István Csurka

       HAPPENING

       „Kur man jas dėti?“ – tai buvo skirta kelnėms. „Ką man su ja veikti?“ – tai buvo skirta merginai, indų plovėjai, kuri, jau nusirengusi, nuoga gulėjo lovoje („lova?“) ir kiek tirtėjo. Menotyrininkui Loniajui visa tai atrodė, žinoma, absurdiška, bet daugiausia gal tik dėl to, kad čia, šitam bute, baisiausiai dvokė; sklido toks bjaurus tvaikas, kad Loniajus stengėsi net per daug nekalbėti, nekvėpuoti, kad tik kuo mažiau įtrauktų į save to bjauraus oro. O juk, beje, niekad jam galvoj dar nebuvo kilę šitiek sąmojingų minčių: „Taigi ir vėl nauja sekso erotika“ ir panašiai, „Čiagi ne indų plovėja, o indų mergužėlė“; ir galiausiai; „Ne viskas taip jau paprasta, draugai!“
       Ir tai buvo tiesa. Priešais jį gulėjo nuoga mergina ir buvo tokia graži, kad jis vos galėjo atitraukti nuo jos akis. Šiaip ar taip, jis tikrai nemanė, kad tokia gali būti. Tiktai žiūrėjo į ramiai gulintį įsitempusį kūną, į veidą, į gražias žydras akis, kuriose dabar, šitam blausiai apšviestam kambarėly, jau nebesimatė to sumišimo, to nuovargio, kuris gatvėje, šviečiant saulei, buvo labai akivaizdus; žiūrėjo į jos grakščią, netgi gražesnių formų, negu buvo galima tikėtis, figūrą, vis dar nežinodamas, kur padėti tas kelnes.
       – Nuneškite į kambarį, – tarė mergina; tada vienas į kitą jie dar kreipdavosi „jūs“. Loniajus vėl nusipurtė, netgi susijuokė. Mat jis jau buvo nusiavęs batus ir stovėjo vienom kojinėm ant demblio, patiesto ant betoninių grindų prie lovos; su kojinėm tą demblį dar buvo galima šiaip taip kęsti – nei per šaltas, nei per daug purvinas, bet juk betoninės virtuvės grindys visiškai plikos – ir šaltos, ir purvinos. „Yra dvi išeitys“, – pamanė sau: arba pereis tas grindis vienom kojinėm, arba apsiaus batus. Tiktai jeigu vėl išsitrauks batus, kuriuos buvo kruopščiai pakišęs po lova ir kurie nuleistos paklodės ir antklodės kraštais buvo tarsi galutinai atskirti nuo to oro, kuris jautėsi viršuje, tada niekados negalės tikrai pasakyti, ar tas dvokas sklinda iš jo avalynės, ar iš čia – iš lovos, iš virtuvės, iš merginos skudurų, – kol kas, beje, tik tai jam ir buvo svarbiausia. Bet kelnių čia jau tikrai nepasidėsi, – joms paprasčiausiai nebėra vietos. Taigi Loniajus vis dėlto išsitraukė iš palovės batus, įsispyrė į juos, bet tik šiaip, pirštų galais, o mergina tuo tarpu, gal apskritai pirmąsyk, netgi nusišypsojo. Loniajus iš viso nesuėmė – ko ji čia, šypsosi, jis praskleidė uždangą, kuri irgi buvo kažkokia sulipusi, kaip ir visi kiti daiktai, ir nunešė savo kelnes į kambarį.
       Kambaryje irgi jautėsi dvokas. Ne, ne visai dvokas, tiktai kažkoks tvankus, neišvėdintas oras. „Ar man jau eiti pas ją?“ – pagalvojo Loniajus, gražiai sudėdamas savo kelnes ant kėdės, ant kurios atlošo jau kabėjo jo švarkas, kaklaraištis, marškiniai ir liemenė. Ir vienas sau pamėgino įsivaizduoti; kaip atrodytų, jeigu jis čia, kaip stovi, vienais apatiniais, atsisėstų į gretimą kėdę, pasiimtų kokią knygą, dešinę koją užsikeltų ant kairės ir nekrusteldamas prasėdėtų tol, kol pagaliau neiškentusi ateitų pati mergina, visa nuoga, kaip stovi. „Teatriškai atrodytų“, – sumetė Loniajus, ir kaip tik dėl to jis grįžti pas ją ir nesiskubino. Bet galimas daiktas, kad mergina nuoga jo ieškot ir neateitų. „Čia ne tokia mergina“. Ji tam savo virtuvės kampe, kur atskirtas margu, purvinu skuduru, dar kiek palauktų, pagulėtų sau nuoga, pasiklausytų, kas kur krebžda viduj, o paskui atsikeltų, apsirengtų ir visai nė nepaklaustų, kodėl neįvyko tai, kas turėjo įvykti.
       Tik staiga Loniajui, sėdinčiam kambario visiškoje tyloje, toptelėjo, kad ši situacija, kuria jis dabar taip mėgaujasi, taip absurdiškai stengiasi gardžiuotis, yra vis dėlto baisi. Ši nevykusi komedija, kurios komedija kol kas dar ir nepavadinsi, gali palikti pėdsaką visam gyvenimui. Bet mergina kvaila, ir kaip tik dėl to negali per daug jos kaltinti, o Loniajus – atvirkščiai: gana apsišvietęs ir didelis cinikas. Ir vis dėlto net ir per tas keletą sekundžių, kol dėjo kelnes ant švarko ir baltinių, jis pajuto, kad viskas toli gražu ne taip jau paprasta, kad daug sudėtingiau, ir taip lengvai nepaaiškinsi. Nes jeigu jis jau toks protingas ir ciniškas, tai ko gi sėdi čia, nors turi ir žmoną, ir meilužių, kodėl neieško sau kokių pikantiškesnių pomėgių; o jeigu toji mergina kvaila ir nepakaltinama, tai ko jis puola šitaip beatodairiškai, abejingai? Tačiau aplinkui čia viskas taip dvokė, kad nelabai jis ir pajėgė suvokti esant kokį nors likimo pokštą. „Na tiek to, pamatysime“, – pamanė sau.
       Jis grįžo į merginos kamarėlę. Iš to, kaip ji gulėjo, iš jos skubotų judesių tuoj pastebėjo, kad ji irgi buvo atsikėlusi. „Aha, pasidėjo rankšluosti“. Iš po apvalučio merginos užpakaliuko kyšantys rankšluosčio brizgai jam vėl sukėlė juoką. Jis prisėdo prie lovos, nusišypsojo, mergina irgi atsakė šypsena. Paskui nuspyrė batus po lova ir užtraukė paklodę, skiriančią šį kampelį nuo virtuvės. Dar sykį patraukė nosim orą. Ne, tai buvo ne tas jam gerai pažįstamas dvokas, sklisdavęs iš jo batų šitokiom karštom vasaros dienom, nors jis ir maudydavosi kiekvieną dieną; ne, tai pro tą užtrauktą paklodę iš virtuvės veržėsi anas slogus, prarūgęs, suplėkęs, sudvisęs baltinių, sienų, namo ir visos aplinkos tvaikas, kuriam jo batų dvokas daugių daugiausia galėjo būti tik kaip prieskonis. „Aišku, dabar dvokiu ir aš pats“, – pagalvojo Loniajus ir šią minutę netgi pats sau patiko, kad prisipažįsta. Šią savo mintį jis iškėlė į filosofijos aukštumas: „Žmogus dvokia“.
       Lova irgi buvo kažkokia keista, įkritusi, lyg ne lova; Loniajus pats negalėjo suprasti, kas čia per daiktas. Atsisėdęs jis nugrimzdo į šiaudų prikimštą čiužinį ir senas susitrynusias plunksnas ir tiktai laukė, kol galiausiai jam sukils visas pasipiktinimas ir pasišlykštėjimas, kol galės merginai pasakyti „Lik sveika!“, bet kaip tyčia nejautė nieko – nei pasibjaurėjimo, nei jokio moralinio priekaišto, atvirkščiai: juo ilgiau sėdėjo, juo labiau galvojo, kad reikia ją paimti ir kad šitos jo dvejonės tokiam „ryžtingam proletariatui“ gali pasirodyti nei šiokios, nei tokios. Patalynė irgi buvo nešvari, sulipusi, dėmėta. Virš merginos galvos, kampe, buvo nukarusi plika, be jokio gaubto, vien ant laido pritaisyta elektros lemputė; visa laimė, kad tiktai penkiolikos vatų, taigi per daug į akis neplieskė. Žanas Marė ir Haris Kuperis, kurie buvo arčiausiai šitos šviesos, reikia pasakyti, ją visai gerai pakėlė: nuo šilumos, žinoma, kiek susiraitę, bet kerinti šypsena – ta pati. Mat visa siena buvo nukabinėta iš laikraščių iškirptom artistų nuotraukom: šalia merginos ir virš jos užteko vietos visiems – nuo Derdžio Kalmano iki Aleno Delono.
       – Vadinas, jūs su visais šitais miegate, – išsprūdo Loniajui, kuris jau nebepajėgė užgniaužti sąmojo.
       – O kas? Negerai? – įsižeidė mergina.
       Loniajus tuoj susigriebė, kad tuo „miegojimu“ jau kiek ir persūdė, ir ėmė pamažu viską dailinti. Netgi atsigulė šalia merginos, pabučiavo į veiduką, o paskui, lyg viską suprasdamas, švelniu, pamokomu balsu tarė:
       – Ar jums neatrodo, kad būtų geriau, jeigu čia kabėtų ne tiek daug? Ar neužtektų kokio vieno, kuris labiausiai patinka? A?..
       – Man visi patinka.
       – O vis dėlto kas labiausiai?
       – Labiausiai?..
       Mergina pasakė vieną vardą. Beveik tobulai jį ištarė.
       – O ar jūs žinote, kad jis homoseksualistas?
       – Ne, – atsakė mergina, nė kiek nenustebusi.
       „Matyt, jai šitas žodis dar visai nežinomas, – pamanė sau Loniajus. – O kaip, beje, tokius vadina paprasti žmonės?“
       Vietoj naktinės spintelės lovūgaly stovėjo vieniša kėdė, ir ant tos kėdės šalia juodų merginos kelnaičių, juodos liemenėlės ir pigaus metalo rankinio laikroduko Loniajus pastebėjo įrėmintą nuotrauką. Joje buvo nufotografuotas paprastas, visai niekuo nekrintantis į akį jaunuolis. Loniajus tučtuojau sumetė, kad čia merginos jaunikis, jau nė klausti nebuvo ko, tačiau nutylėjo galbūt vien dėl to, kad jį kur kas labiau nustebino ant kėdės padėti juodi apatiniai. Iš jų juodos spalvos, pasiuvimo ir medžiagos kokybės buvo aišku, kad jie pirkti madingiausiose senamiesčio parduotuvėse. Loniajus šito niekaip negalėjo suprasti. Kaip tie drabužiai čia pateko? Kur ji bus mačiusi, iš ko išmokusi ir pagaliau iš kur sukrapščiusi pinigų šitokiems dalykams? Jis tik patraukė sau vienas pečiais: matyt, tikrai dabar visiems demokratija... O mergina tuo tarpu kaip tik per juos persisvėrė, pasiėmė nuotrauką, paskui vėl atsigulė aukštielninka ir laikė ją iškėlusi priešais.
       – Jūs netgi neklausiate, kas čia per vienas?
       – Jaunikis, – atsakė Loniajus. „Dabar už nuodėmę iš anksto paprašys atleidimo“, – pagalvojo sau.
       – Iš kur žinote?
       – Pats matau.
       – Iš kur matote?
       – Taigi tik žiūrėkit, visai paprasta: matau, kad ne Stalinas, o jaunikis.
       Mergina nusijuokė.
       – Numaniau, kad jūs būsite toks.
       – Koks?
       – Šmaikštus.
       – Mėgstate šmaikščius žmones?
       – Mėgčiau, bet jų nėra.
       – O jaunikis ne toks?
       – Jis miręs.
       Loniajus buvo dar kažko beklausiąs, bet tas klausimas įstrigo, tik sumurmėjo sau vienas: „Taigi aišku, nereikėjo klausinėti“. Mergina padėjo nuotrauką atgal ant kėdės ir vėl atsigulė aukštielninka, rankas pasikišusi po galva. Žiūrėdama kažkur aukštyn į tolį, į virtuvės tamsą, pro metalinius užuolaidos, atstojančios kambarėlio sieną segtukus, iš lėto pratarė:
       – Jis nusižudė.
       Loniajus, tai išgirdęs, dabar iš tikrųjų ėmė ristis žemyn į tą be galo gilią psichologinę bedugnę, kuri tarp jų abiejų lig šiolei tik žiojėjo ir virš kurios jis vis dar vienaip ar kitaip įstengė laikytis: čia neišleisdamas iš galvos reikalo, dėl kurio atėjo, čia kęsdamas tvaiką, čia nustebdamas, apstulbdamas ir galų gale kai ką pripažindamas. O mergina, pasakodama apie savižudybę taip, kaip tik ji ir mokėjo, dar viską aitrino: apsakė visas smulkmenas, nepamiršdama ir to, kokį siaubą pajuto ji pati, pamačiusi savo vaikiną supjaustytą į gabalus. Jis gulėjo po tramvajaus ratais.
       – Na gerai, apie tai kitąsyk, – nutraukė Loniajus ir, paėmęs už užpakaliuko, pasuko merginą į save. Ji švelniai pakluso ir prigludo prie jo; Loniajus pirštų galais paglostė jai kaktą ir skruostus. Jis atleido pirštus, ir jie, sakytum, nevalingai nuslydo merginos veidu. Iš savo patyrimo žinojo, kad nuo šito dažnai filmuose matyto judesio moterys leipsta ir užsiliepsnoja, akys tuoj pat ima blizgėti: jos arba nusišypso, arba sudeda lūpas bučiniui. Tačiau šitos merginos tai visai nepaveikė. Loniajus vėl paguldė ją aukštielninką ir pats pasirėmė alkūnėmis: žiūrėjo į jos kūną, į visą o visą, ir glostė jai pilvą.
       – Bim–bam, – tarpais vis pratardavo, linguodamas galvą.
       – Ir kam jūs tai sakote?
       – Aš taip sakau visad, kai glostau gražų pilvuką.
       – Tai komplimentas?
       – Ne. Prisipažinimas.
       Mergina juokėsi. Loniajus vienas sau be garso nusikvatojo: „Tai susišnekėjome!“
       Mergina visų pirma buvo grakšti, idealiai proporcinga nuo galvos ligi kojų, tik krūtinė gal truputėlį mažesnė, negu galėjo būti, arba, kitaip tariant, didesne krūtine ji būtų galėjusi atrodyti dar patrauklesnė; ir gal dar kojos pėda galėjo būti kiek siauresnė, ne tokia kampuota, – iškart matyti, kad dirba fizinį darbą, visą laiką stovi, – bet visus tuos smulkius trūkumėlius Loniajus pastebėjo tik todėl, kad laiko turėjo į valias ir kad šitam gražiam kūnui nejuto jokio geismo.
       – Graži mergaitė, graži mergaičiukė, – kartojo glostydamas jai pilvą ir laukdamas, kada tas ne itin didelis potraukis, kuris jį čia atvedė ir dėl kurio jis nusirengė, pasidarys toks stiprus, kad pagaliau galėtų ką nors pradėti. Tačiau kol kas iš savęs tepajėgė išspausti tiktai tiek, kad mergina labai graži. Daug gražesnė, nei buvo manęs, ir tokia paklusni, kokios nesitikėjo.
       Dėl to jis, žinoma, irgi buvo labai nustebęs. Toji indų plovėja, kurios jis kažkada geidė ir kuri visuomet, suplovusi indus, pro suveriamas duris įkišdavo vidun galvą, kad nusišypsotų draugijai, tiems „supuvusiems inteligentams“, kurie čia vakarieniaudavo ir lošdavo kortomis, tarp jų ir Loniajui, kuris, galimas daiktas, jai mažumėlę labiau patiko už kitus; toji drūtai sudėta mergina, nors iš veido ir žydrų akių buvo tikrai žavinga, bet vis dėlto, vis dėlto panaši į gana lengvai prieinamą moterį, dabar, kai šitaip žiūri į ją šalimais, – taigi visai dar vaikas, beveik miniatiūrinė mergaitė; krūtinė lengvai kilnojasi, ir visas kūnas laisvai juda, o žvilgsnis švelnus, liūdnas, nekaltas.
       – Jūs sublogote.
       – Šešis kilogramus.
       – Dėl ko?
       – Dėl ligos.
       – Kokios ligos?
       – Širdies.
       – O kas jai?
       – Ėmiau alpti.
       Loniajus dabar jau rimtai susimąstė: ar nebūtų geriau vis dėlto iš čia išeiti? O jeigu jai vėl užeis priepuolis? Be to, dabar protas sakyte sakė, kad šitokių dalykų skubinti per prievartą tikrai negalima ir kad geriau nereikia jų visai. „Vargšelei turbūt epilepsija“, – pamanė jis.
       – O kitokiom ligom nesergate? – paklausė jos gana griežtai, žiūrėdamas tiesiai į akis.
       – Nesergu, – atsakė mergina.
       – Tikrai?
       – Tikrai.
       Jis prisitraukė ją prie savęs, bučiavo kaklą, ausis, krūtinę ir kartu žiūrėjo į odos poras. Poros buvo užsikimšusios, ir ant lūpų dar matėsi kažkokios apnašos, kurios, nulaižius, pasirodė sūrios. „Taigi, to reikėjo ir tikėtis“, – pagalvojo, greitai sumetąs, koks tas visas butas, kuri dabar jau ir pats savo akimis pamatė; bet neėmė niekinti merginos už nešvarą, nes ir pats suprato, kad švaros čia nelabai ir palaikysi, kai virtuvėje už pertvaros yra tik viena vienintelė kriauklė, o prie jos susigrūdusios net trys moterys: ji pati, jaunesnioji sesuo ir motina.
       Dabar jis apie jas jau daug žinojo. Viskas, ką tik išgirsdavo iš merginos, – o ji, visai nieko neįtardama ir anaiptol be jokio noro skųstis, jam pasakojo, – viskas jį stulbino, ir jam belikdavo tik, kaip kad pratę inteligentai, pasakyti: fantastiška. Į šitą kvailą nuotyki Loniajų ir pastūmėjo tas begalinis jo smalsumas. Dar tais laikais, kai mergina dirbo klubo virtuvėje ir po pietų užsukdavo pas tuos „supuvusius inteligentus“, prašydama kokį aktorių ar rašytoją užrašyti knygą ar nuotrauką, ir visiems laisvai, nekaltai šypsodavosi, Loniajui – tegu ir matė, koks gražus užpakaliukas ir taip toliau – ir į galvą neateidavo kada nors tą merginą bent pirštu paliesti. Paskui kokius porą metų jis jos visai nematė, nes mergina pro suveriamas duris daugiau nepasirodydavo ir nesijuokdavo. Nieko jis ir neklausinėjo – nei kur jį yra, nei kas jai nutiko. O dabar su ja susidūrė visai iš netyčių. Priešais „Rozmarino“ kavinę jis pamatė jupiterius ir žmonių minią. Iš smalsumo pačios kojos nunešė artyn. „Rozmarine“ buvo filmuojama. Jis įsispraudė gilyn. Ten, viduje, mergina ir sėdėjo viena prie staliuko, o ant jo nebuvo nieko – netgi apelsinų limonado. Ji tuoj pat pamatė Loniajų ir visa nušvito kaip dar niekad. Loniajus irgi atsakė šypsena ir įėjo į salę. Kaip paaiškėjo, mergina buvo netgi ne statistė, tiktai labai norėjo, kad ją pastebėtų ir paimtų statiste. Loniajus iš pradžių bandė atkalbėti, sakydamas, kad tai visai ne jai, paskui vis dėlto pažadėjo padėti.
       Kaip tik pro šalį bėgo vienas filmuotojas, kurį Loniajus pažinojo iš klubo.
       – Klausyk, – pašaukė jis, rodydamas į merginą, – šita mergina tokia fotogeniška.
       – Mums reikia ne tokio veido, – atšovė filmuotojas ir nuėjo tolyn. Loniajus skėstelėjo rankomis, atseit – nieko nepadarysi. O jis, beje, prie staliuko netgi neprisėdo, kalbėjosi stovėdamas, paskui paklausė tik taip sau, dėl akių;
       – Dar neinate?
       Merginos veidas vėl nušvito, ji tuoj pat kilstelėjo nuo kėdės.
       – Kur?
       – Iš čia.
       – Einu, kaipgi, – greitai tarė ji, čiupo savo sutrintą baltą su juodu krepšį, susišlavė nuo stalo cigaretes, degtukus ir jau stovėjo pasirengusi. Loniajus tokio greito pasisekimo nesitikėjo. Akimirksniu pagalvojo: kur ją dėti? Deja, šiuo metu galįs nusivesti nebent į Budos kalnus, – „A, šitai bus gerai ir ten!“ – arba pasivaikščioti kokią valandą, pusantros, – po pietų ligi šeštos turįs viso labo dvi laisvas valandas, – bet dabar baisiausia pasirodė pats pasivaikščiojimas ir pati šneka.
       – Jūs virtuvėje jau nedirbate?
       – O, jau seniai ne.
       – Kodėl?
       – Visą gyvenimą plauti indus?
       – Tai tiesa. Ir ką veikiate dabar?
       – Žada priimti į audimo fabriką...
       – Dabar be darbo?
       – Be.
       – Ir iš ko gyvenate?
       – Sėdžiu namie.
       – Ir tėvas nieko nesako?
       – Tėvo neturiu.
       – O mama?
       – Tarnautoja.
       – Jūs dviese?
       – Ne, dar jaunesnė sesuo.
       – Ji irgi nedirba?
       – Ne, dirba.
       Visa tai išgirdęs, Loniajus susimąstė. Jie iš lėto priėjo tiltą, Dunojų. Pakeliui jis spėjo sužinoti, kad ji gyvena kažkur priemiesty, Zuglo pakrašty, visai kitam miesto gale, turi tik kambarį ir virtuvę. Vonios bute nėra. Tualetas koridoriuj, trims butams vienas. Nuotykis darėsi vis mažiau viliojantis, tačiau mergina, atvirkščiai, – vis patrauklesnė, ir visų pirma tuo amžinai švytinčiu nekaltu veideliu, begaliniu paklusnumu, atsidavimu. Ji nė akimirkai nenuslėpė, koks, girdi, jai džiaugsmas, kad šitaip gali eiti šalia Loniajaus, gali su juo šnekučiuotis. Loniajui nusišypsojus ir pažvelgus jai į akis, atsakydavo be galo atsidavusiu, jausmo kupinu žvilgsniu, ir nelikdavo jokių abejonių, kad ji išpildys bet kokį prašymą.
       Prieš tiltą Loniajus perėmė į kairę ranką savo portfelį, o dešine suspaudė merginai delną ir jį kilstelėjo. Merginos maža, tvirta rankutė buvo purvina, bet ne purvinesnė negu kitų, kurie visą dieną nuo ryto ligi vakaro neišeina iš miesto dūmų; raudonas lakas nuo nagų nusilupęs. Loniajus viską pastebėjo ir įsiminė, ir vis dėlto jis žaidė ja, visai nesibjaurėdamas, viskas atrodė kažkaip harmoninga ir gera.
       Jam netgi fantazija prabilo: „Paragausime ir šitos“, – pamanė sau ir drąsiai, be jokių ceremonijų, ėjo prie reikalo.
       – Kur? – paklausė jis, tiesiai ir nedviprasmiškai įsmeigdamas į ją akis.
       – Nežinau, – kiek apsiblausė ji.
       – Eime į kalnus!
       – Ne.
       – Tai ką siūlote?
       – Nieko.
       – Tai ne kažin kas. O kaip dabar pas jus namie? Juk mama dar dirba, ar ne?
       – Bet ten sesuo su savuoju.
       – Sesuo? Tai ji nedirba?
       – Šiandien ne. Šiandien laisvas jos jaunikis.
       – Tai dabar jie ten abu, dviese?
       – Taip, nes vaikinas kariuomenėj, ir vakare jam reikia grįžti.
       – Aišku.
       Loniajus giliai atsiduso, tuo norėdamas parodyti, kad tada ką gi – labai gaila, bet reikia skirtis. Mergina suprato tą jo atodūsį.
       – Mes irgi galime pareiti namo, – nedrąsiai pasiūlė ji.
       – Na, šitoks išbadėjęs dar nesu, – pasišiaušė Loniajus. – Kad bent tas butas būtų didesnis, o dabar – virtuvė ir kambarys... Mes viduj, jie lauke, jie viduj, mes lauke, – šito aš nesuimu, atsiprašau, nepykite...
       Šįkart jis labai stengėsi, kad pasakytų literatūriškai teisingai: „Nepykite“, nes iš patyrimo žinojo – geriau kalbėti gražiais ir nušlifuotais žodžiais, nes grubi ir nešvanki šneka geriau veikia aukštesniojo sluoksnio moteris, ne šitas. Juo labiau, kad bešnekant tas amžinas, neįveikiamas skirtumas tarp jų ėmė vis aiškiau jaustis ir darėsi vis akivaizdesnis. Jam buvo smagu, kad gali ir šnekėti ką nori, ir daryti.
       – Bet, galimas daiktas, jie jau bus išėję į kiną, – tarė mergina.
       – Į kiną, šituo metu?
       – Gėza ten jau nuo paties ryto.
       – Aha, na tada gal jie jau iš tikrųjų bus išėję. Bet kaip mes sužinosime – išėjo jie ar ne? Ar yra telefonas?
       – Nėra.
       „Asile, – išpeikė save Loniajus. – Ar jau kvailiau paklausti negalėjai?“
       Jis paskaičiavo: tramvajum ligi ten beveik visa valanda; jeigu toji jos sesuo su savuoju ir bus išėjusi į kiną, jis tuoj pat turėsiąs grįžti atgal, nes šeštai valandai paskirtų reikalų atsisakyti negalįs, o jeigu sės su mergina į taksi, o tas kareivėlis, kad ir nuo pat ryto, bet mylėtis visai nebus pavargęs, tada tik išmes pinigus kaip į balą, ir tiek; ir apskritai, ar iš viso verta prasidėti? Dar sykį žvilgtelėjo į merginą, dar sykį ją visą nužvelgė. Gražios, didelės žydros akys, tačiau lyg kažkokios drumstos, akių dugnas išdavė, kad ji kiek susinervinusi ir sumišusi; veidelis apvalus, lūpos dailios – šypsena švysteldavo pro baltus metalinius dantis: jų, atrodo, buvo trys – vienas kairėje ir du dešinėje pusėje, – juokinga, daugiau nieko; kitoj aplinkoj šitie dantys būtų buvę baisus dalykas, bet dabar jie kaip tik labiausiai jį sudomino, – „Moters metaliniais dantimis dar nesu turėjęs“; taigi Loniajus ir apsisprendė: „Reikia pabandyti“. Jis dar sykį paėmė merginą už rankos ir nušvytravo link artimiausios taksi stotelės.
       – Važiuosime taksi?
       – Šeštą valandą turiu reikalų.
       – Bet labai daug kainuos.
       – Argi neapsimoka?
       Paskui, kai mašinoje iš kalbos paaiškėjo, kad merginai už dvylika forintų dar šįvakar reikia apsipirkti ir pataisyti vakarienę trims ir kad taksistui jis užmokės netgi tris kartus daugiau, Loniajus akimirkai paniuro ir vėl pagalvojo, kad Marksas ir marksizmas sako teisybę. Viską, ką tik buvo merginai skyręs, – pagailą, pašaipą, savo pranašumo jausmą, – jis tuoj pat atsiėmė ir visą kelią, kol važiavo taksi, nuoširdžiai jos gailėjosi ir buvo prielankus. Šis galutinis ir tiksliai tarp jų nubrėžtas materialinis skirtumas pasidarė dar labiau nepakeliamas už aną, jau anksčiau pastebėtą, neperžengiamą dvasinį. Jis stypsojo apačioj, priešais namą, kol mergina dėl viso pikto nuėjo apsižvalgyti. Stoviniuodamas dairėsi aplinkui, žiūrėjo į namą. Tai buvo šešių aukštų geltonai tinkuotas pastatas, mergina gyveno ketvirtam. Lifto nebuvo, langeliai nedideli, keturkampiai, o ką jau kalbėt apie laiptinę, kur jie buvo visai mažučiai, it šaudymo angos, ir kiekvienam laiptų posūkyje – po vieną. O aplink namą – irgi nieko gero, ir pati gatvė kaip ne gatvė, tik viena puse galėjai praeiti, kita ėjo geležinkelio pylimas; kol mergina buvo užlipusi į viršų, žalias elektrovežis atitempė baisiausiai ilgą prekinį sąstatą; prikrautų vagonų ratai trinksėjo vis lėčiau ir lėčiau. „Šitas rajonas sociogrąfams, o ne meilužiams“, – pagalvojo laukdamas Loniajus, o po penkių minučių grįžo mergina ir šypsodamasi tarė: „Pasirodo, ir kareiviukai pavargsta“. Ne visai buvo teisybė. Mergina seserį su savuoju rado namie, bet tuoj pat išsiuntė pas kaimynus žiūrėti televizoriaus. Šitoks baisus tiesmukumas, be jokių pagražinimų, šitoks begėdiškas realizmas vėl staiga sukėlė Loniajui smalsumą ir, žinoma, kiek atšaldė, nes atsirado, beje, gan pamatuotas įtarimas, jog traukia, ko gero, į kažkokį viešnamį. Sukant laiptais į ketvirtą aukštą, merginos jis netgi paklausė:
       – O jūsų mama svečių nepriiminėja?
       – Ne, niekad.
       – Kiek metų?
       – Mama? Keturiasdešimt septynerių.
       – Ir nieko neturi?
       – Ne.
       – Kada mirė jūsų tėvas?
       – Prieš aštuonerius metus.
       – Ir jūs pati nieko neturite?
       – Dabar nieko.
       – O sesuo žino, kad aš ateinu?
       – Žino.
       – Ir netgi vardą?
       – Taip.
       – Kam gi to reikėjo?
       – Labai daug esu pasakojusi apie jus dar tada, kai dirbau virtuvėje.
       – O iš tų, kurie ten vaikščiojo, ar čia kas nors yra buvęs?
       – Ne, niekas.
       – Ir jūs pati nebuvote pas nieką?
       – Aš buvau.
       – Pas ką?
       – Pas Geče.
       – Kaip tik pas Geče. Na, ir koks jis buvo?
       – Labai malonus. Davė gėlių, šokolado.
       Tuo tarpu laiptais žemyn lipo moteris, su kuria mergina pasisveikino „Bučiuoju rankutę“. Lioniajui pasirodė, kad tai irgi kažkoks naujas, netikėtas šitos egzistencijos tarpusavio bendravimo bruožas, kuris jį kiek nuramino.
       O tikrasis nustebimas jo laukė pačiam bute, tiksliau – kambary. Išvysti skurdą jis jau buvo pasirengęs, bet nešvarą – ne, nes manė: tegu iš trijų moterų, tarkim, tik viena tvarkinga, bet jeigu ji dar turi kiek laisvo laiko, šitas kambario ir virtuvės butas gali blizgėti. Tačiau baisiausiai jį nustebino netgi ne tos viską storai nugulusios dulkės, ne šitas anglių, dūmų dvokas, nors dabar ir vasara, ir nežinia prieš kiek metų baltintos sienos, – užvis labiausiai pribloškė kambary sukrauta krūva knygų. Lemputės be gaubtų – tik viena viela, sena geležinė krosnelė, išklypusios kėdės, vidury kambario – skylėta staltiese užtiestas stalas, visur dulkės, prietamsis, dar senas iškleręs radijas, ir, nepaisant visko, priešais – didžiulė etažerė, su kaupu prikrauta knygų, ir ne visai prastų; jų galėjo būti mažiausia kokie du šimtai. Kur nors kitur jos būtų visai neužkliuvusios, atvirkščiai – pas jo aplinkos žmones jų būtų pasirodę net mažoka, bet čia...
       – Kam jums tiek daug knygų?
       – Skaityti.
       – O iš kur gaunate?
       – Perkame.
       Kaip vėliau paaiškėjo, tai buvo jų nuolatinė ir pati didžiausia pramoga. Anksti gulasi ir skaito. Visos trys, bet daugiausia ji ir mama. „Kaip viskas paprasta“, – pamanė sau Loniajus.
       Jis atsisėdo ir pasisodino merginą ant kelių.
       – O ką jūs labiausiai mėgstate?
       – Moderniuosius. Hemingvėjų.
       Merginai garsiai sugurgė pilvas. Abu nusijuokė.
       – Ką valgei pietums?
       – Nieko.
       – O pusryčiams?
       – Ir pusryčių nevalgiau.
       – Nepratusi?
       – Išgėriau sulčių, – mergina išsisuko nuo atsakymo. Loniajus pabandė šnekėtis kitaip.
       – Užkąskime ko nors. Iškepkite kiaušinienės.
       Mergina jo glėbyje nė nekrustelėjo – ir taip žinojo, kad tai neįmanoma ir prašymas nerimtas.
       – Nėra namie kiaušinių. Juk sakiau, kad paskui eisiu apsipirkti.
       – Ką virsite vakarienei?
       – Dar nežinau.
       Loniajus ją prispaudė prie savęs karštai, iš širdies, mergina apsikabino jo kaklą, jų skruostai susiglaudė. Nei pudros, nei dažų, nei jokių kremų ar vokų pieštuko kvapo jis nepajuto, ir jam šovė į galvą mintis – kaip čia palikus šimtinę, kad merginos neįžeistų, bet tuoj pat susigriebė, kad daugiau kaip šimto forintų ir neturi pasiėmęs, taigi šito kilnaus sumanymo atsisakė ir ėmėsi kito, dėl ko jis čia ir atėjo: pabučiavo merginą į skruostą, paskui nukėlė nuo kelių ant žemės, atsistojo pats, nusivilko švarką ir ėmė sagstytis liemenės sagas.
       – Ne čia, – tuoj pat sulaikė mergina. Loniajus klausiamai į ją sužiuro, nieko nesuprasdamas: tai kurgi dar, jeigu ne čia?
       – Pas mane, – paaiškino ji šypsodamasi. Įsivedė Loniajų į virtuvę, o iš ten į kampą, atitvertą nuo virtuvės užuolaida. Už jos tilpo tiktai lova („lova?“) ir kėdė.
       – Šičia mano kamaraitė, – paaiškino mergina.
       – Aha, – sumurmėjo Loniajus. „Jei šitokį vaizdą matyčiau kokiam filme, tikrai keikčiausi“, – pamanė sau.
       – Ei, Zolia, kur tu? Eikš greičiau! – sušuko garsiai ir dar sušvilpė.
       – Mes šuns neturim, – atsiliepė mergina.
       – Zolia buvo rašytojas, argi nežinote? Natūralizmo tėvas.
       – A, taip, Žerminalis... Skaičiau.
       – Na, matote.
       Staiga jis atsisėdo lovoje, net prakaitas išpylė. „Kad tik neatsitiktų čia ko nors, kas atsilieptų visam mano gyvenimui, arba, tiksliau sakant, jį užbaigtų“, – išsigando jis. Kas būtų, pagalvojo, jei šita mergina imtų ir pastotų? „Tokioms kaip tik ir atsitinka“. Šioji irgi nėštumą slėptų tol, kol tektų gimdyti vaiką, manė jis. Jau baisu vien pagalvoti, kad kažkas šitokioj aplinkoj, šitokioj kamaroj galėtų gimdyti. Ir kad tai būtų jo vaikas. O kadangi nesančio vaiko jis įsivaizduoti negalėjo, staiga pajuto kitką: kad kartu su šia mergina, šioje lovoje, jam pačiam gali tekti gimti iš naujo, kitaip tariant, susipainioti ir dar, ko gero, šitaip nugyventi visą gyvenimą.
       Taigi dabar nuotykis jau visiškai neteko prasmės, nes iš anksto jautė, kad paskui spjaudysis ir koneveiks save, skalaus burną; tegu ir dusyk išsimaudęs, vis tiek vartysis naktį šalia žmonos, niekaip negalėdamas užmigti, „Kam šito reikia?“
       Kai pagaliau Loniajus po šių staiga iškilusių ir gan ilgai trukusių apmąstymų grįžo į realybę, tylėdamas laukė, kad mergina paklaustų: „Kas jums yra?“, bet ši nė nežioptelėjo ir nė nekrustelėjo. Tik atsakė jam žvilgsniu ir gulėjo kaip ir gulėjusi, visa it sustingusi laukdama, kad bet kurį akimirksnį jis ją paimtų ir padarytų sava; turbūt šitaip kantriai, nebyliai ji būtų laukusi ir savo mirties. „Dėl to, kad aš taip užsiplieskiau ir staiga nutilau, devyniasdešimt devyni procentai moterų net įsižeistų“, – pagalvojo Loniajus, bet šitokios, kuri net nepaklaustų, kas atsitiko, Loniajus negalėjo nė įsivaizduoti.
       – Esi labai savotiška, – tarė jis jai.
       Merginos veidas vėl šiek tiek prašvito. „Graži, tikrai graži“, – vėl konstatavo Loniajus, tačiau į lovą atgal nesigulė. Sėdėdamas apsižiūrėjo save nuo galvos ligi kojų ir pamatė, kad nenusimovęs kojinių. Jis nusišypsojo.
       – Nusimauti kojines?
       – O kam?
       – Džentelmenas paprastai kojines nusiauna, argi nežinote?
       – A, vis tiek.
       Taigi kojinių nenusiavė, tik nusirengė visa kita, kas dar buvo ant jo kūno, ir atsigulė šalia merginos. Mergina norėjo užgesinti šviesą, Loniajus sulaikė jos ranką.
       – Kaip norite, – atsakė ji.
       Loniajus nusprendė vis dėlto pabučiuoti ją į lūpas. Dėl tų baltų metalinių dantų – tai jau tikras didvyriškumas iš jo pusės, ir bučiuodamas stengėsi žiūrėti merginai į akis, kad akių grožis nustelbtų metalinių dantų siaubą. O mergina užsimerkė tuoj pat, ir kadangi tą bučinį grąžino greitai, Loniajus tuoj liko vienas ir turėjo laiko į valias apmąstyti, ką jaučia jis pats. Ogi kad merginos dantys apsitraukę kažkokiom plonutėm rupiom apnašom, kad lūpos kiek suskirdusios, bet kvapas švarus. „Na, galų gale, bent kas nors gerai!“ – pamanė sau.
       – Šito ne, – pasipurtė mergina.
       – Kodėl?
       – Nemėgstu bučiuotis.
       – Tačiau be bučinio viskas atrodys labai grubiai, argi ne?
       – Ne.
       – Tada gerai.
       Mergina gulėjo nekrusteldama, lygiai kaip ir anksčiau, net blakstienos nevirptelėjo. Loniajui jau ėmė darytis pikta, jos šaltumas persidavė ir jam, o merginos, atrodė, neveikia niekas, net gilūs, stiprūs, kombinuoti judesiai.
       – Jūs nieko nejaučiate?
       – Jaučiu.
       – Netiesa. – Jam toptelėjo į galvą, kad labai jau idiotiškai atrodo šitokiu momentu kreiptis į vienas kitą „jūs“, ir toliau klausinėjo, vadindamas „tu“. – Tu nejauti malonumo?
       – O jums ar ne vis tiek?
       – Ne vis tiek, ir vadink mane „tu“.
       Jis vėl sulenkė per alkūnes rankas, kuriomis atsitiesęs ir pasikėlęs krūtine, vėl užgulė ją ir pabučiavo. Mergina nusišypsojo.
       – Ar nesu sunkus?
       – Ne, nesi.
       Loniajus dabar atsigulė iš šono, prie savęs prisitaikydamas ir merginą.
       – Dar niekad nesi jautusi malonumo?
       – Niekad.
       – Ir su savo jaunikiu?
       – Ir su juo.
       – Gal dėl to jis ir nusižudė?
       – Gal.
       – Tu mylėjai jį?
       – Labai.
       – Jis irgi tave mylėjo?
       – Irgi.
       – Ar daugsyk taip su juo buvai?
       – Nelabai.
       – Jis buvo tau pirmas vaikinas?
       – Ne.
       – O ką turėjai prieš jį?
       – Kitus.
       – Koks tavo vyro tipas: šviesus, juodaplaukis, aukštas?
       Mergina pasakė vieno artisto vardą.
       – Manai, kad su juo būtų malonu?
       – Nežinau.
       Merginai vėl sugurgė pilvas.
       – Tu turbūt labai nori valgyti?
       – Dabar jau pradedu.
       – Kodėl jūs tokios vargšės?
       – Mes? Mes nesam vargšės. Yra už mus dar ir blogiau gyvenančių.
       – Kiek uždirba mama?
       – 950.
       – O sesuo?
       – Šešis.
       – Kodėl tiek mažai?
       – Todėl, kad dar tik mokinė.
       – O kiek buto nuoma?
       – 37 forintai.
       – Visi kiti išeina maistui, ar ne?
       – A, ne.
       Mergina žiūrėjo į jį atviru giedru žvilgsniu. Kartais jos akys nukrypdavo į jo pečius, kartais į veidą, O Loniajus žiūrėjo tai į merginą, tai į Pjerą Brasjerą ant sienos. Buvo visai nuobodu.
       – Kam daugiausia išeina pinigų?
       – Nežinau. Ne aš šeimininkauju.
       – O vis dėlto, kaip manai?
       – Kojinėms.
       – Kodėl būtent kojinėms?
       – Mes visos trys vaikštom su kojinėm.
       – Ir vasarą?
       – Ir vasarą.
       – O kodėl sau perki tokius brangius apatinius?
       – Aš gi alpstu. Jau sakiau.
       – O pigesniais apatiniais alpti negalima?..
       – Taigi žmogų išrengia.
       Tai išgirdęs, Loniajus norėjo priminti visą šitą nešvarą, bet susilaikė. Būtų buvę labai jau užgaulu.
       – O dabar nieko nejauti? Negerai? Skauda?
       – Nėra negerai.
       – Bet nieko ypatingo?
       – Nieko.
       Loniajus sučiupo ją už smakro.
       – Panorėk!
       – Noriu.
       Loniajus įsiuto. Visa jėga prispaudė merginą prie savęs, kaip koks imtynininkas. „Negalį būti“, – vis sušnypšdavo ir net suprakaitavo.
       – Pasakyk, kodėl tu tai darai, jeigu tau neteikia jokio malonumo? – paklausė Loniajus jau kiek atsipūtęs.
       – Nežinau.
       – Esi frigidiška, ar žinai?
       – Žinau.
       – Ir tau netrukdo?
       – Truputį.
       – Sakyk, prieš tai tu irgi nenorėjai?
       – Ne.
       – Tai ko sutikai su manim?
       Loniajus dabar jau visai nieko nesuprato.
       – Kada paskutinį kartą turėjai vyrą?
       – Vasaryje.
       – Tas irgi toks buvo?
       – Blogesnis.
       – Kodėl?
       – Todėl, kad gėrė.
       – O kai tu geri, tada nieko?
       – Man negalima gerti.
       – Kodėl?
       – Taigi jau sakiau, širdis...
       – Kas yra tavo širdžiai?
       – Ji silpna. Nualpstu. Jau sakiau.
       – Vaistus geri?
       – Geriu.
       – O, sakyk, ko tu norėtum, koks didžiausias tavo noras?
       – Vaiko.
       Toliau kamantinėti buvo jau gana. Loniajus pajuto, kad už noro turėti vaiką slypi noras būti mylimai ir kad po to, kas dabar įvyko, jis vis dėlto turėtų jausti kažkokią atsakomybę, – šiaip ar taip, ši meilės verta mergina turi teisę geidauti to, kas jai ir priklauso. Šią akimirką Loniajus tarsi pabudo, jį persmelkė silpnas švelnus virpulys, ko lig šiolei anaiptol nebuvo jautęs.
       – Myli? – paklausė jis merginą, visai spontaniškai ir negalvodamas, kaip tie jo žodžiai bus suprasti.
       Ši iš pradžių nustebo vien dėl paties klausimo.
       – Tave? – dar pasitikslino, kiek pasikėlusi nuo purvinos pagalvės, o paskui jos veidą nutvieskė ta pati žavinga šypsena, pažįstama dar iš anų laikų, kai dirbo virtuvėje plovėja ir kai po pietų pro suveriamas duris pasirodydavo kavinėje, kad pamatytų jį, Loniajų. Nuo to klausimo Loniajui pasidarė karšta. Jos balse jautėsi susijaudinimas – pirmą kartą per visą šį laiką, – ir ji ėmė ieškoti žodžių.
       – Tu esi labai geras... toks, kaip čia pasakius, labai protingai, gražiai kalbi ir taip domiesi kito žmogaus reikalais...
       Loniajus jautė, kad dabar jis turėtų pablykšti. „Ji mane perprato“, – pagalvojo visai rimtai. Iš tikrųjų keista, kad mergina visai nekreipė dėmesio į jo laikyseną, į tai, kad viską pagaliau šitaip grubiai ir ciniškai sumanė, o jei ir kreipė, tai dėl to nė kiek neįsižeidė. „Tikrai keista, tikrai“, – kartojo vienas sau Loniajus, ir jam pasivaideno, kad dabar jau jie abu, apsikabinę amžiams, ritasi, grimzta į tamsią būties bedugnę. Toji jėga, kuri juos suvėlė, pasirodo, daug stipresnė ir už visokius skirtumus, o meilė, tegu ir trumpalaikė, nugali visas kliūtis, visas bedugnes, netgi frigidiškumą ir cinizmą.
       Jis žvilgtelėjo į laikrodį. Buvo penkiolika minučių šeštos, reikėjo eiti. Pirma dar, žinoma, užsimokėti, bet dabar jau – tik dėl akių, prisiversti nereikėjo. Tai buvo nesunku. Jis paglostė merginai krūtinę, pilvą, šlaunis, iš po kurių kyšojo rankšluosčio brizgai. Mergina kikeno. Paskui jis priglaudė veidą jai prie krūtinės ir galiausiai švelniai pabučiavo lūpas. Ir netgi neužsimerkė. Dabar jis jai jautė meilę.

       Iš rinkinio „Ten, kur gyvenimas“, 1972

       Vertė J. Išganaitytė

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt