Grazia Deledda

       UŽDARYTOS DURYS

       Paskutinį sekmadienį prieš karnavalą per pačias linksmybes kaime pasklido liūdna žinia: miršta dona Manuela Kabras. Tuo metu aikštėje šokėjai, užsimovę jaučių ir lokių kaukes, pritariant liūdniems šauksmams trypė kažkokį laukinį šokį. Aplink susirinkusi minia, išgirdusi nepaprastą žinią, staiga suskilo į kelis būrelius ir ėmė gyvai šnekėtis apie tą įvykį. Dona Manuela buvo visų turtingiausia, visų dosniausia dvarininkė šioje apylinkėje ir kartu labiausiai mėgstanti bylinėtis. Su kuo tik ji nesibylinėjo: su kaimynais dėl langų ir lietaus vandens nutekamųjų griovių, su apylinkės gyventojais, stengdamasi nuginčyti jų teisę vaikščioti per dirvonuojančias jos žemes, su bažnyčios parapija dėl mažos koplytėlės, kurios apsidė buvo jos kieme. Kunigai ir turtuoliai jos neapkentė, o vargšai mylėjo, nes ji slapta jiems padėdavo.
       Čia buvo ir kaimo laiškanešys, kuris susirūpinęs ėjo pro aikštę, laikydamas rankoje laišką. Ką daryti? Jis puikiai pažino šį tvirtą braižą, šias kruopščiai išraitytas, tarytum spausdintas raides. Laiškas buvo nuo pretoriaus, donos Manuelos dukters jaunikio. Perduoti jį šiandien ar geriau atidėti rytojaus dienai? Susimąstęs jis praėjo pro koplyčią, uždarytą dėl ten vykusio teismo, ir sustojo, neryžtingai žvilgčiodamas į donos Manuelos langus. Namai ir koplytėlė su langais į slėnį stovėjo ant stataus kalno skardžio. Abu pastatai buvo seni, dar pizaniečių laikų ir, matyt, priklausė vienam savininkui, ką ir norėjo įrodyti dona Manuela. Visos durys buvo sandariai uždarytos, ir tik didžiuliai vartai į kiemą retkarčiais prasiverdavo, praleisdami tarnus suglumusiais veidais.
       Laiškanešys sustabdė einančią pro šalį tarnaitę.
       – Na kaip?
       – Ilgai neištvers. Labai jau stora.
       – O kaip dona Manuelita? Čia jai atėjo laiškas. Nuo jaunikio.
       – Ateinantį sekmadienį turi tuoktis. Viskas jau paruošta. Dabar nežinau, kas bus...
       Paėmusi laišką, tarnaitė pasuko atgal ir įėjo į akmenimis grįstą, žole apžėlusį kiemą, virš kurio liūdname ir šviesiame vasario danguje krankdami skraidė pulkai melsvai juodų varnų, pakilusių iš slėnio. Atsiklaupusi ant akmeninių koplytėlės vartelių, tarnaitė greitai persižegnojo ir nubėgo atiduoti laiško.
       Žemame išbaltintame kambaryje, kur gulėjo mirštančioji, buvo kunigas, daktaras ir kelios kaimiškai apsirengusios moterys.
       Dona Manuela – aukšta, apkūni, pabrinkusiu raudonu veidu, gulėjo medinėje lovoje po baltu kaip sniegas apklotu. Jos galva buvo parišta tamsia skarele, paraližuotas veidas iškreiptas grimasos. Atrodė, kad despotė senė ir per miegus iš kažko šaipos. Šalia jos dona Manuelita, gležna, išblyškusi, su tamsia palaidinuke, užsagstyta visomis sagomis ligi pat kaklo, atrodė kaip maža išsigandusi mergaitė.
       Pamačiusi tarnaitę ji krūptelėjo, bet nepajudėjo iš vietos. Paskui paėmė laišką ir padėjo jį ant naktinio staliuko po varine žvakide.
       – Kodėl neskaitote laiško? Skaitykite! – sušnibždėjo daktaras.
       Bet sužadėtinė papurtė galvą: kokią prasmę galėjo turėti šitas gyvenimo šauksmas artėjančios mirties akivaizdoje?
       Greitai visi išėjo, ir mergina liko kambaryje viena. Motinai tarsi palengvėjo, ir ji užsnūdo. Vakaro tylą trikdė tik gerkliniai liūdni karnavalo dalyvių šauksmai, ir atrodė, kad jie sklinda čionai iš slėnio, iš niūrių urvų, kur, jeigu tikėtum liaudies prietarais, tebegyvena milžinai ir nykštukai.
       Mergina atsargiai paėmė laišką ir galais pirštų priėjo prie lango.
       Laiškas buvo ilgas, tokio ilgo laiško ji dar niekada nebuvo gavusi nuo savo nelabai aistringo jaunikio nuo to laiko, kai jis buvo perkeltas į kitą darbą ir išvyko iš jų kaimo. Ji skaitė, skubėdama greičiau baigti. Jai atrodė, kad leidžiasi nuo kalno į gilų slėnį šokinėdama nuo uolos ant uolos, staiga paslysta, krenta į bedugnę ir užsimuša į aštrius akmenis. Ausyse jai dar švilpė vėjas, ir jos kūną kaustė siaubas ir mirtinas šaltis.
       Jaunikis rašė, kad niekada pas ją negrįš, tad atsiima savo žodį.
       Atsitokėjusi nuo apėmusio ją siaubo, Manuela ėmė iš naujo skaityti laišką žodis žodin, bet jos sujauktas protas suvokė tik tas frazes, kurios apstulbino ją pirmą kartą. „Mūsų vedybų išvakarėse turime atlikti išpažintį kaip prieš mirtį. Leisk man, Manuelitą, atlikti išpažintį prieš tave. Tu gera, o tavo motina protinga ir tvirta moteris. Jūs suprasite ir atleisite man. Praeityje aš turėjau moterį. Maniau, kad galėsiu nutraukti su ja santykius, bet ši moteris grasina man sukelsianti skandalą. Suprask, aš tarnautojas, ji sugriaus mano ateitį, o sykiu ir tavo... Galbūt vėliau... Gal paskui aš išsivaduosiu...“
       Manuelita stovėjo prie lango ir žiūrėjo į virpantį rankose popieriaus lapelį, panašų į balto paukščio sparną. Jos stora kasa, tartum karūna sudėta ant mažos galvos, melsvai žalio stiklo fone atrodė lyg koks juodų erškėčių vainikas.

       Motina išgyveno dar tris dienas. Kliedėdama ji padrikai kalbėjo kažką apie vestuves, apie kraitį, apie mylimos dukters išvykimą. Mergina neverkė. Ji paslėpė laišką savo kambaryje ir vis bėgiojo tikrinti, ar jis vietoje, bijodama, kad laiškas paklius į svetimas rankas, ir galvojo, apie baisiausią gėdą – apie puikaus jaunikio, kuris kėlė visų vietos gražuolių pavydą, atsisakymą ją vesti sužinos visas kaimas. Pamačiusi, kad laiškas vietoje, Manuelita vėl eidavo prie motinos lovos. Kartais jai atrodydavo, kad kaip tik mirties vaizdas stumia ją į tokią neviltį. Bet čia pat krūptelėdavo, tarsi apsižiūrėjusi, kad pamiršo kažką labai svarbaus. Ak taip, laišką! Ir vėl ant pirštų galų nutipendavo į savo kambarį, sklaidydavo ten lapelius, o paskui grįždavo prie mirštančiosios lovos ir pasinerdavo mintimis į baisias mirties paslaptis. Jai vaidenosi, kad ir ji pati miršta diena po dienos, valanda po valandos. Gležnutė ir silpna, ji visada gyveno drūto ąžuolo ūksmėje. Dabar jai atrodė, kad jeigu motina liktų gyva, jai pakaktų tik atsiremti į ją ir ji galėtų įveikti neviltį ir pamiršti savo gėdą. Bet užgniaužti sielvartą viena neturėjo jėgų. Veltui ji blaškėsi, visur ieškojo paramos, – aplink buvo tuščia.
       Trečiadienio vakare senei prasidėjo agonija. Ji kliedėjo apie dukters vestuves, skaičiavo dovanas, o paskui, kai jai pasivaideno, kad jaunavedžiai išvažiuoja, ji davė Manuelitai auksinę monetą ir sumurmėjo paskutinį pamokymą:
       – Būk teisinga! Ir nerodyk savo silpnumo!
       Greitai prasidėjo visiškas paralyžius, ir ligonė neteko žado. Buvo uždegtos septynios sidabro žvakidės, kurias Kabrasai buvo paveldėję iš senų laikų, ir Manuelita nulipo į kiemą ir atsiklaupė ant šaltų koplytėlės laiptelių tarp karpažolės, blizgančios nuo šerkšno, kuokštelių. Geltonas vasario mėnulis kilo pro juodus debesis, ir slėnis buvo kupinas paslaptingų vėjo šnibždesių. Priglaudusi kaktą prie koplyčios durų, Manuelita uoliai meldėsi, prašė, grasino, ir jos širdis buvo susijaudinusi ir liūdna it vėjuota ir blanki naktis.
       – Viešpatie, padėk man, padaryk, kad mano motina liktų gyva, arba paimk mane kartu su ja!
       Bet durys buvo sandariai uždarytos, – viešpats, matyt, buvo apleidęs mažą koplytėlę, dėl kurios vyko ginčai; ir kai nelaiminga mergina grįžo namo, dona Manuela jau buvo mirusi.
       Tada ir Manuelita nusprendė mirti. Ji pasakė, kad netekės, atleido vieną po kito visus tarnus, atlyginusi jiems, ir užsidarė savo namuose nuo viso pasaulio. Tik sena tarnaitė, jos žindyvė, atėjusi rytais, padėdavo apsiruošti.
       – Neparodyk niekam savo silpnumo! – pasakė motina.
       Dona Manuelita norėjo mirti, bet taip, kad visi manytų, jog tai nelaimingas atsitikimas. Kaip tai padarius? Žindyvė kartą sakė, kad vynas, sumaišytas su druska, gali sukelti mirtinus dieglius.
       Manuelita niekada anksčiau negėrė vyno. Pripylusi į didelę taurę Olijastros vyno, ji įbėrė į ją druskos unciją ir, nugalėjusi šleikštulį, vienu mauku išgėrė. Paskui atsigulė į lovą, bet, greitai pajutusi karštį ir baisų troškulį, atsikėlė ir išgėrė dar vieną taurę. Paskui užuot vėl atsigulusi, išėjo į kiemą ir nustebusi apsidairė. Pasaulis atrodė visai kitoks negu paprastai: jis buvo toks puikus ir linksmas, kaip tolimais vaikystės metais, kai, atsisėdusi ant koplytėlės laiptų, ji žaisdavo saulutėje žaidimą su penkiais akmenėliais.
       Svirduliuodama ir kniubdama perėjo kiemą, pakėlė nuo žemės penkis akmenėlius ir, atsisėdusi ant laiptelių, ėmė žaisti: iš pradžių mėtė akmenėlius į viršų, gaudydama juos atbula plaštaka, paskui padėjo vieną akmenėlį ant laiptelių, o kitus ėmė mėtyti ir gaudyti: žaidžiant reikėjo išsimiklinti ir pagriebti akmenėlius nuo laiptelių, kol kiti lekia ore.
       Manuelita kvatojo iš pasitenkinimo, o kadangi ją vis dar kamavo troškulys, kartkartėmis eidavo namo gurkštelėti vyno. Grįždama į kiemą ji turėdavo atsiremti į sieną, kad nepargriūtų.
       Buvo šilta giedra popietė. Prie sienos, kuri juosė kiemą, žydėjo gudobelė, o nuo koplytėlės laiptelių apsvaigusi Manuelita matė tolimus kalnus: mėlyni ir žali, jie tviskėjo kaip jos muarinė sutuoktuvių suknelė, kabanti spintoje nuo to laiko, kai buvo atvežta iš Sasario.
       Bet kodėl gi atsiminimas apie suknelę ir apie visa, kas su ja susiję, liovėsi ją kamavęs? Prieš ją tarytum atsidarė durys, už kurių slenksčio viskas atrodė gražu ir lengva. Ji prasėdėjo ant laiptelių ligi pat saulėlydžio. Paskui ją apėmė malonus snaudulys ir, paleidusi iš rankų akmenėlius, Manuelita užmigo.

       Dabar Manuelita jau nenorėjo mirti. Ji rado būdą, kuris nors ir laikinai, vis dėlto lengvino jai kančias, ir ji taikė tą būdą kasdien. Rytais, atėjus žindyvei, kuri padėdavo Manuelitai apsiruošti, o piemenims ir nuomininkams atnešus mokestį už ganyklas, jai būdavo sunku – ypač pirmomis dienomis, bet ji atsimindavo motinos pamokymą: „Neparodyk savo silpnumo!“, ir tvardėsi. Užtat po vidurdienio, kai likdavo viena, prasidėdavo jos užburtas gyvenimas. Atsirėmusi nugara į uždarytas koplytėlės duris, Manuelita šildėsi saulėje, žaidė su akmenėliais, gėrėjosi kalnais, apgaubtais rausvų pavasario ūkanų, ir dažnai stojosi ir ėjo išgerti vyno.
       Bet retkarčiais apsvaigusi ir laiminga ji girdėdavo kažkieno šauksmą, ir jai atrodydavo, kad ji pamiršo kažką svarbaus. Ak taip, laišką! Tada eidavo į kambarį, imdavo baltą lapelį, skaitydavo jį ir frazės: „Galbūt vėliau... Gal paskui išsivaduosiu...“ sukeldavo jai džiaugsmingą virpulį.
       Bet sykį žindyvė pasakė jai, kad vietiniame laikraštyje buvo pranešimas apie pretoriaus, dabar jau teisėjo, jungtuves su jo miestelio mergina. Ši žinia nelabai nuliūdino doną Manuelita, bet laiško ji daugiau nebeskaitė.
       Praėjo ketveri metai. Manuelita laimėjo bylą dėl koplytėlės, bet atidaryti jos nenorėjo. Ji laikė šią vietą prakeikta: juk pretorius susipažino su ja kaip tik čia, teismui apžiūrint koplytėlę, ir čia jis sužinojo, kad ji visų turtingiausia paveldėtoja kaime...
       Vieną rytą pas ją atėjo piemenys nuomoti ganyklų, vienas buvo kaip tik iš tų vietų, kur gyveno buvęs jos jaunikis. Žindyvė paklausė:
       – Na ir kokia gi ji, ta jo žmona?
       – Puiki moteris, kaip tik jam. Griežta, niekas apie ją blogo žodžio nepasakys.
       „Tai, vadinasi, melas, kad jis anksčiau turėjo moterį“, – pagalvojo dona Manuelita ir tą dieną išgėrė balto stipraus vyno dar neišėjus žindyvei.
       Užuodusi vyno kvapą, žindyvė nustėro. Paėmusi Manuelita už rankos, pasakė:
       – Pasižiūrėk man į akis, Manuje!
       Šeimininkė pakėlė į ją akis ir ėmė raudoti. Ašaros krito ant liesos krūtinės, kuri kadaise ją maitino pienu. Bet visi žindyvės priekaištai, grasinimai, maldavimai buvo bergždi, tik dėl savo atsidavimo ir gailesčio senė galėjo nuslėpti nuo kitų tai, kaip yra smukusi jos šeimininkė.

       Praėjo dešimt metų po senosios donos Manuelos mirties. Vieną rytą laiškanešys, tvarkydamas laiškus, pamatė tarp jų voką su juodu gedulo apvadu ir labai nustebo. Adresas ant voko buvo užrašytas pažįstamu tvirtu braižu, aiškiomis, tarytum spausdintomis raidėmis.
       – „Gerbiamai poniai Manuelinai Kabras...“ Bet juk jis, sako, jau vedęs? Galbūt jau našlys ir nori vėl išmėginti laimę?
       Buvo ruduo. Pro silpnai privertus namų vartus buvo matyti apžėlęs žole grįstas siauras kiemas ir siena, ant kurios raizgėsi skaisčiai raudonos gėlės. Žindyvė paėmė iš laiškanešio laišką ir nusinešė į viršų, į kambarį, kuriame numirė senoji šeimininkė.
       Kaip ir anuomet, dona Manuelita skaitė laišką, stovėdama prie lango. Lapelis virpėjo jos rankoje kaip balta plunksna su juodu apvadu.
       Buvęs jaunikis, kuris per šį laiką iš pretoriaus buvo pakeltas teisėju, iš teisėjo – prokuroro pavaduotoju ir pagaliau karališkuoju prokuroru, pranešė, kad jis laisvas nuo bet kokių įsipareigojimų, ir siūlė jai savo ranką. „Aš tapau našliu, turiu du vaikus. Jeigu jūs priimsite mano pasiūlymą, dona Manuelina, aš būsiu laimingas galėdamas susituokti su jumis dar ligi lapkričio mėnesio pabaigos“.
       Manuelita padėjo laišką po varine žvakide, nesiruošdama atsakyti į jį. Bet žindyvė nenuleido nuo jos akių. Ji paėmė laišką, liepė Manuelitai perskaityti jį garsiai ir tol kibo prie savo šeimininkės, kol ta atsakė prokurorui priimanti pasiūlymą su sąlyga, jog jie susituoksią paskutinį karnavalo sekmadienį. Jaunikis atsiuntė nuotrauką, kurioje buvo nusifotografavęs su vaikais. Manuelita įdėmiai apžiūrėjo šeimos nuotrauką juodomis, truputį apsiblaususiomis akimis, ir buvo nesuprantama, ar ji laiminga, ar ne. Tik viena mintis džiugino: išėjusi už vyro galiausiai nusikratys žindyvės globos, kuri visaip ją varžė ir tapo tikra šeimininke namuose, Taip, motina sakė teisybę: „Neparodyk savo silpnumo!“
       Ir dar kažką jai buvo patarusi motina, bet niekaip negalėjo atsiminti ką tokio. Kiek daug ji pamiršo!
       Praėjo žiema, nutilo upelių šniokštimas slėnyje, kaimo tylą vėl trikdė tiktai persirengėlių, užsimovusių karnavalines jaučių ir lokių kaukes, šauksmai ir liūdnos dainos, kurioms pritariant valstiečiai šoko aikštėje.
       Užgavėnių ketvirtadienį minia, susirinkusi aikštėje pasižiūrėti, kaip šuoliais lekia ant žirgų karnavalo raiteliai, pamatė nepažįstamą gelsvai žalią ekipažą. Iš ekipažo išlipo buvęs pretorius, dabar karališkasis prokuroras. Per tuos dešimt metų jis tapo solidžiu, gražiu vyru: buvo vidutinio ūgio, kresnas, apvalaus veido, tankiais rusvais ūsais.
       Jis nužingsniavo pas nuotaką. Nuo to laiko, kai jie išsiskyrė, mergina nė kiek nebuvo pasikeitusi. Vis tokia pat liesutė, su tamsia, visomis sagomis užsagstyta palaidinuke, su ta pačia stora juoda kasa, tartum karūna, vainikuojančia mažą galvą. Tik akys buvo truputį apsiblaususios ir padružusios, tarytum rūko aptrauktos.
       Jaunikis ją pabučiavo, pajutęs ant lūpų bergamotinio vandens kvapą, kuris jam visai patiko. Žindyvė tylomis stebėjo jį.
       Vestuvės buvo iškeltos sekmadienio rytą ta proga atidarytoje koplyčioje. Pirmadienį jaunieji buvo palikti ramybėje: pagaliau draugų ir giminių vizitai baigėsi, ir vyras nusprendė tuo pasinaudoti ir truputį pasivaikščioti keliuku. Buvo tylus ir susimąstęs ir vis dar atrodė kaip našlys, bet širdyje jautėsi patenkintas.
       „Teisybė, Manuelina niekada nebus prašmatni aukštuomenės dama, – galvojo jis, – ji nedaili ir juokinga. Be to, per tuos metus jos charakteris tapo kažkoks keistas, o akis aptraukė lyg koks šydas. Bet užtat ji bus gera vaikų motina, o tai visų svarbiausia“.
       Kai grįžo pasivaikščiojęs, vartai buvo uždaryti. Pasibeldė, bet niekas jam neatidarė. Tada nusprendė praeiti pro koplytėlę, bet durys buvo uždarytos ir iš kiemo pusės. Jau rengėsi sukti atgal, bet staiga kieme pasigirdo žmonos balsas.
       – Manuelina, atidaryk!
       Manuela sėdėjo ant koplytėlės laiptų. Ji greitai atsistojo ir atidarė duris. Paskui svirduliuodama pasitraukė atgal, spausdama kažką rankoje. Jos akys blizgėjo, ir vyrui pasirodė, kad tas blizgesys nuo karštinės ar pamišimo. O, jis puikiai žinojo, kas tai yra! – tokių akių buvo ganėtinai prisižiūrėjęs sėdėdamas teisėjo, visuomenės protektoriaus, krėsle.
       – Manuelina, kas tau?
       Jis mėgino paimti ją už rankos, bet ji instinktyviai užsidengė burną delnu. Jis priėjo arčiau ir užuodė vyno kvapą. Staiga jam paaiškėjo baisi tiesa. Ir per trumpą akimirką, kai moteris traukėsi atatupsta, paleidusi iš rankų akmenėlius, kuriais žaidė, jis pasijuto lygiai taip pat, kaip jautėsi jinai tą dieną, kai gavo jo laišką su neigiamu atsakymu: jam atrodė, kad jis krenta nuo uolos stačiai į bedugnę ir ištykšta gabalais, atsitrenkęs į aštrius akmenis...

       Vertė A. Vaišnoras
       Versta iš: „Romanzi e novele“, vol. 1-2, 1941-1945

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt