Jean Cocteau

       BAISŪS TĖVAI

       VEIKĖJAI

       IVONA
       LEONI
       MADLENA
       ŽORŽAS
       MIŠELIS

       Veiksmo vieta – mūsų dienų Paryžius

       DEKORACIJOS
       Pirmas veiksmas – Ivonos kambarys
       Antras veiksmas – Madlenos butas
       Trečias veiksmas – Ivonos kambarys

       PASTABA
       Tos netvarkingos šeimos kambarys priešpastatomas Madlenos kambariui. Vienintelė būtina detalė: labai realistiškos dekoracijos turi būti sustatytos pakankamai tvirtai, kad galima būtų trankyti duris. Leo (Leoni) nuolat kartoja: „Jūsų namai – trankomų durų namai“

Į viršų

       PIRMAS VEIKSMAS

       IVONOS KAMBARYS

       Antrame plane kairėje – Leoni kambario durys. Pirmame plane kairėje – krėslas ir tualetinis staliukas. Scenos gilumoje kairėje – durys į kitus kambarius. Scenos gilumoje dešinėje – durys į vonios kambarį; numanu, kad jis labai švarus ir šviesus. Antrame plane dešinėje – durys į prieškambarį. Pirmame plane dešinėje šonu pastatyta labai plati ir labai sujaukta lova. Išmėtyti kailiai, šaliai ir pan. Kojūgalyje – kėdė
       Vidury scenos, gilumoje – šifonjerė
       Prie lovos stovi staliukas su lempa. Pagrindinis šviestuvas užgesintas
       Šen bei ten mėtosi peniuarai
       Tariamoje sienoje numanoma esant langus. Pro juos krinta niūri šviesa: priešais stovinčio pastato atšvaistė
       Kambaryje prieblanda

Į viršų

       PIRMA SCENA

       Ž o r ž a s, paskui  L e o n i, paskui   I v o n a
       Kylant uždangai, Žoržas bėga iš vonios kambario prie Leoni kambario durų, beldžia į jas ir šaukia

       ŽORŽAS. Leo! Leo! Greičiau... Greičiau... Kur tu?
       LEONI BALSAS. Negi Mišelis parsirado?
       ŽORŽAS (šaukia). Dabar svarbu ne Mišelis... Paskubėk.
       LEO (atidaro duris, įeina, vilkdamasi elegantišką chalatą). Kas nutiko?
       ŽORŽAS. Ivona nusinuodijo.
       LEO (apstulbusi). Ką?
       ŽORŽAS. Insulinu... Ji, matyt, prisitraukė pilną švirkštą.
       LEO. Kur ji?
       ŽORŽAS. Ten... Vonioje...

       Ivona atidaro pravertas vonios kambario duris ir pasirodo scenoje. Apsivilkusi frotinį chalatą, mirtinai išblyškusi, ji vos pastovi

       LEO. Ivona... Ką tu padarei! (Puola prie jos, prilaiko) Ivona! (Ivona numoja ranka) Kalbėk... Pasakyk man...
       IVONA (beveik negirdimai). Čukrus.
       ŽORŽAS. Aš tuoj pat paskambinsiu į kliniką. Šiandien sekmadienis; ten nieko nebus...
       LEO. Niekur nelakstyk. Karštakošiai jūs. Dar visa laimė, kad aš čia. (Paguldo Ivoną į lovą) Tu niekaip neįsisąmonini, kad po insulino reikia ką nors užvalgyti arba sučiulpti gabalėlį cukraus.
       ŽORŽAS. Viešpatie!

       Eina į vonios kambarį ir išeina iš ten laikydamas rankoje stiklinę vandens. Leo ima stiklinę, girdo Ivoną

       LEO. Gerk. Na, pamėgink, prisiversk... Neįtempk raumenų, susiimk. Juk tu negali numirti, nepamačiusi Mišelio.

       Ivona pasikelia ir geria

       ŽORŽAS. Koks aš kvailys. Jei ne tu, Leo, ji būtų numirusi; aš būčiau leidęs jai numirti, taip nieko ir nesupratęs.
       LEO (Ivonai). Kaip jautiesi?
       IVONA (labai tyliai). Jis suveikė iškart. Man jau geriau. Atleiskit. Aš pasielgiau labai kvailai.
       ŽORŽAS. Man vis dar skamba ausyse profesoriaus žodžiai: „Tik ne tą cukrų, kurį nuolat vartojate. Jis retai būna tikras. Nusipirkite cukrašvendrių cukraus“. Stiklinė visad būna paruošta iš anksto, cukrus ištirpintas.
       IVONA (tvirtesniu balsu). Aš pati kalta.
       LEO. Tu juk pamišėlė.
       IVONA (atsitiesia ir šypsosi). Šįkart man protas visai susimaišė...
       ŽORŽAS. Tai ir suklaidino mane.
       IVONA. O Leo – ne pamišėlė. Aš nebūčiau padariusi Mišeliui tokio žavingo siurprizo...
       ŽORŽAS. Mišelis ne toks skrupulingas kaip tu.
       IVONA. Uf! (Kreipiasi į Leo) Ačiū, Leo. (Atsiremia į pagalves) Viskas nutiko taip. Buvo penkios valandos, tokiu laiku aš visuomet darausi injekciją. Išsiblaškysiu, pagalvojau. Tik susileidau vaistus, ir man pasigirdo, kad mūsų aukšte sustojo liftas. Puoliau į prieškambarį. Pasirodo, apsirikau. Grįžusi į vonią, pasijutau visiškai nekaip. Per stebuklą užėjo Žoržas!
       ŽORŽAS. Per stebuklą. Atėjau pažiūrėti, ar tu neužmigai.
       LEO. Jūs ir vėl su savo stebuklais! Tu užsisvajojai dirbdamas... Išgirdai mušant penkias, akimirką atsitokėjai ir vėl svajodamas nužingsniavai į Ivonos kambarį.
       ŽORŽAS. Galimas daiktas, Leo. Tu geriau nutuoki. Man atrodė, kad užsukau pas Ivoną netyčia...
       IVONA. Per stebuklą, brangusis Žoržai. Jei ne tu!..
       ŽORŽAS. Ir jei ne Leo...
       IVONA (visai atitokusi, juokiasi). Jei ne jūs abu, aš būčiau atsimokėjusi didžiuliu blogiu už menkutį blogį...
       ŽORŽAS. Už didelį blogį, Ivona. Faktas lieka faktu: vakar Mišelis negrįžo namo. Nenakvojo namie. Nedavė jokio gyvybės ženklo. Jis žino, kokia tu, ir puikiai numano, kaip visa šitai tave paveiks... Čukrų tu užmiršai todėl, kad tavo nervai visai išsekę. Mišelis pasielgė niekšiškai.
       IVONA. Kad tik jam nebūtų nutikę kas rimta. Sekmadienį nieko nesurasi. Gal koks jo draugas nedrįsta mums paskambinti, pranešti...
       ŽORŽAS. Ivona, apie rimtus dalykus sužinai iškart. Ne, ne. Tai neįtikėtina. (Skiemenuodamas ir kažkaip ypatingai, tarytum kabutėse, ištaria tą žodį)
       IVONA. Bet kur jis dingo? Kur jis?
       LEO. Nurimk, Ivona, po tokio šoko negalima jaudintis. Žoržai, nejaudink jos. Grįžk prie savo darbo, aš tave pakviesiu, jeigu reikės.
       IVONA. Pasistenk dirbti...
       ŽORŽAS (eina prie galinių durų kairėje). Aš lyginu skaičius. Apsirinku ir vėl pradedu iš naujo. (Išeina)

Į viršų

       ANTRA SCENA

       Ivona, Leo

       IVONA. Bet kurgi tas vaikas nakvojo, Leo? Kaip jis nesupranta, kad aš iš proto kraustausi?.. Kodėl jis man nepaskambina? Juk paskambinti nesunku...
       LEO. Kaip į tai pažiūrėsi. Kai reikia meluoti, tokie dori, nesugadinti, neapsukrūs jaunuoliai kaip Mišelis nepakenčia telefono.
       IVONA. O kam Mišeliui meluoti?
       LEO. Viena iš dviejų: arba jis nedrįsta grįžti nei paskambinti, arba jam taip gerai ten, kur dabar yra, kad jis nė nepagalvoja apie sugrįžimą ar skambutį. Šiaip ar taip, jis kažką slepia.
       IVONA. Aš pažįstu Mišelį. Ne tau aiškinti man jo būdą. Kad jis užmirštų grįžti namo – visiškai neįmanomas dalykas. O jeigu nedrįsta paskambinti, tai tikriausiai jam gresia mirtinas pavojus. Gal jis negali paskambinti.
       LEO. Paskambinti galima visuomet. Mišelis gali paskambinti, bet nenori.
       IVONA. Tu šiandien nuo pat ryto kažkokia keista. Pernelyg rami. Tu kažką žinai.
       LEO. Ne žinau kažką, o dėl kažko esu tikra. Tai ne tas pat.
       IVONA. Dėl ko gi tu esi tikra?
       LEO. Neverta nė sakyti, tu vis tiek nepatikėsi. Tikriausiai sušuksi: „Tai neįti-kė-tina“, nes stačiai neįtikėtina, kaip jūs visi jau kuris laikas įpratote kartoti šitą žodį.
       IVONA. Palauk!.. Juk tai Mišelio įsikąstas žodis...
       LEO. Galimas daiktas. Juk kartais būna, kad iš šalies užklydęs žodis tarsi įsūnijamas šeimoje. Kas nors jį atsineša. Tas jūsų ,, neįti-kė-tina“ man truputį panašus į vogtą vaiką. Įdomu, iš kur jis atsirado? Labai norėčiau sužinoti.
       IVONA (juokiasi). Nieko nuostabaus, kad maniakai, pamišėliai, čigonai, vaikų vagys, šeima, gyvenanti kaip taboras...
       LEO. Tu šaipaisi, kad aš sakau, jog jūs gyvenate kaip čigonų taboras. Bet juk tai teisybė. Aš galiu tą pakartoti. Ir lygiai tokia pat teisybė, kad jūs pamišėliai.
       IVONA. Mūsų namai – čigonų taboras, sutinku. Mes – pamišėliai, sutinku. Kas dėl to kaltas?
       LEO. Tu ir vėl iškasi iš po žemių senelį!
       IVONA. Kuris kolekcionavo kabliataškius. Skaičiuodavo Balzako kabliataškius ir sakydavo: „Pusseserėje Betoje“ radau trisdešimt septynis tūkstančius kabliataškių. O paskui jam pasirodydavo, kad jis apsiriko, ir jis pradėdavo skaičiuoti iš naujo. Tik anais laikais nesakydavo „pamišėlis“. Sakydavo „maniakas“. Šiandien, turint noro, pamišėliais galima laikyti visus..
       LEO. Įsivaizduokim, kad jūs – maniakai. Tu su tuo sutinki.
       IVONA. Juk ir tu savotiška maniakė.
       LEO. Galimas daiktas... Tvarkos maniakė, kaip kad jūs – netvarkos maniakai. Tu puikiai žinai, kodėl dėdė savo palikimą užrašė man. Jis numanė, kad aš jus išlaikysiu.
       IVONA. Leoni!
       LEO. Nepyk! Aš visiškai nepriekaištauju. Niekas labiau už mane nesižavi Žoržu. Ir aš labai džiaugiuosi, kad to palikimo dėka jis gali ir toliau išradinėti.
       IVONA. Kaip tu, tu gali rimtai žiūrėti į jo išradimus... niekaip nesuvokiu. Va Žoržas – tipiškas maniakas. Tobulinti povandeninį šautuvą! Tarp mūsų šnekant, jo amžiuje tai juokinga!..
       LEO. Žoržas – vaikas. Be mokyklos vadovėlių ir Žiulio Verno, jis nieko neskaitė. Jis knibčius visokiems niekalams, bet išradėjo gyslelės iš jo neatimsi. Tu neteisi jo atžvilgiu.
       IVONA. Tas užsakymas šaudmenims... Sutinku... Bet tai pavyko tik todėl, kad Žoržas – ministro kolegos draugas! Nesiginčiju... nors tas užsakymas vis dar vilkinamas. O dėl to povandeninio kulkinio šautuvo... Nori, pasakysiu tau, ką aš apie tai galvoju? Mūsų taborui trūko tik „povandeninio šaulio“. Aš su savo senais chalatais, amžinai dėliojanti pasiansus, žinoma,– būrėja. Tu – tramdytoja: tu būtum nuostabi tramdytoja... O Mišelis... Mišelis... (Ieško žodžio)
       LEO. Aštuntasis pasaulio stebuklas.
       IVONA. Tu pikta.
       LEO. Aš visai nepikta, aš stebiu tave nuo vakar, Ivona, ir labai džiaugiuosi, kad bent kiek patvarkiau tą taborą. Mūsų pasaulyje žmonės skirstomi į vaikus ir į suaugusius. Aš, deja, priklausau suaugusiųjų kategorijai. Tu... Žoržas... Mišelis, jūs – amžini vaikai, vaikai, kurie galėtų daryti nusikaltimus...
       IVONA (nutraukia ją). Čit... Klausyk... (Pauzė) Ne. Man pasigirdo automobilis. Tu kalbėjai apie nusikaltimus. Jei neklystu, tu net laikai mus nusikaltėliais.
       LEO. Kaip blogai tu klausaisi... Aš kalbėjau apie nusikaltimus, kuriuos galima padaryti iš nežinojimo. Pasaulyje nėra tyrų sielų. Bet kuris provincijos kunigas pasakys tau, kad nususiausiame kaimeliūkštyje gali aptikti tokių žudikiškų, kraujomaišiškų, vagišiškų instinktų, kokių miestai nė nežino. Ne, aš nelaikau jūsų nusikaltėliais. Priešingai! Tikras nusikaltėlis kartais malonesnis už tas sutemas, kuriomis jūs taip mėgaujatės ir kurios mane taip gąsdina.
       IVONA. Mišelis tikriausiai išgėrė truputį šampano. Jis prie jo nepratęs. Matyt, pasiliko pas kokį draugą. Gal miega. Gal jam gėda, kad negrįžo namo. Žinoma, neatleistina, kad dėl jo aš turėjau ištverti tokią klaikią naktį ir šitą begalinę dieną, bet, prisipažįstu, negaliu laikyti jo nusikaltėliu!
       LEO (prieina prie Ivonos lovos). Ar tu nesityčioji iš manęs, Ivona?
       IVONA. Ką?
       LEO (suėmusi smakrą, kilsteli Ivonos veidą). Ne. Man pasirodė, kad tu puikaujies, kad tu vaidini. Aš klydau. Tu akla.
       IVONA. Paaiškink, ką tu nori pasakyti.
       LEO. Mišelis nakvojo pas moterį.
       IVONA. Mišelis?
       LEO. Mišelis.
       IVONA. Tu iš proto išsikraustei. Mišelis – vaikas, Ką tik pati sakei...
       LEO. Iš proto išsikraustei tu. Aš sakiau, kad jūs: tu, Žoržas ir Mišelis priklausote vaikų kategorijai, pavojingai kategorijai, kurią aš priešpastačiau suaugusiųjų kategorijai. Tačiau Mišelis nebe vaikas ta prasme, kaip tu įsivaizduoji. Jis vyras.
       IVONA. Jis dar neatitarnavo kariuomenėje.
       LEO. Savo bronchų ir ministro dėka, brangioji Ivona. Ta tarnyba būtų jį išlaisvinusi. Jokiu būdu negalima buvo išleisti Mišelio iš namų. Jam dvidešimt dveji metai... IVONA. Na ir kas?
       LEO. Tu tiesiog stulbinanti... Tu sėji, sėji ir net nematai, ką pjauni.
       IVONA. Ką aš pasėjau? Ir ką aš pjaunu?
       LEO. Tu pasėjai nešvarius baltinius, cigarečių pelenus, visko neišvardinsi. O pjauni štai ką: Mišelis dūsta jūsų čigoniškame furgone, jam prireikė įkvėpti gryno oro.
       IVONA. Ir tu manai, kad jie ieško to gryno oro pas moteris, kad jis lankosi pas kekšes.
       LEO. Pagaliau mes sugrįžome prie šeimos stiliaus. Žinai, kodėl Mišelis neskambino? Kad kitame laido gale neišgirstų: „Vaikeli, grįžk namo, tėvui reikia su tavim pasikalbėti“, ar ką panašaus. Ir pasirodo, kad aš, aš sergstinti jūsų taborą, aš – tvarkos įsikūnijimas, aš – tvarkos maniakė, aš vienintelė nesidangstau buržuaziškais skarmalais. Kas yra buržuazinė šeima? Atsakyk man į šitą klausimą. Tai turtinga, tvarkingai gyvenanti ir laikanti tarnus šeima... Mes neturime nei pinigų, nei tvarkos įgūdžių, nei tarnų. Tarnai ištverdavo ne ilgiau kaip keturias dienas. Man reikia suktis su padiene tarnaite (kuri neateina sekmadieniais). Tačiau frazės ir principai laikosi tvirtai. Sudužusio buržuazijos laivo griaučiai! Mes ne artistų šeima. Mes nepanašūs į čigonus. Na ir ką gi?
       IVONA. Kas tau nutiko, Leo?.. Tu taip įsijaudrinai...
       LEO. Nė truputėlio. Tačiau būna akimirkų, kai jūsų furgonas, jūsų sudužusio laivo griaučiai, kai visa tai ima grimzti į dugną. Ar žinai, kodėl vidury Mišelio kambario kūpso purvinų baltinių kalnas? Ar žinai, kodėl ant Žoržo braižomojo stalo toks sluoksnis dulkių, kad jis lengvai galėtų rašyti savo skaičius tiesiog ant jo? Ar žinai, kodėl jau savaitė niekas neišvalo užsikimšusios vonios? Ogi todėl, kad kartais man labai smagu žiūrėti, kaip jūs grimztate, grimztate, kaip tas liūnas traukia jus vis gilyn, ir man smalsu, kas gi nutiktų, jeigu viskas taip ir tęstųsi... O paskui mano tvarkos manija nugali, ir aš jus išgelbsčiu.
       IVONA. Ir, tavo nuomone, čigoniška mūsų tvarka pastūmėjo Mišelį ieškotis... namų... pas kažkokią moterį...
       LEO. Ne jis vienas taip daro.
       IVONA. Tu kalbi apie Žoržą?
       LEO. Aš kalbu apie Žoržą.
       IVONA. Tu kaltini Žoržą neištikimybe?
       LEO. Aš nieko nekaltinu. Kadangi nesinaudoju buržuazijos pranašumais, tai atsisakau ir melo, kuris gimsta iš seno pragaištingo papročio pulti šnabždėtis ir uždaryti visas duris, kai tik užeina kalba apie gimimą, turtą, meilę, vedybas arba mirtį.
       IVONA. Tu sužinojai, kad Žoržas man neištikimas?
       LEO. Bet juk tu pati jam neištikima!
       IVONA. Aš... Aš neištikima Žoržui? Su kuo gi aš jį apgaudinėju?
       LEO. Kai gimė Mišelis, tu tą pačią dieną išdavei Žoržą. Tu lioveisi jo žiūrėjusi ir ėmei rūpintis tik Mišeliu. Tu jį dievinai. .. tu krausteisi dėl jo iš proto, ir jam augant tavo meilė vis stiprėjo. Ji augo drauge su Mišeliu. O Žoržas paliko vienas... Ir tu stebiesi, kad jis pradėjo ieškoti švelnumo kitur. Tu naiviai tikėjai, kad taborui užtenka būti taboru.
       IVONA. Tarkim, kad visos šitos nesąmonės – teisybė... kad Žoržas (kuris nesidomi niekuo, išskyrus savo vadinamuosius išradimus) turi meilužę ir kad Mišelis (kuris man viską pasipasakoja, kuriam aš esu draugas) nakvojo pas kažkokią moterį. Kodėl gi tu nesakei man šito taip ilgai?
       LEO. Aš nemaniau, kad tu akla. Negali būti, galvojau aš, Ivona susirado išeitį. Ji užsimerkia.
       IVONA. Žoržą dar galima būtų pateisinti... po dvidešimties vedybinio gyvenimo metų meilė keičiasi. Tarp sutuoktinių įsivyrauja tokie giminiški santykiai, kad kai kurie dalykai tampa labai varginantys, labai nepadorūs, beveik neįmanomi.
       LEO. Tu keista moteris, Ivona.
       IVONA. Ne... bet aš turiu atrodyti tau keista, juk mes tokios nepanašios. Tik palygink! Tu visuomet buvai graži, visuomet savęs žiūrėdavai: plaukai sugarbanoti, drabužiai be priekaištų, visuomet elegantiška, kerinti, o aš gimiau su chroniška sloga, patinusiomis akimis, suveltais plaukais, su nuorūkų pradegintu chalatu. O jeigu tik pasipudruoju ar išsidažau lūpas, iškart tampu panaši į kekšę.
       LEO. Tau keturiasdešimt penkeri, o man keturiasdešimt septyneri.
       IVONA. Tu atrodai už mane jaunesnė.
       LEO. Ir vis dėlto Žoržas pasirinko tave. Nors mes ir buvom susižadėję. Staiga jis nutarė, kad jam reikia tavęs, kad jis privalo vesti tave...
       IVONA. Juk tu nelabai to norėjai. Tu beveik pastūmėjai mus vieną prie kito.
       LEO. Čia jau mano reikalas. Aš gerbiu Žoržą. Aš išsigandau, kad man viskas eis iš čia (rodo į kaktą). O tau viskas ėjo iš čia ir iš čia (rodo į širdį ir į pilvą). Nežinojau, kad tu taip trokšti sūnaus, – o jūs, svajotojai, visuomet gaunat tai, ko norit, – ir kad dėl jo taip pamesi galvą, jog paliksi Žoržą likimo valiai.
       IVONA. Žoržas galėjo ieškoti paguodos pas tave.
       LEO. Tu būtum patenkinta, jeigu aš miegočiau su Žoržu ir išlaisvinčiau tave nuo šito... Ačiū. Aš liksiu sena pana.
       IVONA (pavargusi). Klausyk!..
       LEO. Be to, aš čia niekuo negaliu padėti. Manęs jam nereikėjo. Jis ieškojo jaunystės...
       IVONA. Šit kaip!
       LEO. Gali manim netikėti, aš vis tiek laikausi savo nuomonės.
       IVONA. Tu ėmeisi arklio amato...
       LEO. Aš nešnipinėju Žoržo. Jis laisvas žmogus. Ir Mišelis laisvas žmogus. Tačiau yra ženklų, kurie negali apgauti moters, kad ir tokios kaip aš, kad ir senmergės. Po namus klaidžioja moters šmėkla, labai jaunos moters šmėkla.
       IVONA. Neįti-kė-tina.
       LEO. Štai tas ,,neįti-kė-tina“, apie kurį aš tau kalbėjau. Mes perėmėm jį iš Žoržo. Žoržas įsikando jį dar prieš Mišelį. Jis apkrėtė juo Mišelį, o Mišelis apkrėtė juo tave, kaip apkrečiama gėdinga liga.
       IVONA. Vadinasi, Mišelis irgi buvo man neištikimas... Tai yra... melavo man.
       LEO. Tu tiksliai pasakei. Nereikia taisytis. Jis buvo tau neištikimas. Jis yra tau neištikimas.
       IVONA. Negaliu to įsivaizduoti. Tai neįmanoma. Aš nenoriu, negaliu to įsivaizduoti.
       LEO. Tu lengvai įsivaizduoji neištikimą tau Žoržą. Tas vaizdas tavęs nė kiek nejaudina. O Mišelis – čia jau kitas reikalas...
       IVONA. Tu meluoji. Aš visuomet buvau Mišeliui draugas. Jis gali pasakyti man viską...
       LEO. Jokia motina nėra savo sūnaus draugas. Sūnus labai greitai pastebi už draugo slypintį šnipą, o už šnipo – pavydžią moterį.
       IVONA. Mišeliui aš ne moteris.
       LEO. Klysti. Tau Mišelis ne vyras. Tau jis vis dar tas pats mažylis Mišelis, kurį tu pasiguldydavai į lovą ir kuriam leisdavai žaisti šalia, kai būdavai vonioje. Mišelio akyse tu tapai moteris. Ir smarkiai klydai, nebūdama koketė. Jis tave stebėjo, vertino. Ir paliko taborą.
       IVONA. Bet kur vargšas Mišelis randa laiko tai paslaptingai moteriai?
       LEO. Laikas – tamprus daiktas. Truputėlis apsukrumo, ir visuomet gali apsimesti esąs vienoje vietoje, o iš tikrųjų būti visai kitoje.
       IVONA. Jis parsineša piešinių iš dailės mokyklos.
       LEO. Tu manai, kad Mišelis labai gabus piešimui?
       IVONA. Jis gabus be galo daug kam.
       LEO. Būtent. Jis turi gabumų visokiausiems paviršutiniškiems dalykams. Ir tai užvis blogiausia. Be to, jis priklauso tai kartai, kuri painioja poeziją su svaiginančiu dykinėjimu. Mišelis priklauso bastūnų kartai. Ji nėra kvaila, ta karta. Negi tu manai, kad jis parsineštų tokius piešinius, jeigu lankytų tuos kursus? Esu tikra, kad jis parsineštų visai ką kita.
       IVONA. Aš uždraudžiau jam lankyti akto paskaitas.
       LEO. Tu padarei šitą nesąmonę?
       IVONA. Tuomet jam buvo aštuoniolika...
       LEO. Tu nieko nenutuoki nei apie amžių, nei apie lytį.
       IVONA. Aš tik žinau, kad mes...
       LEO. Gal nepradėsi lyginti aštuoniolikmečio jėgų kupino jaunuolio, tegu neva ir sergančio bronchais, išauklėto tabore, su dviem moterim, kurių viena visą gyvenimą slampinėja su frotiniu chalatu, o kita išvis atsižadėjo gyvenimo.
       IVONA. Mišelis dirba.
       LEO. Ne, Mišelis nedirba. Ir tu nenori, kad jis dirbtų. Tu visiškai to netrokšti.
       IVONA. Dar naujiena!
       LEO. Tu visuomet drausdavai Mišeliui imtis darbo.
       IVONA. To, kurį jam pasiūlydavo.
       LEO. Jam pasiūlydavo pradedančiųjų vietas, ir jis galėjo užsidirbti sau pragyvenimui.
       IVONA. Aš kiekvienąsyk pasiteiraudavau. Tos vietos būdavo kvailos, ir jam būtų reikėję bendrauti su visokiais siaubingais žmonėmis – iš kino, iš automobilių pasaulio.
       LEO. Čia jau panašiau į tiesą. Melas tampa atviresnis. Tu bijojai, kad Mišelis neištrūktų į laisvę. Tu norėjai, kad jis liktų įsikibęs į tavo sijoną. Tu norėjai, kad jis kuo rečiau paliktų taborą. Ir tu atėmei jam norą ieškotis sau vietos gyvenime.
       IVONA. Žoržas visuomet surasdavo jam labai keistas tarnybas.
       LEO. Viena jų buvo kuo puikiausia. Tik reikėjo išvykti. Į Maroką. Tu uždraudei jam net nueiti pasikalbėti dėl tos vietos.
       IVONA. Aš elgiuosi taip, kaip man atrodo geriau.
       LEO. Ir naiviai įsivaizduoji, kad Mišelis neištrūks iš to tinklo.
       IVONA. Jis pats nenorėjo niekur eiti.
       LEO. O ar dažnai tu jam duodavai progos? Ar mėginai pastūmėti jį prie jo amžiaus vaikinų ir merginų? Ar galėjai įsivaizduoti jo vedybas?
       IVONA. Mišelio vedybas?
       LEO. Taip. Dauguma jaunuolių veda būdami dvidešimt trejų, dvidešimt ketverių, dvidešimt penkerių metų amžiaus...
       IVONA. Mišelis dar kūdikis.
       LEO. O jeigu jis jau nebe kūdikis?
       IVONA. Aš pirmoji pasirūpinčiau surasti jam žmoną...
       LEO. Žinoma... Negražią ir kvailą merginą, kuri leistų tau ir toliau vaidinti savo vaidmenį ir globoti sūnų.
       IVONA. Netiesa. Mišelis laisvas. Tiek, kiek galima duoti laisvės labai naiviam ir labai rafinuotam jaunuoliui.
       LEO. Aš tik įspėju tave: nesistenk laikyti Mišelio namuose. Jis gali tai pastebėti ir šito tau neatleis.
       IVONA. Nežinojau, kad tu tokia subtili psichologė. (Be perėjimo) Viešpatie! Skambutis į duris! (Prieškambaryje suskamba skambutis) O Leo, eik atidaryk, eik greičiau. Man kojos linksta.

       Leo išeina pro duris dešinėje. Vos pasilikusi viena, Ivona čiumpa Leo paliktą ant lovos rankinuką, žiūri į veidrodėlį, pudruojasi nosį, dažosi lūpas, šukuojasi. Durys atsidaro. Ji vos spėja numesti rankinuką į vietą. Įeina L e o  ir  Ž o r ž a s. Žoržas uždega šviesą

Į viršų

       TREČIA SCENA

       I v o n a,  L e o,  Ž o r ž a s, paskui  M i š e l i s

       IVONA (pasigręždama). Kas uždegė šviesą?
       ŽORŽAS. Aš. Tuoj užgesinsiu... Pagalvojau... Čia taip tamsu.
       IVONA. Aš mėgstu prieblandą. Kas čia buvo?
       LEO. Daktaro iš viršaus pacientas, apsiriko aukštu. Mūsų dėka jam nereikėjo kopti dar vieno aukšto. Kiekvieną sekmadienį daktaras vyksta į medžioklę.

       Pauzė

       ŽORŽAS. Nieko naujo?
       IVONA. Nieko... Išskyrus skambutį.
       ŽORŽAS. Profesorius irgi medžioklėje. Būdamas ligonis... sekmadienį gali ir numirti.

       Pauzė

       IVONA. Beje, kokia aš kvaila. Juk jis turi raktus.
       ŽORŽAS. Nepakenčiama, kai buto raktai mėtosi kur pakliuvo.
       IVONA. Juo labiau, kad jis galėjo juos pamesti.
       ŽORŽAS. O paskui žmonės stebisi, kai vieną gražią dieną juos nužudo! Reikės atimti raktus iš Mišelio.
       LEO. Gaila, kad jūsų dialogo negalima įrašyti į juostą.

       Visi susibūrę pirmame plane. Jiems besikalbant, negirdimai pro duris dešinėje įeina Mišelis. Jis linksmas tartum vaikas, iškrėtęs puikų pokštą

       IVONA. Kelinta dabar valanda?
       MIŠELIS. Šešios.

       Visi pašoka. Ivona atsistoja prie lovos

       MIŠELIS. Čia ne mano šmėkla. Čia aš!
       ŽORŽAS. Mišeli, tu mirtinai išgąsdinai motiną. Pažiūrėk į ją. Kaip tu įėjai?
       MIŠELIS (Leo tuo tarpu vėl guldo Ivoną į lovą). Pro duris. Užlėkiau laiptais vienu šuoliu. Vos neuždusau. Sofi! Kas tau?
       ŽORŽAS. Visų pirma, mano nuomone, nepadoru, kad būdamas šitokio amžiaus tu vis dar užsispyręs vadini motiną Sofi.
       IVONA. Žoržai!.. Tai sena pravardė, dar iš vaikiškų knygelių. Jis juk nerimtai.
       ŽORŽAS. Tavo motina labai blogai jaučiasi, Mišeli.
       MIŠELIS (švelniai). Sofi... Negi aš dėl to kaltas... (Prieina, norėdamas pabučiuoti motiną. Ji atstumia jį)
       IVONA. Palik mane...
       MIŠELIS. Jūsų veidai tokie, tarytum aš būčiau padaręs nusikaltimą.
       ŽORŽAS. Panašu į tai, brangusis. Tavo motina vos nenumirė besijaudindama.
       MIŠELIS. Aš grįžau nesitverdamas džiaugsmu, kad jus pamatysiu, kad vėl būsiu furgone, išbučiuosiu mamą. Jūs mane apstulbinot.
       ŽORŽAS. Ne veltui. Kur tu buvai?
       MIŠELIS. Leiskit man atsikvėpti! Aš turiu jums daug ką pasakyti.
       LEO (Žoržui). Matai...
       MIŠELIS. Teta Leo nepametė galvos. Kaip paprastai.
       LEO. Galima buvo pamesti galvą, Mišeli, aš nejuokauju. Šiandien tavo motinos būklė iš tikrųjų rimta.
       MIŠELIS. Ką gi aš padariau?
       ŽORŽ.AS. Vakar vakare tu negrįžai namo. Tu nenakvojai namuose. Tu neįspėjai mūsų, kelintą valandą grįši.
       MIŠELIS. Man dvidešimt dveji metai, tėti... Ir aš pirmąsyk nenakvojau namuose. Prisipažink...
       IVONA. Kur tu buvai? Tėvas klausė tave, kur tu buvai?
       MIŠELIS. Paklausykit, vaikai... (Atitoksta) O! Atleiskit. . . Paklausyk, tėti, paklausyk, teta Leo, negadinkit man džiaugsmo... Aš norėjau...
       IVONA. Tu norėjai, tu norėjai. Čia nurodinėja tavo tėvas. Be to, jis nori su tavim pasikalbėti. Eik su juo į kabinetą.
       LEO (juos pamėgdžiodama). Neįti-kė-tina.
       MIŠELIS. Ne, Sofi. Visų pirma, tėtis neturi kabineto. Jis turi tik labai sujauktą kambarį. O be to, aš norėčiau pasikalbėti su tavim, iš pradžių tik su tavim.
       ŽORŽAS. Nežinau, ar tu suvoki, berniuk...
       MIŠELIS, Suvokiu, kad čia tamsu kaip krosnyje. Aš uždegsiu... (Uždega stalinę lempą) Matyt, kol manęs nebuvo, furgono gyventojai čia kūrė ilgą nuotykių filmą.
       IVONA. Jeigu Mišeliui lengviau iš pradžių pasikalbėti su manim, palikite mus.
       LEO. Žinoma...
       IVONA. Jeigu Mišeliui kas spaudžia širdį, normalu, kad jis nori išsipasakoti motinai. Žoržai, eik dirbti. Išsivesk jį, Leo.
       MIŠELIS. Tėti, teta, nepykite ant manęs. Aš pasakysiu jums viską. Aš nesitveriu savo kailyje!
       IVONA. Nieko rimto neįvyko, ar ne, Mišeli?
       MIŠELIS. Nnne, taip ir ne.
       IVONA. Žoržai, jis tavęs varžosi.
       MIŠELIS. Aš varžausi tėčio. O tu, teta Leo, esi pernelyg klastinga...
       IVONA. Aš – jo draugas. Matai, Leo, aš juk tau sakiau.
       LEO. Sėkmės. Eime, Žoržai. Palikim tą klausyklą. (Pasigręžia) Nenori, kad užgesinčiau šviesą? Tu išbarei Žoržą už tai, kad jis uždegė šviesą.
       IVONA. Tai buvo liustra. Stalinė lempa man netrukdo.

       Jie išeina pro galines duris kairėje

       ŽORŽAS (prieš išeidamas). Mes dar pasikalbėsime, berniuk.
       MIŠELIS. Gerai, tėti. (Uždaro duris)

Į viršų

       KETVIRTA SCENA

       I v o n a,   M i š e l i s

       MIŠELIS. Sofi! Brangioji mažyle Sofi. Tu pyksti ant manęs? (Puola prie jos, bučiuoja, nors ji ir priešinasi)
       IVONA. Negi tu negali pabučiuoti nesistumdydamas, nepešdamas plaukų. (Mišelis nenurimsta) Nebučiuok manęs į ausį, aš to nepakenčiu! Mišeli!
       MIŠELIS. Aš netyčia.
       IVONA. Dar to betrūko!
       MIŠELIS (pasitraukia, juokaujamu tonu). Sofi... ką aš matau? Jūs išsidažiusį lūpas!
       IVONA. Aš! Aš!
       MIŠELIS. Taip, tu! Ir išsipudravusi. Nieko sau. Ir kam gi visa šita prabanga? Kam? Neįti-kė-tina... Lūpų dažas, tikras „lūpų dažas bučiniams“.
       IVONA. Aš buvau tokia išblyškusi, kad bijojau išgąsdinti tavo tėvą.
       MIŠELIS. Nenusivalyk. Jis tau taip tiko!
       IVONA. Tarytum tu į mane žiūri.
       MIŠELIS. Sofi! Garbės žodis, tu keli man sceną. Juk aš pažįstu tave kaip nuluptą.
       IVONA. Galimas daiktas, kad tu pažįsti mane kaip nuluptą. Bet tu į mane nežiūri. Tu manęs nematai.
       MIŠELIS. Klystate, mieloji ponia. Aš stebiu jus akies kampučiu – ir man netgi pasirodė, kad jūs smarkiai apsileidot. Man taip patiktų jus šukuoti, daryti jums makijažą...
       IVONA. Dar to betrūko.
       MIŠELIS. Sofi, tu pasipūtusi! Vis dar pyksti ant manęs?
       IVONA. Aš nemoku pūstis. Ne, Mišeli, aš ant tavęs nepykstu. Tik norėčiau sužinoti, kas čia dedasi.
       MIŠELIS. Kantrybės, tuoj viską sužinosit.
       IVONA. Klausau...
       MIŠELIS. Tik nereikia tos iškilmingos minos, mama. Nereikia!
       IVONA. Mišeli!
       MIŠELIS. Pažadėk, kad nekelsi šeimyninės scenos, mūsų taboro scenos. Pažadėk, kad nešauksi, kad leisi paaiškinti viską iki galo. Pažadėk.
       IVONA. Aš nieko nežadu iš anksto.
       MIŠELIS. Na matai...
       IVONA. Kiti tikriausiai giria tave, aukština. O aš sakau taip, kaip yra...
       MIŠELIS. Sofi... Aš einu pas tėtį... Jis apsimes, kad baigia kažką skaičiuoti, o paskui išsakys man paeiliui visas tas frazes, kurias sakai tu.
       IVONA. Nesityčiok iš tėvo darbo!
       MIŠELIS. Tu nuolatos šaipaisi iš povandeninio kulkinio šautuvo, o dabar...
       IVONA. Aš – tai ne tu. Gana jau to, kad aš leidžiu :tau vadinti mane Sofi, žinoma, ne viešumoj...
       MIŠELIS. Mes niekad nebūnam viešumoj.
       IVONA. Žodžiu, aš sutinku, kad vadintum mane Sofi, bet aš pernelyg atleidau tau pavadžius ir nemokiau tavęs tvarkos. Tavo kambarys – tikra arklidė... netrukdyk man kalbėti,.. tikra arklidė! Į jį negalima prasibrauti pro nešvarius baltinius.
       MIŠELIS. Baltinius tvarko teta... o be to, tu man šimtus kartų sakydavai, kad tau patinka matyti išmėtytus mano daiktus, kad tu nepakenti spintų, komodų, naftalino...
       IVONA. Aš šito nesakiau!..
       MIŠELIS. Atleisk!
       IVONA. Prieš šimtą metų aš sakiau, kad man patinka, kai kambary išmėtyti tavo vaikiški daiktai. Vieną gražią dieną aš pastebėjau, kad visur išmėtytos jau vyriškos puskojinės, vyriškos apatinės kelnės, vyriški marškiniai. Atrodo, lyg mano kambary būtų padarytas nusikaltimas. Aš prašiau tave nebemėtyti savo daiktų mano kambary.
       MIŠELIS. Mama!..
       IVONA. A! Sofi dingo. Prisiminei. Man buvo labai skaudu.
       MIŠELIS. Tu atsisakei mane apkamšyti. Mes net susipešėm...
       IVONA. Mišeli! Aš guldydavau tave į lovą iki vienuolikos metų. Paskui tu pasidarei pernelyg sunkus. Pakibdavai man ant sprando. Vėliau užlipdavai basas ant numindytų mano batų, apsikabindavai kaklą, ir mudu drauge žingsniuodavom iki tavo lovos. Vieną vakarą tu pasijuokei iš manęs, kai tave apkamšiau, ir aš pasakiau, kad nuo šiol tu gulsies pats.
       MIŠELIS. Sofi! Leisk užlipti ant tavo lovos, aš jau nusiaviau... Ak! Prisiglausti prie tavęs, padėti galvą tau ant peties. (Taip ir padaro) Nenoriu, kad žiūrėtum į mane. Žiūrėkim kartu tiesiai prieš save štai į to namo langą, į naktį. Furgono arkliai poilsiavietėje. Gerai?
       IVONA. Tokia įžanga nežada nieko gero.
       MIŠELIS. TU žadėjai man būti labai gera.
       IVONA. Aš tau ničnieko nežadėjau.

       Jie sėdi nejudėdami, o jų veidai apšviesti pro langą krintančios šviesos, tikriausiai ji sklinda iš priešais stovinčio namo lango

       MIŠELIS. Kokia tu pikta.
       IVONA. Nesimeilink man. Jei turi ką pasakyti, kalbėk. Kuo ilgiau delsi, tuo darosi sunkiau. Tu turi skolų?
       MIŠELIS. Sofi, patylėkit. Nekalbėkit nesąmonių.
       IVONA. Mišeli!..
       MIŠELIS. Patylėkit.
       IVONA. Aš tyliu, Mišeli. Kalbėk. Aš klausau.
       MIŠELIS (gana greitai, truputėlį varžydamasis. Kol jis kalba, nežiūrėdamas į motiną, Ivonos veidas išsikreipia, tampa baisus). Sofi, aš labai laimingas ir norėjau visiškai įsitikinti savo laime, prieš pranešdamas apie ją tau. Nes jeigu tu nebūsi laiminga drauge su manim, aš nebegalėsiu jausti tos laimės. Tu supranti? Įsivaizduok sau, kursuose aš sutikau merginą...
       IVONA (susitvardydama). Kursai juk ne mišrūs...
       MIŠELIS (uždengdamas ranka Ivonai burną). Išklausyk mane. Aš ne visuomet eidavau į dailės kursus. Aš kalbu apie stenografijos kursus. Tėtis užsiminė, kad suras man sekretoriaus vietą, tik reikės išmokti stenografijos. Aš pamėginau, bet tu atkalbėjai mane nuo tos vietos, ir aš mečiau kursus. Buvau juose tris kartus – per stebuklą! Ten sutikau merginą, veikiau jauną moterį... žodžiu, ji trejais metais už mane vyresnė... Jai padėjo verstis toks geraširdis penkiasdešimtmetis vyras. Apskritai jis žiūrėjo į ją kaip į savo dukterį. Jis našlys ir turėjo panašią į ją dukterį, kuri mirė. Žodžiu, ji atvėrė man širdį, ir tai buvo liūdnas reginys. Aš susitikau su ja vėl. Pradėjau praleidinėti pamokas... Piešinius nupiešdavau iš anksto: ąsočius ir bijūnus... Nebūčiau išdrįsęs užsiminti tau apie tai, kol ji pati neapsisprendė palikti tą vargšelį ir pradėti viską iš naujo. Ji mane dievina, mama, ir aš ją dievinu, ir tu ją dievinsi. Ji laisva, o mūsų taboras be prietarų, ir aš svajoju nuvesti jus pas ją, tave, tėtį, Leo, rytoj pat. Šįvakar ji pasakys visą teisybę savo senukui. Jis patikėjo, kad pas ją atvažiavo sesuo iš provincijos ir nebesirodo ten. Jiedu daugiau beveik nesimatydavo. Jis išsinuomojo mažą butuką. Žinoma, apie pavydą čia negali būti nė kalbos, – tai ne taip rimta kaip su ištekėjusia moterim, – bet dėl tavęs, dėl visų mūsų, dėl namų aš negalėjau taikstytis su tokia dviprasmiška padėtimi, su dalybomis.
       IVONA (nežmoniškomis pastangomis prisiverčia kalbėti). Ir ta moteris... tau padėdavo... Tai yra, tu juk visuomet būdavai be skatiko kišenėje. Ji, matyt, tau padėdavo...
       MIŠELIS. NUO jūsų nieko nenuslėpsi, Sofi. Ji man padėdavo užsimokėti už pietus, už cigaretes ir už taksi... (Pauzė) Aš toks laimingas... laimingas! Sofi, tu laiminga? IVONA (staiga pasigręžia. Mišelis paklaiksta, išvydęs jos veidą). Laiminga?
       MIŠELIS (traukdamasis). O!
       IVONA. Tai štai man atlyginimas. Štai kam aš tave nešiojau, pagimdžiau, puoselėjau, rūpinausi, išauklėjau, beprotiškai mylėjau. Štai dėl ko apleidau vargšą savo Žoržą. Kad kažkokia senė tave pasičiuptų, pavogtų iš mūsų, įveltų į savo šlykščias intrigas!
       MIŠELIS. Mama!
       IVONA. ...Šlykščias. Ir davinėtų tau pinigų. Manau, tu žinai, kaip šitai vadinama?
       MIŠELIS. Tau galvoj negera, mama. Ką tu šneki? Madlena jauna...
       IVONA. Štai ir išsitarei jos vardą!
       MIŠELIS. AŠ ir neketinau jo nuo tavęs slėpti.
       IVONA. Ir manei, kad užteks mane apkabinti, pameilikauti, – su manimi nemeilikaujama! – ir aš šypsodamasi sutiksiu, kad mano sūnus būtų išlaikomas kažkokios geltonplaukės senės meilužio.
       MIŠELIS. Madlenos plaukai šviesūs, tu nuspėjai. Bet ne geltoni, ir aš tau kartoju, kad jai dvidešimt penkeri metai. (Šaukia) Ar tu manęs klausysi pagaliau? Ir ji neturi jokio kito meilužio, tik mane.
       IVONA (rodydama pirštu). Aha! Tu prisipažįsti...
       MIŠELIS. Ką prisipažįstu? Jau visa valanda, kai aš tau pasakoju viską kuo sulkiausiai.
       IVONA (užsidengusi veidą rankomis). Aš kraustausi iš proto!
       MIŠELIS. Nurimk, atsigulk...
       IVONA (žingsniuoja į priekį ir atgal). Atsigulti! Nuo vakar vakaro aš guliu kaip lavonas. Nereikėjo man gerti to saldinto vandens. Viskas būtų baigta. Būčiau nors ne iš gėdos mirusi!
       MIŠELIS. Tu kalbi apie savižudybę dėl to, kad aš pamilau merginą!
       IVONA. Mirti iš gėdos blogiau negu nusižudyti. Negudrauk. Jeigu tu mylėtum merginą... Jeigu tu būtum papasakojęs man švarų, padorų nutikimą, vertą tavęs ir mūsų, galimas dalykas, aš būčiau išklausiusi tave be pykčio. O tu nedrįsti žiūrėti man į akis ir pasakoji šlykščią istoriją.
       MIŠELIS. Aš draudžiu tau!
       IVONA. To betrūko!
       MIŠELIS (apimtas švelnumo jai). Sofi... Pabučiuok mane.
       IVONA (atstumia jį). Tavo veidas išteptas lūpų dažais.
       MIŠELIS. Jie tavo!
       IVONA. Negalėčiau pabučiuoti tavęs be pasišlykštėjimo.
       MIŠELIS. Sofi... Netiesa...
       IVONA. Mudu su tavo tėvu imsimės priemonių tave uždaryti, neleisti tau matytis su ta moterim, apginti tave nuo tavęs paties... (Mišelis supasi ant kėdės) Mišeli, tu sulaužysi tą kėdę.
       MIŠELIS. Tu motina, Sofi, tikra motina. O aš maniau, kad tu man draugas. Tu dažnai man tą kartodavai...
       IVONA. Aš tavo motina. Geriausias draugas nepasielgtų kitaip. Ir ilgai ta intriga trunka?
       MIŠELIS. Trys mėnesiai.
       IVONA. Trys mėnesiai melo... bjauraus melo.
       MIŠELIS. Aš niekad tau nemelavau, mama. Aš tylėjau.
       IVONA. Trys mėnesiai melo, gudravimo, apskaičiavimo, veidmainiškų glamonių...
       MIŠELIS. Man buvo gaila tavęs...
       IVONA. Ačiū. Aš ne iš tų, kurių gailimasi. Man to nereikia. Gailėti reikia tavęs. MIŠELIS. Manęs?
       IVONA. Taip, tavęs, tavęs... Vargšas kvailelis, patekęs vyresnei už jį moteriai į nagus, moteriai, kuri, be abejonės, slepia savo amžių...
       MIŠELIS. Tau pakaks tik pažvelgti į Madleną...
       IVONA. Apsaugok viešpatie! Gana jau, kad tavo teta Leoni vaidina trisdešimtmetę! Tu nepažįsti moterų.
       MIŠELIS. Pradedu jas pažinti...
       IVONA. Atleidžiu tau tavo storžieviškumą.
       MIŠELIS. Klausyk, Sofi, kodėl tu nori, kad aš ieškočiau kitur to, ką turiu čia, – juk nieko geresnio nerasčiau. Kokia prasmė man eiti pas tavo amžiaus moterį...
       IVONA (staigiai pašoka). Jis dar mane užgaulioja!
       MIŠELIS (nustėręs). Aš?
       IVONA. Nesistenk spyriotis, berniuk. Gal aš ir atrodau sena, bet tik taip atrodau. Aš dar suriesiu tave į ožio ragą.
       MIŠELIS. Geriau patylėtum, jei nesivaldai, elgiesi netaktiškai, užsigauni...
       IVONA. Norėtum! Ne, ne, ne... Aš kalbėsiu. Atėjo mano eilė. Ir kol aš gyva, tu neveši šitos mėšlo krūvos.
       MIŠELIS (pašoka). Atsiimk šituos žodžius.
       IVONA (Mišeliui į veidą). Mėšlo krūva! Mėšlo krūva! Mėšlo krūva!

       Jis sučiumpa ją už rankų, suka riešus. Ji susmunka ant kelių

       MIŠELIS. Kelkis, mama! Mama!
       IVONA. Mamos nebėra. Yra kenčianti senė, kuri tuoj pradės šaukti ir sukels ant kojų visą namą. (Duslūs dūžiai) Girdi, Leoni kaimynė klausėsi mūsų, ji daužo į sieną. Aš sukelsiu skandalą, būtinai sukelsiu! (Mišelis atstumia ją, ji įsikimba jam į drabužius, jis vėl ją atstumia) Žudikas! Žudikas! Tu išsukai man riešą. Pažiūrėk, kokios tavo akys.
       MIŠELIS (šaukia). O tavo!
       IVONA, Jos užmuštų mane, jei galėtų. Tu nori mane užmušti!
       MIŠELIS. Tu kliedi...
       IVONA. Žudikas! Aš neišleisiu tavęs iš namų! Aš liepsiu tave areštuoti! Aš pakviesiu policiją! O! langas! (Nori atsistoti ir bėgti publikos link, Mišelis ją sulaiko) Aš sukelsiu ant kojų visą gatvę! (Staugia) Areštuokite jį, areštuokite jį!
       MIŠELIS (šaukia). Teta! Teta! Tėti!

       Atsiveria Leoni kambario durys

Į viršų

       PENKTA SCENA

       I v o n a,  M i š e l i s,  L e o,   Ž o r ž a s

       LEO (apkabindama Ivoną). Ivona! Ivona! (Ivona kone suduoda jai) Nurimk!..
       MIŠELIS. Vandens... (Puola į vonios kambarį, paskui išeina, laikydamas rankose niekam nereikalingą stiklinę vandens, pastato ją prie lovos)
       IVONA (juokdamasi kvailu juoku). Saldintas vanduo! Nereikėjo jo gerti! Nereikėjo, Leo... duok man ramybę, leisk atidaryti langą, leisk sušukti...
       LEO. Kaimynė beldžia...
       IVONA. Man nusispjaut...

       Scenos gilumoje kairėse duryse pasirodo Žoržas

       ŽORŽAS. O man nenusispjaut. Jau dvidešimtą kartą aš turiu nemalonumų dėl to, kad mes keliame triukšmą. Galų gale mus išprašys iš šito buto.
       IVONA (atsistoja ir leidžiasi paguldoma į lovą). Iš buto... Ne iš buto... Argi tai dabar svarbu? Žoržai, tavo sūnus – nenaudėlis. Jis mane įžeidė. Jis mane sumušė...
       MIŠELIS. Tėti, tai neteisybė!
       ŽORŽAS (Mišeliui). Eime į mano kambarį.
       MIŠELIS (Ivonai). Aš pasikalbėsiu su tėčiu. Yra dalykų, kuriuos vyrai privalo spręsti vieni. (Išeina paskui tėvą ir trinkteli duris)

Į viršų

       ŠEŠTA SCENA

       I v o n a,  L e o

       IVONA (dusdama). Leo! Leo! Leo! Paklausyk, kaip jis trenkė...
       LEO. Paįvairinimui! Trankomų durų namai.
       IVONA. Leo... Tu klauseisi už durų... Tu girdėjai, ką jis kalbėjo...
       LEO. Aš negalėjau negirdėti. Bet aš girdėjau ne viską.
       IVONA. Leo, tu buvai teisi. Jis myli. Jis myli stenografistę ar kažką panašaus. Dėl jos jis pasiryžęs mus palikti. Jis nubloškė mane ant grindų. Jo akys buvo kaip kokio monstro. Jis manęs nebemyli.
       LEO. Kuo čia dėta tu?
       IVONA. Dėta, Leo... Kai duodi ką vienai, atimi iš kitos. Tai neišvengiama.
       LEO. Mišelio amžiaus jaunuolis privalo gyventi, ir motinoms tenka kai kada užsimerkti. Moteris gali giliai įsismelkti į berniuko širdį. Nematau, kas čia...
       IVONA. Nematai, kas čia! Nematai, kas čia!.. O mums, motinoms, jie neįsismelkę giliai į širdį? Neįaugę į kraują? Aš išnešiojau jį savo įsčiose, aš pagimdžiau jį, brangioji. Apie tokius dalykus tu neturi nė menkiausio supratimo.
       LEO. Galbūt. Bet kartais reikia susiimti. Kad ir nežmoniškai būtų sunku.
       IVONA. Tau lengva pasakyti. O tu ar sugebėtum, jeigu atsidurtum tokioje padėtyje?
       LEO. Man jau kartą buvo nežmoniškai sunku.
       IVONA. Viskas priklauso nuo aplinkybių.
       LEO. Aplinkybės buvo gana klaikios. Žinoma, jūs – svajotojai, tačiau jūsų egoizmas, tavo egoizmas, peržengia visas ribas.
       IVONA. Mano egoizmas?
       LEO. Kaip tu manai, ką aš veikiu šituose namuose jau dvidešimt treji metai? Tu – vargšė akla... vargšė kurčia moteris. Aš kenčiu. Aš mylėjau Žoržą, myliu jį ir tikriausiai mylėsiu ligi mirties. (Rankos mostu sudraudžia Ivonai įsiterpti) Kai jis be jokios priežasties, vien dėl kaprizo nutraukė mūsų sužadėtuves, nutaręs, kad jam reikia vesti tave, ir dar neįtikėtinai lengvabūdiškai atėjo paklausti mano patarimo, aš apsimečiau, kad tas smūgis kuolu per galvą manęs nepritrenkė. Spyriotis – reiškė tapti nelaimingai. Pašalinti tave – reiškė prarasti jį. Ir aš kvailai pasiaukojau. Taip, kad ir kaip tatai atrodo neįtikėtina. Aš buvau jauna, kupina meilės, mistikos, paika mergiotė. Aš maniau, kad, būdama artimesnė jam savo prigimtimi, tu būsi jam geresnė žmona, geresnė motina. Aš sutuokiau chaosą su chaosu! Be dėdės pinigų, kuriuos galėjau jums siųsti, aš atsidėjau jūsų furgono tvarkymui, dariau viską, kad jame galima būtų gyventi. Ir kas gi aš esu štai jau dvidešimt treji metai! Atsakyk man? Tarnaitė!
       IVONA. Leo, tu manęs nekenti!
       LEO. Ne. Aš tavęs nekenčiau... Ne tuomet, kai mes su Žoržu išsiskyrėm. Pasiaukojimo jausmas mane stiprino, palaikė. Aš pradėjau tavęs nekęsti už tai, kad tu pernelyg mylėjai Mišelį ir apleidai Žoržą. Kartais aš buvau neteisi Mišelio atžvilgiu, nes maniau, kad dėl viso to kaltas jis. Keista... Galimas daiktas, aš būčiau pradėjusi tavęs nekęsti, jeigu jums būtų pavykę sukurti gerą šeimą... Ne... mano jausmas tau nepaaiškinamas, jis panašus į širdies prieraišumą. Tu nesi pikta, Ivona. Tu neturi atsakomybės jausmo. Tau stinga žmoniškumo, ir tu darai bloga pati to nesuvokdama. Jūs nieko nepastebite. Ničnieko. Jūs nieko nepastebite. Ničnieko. Jūs slampinėjate iš kambario į kambarį, nuo vienos dėmės prie kitos, nuo vieno šešėlio prie kito, aimanuojate dėl mažiausio durstelėjimo ir tyčiojatės iš manęs, jeigu aš nejučiom kuo nusiskundžiu.
       Ar pameni tuos vimdomuosius, kuriuos prieš pusmetį Mišelis rado mano kambary ir iš kurių jūs taip juokėtės? Nors ir esu labai sveika, tuomet aš sirgau, mane pykino. Man sutriko virškinimas. Buvo pažeistos kepenys. Aš nervinausi, man liejosi tulžis, kaip teisingai sakoma. Kepenys sutriko dėl nervų, o nervai dėl Žoržo. Taip, aš nujaučiau, kad jis sliūkina iš namų kaip mokinukas, ant pirštų galų, ir pykau ant tavęs, kad tu nieko neįtari ir nekliudai jam išeiti. Aš žinojau, kad Žoržas vaikosi iliuzinės laimės ir kad jam nesiseka ją sučiupti. Ir kai Mišelis, pats to nesuvokdamas – jis toks pat aklas, toks pat egoistas kaip ir jūs,– pasekė tėvo pavyzdžiu ir ištrūko iš namų... aš jau nebegalėjau ištverti nepasakiusi, neįspėjusi tavęs...
       IVONA. Bet ne tam, kad išsaugotum mūsų taborą, Leo. Tu džiaugeisi. Mišelis keršijo už Žoržą.
       LEO. Štai tavo nežmoniškumas, piktumas, peilio dūriai į nugarą.
       IVONA. Aš netaikau taip toli.
       LEO (atsitiesia, visa išraudusi). Tegu Mišelis ima pinigus iš tos moters... Gal šitai jus išmokys neleisti vyro iš namų su skatikais ledinukams! Tegu Mišelis veda kekšę! Tegu jūsų furgonas apsiverčia, subyra į šipulius ir supūva griovy. Tegu! Aš nė piršto nepakrutinsiu, kad jus išgelbėčiau. Vargšas Žoržas! Dvidešimt treji metai! O gyvenimas juk ilgas, brangioji, ilgas... ilgas... ilgas... (Pajutusi, kad Žoržas jai už nugaros įėjo į kambarį, nesutrikusi tęsia švelniu moterišku balsu) .. .o švarkelis trumpas... Nusivelki švarkelį ir palieki su giliai iškirpta suknele, su kuria vakare gali išeiti bet kur.

       Iš pradžių apstulbusi, Ivona pamato Žoržą

Į viršų

       SEPTINTA SCENA

       I v o n a,  L e o,  Ž o r ž a s

       ŽORŽAS. Jūs galite kalbėti apie sukneles. Aš jums pavydžiu.
       IVONA. Kas tau? Tu visas pažaliavęs.
       ŽORŽAS. AŠ ką tik kalbėjausi su Mišeliu...
       IVONA. Ir ką gi?!
       ŽORŽAS. Jis apgailestauja išsukęs tau riešą... apgailestauja dėl to riksmo... jis norėtų tave matyti...
       IVONA. Ir tai viskas, dėl ko jis apgailestauja?!
       ŽORŽAS. Ivona... Jis nori tave matyti... jam skaudu. Neversk jo atsiprašinėti ar daryti panašią kvailystę. Visa tai gana rimta... Aš pasiliksiu su Leo... Norėčiau, kad tu pabūtum viena su Mišeliu jo kambary. Būk gera, Ivona. Tu padėsi Mišeliui ir tuo pačiu man. Aš mirtinai nuvargęs...
       IVONA. Tikiuosi, Mišelis neapvyniojo tavęs aplink pirštą, neįtikino?
       ŽORŽAS. Paklausyk, Ivona, aš tau kartoju. Svarbu ne tai, įtikino ar neįtikino. Vaikas myli – nėra jokios abejonės. Nieko jam nesakyk, nieko neklausinėk. Jis guli ten ant nešvarių baltinių krūvos. Atsisėsk prie jo ir paimk už rankos.
       LEO. Tai būtų išmintingiausia.
       IVONA (tarpduryje). Aš nueisiu, tik su viena sąlyga...
       ŽORŽAS (švelniai). Eik... be jokių sąlygų... (Bučiuoja ją ir išstumia pro galines duris kairėje)

Į viršų

       AŠTUNTA SCENA

       L e o,  Ž o r ž a s

       LEO. Žoržai, tu toks susitaršęs... kas nutiko?
       ŽORŽAS. Reikia paskubėti, Leo... Jie gali sugrįžti kiekvieną akimirką.
       LEO. Tu mane gąsdini...
       ŽORŽAS. Yra ko išsigąsti. Mane tartum namas užgriuvo.
       LEO. Kas gi įvyko? Kas nors Mišeliui?
       ŽORŽAS. Mišeliui. Šita drama suregzta geriau už bet kokį Labišo vodevilį.
       LEO. Na, greičiau. (Pauzė) Žoržai! (Purto jį) Žoržai!
       ŽORŽAS. Ak! Taip. Nebesusivokiau, kur besąs. Atleisk man. Leo, aš pasielgiau beprotiškai ir dabar brangiai už tai moku. Prieš pusmetį man prireikė stenografistės, gavau vieną adresą. Pataikiau pas jauną dvidešimt penkerių metų merginą, nelaimingą, gražią, paprastą, stačiai tobulą. Namuose jaučiausi labai vienišas. Tu amžinai užsiėmusi. Ivona galvoja tik apie Mišelį. Mišelis... trumpai tariant... Susigalvojau sau vardą, apsimečiau našliu... Sukūriau istoriją apie dukterį, kuri buvo panaši į ją ir mirė...
       LEO. Vargšelis Žoržas... Na kaipgi galima ant tavęs pykti. Tu ieškojai gryno oro... Čia... galima uždusti.
       ŽORŽAS. Aš vis fantazuoju, fantazuoju, nė žodžiu neužsimindamas jai apie savo maniją. Ji sako, kad myli mane, kad jauni vyrai – storžieviai ir pan. Po trijų mėnesių mūsų santykiai pasikeitė. Pas ją apsigyveno iš provincijos atvažiavusi sesuo. Ištekėjusi, dievobaiminga, griežta moteris. Aš tuomet pasiskolinau iš tavęs gana stambią sumą...
       LEO. Aš taip ir spėjau...
       ŽORŽAS. O kam gi, jei ne tau, aš galiu atvirai išsipasakoti? Už pinigus, paimtus neva savo darbui, aš išsinuomojau niūrų butuką pirmame aukšte. Ji pradėjo lankytis vis rečiau ir rečiau. Aš nugrimzdau į melą ir juodą neviltį. Visa kita tu nujauti. Sesuo pasirodė besanti jaunuolis, kurį ji pamilo. Ir tas jaunuolis – Mišelis. Aš ką tik sužinojau tai iš jo lūpų.
       LEO. Jis ką nors įtaria?
       ŽORŽAS. Ničnieko. Jis devintam danguj. Pamatęs, kaip aš susikrimtau, jis pamanė, kad priežastis ta pati kaip ir motinos.
       LEO. O ko jis iš tavęs norėjo?
       ŽORŽAS. Madlena – kad jau kalbame apie ją – šįvakar paskyrė man pasimatymą. Aš ką tik sužinojau apie tai iš Mišelio. Tam, kad, kaip čia pasakius...
       LEO. Pareikštų, jog su tavim atsisveikina...
       ŽORŽAS. Ir, rodos, kad viską man prisipažintų. Kad viską papasakotų ponui X..., kad ji ir Mišelis liktų laisvi, švarūs,– verti vienas kito. Aš nudvėsiu, Leo. Aš beprotiškai ją myliu.
       LEO. Nežinau, ar čia drama, ar vodevilis. Bet kuriuo atveju tai šedevras.
       ŽORŽAS. Niekšiškumo šedevras. Kaip mieste galėjo įvykti toks sutapimas...
       LEO. Aš maniau, kad sutapimų nebūna. Juk jūs dievinate stebuklus, likimo šedevrus, štai jums ir aukščiausios klasės pavyzdys. Tai ne keisčiau už skaičių seriją ruletėje arba laimėjimą loterijoje.
       ŽORŽAS. Aš laimėjau pirmą prizą.
       LEO. Tu laimėjai išvirkščią jo pusę, vargšeli Žoržai. O kaip tu jautiesi prieš Mišelį?
       ŽORŽAS. Žvėriškai nejauku. Aš ant jo nepykstu. Jis nekaltas.
       LEO. Ką žadi daryti?
       ŽORŽAS. Patark man. Šio vakaro pasimatymą aš atšaukiau.
       LEO. Dabar aš suprantu, kodėl furgone buvo tariama tvarka. Kai vienas išeidavo, kitas likdavo namie. Vargšeli mano Žoržai.
       ŽORŽAS. Aš turėjau ištverti vieną gėdą po kitos. Mišelis visą laiką kartojo: „tas senis“. Jis prisipažino man, kad Madlena jam padėdavo.
       LEO. Tavo pinigais.
       ŽORŽAS. Tavo...
       LEO. Likimo ironija. Mūsų pinigai sugrįžo į tavo sūnaus kišenę, čia jau kur kas geriau. Ir, būkim teisingi, tai bus tau pamoka, kad negalima išleisti tokio amžiaus jaunuolio į Paryžiaus gatves be santimo kišenėje.
       ŽORŽAS. Gaila, kad aš toks juokingas. Tu negali pamatyti, kaip man skaudu.
       LEO (paima jo ranką). Žoržai, brangusis... Aš tau padėsiu.
       ŽORŽAS. Kaip?
       LEO. Tu privalai kirsti triuškinamą smūgį, atsikeršyti ir padaryti tas vedybas neįmanomas. Mišelis nori, kad visas taboras rytoj vyktų pas tą moterį. Reikia eiti.
       ŽORŽAS. TU išprotėjai!
       LEO. Aš mąstau blaiviai.
       ŽORŽAS. Ivona niekad nesutiks.
       LEO. Sutiks.
       ŽORŽAS. Bet ar tu įsivaizduoji, kokia tai bus scena? Aš įeinu...
       LEO. Ji verčiau prarys liežuvį, nei pasakys Mišeliui...
       ŽORŽAS. Mane pamačiusi... ji gali nualpti, sušukti.
       LEO. Pasikliauk manim. Kirsk negailestingai.
       ŽORŽAS. Ji to nusipelnė, Leo.
       LEO. Nutrauk santykius pirmas, o jeigu ji atsisakys nutraukti santykius su Mišeliu, pagrasink jai, kad viską jam išpasakosi.
       ŽORŽAS. Tu šėtonas?
       LEO (nuleidusi akis). Aš labai tave myliu, Žoržai, ir noriu apginti tavo namus.
       ŽORŽAS. O Ivona? Juk ji niekados, niekados...
       LEO. Cit, Ivona ateina...
       ŽORŽAS. Kokios didelės tavo ausys, Leo.
       LEO. Kad apginčiau tave nuo svetimų dantų, vaikeli mano!

       Galinės durys kairėje atsidaro. Pasirodo Ivona

Į viršų

       DEVINTA SCENA

       L e o,  Ž o r ž a s,  I v o n a

       ŽORŽAS. Na kaip?
       IVONA. Mes neištarėm nė žodžio. Aš paėmiau jam už rankos. Jis dejavo, traukė ją ir, rodės, norėjo būti vienas; aš ir išėjau. Aš visa sudaužyta. Galva svaigsta. Norėčiau užmigti, bet, žinoma, negalėsiu. Kas dabar bus? Visiškai aišku, kad Mišelis prarado pusiausvyrą. Pragaištinga tos moters įtaka sumaišė jam protą.
       LEO. Reikėtų žinoti, kokia ta įtaka.
       IVONA. Man ji pernelyg aiški.
       LEO. Aš noriu pasakyti, kad nereikia aštrinti Mišelio užsispyrimo. Reikia būti lanksčiai...
       IVONA. Ne. Ne. Reikia viską nutraukti vienu sykiu.
       LEO. Tu tikiesi sukliudyti tiems vaikams susijungti...
       IVONA. Kokiems vaikams?
       LEO. Liaukis, Ivona. Mišeliui ir tai mergaitei...
       IVONA. Kokia ten mergaitė, Leo! Ten moteris, kuri gulasi su kuo pakliūva... dievai žino, kokio amžiaus moteris, veidmainė, kurią Mišelis mato pro rožinius akinius ir daro iš jos šventąją.
       LEO. Juo labiau reikia jam parodyti, kokia ji iš tikrųjų.
       IVONA. Aš tikiuosi, kad Žoržas bent sykį parodys charakterį ir be gailesčio viską išspręs.
       ŽORŽAS. Be gailesčio išspręs – tai tik tušti žodžiai.
       IVONA. Galų gale, sakykim, kad tai ne pasakos ir kad ta moteris iš tikrųjų nori palikti savo... globėją... ir surizikuoti ištekėti už Mišelio. Tavo pareiga būtų išvaduoti jį nuo atsakomybės, kurią jis prisiėmė per savo vaikiškumą. Mišelis negali jos su tuo vyriškiu išskirti ir staiga palikti.
       LEO. Pagaliau tu pradėjai kalbėti blaiviai.
       IVONA. Kaip jis įsivaizdavo ją išlaikysiąs?
       ŽORŽAS. Jis man pareiškė, kad jam nusibodo nieko neveikti, todėl nusprendė dirbti.
       IVONA. O gyventi, žinoma, mūsų sąskaita, savo tetos sąskaita.
       LEO. Ta nedidelė pinigų suma, kurią aš turiu, priklauso jums...
       IVONA. Bet tai nereiškia, kad jie turi priklausyti tai moteriai. Aš nebekliedžiu, aš matau viską aiškiai. Žoržas privalo veikti. Argi tai ne jo vaidmuo, Leo?
       ŽORŽAS. Sunku pasakyti.
       IVONA. Tau tik reikia ryžtingai uždrausti jam...
       LEO. Ar tu esi mačiusi, kad įsimylėję žmonės paklustų įsakymams?
       IVONA (gūžteli pečiais). Mišelis nemyli tos merginos. Jam tik atrodo, kad jis ją myli. Tai jo pirmas susižavėjimas. Jis įsivaizduoja sutikęs idealią, amžiną meilę.
       LEO. Įsivaizduoti šiuo atveju tas pat, kas mylėti.
       IVONA. Nieko panašaus! Visa tai išsilies į piešinius, pasivaikščiojimus, svajones. Jis išsigydys nuo tos įkyrios minties. Aš pažįstu savo Mišelį.
       LEO. Pažinojai.
       IVONA. Jūs stačiai neįtikėtini! Aš stebiu jį jau dvidešimt dveji metai. Kažkokia ponia X... negalėjo pakeisti jo nuo galvos iki kojų per tris mėnesius.
       ŽORŽAS. Ne per tris mėnesius, Ivona. Per tris minutes. Tai ir yra meilės esmė.
       IVONA. Ak! Jeigu aš būčiau vyras, jeigu aš su juo pasikalbėčiau... Aš rasčiau ką jam pasakyti.
       LEO. Mišeliui tik to ir reikia.
       IVONA. Manau, jis nesitiki, kad aš vykdysiu jo įsakymus?
       LEO. Kuo čia dėti įsakymai? Kam ta tragiška poza? Ivona!
       IVONA. Palaukit, jeigu aš teisingai supratau... judu su Žoržu ketinate...
       ŽORŽAS. Aš nieko neketinu...
       IVONA. Jums atrodo įmanomas dalykas, kad aš drauge su Žoržu eičiau pas tą... moterį, o Leo ateitų mums iš paskos.
       ŽORŽAS. Tai bus paprasčiausias priešo stovyklos apžiūrėjimas.
       IVONA. Visas taboras, visa šeima eina naujametinio vizito.
       LEO. Tu ne taip viską supranti, Ivona. Ar tu gali įsivaizduoti, kaip gyvensi su Mišeliu, kuris tylės, vengs tavęs, meluos tau nuo ryto ligi vakaro. Ar gali įsivaizduoti, kaip gyvensi be Mišelio? Ar gali įsivaizduoti, kad Mišelis paliks namus?
       IVONA. Nutilk!
       LEO. Brangi kvailele... žinai, kas tuomet būtų? Tau būtų nė motais bet koks nusižeminimas, tu nuolatos persekiotum jį, bučiuotum jam kelius, maldautum tą moterį.
       IVONA. Nutilk! Nutilk!
       LEO. O reikia tik pagudrauti, atsikovoti Mišelį, nusipelnyti jo dėkingumą, pažiūrėti į tą vizitą ne miesčioniškai, o jūsiškai, svajotojiškai... Aha! Tu nebeliepi man nutilti.
       IVONA. Šitaip mes apgautume Mišelį. Paskui jis mums dar labiau priekaištautų.
       LEO. Apgautume jo paties labui, Ivona. Daryk, kaip tinkama, niekas tau nedraudžia palaiminti tų vedybų, jeigu tu manai, kad Mišelis surado perlą.
       ŽORŽAS. Patikėk manim, Ivona, iš pradžių tai sukelia šoką. Aš sureagavau lygiai taip kaip tu. Bet pamažėle pasidaro aišku, kad Leo nesiūlo mums nieko beprotiško. IVONA (vaikšto į priekį ir atgal po kambarį). Vis dėlto ne! ne! ne! Aš pernelyg didelė bailė, aš šlykšti pati sau, kojos mano nebus pas tą moterį.
       LEO (prieina prie Ivonos, sustabdo ją). Ir dar vienas dalykas, Ivona. Argi ne dėl to mes labiausiai kenčiame, kad negalime įsivaizduoti aplinkos, kurioje slepiasi nuo mūsų tie, kuriuos mes mylim? Negi tau nesmalsu pamatyti moterį, per kurią Mišelis tave įskaudino, ir tu negali to skausmo pažaboti? Negi tau nesmalsu prisiliesti prie savo skausmo? Negi tu nenori sužinoti, kur yra pavogtas iš tavęs daiktas?
       IVONA. Pas tą vagilę...
       LEO. Tu nueisi pas tą vagilę, Ivona. Tu nueisi atsiimti tai, ką iš tavęs pavogė. Tu nueisi drauge su Žoržu. Ir aš nepaliksiu jūsų vienų.

       Užsidengusi akis ranka, Ivona susmunka ant lovos krašto, atsisėda ir tik poza, tylėjimu išreiškia sutikimą

       ŽORŽAS. Aš žaviuosi tavim, Ivona. Tu visuomet pasirodai stipresnė, negu aš manau.
       IVONA. Arba silpnesnė.
       LEO. Tu įsivaizduoji esanti silpna, nes negali prisiversti ištarti „eisiu“.
       IVONA. Jeigu dar vakar man būtų pasakę...
       LEO. Tu parodysi narsą, išėjusi iš tamsaus kambario į saulę.
       IVONA. Tu vadini tai saule. Tuomet aš teisi, kad labiau mėgstu naktį.
       LEO. Būkite labai labai atsargūs, kai sakysite šitai Mišeliui; jis gali užuosti pinkles.
       ŽORŽAS. Leo, nueik jo atvesti... įkalbink jį, pasakyk, kad mes turim jam siurprizą.
       LEO. Laikykitės!.. (Išeina pro galines duris kairėje)

Į viršų

       DEŠIMTA SCENA

       Ž o r ž a s,  I v o n a

       IVONA. Koks košmaras!
       ŽORŽAS. Kam tu tai sakai?
       IVONA. Jeigu aš eisiu pas tą moterį... Mes su Leoni pasišalinsim, kol tu su ja kalbėsi.
       ŽORŽAS. Pažadu tau, kad pasikalbėsiu su ja akis į akį.
       IVONA. Neversk manęs su ja kalbėti, Žoržai, aš įsikarščiuosiu. .. Aš nepratus turėti reikalų su tokiomis moterimis.
       ŽORŽAS. Ir aš... Sulaukus tam tikro amžiaus, tai darosi labai sunku.

       Scenos gilumoje kairėje atsidaro durys. L e o   įstumia  M i š e l į  į kambarį. Jo drabužiai ir plaukai susitaršę, veido išraiška rodo, kad jis pasiruošęs duoti atkirtį

Į viršų

       VIENUOLIKTA SCENA

       L e o,  Ž o r ž a s,  M i š e l i s,  I v o n a

       LEO. Eik...
       ŽORŽAS. Eikš, Mišeli...
       MIŠELIS. Ko jūs iš manęs norit?
       ŽORŽAS. Mama tau pasakys.

       Mišelis įeina ir Leo uždaro duris

       IVONA (nulenkusi galvą, sunkiai košdama žodžius). Mišeli, aš buvau žiauri ir netikusiai atsakiau į tavo atvirumą. Labai apgailestauju. Tavo tėvas labai geras. Jis su manim pasikalbėjo. Mišeli, brangusis, juk žinai, kad mes nenorim tau blogo. Priešingai. Aš noriu tau tik gero, ir man bjauru, kad pasielgiau neteisingai. Tu paprašei mus beveik neįmanomo dalyko.
       MIŠELIS. Bet...
       ŽORŽAS. Leisk mamai pasakyti.
       IVONA. Tą neįmanomą dalyką, tą žingsnį, kurio tu iš mūsų reikalauji, mes nutarėm padaryti, Mišeli. Mes nueisim pas tavo draugę.
       MIŠELIS (puola prie motinos). Sofi! Tėti! Negi iš tikrujų? Viešpatie!
       ŽORŽAS. Taip, Mišeli. Mes leidžiam tau rytoj pat pranešti apie mūsų vizitą.
       MIŠELIS, Aš tikriausiai sapnuoju... tėti, kaip man atsidėkoti? Mama... (Nori apkabinti Ivoną)
       IVONA (nusigręžia). Ne mums reikia dėkoti, o tavo tetai.
       MIŠELIS. Teta Leo, tau! (Puola prie Leo, apkabina ją, pakelia ir suka labai smarkiai)
       LEO (šaukia). Tu mane uždusinsi! Tikras meška! Mišeli! Aš čia niekuo dėta. Dėkoti reikia ne man. Dėkok taborui.

       Uždanga

Į viršų

       ANTRAS VEIKSMAS

       DIDELIS ŠVIESUS KAMBARYS

       Pirmame plane kairėje – sraigtiniai laiptai, vedantys į antrą aukštą
       Scenos gilumoje kairėje – buto durys. Pirmame plane dešinėje – durys į vonios kambarį
       Pirmame plane scenos vidury – sofa ir staliukas
       Scenos gilumoje ant sienos kabo lentynos, prikrautos knygų
       Menama siena su langu turi būti į sodo pusę
       Viskas labai tvarkinga

Į viršų

       PIRMA SCENA

       M a d l e n a,  M i š e l i s

       MADLENA. Neįti-kė-tina!
       MIŠELIS. Įsivaizduok, kad namuose visi kartoja „neįti-kė-tina“. Kartais man atrodo, kad tas žodis buvo kartojamas dar prieš tai, kai mudu susipažinom ir aš parnešiau jį namo. Mama išprotėtų, jei sužinotų, kad pamėgdžioja tave.
       MADLENA. Negi aš tariu jį kaip nors ypatingai? Man rodos, taip kaip visi.
       MIŠELIS. Tu ištari jį kaip niekas kitas ir kaišioji, kur reikia ir kur nereikia... Aš perėmiau iš tavęs tą įprotį ir užkrėčiau juo namiškius. Mamą, tėtį, tetą Leo. Visi kartoja: tai neįti-kė-tina!
       MADLENA. Mišeli!
       MIŠELIS. Ką?
       MADLENA. Vanduo vonioje jau bėga per kraštus.
       MIŠELIS. Aš palikau atsuktą čiaupą. (Bėga į vonią)
       MADLENA. Paskubėk. Tavo motina nepatikės, kad atėjai čionai išsimaudyti. Ji pagalvos, kad iš jos tyčiojiesi, kad nori parodyti, jog tavo namai čia.
       MIŠELIS. Dėl to kalta teta Leo. Vonia užsikimšo, o tai jos sritis. Teta Leo – tvarkos įsikūnijimas. Jūs puikiai sutarsite.
       MADLENA. Mano vonia veikia kuo puikiausiai.
       MIŠELIS. O mes maudomės dubenyje. Retkarčiais Leo palieka mus likimo valiai. Bet ji pernelyg mėgsta komfortą ir ilgai neištveria.
       MADLENA. Šluostykis. Greičiau.
       MIŠELIS. Man ir į galvą neatėjo, kad mama susierzintų, sužinojusi, kad aš čia maudausi... o juk taip ir būtų! Tu visai kaip teta Leo, didžioji diplomatė.
       MADLENA. Tu išmokai stebėti savo tetą...
       MIŠELIS. Mes visąlaik verdam viename katile... Aš juk apie nieką negalvoju.
       MADLENA. Man patinka, kad tu toks švarus.
       MIŠELIS. Keista!
       MADLENA. Iš išorės tu nepurvinas. Tu kaip vaikas. Keliai, nors ir paišini, bet tai ne purvas. O iš vidaus – pasaulyje nėra švaresnio už tave žmogaus.
       MIŠELIS. Aš neišprusęs ir kvailas.
       MADLENA. O aš?
       MIŠELIS. Tu? Tu išsimokslinusi, skaitei klasikus.
       MADLENA. Aš juos įrišinėju.
       MIŠELIS. Tu tūkstantį kartų protingesnė už mane. Žinai, ilgainiui tu sugebėsi verstis knygų įrišimu. O aš būsiu tavo išlaikytinis.
       MADLENA. Tu dirbsi, drauguži. Kai reikės, tu man padėsi, ir vieną gražią dieną mes atidarysime dirbtuvę.
       MIŠELIS. Ir tapsime turtingi. O žinai? Kai mes turėsime savo namą...
       MADLENA. Butą, Mišeli. Kodėl tu visuomet sakai „namą“?
       MIŠELIS. Maniškiai visuomet sako –,,namas“. Mūsų namas. Mūsų name.
       MADLENA. Neįti-kė-tina.
       MIŠELIS. Bet taip yra. Paklausyk! Kai mes turėsime namą, jeigu tu kliudysi man daryti netvarką, aš nugabensiu tave į mūsų furgoną ir uždarysiu ten, priversiu gyventi mano kambaryje, tarp nešvarių baltinių ir kaklaraiščių vandens ąsotyje.
       MADLENA. Po penkių minučių tavo kambarys bus sutvarkytas.
       MIŠELIS. Tu tiesiog šėtonas. Įrišimo dirbtuvė mūsų bute nusileis į tą kambarį, arba tas kambarys pasikels į įrišimo dirbtuvę. Daiktai sekios paskui mus kaip katės. Kaip tau tai pavyksta?
       MADLENA. Viską daro tvarka. Arba turi tvarkos jausmą, arba neturi.

       Mišelis suranda savo puskojines, Madlena buvo ant jų atsisėdusi

       MIŠELIS. Žiūrėk, kur radau savo puskojines. O juk buvau tikras, kad nusimoviau jas vonioje.
       MADLENA. Tu nusimovei jas svetainėje.
       MIŠELIS (maunasi kojines). Svetainėje! Mūsų namuose svetainės nė įsivaizduoti negalėtum. Visos dramos vyksta Sofi kambaryje. Nusikaltimo kambaryje. Kai ginčai įsiplieskia rimtai, tetos Leo kaimynai pradeda daužyti į sieną ir mes sušunkame „stop!“. O paliaubų, taikos sutarčių, audringų pauzių vieta – savotiška tariama svetainė, laukiamoji salė, tuščias kambarys, kur padienė tarnaitė visąlaik prisukinėja labai bjauraus, labai sunkaus, labai nepatogaus stalo varžtą.
       MADLENA. Ir tavo tėvas pakenčia...
       MIŠELIS. O! Tėtis... Tėtis įsitikinęs, kad jis išranda stebuklus. Po teisybei, jis tobulina povandeninį šautuvą. Nori sukonstruoti povandeninį kulkinį šautuvą. Aš nejuokauju. Tėčio klasikai – tai Žiulis Vernas. Jis jaunesnis už mane dešimčia metų.
       MADLENA. O tavo motina?
       MIŠELIS. Kai aš buvau mažas, norėjau vesti mamą... Tėtis sakydavo man: ,,Tu dar per jaunas“. O aš atsakydavau: „Aš palauksiu, kol būsiu vyresnis už ją dešimčia metų“.
       MADLENA. Meile mano...
       MIŠELIS. Atleisk, kad aš tau išūžiau ausis savo namiškiais. Supranti, kol neprisipažinau jiems, nedrįsau pasakoti tau apie juos. Ten aš slėpiau mūsų pažintį, o čia varžiausi, buvau nenatūralus, o kadangi esu labai kvailas, nutariau verčiau nekalbėti apie juos. Tai dabar išlieju viską, kas susikaupė.
       MADLENA. Tu visuomet taktiškas, ir nieko keisto, kad nutylėjai apie savo taborą čia, neišdavęs mūsų paslapties ten.
       MIŠELIS. Sofi buvo žavinga, ir tėtis, ir teta Leo, žodžiu, visi. Viskas prasidėjo dramatiškai.
       MADLENA. Dramatiškai?
       MIŠELIS, Mama norėjo iškviesti policiją, kad mane areštuotų.
       MADLENA (apstulbusi). Policiją? Kam?
       MIŠELIS. Toks jau mamos stilius, mamos kambario stilius...
       MADLENA. Tai...
       MIŠELIS ir MADLENA (kartu). Neįti-kė-tina.
       MADLENA (juokiasi). O kas kaltas, Mišeli?
       MIŠELIS. Aš. Tu. Aš negalėjau atsispirti norui pasilikti pas tave tą naktį. O kitą dieną... kitą dieną...
       MADLENA (jį mėgdžiodama ir nukeldama jo koją nuo staliuko). Kitą dieną... Kitą dieną... tu mirei iš baimės.
       MIŠELIS. Tttaip.
       MADLENA. Aš sakiau tau šimtą kartų: paskambink.
       MIŠELIS. Tik nepasakykite šito prie Sofi, kvailysčių karaliene.
       MADLENA. Geriau jau kalbėk tu: tavo kiekvienas žodis – kvailystė.
       MIŠELIS. Tikrai taip.
       MADLENA. Ir dar už šitai aš tave myliu, kvailuti. Tu nemoki meluoti.
       MIŠELIS. Tai pernelyg sudėtinga.
       MADLENA. Aš nepakenčiu melo. Menkiausia neteisybė veikia mane liguistai. Suprantu, jog kartais reikia nutylėti arba kaip nors išsisukti, kad ne įskaudintum kito žmogaus. Bet melas... melas savo malonumui!.. Aš nemoralizuoju, aš pati esu labai amorali. Tik intuityviai jaučiu, kad melas griauna kažkokius mus valdančius mechanizmus, išsklaido fluidus, kad jis viską suardo.
       MIŠELIS (užsirišęs kairįjį batą). O kur dešinysis?
       MADLENA. Ieškok.
       MIŠELIS. Neįtikėtina. Prieš minutę...
       MADLENA. Ieškok!
       MIŠELIS (repečkom). Tu žinai, kur jis.
       MADLENA. Aš jį matau, jis krinta į akis.
       MIŠELIS (nueina nuo stalo, ant kurio guli jo batas). Aš netoli jo?
       MADLENA. Už tūkstančio mylių!
       MIŠELIS. Juk tu nori, kad aš paskubėčiau.
       MADLENA. Didysis diplomatas! (Rodo jam batą, pakeldama jį už raištuko)
       MIŠELIS. Nieko sau! Mama būtų ištraukusi jį iš mano lovos.
       MADLENA. Ji, matyt, žavinga moteris. Kaip gaila, kad aš mirštu iš baimės.
       MIŠELIS (audamasis). Mama mano, kad ji negraži, bet ji gražesnė už bet kurią gražuolę. Ji ateis išsipusčiusi. Galimas daiktas, kad teta Leo privers ją pasidaryti makijažą ir ištraukti iš spintos kailinius.
       MADLENA. Aš bijau... bijau...
       MIŠELIS. Jie irgi bijo. Bet teta Leo ištirpins ledus, ji šaunuolė.
       MADLENA. Ir jūs visuomet vaikštote visur kartu?
       MIŠELIS (naiviai). Sofi niekad neišeina iš namų. Tėtis išeina, teta Leo išeina apsipirkti. Ji labai užsiėmusi namų ūkiu. Aš išeinu todėl, kad myliu jus...
       MADLENA (paima jį už ranką). Tu mane myli?
       MIŠELIS. Žiūrėk. (Apsisuka) Aš švarut švarutėlis, pasiruošęs „prašyti rankos“. Oi!
       MADLENA (sunerimusi). Kas?
       MIŠELIS. Man reikėjo apsikirpti.
       MADLENA. Pirmadienis. Kirpyklos uždarytos.
       MIŠELIS. Kaip tu sugebi viską atsiminti?
       MADLENA. Kaip aš sugebu atsiminti, kad pirmadieniais kirpyklos uždarytos?..
       MIŠELIS. Ne. (Bučiuoja ją) Atsiminti, kad šiandien pirmadienis. Aš žinau, kada sekmadienis, tik todėl, kad neateina tarnaitė ir man tenka padėti virtuvėje.
       MADLENA. Sekmadienis jaučiamas iš kitų dalykų. Žmonės nedirba. Visur kažkokia netvarka. Liūdna netvarka.
       MIŠELIS. O! Vis ta jūsų netvarka.
       MADLENA. Jie tikisi rasti čia tvarką ar netvarką?
       MIŠELIS. Jie tikisi paties blogiausio. Jie mano, kad pamatys čia senę geltonais plaukais.
       MADLENA. Aš ir esu senė geltonais plaukais. Aš trejais metais už tave vyresnė.
       MIŠELIS. Įsivaizduok, nujautimas man sako, kad ta senė juos nustebins!
       MADLENA. Pastuksenk į medį...
       MIŠELIS (apkabina ją). Madlena, tu pakerėsi bet ką. Mane neramina, graužia tik vienas dalykas.
       MADLENA. Koks?
       MIŠELIS. Norėčiau, kad viskas jau būtų išspręsta, kad tu taptum laisva, o padėtis aiški.
       MADLENA. Pasimatymas šį vakarą atidėtas...
       MIŠELIS. Kokia nesėkmė!
       MADLENA. Rytoj viskas bus sutvarkyta...
       MIŠELIS. Galima pamanyti, jog tu patenkinta, kad pasimatymas atidėtas.
       MADLENA. Taip, kai Žoržas man paskambino, aš nesispyriojau, man pristigo drąsos.
       MIŠELIS. Tėtis irgi vardu Žoržas.
       MADLENA. Įsivaizduoji, ką reiškia man pasimatymas su pirmuoju Žoržu. Nors tai atrodo man niekis, lyginant jį su pasimatymu, paskirtu tavo tėvui.
       MIŠELIS. Bet juk tu jo nemyli!
       MADLENA. Myliu, Mišeli.
       MIŠELIS. Myli?
       MADLENA. Širdis ne toks jau paprastas daiktas, Mišeli. Aš myliu tik tave, bet drauge myliu ir Žoržą.
       MIŠELIS, Tai gražiausia!
       MADLENA. Jeigu aš jo nemylėčiau, Mišeli, aš nebūčiau verta mylėti tave. Mes nebūtume susitikę. Manęs jau nebebūtų gyvos. Mes susipažinom, kai aš buvau per plauką nuo savižudybės.
       MIŠELIS. Tu gali jausti jam dėkingumą...
       MADLENA. Ne, Mišeli. Tai daugiau negu dėkingumas...
       MIŠELIS. Aš nieko nebesuprantu.
       MADLENA. Reikia suprasti, brangusis. Tai, ką pasiūlė Žoržas, ne vienas vyras jau buvo siūlęs man prieš jį. Bet aš atsisakydavau. Aš priėmiau jo pasiūlymą todėl, kad jį mylėjau...
       MIŠELIS. Tu dar nepažinojai manęs.
       MADLENA. Brangus mano egoiste. Aš ne tiek jį mylėjau, kad būčiau nustojusi laukti tikros meilės. Sutikusi tave, aš ją radau. Bet mylėjau jį tiek, kad nuslėpčiau nuo jo mūsų meilę, vilkinčiau, priimčiau jo pagalbą. Myliu jį tiek, kad nežinočiau, kur dėtis nuo minties, jog kirsiu iš pasalų jam mirtiną smūgį.
       MIŠELIS. Neįti-kė-tina.
       MADLENA. Būk teisingas, Mišeli. Įsivaizduok atsidūręs jo vietoje. Aš jam – viskas. Jis našlys. Palaidojęs dukterį. Aš į ją panaši. Tu reikalauji, kad paskelbčiau jam mirties nuosprendį. Jis mano, kad aš nesugebu meluoti...
       MIŠELIS. Tai pasilik jį, pasilik. Aš pasiduodu. Įspėsiu saviškius. Tai labai paprasta...
       MADLENA. Nekalbėk nesąmonių, Argi aš atsisakau to, ko prašai? Aš darau tai todėl, kad mylėdamas taip, kaip aš myliu tave, gali padaryti viską – nužudyti, užsmaugti. Aš jau nusprendžiau. Daugiau apie tai nekalbėkim.
       MIŠELIS. Jeigu aš kalbu apie tai...
       MADLENA. Aš tau nieko apie jį nesakiau. Ir jis nieko nežino apie tave. Taip buvo šimtą kartų geriau.
       MIŠELIS. Pavyzdžiui... mama... jeigu būtinai reikėtų, aš net nesudvejočiau...
       MADLENA. Sudvejotum. Ir būtum teisus. Todėl aš tave ir myliu. O be to, tai visai kas kita, Mišeli. Tavo motina turi tavo tėvą, tavo tetą.
       MIŠELIS. Ji turi tik mane vieną.
       MADLENA. Tuomet ji manęs nekenčia.
       MIŠELIS. Tavęs negalima nekęsti, meile mano, mama tave pamils, kai supras, kad tu – tai aš, kad mes – vienas žmogus.
       MADLENA. Nereikėjo tau sakyti jai apie Žoržą...
       MIŠELIS. Sofi tiek kartų įtikinėjo mane, kad ji man draugas, jog aš nieko nuo jos neslėpdavau.
       MADLENA. Tu nuslėpei nuo jos mūsų meilę.
       MIŠELIS. Todėl, kad mane varžė tas kitas, man buvo nejauku ir, be to, aš žinojau, kad namuose pilna visokių prietarų, banalių frazių, šeimyninių scenų. Aš norėjau parodyti tave laisvą, drąsią, kai tarp mūsų nebus jokio dviprasmiškumo. Aš išpasakojau viską vienu atokvėpiu.
       MADLENA. Ir gerai padarei. Tik aš tokia kvaila. Kai pradedi, reikia viską išsakyti iki galo.
       MIŠELIS. Po šito tu busi drąsesnė rytoj.
       MADLENA. Būk geras, nebekalbėkim apie tai. Įsivaizduok, kad aš jaučiu Žoržui švelnumą, kurį jausčiau tavo tėvui, kurį jam jausiu.
       MIŠELIS. Bet...
       MADLENA. Cit.
       MIŠELIS. Tu ant manęs pyksti?
       MADLENA. Aš pykčiau, jeigu tu nebūtum pavydus. Aš pykčiau, jeigu tu būtum pavydus. Aš pykčiau, jeigu tu nebūtum supykęs. Aš pykčiau, kad nesupykau, kai tu
       supykai.
       MIŠELIS. Jie nepaprastai geri. Šitas vizitas – to įrodymas.
       MADLENA. Šitas vizitas mane gąsdina. Viskas pernelyg paprasta ir gražu. Tu man sakei, kad tavo motina nenorėjo apie jį nė girdėti. Po minutės ji jau pasiruošusi. Toks pasikeitimas mane gąsdina.
       MIŠELIS. Tokie jau jie yra – įsiplieskia, šaukia, daužo duris... bet teta Leo juos nuramina, ir jie jos klauso. Toks jau Sofi būdas. Viskas priklauso nuo nuotaikos. Ji pareiškia: ,,Ne, drauguži, niekados“, ir užsidaro savo kambaryje... Aš pasipučiu... ji ateina, pabučiuoja mane ir sako: ,,Gerai, Mišeli“, aš ją pabučiuoju, ir daugiau mes apie tai nekalbam.
       MADLENA. Aš nesugebu visko blaiviai apmąstyti.
       MIŠELIS. Aš tau kartoju: teta Leo – taboro angelas sargas. Jį labai graži, labai elegantiška, labai dora. Ji kritikuoja mūsų netvarką, bet, po teisybei, negalėtų be jos gyventi.

       Skambutis į duris

       MADLENA. Skambina. Jie atėjo. Aš bėgu. Būsiu viršuj.
       MIŠELIS. Nepalik manęs vieno.
       MADLENA. Tu ateisi manęs atsivesti.
       MIŠELIS. Madlena!
       MADLENA. Taip! Taip! Taip!
       Ji kopia sraigtiniais laiptais, Mišelis eina atidaryti durų

Į viršų

       ANTRA SCENA

       M i š e l i s,  L e o

       Girdime, kaip, atidaręs duris, Mišelis sako: „Čia tu, teta Leo! Viena!“ Paskui jie įeina pro duris, esančias scenos gilumoje
       MIŠELIS. Niekas nepasikeitė? Jie ateis?
       LEO. Ateis... Nurimk. Aš pasistengiau ateiti anksčiau.
       MIŠELIS. Tu labai gera.
       LEO (dairydamasi). Kokia tvarka!
       MIŠELIS (juokdamasis). Negi neatpažįsti manęs? Čia mano tvarka.
       LEO. Vargu. Kur tavo draugė?
       MIŠELIS. Viršuje. Įrišimo dirbtuvėje. (Kopia laiptais)
       LEO (apžiūrinėja kambarį). Langai į sodą. Va ko reikėtų tavo motinai, ji juk niekad neišeina iš savo kambario ir mato tik tą namą priešais ir niūriai apšviestus žmones languose.
       MIŠELIS. Nekalbėk blogai apie furgoną.
       LEO. Furgonas visąlaik kur nors keliauja.
       MIŠELIS. Mano langas į kiemą, ir man tas kiemas patinka.
       LEO. Pakviesk savo draugę.
       MIŠELIS (šaukia). Madlena!.. Tuščias reikalas, viršuje nieko negirdėti.
       LEO. Visa laimė.
       MIŠELIS. Kodėl?
       LEO. Tavo tėvas švelnus, protingas, ramus žmogus. Jam reikia pasikalbėti su tavo drauge akis į akį. Nėra reikalo, kad tavo motina klausytųsi ar kištųsi į jų pokalbį. Kai mes nusileisim, viskas bus jau baigta.
       MIŠELIS. Tu angelas! (Bučiuoja tetą) Aš tuoj ją atvesiu.

       Bėga laiptais aukštyn. Pasilikusi viena, Leo eina prie vonios durų, atidaro jas, paskui uždaro. Eina prie knygų lentynų, skaito knygų pavadinimus. Laiptų viršuje, stumiama Mišelio, pasirodo Madlena. Ji iš lėto leidžiasi laiptais, Mišelis laiko ją už pečių

Į viršų

       TREČIA SCENA

       L e o,  M i š e l i s,  M a d l e n a

       LEO. Laba diena, panele.
       MIŠELIS. Aš juk tau sakiau, kad ji viena. Nebijok tetos Leo, ji – mūsų avangardas! MADLENA. Ponia...

       Leo ištiesia jai ranką, Madlena ją paspaudžia

       LEO. Jūs labai graži, panele.
       MADLENA. O! Ponia... Mišelis buvo teisus.
       MIŠELIS. Aš jai pasakojau, kad tu kuprota, luoša, žvaira...
       MADLENA. Jis tik ir kalba apie jūsų grožį, eleganciją.
       LEO. Apie mano „tvarką“! Bet čia aš ne vieniša.
       MADLENA. Netvarka man kelia siaubą.
       LEO. Aš jus pasveikinsiu, jeigu jums pavyks įveikti Mišelio netvarką.
       MADLENA. Šis tas jau pavyko.
       MIŠELIS. Aš randu savo batus ant stalo. Nė trupučio neabejojau, kad jos tvarka tave nustebins. Nustebai?
       LEO (šypsodamasi). Taip.
       MIŠELIS. O Sofi ir tėtis ateis netrukus?
       LEO. Aš susitariau susitikti su jais čia. Tavo motina buvo nepatenkinta. Bet aš nepakenčiu, kai užgriūva visi iš karto. Pasakiau, kad turiu reikalų. Neslepiu nuo jūsų – aš norėjau ateiti pirma ir paruošti dirvą.
       MIŠELIS. Matai, Madlena, teta Leo – tikras stebuklas.
       LEO. Na va, aš jau jūsų suokalbininkė. (Rodo į laiptus) Jūsų dirbtuvė – tikras išganymas. Aš bijojau, kad čia tik vienas kambarys.
       MADLENA. Čia buvusi mansarda, gal net dvi mansardos, perstatytos ir sujungtos su šituo kambariu sraigtiniais laiptais.
       LEO. O jūsų mansardoje negirdėti, kas dedasi apačioje?
       MIŠELIS. Tu girdėjai, kaip aš tave šaukiau?..
       MADLENA. Ne.
       LEO. Tai labai svarbu. Jie ateis tik po penkiolikos minučių. Reikia išmėginti. Tu juk pažįsti savo motiną...
       MIŠELIS. Teta Leo viską numato iš anksto.
       MADLENA. Patikrinti visai nesunku.
       LEO (kreipdamasi į Madleną). Mes užlipsim drauge. Mišelis vaikščios po kambarį ir šukalios, kas jam šaus į galvą. Aš net leidžiu tau trankyti duris.
       MIŠELIS. Mano svajonė!
       LEO. Veskit mane! (Madlena kopia laiptais, jai iš paskos – Leo. Prieš dingdama, Leo atsigręžia ir sako, persisvėrusi per turėklas) Šauk, šauk iš visų jėgų ir vaikščiok, garsiai trepsėdamas kojomis. Madlenos ir tavo tėvo balsai labai švelnūs, tad mums negresia joks pavojus. (Dingsta)

Į viršų

       KETVIRTA SCENA

       M i š e l i s, vienas

       MIŠELIS (ima pirmą pakliuvusią knygą, atverčia ją ir labai garsiai skaito, bėginėdamas po sceną).
       Nepermaldaujamas, deja, kietumas ryžto!
       Bet vis dėlto, nors tau širdis ir neatlyžta,
       Malonę padaryk nukautojo vardan
       Ir bent iš gailesčio atimk gyvybę man!¹
       (Sustoja, šaukia) Jūs mane girdite? (Viršuje pasirodo Leo) Jūs mane girdėjote?

Į viršų

       PENKTA SCENA

       L e o,  M i š e l i s, paskui  M a d l e n a

       LEO. Ne. Ar tu garsiai kalbėjai?
       MIŠELIS. Kaip ,,Komedi Fransez“ teatre.
       LEO. Ką tu skaitei?
       MIŠELIS. Ištrauką iš „Sido“.
       LEO. Klausyk, Mišeli! Šitas tekstas ne šaukimui. (Nusileidžia laiptais) Tam reikėjo paimti „Lorencačą“.
       MIŠELIS. Tokio nežinau.
       LEO (paima knygą, skubiai verčia puslapius). Lipk aukštyn. Dabar aš pamėginsiu. Nenurimsiu, kol neįsitikinsiu, kad Ivona neįsikiš į Žoržo ir tavo draugės pasiaiškinimą. Tu jau? (Pauzė. „Lorencačą“ reikia skaityti labai aistringai ir su labai tikslia intonacija) ,,Čionai! Čionai! Mane žudo! Man skrodžia gerklę!.. Mirk! Mirk! Mirk! – Sutrypk jį. (Ji trypia kojomis) Čionai, mano lankininkai! Gelbėkit! Mane žudo! Lorenco Šėtonas!
       Mirk, niekše! Aš nuleisiu tau kraują, parše, aš nuleisiu tau kraują! Į širdį! Į širdį! Pilvas jau perskrostas.– Šauk, trypk, žudyk! Paleisk jam žarnas! (Mišelis ant pirštų galiukų nulipa keletą laiptelių ir persisveria per turėklus) Sukaposim jį į gabalus ir suvalgysim! Suvalgysim!“ (Liaujasi skaičiusi)
       MIŠELIS. Bravo!
       LEO. Mišeli, tu nebuvai dirbtuvėje?
       MIŠELIS. Buvau. Bet ten nieko nesigirdėjo, aš norėjau išgirsti, kaip tu šauki.
       LEO. Tau juk tai ne naujiena.
       MIŠELIS. Bet kai tu šauki čia – tai jau visai kas kita. Teta Leo, tu būtum nuostabi aktorė. Tu galėjai tapti aktore.

       Mišelis su Madlena nulipa žemyn

       MADLENA. Jūs buvote nuostabi, o aš jūsų nemačiau.
       LEO. Tavo motina irgi gan nebloga aktorė, kai nori. Tarp mūsų kalbant, rodos, mūsų senelė buvo dainininkė, ir senelis, ją vedęs, paprašė, kad ji paliktų teatrą. Bet šeimoje apie tą dalyką nepriimta kalbėti, ir kai tik kas nors apie tai užsimena, visi tuoj sukiša nosis į lėkštes.

       Skambutis į duris

       Dabar tai jau jie. (Kreipdamasi į Madleną) Skubiai lipkite į viršų. Jokiu būdu negalima, kad sesuo sužinotų, jog mačiau jus anksčiau už ją. Aš jūsų nepažįstu. Aš ką tik atėjau. (Kol Madlena kopia laiptais) Mišeli, tu atsisakei man parodyti savo draugę. Eik greičiau. Vesk čionai motiną.

       Antras skambutis į duris

Į viršų

       ŠEŠTA SCENA

       L e o,  M i š e l i s,  Ž o r ž a s,  I v o n a

       Iš pradžių balsai girdėti prieškambaryje
       ŽORŽO BALSAS. Man pasirodė, kad mes užlipome ne į tą aukštą.
       IVONOS BALSAS. Čia nėra tarnaitės?
       MIŠELIO BALSAS. Kaip ir pas mus. (Mišelis pirmasis pasirodo scenoje) Teta Leo, tu girdėjai skambutį?

       Įeina Ivona ir Žoržas

       IVONA. Leo jau čia?
       LEO. Ką tik atėjau. Skambinau tris kartus. Kaip mes nesusitikom prie durų?
       IVONA. Tu jau seniai čia?
       LEO. Sakau tau, kad ką tik atėjau. Ar ne taip, Mišeli?
       MIŠELIS. Teta Leo manė, kad pavėlavo ir kad jūs jau čia.
       IVONA. Jūs... vieni?
       MIŠELIS. Madlena antrame aukšte, savo dirbtuvėlėje.
       LEO. Mišelis nė už ką nenorėjo man jos parodyti, kol tu... kol jūs jos nepamatysit.
       MIŠELIS. Viršuje negirdėti skambučio, ten nieko negirdėti. Ji slepiasi ten jau visas pusvalandis.
       IVONA. Ji slepiasi?
       MIŠELIS. Na... Ji bijo visos šeimynos.
       IVONA. Mes juk ne žmogėdros.
       MIŠELIS. Tu labai išblyškusi, Sofi. Visai natūralu, kad Madleną suėmė baimė.
       LEO. Aš ją suprantu.
       IVONA. Kokia prabanga!
       MIŠELIS. Čia tik švaru.
       LEO. Švara ir yra prabanga. Aš sakiau Mišeliui...
       MIŠELIS. Kantrybės! Aš lankausi čia labai retai. Jeigu aš gyvenčiau pas Madlena arba dažniau ateičiau, įvesčiau čia savo tvarką.
       LEO. Abejoju...
       ŽORŽAS. Tau reiktų pranešti, kad mes atėjome, Mišeli.
       MIŠELIS. Taip... O! tėti, koks tu pasipūtęs. Sofi, sėsk, sėskitės visi... Būkite natūralūs. Teta Leo, pasodink juos. Pabūk šeimininkė. Vargšė Madlena visai sutrikusi. Jeigu jūs jai nepadėsit, ji stovės kaip stulpas, ir jūs manysite, kad ji pozuoja.
       ŽORŽAS. Nežinau, vaikeli, ar tu suvoki, koks rimtas šis mūsų vizitas. Atrodo, kad ne.
       LEO. Jis stengiasi pralaužti ledus.
       MIŠELIS. Aš tuoj pravirksiu.
       IVONA. Gana, gana. Žoržas susijaudinęs, Leo, labai susijaudinęs. Kaip tik tokiomis akimirkomis ir pasijunti tėvu, motina, sūnumi. Į tuos dalykus jau nebežiūri pro pirštus.
       LEO. Šiaip ar taip, geriau nesidaryti banaliais tėvais tik dėl to, kad aplinkybės liovėsi būti banalios. Mano nuomone, Mišelis labai drąsus ir mielas. Eik, atsivesk savo mergaitę.
       IVONA (košia pro dantis). O, kad ji būtų mergaitė.
       MIŠELIS (laiptų apačioje). Kalba eina apie mano gyvenimą. Paskutinį kartą prašau jus padėti Madlenai, nesutikti jos šaltu dušu.
       IVONA. Mes ne to atėjome.
       MIŠELIS. Sofi, brangioji! Tėti! Leo! Nepykite ant manęs. Aš dabar tikras nervų kamuolys.
       LEO. Niekas ant tavęs nepyksta! Mes visi kiek sutrikę ir laikomės nenatūraliai. Netrukus viskas susitvarkys. Na, bėk!
       MIŠELIS. Bėgu. (Kopia laiptais)

Į viršų

       SEPTINTA SCENA

       I v o n a,  L e o,  Ž o r ž a s

       IVONA (Žoržui). Tu atrodai dar liguisčiau už mane.
       ŽORŽAS. Sėskitės, vaikučiai. Aš pastovėsiu Ivonai už nugaros.

Į viršų

       AŠTUNTA SCENA

       I v o n a,  L e o,  Ž o r ž a s,   M a d l e n a,  M i š e l i s

       MIŠELIS (leidžiasi laiptais nugara į publiką). Šypsokitės!

       Atidengia Madleną. Ji pradeda leistis laiptais nieko nematydama

       MADLENA (laiptų apačioje). Ponia...

       Ivona atsistoja ir eina prie jos. Žoržas palieka stovėti vienas dešinėje, už Leo nugaros

       MIŠELIS. Čia mama...

       Trumpa pauzė

       IVONA. Jūs žavinga, panele. Jūs atrodot visai kaip mergaitė. Kiekgi jums metų?
       MADLENA. Dvidešimt penkeri. Tai jūs, ponia... (Pamato Žoržą. Jai užgniaužia kvapą. Ji puola prie jo) Viešpatie! Atleiskit. Kas jus įleido? (Paklaikusi pasigręžia į moteris) Šitas ponas...
       MIŠELIS (eina prie jos juokdamasis). Šitas ponas – mano tėtis. Tėti, čia Madlena.
       MADLENA (traukdamasi). Tavo tėvas!..
       MIŠELIS. Na va! Dar viena. Niekas nenori tikėti, kad tėtis tokio amžiaus, jog gali būti mano tėčiu. Kai mes kur drauge einam, visi mano, kad mes bičiuliai.
       LEO. Supažindink ir mane.
       MIŠELIS. Pats nebežinau, ką darau. Madlena... (Ima jai už rankos) Kokia tu sustirusi!.. Paliesk jos ranką, Leo!

       Leo paima Madlenai už rankos

       LEO. Jos rankos kaip ledas. (Kreipdamasi į Madleną) Negi mes tokie baisūs?
       MIŠELIS. Paspausk Leo ranką.
       MADLENA (vos girdimai). Ponia...
       LEO. Senmergė, kurios jūs netrukus nebesivaržysite.
       MIŠELIS. Visa šeimyna. Matai, ne taip jau ir baisu. (Madlena susmunka ant sofos) Tau negera?
       MADLENA. Ne... Mišeli, ne.
       IVONA. Sėdėkite, sėdėkite. (Madlena mėgina atsistoti) Leo, neleisk jai stotis. Mišelis nori mums parodyti, kaip jūs perstatėte mansardas.
       MIŠELIS. Bet...
       IVONA. Mes su Leo eisim paskui tave.
       ŽORŽAS (nori prisijungti). Aš galėčiau...
       IVONA. Tu pasilik.
       MIŠELIS. Mes turim termose karštos arbatos ir tris puodelius. Ir cukraus! Ir kondensuoto pieno! Mes mokame priimti svečius.

       Ivona pradeda lipti laiptais. Leo eina jai iš paskos. Mišelis pabučiuoja Madleną ir ruošiasi prisijungti prie jų

       MADLENA (atsitiesusi). Tu palieki mane vieną?
       MIŠELIS. Ne vieną! Su tėčiu.
       MADLENA. Tai neįmanoma. Nepalik manęs vienos. Paklausyk, Mišeli...
       IVONA. Mišeli!
       MADLENA. Ponia... Ponia, aš eisiu su jumis. Man reikia padengti stalą.
       IVONA. Mes viską padarysim pačios. Mišelis mums padės. Man įdomu, ar po to dar liks trys puodeliai.
       MIŠELIS. Jų buvo šešetas. Aš sumušiau tik tris.
       ŽORŽAS (iš savo vietos). Panele, pasilikit. Aš pažadėjau Mišeliui pasikalbėti su jumis, o savo žmonai, kadangi ji kur kas nervingesnė už mane, pažadėjau pasikalbėti su jumis akis į akį. Nors Mišelis ir sako, kad jaunai atrodau, palyginti su jumis – aš senis. Jums nėra reikalo bijoti.
       IVONA (nuo laiptų viršaus, kai Leo su Mišeliu pradeda jais kopti). Paskubėkite ir, kai baigsite, duokite ženklą.
       MADLENA. Ponia, lukterkit. Gal jūsų sesuo galėtų pasilikti su mumis. Moteris...
       IVONA. Vaikeli mano, leiskit mums atsigerti arbatos. Man atrodo juokinga, kai moterys užsiima kai kuriais dalykais. Be to, juk girdėjote, ką Mišelis pasakė jums apie savo tėvą? Su jumis kalbės Mišelio draugas... labai geras ir labai sukalbamas draugas. Kur kas sukalbamesnis už mane.
       MIŠELIS. Jie juk nelinki mums blogo, Madlena, priešingai. Nori, atnešiu tau puodelį arbatos?
       LEO. Ji išgers arbatos paskui. (Stumia Ivoną ir abidvi dingsta, Mišelis paskui jas)
       MIŠELIS. Nuginkluok tėtį. Tik nepabėkit drauge. (Pasiunčia oro bučinį ir trinkteli nematomas duris)

Į viršų

       DEVINTA SCENA

       Ž o r ž a s,  M a d l e n a

       ŽORŽAS. Na štai.
       MADLENA. Tai niekšybė.
       ŽORŽAS. Būtent. Tai niekšybė. Tai neįti-kė-tina, bet taip jau yra. Tai netgi šedevras. Taip. (Prieina prie knygų lentynos, braukia per knygų nugarėles) Visi šitie ponai, parašę šiuos šedevrus, sukūrė juos iš panašių niekšybių. Todėl šitos knygos mums ir įdomios. Ir vis dėlto šioks toks skirtumas yra. Aš nesu tragedijos herojus. Aš – komedijos herojus. Tokie dalykai žmonėms labai patinka, smarkiai juos pralinksmina. Taip jau įprasta. Aklas priverčia verkti, o kurčias – juoktis. Mano vaidmuo verčia juoktis. Įsivaizduok sau! Apgautas vyras – jau juokinga. O mano amžiaus vyriškis, apgautas jaunesnio,– dar juokingiau. Bet jeigu jį apgavo jo paties sūnus – jau gali plyšti iš juoko! Tai jau pašėlusio juoko šedevras. Farsas, puikus farsas. Puikiausias iš visų farsų. Jeigu nebūtų panašių situacijų, nebūtų pjesių. Mes juk klasikiniai personažai. Tu nesididžiuoji? Aš, tavim dėtas, didžiuočiaus.
       MADLENA. Žoržai!
       ŽORŽAS. Jie neišgirs mūsų iš dirbtuvės?
       MADLENA. Tu... Jūs puikiai žinote, kad ne.
       ŽORŽAS. Tu sakai man „jūs“?
       MADLENA. Aš nebegaliu kreiptis į jus ,,tu“. Atleiskit.
       ŽORŽAS. Kaip išmanai. Aš klausiu, ar jie neišgirs mūsų viršuje. Pirmus du sykius, kai tave aplankė sesuo, tu uždarei mane ten. Tai buvo Mišelis?
       MADLENA. Taip.
       ŽORŽAS. Nuostabu. O paskui nutarei, kad patogiau priversti mane išsinuomoti laikiną butą. Kodėl tu vaidinai? Kodėl melavai? Reikėjo gyventi. Tu padėjai Mišeliui?
       MADLENA. Žoržai! Mišelis – vaikas. Jis buvo neturtingesnis už mane. Aš pirkdavau jam cigaretes, mokėdavau už pietus.
       ŽORŽAS. Čia jau grįžtama prie padorumo. Mokėjau vis dėlto aš, o ne tu.
       MADLENA. Aš pati užsidirbu sau pragyvenimui, įrišdama knygas.
       ŽORŽAS. Man maloniau galvoti, kad tuos pinigus jis gaudavo iš manęs. Aš maniau, kad tu nepakenti melo. Kodėl tu melavai?
       MADLENA. Beprasmiška aiškinti. Jūs nepatikėsit.
       ŽORŽAS. Tu, tu – melagė!
       MADLENA. O jūs kodėl man melavot? Jūs buvote labai atsargus. Taip jūs manimi pasitikėjote!
       ŽORŽAS. Namie aš dusau. Jaučiausi vienišas, beorėje erdvėje. Aš kentėjau dėl to. O paskui nutariau tuo pasinaudoti. Aš panorau, kad ta vienatvė pavirstų laime. Kad ji būtų tikra. Ir griebiausi suktybės. Prasimaniau pasaką. Aš buvau toks skrupulingas, kad nuslėpiau nuo tavęs net savo išradimų maniją. Kai būdavau pas tave, pas mus, aš iš tikrųjų jausdavausi taip, lyg neturėčiau jokios šeimos, būčiau visiškai laisvas, užmiršdavau net Mišelį. Tų dviejų gyvenimų niekados nepainiodavau. Įsivaizduoji, kokį smūgį man kirto Mišelis vakar, pasakęs visą teisybę.
       MADLENA. Jeigu tu būtum pasakęs man savo tikrą vardą...
       ŽORŽAS. Tu vis tiek būtum sutikusi Mišelį.
       MADLENA. Aš būčiau išvengusi šito susitikimo.
       ŽORŽAS. Nejaugi! Paprasčiausiai mes būtume išsiskyrę anksčiau. Man būtų buvę atsakyta ne vakar arba šiandien, o prieš tris mėnesius. Kodėl tu nebuvai man atvira?
       MADLENA. Sakau jums: jūs manimi nepatikėsit...
       ŽORŽAS. Viskas labai paprasta. Tave patenkina tokia kombinacija. Senis ir jaunuolis...
       MADLENA. Ak! Žoržai! Nereikia to purvo, mes jau ir taip įklimpę į dumblą. Aš jums melavau todėl, kad jus mylėjau, kad myliu jus...
       ŽORŽAS. Neįti-kė-tina.
       MADLENA. Taip, Žoržai. Aš jaučiu jums begalinį švelnumą.
       ŽORŽAS. Kurgi ne!
       MADLENA. Leiskit man išsakyti viską: tikit jūs ar netikit, bet aš atidaviau jums visą savo širdį. Jūs kalbėdavot man apie savo mirusią dukrą. Jūs buvot geras. Jūs buvot nepanašus į kitus vyriškius. Aš buvau apgailėtina žmogysta, lavonas ar beveik lavonas. Aš įsikibau į jus. Prisirišau prie jūsų iš visos širdies.
       ŽORŽAS. Aš tik viena noriu sužinoti. Ar tu mane mylėjai? Aš tave mylėjau, dievinau ir klausiau šimtus kartų: „Ar tu mane myli?“, ir pridurdavau: „Tai neįmanoma“, bet tu man atsakydavai: „Ką tu, Žoržai... Aš myliu tave“. Na, ar ne taip?
       MADLENA. Žoržai, būna tokių dalykų, kurių negali išsakyti, kuriuos reikia jausti. Į jūsų klausimus aš kartais atsakydavau: „Aš labai tave myliu“. Jūs supykdavote, maldaudavote mane, neduodavot ramybės; praradusi kantrybę, aš jums atsakydavau: „Na, žinoma, Žoržai, aš tave myliu, myliu, ir tiek“.
       ŽORŽAS. Nereikėjo man to sakyti.
       MADLENA. O paskutinieji mėnesiai, koks košmaras! Aš dariau neįmanomus dalykus, norėdama atverti jums akis. Jūs nenorėjote nieko matyti, nieko girdėti.
       ŽORŽAS. Aš kankinausi.
       MADLENA. Jūs atkakliai nenorėjote nieko suprasti. Nepaisydamas blaivaus proto, nepaisydamas delikatumo, jūs...
       ŽORŽAS. Buvo jau per vėlu, varge tu mano! Jeigu būtum pasakiusi man laiku: ,,Aš tavęs nemyliu. Aš pamėginsiu. Palauk“. Bet juk tu užvaldei mane visą. Tu leidai man pasinerti, užkibti; tu mane tempei, vedžiojai už nosies, kol meilė nukrito tau iš dangaus. O kadangi aš pradėjau tau trukdyti...
       MADLENA. Neteisybė. Aš negalėjau pasiryžti jūsų įskaudinti. Kai dar nežinojau visos teisybės, tas išsiskyrimas žvėriškai mane kankino. Aš prisipažinau Mišeliui. Tai buvo didžiausias mano meilės jam įrodymas.
       ŽORŽAS (jai tiesiai į akis). Tu myli Mišelį?
       MADLENA. Kieno vardu jūs to klausiate? Savo ar Mišelio?
       ŽORŽAS. Aš kalbu su tavim kaip Mišelio tėvas.
       MADLENA. Aš jį myliu. Jis mano. Mišelis – tai aš. Aš nebegaliu įsivaizduot savęs be Mišelio. Nelaimė daro žmogų labai atlaidų. Jeigu aš ir apgavau jus, tai buvau nuoširdi. Man atrodė, kad aš neverta turėti daugiau. Aš nesitikėjau meilės. Meilės, didesnės už mūsiškę. Ir tik sutikusi Mišelį supratau, kad meilė tai visai kas kita ir kad aš turiu teisę būti laiminga. Aš net nesvajojau, Žoržai, kad man taip neįtikėtinai pasiseks.
       ŽORŽAS. O Mišelis tave myli?
       MADLENA. Aš turiu įrodymų. Jeigu jis sužinotų, jeigu jam atsivertų teisybė, jis pradėtų jūsų neapkęsti, užmuštų mane ir pats numirtų iš sielvarto.
       ŽORŽAS. Apie tai, kad jis sužinotų, negali būti nė kalbos.
       MADLENA. Jūs geras, Žoržai. Aš taip ir maniau, kad po pirmojo šoko man nebereikės gintis, kad Mišelio laimė jums bus svarbiau už viską.
       ŽORŽAS. Mišelio laimė...
       MADLENA. Man gyvenimo neužteks įrodyti jums savo dėkingumą.
       ŽORŽAS. Tai tu įsivaizduoji, kad aš imsiu ir atiduosiu tau Mišelį?
       MADLENA. Ką?
       ŽORŽAS. Tu įsivaizduoji, kad aš paliksiu tau Mišelį?
       MADLENA. Jūs juokaujate... Negi jūs atimsite išmanęs Mišelį?
       ŽORŽAS. Tuojau pat.
       MADLENA. Kaip?
       ŽORŽAS. Ko gi tu tikėjaisi? Kad aš jums nusilenksiu, pasitrauksiu, pastūmėsiu Mišelį į tavo glėbį ir visą gyvenimą žiūrėsiu, kaip tu triumfuoji?
       MADLENA. Jūs išprotėjote. Juk kalba eina apie jūsų sūnų. Jūsų sūnaus laimę. Mišelio laimę.
       ŽORŽAS. Kaip galima sukurti laimę su moterim, kuri apgaudinėja? Atsakyk man. Jeigu jau buvo du vyrai, tai kodėl negali būti trečio? Vieną tu jau apgavai, kur įrodymas, kad neapgausi ir kito? O gal jau taip ir atsitiko.
       MADLENA. Žoržai! Žoržai! Juk jūs negalvojate taip, kaip kalbate. Jūs to negalvojate.
       ŽORŽAS. Tiesą pasakius, ne. Aš taip negalvoju.
       MADLENA. Aš buvau tuo tikra. (Bučiuoja jam ranką)
       ŽORŽAS. Na gerai, Madlena, gerai, kadangi to trečiojo nėra... kadangi aš tuo tikras... reikia jį išgalvoti.
       MADLENA. Išgalvoti?
       ŽORŽAS. Reikia išgalvoti tavo amžiaus, truputėlį vyresnį už Mišelį jaunuolį. Tu jį nuo Mišelio nuslėpei, nes tau buvo gėda, tačiau tu negali be jo gyventi, o jis ketina tave apvesdinti, gerai įkurdinti.
       MADLENA. Jūs tyčiojatės iš manęs, Žoržai? Jūs šitaip mane mėginate?
       ŽORŽAS. Aš dar niekad nekalbėjau taip rimtai.
       MADLENA. Jūs siūlote man nusikaltimą, siaubą, beprotybę!
       ŽORŽAS. Tai būtina, Madlena, arba aš viską pasakysiu.
       MADLENA. Savo sūnui! Savo žmonai! Žoržai!
       ŽORŽAS. Nesisielok dėl mano žmonos. Jai aš vis tiek nusprendžiau viską pasakyti. Tai mano pareiga. Aš apleidau ją, palikau likimo valiai... ir bijau, kad jos nesujaudintų pirmosios Mišelio ašaros.
       MADLENA. Ji viską išpasakos.
       ŽORŽAS. Ji išpasakos, jeigu tu priversi ją tai padaryti, jeigu kabinsies į Mišelį.
       MADLENA. Tai šit kur jūs įviliojote Mišelį! Aš ne veltui bijojau. Jis buvo naivus, patiklus, atviras. Ir net jeigu aš sumeluosiu, apdrėbsiu save purvais, papasakosiu šitą fantastišką istoriją, Mišelis manimi nepatikės. Jis mane pažįsta!
       ŽORŽAS. Argi tu neįteigei jam, kad nekenti melo? Tu negali jam meluoti. Juk jis tave pažįsta.
       MADLENA. Ir jūs padarysit šitą nusikaltimą? O paskui nusiplausit rankas. Jūs atimsit jį iš manęs. Paliksit mane vieną. Tik jau nesitikėkit, kad aš kada jus įsileisiu.
       ŽORŽAS. Mane? Ne. Aš jau pasveikau ir išgydysiu Mišelį.
       MADLENA. Nuo meilės?
       ŽORŽAS. Meilė... meilė... tušti žodžiai. Aš išgydysiu jį nuo minties apie vedybas, nepriimtinas dėl tam tikrų aplinkybių.
       MIŠELIO BALSAS (nuo laiptų viršaus). Jūs jau baigėte? Galima lipti žemyn?
       ŽORŽAS (šaukia). Dar ne. Mes šnekamės tartum seni pažįstami.
       MIŠELIS (šaukia). Bravo!.. Madlena, aš sudaužiau puodelį. Išvaduokite mus greičiau, (Trinkteli nematomas duris)
       MADLENA. Žoržai, kai tų, kuriuos mes mylime, nėra šalia, mes jau nebesuvokiame, kad jie egzistuoja. Juos myli kaip mirusius netikra mirtimi. Jie gyvena tik mūsų širdy. Aš kalbėjau su jumis tarsi sapnuodama, pasaulyje, kur niekas negali atimti iš manęs Mišelio. Visa tai buvo tik žodžiai. Ką tik aš išgirdau jo balsą. Mišelis egzistuoja. Jis egzistuoja baisiame pasaulyje, kur jį gali iš manęs atimti, pavogti. Aš kabinuosi, kaip jūs sakote. Aš jį saugau.
       ŽORŽAS. Aš apsigalvojau, Madlena. Tu laisva. Aš vis dėlto pasakysiu. Mišelis sužinos, kas buvo tas antrasis. Tegu aš jį prarasiu, bet mes prarasime jį drauge.
       MADLENA. Tai niekšiškas šantažas!
       ŽORŽAS. Taip reikia.
       MADLENA. Žoržai!.. Žoržai!.. Žoržai!.. Išklausyk, mane, patikėk manim...
       ŽORŽAS. Tu manai, kad aš toks naivus...
       MADLENA. Taip, naivus, geras, kilnus. Toks, kokį aš jus mylėjau ir tebemyliu. Jūs toks kaip Mišelis. Aš jam pasakiau, kad myliu jus. Jis beveik supyko. Nebūkite pabaisa. Nesidarykite pabaisa.
       ŽORŽAS. Vadinasi, kenti tu?
       MADLENA. Argi jūs nepakankamai nubaudėt mane šituo savo spektakliu, klaikiu savo atėjimu? Juk aš galėjau numirti vietoje. Aš galėjau sušukti ir viską išduoti.
       ŽORŽAS. AŠ buvau ramus. Žinojau, kad tu susitvardysi, jeigu myli Mišelį, nutylėsi.
       MADLENA. Ak! Matai, tu juk pats pripažįsti. Tu žinai, kad aš jį myliu.
       ŽORŽAS. Šitos vedybos – absurdas. Mišelis turi likti savo aplinkoj, aš noriu jam kitokio gyvenimo.
       MADLENA. Kokio? Norėčiau žinoti... Mano tėvai ir seneliai buvo darbininkai. Aš atkakli. Aš pakeisiu Mišelį. Jis dirbs. Jis jau keičiasi. Jūsų aplinkoj jis mato tik netvarką, tinginystę, dyką bastymąsi. Kartėlis išsivadės, ir jis bus laimingas. Jeigu jūs padarysite jį nelaimingą, užsitrauksite gėdą visam gyvenimui.
       ŽORŽAS. Jo nelaimė neilgai truks.
       MADLENA. Klystate, Mišelis – vaikas. Vaikai ilgai, neužmiršta skausmo, išgyvena jį kaip dramą. Ir jūs, Žoržai, irgi vaikas. Kažkas sulaužė jūsų žaisliuką, ir jūs pasipūtėt. Bet juk tai buvo tik žaisliukas. Kas gi aš esu, Žoržai? Beveik niekas. O Mišeliui – daug kas. Aš jam reikalinga. Jūs turite tai, ką nuo manęs slėpėte – jūs šeimos galva. Kaip jūs galite lyginti mūsų melu grįstą avantiūrą – prasimanytas vardas, prasimanytas adresas, prasimanyta vienatvė – su jausmais jaunuolio, kuris atsiduoda visu kūnu ir siela?
       ŽORŽAS. Jo motina niekad nesutiks.
       MADLENA. Vadinasi, jūs priešai?
       ŽORŽAS. Paprastai taip kalbama apie tėvus, kurie draudžia vaikams laipioti po medžius.
       MADLENA. Jo teta...
       ŽORŽAS. Ji mane mylėjo... kai buvo jauna. Ji tebejaučia man kažkokį slaptą jausmą. Gal slapčiomis myli. Ji pradės tavęs nekęsti, jeigu dėl tavo kaltės aš tapsiu juokingas, būsiu deginamas ant lėtos ugnies.
       MADLENA. Ji pamatys, kaip aš myliu Mišelį ir kaip Mišelis myli mane, ir jeigu mes turėsime vaikų...
       ŽORŽAS. Vaikų! Gimdyti vaikus tokioms šlykštynėms... To dar tik betrūko!
       MADLENA. Žoržai, negrimzkite į purvą, nesileiskite plukdomas pasroviui. Būkite geras, teisingas, neišduokite savęs.
       ŽORŽAS. Aš negrimztu į purvą, mažyle. Aš nesileidžiu plukdomas pasroviui. Mums būtina atsiimti Mišelį. Reikia išgalvoti tą trečią asmenį. Jums reikia pasirinkti arba melą, arba tą teisybę, kurią aš apsiimu jam pasakyti.
       MADLENA. Tai žema, žema!
       ŽORŽAS. Aš atliksiu savo pareigą.
       MADLENA. Jūs pamišėlis.
       ŽORŽAS. Aš tėvas.
       MADLENA. Meluojate. Jūs taip elgiatės iš egoizmo. Jūs ne tėvas. Jūs keršijantis paliktas vyras.
       ŽORŽAS. Aš tau draudžiu...
       MADLENA (puola ant jo). Taip! Melagis! Melagis! Egoistas! (Jis šiurkščiai atstumia ją) Geriau jau taip, tik nekalbėkit man apie savo sūnų. Jūs manote, kad keršijate man, bet keršijate jam. Jums nusispjaut, ar jis bus laimingas, ar nelaimingas. Jūs pavydite. Ir jums rūpi tik jūsų bėdos.
       ŽORŽAS. Mums liko nebedaug laiko. Aš reikalauju, kad tu prisipažintum kalta, arba aš viską pasakysiu.
       MADLENA. Sakykite.
       ŽORŽAS. Tebūnie taip. Tu gerai apgalvojai, kuo baigsis mūsų prisipažinimas?
       MADLENA. Ne! Ne! Nesakykite. Aš išėjau iš proto. Jeigu jis nesužinos ir paliks mane, aš galiu dar kažko tikėtis. Juk tikriausiai dar yra kokia galimybė, teisingumas... O jeigu jis sužinos, man nebelieka nieko.
       ŽORŽAS. Na matai...
       MADLENA. Man niekados neužteks jėgų.
       ŽORŽAS. Aš tau padėsiu.
       MADLENA (tyliai). Tai šlykštu.
       ŽORŽAS. O tu manai, nebuvo šlykštu, kai vakar Mišelis prisipažino man, kad tave myli, kad tu jo meilužė, kai jis vadino mane „tuo seniu“?
       MADLENA (verkdama). Jis taip didžiuodavosi jumis, jūsų jaunyste.
       ŽORŽAS. Tu buvai mano jaunystė, mano paskutinė galimybė.
       MADLENA. Būkite kilniaširdis, Žoržai. Dabar jo eilė gyventi. Pasitraukite.
       ŽORŽAS (lediniu tonu). Kartoju, tai ne mano asmeniškas dalykas. Aš ketinu išgelbėti ir nukreipti reikiama linkme savo sūnaus gyvenimą.
       MADLENA, Meluojate! Meluojate! Jūsų šeima – svajotojai, šalti, sausi, beširdžiai žmonės. O Mišelis – labai žmogiškas. Jūs sugriausite visas jo iliuzijas.
       ŽORŽAS. Visas, jeigu tu nepaklusi.
       MADLENA. Duokit man laiko...
       ŽORŽAS. Ar tu galvoji, ką šneki? Jie laukia nesulaukia, kada pasibaigs šitas užsitęsęs slaptas mūsų pokalbis. Tu privalai nuspręsti.

       Pauzė

       ŽORŽAS. Vienas, du... sakyti? (Eina laiptų link)
       MADLENA (šaukia). Ne! (Sugrąžina jį)
       ŽORŽAS. Tu padarysi tai, ką aš nusprendžiau.
       MADLENA. Taip.
       ŽORŽAS. Prisieki?
       MADLENA. Taip.
       ŽORŽAS. Prisieki Mišeliu?
       MADLENA. Taip.
       ŽORŽAS. „Prisiekiu...“
       MADLENA. Mišeliu... Jūs – pabaisa.
       ŽORŽAS. Aš – tėvas ir noriu apsaugoti savo sūnų, kad jis neįpultų į pinkles, į kurias patekau aš pats.
       MADLENA. Aš ne iš tų, kurios, vienąsyk nepavykus, žudosi antrąkart. Bet aš mirsiu lėta mirtim iš nevilties ir pasišlykštėjimo gyvenimu.
       ŽORŽAS. Ačiū, kad nešantažuoji manęs savižudybe. Tu gyvensi. Tu dirbsi ir... užmirši Mišelį.
       MADLENA. Niekados.
       ŽORŽAS. Na, tai aš nesakau. Ar sakau?
       MADLENA. Darykit ką tinkamas, kad tik jis nieko nesužinotų.
       ŽORŽAS. Einu. (Pradeda kopti laiptais)
       MADLENA. Žoržai, maldauju tave... Žoržai! Dar vieną akimirką!
       ŽORŽAS. Kam vilkinti? (Kopia laiptais)

Į viršų

       DEŠIMTA SCENA

       M a d l e n a,  Ž o r ž a s,  I v o n a,  L e o,  M i š e l i s

       Užkopęs laiptais, Žoržas dingsta ir sako: „Eime“. Sugrįžta, lydimas žmonos, Leo ir Mišelio
       MIŠELIS. Vyras, moteris, augalas, istorinis personažas?
       ŽORŽAS. Mišeli, man teks tave įskaudinti.
       MIŠELIS. Įskaudinti? (Pasigręžia į Madleną ir pamato, kokia jos būsena) Madlena. Kas tau?
       ŽORŽAS. Vaikeli mano, aš ilgai kalbėjausi su tavo drauge ir sužinojau pačių netikėčiausių dalykų.
       MIŠELIS. Madlena negalėjo pasakyti tau nieko kito, tik tai, ką aš jau pasakiau.
       ŽORŽAS. Jai stigo jėgų. O dabar ji surado drąsos. Ji prisipažino man. Tu ne vienas jos gyvenime.
       MIŠELIS. Madlena pati apgailestauja, kad šitai tiek užtruko. Rytoj viskas bus sutvarkyta. Tiesa, Madlena?
       ŽORŽAS. Atleisk, kad kalbėsiu už ją. Aš jai tą pažadėjau. Ji pasiruošus paaukoti dėl tavęs tą žmogų, apie kurį tu kalbi. Lieka dar vienas.
       MIŠELIS. Koks dar vienas?
       ŽORŽAS. Pažinties pradžioje jūs buvote tik du. Dabar jūs trys.
       MIŠELIS. Apie kokį trečią jūs čia kalbate?
       ŽORŽAS. Būk vyras, Mišeli. Tu dar jaunas, labai jaunas. Tu menkai pažįsti moteris ir gyvenimo sunkumus. Šita jauna moteris įsimylėjusi...
       MIŠELIS. Mane.
       ŽORŽAS. Ji įsimylėjusi tave. Aš tuo neabejoju. Bet, jeigu nori žinoti, ji pateko į vergiją vienam savo amžiaus jaunuoliui; jis ne iš mūsų aplinkos, slapstosi, grasina jai, laiko ją savo rankose, jūsų meilė atrodė jam įtartina, jis taikstėsi su ja tik su sąlyga, kad ji ištekės už tavęs ir gerai įsikurs.
       MIŠELIS. Tai melas, pramanas, aš pažįstu Madleną. Madlena, kalbėk! Pasakyk jiems, kad tai neteisybė, pasiteisink. (Pauzė) Aš žinau Madlenos gyvenimą nuo A iki Z. Tu meluoji!
       IVONA. Mišeli!
       MIŠELIS. Madlena, Madlena! Išgelbėk mane. Išgelbėk mus abu! Pasakyk jiems, kad jie meluoja! Išvaryk juos?
       ŽORŽAS. Nieko nuostabaus, kad tau tenka kristi iš aukštybių. Vargšas berniuk, ar tu pagalvojai, kad matydavai šitą jauną moterį labai retai, kad naktimis ji būdavo laisva, kad...
       MIŠELIS. Bet kas? Kas? Kaip? Kur?
       ŽORŽAS. Ji tikėjosi stebuklo. Ji išmėgino viską. Tas tipas tvirtai ją laiko. Tai sena istorija. Ji paklusdavo jam kaip lunatikė, ji eitų paskui jį bet kur!
       MIŠELIS. Jeigu tai teisybė, tegu ji nusprogsta. (Puola prie jos) Aš reikalauju...
       IVONA. Mišeli! Tu netekai proto. Negi tu smogsi moteriai?
       MIŠELIS. AŠ kirsiu jai antausį. Antausio... štai ko ji nusipelnė. (Puola ant kelių) Madlena, gėlele mano, atleisk man. Aš puikiai žinau, kad jie meluoja, kad jie nori įsitikinti, jog aš tave myliu. Kalbėk! Kalbėk! Maldauju tave. Aš kone užmiršau paskutinę mūsų naktį, mūsų dieną. .. Tu! Tu! mane apgautum, ištekėtum už manęs dėl išskaičiavimo?
       ŽORŽAS. Aš visai nesakiau tau, kad ši jauna moteris norėjo ištekėti už tavęs dėl išskaičiavimo. Aš sakiau, kad ji vylėsi išsivaduosianti iš įtakos, kuri ją slegia. Apsakiau tau, kad ji tave myli, bet negali gyventi be to kito vaikino.
       MIŠELIS. O! Viskas buvo šviesu, tyra, džiugu. Ir aš tikėjau. Tikėjau viskuo. Aš kraustausi iš proto. (Priešais, Madlena) Kas? Kas? Kas jis?
       ŽORŽAS. Ji tvirtina, kad tu jo nepažįsti. Kad tu negali jo pažinti.
       MIŠELIS (apkabina motiną). Senė geltonais plaukais... O aš kone įžeidžiau tave, įskaudinau... Mama!
       IVONA. Tėvai žino, brangusis. Jie atrodo juokingi, nepakenčiami, visuomet sudrumsčiantys džiaugsmą... bet jie žino. Eikš. Tavo vargšė senutė su tavim. Na nereikia, nereikia...
       MIŠELIS (atsitraukdamas nuo Ivonos). Atsakyk man paskutinį kartą, Madlena. Juk tai melas, košmaras, aš tuoj nubusiu. Pažadink mane... Madlena!
       IVONA. Nurimk.
       MIŠELIS. Nurimti! Aš laukiau ten viršuje. Laukiau nesulaukiau. Sakiau sau: tėtis supras, kokia Madlena. Jis įtikins Sofi. Teta Leo jau įtikinta. Aš miriau iš nekantrumo. Ir buvau tikras, kad viskas baigsis ašaromis ir bučiniais. O dabar matau atgailaujančią moterį, mano svajonės sužlugo, siaubas, kurio net neįvardinsi...
       MADLENA (Vos girdimai). Mišeli...
       MIŠELIS. Ir ji drįsta dar prasižioti! Ji drįsta kreiptis į mane!
       IVONA. Mišeli! Būk kilnus. Panelė galėjo tęsti tą komediją, apsukti galvą tavo tėvui, įsibrauti į mūsų namus, pradėti tave šantažuoti, sukelti viešą skandalą. Ji pasirodė esanti pakankamai tyra ir įspėjo mus laiku. (Kreipiasi į Madleną) Mes labai jums dėkingi, panele. Jeigu kada nors...
       MADLENA. Gana! Gana! Aš nebegaliu! (Nubėga, klupdama kopia laiptais ir dingsta. Trinkteli durys)
       MIŠELIS (bėga paskui ją). Madlena! Madlena! Madlena!
       ŽORŽAS. Palik ją.
       MIŠELIS. Išveskite mane, išgelbėkite. Ne, aš pasilieku! Aš viską sužinosiu! ŽORŽAS. Kam?
       MIŠELIS. Tu teisus, tėti. Aš jau atsiėmiau savo. Aš nieko nenoriu žinoti. Noriu išsinešdinti iš čia. Užsidaryti savo kambaryje. Pasislėpti namuose.
       IVONA. Mes tau netrukdysim. Mes tave užliūliuosim...
       MIŠELIS. Nereikėjo man išeiti iš taboro.
       IVONA. Tau reikėjo įsitikinti tuo pačiam.
       MIŠELIS. Ačiū, būčiau apsiėjęs ir be to. Kokia tu išmintinga, kad niekur neini iš namų... Žmonės šlykštūs!
       IVONA. Ne visi, Mišeli.
       MIŠELIS. Visi. (Apsidairo) Kokia tvarka! Ar ne taip, Leo? Čia nesupainiosi lankytojų, nepaliksi lazdos, marškinių, skrybėlės, pelenų. Šiuolaikinis komfortas, nieko nepasakysi!

       Laiptų viršuje pasirodo mirtinai išblyškusi Madlena. Ji vos pastovi

       MADLENA (maldaujamu balsu). Išeikite...
       MIŠELIS. Trečiasis nekantrauja! Pasilikite. Dabar mano eilė jaustis čia kaip namuose. Ir šita moteris drįso man sakyti, kad myli antrąjį. Ji mylėjo jį, myli mane ir myli dar kitą. Kokia didelė širdis! Visiems užtenka vietos.
       IVONA. Vaikeli...

       Madlena susmunka ant laiptelio. Leo puola prie jos

       MIŠELIS. Leo, sustok. Palik ją. Tai panašu į melodramą. Leiskite jai apalpti.
       IVONA. Nebūk žiaurus. Ji galėjo viską nutylėti.

       Žoržas nusliūkina į prieškambarį

Į viršų

       VIENUOLIKTA SCENA

       I v o n a,  L e o,  M i š e l i s

       MIŠELIS. Jeigu tėtis nebūtų prispyręs jos prie sienos, aš būčiau žengęs be jokių dvejonių. Būčiau įklimpęs į šitą purvą. Sofi, tėti, kaip gera jausti mylinčias širdis, nesugebančias gudrauti. Keliaujam! Palikime šitas patalpas. Teta, mama. .. (Eina prie durų) Kur tėtis?
       LEO. Jis nepakenčia scenų. Tikriausiai išėjo vogčiomis.
       IVONA. Tuo geriau.
       MIŠELIS. Jo išradimai nepadaro jam tokių žavingu staigmenų.
       IVONA. Tu drebi.
       MIŠELIS. Visiškai ne.
       IVONA. Drebi, drebi. Paimk mane už parankės, brangusis, mes nulipsim kaip invalidai.

       Jie išeina

       IVONA. Leo! (Sugrįžta į sceną ir tarpduryje kreipiasi į Leo) Negalima palikti šitos mergaitės vienos tokioje būklėje...
       LEO. Išvesk jį. Parvežk namo. Aš pasiliksiu čia valandėlę.
       IVONA. Ačiū, Leo. (Išeina. Girdėti, kaip užsidaro durys)

Į viršų

       DVYLIKTA SCENA

       M a d l e n a,  L e o

       MADLENA. Mišeli! Mišeli! Brangusis mano!
       LEO. Nurimkit... nurimkit... nurimkit... aš jūsų nepaliksiu.
       MADLENA. O! Ponia! Ponia! O! Ponia! O! O! Ponia... Ponia...
       LEO. Nurimkit... nurimkit... Atsipalaiduokit...
       MADLENA. Ponia! Ponia! Jūs negalite suprasti...
       LEO. Suprantu. Aš atspėjau.
       MADLENA. Ką?
       LEO. Aš atspėjau, kad antrasis ir Mišelio tėvas – tas pat asmuo.
       MADLENA. Kaip... jums pavyko?
       LEO. Reikia būti aklai, kad to nepastebėtum, mažyle mano, aklai kaip mano sesuo ir Mišelis. Scena buvo klaiki. Visa tai krito į akis. Kartoju, reikia būti Ivona ir Mišeliu, kad nieko nematytum.
       MADLENA. Aš numirčiau.
       LEO. O tas trečiasis? Jis – mitas? Tai yra, jis neegzistuoja?
       MADLENA. Ne.
       LEO. Jis egzistuoja?
       MADLENA. Ne, ponia. Jis neegzistuoja. O Mišelis net nepaklausė, nesuabejojo. Jis patikėjo ta paika istorija nesudvejojęs, nepagalvojęs, kad tai gryna beprotybė!
       LEO. Visa laimė. Jeigu jis sugebėtų mąstyti, suvokti antrąją istoriją, jis galėtų suprasti ir pirmąją. Žoržas jus privertė, grasindamas viską išpasakoti...
       MADLENA. Taip, ponia.
       LEO. Jis galėjo taip padaryti.
       MADLENA. Aš buvau pasiruošusi bet kam... Net prarasti Mišelį.
       LEO. Keista... Aš maniau, kad Žoržas užleis vietą sūnui ir maldaus, kad jūs tylėtumėt.
       MADLENA. Jis kankino mane grasinimais, sakė, kad nori išgydyti Mišelį. Jis pats sugalvojo šitą melą.
       LEO. Viskam yra ribos... (Paima ją už rankos)
       MADLENA. Ačiū, ponia. Aš jau praradau bet kokį tikėjimą, viltį.
       LEO. Jūs man labai patinkate. Jūs mane pavergėt. Aš nieko nežinojau. Aš maniau, kad Žoržas ne ką daugiau už Mišelį tenusimano apie moteris. Ak! Jeigu aš būčiau patekusi į netvarkingus namus, į kitą taborą, jūs būtumėt puolusi mano akyse, nors, galimas daiktas, būtumėt pakerėjusi Ivoną. Aš ėjau čionai ne kaip jūsų sąjungininkė ir juo labiau ne kaip suokalbininkė. Dabar aš noriu ja būti. Tai, matyt, tvarkos sąjunga prieš netvarką. Šiaip ar taip, aš pereinu į jūsų stovyklą.
       MADLENA. Deja, ponia... Kam to reikia? Viskas baigta. Mišelis nė vienu žmogum nepatikės, o Žoržas vėl pradės meluoti. Viskas baigta.
       LEO. Niekas nesibaigia ant netikrų pamatų. Rimta, nepataisoma būna tik tuomet, kai yra tikri vaidai, tikras melas, tikras blogis.
       MADLENA. Gal aš iš tikrųjų netinku jūsų aplinkai.
       LEO. Kokiai aplinkai? Jūs juokaujate. Paklausykite. (Purito ją) Madlena!
       MADLENA. Aš nebegyva.
       LEO. Norite, aš sugrąžinsiu jums gyvybę?
       MADLENA. Tai neįmanoma.
       LEO. Ar klausysite manęs? Madlena... Rytoj, penktą valandą, jūs ateisite į furgoną.
       MADLENA. Į furgoną?
       LEO. Pas mus. Pas Žoržą.
       MADLENA. Kas? Aš?
       LEO. Jūs.
       MADLENA. Jūs negalvojate, ką kalbate, ponia. Mane išvarys.
       LEO. Ne.
       MADLENA. Negi tai įmanoma?
       LEO (dažydamasi lūpas). Būna akimirkų, Madlena, kai meilė kelia man pasipiktinimą, ir aš jai keršiju. Bet būna kitokių valandėlių, kai ji sukrečia mane iki širdies gelmių ir nugali. Argi mes galime suprasti, kas dedasi mumyse? Madlena, vaikeli, aš juk esu hibridas tos klounų šeimos ir... pati nežinau ko dar. Čia jau veikia tamsiosios žmogaus kūno jėgos. Nesistenkite manęs suprasti. Aš truputėlį pedantiška iš prigimties.
       MADLENA. Žoržas viską pasakys.
       LEO. Žoržas tylės, aš jus užtikrinu.
       MADLENA. Jis man prisiekė.
       LEO. Jis keršijo. Rytoj jis bus kilnus tėvas, ginantis savo sūnų.
       MADLENA. Jis buvo pabaisa.
       LEO. Jis nebuvo pabaisa, vaikeli. Žoržas – vaikas, veikiantis visai nesąmoningai. Jis gali žiauriai įskaudinti, pats to nesuvokdamas.
       MADLENA. Ponia... Ponia... Kaip man atsidėkoti jums!
       LEO. Tik jau ne šitai. Jokių dėkojimų. Argi mes žinom, kam padedam? Argi mes žinom, ką sugebam padaryti, kai laivas skęsta? Kur ta riba, skirianti pagalbą kitiems nuo pagalbos sau pačiam? Tai kinų raštas. Jokių dėkojimų, vaikeli. Ištikus katastrofai, žmonės, nesugebantys padėti kitiems, gali išgelbėti visą būrį skęstančiųjų.
       MADLENA. Jūsų gera širdis...
       LEO. Klystate... Ji tokia kaip visų, tik aš nepakenčiu netvarkos. Man šlykšti netvarka, kurią čia sukėlė Žoržas. Reikia išskalbti, išlyginti, sutvarkyti purvinus baltinius. Ateikite rytoj!
       MADLENA. Bet...
       LEO. Jokių „bet“. Penktą valandą. Aš įsakau. Prisiekite man Mišelio vardu.
       MADLENA. Mišelio...
       LEO. Prisie...
       MADLENA. ...kiu.
       LEO. Mišelio vardu.
       MADLENA. Mišelio vardu.
       LEO. Puiku. O dabar miegokite. Būkite žavinga. Jokių patinimų po akimis. (Atsistoja, ištraukia iš rankinuko vizitinę kortelę ir padeda ant staliuko) Mano vizitinė kortelė.
       MADLENA. Po viso šito košmaro...
       LEO. Tai jau sena istorija. Aš imu tave į savo globą. (Eina prie durų) Nelydėkite...
       MADLENA. Ponia...
       LEO. Ir, svarbiausia, nedėkokit man. Nes, žinote... padėka. ..

       Uždanga

Į viršų

       TREČIAS VEIKSMAS

       Ivonos kambarys. Pirmo veiksmo dekoracijos. Tamsu. Pamažu darosi vis šviesiau, tarytum akys pripranta prie tamsos

Į viršų

       PIRMA SCENA

       L e o,  Ž o r ž a s

       LEO (kreipiasi į Žoržą, kuris įeina pro galines duris kairėje) Viskas po senovei?
       ŽORŽAS. Viskas. Geriau aš kur išeisiu. Pats jaučiuosi velniškai bjauriai, dar imsiu ir užkrėsiu jus savo nuotaika.
       LEO. Mano kambary būti neįmanoma. Nors durys į Mišelio kambarį ir užkaltos, aš vis tiek girdžiu, kaip jis dejuoja ir daužo kumščiais į grindis. O be to, kad ir kokia aš nepanaši į jus, kad ir kaip moku neprarasti pusiausvyros, savo kambary jaučiuosi tartum patekusi į pasaulio kraštą, atskirta nuo viso, kas vyksta aplinkui, kas vyksta Ivonos kambary. Jeigu ir aš išsimušiu iš vėžių, to jau bus per daug.
       ŽORŽAS. Galima uždusti.
       LEO. Ivona pas Mišelį?
       ŽORŽAS. IŠ jo neįmanoma ištraukti nė žodžio. Nemaniau, kad jis sugeba taip žvėriškai kentėti. O man visąlaik reikia save kontroliuoti, tas įtūžis smaugte mane smaugia. Viešpatie!
       LEO. Jis myli ir kenčia pirmą kartą.
       ŽORŽAS. Tų, kurie moka tvardytis, aišku, ne taip gaila.
       LEO. Žoržai, niekas kitas nesugeba geriau tavęs suprasti ir labiau gailėti negu aš. Bet tavo skausmo, kad ir koks jis sunkus, nepalyginsi su skausmu to vaiko, nežinančio, kas yra nelaimė, vaiko, kuris staiga...
       ŽORŽAS. Jis turi Ivoną.
       LEO. Liaukis, Žoržai!
       ŽORŽAS. Taip, jis turi Ivoną. Jis nieko jai nesako, bet glaudžiasi prie jos. Instinktyviai. Ir Ivona triumfuoja. Ji „susigrąžino“ jį. Susigrąžino sūnų! Ji tik apie tai ir kalba. O aš, sutelkęs paskutines pastangas, viską jai išpasakojau, išliejau širdį, apsijuokiau, nors vargu ar ji suprato, kokia neįtikėtina ši istorija. Ji nė trupučio nenustebo. Ji galvojo tik apie Mišelį, tik apie tai, kad jis nieko nesužinotų, tik apie atsargumą, kurio mes neturime pamiršti. O man tik atsainiai kartojo: ,,Čia tau bausmė, vargšeli Žoržai... čia tau bausmė“. Štai aš ir nebe vienišas! Štai ta Ivona, kurią aš susigrąžinau, kuri man padeda pakelti išbandymą!
       LEO. Reikėjo tikėtis, kad jos nesukrės šita istorija. Tėvas ir sūnus, kiekvienas savo ruožtu, sutinka jauną moterį ir, patys to nežinodami, žaidžia slėpynių – svajotojams tai turėtų dažnai atsitikti. Kai dėl „bausmės“, tai gal Ivona ir teisi.
       ŽORŽAS. Tik to dar trūko! Bausmė! Už ką?
       LEO. Žoržai, kai jus išėjote, aš palikau viena su ta mergaite. Mes pasišnekėjome, žinoma, kiek tai buvo įmanoma jos būklėje.
       ŽORŽAS. Na ir ką?
       LEO. Tai, ką tu padarei, Žoržai, yra siaubinga.
       ŽORŽAS. Pakartok...
       LEO. Kartoju: tai, ką tu padarei, Žoržai, yra siaubinga.
       ŽORŽAS. Tai, ką aš padariau? Kaip, Leo! Juk tu, tu padiktavai man, kaip elgtis, viską sugalvojai, sukūrei visą šitą mechanizmą, detalė po detalės...
       LEO. Aš tau patariu niekad nekartoti to, ką tu dabar pasakei. Niekad nekartoti to sau pačiam, niekad nekartoti, net jeigu būsi vienut vienutėlis, nieko net panašaus į tai, ką tu dabar pasakei.
       ŽORŽAS. Neįti-kė-tina.
       LEO. Aš girdėjau, kaip ta mergaitė ištarė tavąjį „neįti-kė-tina“. Tai, ką aš girdėdavau ir matydavau čia, man buvo nesuvokiama, nes buvo iškreipta jūsų svajonių mėnesienos. Ji išlygina šešėlius, daiktai joje atrodo užkerėti, ir, prisipažinsiu, aš irgi tapau jos kerų auka. Aš nežiūrėjau į tą istoriją kaip į tikrą dalyką, ji atrodė gana nereali. Nenustebinsiu tavęs, jeigu prisipažinsiu maniusi, kad tu ne ką geriau už Mišelį nutuoki apie moteris. Aš maniau, kad jūsų „mergaitė“ paprasčiausia sukta moteriškė, vedžiojanti jus už nosies. Aš klydau ir dėl to atsiprašau.
       ŽORŽAS. Madlena tave apkerėjo.
       LEO. Ne, brangus Žoržai, visiškai ne. Madlena manęs neapkerėjo. Jai nebuvo reikalo tą daryti. Ji vaikas, nelaimingas vaikas...
       ŽORŽAS. Nuostabu! Šita jauna žmogysta apgauna mane su Mišeliu, Mišelį apgauna su...
       LEO. Juk tu nepatikėsi šmėkla, kurią pats sukūrei?
       ŽORŽAS. Kurią mes, kurią tu sukūrei...
       LEO. Žoržai!
       ŽORŽAS. Gerai... gerai. .. Tebūnie taip, ją sukūriau aš. Bet galų gale, brangioji Leo, gal mes nesukūrėme jos nei vienas, nei kitas. Moteris, kuri gali...
       LEO. Žoržai! Negi tu dabar patikėsi šita niekšybe tik todėl, kad ji tau patogi?
       ŽORŽAS. Nuostabu! Nuostabu! Štai Madlena jau kanonizuojama. Madlena tapo šventąja.
       LEO. Ji jauna ir myli Mišelį, nors myli ir tave, mielas mano Žoržai. Reikia su tuo susitaikyti. Staiga aš supratau, jog mes atėjome pas tą jauną tyrą mergaitę su savo senais įpročiais, su savo egoizmu, su savo manijomis, prietarais, kartėliu, pagieža, kad sumaitotume jos jaunystę, džiaugsmą, ateitį, tvarką.
       ŽORŽAS. Ji apkerėjo tave savo tvarkingumu.
       LEO. Žoržai! Negi tu negali suprasti, kad svarbu ne tai, ar ji mane apkerėjo, ar neapkerėjo. Dabar svarbiausia atitaisyti mano padarytą žalą...
       ŽORŽAS. Aha!
       LEO. Aš tokia susinervinusi, jog pati nežinau, ką šneku. Aš norėjau pasakyti, kad dabar svarbiausia bet kuria kaina atitaisyti jūsų padarytą žalą, mūsų padarytą žalą, žalą, kurią padarė vargšė Ivona, pati to nesuvokdama.
       ŽORŽAS. Paneigti vakarykščią dieną? Nesitikėk, brangioji. To nebus niekada.
       LEO. Padaryk šitą auką. Kartais būtina pasiaukoti. Tai dvasios higiena. Taip reikia.
       ŽORŽAS. Konstatuoju, kad tu perėmei Ivonos stilių.
       LEO. Nejuokauk. Aš privalau tave įtikinti, o tu privalai įtikinti Ivoną. Tu turi atsiteisti, ir ji taipogi...
       ŽORŽAS. O tu! tu! tu! Negirdėtas daiktas. Tu elgiesi tarytum teisėjas ir nori priversti visus atsiteisti. O pati ar pasiaukosi bent trupučiuką?
       LEO. Aš jau pasiaukojau.
       ŽORŽAS. Pasiaukojai?.. Kaip?
       LEO. Aš norėjau paklausti: iš kur tu žinai, kad aš nepasiaukojau ir neįgijau teisės reikalauti to paties iš jūsų?
       ŽORŽAS. Apie kokią auką tu šneki? Man būtų labai įdomu sužinoti.
       LEO. Aš mylėjau tave, Žoržai. Gal ir dabar dar myliu. Aš maniau, kad pasiaukojau tavo laimei. Aš suklydau. Bet šįkart neklystu. Negalima aukoti tos mergaitės ir Mišelio niekingam komfortui...
       ŽORŽAS (nori paimti Leo ranką). Leo...
       LEO. Tik prašom be švelnybių... visos tos švelnybės, dėkingumas... apsieisiu ir be jų. Ne. Taip reikia, Žoržai... reikia įtikinti Ivoną.
       ŽORŽAS. O mane?
       LEO. Aš neįžeidinėsiu tavęs, galvodama, kad tu dar neįsitikinai.
       ŽORŽAS. Tu ketini atvesti Madleną čionai?
       LEO. Tai būtina.
       ŽORŽAS. Bet, vargšele mano Leoni, sakykim, aš prisiimu kančią matyti tuos įsimylėjėlius, bet juk Ivona atsisakys kuo griežčiausiai, šauks, grasins. Juk ji „susigrąžino“... „susigrąžino“ savo Mišelį. Pamėgink dabar jį iš jos atimti.
       LEO. Ji susigrąžino apgailėtiną padarą. Ir pamatys tą netrukus.
       ŽORŽAS. Jai geriau turėti jį prie savęs mirusį negu gyvą kitos rankose.
       LEO. Jeigu taip, tu privalėsi veikti. Aš tave pažįstu, tu instinktyviai sukilsi prieš tai, kas nežmoniška, šlykštu, begėdiška. Net ir ydų prislėgtam, reikia mėginti veikti.
       ŽORŽAS. O ką mes pasakysime Mišeliui?
       LEO. Viskas labai paprasta. Pasakysi jam, kad Madlena pasielgė kilniai,– čia mes nenutolsim nuo teisybės,– kad ji išgalvojo tą trečiąjį, norėdama išlaisvinti jį, sugrąžinti į šeimą, į jo aplinką. Įsidėmėk – į jo aplinką! Jis tik dar labiau mylės ją už tai. Ji to nusipelnė.
       ŽORŽAS. Aš nė nežinojau, kad tavo tokia kilni širdis.
       LEO. Mano širdis niekam nepasitarnavo. Dabar atėjo laikas, kai ji gali pasitarnauti. Aš myliu Mišelį. Juk jis tavo sūnus.
       ŽORŽAS. O ar tu myli Ivoną, Leo?.. Ar ne prieš ją tu eikvoji savo jėgas ir veiki, Leo?
       LEO. Nesirausk per daug širdyje, Žoržai. Nedera to daryti. Širdyje yra visko. Nesirausk nei mano, nei savo širdyje.

       Pauzė

       ŽORŽAS. Mes vėl būsim panašūs į vėjarodes.
       LEO. Kokia prabanga prieštarauti sau patiems, Žoržai! Tai mano prabanga. Tai mano netvarka. Palik ją man. Šeimą, šeimos griaučiai, buržuazijos griaučiai, nusistovėjusios moralės griaučiai, tiesios linijos griaučiai! Viskas gali būti sumalta šito aklo tanko, šitos kvailos jėgos: sėkmė, svajonės, viltys,– nesigailima nieko. Pasinaudokime tuo, kad mes – griaučiai, brangusis Žoržai, eikim savo aplinkiniu keliu, eikim ir netrukdykim kitiems eiti jų keliu.
       ŽORŽAS (nulenkęs galvą). Leo... tu, rodos, teisi.
       LEO (švelniai, kaip paklusniam vaikui). Žoržai, aš tave myliu.

Į viršų

       ANTRA SCENA

       I v o n a,  L e o,  Ž o r ž a s

       Sulig paskutiniaisiais žodžiais atsiveria durys ir įeina Ivona, sutaršytais plaukais, apsivilkusi frotinį chalatą, kurį vilkėjo pirmame veiksme
       ŽORŽAS. Mes laukėme tavęs čia, manėm, kad, pasilikęs vienas su tavim, jis atsigos. Leo girdėjo, kaip jis už durų dejuoja.
       IVONA. Tikras pragaras.
       LEO. Jis kalbėjo su tavim?
       IVONA. Ne. Jis iš visų jėgų spaudė man ranką. Aš ją ištraukiau. Norėjau paglostyti jam plaukus ir kvailai paklausiau, ar jis nenori gerti. Jis atsakė man: „Išeik“. Aš atsistojau. Tikėjausi, kad jis mane šūktels, neleis išeiti. Pastovėjau prie durų. Jis pakartojo: „Išeik“. Tikras pragaras. Aš nebegaliu. Aš nebegaliu...
       ŽORŽAS. Aš pamėginsiu nueiti...
       IVONA. Jeigu jis išvarė mane, vadinasi, nieko nenori matyti. Aš maldavau, kad jis atsigultų, o jis pradėjo daužyti kumščiais į grindis. Jis guli kniūpsčias tamsoje.
       LEO. Užsitraukė langines?
       IVONA. Langines. Užuolaidas. Raičiojasi ant grindų ir kandžioja rankogalius. Tikras pragaras. Geriau palikti jį vieną. Visa tai ne iš žiaurumo, vargšas Mišelis!.. Jis traiškė man ranką, spaudė ją sau prie skruosto... ir baisiausiai kentė dėl to skausmo, kurį man sukėlė. Tas jo „išeik“ buvo pasakytas taip, kaip sako žmonės, kurie nenori, kad jų gailėtų, juos liestų, matytų.
       ŽORŽAS. Jis – gyva žaizda.
       IVONA. Jeigu ta moteris nebūtų kekšė, aš pasikviesčiau ją ir atiduočiau jai Mišelį. Štai iki ko aš priėjau.
       LEO. Dabar lengva taip pasakyti...
       IVONA. Ne, Leo... Visai nelengva. Kad šitaip pasakyčiau, man reikėjo prieiti liepto galą.
       LEO. Tu atiduotum ją Mišeliui...
       IVONA. Aš padaryčiau bet ką, taip... manau, kad taip... Aš jau nebegaliu.
       LEO. Šitų žodžių aš ir laukiau iš tavęs, Ivona. Nenorėjau pasakyti jų pirmoji, nenorėjau, kad Žoržas priverstų tave juos pasakyti. Kalbėk, Žoržai.
       IVONA. Ir vėl žodžiai...
       ŽORŽAS. Ne, Ivona. Nežinau, gal mano prisipažinimas atrodo tau tušti žodžiai, bet šįkart dalykas kur kas rimtesnis.
       IVONA. Nežinau, kas gali būti rimčiau už mūsų būklę.
       ŽORŽAS. Padėtis kur kas rimtesnė todėl, kad mes patekome į ją per nusikaltimą, o nusikaltėlis – aš.
       IVONA. Tu?
       ŽORŽAS. Ivona, Madlena nekalta. Paslaptingojo vyriškio nėra.
       IVONA. Nesuprantu tavęs.
       ŽORŽAS (ragindamas Leo kalbėti). Leo...
       LEO. Aš pasilikau viena su ta mergaite vakar...
       IVONA. Ir ji apvyniojo tave aplink pirštą. Nekaltoji! O Žoržas iš aukos pasidarė nusikaltėliu.
       ŽORŽAS. Tiek to, Leo. Geriau jau prisipažinsiu viską iš karto. Tai va, Ivona, aš suvaidinau apgailėtiną vaidmenį. Aš priverčiau tą vargšę mergaitę meluoti, apdrėbti save purvu. Aš pasufleravau jai tą rolę. Tą tipą išgalvojau pats. Aš pasinaudojau tuo, kad Mišelis patiklus, ir tuo, kad Madlena mirė iš baimės. Tai klaiku.
       IVONA. Ir tu šitai padarei?
       ŽORŽAS. Padariau. Prisiekiu.
       IVONA. Žoržai! Juk tu galėjai užmušti Mišelį!
       ŽORŽAS. Jis ir taip vos gyvas. Todėl aš ir kalbu apie nusikaltimą. O be to, netikėtu savo pasirodymu galėjau užmušti ir Madleną. Ir, įstūmęs ją į tą klaikią būseną, kurią jūs palaikėte baime, aš pasinaudojau tuo, kad mes palikome vieni, kaip tu reikalavai, ir pribaigiau ją. Puikiai suveikiau. Tai geriausias mano išradimas. Vienintelis panaudotas išradimas. Ir aš didžiavausi juo. Reikėjo, kad Leo pabaksnotų mano nosį į tą mėšlą.
       LEO. Žoržai! .. Žoržai!.. Aš privalau būti atvira. Jeigu ne aš...
       ŽORŽAS. Jeigu ne tu, aš ir toliau laikyčiausi to paties. Gana jau tos temos! Ne, Leo, šiandien aš noriu prisiimti visą atsakomybę, prisiimti ją pats vienas. Iš tikrųjų galima patikėti, kad šitas furgonas, kaip jūs jį vadinate, keri... (kreipiasi į Ivoną, bučiuodamas ją)... keri kaip Ivona, ir mes paliekame kurti ir akli. Kai įėjai, mes ir kalbėjome apie tai su Leo. Ir kai pasakei: ,,jeigu ta moteris nebūtų kekšė“, mums tarsi akmuo nuo širdies nusirito. Prisipažįstu, aš bijojau, kad reikės kovoti.
       IVONA. Žoržai, nepaistyk nesąmonių. Tau užėjo kilnumo, atgailos ir pasiaukojimo priepuolis. Leo pernelyg tvirtos pusiausvyros žmogus, kad to nesuprastų. Saugokis, mano drauge. Tu sapnuoji vidury dienos! Na žinoma, viską sudėlioti į vietas turėsiu aš, aiškiaregė lunatikė, taboro būrėja kortomis. Kas padaryta, padaryta. Nei Mišelis, nei ta jauna moteriškė nenumirė. Jie išgyvena krizę, kaip tu, kaip mes visi. Visų išmintingiausia bus pasakyti ,,ačiū dievui“, nes nieko itin baisaus neatsitiko, ir reikia pasinaudoti ta sėkme.
       ŽORŽAS. Sėkme! Kokia sėkme? Ar tu suvoki, kokius žodžius tari?
       IVONA. Tuos, kurie ateina man į galvą, pačius paprasčiausius žodžius. Aš motina, mylinti savo sūnų ir gydanti jo žaizdas. Aš toli gražu nesu kilni... Visiškai ne. Sutinku, kad buvai neteisus, labai galimas daiktas, tačiau apskritai mums pasisekė, taip, taip, pasisekė išeiti iš viso to gyviems ir sveikiems.
       ŽORŽAS. Dar prieš penketą minučių tu kalbėjai mirštančios balsu: „Tikras pragaras! Aš nebegaliu!“
       IVONA. Kaip tik todėl, kad tai tikras pragaras, kad nebegaliu, aš ir randu dar jėgų sušukti: „Sustokite!“, kai jūs norite vėl iš naujo pradėti tai, kas jau baigta, suriktuota. Aš, kaimo kvailelė, kartoju jums, kad reikia pa-si-nau-do-ti tuo, kad ta apgailėtina istorija baigėsi sėkmingai ir kad grįžti prie jos neįmanoma!
       LEO. Bet, Ivona, apie kokią sėkmę tu kalbi?
       IVONA. Na, pavyzdžiui, sėkmė yra tai, kad senasis vyriškis buvo Žoržas.
       ŽORŽAS. Širdingai ačiū.
       IVONA. Nes jeigu tai būtų buvęs kitas žmogus, aš pažįstu Žoržą... Aš tave pažįstu... Tu būtum susigraudinęs ir ištižęs.
       ŽORŽAS. Ištižęs? Aš keršijau pačiu niekšiškiausiu būdu ir teisinau save tuo, kad darau tau paslaugą, vykdau tavo įsakymus.
       LEO. Brangioji Ivona, man rodos, jūs blogai vienas kitą suprantate, ir Žoržui neaiškus tavo požiūris.
       ŽORŽAS. AŠ suprantu ne blogai, aš išvis nieko nesuprantu.
       LEO. Na matote? (Kreipiasi į Žoržą) Jeigu aš neklystu, Ivona mano, kad, nepaisant visų nemalonumų, sėkme galima laikyti tai, kad Mišeliui tos vedybos atrodo neįmanomos.
       IVONA. Bet...
       LEO. Lukterk,– o Žoržas įrodinėja, kad tam nėra jokių kliūčių.
       IVONA. Kam nėra jokių kliūčių?
       ŽORŽAS. Mišelio ir Madlenos meilei.
       IVONA. Sakai?
       ŽORŽAS. Aš sakau, kad iš egoizmo mes vos tų vaikų nenugalabijom ir reikia kuo skubiausiai grąžinti juos į gyvenimą, štai ką aš sakau.
       IVONA. Ir tai tu! tu...
       ŽORŽAS. Ivona, laikas pasakyti vienas kitam visą tiesą. Madlena niekad nejautė man stipraus jausmo, tiesą pasakius, ji jautė man didelį švelnumą, o aš prasimanydavau, apgaudinėdavau save, drausdavau jai būti atvirai. Aš verčiau ją nešti to vargano melo naštą, kuria ji norėjo nusikratyti. Ta apgailėtina idilija taps reali tik tuomet, jeigu Mišelis viską sužinos.
       IVONA. Koks siaubas!
       ŽORŽAS. Čia mūsų nuomonės sutampa.
       LEO. Sutaps ir kitur.
       IVONA. Žoržai, tu galvoji, jūs su Leo galvojate visai rimtai ir ramiai, kad šita ypata galėtų prisiimti mūsų pavardę, įeiti į mūsų aplinką?
       ŽORŽAS. Tavo senelis kolekcionavo kabliataškius, jos senelis įrišinėjo knygas, man rodos, brangioji Ivona...
       IVONA. Aš nejuokauju ir klausiu tave...
       ŽORŽAS. Nereikalauk, kad aš rimtai žiūrėčiau į tokias nesąmones. Pavardė! Aplinka? Ar esi kada žiūrėjusi iš viršaus į teatro salę? Visi tie žmonės nepažįsta vienas kito, kiekvienas turi savo aplinką ir įsivaizduoja, kad tik ji ko nors verta. Galimas daiktas, kad kitados aplinka ką nors reiškė. Dabar ji išvis neegzistuoja. IVONA. Mūsų šeimos aplinka egzistuoja.
       ŽORŽAS. Tavęs paklausęs, galėtum pamanyti, kad mes sukurti iš Jupiterio šlaunies! Aš – netikęs išradėjas, nevykėlis. Tu – ligonė, pasitraukusi į šešėlį. Leo liko senmergė, kad mums padėtų. Ir vardan viso šito, vardan šitos pragaišties, šitos tuštumos, šito gyvenimo be pusiausvyros, tu atsakytum Mišeliui sėkmės, erdvės, gryno oro? Ne! ne! ne! Aš prieštarauju.
       LEO. Bravo, Žoržai.
       IVONA. Kurgi ne! Žoržas – dievas. Jie niekados neklysta.
       LEO. Aš juo žaviuosi.
       IVONA. Geriau pasakyk, kad tu jį myli.
       ŽORŽAS. Ivona!
       IVONA. Susituokit! Susituokit! Aš išnyksiu! Paliksiu jus laisvus! Nieko nėra paprasčiau!
       LEO. Tu kraustaisi iš proto!..
       IVONA. Taip, Leo, aš kraustausi iš proto. Nereikia ant manęs pykti.
       LEO. Aš nepykstu.
       IVONA. Ačiū. Ir atsiprašau.
       LEO. Ir vėl prasideda „ačiū“ ir „atsiprašau“. Užmirškim šitus žodžius. Paklausyk, Ivona, ką aš tau pasakysiu: jeigu aš iš tikro bučiau norėjusi Žoržo, aš nebūčiau tau jo atidavusi. Būčiau ką nors sugalvojusi. Dabar jau per vėlu prie to grįžti. Mums belieka tik vienas būdas atstatyti mūsų griuvėsius – nepaversti griuvėsiais Mišelio. Reikia paklausyti Žoržo. Reikia viską išaiškinti Mišeliui ir grąžinti jį į gyvenimą.
       IVONA. Argi tai gyvenimas?
       ŽORŽAS. Be jokios abejonės. Be to, tu neištversi dabartinės Mišelio būsenos. Tu ją ištvėrei, kol galėjai ją pateisinti. Kam delsti? Ivona!
       IVONA. Šiaip ar taip, ta mergaitė pernelyg jauna.
       LEO. Ką?
       ŽORŽAS. Ji trejais metais vyresnė už Mišelį. Vakar ji tau atrodė pernelyg sena...
       IVONA. Ji pernelyg jauna... lyginant su manim.
       ŽORŽAS. TO jau per daug...
       IVONA. Jūs reikalaujat iš manęs neįmanomo.
       ŽORŽAS. Kai mes pareikalavome to iš Madlenos, ji tai padarė.
       LEO. Tu kovoji su savimi senais ginklais.
       IVONA. Aš susigrąžinau Mišelį, aš nenoriu vėl jo prarasti.
       ŽORŽAS. Tu susigrąžinsi Mišelį tik atidavusi jam Madleną. Tas Mišelis, kurį tu manai susigrąžinusi, nežinia, kur pasuks. Tu ne tik rizikuoji, kad jis pradės tavęs nekęsti. Tarkim, jis, mūsų padedamas, tikės, kad Madlena jį apgaudinėja – tai būtų bjauru, ir aš atsisakau ginti šitą melą,– ir vis dėlto širdies gilumoje abejos ir ją mylės. Tavo nusikaltimas neduos tau jokios naudos.
       LEO. Žodžiu, jeigu aš neklystu, tavo idealas būtų turėti luošą sūnų, negalintį išeiti iš namų.
       IVONA (neišlaikiusi pradeda raudoti). Aš jau nebegaliu... nebegaliu.
       ŽORŽAS. Kai myli, reikia galėti. Tu myli Mišelį. Pagalvok, koks jis bus dėkingas, iš tavo lūpų sužinojęs, kad Madlena sumelavo aukodamasi...
       IVONA. Žoržai... Žoržai...
       ŽORŽAS (kalba su ja kaip su vaiku). Jam tik tiek ir reikia – patikėti tuo... Užuot padariusi šitą šventę, susilaukusi dėkingumo, tu leidi jam kankintis.
       LEO (tuo pačiu tonu). Iš nuoskaudos jis ves vieną iš tų paikų negražių merginų, kurios, sėdėdamos baliuje palei sieną, tik ir laukia, kada jas ištiks bėda.
       ŽORŽAS (tuo pačiu tonu). Ivona, nesispyriok, atverk savo širdį.
       IVONA (išsilaisvina, atsiklaupia ant lovos, maištingai šokteli). Duokit man ramybę! Nesibrukite ant pjedestalo! Jūs ne daugiau už mane jo verti! Melas! Melas! Pasistenkit gi išbristi iš savo melo. (Kreipiasi į Žoržą) Pamenu, kaip vakar, kai atėjome pas tą moterį, tu net dėjaisi supainiojęs laiptų aikštelę, tarytum nebūtum žinojęs, kuriame aukšte ji gyvena. Jūs apsukot mane aplink pirštą, apgavot. Jūs sudarėt prieš mane sąjungą. Tu išdrįsai atvesti mane pas savo meilužę.
       ŽORŽAS. Nutilk!
       IVONA. Pas savo meilužę...
       ŽORŽAS. Nutilk. Tu kraustaisi iš proto. Nori, kad tas vaikas tave išgirstų?..
       IVONA. Aš ginsiuos!
       ŽORŽAS. Tu giniesi nuo savęs pačios ir nuo visko aplinkui. Susiimk, Ivona, susitvardyk...
       IVONA. O jeigu man brangi mano netvarka. Ji juk mūsų visų.
       ŽORŽAS. Ivona, būna valandėlių, kai jauti, kad gali viską išpirkti, išsigelbėti ir išgelbėti kitus. Ivona, brangioji mano, sutik su manim, pasielk kaip aš.
       IVONA. Vėl kviesti šitą vaiką grįžti pas tą moterį, žemintis...
       ŽORŽAS. Nagi mesk pagaliau šalin tą kvailą išdidumą! Niekas tau nesiūlo „iškviesti“ Mišelį ir kalbėtis su juo ,,tėvo kabinete“. Reikia paprasčiausiai nubėgti į jo kambarį, apkabinti jį, padaryti jam stebuklą.
       LEO. O dėl Madlenos aš pasirūpinau. Pasirūpinau savo pačios rizika.
       IVONA (užsipuldama Leo). Leo! Ko tu čia kišiesi? Ką tu pridarei?
       LEO. Aš atlikau savo pareigą. Aš kalbėjausi su ja, klausiausi, guodžiau, aš netgi paskambinau jai.
       IVONA (skiemenuodama). Tu jai paskambinai?
       LEO. Ir paprašiau ateiti. (Išeina į savo kambarį)

Į viršų

       TREČIA SCENA

       Ž o r ž a s,  I v o n a

       IVONA. Tai štai ką jūs susimokėt!
       ŽORŽAS. Leo sumanė tai be mano žinios, bet aš jai už tai dėkingas.
       IVONA. Jūs norit įpiršti man savo valią.
       ŽORŽAS. Mes norim tave išgelbėti, išsigelbėti patys, išgelbėti Mišelį.
       IVONA. Ji gaus tai, ko nori. Ji įsibraus į namus.
       ŽORŽAS. Nekalbėk taip, tai bjauru.
       IVONA. Jūs visi pasidarėte šventaisiais. Man reikia laiko. Aš negaliu taip greitai.
       ŽORŽAS. Negi tu manai, kad man nereikėjo milžiniškų pastangų?
       IVONA. Vargšas mano senukas.
       ŽORŽAS. Vargšė mano senelė. Mes neseni, Ivona, nei vienas, nei kitas... Ir vis dėlto...
       IVONA. Ir vis dėlto vieną gražią dieną pastebi, kad vaikai išaugo ir stumia tave šalin, reikalaudami sau vietos.
       ŽORŽAS. Taip jau sutvarkytas pasaulis.
       IVONA. Tvarka – mano silpnoji vieta.
       ŽORŽAS. Ir mano. Tu visai sustirai.
       IVONA. O! Aš...
       Leo išeina iš savo kambario

Į viršų

       KETVIRTA SCENA

       I v o n a,  L e o,  Ž o r ž a s

       LEO. Pasiruoškim savo šventei. Uždekim eglutę. Suradome deramą toną ir jo laikykimės.
       ŽORŽAS. Aš visiškai nepratęs prie švenčių, prie siurprizų.
       IVONA. Užtat, kai padarai siurprizą, jis tau nuostabiai pavyksta.
       LEO. Stop! Nebesiginčykim.
       ŽORŽAS. Kaip tu rengiesi visa tai sutvarkyti?
       LEO. Labai paprastai. Ivona, svarbiausia, kad visa tai būtų daroma tavo iniciatyva, kad jis jaustųsi tau dėkingas.
       IVONA. Bet...
       LEO. Jokių „bet“...
       IVONA. Kadangi aš darau tai ne savo noru...
       LEO. Nuslėpk tai.
       IVONA. Aš kvailai atrodysiu. Be to, aš visa sustirau. Pažiūrėk. Paklausyk. Aš kalenu dantimis.
       ŽORŽAS. Tai nuo nervų.
       IVONA. Aš mirsiu, o tu vis tiek sakysi: nuo nervų. Man linksta kojos.
       LEO. Pamėgink. Įsikibk man į parankę. Taip reikia.
       ŽORŽAS. Reikia, Ivona. Pagalvok apie dovaną, kurią tu jam padėsi po eglute.

       Trinkteli durys

       LEO. Trinktelėjo durys. Tai Mišelis. Dabar jau bus lengviau. Matai –„stebuklas“.
       IVONA. Prie ko jūs mane privedėt.
       ŽORŽAS (klausosi). Ką gi jis daro? Kur jis nuėjo?
       LEO. Gal jis išėjo...
       IVONA. Tuomet jis būtų trinktelėjęs kitas duris.
       LEO. Iš tikrųjų.
       IVONA (labai tyliai, bet labai aiškiu balsu). Nuo vakar jis nieko nevalgė. Jis buvo nuėjęs prie indaujos. Dvejoja. Eina mano durų link. Klausosi, deda ranką ant durų rankenos.

       Matome, kaip durų rankena pasisuka

       LEO. Mūsų taboras iš tikro darnus.
       IVONA. Jis daro duris. (Durys iš lėto veriasi) Man baisu, tarytum tai būtų ne Mišelis... Tarytum tai būtų kažkas nepaprasto... kažkas baisaus. Leo! Žoržai!.. (Kabinasi į juos) Kas man darosi? (Šaukia) Mišeli!

Į viršų

       PENKTA SCENA

       Tie patys ir  M i š e l i s

       MIŠELIS (pasirodo ir palieka praviras duris, jis visas susitaršęs, akys raudonos, užtinusios). Sofi... tai aš...
       IVONA. Na, eikš gi! Uždaryk savo duris.
       MIŠELIS. Kodėl mano? Uždarysiu, tučtuojau. Aš užėjau tik sekundei. Ieškojau cukraus.
       IVONA. Juk tu žinai, kur jis guli.
       MIŠELIS. Taip. Tu viena?
       IVONA. Vargšeli mano, negi tu nematai savo tetos ir tėvo?
       MIŠELIS. O! Atleisk, Leo. Atleisk, tėti! Aš nieko nematau... Aš jums trukdau? (Nueina į vonią ir sugrįžta, čiulpdamas cukrų)
       ŽORŽAS. Tu visiškai mums netrukdai. Mama net norėjo eiti tavęs pakviesti.
       MIŠELIS. Be to... aš norėjau... man reikėjo pasikalbėti su tavim, mama, o kadangi tai, ką norėjau tau pasakyti, aš vis tiek paskui turėsiu pasakyti tėčiui ir Leo, tai pasinaudosiu tuo, kad jūs visi čia kartu. Visų pirma, Sofi, atsiprašau, kad išvariau tave iš savo kambario. Man pačiam buvo bjauru. Aš nenorėjau... žodžiu, tu supranti.
       IVONA. Aš puikiai supratau, vargšeli mano.
       MIŠELIS. Nereikia manęs gailėti.
       ŽORŽAS. Ką tu norėjai mums pranešti?
       MIŠELIS (čiulpdamas cukrų, varžydamasis). Tai štai. Aš neketinu gyventi tysodamas ant grindų. Ta vieta Maroke, tėti, kurią tu man žadėjai, jeigu aš nuspręsiu...
       IVONA. Tu mane paliksi!
       MIŠELIS. Tai jau nuspręsta.
       IVONA. Mišeli!
       MIŠELIS. O! Sofi, aš tapau labai nemalonus kaimynas ir, ko gero, užkrėsiu ir jus, visi tapsim ligoniais.
       IVONA. Tu išsikraustei iš proto!
       MIŠELIS. Aš išsikraustysiu iš proto Paryžiuje. Aš negaliu čia pasilikti. Aš negaliu pasilikti namuose. O kadangi aš neiškeisiu savo namų į jokius kitus... tai man reikia išvykti kuo toliau ir kuo greičiausiai. Aš dirbsiu. Aš viską darau priešokiais, nieko dorai nemoku. Savižudybė man atgrasi. Man būtina pakeisti klimatą, pamatyti naujų dalykų. Europa... (Daro atsisveikinimo gestą)
       IVONA. O aš, o mes!
       MIŠELIS. O! Sofi!
       IVONA. Duok ranką. Paklausyk, Mišeli. Išklausyk mane. Pakelk galvą. O jeigu tau nereiktų važiuoti?
       ŽORŽAS. Jeigu, pavyzdžiui, mes praneštume tau gerą naujieną?
       MIŠELIS. Man nebegali būti gerų naujienų.
       LEO. Negali žinoti. O jeigu tavo pabėgimo, išvykimo priežastis... staiga dingtų.
       IVONA. Jeigu tu nebeturėsi priežasčių mus palikti, niekinti Europą?
       MIŠELIS. Gana, Sofi. Aš einu į savo kambarį. Tėti...
       ŽORŽAS. Ne, Mišeli. Neik į savo kambarį ir neprašyk manęs, kad pasirūpinčiau ta vieta.
       MIŠELIS. TU man žadėjai...
       ŽORŽAS. Mišeli, aš turiu tau naujieną, didžiulę ir labai gerą naujieną. Madlena...
       MIŠELIS. Nebekalbėkit man apie ją! Nebekalbėkit man apie tą moterį. Niekados! Niekados! Nelieskit man skaudamos vietos. Juk matot, kad tai gyva žaizda. Nutilkit!
       LEO. Mišeli, išklausyk tėvą.
       MIŠELIS (įdūkęs). Aš draudžiu vėl pradėti šitas kalbas! Draudžiu kalbėti apie šitą moterį... Supratote!
       ŽORŽAS (užstoja jam kelią). Aš privalau pakalbėti su tavim apie ją.
       MIŠELIS. Aš neklausysiu. Man jau gana. (Spiria į lovą)
       ŽORŽAS. Buk malonus, nespardyk motinos lovos. Tavo motina ligonis. Be to, kalbėk tyliau.
       MIŠELIS (spiriasi). Ko jūs iš manęs norit?
       ŽORŽAS. Vakar tavo teta paskutinė grįžo iš to vizito.
       MIŠELIS. Jūs kuriate melą ir stengiatės įtikinti mane pasilikti Paryžiuje. Jūs stengiatės užvilkinti mano išvykimą. Nevarkite, aš jau apsisprendžiau.
       IVONA (šaukia). Tu neišvažiuosi!
       MIŠELIS (rodo į motiną). Matote!
       ŽORŽAS. Tu neišvažiuosi, nes tai būtų nusikaltimas.
       MIŠELIS. Koks nusikaltimas?
       ŽORŽAS. Nusikaltimas. Tegu tau visai nerūpi tavo šeima, bet yra dar vienas asmuo, kurio tu privalai atsiprašyti ir paprašyti leidimo išvykti.
       MIŠELIS (piktai juokdamasis kreipiasi į Žoržą). Ak! Koks aš kvailys. Viskas aišku. Su tavim ta moteris elgėsi ryžtingai, o su Leo jai pristigo ryžto. Ji pasijuto kaip lygi su lygia. Ir pradėjo koketuoti.
       LEO. Pameluoti man ne taip jau lengva.
       MIŠELIS. Aš niekuo nebetikiu.
       ŽORŽAS. Tu neteisus... Ivona?
       IVONA. Tikėk juo, Mišeli.
       ŽORŽAS. Na štai tu ir patiklesnis.
       MIŠELIS. Nekankinkit manęs.
       ŽORŽAS. Kas gi ketina tave kankinti? Ta jauna moteris ne tik nekalta, ji tiesiog žavinga.
       MIŠELIS. Kuo, o viešpatie?!
       ŽORŽAS. Aš, aš privalau tave atsiprašyti. Vakarykštis mūsų elgesys ją išgąsdino. Ir ji man sumelavo. Aš tą jaučiau, bet nuleidau negirdomis. Mišeli, ji, daug negalvodama, sukūrė tą istoriją, kad tave išlaisvintų, kad mes galėtume ja atsikratyti.
       MIŠELIS. Jeigu šitas jūsų pramanas – teisybė, tai aš, nepareikalavęs jokio įrodymo ir pabėgęs kaip avinas, pasielgiau nelyginant paskutinis gyvulys.
       ŽORŽAS. Tu ne gyvulys, vaikeli. Tu pasielgei kaip paprastas ir doras žmogus. Tu taip pat greitai patiki blogiu kaip ir gėriu.
       MIŠELIS. Jūs mane apgaudinėjate. Jūs išsigandote, kad mano išvykimas nuliūdins Sofi.
       LEO. Vaikeli, būk protingas, apie Maroką nebuvo nė kalbos. Kai tu atidarei duris, tavo motina jau buvo beeinanti tavęs apkabinti, pakelti, atvesti čionai. Ji jau džiaugėsi tuo kaip kokia švente.
       MIŠELIS. Bet jeigu tai būtų teisybė, negi jūs būtumėt laukę? Negi Sofi būtų mane palikusi?..
       LEO. Tavo motina dar nežinojo. Ir mums trūko vieno įrodymo. Aš nutariau suveikti slapta, aš paruošiau tau siurprizą.
       MIŠELIS. Mama, tu, tu pasakyk man.
       IVONA. Aš tau pasakiau.
       MIŠELIS. Bet tuomet reikia bėgti, skambinti telefonu, pagauti ją, kad ir kur ji būtų! Vienas dievas težino, ką ji sugalvos padaryti! Galimas daiktas, kad ji pabėgo! Tėti. Leo. Greičiau! Greičiau! Kur ji? Kur ji? Kur ji?
       LEO (rodo į savo kambario duris). Ji ten.
       IVONA. Ji ten?
       LEO. Jau penkios valandos aš laikau ją uždarytą savo kambaryje.

       Mišelis, nualpdamas, griūva kaip stulpas

Į viršų

       ŠEŠTA SCENA

       Tie patys ir  M a d l e n a, kurią Leo išveda iš savo kambario

       IVONA. Mišeli! Mišeli! Jam negera!
       ŽORŽAS. Mišeli, žiūrėk, Madlena stovi šalia.

       Madlena padeda pakelti Mišelį

       LEO. Jo nervai buvo labai įtempti, nieko baisaus, pasakykite jam ką nors, Madlena.
       MADLENA. Mišeli! Mišeli! Čia aš. Kaip tu jautiesi?
       MIŠELIS (keliasi). Aš nualpau. Keista. Madlena, vaikeli, atleisk man... (Apkabina Madlena. Ivona pasitraukia)
       MADLENA. Tau reikia atsisėsti. Eikš.
       LEO. Krėslas!.. (Pastumia nuo tualetinio staliuko krėslą)
       ŽORŽAS. Aš padėsiu.
       MIŠELIS (traukiasi). Man nereikia pagalbos. Aš nesirengiu alpti. Man norisi šokinėti, bėgioti, šaukti.
       MADLENA. Nurimk. Pabučiuok mane.
       MIŠELIS (pasodina ją į krėslą, atsiklaupia prie jos, bučiuoja jai kelius). Atleisk man, mažyle mano, mano Madlena, atleisk man. Tu man atleidi?
       MADLENA. Atleisti tau, vargšas mano Mišeli, juk aš taip tave įskaudinau!
       MIŠELIS. Ne, tai aš bukaprotis ir šlykštus gyvulys.
       LEO. Jumis dėta, vaikai, aš nebesiaiškinčiau, o pradėčiau viską iš naujo.

       Šios scenos metu Ivona stovi viena, atsirėmusi į sieną tarp galinių durų ir kambario kampo. Ji žengia truputėlį į dešinę ir būsimosios scenos metu iš lėto prieina prie savo lovos ir atsigula

       ŽORŽAS (stovi prie Madlenos krėslo. Jie sudaro grupę scenos gilumoje kairėje). Leo teisi.
       MIŠELIS. Leo – stebuklas.
       ŽORŽAS. Leo – stebuklas. Tai teisybė.
       MADLENA. Aš dar negaliu patikėti, jog tai, kas vyksta, vyksta iš tikrųjų.
       MIŠELIS. O aš norėjau kuo greičiausiai išdumti, gauti vietą Maroke.
       MADLENA. Maroke?

       Kaip tik dabar Ivona atsigula. Ji nenuleidžia nuo jų akių

       ŽORŽAS. Taip, taip! Kol jūs laukėte Leo kambaryje, Mišelis, čiulpdamas cukrų, gedulingai pareiškė mums, kad, jo nuomone, Europoje gyventi neįmanoma ir kad jis nusprendė persikraustyti į Maroką.
       LEO. Tu dar nepakeitei savo sprendimo, Mišeli?
       MIŠELIS. Tyčiokis, tyčiokis.
       ŽORŽAS. Jis nieko nenorėjo klausyti.
       MIŠELIS. Tėti...
       LEO. Dabar jau Žoržas pradeda savo.
       ŽORŽAS. Pasiduodu!
       MADLENA. Kokie jūs geri...

       Šitos replikos metu Ivona nulipa nuo lovos ir nematoma įsliūkina į vonią

       LEO (suima Madlenos ranką). Ji jau pradeda sušilti.
       MIŠELIS. Tu sušalai?
       MADLENA. Kai tu nualpai, aš pavirtau į ledą. Tai buvo per daug netikėta. Dabar aš jau galiu kalbėti, pradedu priprasti. Kai įėjau, man aptemo akys. Aš net tavo tetos neatpažinau.
       ŽORŽAS. Jums aptemo akys todėl, kad čia tamsu. Mano žmona nepakenčia ryškios šviesos. Nesugalvokite uždegti liustros...
       LEO (tyliai Mišeliui). Tavo motina...
       MIŠELIS (pamato, kad kambary jos nėra). Kur ji?
       MADLENA (atsistoja). Tai tikriausiai dėl manęs...
       ŽORŽAS. Kokia nesąmonė! Ji juk buvo su mumis prieš minutę...
       LEO (Mišeliui). Tau reikėjo prieiti prie jos, pabučiuoti...
       MIŠELIS. Aš maniau, kad ji su mumis. (Šaukia) Sofi!
       ŽORŽAS. Ivona!
       IVONA (iš vonios). Aš nedingau. Aš čia, leidžiuos vaistus.
       MADLENA (garsiai). Gal jums padėti, ponia?
       IVONA (tokiu pačiu tonu). Ačiū, ačiū. Aš pripratusi būti viena.
       LEO. Ivona nepakenčia, kai jai padeda. Savotiška manija.

       Visi kalba tyliai

       MADLENA. Laikui bėgant, gal aš ją įtikinsiu.
       MIŠELIS. Tai bus didelė pergalė.
       LEO (Madlenai). Ivona labai įtari. Mišelis visas atsidavė jums, tai normalu. Būkit atsargūs, vaikai...
       MADLENA. Aš ne veltui bijojau, kad ji pasišalino dėl manęs.
       ŽORŽAS. Nieko panašaus. Leo, nedaryk iš Ivonos gyvo siaubo.
       LEO. Aš nedarau, aš tik įspėju Mišelį. Madlenos labui. Nereikia kelti Ivonos pavydo. ŽORŽAS. Gąsdink ją, gąsdink!
       MIŠELIS. Nurimk, tėti. Madlena labai protinga.
       MADLENA. Aš nesigąsdinu, Mišeli, tik bijau...
       ŽORŽAS. Dėmesio...

       Atsidaro vonios durys. Ivona stovi šešėlyje atsirėmusi į durų staktą. Prabyla keistu balsu

       IVONA. Matot, panele, kaip aš esu mylima. Vos tik akimirką išeinu, ir jie jau pasimeta. Aš nedingau. Aš gydžiausi. (Prieina prie lovos ir susmunka į ją) Aš jau sena dama, panele. Jei ne insulinas, manęs jau nebūtų gyvos.
       LEO (tyliai Mišeliui). Bėk, pabučiuok ją.
       MIŠELIS (stengdamasis nusitempti ir Madleną). Eime.
       MADLENA (pastumia jį). Eik.
       ŽORŽAS (Ivonai). Tau negera?
       IVONA (sunkiai). Nnne.
       MIŠELIS (paleidžia Madleną, prieina prie lovos). Sofi! Tu patenkinta?
       IVONA. Labai. (Mišelis nori ją apkabinti) Negrumdyk manęs! Panele, jums labai pasisekė, jeigu Mišelis nebučiuoja jūsų į ausį ir nepeša plaukų.
       LEO (plodama delnais). Mišeli, tu turi parodyti Madlenai savo garsųjį kambarį.
       MADLENA. Mišeli!.. Tu atsisakai parodyti man savo kambarį?
       MIŠELIS. TU pradėsi jį tvarkyti!
       MADLENA. O!
       ŽORŽAS. Aš jus palydėsiu. Paaiškinsiu, kaip veikia mano karabinas.
       MIŠELIS. Parodysim jai mūsų furgoną. Eime. (Atidaro galines duris kairėje ir dingsta) ...Sofi, palieku tave su tvarkos saugotoja. Leo, neleisk mamai blogai kalbėti apie mus.
       IVONA. Mišeli! Sustokit... grįžkit!
       ŽORŽAS (puola prie lovos). Kas tau?.. Ivona! (Ivona krinta aukštielninka) Ivona!..
       IVONA. Aš bijau.
       MIŠELIS. Mūsų?
       IVONA. Nieko. Aš bijau. Siaubingai bijau. Neišeikit! Neišeikit! Žoržai! Mišeli! Mišeli! Aš siaubingai bijau.
       LEO. Tai ne insulinas. Ji susileido kažką kitą. (Puola į vonią, išbėga iš jos šaukdama) Aš taip ir maniau! Ką tu padarei?
       IVONA. Žoržai, man svaigsta galva, aš padariau kvailystę, baisią kvailystę. Aš...
       MIŠELIS. Sofi! Kalbėk gi.
       IVONA. Negaliu. Noriu ir negaliu. Išgelbėkit mane! Išgelbėk mane, Mišeli! Mišeli, atleisk man. Aš pamačiau jus drauge ten kampe. Pagalvojau, kad aš jus varžau, kad trukdau kitiems.
       MIŠELIS. Mama!
       ŽORŽAS. Viešpatie!
       IVONA. Aš netekau proto. Aš norėjau numirti. O dabar nebenoriu. Aš noriu gyventi! Noriu gyventi su jumis! Matyti jus... laimingus. Madlena, aš mylėsiu jus. Pažadu. Bėkite! Padarykit ką nors. Aš noriu gyventi! Aš bijau! Gelbėkit!
       MADLENA. Ko jūs stovite kaip apduję.
       ŽORŽAS. Mišeli, nepraraskim nuovokos. Bėk pas gydytoją virš mūsų. Atvesk jį čionai per jėgą. Aš paskambinsiu profesoriui į kliniką.
       MADLENA (visai apkvaitusiam Mišeliui). Nagi bėk, bėk!

       Purto jį. Mišelis išbėga pro galines duris dešinėje. Girdėti, kaip jos trinkteli, ir visa veiksmo pabaiga bus lydima durų bilsmo

       LEO (Žoržui). Eik skambinti. Aš pasilieku.
       ŽORŽAS. Galima išsikraustyt iš proto! (Išeina pro galines duris kairėje)

Į viršų

       SEPTINTA SCENA

       I v o n a,  L e o,  M a d l e n a

       MADLENA. Jos pulsas labai silpnas... lygus, bet labai silpnas.
       LEO. Aš kažką jaučiau... juk jaučiau.
       MADLENA (pasitraukia nuo lovos). Aš dėl visko kalta. Man čia ne vieta. Aš privalau išeiti.
       LEO. Išeiti?
       MADLENA. Palikti Mišelį, ponia.
       LEO. Nekvailiokite. Pasilikit. Aš jums įsakau. Be to, jūs būsite reikalinga Mišeliui, kaip aš būsiu reikalinga Žoržui.

       Pauzė

       IVONA. Aš girdžiu tave, Leo.
       LEO. Ką tu girdi?
       IVONA. Aš girdėjau, ką tu pasakei. Tu užmiršai, kad aš galiu išgirsti.
       LEO. Ką gi tu išgirdai?
       IVONA. Dėkis nekalta. Manimi norima atsikratyti... norima...
       LEO. Ivona!
       IVONA. Aš apsinuodijau ir apnuodysiu jus. Apnuodysiu jus, Leo. Aš mačiau jus... Mačiau, kaip visi jūs ten kampe... Jūs norėjote manim nusikratyti, jūs norėjote, jūs norėjote... jūs norėjote... Mišeli! Mišeli!
       LEO (šaukia). Žoržai!

Į viršų

       AŠTUNTA SCENA

       I v o n a,  L e o,  M a d 1 e n a,   Ž o r ž a s, paskui  M i š e l i s

       ŽORŽAS (grįžta pro galines duris kairėje). Profesorius užmiestyje. Jie pažadėjo atsiųsti praktikantą...
       LEO. Žoržai, Ivona kliedi...
       IVONA. Aš nekliedžiu, Leo. Jūs norėjote mane pašalinti, palikti, atsikratyti manimi. Aš supratau. Aš viską pa-sa-ky-siu.
       ŽORŽAS (bučiuoja Ivoną į lūpas). Nurimk... nurimk.
       IVONA. Tiek metų tu nesi bučiavęs manęs į lūpas? O dabar bučiuoji, norėdamas užčiaupti man burną...
       ŽORŽAS (glamonėja ją, norėdamas priversti nutilti). Nurimk... nurimk... nurimk...
       IVONA. Aš jus apnuodysiu. Aš jus išduosiu. Aš pasakysiu Mišeliui...
       MIŠELIS (įlekia kaip vėjas). Nieko nėra. Niekas neatidaro durų.
       IVONA. Mišeli! Paklausyk... Paklausyk. Mišeli! Aš nenoriu... aš nenoriu... Aš noriu... aš noriu, kad tu žinotum...
       LEO (išvien su Ivonos šauksmais). Mišeli, tavo mama kliedi. Paskambink dar kartą į kliniką. Madlena, maldauju jus, padėkit jam. Vienas jis nesusidoros. Greičiau, greičiau, nedelskit. (Išstumia juos lauk pro galines duris kairėje, skambant tolesnėms replikoms)

Į viršų

       DEVINTA SCENA

       I v o n a,  L e o,  Ž o r ž a s

       IVONA. Palaukit! Palaukit! Aš įsakau jums! Mišeli! Mišeli! Jie tave apgaudinėja. Tave tyčia nori nuo manęs atskirti. Tai pretekstas. Niekšai! Aš neleisiu jums pasinaudoti jūsų niekšybe!
       LEO (kojūgalyje, rūsčiai). Ivona!
       IVONA. Tai tu, tu viską surezgei. Tu geidei mano mirties, tu norėjai pasilikti viena su Žoržu.
       ŽORŽAS. Koks siaubas...
       IVONA. Taip, koks siaubas! O aš... aš... (Nugriūva)
       ŽORŽAS. Kad tik atvažiuotų tas gydytojas... Gal Mišeliui reiktų iškviesti taksi.
       LEO. Jis prasilenks su gydytoju.
       ŽORŽAS. Bet ką daryti? Ką daryti?
       LEO. Laukti...
       IVONA (atsimerkia). Mišeli! Tu čia? Kur tu?
       ŽORŽAS. Jis čia pat... tuoj ateis.
       IVONA (švelniu balsu). Aš jau nebūsiu pikta... Aš nenorėjau... Aš mačiau jus visus kampe... Ir pasijutau tokia vieniša, vienut vienutėlė. Jūs mane užmiršot. Aš norėjau pasitarnauti jums. Man svaigsta galva, Žoržai, kilstelk mane. Ačiū... Leo, čia tu? Ir ta mergaitė... Aš ją mylėsiu... Aš noriu gyventi. Aš noriu gyventi su jumis. Aš noriu, kad Mišelis...
       LEO. Pamatysi, Mišelis bus laimingas... Nurimk. Tuoj ateis daktaras... mes su tavim, nebijok.
       IVONA (šastelėjusi atgal). Ką? Čia jūs! Vis dar jūs! Ir tu, ir Žoržas! Suimkit juos. Ištardykit mane. Aha! Aha! Jie dvesia iš baimės. Nelieskite manęs, jūs! Nesiartinkit prie manęs. Tegu ateina!.. Tegu įeina vidun! .. Mišeli! Mišeli! Gelbėk! Mišeli! Mišeli! Mišeli! Mišeli! Mišeli! Mišeli! Mišeli! Mišeli! (Staugia) Mišeli! Mišeli! Mišeli! Mišeli! Mišeli! Mišeli! Mišeli! Mišeli! (Sustingsta)
       ŽORŽAS ir LEO (kol Ivona šaukia). Ivona, meldžiu tave. Atsigulk. Pailsėk. Tu pasidarysi sau galą. Nuovargis tave pribaigs. Paklausyk... Paklausyk mūsų... padėk mums...

       Leo pakelia pagalvę, nukritusią Ivonai besiblaškant. Nori pakišti ją Ivonai po galva, kilsteli ją, iš lėto atsitiesia, išmeta iš rankų pagalvę ir žiūri į Zoržą

       ŽORŽAS. Negali būti. (Susmunka ant kelių, panarindamas veidą į paklodes ir šalius)

Į viršų

       DEŠIMTA SCENA

       I v o n a,  L e o,  Ž o r ž a s,   M a d l e n a,  M i š e l i s

       MIŠELIS (įeina su Madlena pro galines duris). Neįmanoma nieko rasti. Aš tuoj nubėgsiu...
       LEO. Nebereikia, Mišeli.
       MIŠELIS. Atstok!
       LEO (po ilgos pauzės). Tavo motina mirė.
       MIŠELIS. Ką? (Nustėręs eina prie lovos)
       ŽORŽAS. Mišeli, vargšas mano Mišeli...
       MIŠELIS. Sofi...

       Leo nueina į patį galą kairėje, stovi viena

       LEO. Štai ji, toji jūsų aplinka. Jūs bet ką atiduotumėt, kad Ivona būtų gyva... ir kad paskui galėtumėt ją kankinti.
       MIŠELIS (puola prie Leo). Leo!
       ŽORŽAS. Mišeli! Tu užmiršti, kad esi motinos kambaryje.
       MIŠELIS (trypdamas kojomis). Nėra jokios motinos. Sofi man draugas. (Puola prie lovos) Mama, pasakyk jiems. Argi tu nesakei man šimtus kartų...
       MADLENA (nustėrusi nuo šito reginio). Mišeli! Tu išsikraustei iš proto...
       MIŠELIS. Viešpatie! Aš užmiršau... Aš visados užmiršiu. (Susmunka prie lovos) Aš niekad nesuprasiu. Niekad.

       Prieškambaryje pasigirsta skambutis. Leo pereina per sceną ir išeina pro galines duris dešinėje. Madlena priglaudžia galvą prie Mišelio

       MADLENA. Mišeli... Mišeli! Brangusis...
       LEO (sugrįžta). Tai buvo tarnaitė. Aš pasakiau, kad jai čia nėra kas veikti, kad čia viskas sutvarkyta.

       U ž d a n g a

       ¹ A. Churgino vertimas. (Atgal>>>)

       Vertė Violeta Tauragienė

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt