį? Nori cukraus? Tai pabučiuok mane. Va...va... Koks
jis gražus! Imk. (Išsitraukia iš kišenės cukraus ir duoda arkliui) Puiku.
EURIDIKĖ. Aš nebeegzistuoju. Numirčiau, o
tu nepastebėtum.
ORFĖJAS. Mes buvome numirę ir patys to
nepastebėjom.
EURIDIKĖ. Eikš pas mane.
ORFĖJAS. Deja! Aš turiu išeiti. Einu į
miestą ruoštis konkursui. Rytoj paskutinė diena. Negaliu gaišti nė minutės.
EURIDIKĖ (karštai). Orfėjau! Mano
Orfėjau!..
ORFĖJAS. Matai šį pliką postamentą? Ant
jo pastatysiu tik savęs vertą biustą.
EURIDIKĖ. Jie tave apmėtys akmenimis.
ORFĖJAS. Iš jų pasidarysiu savo biustą.
EURIDIKĖ. Saugokis bakchančių.
ORFĖJAS. Aš jų nepažįstu.
EURIDIKĖ. Bet jų yra. Jos moka patikti. Aš
žinau jų metodus. Aglaonikė tavęs nekenčia. Ji tikriausiai dalyvaus konkurse.
ORFĖJAS. O! Ta moteris! Ta moteris!
EURIDIKĖ. Būk teisingas. Ji talentinga.
ORFĖJAS. Tikrai?
EURIDIKĖ. Aišku, turiu galvoj siaubo
žanrą. Tam tikru požiūriu, tam tikra prasme ji talentinga. Jos meninė išraiška
graži.
ORFĖJAS. Tik pamanykit. Tam tikru
požiūriu... tam tikra prasme... Negi bakchantės tave išmokė šitaip kalbėti? Jei
taip, tai tam tikra prasme jos meninė išraiška tau patinka. Tam tikru požiūriu tu
aprobuoji mano mirtinus priešus. Ir tu myli mane, ir tariesi mane mylinti. Na gerai, tuo
požiūriu ir ta prasme aš pareiškiu, kad man jau gana, kad esu ujamas ir kad arklys
vienintelis padaras, kuris čia moka su manim elgtis. (Trenkia kumščiu į stalą)
EURIDIKĖ. Nėr čia ko viską daužyti.
ORFĖJAS. Viską daužyti. To jau per daug.
Ponia kasdien išdaužia langą, o dabar štai aš viską daužau.
EURIDIKĖ. Pirmiausia...
ORFĖJAS (žingsniuodamas po kambarį).
Aš žinau, ką tu pasakysi. Pasakysi, kad šiandien dar neišdaužei lango.
EURIDIKĖ. Bet...
ORFĖJAS. Na gerai, daužk, daužk, sakau,
daužk langą.
EURIDIKĖ. Kaip tu gali toks pasidaryti?
ORFĖJAS. Mat koks suktumas. Tu nedauži
lango, nes aš išeinu...
EURIDIKĖ (gyvai). Ką tu nori tuo
pasakyti?
ORFĖJAS. Tai tu manai, kad aš aklas? Tu
kasdien išdauži langą, kad ateitų stiklius.
EURIDIKĖ. Na taip, aš išdaužiu langą, kad
ateitų stiklius. Tai šaunus, širdingas vaikinas. Jis klausosi manęs. Žavisi tavimi.
ORFĖJAS. Pernelyg malonus.
EURIDIKĖ. Ir kai tu klausinėji arklį ir
palieki mane visiškai vieną, aš išdaužiu langą. Tikiuosi, nepavyduliauji?
ORFĖJAS. Aš pavyduliauju? Pavyduliauju
kažkokiam vaikėzui stikliui? Kodėl negalėčiau pavyduliauti ir Aglaonikei? To
betrūko! Na, kadangi tu atsisakai išdaužti langą, aš jį išdaušiu. Man nuo to
palengvės. (išdaužia langą. Pasigirsta: Stikliau! Stikliau! Stikliau!)
Ei! Stikliau! Jis ateina. Pavyduliauju?
Prie turinio
II SCENA
Tie patys, Ertebizas.
Ertebizas pasirodo balkone. Saulė plieskia į
jo stiklus. Jis įeina, priklaupia ant vieno kelio ir susikryžiuoja ant krūtinės
rankas.
ERTEBIZAS. Laba diena, ponai ir ponios.
ORFĖJAS. Laba diena, mano mielas. Tai aš,
AŠ, išdaužiau langą. Įstatykite stiklą. Aš jus palieku. (Euridikei)
Brangioji, jūs prižiūrėsite darbą. (Arkliui) Ar myli savo poetą? (Bučiuoja
jį) Iki vakaro. (Išeina)
Prie turinio
III SCENA
Euridikė, Ertebizas.
EURIDIKĖ. Matote. Aš nieko
neišsigalvoju.
ERTEBIZAS. Neįtikėtina.
EURIDIKĖ. Jūs mane suprantat.
ERTEBIZAS. Vargšė ponia.
EURIDIKĖ. Nuo tada, kai šis arklys ėmė
sekti paskui ji gatve, nuo tada, kai jis parsivedė jį namo, nuo tada, kai jis apsigyveno
pas mus, nuo tada, kai jie ėmė kalbėtis...
ERTEBIZAS. Arklys jam vėl kalbėjo?
EURIDIKĖ. Pasakė jam dėkui.
ERTEBIZAS. Jis moka su juo elgtis.
EURIDIKĖ. Žodžiu, jau mėnuo, kai mūsų
gyvenimas pasidarė kančia.
ERTEBIZAS. Nejaugi jūs galite pavyduliauti
arkliui?
EURIDIKĖ. Geriau jau žinočiau, kad jis turi
meilužę.
ERTEBIZAS. Ką jūs sakote?..
EURIDIKĖ. Jeigu ne jūs, jeigu ne jūsų
draugystė, aš jau būčiau pamišusi.
ERTEBIZAS. Brangioji Euridike.
EURIDIKĖ (žiūri į veidrodį su
šypsena). Įsivaizduokit, man žybtelėjo šviesos spindulėlis. Jis susivokė, kad
aš kasdien išdaužiu langą. Tada aš, užuot atsakiusi, jog daužau tam, kad baltos
stiklo šukės atneštų laimę, pasakiau, jog daužau tam, kad ateitumėt jūs.
ERTEBIZAS. Aš maniau...
EURIDIKĖ. Palaukit. Jis man pakėlė sceną
ir išdaužė langą. Turbūt pavyduliauja.
ERTEBIZAS. Kaip jūs jį mylit...
EURIDIKĖ. Juo jis man blogesnis, juo labiau
jį myliu. Man jau pasirodė, kad jis pavyduliauja Aglaonikei.
ERTEBIZAS. Aglaonikei?
EURIDIKĖ. Jis nekenčia visko, kas siejasi su
ankstesniąja mano aplinka. Štai kodėl aš nuogąstauju, kad mes nepadarytume kokios
baisios kvailystės. Kalbėkim tyliai. Aš vis bijau, kad tas arklys manęs neišgirstų.
Jie pirštų galais nustypčioja prie nišos.
ERTEBIZAS. Jis miega.
Jie sugrįžta į pirmą planą.
EURIDIKĖ. Ar matėt Aglaonikę?
ERTEBIZAS. Taip.
EURIDIKĖ. Orfėjas jus užmuštų, jei
sužinotų.
ERTEBIZAS. Nesužinos.
EURIDIKĖ (pasivedėja jį dar toliau nuo
arklio, link savo kambario).Jūs turite... tą daiktą?
ERTEBIZAS. Turiu.
EURIDIKĖ. Kas tai per daiktas?
ERTEBIZAS. Cukraus gabaliukas.
EURIDIKĖ. Kaip ji laikėsi?
ERTEBIZAS. Labai paprastai. Pasakė man:
Sauso niekas neklauso. Štai nuodai, atneškite man laišką.
EURIDIKĖ. Tas laiškas jai labai nemalonus.
ERTEBIZAS. Ji netgi pridūrė: Kad mažytė
nesusikompromituotų, aš jums duodu voką. Adresas užrašytas mano pačios ranka. Jai
tereikės įdėti laišką ir užklijuoti. Neliks jokios žymės, kad mes padarėm
mainus.
EURIDIKĖ. Orfėjas jai neteisingas. Ji gali
padaryti labai daug gero. Ar ji buvo viena?
ERTEBIZAS. Su drauge. Ta aplinka ne jums.
EURIDIKĖ. Iš tikro. Bet man neatrodo, kad
Aglaonikė bloga mergina.
ERTEBIZAS. Saugokitės gerų merginų ir
šaunių vaikinų. Štai jūsų cukrus.
EURIDIKĖ. Ačiū... (Su baime ima cukrų
ir eina prie arklio) Aš bijau.
ERTEBIZAS. Atsisakot?
EURIDIKĖ. Neatsisakau, bet bijau.
Prisipažįstu, kai pasvarstau šaltu protu ir kai jau reikia tai padaryti, man trūksta
drąsos. (Grįžta prie rašomojo stalo) Ertebizai?
ERTEBIZAS. Ką?
EURIDIKĖ. Mano mielas Ertebizai. Ar jūs
nesutiktumėt...
ERTEBIZAS. O! O! Man labai sunku įvykdyti
jūsų prašymą.
EURIDIKĖ. Sakėte, kad dėl manęs
padarytumėt viską.
ERTEBIZAS. Ir dabar taip sakau, bet...
EURIDIKĖ. Ak, mano brangusis, jei jums tai
bent kiek nemalonu...nekalbėkim daugiau apie tai.
ERTEBIZAS. Duokit man cukrų.
EURIDIKĖ. Ačiū. Jūs tikras drąsuolis.
ERTEBIZAS. Tik kažin ar ims iš mano rankų.
EURIDIKĖ. Pabandykit vis dėlto.
ERTEBIZAS (šalia arklio).
Prisipažįstu, nelabai tvirtai laikausi ant kojų.
EURIDIKĖ. Būkit vyras. (Žingteli
dešinėn ir sustoja prie savo kambario durų)
ERTEBIZAS. Na. (Silpnu balsu) Arkly...
Arkly...
EURIDIKĖ (žiūrėdama pro langą).
Dangau, Orfėjas! Grįžta. Eina per sodą. Greit, greit, dėkitės, kad dirbat.
Ertebizas meta cukrų ant padengto stalo ir
pristumia stalą prie sienos tarp lango ir kambario durų.
Lipkit ant kėdės.
Ertebizas lipa ant kėdės prie stiklinių
durų ir dedasi matuojąs. Euridikė susmunka į kėdę prie rašomojo stalo.
Prie turinio
IV SCENA
Tie patys, Orfėjas.
ORFĖJAS. Pamiršau gimimo liudijimą. Kur
aš jį pasidėjau?
EURIDIKĖ. Ant knygų spintos, kairėje. Gal
surasti?
ORFĖJAS. Sėdėk. Pats susirasiu.
Jis eina pro arklį, paglosto, paima kėdę,
ant kurios stovi Ertebizas, ir nusineša. Ertebizas lieka ta pačia poza kyboti ore.
Euridikė vos susilaiko nesurikusi. Orfėjas, nieko nepastebėdamas, lipa ant kėdės prie
knygų spintos ir sako: Na va, pasiima gimimo liudijimą, nulipa nuo kėdės,
nuneša į vietą po Ertebizo kojomis ir išeina.
Prie turinio
V SCENA
Euridikė, Ertebizas.
EURIDIKĖ. Ertebizai! Sakykit, kas tai per
stebuklas?
ERTEBIZAS. Koks stebuklas?
EURIDIKĖ. Tai gal sakysit, kad nieko
nepastebėjot ir kad visai natūralu, kai žmogus, iš po kurio ištraukia kėdę, užuot
nukritęs, lieka kyboti ore?
ERTEBIZAS. Kyboti ore?
EURIDIKĖ. Dėkitės nustebęs, betgi aš
mačiau. Jūs laikėtės ore. Kybojote ore per pusmetrį nuo žemės. Aplinkui buvo
tuštuma.
ERTEBIZAS. Aš neatsistebiu jumis.
EURIDIKĖ. Gerą minutę buvote tarp dangaus
ir žemės.
ERTEBIZAS. Tai neįmanoma.
EURIDIKĖ. Kaip tik todėl, kad tai
neįmanoma, jūs ir turite man paaiškinti.
ERTEBIZAS. Jus tvirtinat, kad aš be jokios
atramos laikiausi tarp lubų ir grindų?
EURIDIKĖ. Nemeluokit, Ertebizai! Aš jus
mačiau; savo akimis mačiau. Vos vos įstengiau ištverti nesurikusi. Šituose
pamišėlių namuose jūs buvot paskutinė mano priebėga, vienintelė būtybė, kuri
nekėlė man baimės ir šalia kurios aš atgaudavau pusiausvyrą. Bet nors ir gyveni su
kalbančiu arkliu, bičiulis, sklandantis ore, atrodo labai įtartinai. Nesiartinkit prie
manęs! Palaukit, man šiurpsta oda net nuo jūsų švytinčios nugaros. Sakykit, kaip
čia buvo, Ertebizai? Aš jūsų klausau.
ERTEBIZAS. Neturiu ko aiškintis. Arba aš
sapnuoju, arba jūs sapnavot.
EURIDIKĖ. Taip, sapne kartais darai taip,
kaip jūs darėte, bet juk mes, nei vienas, nei kitas, nemiegojome.
ERTEBIZAS. Tikriausiai jus suklaidino
miražas, atsiradęs tarp mano ir jūsų stiklų. Kartais daiktai meluoja. Mugėje esu
matęs nuogą moterį, vaikščiojančią lubomis.
EURIDIKĖ. Čia nebuvo jokio mechanizmo.
Atrodė gražu ir baisu. Kokią sekundę aš jus mačiau baisų kaip katastrofą ir
gražų kaip vaivorykštę. Jūs buvot riksmas žmogaus, krintančio pro langą, ir
žvaigždžių tyla. Jūs mane gąsdinat. Aš per daug atvira, kad galėčiau slėpti tai
nuo jūsų. Jei norite tylėti, tylėkite, bet mūsų santykiai nebegali būti tokie pat.
Aš maniau, kad jūs paprastas, o jūs sudėtingas. Maniau, kad jūs mūsiškis, o jūs
arklio padermės.
ERTEBIZAS. Euridike, nekankinkit manęs...
Jūsų balsas kaip lunatiko. Tai jūs mane gąsdinat.
EURIDIKĖ. Nesinaudokit Orfėjo metodu.
Nemaišykit vaidmenų. Nebandykit manęs įtikinti, kad aš pamišėlė.
ERTEBIZAS. Euridike, aš jums prisiekiu...
EURIDIKĖ. Nieko nepadės, Ertebizai. Aš
nebetikiu jumis.
ERTEBIZAS. Ką daryti?
EURIDIKĖ. Palaukite. (Eina prie knygų
spintos, lipa ant kėdės, ištraukia knygą, atskleidžia, išima iš jos laišką ir
deda ją atgal į vietą) Duokit man Aglaonikės voką. (Jis paduoda) Ačiū. (Ji
įkiša laišką į voką ir lyžteli klijus) Ai!
ERTEBIZAS. Įsipjovėt liežuvį?
EURIDIKĖ. Ne, bet tų klijų keistas skonis.
Imkit voką. Nuneškit Aglaonikei. Eikit.
ERTEBIZAS. Stiklas neįstatytas.
EURIDIKĖ. Apsieisiu be stiklo. Eikit.
ERTEBIZAS. Jūs norit, kad aš išeičiau.
EURIDIKĖ. Man reikia pabūti vienai.
ERTEBIZAS. Jūs pikta.
EURIDIKĖ. Aš nemėgstu skraidančių
melagių.
ERTEBIZAS. Tokie žiaurūs žodžiai jus
žemina.
EURIDIKĖ. Gal ir žiaurūs.
ERTEBIZAS (ima savo krepšelį). Jūs
gailėsitės, kad mane įskaudinot. (Tyla) Tai mane vejat?
EURIDIKĖ. Paslaptys mano priešai. Aš
nusprendžiau su jom kovoti.
ERTEBIZAS. Išeinu. Noriu jums patikti savo
klusnumu. Sudie, ponia.
EURIDIKĖ. Sudie.
Jie prasilenkia. Euridikė žengia į savo
kambarį. Ertebizas atidaro duris ir išeina. Durys lieka praviros. Matyti, kaip blizga
saulėje nejudri jo nugara. Staiga Euridikė stabteli, jos veidas persimaino. Ji
susvyruoja, griebiasi už širdies ir ima šaukti:
Ertebizai! Ertebizai! Greičiau, greičiau...
ERTEBIZAS (grįždamas). Kas yra?
EURIDIKĖ. Gelbėkit!..
ERTEBIZAS. Jūs šalta kaip ledas, jūs
pažaliavusi!
EURIDIKĖ. Mane traukia paralyžius. Širdis
daužosi. Pilvas dega.
ERTEBIZAS. Vokas!
EURIDIKĖ. Kaip, vokas?
ERTEBIZAS (šaukia). Aglaonikės vokas.
Jūs jį palaižėt. Sakėt, kad jo keistas skonis.
EURIDIKĖ. Ak nelaimingoji! Bėkit greitai.
Parveskit Orfėją. Aš mirštu. Aš noriu pamatyti Orfėją. Orfėjau! Orfėjau!
ERTEBIZAS. Negaliu jūsų palikti vienos.
Reikia turbūt kažką daryti, išgerti priešnuodžių.
EURIDIKĖ. Aš žinau tuos bakchančių
nuodus. Jie paralyžiuoja. Niekas manęs neišgelbės. Bėkit greitai. Parveskit Orfėją.
Aš noriu dar jį pamatyti. Noriu, kad jis man atleistų. Aš myliu jį, Ertebizai. Man
skauda. Jei dvejosit, bus per vėlu. Maldauju atsiklaupusi. Ertebizai, Ertebizai, jūs
geras, jūs manęs gailitės. Ai! Lyg kas peiliais bado tarp šonkaulių. Greitai,
greitai, bėkit, lėkte lėkit! Trumpiausiu keliu. Jeigu jis grįžta, sutiksite kelyje.
Aš einu, atsigulsiu savo kambary ir lauksiu jūsų. Padėkit man. (Ertebizas ją veda
iki jos kambario) Greitai, greitai, greitai. (Ji dingsta. Ertebizui darant duris,
vėl išeina iš kambario) Ertebizai, klausykit, jeigu jūs žinote, kaip galima...
na... kaip ką tik padarėte... kaip galima akimirksniu persikelti iš vienos vietos į
kitą... Nepykite ant manęs, aš buvau susinervinusi, buvau kalta. Aš jus labai myliu,
Ertebizai... Išbandykite viską. Ai! (Grįžta į kambarį)
ERTEBIZAS. Aš jį parvesiu, prižadu jums. (Išeina)
Akimirkų scena lieka tuščia. Pasikeičia
apšvietimas. Per visą tolesniąją sceną tylus sinkopiškas būgnų dundesys.
Prie turinio
VI SCENA
Mirtis, Azraelis, Rafaelis.
Mirtis, lydima dviejų savo padėjėjų, įeina
į sceną pro veidrodį. Ant puošnios suknelės apsivilkusi manto. Jos padėjėjai su
chirurgų chalatais. Vos matyti akys. Kitą veido dalį dengia drobinė kaukė. Guminės
pirštinės. Jie neša du didelius juodus, labai elegantiškus lagaminus. Mirtis eina
greitai ir sustoja vidury kambario.
MIRTIS. Paskubėkime.
RAFAELIS. Kur ponia liepsite pastatyti
lagaminus?
MIRTIS. Ant grindų, nesvarbu kur. Azraelis
jums paaiškins. Azraeli, paimk manto.
Šis nuvelka manto.
RAFAELIS. Bijau suklysti, todėl ir darau
kvailystes.
MIRTIS. Per porą dienų juk negalite išmokti
Azraelio amato. Azraelis man tarnauja jau keletą amžių. Iš pradžių jis buvo toks pat
kaip jūs. Chalatą.
Azraelis iš vieno lagamino ištraukia baltą
chalatą ir padeda Mirčiai jį apsivilkti ant puošnios suknelės.
AZRAELIS (Rafaeliui). Išimk
metalines dėžes ir sudėk ant stalo. Ne, pirma servetėles. Užtiesk stalą
servetėlėmis.
MIRTIS (eidama prie prausyklės).
Azraelis jums pasakys, kad aš reikalauju tvarkos ir švaros kaip laive.
RAFAELIS. Taip, ponia. Atleiskit man, ponia...
aš buvau išsiblaškęs; žiūrėjau į šitą arklį.
MIRTIS (plaudamasi rankas). Jis jums
patinka, tas arklys?
RAFAELIS. O taip, ponia, labai.
MIRTIS. Koks jūs vaikas! Esu tikra, kad
norėtumėt jį turėti. Tai labai paprastas dalykas. Azraeli, spiritą. (Rafaeliui)
Ant kito stalo rasite gabaliuką cukraus.
RAFAELIS. Taip, ponia, jis čia guli.
MIRTIS. Duokite jam. Jei neės, aš pati
paduosiu. Azraeli, gumines pirštines. Ačiū.
RAFAELIS. Ponia, arklys neėda cukraus.
MIRTIS (imdama cukrų). Ėsk, arkly,
aš to noriu.
Arklys ėda, traukiasi tolyn ir dingsta. Nišą
uždengia juoda užuolaida.
Na va. (Rafaeliui) Jis jūsų.
RAFAELIS. Ponia labai gera.
MIRTIS (maudamasi pirštinę ant kairės
rankos). Dar prieš savaitę jūs manėte, kad aš skeletas su drobule ir dalgiu.
Vaizdavotės baidyklę, baubą...
RAFAELIS. O, ponia!..
Jiems kalbantis, Azraelis uždengia veidrodį
drobe.
MIRTIS (eidama paimti kėdės, kurią
Ertebizas paliko stiklinėse duryse). Taip, taip, taip. Visi panašiai galvoja. Bet,
mano mielas berniuk, jei aš būčiau tokia, kokią žmonės nori mane matyti, jie mane
matytų. O aš turiu ateiti pas juos nematoma. (Ji stato kėdę prie rampos, vidury)
Azraeli, patikrinkite kontaktą.
AZRAELIS. Yra, ponia.
Duslus elektrinės mašinos ūžesys.
MIRTIS (išsitraukia iš chalato
nosinę). Puiku, Rafaeli, malonėkite man užrišti akis šia nosine. (Kol Rafaelis
jai riša akis) Turime septintą bangą ir zoną septyni - dvylika. Viską nustatykite
ant keturių. Jei aš didinsiu, sukite iki penkių. Jokiu būdu neperženkite penkių.
Stipriai suveržkite. Užmegzkite dvigubą mazgą. Ačiū. Jus savo postuose?
Azraelis ir Rafaelis stovi prie stalo šalia
vienas kito, sukišę rankas į metalines dėžes
Pradedu. (Eina prie kėdės. Rankomis daro lėtus
judesius, tarsi masažuotų ir hipnotizuotų nematomą galvą)
RAFAELIS (labai tyliai). Azraeli...
AZRAELIS (taip pat). Cit...
MIRTIS. Kalbėkit, kalbėkit, jūs man
netrukdot.
RAFAELIS. Azraeli, kur Euridikė?
MIRTIS. Aš to ir laukiau. Matai, Azraeli,
visiems kyla tas pats klausimas! Paaiškink jam.
AZRAELIS. Mirtis, norėdama pasiekti gyvenimo
daiktus, turi pereiti sferą, kuri juos deformuoja ir perkelia į kitą vietą. Mūsų
prietaisai leidžia jai pasiekti juos ten, kur jinai juos mato, tad nereikia skaičiuoti
ir gaišti daug laiko.
RAFAELIS. Tai tas pat kaip šauti į žuvį
vandenyje šaunamuoju ginklu.
MIRTIS (Juokdamasi). Gal ir taip. (Rimtai)
Azraeli, paruošk man ritę.
AZRAELIS. Klausau, ponia... Ar ponia žino,
kur Ertebizas?
MIRTIS. Veda Orfėją namo iš miesto.
RAFAELIS. Jeigu jie bėga bėgte, ar
suspėsime baigti?
MIRTIS. Tuo pasirūpins Azraelis. Jis keičia
mūsų greičius. Valanda man turi būti minutė jiems.
AZRAELIS. Rodyklė peržengė penkis. Poniai
duoti ritę?
MIRTIS. Prijunk ir duok.
Azraelis dingsta Euridikės kambaryje ir
grįžta į sceną su rite. Mirtis skaičiuoja žingsnius nuo kėdės iki kambario. Paskui
sustoja veidu į duris. Azraelis jai paduoda ritę lyg ir automatinį metrą, į kurį
susivynios iš kambario balta juosta.
AZRAELIS. Rafaeli, ar turite chronometrą?
RAFAELIS. Pamiršau!
AZRAELIS. Va gražiausia!
MIRTIS. Nesinervinkit. Yra vienas labai
paprastas būdas.
Tyliai šnabžda Azraeliui*
* Režisierius, bijantis veiksmu
nutraukti paslapties uždangą tarp scenos ir salės, gali šį fragmentą pakeisti
neaiškiu pokalbiu pakuždomis.
MIRTIS. Yra vienas labai paprastas būdas. (Šnabžda
Azraeliui).
Azraelis grįžta prie stalo, šnabžda
Rafaeliui.
MIRTIS. Ar supratot?
MIRTIS. Na, pirmyn.
AZRAELIS. Rafaeli!
MIRTIS. Kas yra?
RAFAELIS. Teisingai. (Eina į Euridikės
kambarį)
MIRTIS. Rafaeli, paskubėkit, paskubėkit...
AZRAELIS (eina prie rampos). Ponios,
ponai. Mirtis man liepia paklausti susirinkusiųjų, ar koks žiūrovas nebūtų toks
malonus paskolinti jai laikrodį? (Ponui pirmoje eilėje, keliančiam ranką)
Ačiū, pone. Rafaeli, prašom paimti iš pono laikrodį.
Veiksmas scenoje.
MIRTIS. Ar supratot?
AZRAELIS. Veikit!
Būgno dundesys. Juosta trūkteli ir ima
vyniotis iš kambario į dėžę, kurią laiko Mirtis. Azraelis ir Rafaelis scenos gale
nusigręžia. Azraelis skaičiuoja modamas ranka kaip bokso teisėjas. Rafaelis lėtai
duoda ženklus, panašius į laivo signalizaciją.
AZRAELIS. Op!
Būgno dundesys nutyla. Rafaelis sustingsta.
Juosta sustoja. Mirtis puola į kambarį. Išeina iš ten be raiščio ant akių su
pririštu ant juostos galo spurdančiu balandžiu. Mašinos nebegirdėti.
MIRTIS. Uf! Rafaeli, greit, greit žirkles.
(Bėga į balkoną) Eikit šen, nukirpkit. (Jis nukerpa juostą, balandis
nuskrenda) Suvyniokit juostą. Azraeli, parodyk jam. Tai labai paprasta. Leisk jam,
jis turi išmokti.
Azraelis ir Rafaelis sukrauna į lagaminus
metalines dėžes, chalatą ir kt. Mirtis pasiremia ant dešiniojo stalo. Labai nuvargusi
žiūri į erdvę. Dešine ranka ir plaštaka lėtai persibraukia per kaktą tarsi
bundantis lunatikas, tarsi stengdamasi atsipeikėti po hipnozės.
AZRAELIS. Viskas sudėta, ponia.
MIRTIS. O dabar uždarykite, užsekite. Aš
pasiruošusi. Paduokite manto.
Kol Rafaelis uždarinėja lagaminus, Azraelis
apsiaučia jai pečius manto.
Ar nieko nepaliekame?
AZRAELIS. Ne, ponia.
MIRTIS. Tai eime.
PONAS IŠ PARTERIO. Ei!
AZRAELIS. A, taip, taip!
MIRTIS. Kas yra?
AZRAELIS. Laikrodį, Rafaeli, nuneškit ponui
laikrodį ir padėkokit.
Veiksmas scenoje.
MIRTIS. Rafaeli, greičiau, greičiau.
RAFAELIS. Aš jau, ponia.
Mirtis nuskuba prie veidrodžio ir, sustojusi
prieš jį, ištiesia ranką. Paskui žengia į jį. Jos padėjėjai seka pavymui. Daro
tą patį ką ir ji. Ji užmiršo savo gumines pirštines paliko ant stalo dešinėje,
gerai matomoje vietoje.
Prie turinio
VII SCENA
Orfėjas, Ertebizas.
Tuojau po paskutinės Mirties replikos sode
pasigirsta Orfėjo balsas.
ORFĖJO BALSAS. Jūs nepažįstat jos.
Nežinot, ko ji gali griebtis. Vaidina komediją, kad aš grįžčiau namo.
Durys atsidaro, jie įeina. Ertebizas puola į
kambarį, pasižiūri, traukiasi atbulas ir atsiklaupia ant slenksčio.
ORFĖJAS. Kur ji? Euridike!.. Ji
aikštijasi. Ak! Še tau... Aš išprotėsiu! Arklys! Kur arklys? (Atidengia nišą)
Pabėgo! Aš žuvęs. Jam atidarė duris, pabaidė; tai tikriausiai Euridikės darbas.
Atsiims ji už tai! (Puola link durų)
ERTEBIZAS. Stokit!
ORFĖJAS. Jūs neleidžiat man įeiti pas
žmoną!
ERTEBIZAS. Žiūrėkit.
ORFĖJAS. Kur?
ERTEBIZAS. Žiūrėkit pro mano stiklus.
ORFĖJAS (žiūri). Ji sėdi. Miega.
ERTEBIZAS. Ji mirusi.
ORFĖJAS. Ką?
ERTEBIZAS. Mirusi. Mes per vėlai atėjom.
ORFĖJAS. Negali būti. (Beldžia į
stiklus) Euridike! Brangioji! Atsiliepk!
ERTEBIZAS. Nieko nepadės.
ORFĖJAS. Atstokit! Leiskite man įeiti. (Pastumia
Ertebizą į šalį) Kur ji? (Užkulisiuose) Aš ką tik ją mačiau
sėdinčią prie lovos. Miegamajame nieko nėra. (Grįžta į sceną) Euridike!
ERTEBIZAS. Jums tik atrodė, kad matote.
Euridikė pas Mirtį.
ORFĖJAS. Ak, arklys nesvarbu! Aš noriu vėl
pamatyti Euridikę. Noriu, kad man atleistų, kam nesirūpinau ja, nesistengiau suprasti.
Padėkit man. Gelbėkit mane. Ką daryti? Mes gaištame brangų laiką.
ERTEBIZAS. Šie geri žodžiai jus gelbsti,
Orfėjau...
ORFĖJAS (verkdamas,sukniubęs ant stalo).
Mirusi. Euridikė mirusi. (Pasikelia) Na gerai... aš išplėšiu ją iš mirties!
Jei reikės, eisiu jos parsivesti net į Aidą.
ERTEBIZAS. Orfėjau... išklausykit mane.
Nusiraminkit. Jūs mane išklausykit...
ORFĖJAS. Taip... aš būsiu ramus.
Pagalvokim. Sudarykim planą...
ERTEBIZAS. Aš žinau vieną būdą.
ORFĖJAS. Jūs?
ERTEBIZAS. Bet reikia manęs klausyti ir
negaišti nė minutės.
ORFĖJAS. Taip.
Visas šias replikas Orfėjas taria
karštligiškai ir nuolankiai. Veiksmas vystosi nepaprastai greitai.
ERTEBIZAS. Mirtis buvo atėjusi pas jus
pasiimti Euridikės.
ORFĖJAS. Taip...
ERTEBIZAS. Ji pamiršo savo gumines
pirštines.
Tyla. Jis prieina prie stalo, padvejoja ir iš
tolo, tarsi liesdamas šventenybę, paima pirštines.
ORFĖJAS (baisėdamasis). Ak!
ERTEBIZAS. Jūs užsimausit jas.
ORFĖJAS. Gerai.
ERTEBIZAS. Maukitės. (Paduoda jam
pirštines, Orfėjas maunasi) Nueisite pas Mirtį neva jų grąžinti ir su jomis
galėsite patekti pas ją.
ORFĖJAS. Gerai...
ERTEBIZAS. Mirtis norės susirasti savo
pirštines. Jeigu jas nunešit, ji jums atsilygins. Ji godi, daugiau mėgsta imti, negu
duoti ir, kadangi pati niekada negrąžina, kas jai patenka į rankas, labai nusistebės
jūsų pasiryžimu. Be abejonės, gausite ne kažin ką, bet vis šį tą gausite.
ORFĖJAS. Gerai.
ERTEBIZAS (veda jį prie veidrodžio).
Štai jūsų kelias.
ORFĖJAS. Veidrodis?
ERTEBIZAS. Aš jums atskleidžiu paslapčių
paslaptį. Veidrodžiai tai durys, pro kurias Mirtis ateina ir išeina. Niekam to
nesakykit. Beje, žiūrėkit visą gyvenimą į veidrodį ir matysite darbuojantis Mirtį
tarsi bites stikliniame avily. Sudie. Geros kloties!
ORFĖJAS. Bet veidrodis kietas.
ERTEBIZAS (iškėlęs ranką). Su
šiomis pirštinėmis eisite per veidrodžius lyg per vandenį.
ORFĖJAS. Kur jūs išmokot visų tų
baisenybių?
ERTEBIZAS (nuleisdamas ranką). Žinot,
veidrodžiai juk iš stiklo. Tai mūsų amatas.
ORFĖJAS. O kai peržengsiu šias... duris...
ERTEBIZAS. Kvėpuokit lėtai, ritmingai. Eikit
be baimės tiesiai. Pasukit į dešinę, paskui į kairę, paskui į dešinę, paskui
tiesiai. Ten, kaip čia jums paaiškinus... Nebėra krypties... reikia eiti lankstais; tai
sunkoka iš pradžių.
ORFĖJAS. O paskui?
ERTEBIZAS. Paskui? Niekas pasauly jums to
nepapasakos. Prasideda mirtis.
ORFĖJAS. Aš jos nebijau.
ERTEBIZAS. Sudie. Laukiu jūsų grįžtant.
ORFĖJAS. Aš galbūt ilgai užtruksiu.
ERTEBIZAS. Ilgai... jums. Mums tik
išeisit ir grįšit.
ORFĖJAS. Negaliu patikėti, kad tas veidrodis
minkštas. Ką gi, bandau.
ERTEBIZAS. Bandykite.
Orfėjas žingteli.
Pirma rankas.
ORFĖJAS (ištiesęs į priekį rankas,
apmautas raudonomis pirštinėmis, žengia į veidrodį). Euridike!.. (Dingsta)
Prie turinio
VIII SCENA
ERTEBIZAS vienas, paskui laiškininkas .
Ertebizas, likęs vienas, atsiklaupia prieš
arklio nišą. Kažkas beldžiasi.
ERTEBIZAS. Kas ten?
LAIŠKININKO BALSAS. Laiškininkas. Aš turiu
jums laišką.
ERTEBIZAS. Pono nėra.
LAIŠKININKO BALSAS. O ponia?
ERTEBIZAS. Ponios taip pat. Įkiškite
laišką pro durų apačią.
Laiškas pasirodo po durimis
LAIŠKININKO BALSAS. Jie išėję?
ERTEBIZAS. Ne... Miega.
Lėtai nusileidžia ir tuojau vėl pakyla
tiulis
Prie turinio
IX SCENA
Ertebizas, Orfėjas, paskui Euridikė.
Orfėjas išeina iš veidrodžio.
ORFĖJAS. Jūs dar čia?
ERTEBIZAS. Na, greitai pasakokit.
ORFĖJAS. Brangusis, jūs angelas.
ERTEBIZAS. Visai ne.
ORFĖJAS. Taip, taip, angelas, tikras angelas.
Jūs mane išgelbėjot.
ERTEBIZAS. O Euridikė?
ORFĖJAS. Staigmena. Žiūrėkit.
ERTEBIZAS. Kur?
ORFĖJAS. Į veidrodį. Viens, du, trys.
Euridikė išeina iš veidrodžio.
ERTEBIZAS. Ji!
EURIDIKĖ. Taip, aš. Aš laimingiausia
žmona, aš pirmoji moteris, kurią vyras turėjo drąsos parsivesti iš mirusiųjų
karalystės.
ORFĖJAS. Ponia Euridikė dabar eis ramiai
atgal, siaubingą tamsų Aidą išvaikščiojus. O mums ši frazė atrodė beprasmė.
EURIDIKĖ. Tss, brangusis; prisimink savo
pažadą. Niekada nebekalbėsime apie arklį.
ORFĖJAS. Kur mano galva?!
EURIDIKĖ. Ir žinot, Ertebizai, jis vienas
rado kelią. Nedvejodamas nė sekundės. Jam šovė geniali mintis apsimauti Mirties
pirštines.
ERTEBIZAS. Galėtum pasakyti, kad jis žarstė
žarijas svetimom pirštinėm.
ORFĖJAS (skubiai). Na, bet...
svarbiausia buvo laimėti. (Lyg ir nori gręžtis į Euridikę)
EURIDIKĖ. Atsargiai!
ORFĖJAS. Ak! (Sustingsta)
ERTEBIZAS. Kas jums?
ORFĖJAS. Nieko, visiškai nieko. Iš
pradžių atrodo baisu, bet truputis atsargumo ir viskas ateis į tvarką.
EURIDIKĖ. Reikia priprasti.
ERTEBIZAS. Apie ką jūs kalbate?
ORFĖJAS. Apie sutartį. Aš turiu teisę
atgauti Euridikę, bet neturiu teisės į ją žiūrėti. Jei pažiūrėsiu, ji išnyks.
ERTEBIZAS. Siaubas!
EURIDIKĖ. Ką jūs šnekate mano vyrui ir
taip liūdna!
ORFĖJAS (praleisdamas į priekį
Ertebizą). Liaukis, liaukis, man neliūdna. Jam dabar taip, kaip buvo ir mums.
Žinokite, kad, priėmę šią sąlygą o to reikėjo būtinai mes patyrėme visas
jūsų baimes. Bet, kartoju, tai įmanoma. Nelengva, iš tikrųjų nelengva, bet įmanoma.
Man atrodo, lengviau,negu prarasti regėjimą.
EURIDIKĖ. Arba netekti kojos.
ORFĖJAS. Ir, be to... mes neturėjome kitos
išeities.
EURIDIKĖ. Netgi naudinga. Orfėjas nematys
mano raukšlių.
ERTEBIZAS. Bravo! Man nebelieka nieko daugiau,
kaip palinkėti jums geros kloties.
ORFĖJAS. Jūs mus paliekate?
ERTEBIZAS. Nenoriu jums trukdyti. Tikriausiai
turit daug ko papasakoti vienas kitam.
ORFĖJAS. Pasipasakosim po pusryčių. Stalas
padengtas. Aš labai alkanas. Jūs tiek įsipainiojote į mūsų nuotykį, kad negalit
išeiti nepapusryčiavęs su mumis.
ERTEBIZAS. Bijau, kad jūsų žmonai trečias
kliudys.
EURIDIKĖ. Ne, Ertebizai. (Pabrėždama)
Po kelionės, iš kurios sugrįžau, man visas pasaulis pasikeitė. Aš daug ko išmokau.
Man gėda savęs. Orfėjas dabar turės neatpažįstamą žmoną, medaus mėnesio žmoną.
ORFĖJAS. Euridike! Tu pažadėjai. Niekada
nebekalbėsime apie mėnesį.
EURIDIKĖ. Dabar jau aš be galvos. Prie
stalo! Prie stalo! Ertebizas man iš dešinės. Sėskitės. Orfėjas priešais mane.
ERTEBIZAS. Ne, ne priešais.
ORFĖJAS. Dievai! Gerai padariau, kad neleidau
Ertebizui išeiti. Sėduos tau iš kairės ir nusigręžiu. Valgysiu pasidėjęs ant
kelių.
Euridikė jiems patarnauja
ERTEBIZAS. Baisiai nekantrauju išgirsti apie
jūsų kelionę.
ORFĖJAS. Dievaži, sunku man bus papasakoti.
Atrodo, lyg dar neatsipeikėjau po operacijos. Lyg pro miglas prisimenu vieną savo
eilėraštį, kurį deklamuoju, kad neužsnūsčiau, ir bjaurius gyvulius, kurie užminga.
Paskui juoda duobė. Paskui kalbėjau su nematoma dama. Ji man padėkojo už pirštines.
Kažkoks vyriškis, lyg ir chirurgas, atėjo jų paimti ir liepė man grįžti pasakęs,
kad Euridikė seks iš paskos ir kad nieku gyvu nepažvelgčiau į ją. Noriu gerti! (Paima
stiklinę ir atsisuka)
EURIDIKĖ ir ERTEBIZAS (kartu).
Atsargiai!
EURIDIKĖ. Aš vėl išsigandau! Brangusis,
neatsisukdamas pažiūrėk, kaip plaka mano širdis.
ORFĖJAS. Kvaila. O jeigu užsiriščiau akis?
ERTEBIZAS. Nepatariu. Jūs nežinote, kokios
griežtos taisyklės. Jei sukčiausite, viską pražudysite.
ORFĖJAS. Jūs nė nesuvokiat, kaip tokia
kvailystė sunkina gyvenimą, kiek reikalauja proto įtampos.
EURIDIKĖ. Ko gi tu nori, mielasis, tu juk
visada lyg iš mėnesio nukritęs...
ORFĖJAS. Vėl mėnuo! Laikai mane puspročiu.
EURIDIKĖ. Orfėjau!
ORFĖJAS. Aš palieku mėnesį buvusioms tavo
draugėms.
Tyla
ERTEBIZAS. Ponas Orfėjau!
ORFĖJAS. Aš saulės žynys.
EURIDIKĖ. Jau nebe žynys, mano meile.
ORFĖJAS. Tegu. Bet savo namuose draudžiu
kalbėti apie mėnesį.
Tyla.
EURIDIKĖ. Kad žinotum, kokios
nereikšmingos tos mėnesio ir saulės istorijos.
ORFĖJAS. Poniai tie dalykai atrodo neverti
dėmesio.
EURIDIKĖ. Jei galėčiau kalbėti...
ORFĖJAS. Man atrodo, tu kalbi daug, nors tau
negalima. Kalbi daug! Pernelyg daug!
Euridikė verkia. Tyla.
ERTEBIZAS. Jūs pravirkdėte savo žmoną.
ORFĖJAS (grasindamas). Liaukitės! (Atsigręžia)
EURIDIKĖ. Ak!
ERTEBIZAS. Būkit atsargus!
ORFĖJAS. Tai ji kalta. Priverstų
atsigręžti ir negyvėlį.
EURIDIKĖ. Geriau reikėjo likti negyvai.
Tyla.
ORFĖJAS. Mėnuo! Jei leisčiau jai
kalbėti, kur mes nueitume? Pasakykit man. Vėl prasidėtų arklio laikai.
ERTEBIZAS. Jūs perdedat...
ORFĖJAS. Perdedu?
ERTEBIZAS. Taip.
ORFĖJAS. Net jeigu ir perdedu. (Gręžiasi)
EURIDIKĖ. Atsargiai!
ERTEBIZAS (Euridikei). Nusiraminkit.
Neverkit. Toks vaidas jus nervina. Orfėjau, nusiraminkit ir jūs. Prisidarysit bėdos.
ORFĖJAS. Net jeigu ir perdedu, bet kas gi
pradeda?
EURIDIKĖ. Ne aš.
ORFĖJAS. Ne tu? Ne tu? (Gręžiasi)
EURIDIKĖ ir ERTEBIZAS. O!
ERTEBIZAS. Jūs pavojingas, brangusis.
ORFĖJAS. Jūsų tiesa. Jeigu aš atrodau jums
pavojingas, tai geriausia man pakilti nuo stalo ir jus palikti. (Stojasi)
Euridikė ir Ertebizas jį laiko už švarko.
EURIDIKĖ. Mano mielas...
ERTEBIZAS. Orfėjau...
ORFĖJAS. Ne, ne. Leiskit mane.
ERTEBIZAS. Būkit protingas.
ORFĖJAS. Aš būsiu toks, kokiam man dera
būti.
EURIDIKĖ. Neišeik! (Trūkteli jį)
Jis netenka pusiausvyros ir pažvelgia į ją.
Jis surinka. Euridikė nustėrusi pakyla. Jos veide siaubas. Šviesa silpsta. Euridikė
pamažu grimzta ir išnyksta. Šviesa ryškėja.
ORFĖJAS (išblyškęs, netekęs jėgų,
dėdamasis nerūpestingas). Och! Lengviau pasidarė!
ERTEBIZAS. Kaip?
ORFĖJAS (tokiu pat tonu). Galima
atsikvėpti.
ERTEBIZAS. Jis pamišęs!
ORFĖJAS (vis aiškiau dangstydamas savo
sutrikimą piktumu). Su moterimis reikia griežtai. Reikia joms parodyti, kad nuo jų
nepriklausai. Reikia nesileisti vedžiojamam už nosies.
ERTEBIZAS. Koks jūs tvirtas! Jūs norite
duoti man suprasti, kad pasižiūrėjote į Euridikę tyčia?
ORFĖJAS. Negi aš nesižinau, ką darąs?
ERTEBIZAS. Drąsos jums netrūksta! O juk
pasižiūrėjot nesąmoningai. Netekot pusiausvyros. Pasigręžėt nesąmoningai, aš
mačiau.
ORFĖJAS. Aš tyčia netekau pusiausvyros.
Tyčia pasigręžiau ir prašau man neprieštarauti.
Tyla.
ERTEBIZAS. Ką gi, jei pasigręžėte
tyčia, aš jūsų negaliu pagirti.
ORFĖJAS. Apsieisiu be jūsų pagyrimų. Aš
pats galiu save pagirti, kad tyčia pasigręžiau į savo žmoną. Tai geriau, negu
gręžiotis į svetimas žmonas.
ERTEBIZAS. Šiuos žodžius taikote man?
ORFĖJAS. Manykit, kaip jums patinka.
ERTEBIZAS. Jūs labai neteisingas. Niekada sau
neleidau meilintis jūsų žmonai. Ji būtų greit mane pavijusi. Jūsų žmona buvo
pavyzdinga žmona. Jūs to nesuvokėt, kol jos nepraradot pirmą kartą, o dabar va
praradot antrą kartą, praradot niekšingai, praradot tragiškai, pražudėt pats save,
nužudėt mirusią, be niekur nieko padarėt neatitaisomą prasižengimą, nes ji negyva,
negyva, vėl negyva. Ji nebegrįš.
ORFĖJAS. Na, ką jūs!
ERTEBIZAS. Kaip ką jūs?
ORFĖJAS. Kur esat matęs, kad moteris
šaukdama nueitų nuo stalo ir nebegrįžtų prie jo sėstis?
ERTEBIZAS. Aš jus palieku valandėlę, kad
suprastumėt savo nelaimę.
Orfėjas meta savo servetėlę ant žemės,
pakyla, apsuka stalą, eina prie veidrodžio, paliečia jį, žengia į duris ir paima nuo
grindų laišką.
ORFĖJAS (atplėšia voką). Kas
čia?
ERTEBIZAS. Bloga žinia?
ORFĖJAS. Neįskaitau, laiškas parašytas
atvirkščiai.
ERTEBIZAS. Taip žmonės maskuoja tai, ką
rašo. Skaitykit veidrodyje.
ORFĖJAS (prieš veidrodį skaito).
Pone, atleiskite man, kad noriu likti inkognito. Aglaonikė pastebėjo, jog pirmosios
žodžių raidės jūsų frazėje Ponia Euridikė dabar eis ramiai atgal, siaubingą
tamsų Aidą išvaikščiojus sudaro žodį, įžeidžiantį konkurso žiuri. Ji
įtikino arbitrus, kad jūs mistifikatorius. Ji sukurstė prieš jus pusę miesto moterų.
Žodžiu, jos vadovaujama didžiulė minia pakvaišėlių traukia link jūsų namų.
Priekyje žygiuoja bakchantės ir reikalauja jūsų mirties. Gelbėkitės, slėpkitės.
Negaiškite nė minutės. Asmuo, linkintis jums gero.
ERTEBIZAS. Tikriausiai čia nėra nė lašo
teisybės.
Tolumoje pasigirsta būgnai, jie artėja, dunda
pašėlusiu ritmu.
ORFĖJAS. Klausykit...
ERTEBIZAS. Būgnai.
ORFĖJAS. Jų būgnai. Euridikė neklydo.
Ertebizai, arklys mane apgavo!
ERTEBIZAS. Nesudraskys juk žmogaus dėl
žodžio.
ORFĖJAS. Žodis tik dingstis, po kuria slypi
baisi neapykanta, religinė neapykanta. Aglaonikė laukė savo valandos. Aš žuvęs.
ERTEBIZAS. Būgnai artėja.
ORFĖJAS. Kaip aš nepamačiau to laiško?
Kada jį pakišo po durimis?
ERTEBIZAS. Aš čia kaltas, Orfėjau. Laišką
pakišo po durimis, kai jūs buvot iškeliavęs pas mirusius. Mane sukrėtė jūsų
žmonos sugrįžimas. Aš užmiršau jus įspėti. Gelbėkitės!
ORFĖJAS. Per vėlu.
Arklio kerai išsisklaido. Orfėjas atsimaino.
ERTEBIZAS. Slėpkitės kur nors, aš
pasakysiu, kad esate išvažiavęs...
ORFĖJAS. Nėra prasmės, Ertebizai. Kas turi
įvykti įvyks.
ERTEBIZAS. Aš jus išgelbėsiu prievarta.
ORFĖJAS. Aš nesutinku.
ERTEBIZAS. Kvailystė!
ORFĖJAS. Veidrodis kietas. Jis man padėjo
perskaityti laišką. Aš žinau, ką turiu daryti.
ERTEBIZAS. Ką jūs norit daryti?
ORFĖJAS. Eiti pas Euridikę.
ERTEBIZAS. Jau nebegalite.
ORFĖJAS. Galiu.
ERTEBIZAS. Net jeigu tai pasiseks, tarp jūsų
vėl prasidės scenos.
ORFĖJAS (pagautas ekstazės). Tik ne
ten, kur ji man duos ženklą ateiti.
ERTEBIZAS. Jūs kenčiate. Jūsų veidas
persikreipęs. Aš neleisiu jums be reikalo žūti.
ORFĖJAS. O, būgnai, būgnai. Jie artėja,
Ertebizai, jie trinksi, jie dunda, jie tuoj bus čia.
ERTEBIZAS. Jūs jau sykį padarėt, kas
neįmanoma.
ORFĖJAS. Nereikalaukit iš manęs, kas
neįmanoma.
ERTEBIZAS. Jūs jau atsispyrėt vienoms
pinklėms.
ORFĖJAS. Aš dar nesispyriau iki kraujo
praliejimo.
ERTEBIZAS. Jūs mane gąsdinat...
Ertebizo veide nežmoniškas džiaugsmas.
ORFĖJAS. Ką galvoja marmuras, iš kurio
skulptorius tašo šedevrą? Jis galvoja: Mane daužo, žaloja, žeidžia, skaldo, aš
žuvęs. Tas marmuras kvailys. Gyvenimas mane tašo, Ertebizai! Kuria šedevrą. Turiu
kęsti jo smūgius, nesistengdamas suprasti. Turiu laikytis. Turiu paklusti, būti ramus,
padėti, bendradarbiauti su juo, leisti jam baigti savo darbą.
ERTEBIZAS. Akmenys!
Akmenys išmuša langus ir krinta į kambarį.
ORFĖJAS. Baltas stiklas. Tai laimė!
Laimė! Pasistatysiu biustą, kokio norėjau.
Akmuo sudaužo veidrodį.
ERTEBIZAS. Veidrodis!
ORFĖJAS. Tik ne veidrodį! (Puola į
balkoną)
ERTEBIZAS. Jos tuoj jus sudraskys.
Girdėti riksmai ir būgnų dundesys.
ORFĖJAS (nugara į balkoną,
pasilenkęs). Ponios! (Būgnų trenksmas) Ponios! (Būgnų trenksmas)
Ponios! (Būgnų trenksmas)
Puola į dešinę, į nematomą balkono pusę.
Būgnai stelbia jo balsą. Tamsa. Ertebizas suklumpa ant kelių ir užsidengia veidą.
Staiga kažkas įlekia pro langą į kambarį ir nukrinta. Tai Orfėjo galva. Ji nurieda
į dešinę ir sustoja pirmame plane. Ertebizas tyliai šūkteli. Būgnai nutolsta.
Prie turinio
X SCENA
Ertebizas, Orfėjo galva, paskui Euridikė.
ORFĖJO GALVA (kalba sunkiai sužeisto
žmogaus balsu). Kur aš? Kaip tamsu... Kokia sunki galva. O kaip skauda man visą
kūną, visą kūną. Tikriausiai iškritau iš balkono. Tikriausiai kritau iš labai
aukštai, iš labai aukštai, iš labai aukštai ant galvos. O mano galva?.. Taip, iš
tiesų... aš kalbu apie savo galvą... Kur ji, mano galva? Euridike! Ertebizai! Padėkit
man! Kur jūs? Uždekit lempą. Euridike! Aš nematau savo kūno. Aš neberandu savo
galvos. Nebeturiu nei galvos, nei kūno. Aš nesuprantu. Tuščia, visur tuščia.
Paaiškinkit man. Pažadinkit mane. Gelbėkit! Gelbėkit! Euridike! (Tarsi aimana)
Euridike... Euridike... Euridike... Euridike... Euridike...
Iš veidrodžio išeina Euridikė. Stovi
vietoje.
EURIDIKĖ. Brangusis...
ORFĖJO GALVA. Euridike... čia tu?
EURIDIKĖ. Aš.
ORFĖJO GALVA. Kur mano kūnas? Kur aš dėjau
savo kūną?
EURIDIKĖ. Neieškok. Nesinervink. Duok man
ranką.
ORFĖJO GALVA. Kur mano galva?..
EURIDIKĖ (imdama nematomą kūną už
rankos). Aš laikau tavo ranką savo delne. Eik. Nebijok. Eik su manim...
ORFĖJO GALVA. Kur mano kūnas?
EURIDIKĖ. Prie manęs. Prieš mane. Dabar tu
nebegali manęs matyti, ir man leista tave išsivesti.
ORFĖJO GALVA. O mano galva, Euridike... mano
galva... kur aš dėjau savo galvą?
EURIDIKĖ. Nekalbėk, mano meile,
nebesirūpink savo galva...
Euridikė ir nematomas Orfėjo kūnas žengia
į veidrodį.
Prie turinio
XI SCENA
Ertebizas, Orfėjo galva, policijos komisaras,
teismo sekretorius.
Kažkas beldžiasi į duris. Tyla. Beldžiasi.
Tyla.
KOMISARO BALSAS. Įstatymo vardu,
atidarykit.
ERTEBIZAS. Kas jūs?
KOMISARO BALSAS. Policija. Atidarykit arba aš
laužiu duris.
ERTEBIZAS. Atidarau. (Puola prie Orfėjo
galvos, paima ją, dvejoja, deda ant postamento ir atidaro duris)
Atsidariusios durys užstoja postamentą. Tada
aktorius, vaidinantis Orfėjo vaidmenį, vietoj kartoninės galvos iškiša savo galvą.
KOMISARAS. Kodėl neatsiliepėt į mūsų
pirmą beldimą?
ERTEBIZAS. Ponas teisėjau...
KOMISARAS. Komisare.
ERTEBIZAS. Ponas komisare, aš esu šeimos
draugas. Aš dar buvau apsvaigęs po sukrėtimo, kaip žinote...
KOMISARAS. Sukrėtimo. Kokio sukrėtimo?
ERTEBIZAS. Turiu jums pasakyti, jog kai įvyko
drama, aš buvau vienas su Orfėju.
KOMISARAS. Kokia drama?
ERTEBIZAS. Kai bakchantės nužudė Orfėją.
KOMISARAS (pasisukęs į teismo
sekretorių). Aš tikėjausi tokios versijos. O... aukos žmona... Kur ji? Norėčiau
jus suvesti akistaton.
ERTEBIZAS. Jos nėra.
KOMISARAS. Tolyn gražyn.
ERTEBIZAS. Ji netgi paliko vyro namus.
KOMISARAS. Pamanykit! (Teismo sekretoriui)
Prašom sėsti prie šio stalo (rodo stalą kairėje) ir užrašinėti.
Teismo sekretorius sėdasi prie stalo.
Popieriai, plunksnos. Nusigręžia nuo veidrodžio. Ertebizas stovi prie veidrodžio. Kad
būtų patogiau, teismo sekretorius patraukia stalą atgal ir užtveria juo duris.
ERTEBIZAS. Aš turiu...
TEISMO SEKRETORIUS. Tylos.
KOMISARAS. Pradėsim iš eilės. Kalbėkite
tik tada, kai jūsų paklausiu. Kur kūnas?
ERTEBIZAS. Koks kūnas?
KOMISARAS. Jei yra nusikaltimas, yra ir
kūnas. Aš jūsų klausiu, kur kūnas?
ERTEBIZAS. Bet, ponas komisare, kūno nėra.
Tos beprotės jį sudraskė, nuplėšė galvą, išsinešiojo!
KOMISARAS. Pirma, aš jums draudžiu
užgauliai kalbėti apie moteris, vykdančias šventas apeigas. Antra, jūsų versiją
nuneigia penki šimtai liudytojų, mačiusių įvykį.
ERTEBIZAS. Tai jūs sakote...
KOMISARAS. Tylos.
ERTEBIZAS. Aš...
KOMISARAS (reikliu tonu) Tylos.
Atidžiai manęs paklausykit, vyruk. Šiandien saulės užtemimas. Dėl to užtemimo
liaudies nuomonė nepaprastai pasikeitė Orfėjo naudai. Visi gedi. Organizuojamas jo
triumfas. Vyresnybė reikalauja jo palaikų. O bakchantės matė, kaip Orfėjas kruvinas
pasirodė balkone ir šaukėsi pagalbos. Jos apstulbo, mat buvo atėjusios po jo langais
vien patriukšmauti, ir jau būtų lėkusios jam padėti, jeigu, kaip jos pasakoja (o
taip pasakoja penki šimtai lūpų), jeigu jis nebūtų, sakyčiau, kritęs jų akyse
negyvas.
Reziumuoju. Damos surengia eiseną. Atžygiuoja su
šauksmais nušvilpkit Orfėją. Staiga balkono durys atsidaro, išbėga kruvinas
Orfėjas ir šaukiasi pagalbos. Damos jau ketina bėgti laiptais į viršų per vėlu!
Orfėjas krinta, ir visas būrys neužmirškime, kad tai moterys... moterys, kurios
mėgsta šaukti, bet bijo kraujo,- visas būrys, sakau, grįžta atgal. Saulės
užtemimas. Miestas šį užtemimą aiškinasi kaip saulės rūstybę, nes išjuoktas
vienas seniausių jos žynių. Vyresnybė išeina pasitikti moterų, ir moterys,
tarpininkaujant Aglaonikei, papasakoja ką tik matytą keistą nusikaltimą. Visas miestas
buvo bepuoląs čionai. Buvo imtasi griežtų priemonių užgniaužti sąmyšiui, ir
vyresnybė skubiai atsiuntė mane, mane policijos viršininką. Ir štai aš jus
tardau, ir nepakęsiu, kad su manim kas nors elgtųsi kaip su lauko sargu. Turėkite tai
galvoje.
ERTEBIZAS. Bet aš jūsų...
TEISMO SEKRETORIUS. Tylos. Jūsų niekas
neklausia.
KOMISARAS. Pradėsime iš eilės. (Teismo
sekretoriui) Kur aš sustojau?
TEISMO SEKRETORIUS. Biustas. Aš sau leidžiu
jums priminti biustą...
KOMISARAS. A. taip! (Ertebizui) Jūs
namiškis?
ERTEBIZAS. Šeimos draugas.
KOMISARAS. Triumfui reikalingas Orfėjo
biustas. Gal žinot kokį?
Ertebizas eina prie durų ir jas uždaro. Ant
postamento matyti galva. Komisaras ir teismo sekretorius atsigręžia.
KOMISARAS. Nepanašus.
ERTEBIZAS. Tai labai gražus kūrinys.
KOMISARAS. Kieno?
ERTEBIZAS. Nežinau.
KOMISARAS. Ar ant šio biusto nėra parašo?
ERTEBIZAS. Ne.
KOMISARAS (teismo sekretoriui).
Užrašykit: spėjama Orfėjo galva.
ERTEBIZAS. Ne, ne. Čia Orfėjas. Tai tikras
dalykas. Abejonė tik dėl autoriaus.
KOMISARAS. Tai rašykit: Orfėjo galva,
skulptorius X. (Ertebizui) Jūsų vardas, pavardė?
ERTEBIZAS. Prašau?
TEISMO SEKRETORIUS. Klausia jūsų vardo ir
pavardės.
KOMISARAS. Mat amato nuo manęs nenuslėpsi.
Turiu akį. (Priėjęs patapšnoja per stiklus) Jūs stiklius, vyruk!
ERTEBIZAS (šypsodamas). Stiklius,
prisipažįstu.
KOMISARAS. Prisipažinkit, prisipažinkit,
tarp kita ko, tai vienintelis parikimas gynimosi būdas.
TEISMO SEKRETORIUS. Atleiskite, ponas
komisare, o jeigu pareikalautumėt dokumentų...
KOMISARAS. Teisingai. (Atsisėda)
Prašom dokumentus.
ERTEBIZAS. Aš... aš jų neturiu.
KOMISARAS. Kaip?
TEISMO SEKRETORIUS. O! O!
KOMISARAS. Vaikštote be dokumentų? Kur jie?
Kur gyvenat?
ERTEBIZAS. AŠ gyvenu... tikriau sakant,
gyvenau...
KOMISARAS. Aš jūsų neklausiu, kur gyvenot.
Aš klausiu, koks dabartinės jūsų gyvenamosios vietos adresas.
ERTEBIZAS. Dabar?. Dabar aš neturiu...
gyvenamosios vietos.
KOMISARAS. Nei dokumentų, nei gyvenamosios
vietos. Puiku. Valkatavimas. Vaikščiojantis amatininkas. Jūsų byla aiški, bičiuli.
Kiek jums metų?
ERTEBIZAS. Man... (dvejoja)
KOMISARAS (klausinėja nusisukęs,
pakėlęs akis į lubas, sūpuodamas koją kaip egzaminuotojas). Man atrodo, kad jums
jau bus...
ORFĖJO GALVA. Aštuoniolika metų.
TEISMO SEKRETORJUS (rašo).
Septyniolika metų.
ORFĖJO GALVA. Aštuoniolika.
KOMISARAS. Gimęs...
TEISMO SEKRETORIUS. Luktelėkit, ponas
komisare. Aš skutu skaičių. (Skuta)
Euridikė pusiau išeina iš veidrodžio.
EURIDIKĖ. Ertebizai. Ertebizai. Aš
žinau, kas jūs esat. Eikit šen, ateikit, mes jūsų laukiam. Jūsų ir tetrūksta.
Ertebizas dvejoja.
ORFĖJO GALVA. Greičiau, Ertebizai. Eikit
paskui mano žmoną. Aš atsakinėsiu už jus. Ką nors prasimanysiu.
Ertebizas žengia į veidrodį.
Prie turinio
XII SCENA
Orfėjo galva, komisaras, teismo sekretorius.
TEISMO SEKRETORIUS. Ponas komisare, aš
jūsų klausau.
KOMISARAS. Gimęs...
ORFĖJO GALVA. Mezon Lafite!
KOMISARAS. Kur?
ORFĖJO GALVA. Mezon Lafite. Du žodžiai.
KOMISARAS. Kadangi pasakėte, kur gimęs, tai
sutiksite pasakyti ir vardą, pavardę. Vardas?
ORFĖJO GALVA. Žanas.
KOMISARAS. Žanas. O pavardė?
ORFĖJO GALVA. Kokto.
KOMISARAS. Kok...
ORFĖJO GALVA. K, o, k, t, o. Kokto.
KOMISARAS. Su tokia pavarde tik lauke nakvoti.
Teisybė, jūs ir nakvojat lauke. Nebent dabar jau pasakysit savo adresą...
ORFĖJO GALVA. Anžu gatvė, dešimt.
KOMISARAS. Kalbate jau protingai.
TEISMO SEKRETORIUS. Parašas...
KOMISARAS. Paruoškite plunksną. (Ertebizui)
Ateikite. Ateikite, čia niekas jūsų nesuvalgys. (Atsigręžia) O!
TEISMO SEKRETORIUS. Kas yra?
KOMISARAS. Po perkūnais! Kaltinamasis dingo.
TEISMO SEKRETORIUS. Stebuklas!
KOMISARAS. Stebuklas... Stebuklas... Jokio
čia stebuklo. (Žingsniuoja po sceną) Aš netikiu stebuklais. Užtemimas yra
užtemimas. Stalas yra stalas. Kaltinamasis yra kaltinamasis. Pradėsime iš eilės. Šios
durys...
TEISMO SEKRETORIUS. Neįmanoma, ponas
komisare, norint išeiti pro šias duris, reikia patraukti mano kėdę.
KOMISARAS. Yra dar langas.
TEISMO SEKRETORIUS. Jei pro langą, tai
turėjo praeiti pro mus. Beje, kaltinamasis atsakinėjo. Atsakinėjo iki paskutinės
akimirkos.
KOMISARAS. Kas gi atsitiko?
TEISMO SEKRETORIUS. Aš nieko nesuprantu.
KOMISARAS. Vadinasi, yra kokios nors slaptos
durys, kurias žmogžudys kadangi šis pabėgimas mums yra jo kaltės įrodymas
kurias žmogžudys, sakyčiau, turėjo žinoti. Patikrinkit sieną.
TEISMO SEKRETORIUS (bilsnoja, tyrinėja).
Siena skamba taip, lyg būtų vientisa.
KOMISARAS. Puiku. Kadangi tas vyrukas išeina
neatsisveikinęs ir pasislepia, nesuteiksim jam malonumo žiūrėti, kaip mes jo ieškome.
(Šaukia) Namas apsuptas mano žmonių. Vos žengęs porą žingsnių, bus
sulaikytas, o jei ilgiau slapstysis, laikysim apsupę, kol badas prispirs pasirodyti.
Išeikit.
TEISMO SEKRETORIUS. Kokia istorija!
KOMISARAS. Nėra čia jokios istorijos. Jūs
visada ir visur matot istorijas.
Jie išeina. Durys, jiems išeinant, uždengia
biustą, ir tada aktorius vietoj savo galvos padeda netikrą galvą. Scena lieka tuščia.
KOMISARAS (grįžta). Mes užmiršom
biustą.
TEISMO SEKRETORIUS. Negalima grįžti
tuščiomis rankomis.
KOMISARAS. Paimkit jį.
Teismo sekretorius paima galvą. Jie išeina.
Prie turinio
XIII SCENA
Veiksmas persikelia į dangų. Pro veidrodį
įeina Euridikė ir 0rfėjas. Juos veda Ertebizas. Jie žiūri į savo namus, tarsi juos
matytų pirmą kartą. Susėda prie stalo, Euridikė rodo Ertebizui vietą po dešinei nuo
savęs. Jie šypsosi. Jie dvelkia ramybe.
EURIDIKĖ. Man rodos, tu norėjai vyno,
brangusis.
ORFĖJAS. Palauk. Iš pradžių pasimelskim.
Jis, taip pat Euridikė ir Ertebizas atsistoja.
Jis kalba.
Mano dieve, ačiū tau, kad mūsų namus ir mūsų
ūkį paskyrei mums kaip vienintelį rojų ir atvėrei mums savo rojų. Dėkojame tau, kad
mums atsiuntei Ertebizą, ir gailimės, kad nepažinome savo angelo sargo. Dėkojame tau,
kad išgelbėjai Euridikę, nes ji iš meilės nužudė velnią, įsikūnijusį arklio
pavidalu, ir nuo to mirė. Dėkojame tau, kad išgelbėjai mane, nes aš dievinu poeziją,
o poezija tai tu. Tebūnie taip.
Jie vėl atsisėda.
ERTEBIZAS. Jums įpilti?
ORFĖJAS (pagarbiai). Leiskit
Euridikei...
Euridikė jam įpila gerti.
ERTEBIZAS. Gal pagaliau pusryčiausim.
Uždanga.
Į viršų
tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt
|
|