TEKSTAI.LT – versti tekstai – Istvan Csaszar – Užrašai iš paskutiniojo suolo

Istvàn Csàszàr

UŽRAŠAI IŠ PASKUTINIOJO SUOLO

       Praslinkus septyneriems metams po antrojo pasaulinio karo, kartu lankėme gimnaziją su tokiu Tamašu Davidu. Jis buvo labai gudrus vaikas ir ištisai praleidinėdavo pamokas.
       Mūsų klasėje buvo ir daugiau gudrių vaikų, ir daugelis praleidinėjo pamokas, tačiau Diuris Nadis, klasės sekretorius, negalėjo pakęsti tik Tamašo Davido gudrumo ir išmetė jį iš mokyklos ta dingstimi, kad ištisai praleidinėja pamokas.
       Išmetė visai paprastai, per vieną klasės susirinkimą, sušauktą po pamokų. Diuris Nadis sėdėjo ant katedros, šalia jo iš vienos pusės – direktorius, iš kitos – profesorius Jablonskis, mūsų klasės vadovas.
       Diuris Nadis, kaip sąmoningiausias klasės vadovybės narys, vienas pats atstovavo ir kolektyvo interesams.
       Direktorius iš pagarbos kolektyvo siekiams savo emocijas užgniaužė.
       Vienas kitas skystablauzdis kolektyvo humanistas dar bandė užtarti Tamašą Davidą, bet neryžtingai (ko iš jų ir galima tikėtis), argumentai buvo pateikti tokie, kad Diuris Nadis, kaip ideologiškai nepagrįstus, juos atmetė su šypsena.
       Profesorius Jablonskis sėdėjo, ir tiek. Nei kalbėjo, nei klausėsi. Nepuolė ir negynė.
       Šitokie faktai; bet faktai yra patys mįslingiausi dalykai pasaulyje. Mano asmeninė nuomonė tokia, kad jie nėra teisingi. Šiaip ar taip, dar sykį viską susumuosiu.
       Diuris Nadis iš visai suprantamo, žmogiško (ir niekam nesvetimo) pavydo nusprendė, kad reikia išmesti Tamašą Davidą.
       Tamašas Davidas buvo tinkama kandidatūra. Dėl jo individualumo, ir kad per nieką laikė pagrindinę moksleivio prievolę – mokyklos lankymą, jam nebuvo vietos kolektyve. Jis neatitiko tų reikalavimų, kuriuos anuometinės epochos dvasia kėlė kolektyvo žmogui. Būtent todėl bet kuris kolektyvo narys tik tuo atveju būtų galėjęs besąlygiškai remti Tamašą Davidą, jei drauge paneigtų ir kolektyvo žmogų formuojančias vertybes, kitaip sakant, ir save patį. Bet kuriuo atveju jo žodžiai butų nuskambėję tuščiai. Diuris Nadis iš tiesų išreiškė kolektyvo valią.
       Direktorius nuoširdžiai tikėjo epochos dvasia ir 2^b savivalda. O gal veikiau nuoširdžiai norėjo tikėti. Pakluso istoriją kuriančioms jėgoms ir, rūsčiai suraukęs antakius, pritarė pasiūlymui.
       O profesorius Jablonskis tiesiog nieko nedarė. Kad ir ką būtų daręs, vis vien tai nebūtų pakeitę ano klasės pasirinkimo rezultatų. (Nors plepys, aišku, norėtų, kad iškart išdėstyčiau savo požiūrį į veiksmą kaip procesą; ta prasme, kad veiksmo objektyvumas priklauso nuo ankstesnių veiksmų visumos – reikia susiimti. Tikiuosi, kad mano pasakojime bus tokia vieta, kai skaitytojas ir be arogantiškų mano išvedžiojimų supras, kodėl net ir karščiausi profesoriaus Jablonskio protestai tebūtų buvę tik didvyriškas, bet bergždžias pasišakojimas.)
       Taigi pirmiausia apie jį man ir derėtų pašnekėti.

       Profesorius Jablonskis, didysis mūsų epochos nusikaltėlis, nešiojo kaklaraištį – peteliškę. Panašų į drugelio sparnus, taškuotą, senovišką kaklaraištį – peteliškę.
       Jis buvo stambaus sudėjimo vyras. Tokie žmonės iš aukšto žvelgia į pasaulį, drąsiai juda, ir net kalėjime jie tampa kameros seniūnais. Mums jis dėstė vengrų literatūrą.
       Visi jį mylėjo, visi žavėjosi maloniai ironiška jo laikysena, dailiai sukirptu kostiumu, skleidžiančiu silpną odekolono kvapą, ir dar tuo, kad jis išmanė bet kurį dalyką, išskyrus gal tik rusų kalba. Tačiau rusų kalbą tais metais tik ir pradėjo dėstyti, ir net rusų kalbos mokytojas pats vos dviem trim pamokom buvo pasivaręs į priekį toliau už mus. (Diuris Nadis keletą kartų jį net sukirto, kadangi lankė rusų papildomai.) Profesorius Jablonskis turėjo vakarietišką, europietiška išsilavinimą, jaunesnis būdamas matė Paryžių, atsargiai užsimindavo, kad netgi palaikęs ryšius su viena karšta moteriške, bet, tiesą sakant, jis šiek tiek raukė ir rusų kalbą.
       Daug ko buvo galima iš jo išmokti. Literatūros paslapčių jis mums negailėjo. Tokių, kaip kad – Janošas Vaida buvęs liguistai ėdrus; Jenis Heltajis išgalvojęs žodį „kinas“, – merkdamas akį, jis pateikdavo mums paslaptingų, pikantiškų smulkmenų, vardindavo vadovėlyje neminimas pavardes.
       Kadangi jis buvo klasės auklėtojas, tai pusę jo pamokų užimdavo oficialūs reikalai, bet netgi juose jautėsi jo pranašumas.
       – Galai, sūneli, eik šen, – tarė, pakėlęs akis nuo klasės žurnalo.
       Aš stovėjau priešais jo stalą; jis pasikėlė akinius ant kaktos ir susimąstęs pažvelgė man į akis.
       – Sūneli, mokytojas Lačkas tave pagavo vakar tualete rūkantį? – paklausė tokiu prislopintu balsu, kad girdėjau tik aš vienas.
       – Taip, – atsakiau.
       Vos pastebimu antakių judesiu nusimetė akinius atgal ant nosies (šį triuką dažnai demonstruodavo) ir darsyk pasižiūrėjo man į akis, tik jau svajingai, tarsi kažin ką būtų už manęs įžvelgęs, tarkim, kokį nepaprastą paukštį.
       Pasilenkęs toliau kažką rašė į klasės žurnalą.
       – Kodėl būtinai mokykloje reikia švampti? – pratarė dar tyliau nei pirma. – Kad daugiau to nebūtų. Vidurinės mokyklos moksleiviams rūkyti draudžiama. Supratai? Nebėr kitos vietos... Švampk sau gatvėje arba namie. Visai iš proto kraustotės, eik į vietą.
       Jo įdegusiame raudonojo vario spalvos veide netgi raukšlės buvo rūpestingai išpuoselėtos ir gražiai sutvarkytos. Sudėtinės jo galvos dalys atrodė pernelyg stambios, tačiau jų visuma bylojo apie subtilumą, dvasingumą ir meninį gyvenimo ritmą. Tokios būna aktorių galvos sėkmingos karjeros viršūnėje. Profesorius Jablonskis buvo penkiasdešimties metų.

       Mudu su Karoju nekentėm profesoriaus Jablonskio. Mes sėdėjom viename suole paskutinėje eilėje, prie lango. Tarytum rūko debesis mus skyrė nuo tolumoje kažką aiškinančių mokytojų ir nuo gerųjų mokinių, sėdinčių pirmuosiuose suoluose, mudu ramiai tvarkydavom savo reikalus, skaitėm, įsijautę šnekučiavomės. Tik keliskart pašaukti išgirsdavom, kad kviečia atsakinėti. Iš lėto atsikvošėdamas, Karojis ropšdavosi iš suolo ir, dar neatsistojęs, abejingai ištardavo:
       – Aš nepasiruošęs.
       – Tai ką tu sau galvoji? – paklausdavo mokytojas.
       Karojis arba aš it lunatikai atsakydavom:
       – Kitai pamokai išmoksiu.
       Mokytojas kažką tuščiai murmėdavo. Tas iš mudviejų, katras stovėdavo, nekantraudamas, prislėgtas tylėdavo ir žvilgčiodavo po suolu, kur pusiau ištraukta kyšodavo skaitoma knyga. Visi Anatolio Franso raštai, kiek jų išversta į vengrų kalbą, Turgenevo „Tėvai ir vaikai“ ir „Naujasis baras“, Lenino „Marksizmas ir empiriokriticizmas“, Šopenhauerio „Gyvenimo filosofija“ (amžinai pražuvusi, nušiurus knygelė), Zola „Šedevras“, Frico Kano „Žmogaus kūno stebuklai“, Kama Sutra, viena Stalino knyga apie dialektinį meterializmą, Madačo „Žmogaus tragedija“, Bernardo Šo dramos, Gorkio „Trejetas“, Senasis ir Naujasis Testamentas, Ortegos i Gaseto „Masių maištas“, Frenco Lehelo „Tivadaras Contvaris, postimpresionistinės vengrų dailės pirmtakas“, Dostojevskio „Baltosios naktys“, Nostradamo pranašystės XX amžiui, Larošfuko „Maksimos“, Rablė „Pantagriuelis“ (Diordžio Faludžio vertimas), Tomo Kempio „Sekant Kristumi“, „Sindbadas“ (Karojis nemėgo Krudžio), Jozefo Etvešo „Kartūnas“ (aš nemėgau), Čechovo apsakymai, Gogolio „Milinė“, Leskovo apysakos, „Buvau Mengelio prozektorius“, H. Fordo „Tarptautinis žydas“, Jedžio Jenio Teršanskio raštai...
       – Išvis bent ką nors gali pasakyti? – paklausė mokytojas.
       – Kitai pamokai išmoksiu, – atsakė kažkuris iš mudviejų, ir vėl pasislėpė už rūko sienos.
       – Sakiau, kad reikia plautis per pertrauką, – sušnabždėjo kitas, nė nepakeldamas akių nuo knygos.
       Profesoriui Jablonskiui nesakydavom „aš nepasiruošęs“. Literatūros srity tai būtų buvę mums gėda. Nepaisant to, visuomet atsakinėdavom silpnai, net už rašinėlius daugiau kaip „patenkinamai“ negaudavom, o dėl Karojo, tatai visai nesuprantama, nes jis žinodavo ir datas, ir gimimo vietas. Jis domėjosi Vengrijos istorija, praeito šimtmečio vengrų literatūra, 48 – ųjų kova už nepriklausomybę ir ilgasake kalba. Meilė Karojui buvo pasaulio suvokimo būdas. Ne taip kaip man. Man visada kelia susidomėjimą tai, į ką atsitrenkiu, kas gąsdina, ko negaliu pakęsti. Skirtingais savo metodais mudu įgijome iš esmės tas pačias žinias, bet Karojis buvo rūstesnio būdo. Mylėdamas visą pasaulį, jis tikėjosi, kad ir pasaulis jam atsakys tuo pačiu. Pasitaikydavo, kad to atsako nesulaukdavo.
       Aš buvau klasės dailininkas. Ir pats tada maniau, kad būsiu tapytojas.
       Karojis paprašė, kad jo vengrų kalbos sąsiuvinyje, pirmame puslapyje, nupieščiau profesorių Jablonskį budelio drabužiais. Aš jam ir nupiešiau. Profesorius šnairai spoksojo iš piešinio, išpūtęs krūtinę, vilkėjo purpurinę mantiją ir ryšėjo peteliškę. Karojis viršuje užrašė: „Simplex carnifes“, o apačioje: „Jablonskis: mene, tekel, ufarszin“.
       Mokykloje mes nesimokėme nei lotynų, nei aramėjų kalbos, bet Karojis rinko posakius kitomis kalbomis, skaitydamas knygas, pasibraukdavo tas vietas, kur įžvelgdavo išmintį, netgi atskirai jas išsirašydavo. Kai kurie paaugliai, aišku, ir dabar ieško teisybės šiuo abejotinu būdu. Jiems atskleisiu paslaptį, kad „simplex carnifex“, matyt, turėtų reikšti „bukas budelis“, o antroji citata – „pamatuotas, apskaičiuotas, lengvai atspėjamas“.
       Abi gana pakilaus stiliaus.
       Aš maniau, kad į valias pasigrožėjęs, Karojis išplėš tą lapą iš sąsiuvinio, bet jis, nieko neaiškindamas, tarsi būčiau šiaip koks pašalietis, užvertė sąsiuvinį ir įsidėjo jį į krepšį. Šiek tiek išsigandau, bet nieko jam nesakiau.
       Paskui vienąsyk profesorius Jablonskis išsikvietė Karojį atsakinėti, Karojis žengė katedros link.
       – Ir namų darbų sąsiuvinį, sūneli... – tarė profesorius Jablonskis.
       Karojis sugrįžo sąsiuvinio.
       – Sakyk, kad palikai namie.
       Karojis vėl atrodė kaip svetimas, elgėsi taip, kaip į gyvybę besikėsinantis sąmokslininkas, kurį per gatvę šypsodama sveikina motina, likus minutei iki šūvio į prezidentą.
       Man nieko kito neliko, kaip tik žiūrėti ir mokytis.
       Karojis jau laukė, stoviniuodamas šalia katedros.
       – Pasiruošei, sūneli? – paklausė profesorius Jablonskis ir atsivertė namų darbų sąsiuvinį.
       Karojis neatsakė.
       Profesorius žiūrėjo į pirmąjį sąsiuvinio puslapį, stvėrė akinių ienelę ir taip moksojo, užvertė sąsiuvinį, apžiūrėjo viršelį ir vėl atsivertė.
       – Kas čia šitai nupaišė? – paklausė Karojo tvirtu balsu.
       – Aš, – tarė Karojis.
       – Koks įžūlus akiplėša, – tarė profesorius Jablonskis.
       Klasėje triukšmas visai nuslopo, ir profesorius Jablonskis pradėjo rėkti. Maždaug penketą minučių jis ištisai liejo savo pyktį ir vis kartojo tokius žodžius:
       1. akiplėša (tai atstojo Karojo vardą),
       2. negirdėtas akiplėšiškumas,
       3. per dvidešimt mokytojavimo metų...
       4. paprasčiausiai...
       5. šitoks...
       Pavyzdys:
       – Per dvidešimt mano mokytojavimo metų dar niekas manęs taip neįsiutino, kaip šitas akiplėša, va šitoks... kuris paprasčiausiai tiesiog pakiša man po nosim savo šlykštų piešinį... ir paprasčiausiai net nesigina... negirdėtas akiplėšiškumas... tiesiog negirdėtas va šitoks akiplėša ir t.t.
       Galiausiai nutilo, tarytum supratęs, kad klasėje yra ir daugiau žmonių. Visus apžvelgė ir su nuostaba kilstelėjo antakius.
       – Nupaišė namų darbų sąsiuvinyje tokią figūrą ir parašė, kad „Jablonskis: mene, tekel, ufarszin“, – paaiškino tykiai.
       Pažvelgė į Karojį ir dar truputį parėkavo. Pažadėjo, kad šis reikalas turės rimtas pasekmes.
       – Prašau, – tarė.
       Paėmė sąsiuvinį nuo stalo ir nusviedė tolyn. Sąsiuvinis nuvasnojo per orą it višta. Karojis pasilenkė, pakėlė jį, rūpestingai sutvarkė lapus ir nuėjo į vietą.
       Profesorius Jablonskis vėl pradėjo rėkti. Šįsyk apmaudžiai skundėsi, už ką turįs šitai kęsti, kodėl negalįs sumalti tam akiplėšai snukio?!
       – Stokis, kai su tavim kalbu! – riktelėjo Karojui.
       Po vengrų pamokos Diuris Nadis šypsodamasis priėjo prie mūsų ir paklausė, ką reiškia tas sakinys, parašytas sąsiuvinyje.
       Didžioji klasės dalis tuo įvykiu visai nesidomėjo, teisybė, kai kas pasmalsavo, bet tokių, kurie čia įžiūrėtų kažką daugiau, nei kvailą mokinišką išdaigą, neatsirado.
       Ypač dėl to ji buvo kvaila, kad auka tapo būtent profesorius Jablonskis.
       Poelgis buvo tiesiog nesuprantamas, action gratuite, kaip nūnai pasakytų tie, kas įsikanda bet kokią perskaitytą nesąmonę.

       Kai aš ėjau į gimnaziją, visus darbininkiškos kilmės vaikus norėta mokyti. Kadangi mano tėvas buvo batsiuvio pameistrys, vadovėlius gaudavau už dyką, dykai galėdavau mokykloje pietauti, dykai prailgintos dienos grupę lankyti, negana to, dar ir stipendiją gaudavau.
       Klasės žurnale po kiekvienos pavardės, tuojau po pavardės buvo įrašyta raidė, reiškiantį kilmę. Profesoriui Jablonskiui, kaip klasės auklėtojui, dažnai tekdavo ruošti ataskaitas, ir kad būtų tikriau, jis skaitydavo visas pavardes, klausdamas kilmės. Po kurio laiko mes irgi tik raidėmis atsakydavom. Klasės daugumą sudarė darbininkiškos kilmės mokiniai, koks trečdalis buvo kitokios, daugiausia inteligentų, keli smulkių prekybininkų, tarnautojų vaikai. X – ų, tai yra klasinių priešų, tebuvo viso labo du. Rechtšugelis, kurio tėvas prieš karą gyveno kaip tituluotas, bet jau beturtis bajoras, ir Salontajus, batų tepalo gamyklos savininkų sūnus. Abudu buvo buki, linksmi, malonūs vaikai.
       Supratingiausi mokiniai augo inteligentų šeimose, bet buvo ir du darbininkų vaikai, kurie visada priklausė pažangiausiųjų grupei. Vienas iš jų buvo vardu Horvatas. Tačiau tarp inteligentų ir darbininkų vaiko pažangumo skirtumas didžiulis. Reitis, tokio advokato sūnus, geografijos ir istorijos srityje žinojo daugiau už bet kurį mokytoją, per vieną pamoką jis skaitė paskaitą apie Leonardą da Vinčį ir Renesanso (rionesonso – anot profesoriaus Jablonskio) dailę, o Horvatas nežinojo ničnieko, tik tai, ką buvo išmokęs dėl labai gero pažymio. Tą skirtumą galėčiau suformuluoti ir taip: Reitis žinojo, o Horvatas mokėsi.
       Daugumos mokinių žemas išprusimo lygis ir kvailai sudarytas mokymo planas kaip našta slėgė europietiškos kultūros perimtą profesorių Jablonskį. Jei į klasę ateidavo naujas mokinys, Jablonskis, vadovaudamasis ano kilme, iškart priskirdavo jį atitinkamai grupei. Raidė prie pavardės aiškiai rodė, ko galima tikėtis iš naujoko. Taigi profesorius Jablonskis, lygiai kaip anuometinė politika, kilmę laikė pagrindiniu charakterio bruožu.
       Dar iš pat pradžių, kažką aiškindamas, paklausė:
       – Ar kam nors ką nors sako tokia pavardė – Chosė Ečegarajus? Į medžiagą neįeina, ne bėda, jei nežinote. Man tik šiaip įdomu, vaikučiai. Na?
       Šypsodamas jis nužvelgė pirmuosius suolus. Dviese pakėlėme rankas. Raudonplaukis Reitis iš pirmojo suolo ir aš. Profesorius Jablonskis šypsodamas pažvelgė į Reitį, bet iš savotiško klasės šurmulio suprato, kad dar kažkas kelia ranką. Jis darkart pažvelgė į Reitį, tarytum mandagiai prašydamas kantrybės, ir kilstelėjo antakius. Šiek tiek pakreipęs galvą, išsitiesė, kad galėtų iš aukšto, kone atsilošęs, įsistebeilyti į mane. Jo veide matėsi ironiška nuostaba.
       – Galai, sūneli, tu dėl to keli ranką, kad žinai, ar nori pasiprašyti į tualetą? – paklausė jis.
       Per visą klasę nusirito juoko banga.
       – Žinau, – atsakiau aš, bet balsą man pavyko nutaisyti tokį nekaltai abejingą, tarytum iš tikro būčiau tas populiarusis kvailelis.
       Atsistojau iš suolo ir pajutau, kad profesoriui Jablonskiui į mane bežiūrint, raustu.
       – Sakyk, sūneli, nesijaudink. Jei ir nežinai, ne bėda. Nesijaudink, Galai, sūneli.
       Norėjosi susivaryti peilį į subinę, kad nuo veido nuslinktų raudonis. Jaudulys supo mane, lyg deganti vata, į akis plūstelėjo drėgmė, vos nepradėjau verkti. Burna mašinaliai sujudėjo:
       – Ispanų rašytojas, Nobelio premijos laureatas, – tariau ir greitai atsisėdau, violetinės spalvos snukiu įbedžiau akis į suolą, kur buvau išraižęs kaukolę su kaulais ir parašęs: „Memento Moricz!“ – būtent šitaip, su „cz“. Iš kažin kur, lyg iš kito pasaulio girdėjau, kaip Reitis pirmame suole nevaržomu balsu papildo mano atsakymą:
       – Buvo ispanų ministras, 1940-ais gavo Nobelio premiją, kartu su Frederiku Mistraliu.
       – Puiku, sūneli! – tarė profesorius Jablonskis Reičiui.
       – Mistralis... Toks slapyvardis? Į medžiagą neįeina... Tik pažangesniems, vaikučiai, reikėtų užsirašyti... Mistralis... tam tikros rūšies vėjo pavadinimas... Kaip bora... arba sirokas. Transilvanijoje numirė... rašė provansalų kalba... Puiku, vaikučiai, bet eikim toliau. Vaikučiai, į namų sąsiuvinį užsirašykit kitos pamokos medžiagą. Visi priešais save pasideda namų darbų sąsiuvinį... Diktuoju, vaikučiai...
       Panašaus pobūdžio klausinėjimai buvo vienas iš profesoriaus Jablonskio įpročių, bet aš daugiau rankos nebekėliau, netgi tada, kai būdavau tas vienintelis, kuris galėtų atsakyti. Aišku, taip būdavo retai.
       Tai, kad sugebėjau kažką išlementi apie Ečegarajų, profesoriui Jablonskiui pasirodė tiesiog atsitiktinumas, greičiausiai šiaip klaida, liapsusas. Tai prieštaravo gamtos dėsniams, bet jų nepaneigė. Tas mano atsakymas į klausimą buvo nepakartojamas triukas, sakytum papūga iš pažiūros logiškai įsiterpia į pašnekesį su tuo vieninteliu žodžiu, kurį geba sukrykšti. Tai buvo nepakartojama, ir daugiau nebepasikartojo.
       Jei darbininkiškos kilmės jaunikaitis, besimokantis gal truputį geriau nei vidutiniškai, pasako tokį dalyką, tatai – ne sąmoningo veiksmo pasekmė, o tik laimingas aplinkybių susiklostymas. Tas klausimas sutapo su vieninteliu dalyku, kurį žinojau, tikriausiai taip galvojo profesorius Jablonskis.
       Bet kad jį griausmas, tai, kad aš, vienas iš penkių kurpiaus vaikų, žinojau, kas buvo Ečegarajus, tai galų gale buvo visiškai natūralu.
       Kadangi:
       1. Perskaitydavau kiekvieną į rankas pakliuvusią knygą.
       2. Iš namo, kuriame gyvenome, iškraustė vieną seną nuplikusį advokatą. Jo biblioteką, sukrautą į skiedinio dėžę, nunešė į sunkvežimį ir išvežė į popieriaus malūną.
       3. Iš sunkvežimio pavogiau „Pasaulinės literatūros leksikono“ pirmąjį tomą.
       4. Perskaičiau, kaip bet kurią kitą į rankas patekusią knygą. Sutinku, kad mano atvejis retas, absoliutinti negalima. Ne kiekvienas darbininkų vaikas sirgo ta prakeikta knygų rijimo manija. Ne iš visų namų iškraustė po seną nuplikusį advokatą. Ir galiausiai, ne visų doros lygis buvo toks žemas, kad vogtų knygas.
       Tiek to. Ne apie save noriu kalbėti. Gyvenu ir esu net per daug išsilavinęs, tad neturiu pamato ką nors kaltinti aplaidumu.
       Profesoriui Jablonskiui reikėjo taikytis prie aplinkybių ir didelių skaičių įstatymo. Per vengrų literatūros pamokas jis stengėsi mums perteikti visas žinias. Pašnekėdavo apie šį, apie tą, atskiromis frazėmis, tiems, kas supranta. O pamokos pabaigoje trumpai išdėstydavo privalomą medžiagą. Visiems. Suprantama, tik bendrais bruožais, nes bendrų bruožų reikalavo mokymo planas.
       Taigi, kas buvo nuovokesnis, tas galėjo šio to išmokti iš profesoriaus Jablonskio, o iš visų kitų jis tereikalavo tik medžiagos.

       Ne apie save!
       Bet juk buvo ir toks Horvatas, kurį jau minėjau. Svajingų akių, tvirtas vaikis, visada trumpais plaukais. Jo tėvas buvo metalurgas stachanovietis „Ganz“ gamykloje. Vienąsyk per klasės vadovo pamoką Horvatas pareiškė, kad jų šeima nusprendė, jog daugiau nebegalinti imti stipendijos, nes tiek tėvas, tiek vyresnysis brolis neblogai uždirba. Kitaip sakant, socialinė jų padėtis tiek pasitaisius...
       Atsisakė pinigų.
       Pinigų, pinigų, pinigų.
       Neįtikėtina, bet tiesa. Čia mano vaikystės prisiminimas. Ir Horvatai tą padarė ne iš padlaižiavimo, nesitikėdami, kad šie nuostoliai jiems bus dešimteriopai atlyginti. Tie Horvatai iš tikro manė, kad jie yra Vengrijoje socializmą kuriančios visuomenės nariai.
       Jocas Horvatas žvelgė į pasaulį svajingomis rudomis akimis, ir kaip vienas iš keturių klasės komiteto narių, priėjęs prie manęs per pertrauką, bevaikštinėjant po kiemą, išaiškino, kad kortelių sistemos įvedimas reikalingas pragyvenimo lygio pakėlimui, ir iš esmės tai yra pragyvenimo lygio pagerinimo būdas.
       Nesakiau jam, kad iš mano tėvuko pajamų vos išgalim nupirkti netgi tai, ką duoda už korteles. Nieko nesakiau, nes jis aiškino labai maloniai.
       Ir vargšas Horvatas mokėsi, mokėsi sukandęs dantis, po abitūros įstojo į universitetą, kad taptų gydytoju. Ir penkiasdešimt šeštais jis nekėlė jokio triukšmo. Važinėjo po miestą su greitąja pagalba. Paskui tapo gydytoju. Jau daug metų dirba rentgenologu vienoje ligoninėje. Matyt, tuo metu, kai jis baigė universitetą, buvo reikalingi rentgenologai, ir jis eina ten, kur yra reikalingas.
       Neseniai aš pas jį buvau. Turi žmoną, vaiką ir „Pasaulinės literatūros klasikų“ seriją. Daugiau nieko. Turkiška poza jis sėdėjo ant sofos ir audė sieninį kilimą.
       – Tu juoksies, bet man ramina nervus, – tarė jis.
       Laimingas vaikinas, žmona paveldėjo vieno kambario butą, kitaip, ką gali žinoti, kur gyventų. Rentgenologai arbatpinigių negauna, tik du tūkstančius du šimtus forintų algos.
       Horvatas baigė universitetą, bet jis nėra inteligentas. Tamsuolis, kaip ir jo tėvas. Per televiziją rodytas filmas „Erdvėlaivis „Orionas“ jam atrodė įdomus.
       – Tą viską perskaitei? – paklausiau, žiūrėdamas į pasaulinės literatūros klasikus.
       – Pradėjau, bet neužteko kantrybės. Tiesą sakant, nelabai ir domina. Žmona pirko išsimokėtinai.
       Aštuonias valandas per dieną dirba ligoninėje, paskui grįžta namo ir audžia sieninius kilimus. Su vyšniniu treningu, basom sėdi ant sofos.
       Šnekėti neturėjome apie ką, bet ir netylėjome. Žmogus kartoja, ką perskaitęs laikraštyje, ką matęs per televiziją.
       – Profesorių Jablonskį prisimeni? – paklausiau.
       – Jablonskį?
       – Vengrų dėstė.
       – Prisimenu. O ką?
       – Sūneli. Visada taip sakydavo. Horvatai, sūneli...
       – Gal ir sakydavo. To neprisimenu.
       Apskritai Horvato likimas nebūdingas. Atskiras, ne absoliutus atvejis. Ir svarbiausia visgi, kad universitetą jis baigė labai gerai ir apie rentgeno nuotrauką gali pasakyti viską, ką reikia.

       Bet dar nieko nepapasakojau apie Tamašą Davidą.
       Jis nebuvo darbininkų vaikas. Apie jo tėvą buvo žinoma tik tiek, kad per karą mirė, Tamašas Davidas kalbėjo angliškai ir vokiškai, atmintinai mokėjo „Žmogaus tragediją“ ir visus Petėfio eilėraščius, užsukdavo į Rašytojų sąjungą, kažkur jau buvo išspausdinęs vieną kitą eilėraštį; oficialiai turėdamas pirmą šachmatų atskyrį, lošė vienoje Budapešto draugijoje.
       Jis buvo didelis žmogus.
       Bet pagal profesorių Jablonskį nepriklausė dėmesio vertų asmenų ratui.
       Priežastis čia galėjo būti tik viena, ir negaliu jos nutylėti, net jeigu atrodyčiau piktavalis. Savo mokinius profesorius Jablonskis skirstė pagal tėvus. Po teisybei, jis vertino tiktai tėvus. Netgi tuo atveju, kai vietoj tėvo gyvavo jau tik vardas. O kas per vienas buvo Tamašo Davido tėvas, galėjai spręsti iš to, jog motina dirbo kažkokioje purvinoje priemiesčio gamykloje, stenografiste ir mašininke.
       Paskutiniuose dviejuose suoluose prie lango mes sėdėjome keturiese. Tamašas Davidas ir Sanis Vendelinas, o už jų mudu su Karoju. Jie – dviese ir mes–dviese, nesivienijome, tačiau bet kada būtume galėję tą padaryti, nes pasaulėjautos buvo panašios. Pradedant nuo antrojo skyriaus, sistemingai praleidinėdavome pamokas, visi keturi. Dažniausiai ateidavome iš ryto į pirmąją pamoką, per patikrinimą sušukdavome „esu“, o per dešimties minučių pertrauką išeidavome pro užpakalinius vartus, palikdami klasėje krepšius, o žiemą – ir žieminius paltus. Jei, mums nesant, iškviesdavo atsakinėti, kas nors visuomet ištardavo, kad „čia jo krepšys ir paltas. Tikriausiai raštinėje“. Tokiu būdu ir neužrašydavo, kad mūsų nėra. Mantos pasiimti sugrįždavome po pamokų.
       Mudu su Karoju plaudavomės kartu, bet kartais gatvėje ar kokio kinoteatro vestibiulyje susitikdavome Davido – Vendelino porą, ir slankiodavom keturiese.
       Aišku, mes buvome įtartini veikėjai. Keturi berniukai, net jei kaip sykis sėdintys mokykloje, nelabai į ką nors kreipė dėmesį ir jais niekas per daug nesirūpino. Kai kalbu apie mus keturis, iš tolo žvelgiu į klasę. Tuo metu ten tik Tamašas Davidas krito į akis. Kad ir ką jis darytų, visada išlikdavo ypatinga figūra, į kurią aplinkiniai žiūrėjo su baime ir pagarba, kaip į kokią paslaptį. Dėl to pranašumo niekas neįstengė su juo suartėti. Gyveno tarp mūsų, neturėdamas nė vieno tikro draugo. Ir Vendelino atžvilgiu jis demonstravo veikiau globą, nes iš visų keturių Vendelinas buvo mažiausiai išdidus. O Karojis ir aš, ypač aš?..
       Karojis dėl savo ekscentriškos laikysenos galėjo kelti didžiausią susidomėjimą. Prisiskaitęs angliškų romanų, jis mėgo dėtis džentelmenu, vilkėjo gerais drabužiais ir panėšėjo į Nadbanios riterį Miklošą Hortį. Tačiau jo tėvas buvo tekstilės atliekų rinkėjas prie Valstybinės tekstilės atliekų realizavimo įmonės...
       Pasakęs, kur dirba tėvas, jis kaip mat agresyviai nužvelgdavo klasę, ar kas nors nesuprunkštė, ir užsigavęs pakartodavo, jei mokytojas dvejodamas pakeldavo akis nuo ataskaitos. Ką čia bepagražinsi, jo tėvas buvo žydas skudurininkas. O mūsų senoviškoje gimnazijoje, mūsų senoviškoje šalyje ne tik profesorius Jablonskis domėjosi protėviais. Mūsų klasėje gal tik tokie inteligentų vaikai, kaip Reitis, atstovavo aukštesniam kultūros lygiui. Išskyrus Tamašo Davido atvejį, netelpantį į jokius rėmus. Karojis net gimnazijoje be kultūrinį užnugarį atstojančios šeimos tegalėjo būti tik dvasios autodidaktas, amatininkas. Mūsų klasės kastų hierarchijoje jam teko pereinamosios funkcijos.
       O aš?
       Vienas bičiulis parašė kiekvienam iš mūsų humoristinę charakteristiką ir iškabino sienlaikraštyje. Apie mane rašė: „Tyli paskutiniame suole ir paišo“. Jau minėjau, kad buvau kvalifikuojamas kaip dailininkas. Tai užtikrino mano teritorinę nepriklausomybę ir laisvą judėjimą tarp kastų. Su visais gerai sutariau. Mokytojai į mano aplaidumą taip pat žiūrėjo pro pirštus. Aš muilinau jiems akis, prisidengdamas Dievo palaimintojo paiko menininko statusu. Gyveno sau vaikinai, gyveno profesorius Jablonskis, net neįtarė, kad kažkur antrajame plane slepiasi toks nekaltai besišypsantis kurčnebylys, kuris vieną gražią dieną, kai visi jau bus pasiekę, ko norėjo, jei nepasiekę, tai laikui bėgant palikę luošiai, savo malonumui audžiantys sieninius kilimus, kiti apskritai bus dingę iš akiračio, ir štai tada šis kurčnebylys atsistos ir su plačia negęstančia šypsena pradės savo pasakojimą.

       Profesorius Jablonskis ir Diuris Nadis vienas kito prisibijojo, nes abu jautė, kad ir vienam, ir kitam pakaktų jėgos sugriauti tą valdžią, kurią abudu atskirai turėjo. Dvivaldystė nebuvo įmanoma, nes Diuriui Nadžiui viskas, kas vadinama europietiška kultūra, buvo svetima. Jo tėvas prekiavo kiaušiniais Teleko aikštėje, bet visa laimė, karo metu žuvo, tad našlei atsivėrė galimybė kaip darbo moteriai pasireikšti vienoje iš rajoninių masinių organizacijų.
       Kokius polinkius Diuris Nadis galėjo išsiugdyti tokioje šeimoje? Profesorius Jablonskis matė tik tiek, kad jis klasės komiteto narys, kurio reikia privengti, nes motina – funkcionierė, bet nematė, kad jis draugauja su Reičiu bei kitais talentingais vaikais ir daro viską, kad taptų išprusęs. Profesorius Jablonskis nežinojo ir to, ką gerai žinojo Karojis dar nuo tų laikų, kai dažnai lankydavosi pas Diurį Nadį – kad namie Diuris Nadis klausosi „Amerikos balso“. Na bet ne tik profesorius Jablonskis per anuometinius įvykius laikinai prarado aiškią orientaciją.
       Lygiai klysta ir tas, kas dabar įsivaizduoja Diurį Nadį buvus akiplėšišku gyvuliu. Iš esmės jis buvo toks pat linksmas paauglys kaip bet kuris iš mūsų. Ir jis nenorėjo daugiau nieko, kaip tik išsiskirti savo vietoje iš kitų. Mėgo lošti krepšinį, svajojo apie moteris, kurios atskleis jam meilės paslaptis, be to, organizavo dainavimus.
       Pagal mokyklos nuostatus prieš pamokas ir po mes turėdavome sudainuoti kokią nors revoliucinę dainą. Dirigavo Diuris Nadis. Iš ryto dainuodavome ilgas, turiningas dainas, Stalino kantatą arba Respublikos maršą, kad praeitų pamoka. Kad Diuris Nadis pažinojo žmones ir turėjo jumoro jausmą, rodo toks faktas – kai kuriems mokytojams penkis šešis kartus rusiškai išdainuodavome visą Stalino kantatą, lėtu meditatyviniu ritmu. Mokytojas muistėsi, posmų gale mojo ranka, kad galima sėstis, bet mes piktdžiugiškai tęsėme, o jis, rusiškai nemokėdamas, negalėjo aiškiai nustatyti, kad dainuojame tą patį.
       Šios išdaigos atsisakydavome tik tada, kai pirmoji pamoka būdavo profesoriaus Jablonskio.
       Objektyvumo dėlei reikia pridurti, kad po pamokų pašokdavome iš savo vietų ir dar kaip reikiant neatsistoję užtraukdavome įprastą keturių eilučių partizaninę dainą, audringai, veržliais paauglių balsais. „Turinčio bilietą į kiną nekantraus partizano dainą“ – tokį pavadinimą buvome jai sugalvoję.

       Kad Diuris Nadis buvo klasės komiteto narys, tai dar ne bėda.
       Antrųjų metų viduryje Karojis nuėjo į direktoriaus kabinetą ir pareiškė, kad toliau mokytis jis netrokšta. Ir dar būtent tokiais žodžiais.
       – Toliau mokytis netrokštu, – pasakė jis direktoriui.
       Tokios pagedusiai laisvos manieros direktorių nuteikė priešiškai, nors žmogus jis buvo geros širdies, bet šįsyk nė nebandė išsiaiškinti priežastis.
       – Ir kuo tu vardu? – paklausė jis.
       Karojis pasisakė vardą.
       – Koks buvo semestro pažangumas? – paklausė direktorius.
       – Negalėjo išvesti pažymių, nes daug praleidau.
       – Be pateisinamos priežasties?
       – Iš dalies.
       – Tuomet pats laikas tavo troškimą patenkinti ir išstoti iš mokyklos. Vėjavaikiškai besielgiantys individai visuomenei nereikalingi.
       – Kuo remdamasis jūs vadinate mane vėjavaikiškai besielgiančiu individu?
       – Tavo tėvas kur dirba?
       – Tekstilės atliekų rinkėjas.
       – Kas toks?
       – Aš aiškiai pasakiau.
       Karojis taip žvelgė į direktorių, kad ano geraširdiškumas tikrai negalėjo pasireikšti.
       – Draugas direktoriaus pavaduotojas išduos tau dokumentus.
       Jis išėjo taip greitai, kad niekas veik nepastebėjo.
       Diuris Nadis paklausė manęs:
       – Ar teisybė, kad Karesas metė mokyklą?
       – Teisybė, – atsakiau.
       – Neapgalvotai pasielgė, – tarė Diuris Nadis ir linguodamas galva pridūrė, – gaila vargšo vaikino.
       – Kodėl jis taip padarė? – paklausė Reitis, bet net nelaukė atsakymo, tarytum žinotų kodėl.
       Tik man jo trūko.
       Iš Stalinvarošo atsiuntė atviruką. Paveiksliukas toks: plakatiniu stiliumi nupieštas darbininkas stovi pasirėmęs į savo kūjį. Kitoje pusėje Karojis rašė: „Darbininkų klasė sumals miesčionis į miltus, kiti teigia, kad miesčionys sulups darbininkų klasę. Smagiai leidžiame laiką. Link.: K.“
       P. S. Vakar Čilage buvo masinės muštynės, ir darbininkų klasė petys į petį su miesčionijos sluoksniais į miltus sumalė geroką įrengimų dalį.

       Praėjo kelios dienos, ir Diurio Nadžio iniciatyva sušauktas klasės susirinkimas nusprendė išmesti Tamašą Davidą. Diuris Nadis pradėjo šitaip:
       – Jeigu moksleivis visiškai nepaiso mums iškeltų uždavinių, tai tokį elgesį reikia laikyti nederančiu socialistiniam žmogui. Draugo Tamašo Davido individualizmas pasiekė tokį laipsnį, kad net mūsų visų pastangas jis daro ciniškos pajuokos objektu. Kažin, ar bekyla klausimas, ką tokioje situacijoje galėtų reikšti kokia nors pseudosavikritika. Ničnieko. Mes turime tą pasakyti, draugai. Draugo Davido sistemingi ir lengvabūdiški praleidinėjimai kelia grėsmę tam, sakyčiau, ganėtinai svarbiam indėliui, kurį mes turime įnešti į socializmo statybą.
       Tamašas Davidas gynėsi, kad nėra ciniškas, rėmėsi tuo, kad vertinant mokslo rezultatus, negalima daryti išvados, jog jis nekreipia dėmesio į mokslą.
       – O dėl praleidinėjimų, – tarė jis, – nė karto nesu pabėgęs, teisybė, dėl sveikatos būklės dažnai praleisdavau pamokas, bet paskui buvo pateisinta gydytojo pažymėjimu, tiksliau, mano mamos parašu.
       Dabar atėjo lemtingoji istorinė akimirka.
       – Vakar, pavyzdžiui, kodėl tavęs nebuvo? – paklausė Diuris Nadis.
       – Turėjau eiti pas gydytoją, dėl širdies, – atsakė Tamašas Davidas.
       Diuris Nadis šypsodamas pasilenkė ir tarė:
       – Nepyk, Tomuk, bet tu man gyreisi, kad buvai kine. Prisimink, Tomai, vakar po pietų susitikome Kioruto žiede. Pameni?
       Tamašas Davidas neatsakė. Nesugebėjo įsijungti į tokį Diurio Nadžio žaidimą. Triukas buvo nuostabus, asmeninį gyvenimą anas sutapatino su tais paistalais, kurie turi prasmę tik klasės susirinkimuose. Anas peržengė gerai surežisuotos scenos, vaidmens rėmus ir maloniu bendramokslio balsu pranešė šią visai čia netinkančią naujieną. Ar naujieną? Juk šviesesnieji klasės sluoksniai žinojo puikiai, kad Davidas, Vendelinas ir aš sistemingai bėgame iš pamokų, lygiai kaip tuose sluoksniuose nebuvo paslaptis, kad namie Diuris Nadis klausosi „Amerikos balso“. Ir profesoriaus Jablonskio peteliškė nebuvo paslaptis tais laikais, kai ministras pirmininkas Parlamente kalbėjo prasisagstęs marškinių apykaklę. Tik tokie kaip Horvatas vargani šventieji nieko nematė. Horvatas ir mūsų direktorius žinojo tik tiek, kad jei kas nors praleidinėja pamokas, tai nesimoko, nesimoko, nesimoko; o kas nesimoko, tas nevykdo savo pareigos, taigi jis – socializmo priešas. Jiems ir mintis nekilo, kad net iš nelemtųjų dalykų, visų dalykų, Tamašas Davidas žino daugiau, daugiau, daugiau negu Diuris Nadis. Jie nesusimąstydami tikėjo, kad reikia mokytis, reikia pagal instrukciją, kaip daro visuomenė, taip ir reikia, mokykloje reikia, be praleidinėjimų reikia, išlaikant formas reikia. Ko čia vertos žinios? Kai viską pateisina tiktai formos? Formų išlaikymas pats save pateisina kaip rezultatą.
       Direktorius ir dar keli garbingi žmonės griežtai raukė kaktą.
       Tamašas Davidas tylėjo. Po Diurio Nadžio žodžių neliko abejonių, kad Tamašas Davidas meluoja. Galiausiai jam beliko tik atsisėsti į suolą.
       Nuskambėjo nuosprendis. Diuris Nadis pavargęs, bet energingas išlydėjo direktorių. Profesorius Jablonskis taip pat žengė prie durų, duryse atsisukęs dar pasakė:
       – Rytoj rašinys, sūneliai.

       Visai nekrito į akis, kad nėra Tamašo Davido, nes paprasčiausiai atrodė, kad ir po klasės susirinkimo jis toliau praleidinėja pamokas.
       Bet kitą dieną po susirinkimo jis dar atėjo į pamokų pabaigą. Vendelino kaip tik nebuvo. Tamašas Davidas patylom aiškino, kol aš pasiėmiau paltą.
       – Atėjau tik dėl to, kad išmalčiau snukį tam niekšui, – tarė jis.
       – Dabar?
       – Paskui, lauke. Norėčiau, kad tu eitum kartu.
       – Gerai, – atsakiau.
       Prie vartų palaukėme Diurio Nadžio.
       – Sveikas, Tomai, – tarė anas šypsodamasis, kai mus pamatė.
       Visi trys nuėjome Kioruto link.
       – Atėjau išmalti tau snukį, – tarė Tamašas Davidas.
       Diuris Nadis šiek tiek stingstančiu veidu šypsojosi.
       – Klausyk, Tomai, nebūk mažas vaikas. Juk puikiai žinai, kad viskas įvyko dėl to kaltės. Aš asmeniškai niekada tau nieko blogo nelinkėjau.
       – Aš žinau tik tiek, kad tu – niekinga šiukšlė.
       – Gerai, tegu bus niekinga šiukšlė, – atsakė jis ir nusišypsojo.
       – Stok, išmalsiu tau snukį.
       – Nori muštis?
       – Taip, nes nekenčiu niekšų.
       – Nedera tau šitokie dalykai, – tarė Diuris Nadis. – Patikėk, Tomai. Tiesiog vaikiška. Tu tik pagalvok, kaip dabar elgiesi.
       – Man tu esi niekšingas gyvulys, – toliau šnekėjo Tamašas Davidas.
       Diuris Nadis sustingusiu veidu šypsojosi.
       Šitaip visi trys žingsniavome Kioruto link. Tamašas Davidas išblyškęs eikvojo skurdžias savo vulgarybių atsargas. Tačiau Diuris Nadis tik šypsojosi, netgi tada, kai Tamašas Davidas sugriebė jam už palto rankovės. Anas netruktelėjo rankos, žingsniavo toliau.
       Tamašas Davidas nežinojo, kaip prieiti prie Diurio Nadžio, kol Diuris Nadis nepadarė agresyvaus judesio arba nepabandė gintis. Linksniavo savo keiksmažodžius. Jis kalbėjo, nes buvo humaniškai auklėtas ir negalėjo smogti žmogui. Jo žodžiai ir mintys nedavė jokio akstino muštynėms. Tam būtų reikėję, kad mums bežingsniuojant, jis užmirštų visus žodžius ir mintis, tik gyventų ir apie nieką negalvotų. Tuomet būtų pradėjęs daužyti, aikčioti ir klykti it koks beprotis, jo veidas ir Diurio Nadžio veidas išsiterliotų snargliais, seilėmis, kraujais, užsimerkęs būtų pamostagavęs rankomis, galiausiai gal ir pajustų kokį džiaugsmą. Tačiau Diuris Nadis aiškiai jautė Tamašo Davido trūkumus, nes ir pats buvo ne iš kelmo spirtas. Todėl Tamašas Davidas taip ir neišmalė snukio Diuriui Nadžiui. Jam pritrūko žodžių.
       – Tu tokia menkysta, kad žmogus net smogti negali, – pasakė jis prie tramvajaus stotelės.
       Diuris Nadis persikreipusiu veidu parodė dantis ir įlipo į tramvajų.
       Po poros dienų Tamašas Davidas vėl užėjo pas mane į mokyklą.
       – Namie dar nežino, kad mane išmetė, – tarė jis. – Motina ir patėvis pasius. Bet šį tą sugalvojau. Norėčiau, kad padėtum. Rytoj po pietų atsisuksiu virtuvėje dujas... Tu palauksi apačioj prie vartų ir po penkių minučių užlipsi į viršų. Tuo metu jau būsiu apalpęs. Mane tokį atradęs, sukelsi kaimynus, ir motušė su vyru tuo metu pareina namo. Tu jiems pasakysi, ir kaimynai, kad norėjau nusižudyti, nes išmetė iš mokyklos. Supranti? Tai, kad būsiu išvengęs mirties, jiems atrodys taip svarbu, kad net nekils mintis ką nors prikaišioti, jie patys ims mane guosti. Psichologinis metodas.
       Pasakiau, kad padėsiu.
       Tėvai mūsų nesuprato, dėl to mes jų bijojome.
       Spektaklis, galėjęs nežinia kaip baigtis, neįvyko, nes kai rytojaus dieną nuėjau pas Tamašą Davidą, anas jau buvo pasakęs tėvams, kad jį išmetė.
       Po to jau tik atsitiktinai susitikdavome. Jis užsiaugino barzdą ir kiekviena proga paniekinamai kalbėjo apie mūsų direktorių, Diurį Nadį ir apie Jablonskį. Įsidarbino provincijos laikraštyje; parodydavo savo eilėraščių publikacijas. Jau iš kitų girdėjau, kad vedė. Kartu su žmona gyveno kažkokiame urve Gelerto kalno šlaite, kol susekė milicija, paskui persikraustė pas jo motiną, žmona pagimdė sūnų, o jis naktimis rašė, dieną gėrė migdomuosius.

       Po to atėjo ir mano eilė.
       Su kaimynystėje gyvenusia mergina pabėgau iš namų, nuvažiavome į Stalinvarošą, tačiau Karojis kaip tik tada nusprendė, jog viską, ką galima patirti, kraunant cemento maišus, žmogus patiria gana greitai, ir tolimesnis tampymasis praranda prasmę. Mergina taip pat apsisprendė, ko jai reikia, ir mane paliko. Po savaitės mudu su Karoju atvažiavome į Peštą. Tėvai iš karto pripažino, kad nors ir tykus būdamas, vis dėlto išsprūdau iš po jų sparno.
       Nuėjau į mokyklą išdėstyti direktoriui savo ketinimus. Visą popietę prašnekėjome jo raštinėje. Jis atkalbinėjo. Papasakojau ir apie kaimynystėje gyvenusią merginą. Labiausiai stebėjausi, kad jis ir toliau įkalbinėjo pasilikti.
       – Tikėjomės, kad būsi įžymus dailininkas, mokyklos pažiba, – pasakė jis.
       Po tokių savimeilę glostančių žodžių nenorėjau gadinti intymios nuotaikos ir nutylėjau, kad mažiausiai iš penkių dalykų man gresia dvejetai.

       Su profesorium Jablonskiu susitikau vienoje parodoje penkiasdešimt šeštųjų vasarą. Kartu su juo buvo ir Reitis, jis mane sustabdė.
       – Prisimenate Galą, dėde Giuri? – paklausė Reitis profesoriaus Jablonskio, kuris ir dabar ryšėjo taškuotą peteliškę, vilkėjo tvirtai figūrai gražiai derantį esterhazišką languotą kostiumą.
       – Kurioje gi klasėje buvai, sūneli?
       – Kartu su mumis, tik nebaigė, – atsakė Reitis. Paskui, atsigręžęs į mane, pasakė:
       – Įdomi paroda. Tik dviem dienom atvažiavau į Peštą. Mokausi Pečo universitete, teisės fakultete. Nyku.
       – Vis tiek pabaigsi, – tarė profesorius Jablonskis.
       – Reiks laikyti marksizmą – leninizmą. Bet tu man pasakyk, kam jis reikalingas teisininkui! Turi išmokti tokius dalykus, kaip agrarinis proletariatas.– Reitis komiškai artikuliavo tuos žodžius ir su dirbtiniu pasibaisėjimu šnekėjo: – Ką tai reikštų? Aš klausiu, kokia prasmė?
       – Masė. Paprasčiausia masė, – tarė profesorius Jablonskis ir geraširdiškai nusišypsojo. – Pagal Ortegą i Gasetą masės nesugeba pačios save valdyti, juo labiau nesugeba vadovauti visai visuomenei.
       Jam toptelėjo, kad ir aš čia esu, jis mandagiai paklausė:
       – Žinai, kas buvo Ortega i Gasetas, sūneli? – bet jokio atsakymo ir nelaukė, tik palingavo galva ir pridūrė: – Didelis žmogus.
       Savo paniekos jis neslėpė, iš to nusprendžiau, kad visgi mane prisimena arba pajuto dvisų menkystės kvapą.
       – Pastaruoju metu čia šiek tiek pasikeitė požiūris į masių vaidmenį, – tarė jis. – Ir štai iš ko aš darau tokią išvadą, neseniai man paskambino Diuris Nadis, ir dabar mokau jį olandų kalbos. Pasirodo, visai doras vaikis.
       – Aš gi jums sakiau, – tarė Reitis.
       – Taip, – sutiko profesorius Jablonskis, – Anuomet neturėjau progos arčiau jį pažinti.
       Aš atsisveikinau.
       Profesorius Jablonskis taip žvaliai ir mandagiai linktelėjo man galva, tarytum būtų susigėdęs, kad tik dabar pastebėjo, jog ir aš ten esu.

       Taigi beliko tik viską susumuoti.
       Tamašą Davidą dar penkiasdešimt šeštųjų pradžioje rado negyvą jo paties kambaryje „su dideliu migdomųjų kiekiu organizme“.
       Karojis pabėgo į Šveicariją, iš ten į Australiją, iš ten į Indiją, kur tapo budistų vienuoliu. Jau penkerius metus net laiško neparašo.
       Vendelinas liko gimnazijoje, šiaip taip išlaikė egzaminus, atestatą gavo patenkinamą, tad iš jo išėjo tik medicinos prietaisų mechanikas. Vienas jo išradimas Monrealio pasaulinėje parodoje laimėjo prizą. Pinigų turi kaip šieno.
       Reitis advokatauja Balašadiarmate. Vienas girtuoklis dailininkas, mano draugas, kuris irgi ten gyvena, sako, kad Reitis „išglebęs prieštvaninis tipas, ir visus vadina kūmais“. Veltui aš jam aiškinau, kad tokia nuomonė paviršutiniška.
       Diuris Nadis taip pat kažkur čia gyvena... Bet nežinau, ką jis veikia.
       Horvatas audžia sieninius kilimus.
       Profesorius Jablonskis jau išėjęs į pensiją.
       Daugiau nieko aš ir neketinau pasakyti, tik tiek, kad visi šie likimai individualūs, ir absoliutinti jų negalima.
       Vienintelis dalykas, kurį galima būtų absoliutinti, – bent jau mano požiūriu – mano paties gyvenimas.
       Šveicarijoje susiradau Karojį ir grįžau atgal. Eksternu išlaikiau abitūros egzaminus. Netapau nei dailininku, nei mokyklos pažiba. Baigiau ekonomikos universitetą. Dirbu vienos provincijos spaustuvės direktoriaus pavaduotoju. Mėgstu knygas. Su daug kuo palaikau bičiuliškus santykius, bet nėra nė vieno žmogaus, kurį iš tikrųjų galėčiau pavadinti draugu.

Iš rinkinio „Aš buvau tasai“, 1977

Vertė A. Bučys

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt