Sergej Kozlov

„Jožik v tumane” ir kiti

– Ežiuk, ar tu kada nors klauseisi tylos?

– Klausiausi.

– Ir kaip?

– Ogi nieko. Tylu.

– O aš mėgstu, kai tyloje kas nors juda.

– Pasakyk, kas, - paprašė Ežiukas.

–       Na pavyzdžiui, griaustinis, – pasakė Meškiukas.

Mes ateisim ir kvėpuosim

Štai jau keletą dienų nepasirodė saulė. Miškas dunksojo tuščias ir tylus. Netgi varnos neskraidė, – štai koks buvo tuščias miškas.

– Na viskas, ruoškis žiemai, - pasakė Meškiukas.

– O kur paukščiai? – paklausė Ežiukas.

– Ruošiasi. Šiltina lizdus.

– O kur Voveraitė?

– Uoksą sausais pūkais kloja.

– O Kiškis?

– Sėdi urve, kvėpuoja. Nori prisikvėpuoti visai žiemai.

– Na ir kvailas, - nusišypsojo Ežiukas.

– Aš jam sakiau: neatėjus žiemai, neprisikvėpuosi.

– O jis?

– Prikvėpuosiu, sako. Kvėpuosiu ir kvėpuosiu.

– Eime pas jį, galbūt kuo nors ir padėsim.

Ir jie patraukė pas Kiškį.

Kiškio urvas slypėjo trečioje kalno pusėje. Iš vienos pusės – Ežiuko namas, iš kitos – Meškiuko namas, o iš trečios – Kiškio urvas.

– Štai, – pasakė Meškiukas. – Čia. Ei, Kiški! – sušuko jis.

– A, – dusliai atsklido iš urvo.

– Ką tu ten darai? – paklausė Ežiukas.

– Kvėpuoju.

– Daug prikvėpavai?

– Dar ne. Vos įpusėjau.

– Nori, mes pakvėpuosim iš viršaus? – paklausė Meškiukas.

– Nieko neišeis, – pasigirdo iš urvo. – Namo durys uždarytos.

– O tu pradaryk plyšelį, – pasakė Ežiukas.

– Atverk truputį duris, o mes kvėpuosim, – pasakė Meškiukas.

– Bu–bu–bu, – atsklido iš urvo.

– Ką?

– Tuojau, – pasakė Kiškis. – Na kvėpuokit.

Ežiukas su Meškiuku atsigulė ir, suglaudę galvas, pradėjo kvėpuoti.

– Cha!.. Cha!.. – kvėpavo Ežiukas.

– Cha–a!.. Cha–a!.. – kvėpavo Meškiukas.

– Na kaip? – sušuko Ežiukas.

– Šiltėja, – pasakė Kiškis. – Kvėpuokit.

– O dabar? – po minutės paklausė Meškiukas.

– Nėra kuo kvėpuoti, – pasakė Kiškis.

– Ateik pas mus! – sušuko Ežiukas.

– Uždaryk duris ir išlįsk!

Kiškis užtrenkė duris ir išlindo laukan.

– Na kaip?

– Kaip pirtyje, – pasakė Kiškis.

– Na matai, trise juk geriau, – pasakė Meškiukas.

– Dabar mes visą žiemą ateisim pas tave ir kvėpuosim, – pasakė Ežiukas.

– O jei sušalsi, ateik pas mane, – pasakė Meškiukas.

– Arba pas mane, – pasakė Ežiukas.

– Dėkoju, – pasakė Kiškis. – Aš būtinai ateisiu. Tik jūs pas mane neikite, gerai?

– Kodėl gi?..

– Pėdsakai, – pasakė Kiškis. –  Pripėduosite, o tada mane būtinai kas nors suės.

vertė Darius Pocevičius

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt