Géza Csáth

                   Einiui Ošvatui

       MOTINŽUDYSTĖ

       Kai gražių ir sveikų vaikų tėvas anksti numiršta, paprastai ateina kokia nors nelaimė. Vitmanas turėjo jau du sūnus, ketverių ir penkerių metų, kai vieną gražią, saulėtą, šiek tiek vėjuotą lapkričio popietę atsisveikino su šiuo pasauliu. Pasimirė gana lengvai, ir po mirties niekas jo itin negedėjo. Žmona, našlė, buvo graži moteris, tačiau tylaus būdo ir didelė savimyla. Vyro ji niekad per daug nevargino, bet labiau nei iki tam tikros ribos niekad ir nemylėjo. Tokį dalyką vyrams atleisti kur kas paprasčiau negu moterims, kurių gyvenimas apskritai įgauna prasmę ir netgi vertę tik per stiprų, nors daugeliu atvejų ir nepaaiškinamą, jausmą. Tačiau Vitmanei mes vis dėlto turime atleisti, nes, šiaip ar taip, du gražius ir stiprius sūnus ji pagimdė. Toje gatvėje, kur jie gyveno sudubusiame trijų aukštų name su mediniais laiptais, šviesiaplaukė Vitmanė gedulo drabužiais, be abejonės, buvo visų gerbiama. Nors šiaip jau toji moteris visada buvo siaurašlaunė ir vaikiškų akių. Ir sakau, kaip žmogus – nei geras, nei blogas. Abu savo sūnus lygiai retai bučiavo, kaip ir mušė. Tarp jų maža kas tebuvo bendra, ir, laikui bėgant, šitai tik dar labiau išryškėjo.
       Berniukai paprastai žaisdavo kur nors kaimynystėje. Ištisas popietes iki pat vėlaus vakaro nesirodydavo namie. Šnekėdavo juodu nedaug, ir tik tarpusavyje. Mažose juodose jų akutėse spindėjo tėvo Vitmano siela. Jie ropštėsi į palėpes, šniukštinėjo tarp senų dėžių, gainiojo kates. Dažnai joms iš paskos keberiojosi pro palėpės angas iki pat stogo, lig pat aukštų gaisrasienių, keisčiausių formų kaminų aprūkusiom žiotim. Per vasarą vaikščiodavo į upelį maudytis, o miške gaudydavo paukščius. Vitmanė juos valgydino, šeštadienio vakarais jie gaudavo švarius apatinius rūbus. Ji nueidavo su jais į mokyklą, jei reikėdavo parašyti kokį pareiškimą. Šiaip jau jį gyveno tykiai ir palengva tuko. Praėjus pusmečiui po vyro mirties, susipažino su vienu banko tarnautoju, jaunučiu dailiu vaikinu skusta pasmakre, plačiais pečiais, bet užtat glotnia, rausva nelyg mergaitės veido oda; Vitmanė jo geidė, ir nors tai buvo jai nelengva, netgi vargino – ji koketavo. Tas tarnautojas palydėdavo ją namo, ateidavo aplankyti, gaudavo arbatos ir bučinių. Iš nuobodulio ir tingumo jaunuolis moters nemetė.
       Vitmano sūnūs mažai tesirūpino motina ir jos meilužiu; jie turėjo savų reikalų ir planų, Įstojo į gimnaziją. Ištįsę, ploni ir stiprūs jų kaulai it plieninėmis vielomis apsitraukė smulkučiais raumenimis. Mokslas abiem ėjosi lengvai, pamokas paruošdavo atsikėlę, per ketvirtį valandos. Mokykla jų gyvenime išvis neturėjo jokios reikšmės. Domesys buičiai jiems buvo poniškos prabangos dalykas, tad nesąmoningai ir gana anksti juodu pradėjo planuoti laiką pagal savo pačių poreikius.
       Nuošaliame palėpės užkampyje jie įsirengė savo raganišką virtuvėlę. Čia buvo surinkta, suslėpta, surūšiuota daugybė strėlių, šaudyklių, peilių, virvių bei varžtų. Vėjuotais rudens vakarais, suvalgę vakarienę, – motina įnikdavo į kažin kokį vokišką romaną raudonais viršeliais – tyliais, greitais žingsneliais jiedu išsliūkindavo į gatvę ir pasileisdavo tekinom – išmaišydavo pusę miesto. Palaidiems šunims iš pasalų užnerdavo ant kaklo kilpą ir parsitempdavo namo. Užrišdavo gyvuliui nasrus ir pakardavo ant lentos. Mažytė jų lemputė spingsėdavo rusvoje ir drėgnoje palėpės tamsoje tarytum tolima užkeiktų girios rūmų šviesa. Tuo tarpu abu berniukai įsiaudrinę, iš lėto, atsargiai imdavosi darbo. Perrėždavo šuniui krūtinės ląstą, nuleisdavo kraują, o bedirbdami klausydavosi klaikaus, bejėgiško gyvulio unkštimo. Apžiūrinėdavo plakančią širdį, suimdavo į saują mažutį, šiltą, krutantį mechanizmą, smulkiais dūriais maitojo krytį, vožtuvus.
       Juos be galo domino skausmo misterija. Nesyk juodu kankino ir vienas kitą, pagal abipusį susitarimą – mušė ar žnaibė. O gyvulių kankinimas jiems tapo rimta ir savaiminga aistra. Jie nugalabijo begales kačių, viščiukų, ančių: savotiški jų metodai kaskart tobulėjo. Apie tuos jųdviejų reikalus nežinojo ničniekas. Jie mokėjo slėptis saugiai, su vyriška apdaira, apgalvotai.
       Šiaip jau tame name juodu maža kam terūpėjo. Antrajame aukšte gyveno kažkoks senas teismo valdininkas, kuris beveik niekad nebūdavo namie, ir siuvėja, kuri dirbo su keturiom merginom. Trečiajame aukšte, be Vitmanų, gyveno tik namo savininkas. Dar visai jaunas žmogus, buvusio šeimininko sunūs, kuris ne ką tesirūpino tiek pačiu namu, tiek ir jo gyventojais. Pirmajame aukšte buvo dvi parduotuvės, viena stiklo, kita – audinių. Kada tose krautuvėlėse lankosi pirkėjai, niekas nežinojo. Jaunieji Vitmanai galėjo tvarkytis tame name kaip išmanydami. Mažame purviname kieme niekuomet nesimatė jokio žmogaus. Tik vienišas žagrenis, augantis vidury kiemo, kuris jau tiek metų krovė pumpurus, lapojo ir žydėjo, tikriausiai nujautė, kad čia kažkas negerai. Bet gyvenimas ir šiame nedideliame triaukščiame name judėjo į priekį, kaip ir visur kitur. Iš visų gyventojų tik du berniūkščiai smagiai leido laiką ir be jokios baimės žvelgė į rytojų.
       Vieną rugsėjo vakarą jie parsirado namo išraudę, gaudydami kvapą. Parsitempė su savimi suraišiotą pelėdą. Jos medžioti buvo užsikorę į senos bažnyčios palėpę. Visą savaitę jos ieškojo, iš anksto nutarė, kokiu būdu pagauti ir kaip nugalabyti. Ir jiems pavyko. Beskuodžiant tamsiomis gatvėmis, grįžtant su pergale, jų akys spindėjo, plačiuose pečiuose abudu juto vyrišką jėgą. Pelėda juos domino jau seniai. Jos galva tokia didžiulė, kaip dvi didelės akys. Smegenyse slypi nuostabios senoviškos pasakos. Ji gyvena net ilgiau kaip šimtą metų... Pelėdos reikėjo, reikėjo...
       Pagaliau ji atsidūrė jų rankose. Jie nupešė jai krūtinę, kiekvieną pūką skyrium, įdėmiai stebėdami, kaip paslaptingojo paukščio akyse viena po kitos užsiplieskia spalvingos skausmo ugnelės. Po to viela apraizgiojo pasparnes, kojas, snapą, ir taip užkimšę jai gerklę, juodu ilgai patylom į ją stebeilijo. Šnekėjosi apie tai, kad paukštis iš esmės ne kas kita, kaip namas, į kurį įsikraustė Kančia; ten ji ir gyvens, kol pelėda bus nužudyta. Tik va, kur būtent ji gyvena? Greičiausiai galvoje. Paskui jie nutarė, kad nakčiai taip ją ir paliks, idant eidami gulti galėtų patirti jaudinantį malonumą. Ir iš tiesų – susijaudinę nusirengė, o paskui nuščiuvo ir tik laukė, ar nepasigirs iš palėpės koks krebždesys. Juto, kaip kažkokia standi įtampa kausto jiems sąnarius, tarsi į juos plūstų perniek eikvojama suraišioto, traukulių tampomo gyvūno jėga. Taip jie ir užmigo.
       Sapne juodu kartu keliavo per bekraščius laukus – ant gigantiškų baltų arklių, patrakusiais šuoliais. Nuo svaiginamai aukštų kalnų viršūnių skriejo žemyn ir plaukė per šiltas kruvinas jūras. Visas pasaulio skausmas ir kančios raitėsi, klykė ir staugė po arklių kanopomis.
       Atsibudus jiems šypsojosi saulėtas rytas: abu lengvai stryktelėjo iš lovų. Paprašė tarnaitės pusryčių, nes Vitmanė paprastai nesikeldavo iki dešimtos. Jie nuskubėjo pas pelėdą ir šįsyk per kokią valandą jau galutinai su ja susidorojo. Pirma išlupo akis, po to perskrodė krūtinę, dabar jau atsaistę paukščiui gerklę, mat norėjo girdėti ir balsą. Tas balsas – šiurpus, iki pat kaulų smegenų besismelkiąs balsas – pranoko visus jų lūkesčius, bet kaip tik dėl to ir reikėjo greit viską sutvarkyti – pribaigti ir užkasti: vis dėlto buvo pagrindo nuogąstauti, kad namo viduje dar gali kas išgirsti. Juodu liko visiškai patenkinti, triūsas nenuėjo veltui.
       Po pietų vyresnysis berniukas išėjo iš namų be brolio. Viename name jis aptiko šį tą įdomaus. Pamatė pro langą pusnuogę merginą, kuri, užsimetusi rožinius marškinius, kambaryje šukavosi. Nuo gatvės kampo apsisuko ir sugrįžęs dar kartą, žvilgtelėjo į kambarį. Dabar mergina stovėjo nugara kambario gilumoje, balti jos pečiai kone spindėjo įsaulyje. Berniukas žengė į paradines duris. Prie jo priėjo kažkokia senė, bet tuo pačiu metu šoninio koridoriaus gale pasirodė besišukuojanti mergina. Berniukas nuėjo prie jos ir pasakė, kad norėtų pasižiūrėti į ją iš arčiau, nes ji labai jam patikusi. Mergina švelniai paglostė skaistų liekno trumpakelnio berniuko veidą, o jis staigiu judesiu apkabino jai kaklą ir prigludo lūpomis prie veido. Tuomet aplinkui tyliai prasivėrė durys, ir į juos sužiuro jaunų merginų akys, tačiau netrukus galvos vėl tylomis pradingo. Koridoriaus gale degė žibalinė lempelė mėlynu stiklu, tenlink ir nusivedė mergina Vitmano sūnų. Ji nuleido užuolaidą; popietės saulė geltonai sruvo į kambarį, sklidiną kvepalų aromato. Mergina išsitiesė ant kilimo ir tarsi sustingusi leidosi bučiuojama, apkabinama. Vitmano sūnus galvojo apie pelėdą, ir jam švystelėjo mintis, kad kažkodėl visa, kas gyvenime gražu, didinga ir jaudina žmogų, visa tai kartu ir siaubinga, nepaaiškinama, kruvina. Tačiau netrukus tas žaidimas jam pabodo. Nusivylęs jis atsikėlė, pastovėjo, plačiai atmerktom akim stebeilydamas į moterį. Paskui greitai atsisveikino, bet pažadėjo, kad ateis dar ir kitą sykį. Paklausė merginos vardo – ji pasivadino Irena,– vardas jam pasirodė gana gražus; galiausiai tarė:
       – Bučiuoju ranką.
       Tądien iki vėlaus vakaro abu Vitmano berniukai klaidžiojo po laukus. Apie tai, kas nutiko, jie nesikalbėjo. Vyresnysis pasakojo, kad ore gyvenančios būtybės, panašios į žmones, ir pučiant švelniam vėjui, gali pajusti jų kūnus plaukiant pro šalį. Sustoję vietoje, juodu užsimerkė ir išskėtė rankas. Vyresnysis berniukas tvirtino, kad aplink jį supasi didžiulės, minkštakūnės oro moterys, o jų krūtys, šlaunys liečia jam veidą. Po kelių minučių jaunėlis taip pat pareiškė jaučiąs moteris. Namie, jau lovose, jie vis dar tebešnekėjo apie oro moteris, langą paliko atdarą, kad anos galėtų pas juos ateiti. Ir jos atėjo. Be garso įsliuogė vidun, vos vos kliudydamos lango stiklą aksominiais klubais, ir plevendamos, sklęsdamos atsigulė šalia jų ant vatinių daigstytų antklodžių ir pagalvių. Ištiesė kaklus į berniukų lūpas, veidus, o paskui vėl nuslydo tolyn glebiais, tingiais ir vis dėlto lengvais judesiais. Visą naktį jos prabuvo kambaryje, kartu su jais. Susikabinusios, besišypsančiais veidais, pasviros pleveno lango link, po to vėl sliuogė artyn, gulė ant jų, glaustėsi. Tik kai žėrintys šilti dienos spinduliai įsiveržė į kambarį, jos nutolo ir palengva, svajingos ir apsunkusios, išnėrė pro langą ir išsisklaidė gaiviame rytmečio ore.
       Tą dieną Vitmano sūnūs nuėjo pas merginą dviese. Karštą gegužės vidurdienį, eidami iš mokyklos, atsidūrė tenai, ir šmurkštelėjo pro duris. Moteris išėjo jų pasitikti, šypsodama, išsitaršiusi, bet skambiai balsu juokdamasi, ir nusivedė abu Vitmanus į savo kambarį. Jie numetė ant grindų knygas, atsitūpė ant kilimo, prisitraukė merginą artyn, bučiavo, kandžiojo, glėbesčiavo. Moteris nepraverdama burnos nusijuokė, ir užsimerkė. Berniukai žybtelėjo į vienas kitą akimis. Abu vienu kartu pradėjo ją mušti. Mergina kvatojosi dabar jau iš visos gerklės, lyg būtų kutenama. Du Vitmanai pasijuto esą merginos savininkai, žnaibė ją, spaudė prie grindų, vartaliojo ir kankino. Moteris nesipriešino, dūsaudama leido jiems daryti ką nori. Berniukai išraudusiais, užkaitusiais veidais glaustėsi prie jos rožinio šilkinio chalato. Paskui susirinko knygas ir pasakė merginai, kad ji pati gražiausia moteris, kokią jiems kada tekę matyti. Irena atsakė, kad ji juodu mylinti, bet jei kitąsyk ateisią, tai tegu jai ką nors atneša, kokį saldumyną ar gėlę. Vyresnysis Vitmanas pareiškė, kad ji būsianti patenkinta tuo, ką juodu atneš. Mergina palydėjo berniukus iki durų ir išbučiavo jiems rankas.
       Po pietų užsidarę savo kambaryje, jie kalbėjo apie merginą; abu sutarė, kad tai, ką patyrė, nepalyginti pranoksta visus ankstesnius jų nuotykius, netgi pelėdos kankinimą.
       – Tik tam ir verta gyventi, – tarė jaunesnysis.
       – Čia tai, ko mudu taip sunkiai ieškojom, – pareiškė kitas.
       Spindulingą, kaitrią gegužės popietę be knygų juodu patraukė mokyklos link. Bet nuėjo tiesiai prie to paties namo, prie merginos lango. Ten buvo tuščia. Apsisukę grižo. Šįsyk užuolaida kilstelėjo, ir pasirodė mergina. Juodu sustojo. Mergina pravėrė langą:
       – Rytoj perpiet ateisit? – paklausė besišypsančiu veidu. – Ateikit per pietus, ką nors atneškit. – Pamojavo ir uždarė langą.
       Berniukai nuraudo, net pulsas sutankėjo ją pamačius.
       – Mes nunešim jai brangenybių, auksinę apyrankę arba žiedų, – pareiškė po ilgos tylos vyresnysis Vitmano sūnus.
       – Gerai, tik iš kur jų gausi?
       – Mama turi, paprašysim.
       – Neduos.
       – Paieškosim rakto nuo stiklinės spintos.
       – Raktų ji neišleidžia iš rankų.
       – Bet ji turi keturias auksines apyrankes ir septynis žiedus.
       – Ir dar ant rankų tris nešioja.
       Vakare jie ilgai sukinėjosi aplink spintą, apžiūrėjo motinos brangenybes. Ten buvo ir dvi prašmatnios apyrankės, išpuoštos rubinais bei žemčiūgais.
       Paprašė Vitmanės, kad parodytų jiems papuošalus. Moteriškė – užsispyrusi, lepi šviesiaplaukė moteris – išvarė juos lauk. Ji šiek tiek prisibijojo savo sūnų, jautėsi jiems visai svetima.
       Berniukai išbėgo į gatvę pasitarti.
       – Jos negalima prašyti.
       – Jokiu būdu.
       – Neduos.
       – Ne, ne.
       – Reikėtų išlaužti spintą.
       – Pabus, pakels triukšmą, ir vėl mudu negalėsim jai nieko nunešti.
       – Nepabus.
       Jųdviejų širdys buvo kupinos neapykantos šviesbruvei, mėlynakei, tingiai ir storai savo motinai, mielai būtų ir ją pačią pakankinę.
       – Aš savo peilio kriaunom išdaušiu vieną nedidelę stiklo sienelę, ir daugiau jokio triukšmo nebus. Tu pašviesi man žibintuvėliu, aš įkišiu ranką ir išrankiosiu visas brangenybes ir žiedus.
       – Neimkim visko iškart.
       – Kodėl ne, išnešim viską, kam jai reikia, nieko nepaliksim, tegu paskui sau bliauna.
       Užbėgę į palėpę, jie peržiūrėjo įrankius, pasiėmė rėžtuvą, žnyples, patikrino lempelę ir susikišo viską į kišenes. Paskui paskubom nulipo žemyn ir atsigulė. Tačiau prieš tai dar pasižiūrėjo pro plyšį po durimis ir įsitikino, kad motinos kambaryje tamsu. Besirengdami nutarė, kad pradės tiktai apie vidurnaktį. Kojinių nenusimovė, kad negirgždėtų grindys, ir taip atsigulė, budrūs, bet kartu ir ramūs. Lovose, pasirėmę ant alkūnių, pakuždomis kūrė planus, kaip vidurdienį po pamokų bėgte nudums pas merginą. Lobį jis užraus palėpėje, o paskui kiekvieną daiktą išneš atskirai. Iš ryto abu viską neigs, ir jeigu motina norės juos mušti, pabėgs. Jiems kėlė džiugesį mintis, kad ji bus įsiutusi ir beviltiškai raudos, kai atsibudusi neberas papuošalų. Apie tai, kad ji gali nubusti, daugiau jokios kalbos nebebuvo. Po kurio laiko jie atsikėlė, atsidarė langą, iškišo galvas į šiltą gegužės naktį. Šunų lojimas, protarpiais pasigirstantis karietų dardesys, dalijantis naktį į atkarpas, nė kiek netrumpino lėtos laiko tėkmės.
       Kai galų gale bokšto laikrodis iš lėto išmušė pusiaunaktį, jie pradėjo ruoštis. Uždegė lempelę; jaunėlis pasiėmė žnyples, dildę ir lempą, vyresnysis Vitmanas tik kišeninį peilį ilgais ašmenimis. Jis ir ėjo pirmas. Juodu šaltakraujiškai prasėlino per vidurinį valgomąjį kambarį, po to vyresnysis berniukas nuėjo į priekį ir atidarė Vitmanės miegamąjį. Durų vyriai nė negirgžtelėjo. Abudu lengviau atsikvėpė. Vitmanė, nusisukusi į sieną, ramiai miegojo, matėsi tik jos aptukusi, plati nugara, dengiama mezginiuotų naktinių marškinių. Juodu sustojo priešais spintą.
       Berniukas iškėlė peilį, jau taikydamasis išmušti nedidelę stiklinę spintos sienelę. Kelis akimirksnius dvejojo, paskui smogė į stiklą. Žvangesys buvo baisus, nepaprastai garsus, tokio garsumo, tarsi kas būtų išmetęs pro langą krūvą stiklinių, sudėtų į vieną dėžę. Vitmanė apsivertė, paskui pasirėmė ant alkūnės, praplėšė akis. Jos veide buvo įtūžis ir aklas pyktis, bet Vitmanė nieko nepasakė, nes vyresnysis Vitmano sūnus prišoko prie lovos ir suvarė peilį jai į krūtinę. Moteriškė susmuko, tik dešine ranka dar grybštelėjo orą. Jaunesnysis tuo metu jau buvo ant lovos, jis sugriebė jai už kojų. Vyresnysis ištraukė kruviną peilį motinai iš krūtinės ir darsyk subedė. Bet to jau nebereikėjo, ir taip jau buvo nebegyva. Jai iš krūtinės kraujas palengva sruvo po antklode.
       – Na, čia tvarka, – tarė vyresnysis, – dabar traukiam daiktus.
       Juodu iškraustė iš spintos visas brangenybes, apyrankes, žiedus, sages, laikrodį ir ilgą auksinę laikrodžio grandinėlę. Ramiai sukrovė įsigytą, užgrobtą turtą ant stalo, surūšiavo ir taikiai viską pasidalino.
       – Dabar paskubėkim, reikia nusiprausti ir persirengti.
       Jie nuėjo į kambarį, nusiplovė rankas ir išpylė vandenį, o persirengti nereikėjo, nes ant drabužių nebuvo nė menkiausios kraujo žymės. Po to vėl grįžo į įvykio vietą. Mažesnysis Vitmanas atidarė vidurinio kambario langą ir palaukė brolio, kol tas iš vidaus užrakino Vitmanės kambarį ir, pro langą išlipęs ant atbrailos, sugrįžo į vidų jau pro kitą langą.
       Gatvėje buvo tamsu nors akį durk, viešpatavo mirtina tyla, tačiau reikėjo paskubėti, nes bokšto laikrodis išmušė pirmą, o juodu dar norėjo pamiegoti. Nusirengę jie sukrito į lovas ir, nuo įtampos mirtinai išvargę, tą pačią akimirką abu kietai įmigo.
       Iš ryto juos pažadino tarnaitė, kuri ateidavo visada lygiai pusę septynių. Ji buvo pripratusi, kad Vitmanė keliasi dešimtą, todėl į jos kambarį net nėjo. Sutvarkiusi valgomąjį, kaip visuomet prikėlė berniukus, kurie greit nusiprausė, papusryčiavo ir dingo, su brangenybėmis kišenėse.
       – Dar prieš pamokas!
       – Gerai.
       – Mokykloj turim būti laiku.
       – Kaipgi kitaip, šiandien žūt būt.
       – Ir taip dar prieš vienuoliktą iškvies namo.
       – Paskubam.
       Namo durys buvo atviros. Eidami koridorium iki merginos kambario nieko nesutiko. Pravėrė duris. Moteris išraudusiu veidu giliai miegojo, juodu ją nuklojo, pabučiavo, po to iškraustė iš kišenių brangenybes. Sukrovė viską jai ant pilvo, krūtinės, ant šlaunų.
       – Va, ką tau atnešėm.
       – Čia viskas tavo.
       Moteris sunkiai, bet šypsodama prasiblaivė, apkabinus prisitraukė artyn abiejų piktadarių mažytes, kietas kaukoles, padėkojo už apsilankymą ir vėl nusigręžė.
       – Šiandien arba rytoj ateisim.
       Šitaip atsisveikinę, berniukai nuskubėjo į mokyklą.

       1908

       Iš rinkinio „XX amžiaus vengrų novelistai“

       Vertė Andrius Bučys

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt