Sergej Kozlov

„Jožik v tumane” ir kiti

– Ežiuk, ar tu kada nors klauseisi tylos?

– Klausiausi.

– Ir kaip?

– Ogi nieko. Tylu.

– O aš mėgstu, kai tyloje kas nors juda.

– Pasakyk, kas, - paprašė Ežiukas.

–       Na pavyzdžiui, griaustinis, – pasakė Meškiukas.

Voveraitė

Tai buvo nepaprasta rudens diena! Buvo tiek daug žydrumos, tiek liepsnojančių lapų, tiek saulės, jog vakarop Meškiukas apsiverkė.

– Ko gi tu? – paklausė Ežiukas.

– Nežinau, – pasakė Meškiukas. – Verkti norisi.

– Pažiūrėk, gi...

– Aš mačiau, – pasakė Meškiukas. –  Todėl ir verkiu.

– Ko gi čia verkti? Džiaugtis reikia, – pasakė Ežiukas.

– Aš iš džiaugsmo verkiu, – pasakė Meškiukas.

– Argi iš džiaugsmo verkiama?

– Dar ir kaip! – ir Meškiukas pradėjo raudoti.

– Nusiramink, ko tu! – Ežiukas letenėle paglostė Meškiuką. – Rytoj vėl švies saulė, vėl plevens lapai ir skris žiemoti paukščiai.

– Išskris, – sukūkčiojo Meškiukas ir apsiašarojo dar smarkiau.

– Bet jie parskris, – pasakė Ežiukas. – Jie sugrįš. Baigsis žiema, ištirps sniegas, ir jie sugrįš.

– Žiema, –  Meškiukas karčiai verkė ir krūpčiojo.

– Na taip, žiema. Bet ji baigsis, ir viskas prasidės iš naujo.

– Nenoriu! Nenoriu, girdi!

– Ko gi tu nenori?

– Kad viskas praeitų ir išlėktų! – sušuko Meškiukas.

– Tai juk neilgam, – pasakė Ežiukas. – Tu gi pats žinai. O kaip gražu žiemą!

– Žiemą aš irgi verksiu.

– Žiemą? Bet kodėl?

– Man bus jos gaila, –  ir Meškiukas pradėjo taip verkti, jog Ežiukas suprato: žodžiais čia nebepadėsi.

– Bėkim! –  sušuko jis.

– Kur? –  užverktas akis pakėlė Meškiukas.

– Bėkim, sakau! – Ežiukas stvėrė Meškiuką už letenos ir nutempė į mišką.

– Kur tu mane tempi?

Jie prabėgo seną nulaužtą beržą, supuvusiu tilteliu perėjo per upelį, pralindo po nupjauta drebule ir, vingiuodami tarp sutręšusių kelmų, pakilo į kalną.

– Žiūrėk! – pasakė Ežiukas ir parodė Meškiukui čia augančią voveraitę.

Mažas aukso spalvos grybukas sulenktais keliais tupėjo prietemoje ant samanų.

– Matai? – pasakė Ežiukas. – Jis neturi nei tėtės, nei mamos, nei Ežiuko, nei Meškiuko, jis visiškai vienas, tačiau neverkia.

vertė Darius Pocevičius

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt