Félix Pita Rodríguez

       NELENGVA PRATINTIS MIRTI

       „Nebeleisk jam vaistų, – sako gydytojas. – Nebereikia. Dar valanda kita, ir bus baigta.“
       Žiūri į mane, bet jaučiu, kad nemato. Šią akimirką jo mintys neturi nieko bendra su žvilgsniu. Jis nusisuka ir eina šalin, kažką murmėdamas. Išgirstu lyg vėjo šuoro atblokštus žodžius: ,,Nutęsti agoniją.“ Numanau, kad jis nusistatęs prieš tą pratęsimą. Galėčiau suprasti, jog gydytojas kalba apie mano agoniją, ne apie savo. Apie mano mirtį, ne apie savo. Tačiau nei noriu, nei galiu ką galvoti. Vakar, saulėlydžiu, paprašęs slaugę gerti, suvokiau, jog many belikęs tik tas vienas žodis – „vanduo“. Vienintelis iš tų, kuriuos žmogus atsineša galvoje gimdamas ir pamažėl iššvaisto gyvendamas. Kiti, tie, kurie praverčia svajojant, stengiantis ką nors paaiškinti ir kurie, tiesą pasakius, lyg ir nėra žodžiai, regis, palieka kūną drauge su siela. O gal ir ne.
       „Ko nors reikia?“
       Tai slaugė palinksta prie lovos, prisikiša prie mano lūpų, lyg iš jų galėtų išsprūsti koks atsakymas. Pro primerktus vokus matau jos pilkas akis, dideles, nuvargusias. Nušluosto man prakaitą nuo kaktos ir pasitraukia truputį, bet akių nenuleidžia. Ką gi ji nori pamatyti? Nežinia iš kur dingteli prisiminimas. Jau kelios dienos taip lanko mane prisiminimai. Staiga nušvinta vaizdai be kokių minčių ar žodžių. Matau merdint tėvą, jo galvą it geltoną akmenį ant priegalvio. Ir matau save vaiką, stovintį kojūgaly ir žiūrintį į jį. Žinau, kad miršta, užtat ir noriu pamatyti jo mirtį. Bet nepamatau nieko – jis nebegyvas. Prisiminimas ūmai išsisklaido, nuklydęs į pilkas akis, dideles, nuvargusias. Tai sesutė rankioja nuo staliuko nereikalingus vaistų buteliukus ir žiūri į mane. Suprantu. Nori pamatyti mano mirtį. Tačiau nepamatys, nors šią valandėlę žiūri išplėtusi akis. Nepamatys nieko. Netrukus susizgribs, jog aš nebegyvas, ir paliks nieko nepamačiusi. Matau ją einant šalin taku tarp dviejų eilių lovų. Gražu. Kai patekau čionai prieš mėnesį, į šią vargšų ligoninės palatą, man patiko žiūrėti, kaip ji vaikšto taku tarp dviejų eilių lovų. Jos judesiai rodės man tokie švelnūs, tokie grakštūs, lyg ji plaukte plauktų, nesiekdama kojomis grindų. O dabar priešingai – matau ją vos slenkant link durų į koridorių. Žengia sunkiai, lyg sverbte skverbiasi kiaurai storą sieną. Ir tuomet man stoja prieš akis Markas.
       Markas, merdintis po medžiu, netoli geležinkelio sankasos, vidury gryno lauko. Kaip ir tuomet, mane slegia nyki, drumzlina, priešiška rytmečio šviesa. Buvome sutarę įšokti į prekinį traukinį, bet Markas apsižioplino, ir, vagonų ratams bildant, išgirdau riksmą. Išpuoliau atgal ir, šleptelėjęs ant sankasos, pajutau, kaip į užpakalį įstrigo didokas akmenukas. Buvau besusijuokiąs, bet už dešimties žingsnių pamačiau Marką. Tik pamačiau iki pusiau šlaunų, nes kojos su sunkiais suplyšusiais batais gulėjo tarp bėgių.
       Nuvilkau jį vargais negalais iki artimiausio medžio. „Apsižioplinau, – tarė. – Nelaiku šokau. Matyt, būsiu susimušęs kojas, o skauda pasiutiškai.“
       Taip ir pasakė. Pasakė, kad skauda kojas, o tos gulėjo per dvidešimtį žingsnių tarp bėgių, apautos sunkiais batais.
       „Man taip lengva, – tarė paskui. – Šokčiau dabar, kaip kažin ką nenusprūsčiau nuo to prakeikto vagono.“
       Taip jis pasakė, ir aš, priešingai, – pasijutau lyg pritrėkštas prie žemės ant pečių užgriuvusio dangaus.
       Markas dingsta. Nebematau sankasos, medžio, bėgių, priešiškos rytmečio šviesos, matau sesutę einant prie lovos iš kitos pusės. Dabar aš esu Marko vietoj. Man taip pat lengva, kaip ir jam. Ir man būtų vieni niekai įšokti į patį greičiausią traukinį, dumiantį visu spartumu šios žemės bėgiais. Užtat turbūt ir nebematau sesutės taip, kaip mačiau prieš valandėlę. Aš esu Marko vietoj, o ji – mano, lyg pritrėkšta prie žemės ant pečių užgriuvusio dangaus.
       Sesutė nueina, ir tuomet matau koją, didelę, gelsvą, nejudrią, it neregėtą saulėgrąžą, dygstant iš susirūkšlojusios paklodės. Guliu nežinia kiek laiko, kol pagaliau susivokiu, jog tai mano koja, viena iš tų dviejų kojų, kurios nešiojo mane žeme daugiau nei keturiasdešimt metų. Netikėtai pasaulis tarsi atitolsta, palieka tik toji nejudri gėlė, pavergusi visą mano dėmesį. Žinau, jog niekada nesu taip įdėmiai į ką nors žiūrėjęs. Stengiuosi bent šį tą suprasti, ir tos pastangos verpetu sukasi mano galvoje. Bet štai gaunu atsakymą, kurį mintis duoda vienu vieninteliu žodžiu, panašiu į nudžiūvusią šaką, – svetima. Moteris, kalvos aplink gimtąjį kaimą, draugo balsas, gėlė – visa tai buvo man be galo artima. Tačiau ši koja, ši ranka, it pasibaisėtinas voras prigludusi prie paklodės, veidas, kurio nematau, tik jaučiu, buvo tarytum naktiniai svečiai, šmėstelėję tamsoje, neregėti svetimšaliai.
       Bandau lyg ir atsigriebti, krustelėti ją. Bergždžiai stengiuosi įgyti galią, įgauti ją vietoj jėgų, kurios mane apleido. Tačiau pamėkliška neregėta saulėgrąža meta man iššūkį savo kraupiu nejudrumu. Jei krustelėčiau ją bent milimetrą, įveikčiau, pergalėčiau tą neprašytą svečią. Bet man trūksta jėgų. Didelė, geltona, nejudri ji kaip niekad atrodo man svetima. Matau, kaip ji mažėja, darosi gležnesnė, liaunesnė. Iš aiškaus ūko išnyra motinos rankos. Glosto mano kojytes, smulkutes, baltutėlaites, dar linkstančias nuo kūno svorio. Matau spinduliuojant motinos akis, matau jas šviečiant meile, kai ji švelniai liečia mano kojas. Pagalvoju, jog dar niekada nebuvau regėjęs šio tolimo vaikystės vaizdo. Ir girdžiu jau užmirštą jos balsą, graudulingą jo tembrą, virpantį iš meilės: „Tokios gražutės, tokios dailios ir švelnios, o juk ir jų neaplenks mirtis!“ Pasigirsta kitas balsas, tik atmintis neišsaugojo veido: „Ką čia šneki. Visada tau mirtis galvoj. Palauk, dar nemaža metų prabėgs, kol tokia mintis jam ateis į galvą.“ Ir vėl girdžiu motinos balsą: „Nesakyk. Jau pratinasi mirti. Jau pratinasi.“
       Nepaguodžiama užuojauta vis glosto ir glosto sunkiomis rankomis baltutėlaites kojytes. Prisikiša nepažįstamas veidas. Spokso kurį laiką. Galiausiai susivokiu: juk jis ne iš praeities. Į mane žiūri prakaulaus, sielvartingo veido ligonis iš tos pačios palatos, senukas prekeivis, pakliuvęs čionai po to, kai paskutinįsyk pralaimėjo kovą dėl būvio. Žiūri į mane išblukusiomis, veik bespalvėmis akimis. Ir staiga suprantu: tokiu pat žvilgsniu žiūrėjo sesutė. Ir jis nori surasti mirties žymę mano veide. Pagalvoju, kad jam, atsidūrusiam prie mirties slenksčio, saldu matyti mirštant kitus. Tačiau netrukus susivokiu klydęs. Matau jį einant į palatos galą. Matau sustojant priešais nedidelį veidrodį, pakabintą ant vinies. Jis žiūri. Žiūri su skausmingu dėmesiu. Ir aš suprantu, jog tai baimė. Vienintelė, su jokia kita nepalyginama baimė: baimė mirti. Jis lygina savo veidą su manuoju, nori pamatyti, ar jie bent kiek panašūs, ar koks ženklas nesako, kad ir jo veido raukšlėse slypi įgludusi neprašyta viešnia – mirtis. Vėl pasigirstą motinos balsas, tik šįsyk nematau nei jos rankų, nei veido. Ji kartoja: „Jau pratinasi mirti. Jau pratinasi.“ Vadinasi, pagalvoju, senukas prekeivis dar neįsipratino. Nelengva pratintis mirti! Pratinos visą gyvenimą, septyniasdešimt, o gal ir aštuoniasdešimt metų, ir dar neįsipratino. Dar bijo. Nelengva pratintis mirti!
       Kitaip dabar lanko mane prisiminimai. Pasirodo be kokių minčių ar žodžių. Matau langutį. Jis atviras, ir vidun žvelgia žydinti obels šaka. Kambarin smelkiasi šviesa, irgi jau užmiršta. Ir savitas kvapas. Tas kvapas vilioja mane tolyn, tolyn. Prisimenu. Tai mokyklos langas, tas, kuris buvo prie mokytojos staliuko ir nedavė man ramybės, nes pro jį klasėn žvelgė šaka. Bijojau jos. Buvau tikras, jog tai slaptas ženklas milijonų milijonams priešiškų šakų smurtingai užpulti mus, užklupti iš netyčių kurią dieną, kai rašysime be niekur nieko, susėdę savo suoluose.
       Kvapas, atplūdęs iš nykios metų gūdumos, šiurpina mane nelyginant kraupus, pernelyg tikroviškas sapnas. Sėdžiu savo suole ir rašau. Rašinys apie visagalį karalių, kuris gyveno kartą vienoje karalystėje ir kurio akys, degančios it žarijos, grėsmingai žvelgia į mane iš knygos lapo. Stropiai aprašinėju, kokius žygdarbius atliko tas karalius, kurio vardas nesiduoda mano atminties pagaunamas. Rašau ir akies kampeliu žvilgčioju į tą įsibrovėlę šaką, lipšniai besikuždančią su vėju. Ir tuomet išgirstu balsus, atsklindančius iš paskutinių suolų. Kalba apie Delfino seserį. Bandau prisiminti jos vardą, bet niekaip neprisimenu. Galiausiai susitaikau su mintimi, kad ji man žinoma tik per brolį: Delfino sesuo. Tačiau menu ją tvirtai ir aiškiau. Kvepėjo ji man kitaip negu visos merginos, ir slėpiningai pūpsojo jos liemenėlė. Ir šypsojosi ji saviškai. Buvo kitokia negu visos, ir turbūt dėl to jos taip varžydavausi. Suoluose užpakaly manęs tylutėliai pinasi du balsai, virpa atsivėrusios nežinomybės ir šiurpaus nuodėmės saldumo sujaudinti. „Plika maudėsi upėje.““ – „Eik jau!“ – ,,Žodis! Pats mačiau. O krūtys kokios baltos! Putli visa, apvalutė.“ – „Mano sesuo visai kitokia, o ir krūtinė jos kaip mano. Mačiau.“ – „Aišku, juk tavo sesuo dar maža. O ši jau moteris. Jei būtum matęs...“
       Prisimenu, kaip tąsyk virpėjau iš naujos, dar niekada nepatirtos baimės, vylingai įsmeigęs neveizdžias akis į karžygio karaliaus paveikslą atskleistoje knygoje. Pamažėl atsiveria man šventa paslaptis. Baikščiai pinasi du balsai. Menkai tesuprantu šiurpią jos prasmę, bet klausausi be žado. Kažkas miršta manyje tą valandėlę, nežinau kas, tik iš patrakusiai tvaksinčios širdies jaučiu, jog kažko nebelieka. Kažko nebelieka, ir žydinti obels šaka kartu praranda savo siaubingą valdžią, o atviras langas – magišką galią. Tyrumo, vaikystės, nežinau. Vėl girdžiu motinos balsą, kuriam pritaria duslus murmėjimas vargšų ligoninės palatoje: „Jau pratinasi mirti. Jau pratinasi.“
       „Miršta.“
       Tai sako sesutė. Pro sumerktus vokus, pro mažytį plyšelį matau ją stovint lovos kojūgaly, žiūrint į mane su begaliniu dėmesiu. Šalia jos matau senuką prekeivį.
       „Tikrai?“
       Išblukusios, veik bespalvės akys sminga į mane lyg peiliai. Dar sykį nori pamatyti mano mirtį. „Ateis ir jo valanda, o jisai bus dar neįsipratinęs“, pagalvoju. Noriu įkvėpti jam pasitikėjimo savimi, drąsos baimei įveikti. Jei pamatytų, kaip mirštu aš, jam atsivertų akys, ir jis būtų įsipratinęs mirti. Bet žinau, jog tai neįmanoma. Ir sesutę, ir senuką užstoja dideliausia galva, it geltonas akmuo gulinti ant priegalvio. Ramiai, nesiblaškydamas miršta mano tėvas. Stoviu šalia be jokios baimės, be susijaudinimo, gniauždamas kvapą iš kraupaus smalsumo: tuojau pasimirs, ir žiūriu, kada pamatysiu tą nepakartojamą veidą, visai praradusį gailestį. Bet štai jis jau nebegyvas, o aš nieko nepamačiau. Nepamatys nė senukas prekeivis, kai ji įžengs į mane, nežinia kaip apims mano kūną, primes jam savo nesuvokiamą valią.
       Veidas, lyg iškirstas iš geltono akmens, atgyja. Atsiveria ir šypso juodos akys, mano tvirtybės šaltiniai. Matau juodą eilutę, baltus marškinius, skambius žvilgančius batus. Kieme žydi apelsinmedis, ir oras pilnas jo kaitraus aromato. Visa pasaulio jėga glūdi stambioje apžėlusioje rankoje melsvomis išpampusiomis venomis, kuri gula man ant galvos ir švelniai draiko plaukus.
       „Per daug nori, – sako man tėvas, – per daug nori. Nėra ko gilintis į viską. Matai, kaip atrodo, ir gerai. Gilinsies – atrasi mirtį.“ Nesuprantu, ką jis turi galvoje, bet tai ir nesvarbu: mano širdis jam atvira, ir jis žengia vidun savo žodžiais, tvirtu balsu. Juk tai kalba mano vienatinis dievas, gyvas taurumo pavyzdys, koks būsiu kada nors, jei sieksiu didybės, heroizmo. Mano motina – tai kas kita, tai prieglauda, ramybė, aromatas tarp saugių sienų. O jis – tai pasaulis, karas, visos pergalės: vyras.
       Noriu žengti jo pėdomis, vilkėti jo dėvėtus drabužius, nešioti jo kasdienę skrybėlę. Geidžiu kalbėti jo balsu, žiūrėti jo tvirto žvilgsniu, laikytis taip pat ramiai kaip jis. Visas jo širdies nerimas įsikūnijo manyje, persidavė į mano kraują lyg nežemiškas sapnas. Jis – absoliutus dievas, skaisti žvaigždė, akinanti savo neprilygstama šviesybe. Niekas nepranoksta gražumu mano tėvo. Niekas.
       Dvilinkas paklodės kraštas slegia man krūtinę, degina it ugnis, ir mano rankos pačios savaime traukia jį šalin. Tėvo paveikslą nubaido kitas balsas, nepažįstamas.
       „Kodėl jis blaškosi? Jam karšta?“
       „Jis nieko nejaučia. Tie judesiai nebevalingi. Nors jis blaškosi ir tarytum kamuojasi, iš tikrųjų nebesikamuoja. Jis merdi.“
       Ar teisybę sako tas balsas? Niekas nepasikeitė manyje, jei turima galvoje gyvybė: mano suvokimo ribos tebėra tokios pat kaip ir anksčiau. Jau daugiau nei keturiasdešimt metų jaučiu savyje gyvenant slėpiningą esybę, kuri žiūri mano akimis, klausosi mano ausimis. Ir niekada nesikeičia. Merdžiu aš ar ne, jei mano suvokimas nepasikeitęs? Nežinau. Jei kūnas ir pradėjo irti, ana esybė tebėra tokia pat, jaučiu ją džiugiai plazdant savyje, kaip paprastai. Kas atsitiks, kai mano kūnas galutinai suirs ir nebegalės suteikti jai prieglobsčio? Veikiausiai mirtis iš tikrųjų įžengė į mane nejučia, iš netyčių, nes kad ir kaip žiūriu į senuką, stovintį kojūgalyje, matau jį lyg pro dūmus. Mano akys, tas vaiskus krištolas, tas, nepaprastas mechanizmas, kurio dėka mačiau pasaulį su visais jo kontūrais ir visomis spalvomis, regis, pamažėl netenka savo pažiūrėti amžinos galios.
       „Saulės amžiaus dar niekas nenugyveno, pats žinai.“
       Tai vėl tėvo balsas. Ir matau neįprastai liūdnas jo akis. Įsiterpia nuo skausmo pasenęs motinos veidas. Girdžiu neatpažįstamai sopulingą jos balsą.
       „Niekada nebūčiau to prašiusi. Bet gyvenam juk šitiek metų, o ką tu man, be skausmo, esi davęs? Ta moteris būtų man nė motais, jei anksčiau nebūtų buvę kitų. O juk tikėjau, jog pagaliau atėjai į protą. Kodėl gi vaikai turi dėl tavęs kęsti vargus ir nepriteklius? Ir džiaugsmą, ir duoną vogė iš jų anos moterys. O aš vis slėpiau, melavau, apgaudinėjau – nenorėjau, kad matytų, koks tu esi iš tikrųjų.“
       Ši tokia tolima akimirka užgriūva mane savo siaubingu svoriu. Girdžiu keistus, svetimus balsus, tuos pačius, kuriuos girdžiu nuo tos dienos, kai mano klausa išmoko skirti garsus. Tarytum kas pila gerklėn drungną, šlykštų, glitų vandenį. Nieko nesuprantu. Juk tas žmogus – mano tėvas, mano vienatinis dievas, gyvas pavyzdys. Mane apsiaučia citrinmedžio žiedų kvapas, nupurto mirties šiurpu ir purtys visada, kai tik jį užuosiu. Pro pravirą langą matau juodu prie virtuvės slenksčio, po svyrančiais vynuogienojais. Noriu eiti šalin, nebeklausyti, bet negaliu.
       „Ką, argi nesupranti, kiek melavau, kad jie matytų tave ne tokį, koks esi? Metų metus prieš savo valią grūmiausi, kad jie nepamatytų, koks tu apgavikas, koks savanaudis. Daugiau nebevalioju.“
       Tik tada, kai ant rankų, mėšlungiškai įsikibusių į palangę, nutyška ašaros, susigriebiu, jog verkiu. Jaučiu tą patį, ką jaučiau aną pavakarę sode po medžiu, persivalgęs žalių vaisių: bjauriai tąsė, lyg būčiau turėjęs skrandyje akmenį, nežmoniškai norėjosi išvemti tą akmenį, bet nieko negalėjau padaryti. Vėl suskamba sielvartingas motinos balsas ir drauge dvelkteli citrinmedžio žiedų ir mirties kvapas.
       „Jau pratinasi mirti. Jau pratinasi.“
       Oru praplaukia blausus, miglotas šešėlis. Stengiuosi sutapatinti jį su kuo nors atmintyje, bet jis pasisuka, kažką pasako, ir aš suprantu, jog tai vargšų ligoninės gydytojas eina per palatą, apžiūrinėdamas ligonius.
       „Jiems reikia meilės ir priežiūros“, – girdžiu.
       Meilės.
       „Mylėsiu tave visada, visada: būsiu tau ištikima visą gyvenimą...“
       Balsas žemas, aistringas. Matau putnias, dailiai apibrėžtas lūpas judant iš lėto, kartojant: „Visada, visą gyvenimą, prisiekiu.“ Tai Sabina. Kaip paprastai, kai grįžteliu pasižiūrėti atgal į drauge nugyventus metus, visų pirma pamatau jos kūną... Visi sekiojo ją akimis. Virpėdavo, vilnydavo, banguodavo visa, vos krustelėjusi iš vietos. „Tu – įsikūnijęs gyvenimas“, – sakau. O ji: „Užtat kad mane myli.“
       Jos kūnas, miglotas pasaulio atvaizdas, brutalus šuolis į gyvenimą. Tik turėdamas jį savo galioje, jaučiau tvirtą pagrindą po kojomis. Svaigi banga, sugriebusi mane, suakmenėjo, virto uola. Ji buvo svaigulys ir ramybė. Sabina.
       Iš lėto rodosi kampuotas veidas, vienas po kito atkakliai randasi valdingi bruožai. Suprantu, jog aš, sutelkęs valios likučius, stengiuosi užkirsti jam kelią. Tai jis. Šypso, padėjęs ranką ant Sabinos pečių, o ji žiūri į jį, nuleidusi akis, apsalusias nuo geismo, prasižiojusi.
       „Aš tave mylių. Man reikia tokio vyro kaip tu. Aš tave myliu.“
       Vėl girdžiu, kaip ji juokiasi, juokiasi žemu balsu, nuo geismo nuleidusi akis ir prasižiojusi. Lorenso rankos didėja, leidžiasi Sabinos krūtimis, liemeniu, klubais. Einu koridorium, bėgu šalin. Ir vėl tas akmuo skrandyje, mane siaubingai tąso. Lorensas.
       Mokykloje sėdėjome viename suole, paupyje prisiekėme amžiną draugystę, kryžmai sunėrę rankas, sustoję vidury rato, peiliu nubrėžto drėgname pakrantės smėlyje. Drauge surūkėme pirmą cigaretę, kosėdami ir juokdamies. Dabar jis glamonėjo Sabiną, ir mano širdyje, rodos, susikabinusios vaitojo dvi mirtys. Vėl matau mažutėles kojytes, jaučiu, kaip jas glosto motina. Girdžiu liūdną tolimą balsą: „Jau pratinasi mirti. Jau pratinasi.“
       Vos įžiūriu tą prakaulų veidą, žvelgiantį į mane su šiurpia atida. Nesiaiškinu, kieno jis. Tik tada, kai sesutė prikiša savo veidą ir prabyla pusbalsiu, suprantu – tai senukas prekeivis vis dar nori pamatyti, kaip ateis, įžengs į mane mirtis. Sabina nutolsta, o Lorensas pradingsta tirštame rūke. Geltona, nejudri mano koja stypso lyg neregėta saulėgrąža, išdygusi iš susirūkšlojusios paklodės. Grįžtu atgal į vargšų ligoninę, į savo gulimą tikrovę. Ar ilgam? Nežinia. Laikas jau nebebėga, nebeteka kaip vanduo, sustojo. Telkšo it negyvas ežeras.
       „Kovėmės traukdamiesi prie ežero. Nebeturėjome kur dėtis. Mūsiškiai krito kaip musės. Iš visų pusių šaudė priešo kulkosvaidžiai.“ Tai kalba sūnus, sėdėdamas mūsų sename name po svyrančiais vynuogienojais. Karas dar riaumojo it pabaisa už kalnų, bet sūnui jis buvo jau pasibaigęs.
       „Gal pridegsi man cigaretę? Kaire dar neišmokau prisidegti.“
       Žiūriu į jį, ir širdį gniaužia gailestis, kai akys nukrypsta į tuščią švarko rankovę. Ranką nusinešė sviedinys, nurėžęs ją per petį. Kita skeveldra pramušė kiaušą, ir jo galva apvyturiuota tvarsčiais. Tačiau skaudu man žiūrėti ne į tvarsčius, o į akis, į tas gerai pažįstamas vaiskias akis, kurios dabar degė žiauria ugnimi. Matau, kaip dreba mano ranka su degtuku, ir vėl matau jo blyškias lūpas ir dūmus, einančius iš burnos.
       „Turbūt tau buvo nelengva. Pameni, kaip įniršęs sumušei klasės draugą už tai, kad jis gaudė ir kankino driežus? Negalėjai pakęsti, kad kas kamuotų gyvūnėlius. Pameni?“ Girdžiu savo balsą, virpantį iš susijaudinimo.
       „Ką turi galvoje? Nesuprantu. Kas nelengva?“
       Įdėmiai žiūri į mane, ir matau iš akių, jog stengiasi prisiminti tai, apie ką jam kalbėjau.
       „Nelengva žudyti savo artimus. Laikyti rankose ginklą, šaudyti ir matyti, kaip priešais tave krinta žmogus.“
       „Ak, šit ką!“
       Jis nusišypso, ir aš krūpteliu, nes įmenu, ką jis galvoja, įmenu netgi žodžius, kuriuos jis ištars.
       „Žudyti nesunku, tėve. Žmonės kartais prisigalvoja visokių kvailysčių, kaip štai tu dabar. Pamažu pripranti, o tuomet jau žudai, sakytum medžioji. Net smagu būna, kai neprašauni pro šalį.“
       Sako jis šypsodamas, o aš žiūriu į jį baisėdamasis. Juk visai neseniai, vos prieš keletą metų, jis dar sėdėdavo man ant kelių. Juk visada šypsodavo, atrodydavo be galo švelnus ir jautrus. Dabar man aišku, kodėl jo akys taip keistai dega žiauria ugnimi. Tai šit kas! Jam išplėšė kažką iš krūtinės ir mainais įkišo kitką, negirdėtą žvėriškumą, užtat jam ir smagu, kai neprašauna pro šalį.
       Paveikslas dingsta, bet anos dienos siaubas lieka, tebetvyro viršum vargšų ligoninės lovos, siaučia mane, virsta slogučiu. Lyg šiaurus žiemys siūbteli motinos balsas: „Jau pratinasi mirti. Jau pratinasi.“
       „In articulo mortis“, – girdžiu šalimais. Lyg pro dūmus matau juodą šešėlį ir spėju: atėjo kunigas ir kalba su sesute.
       „Galvok apie dievą“, – girdžiu.
       Kuriems galams? Draskomės kaip vilkai. O gailestis? Mirštam žudydami. Gyvenam žudydami. Mirštam gyvendami.
       „Mirties valandą galvok apie dievą.“
       Omnia vulnera, ultima necat. Daugelis žeidžia, paskutinė žudo. Tai va. Nelengva gyventi vienatvėje. Sunkios, begalinės pratybos. Pamažėl, po truputį, negailestingai. Ne išsyk įgyjamos žinios. Pamažėl, po truputį, negailestingai.
       „Galvok apie dievą. Duodu tau išrišimą.“
       Kuriems galams?
       Omnia vulnera. Viena mirtis po kitos. Begalinės pratybos. Nelengva pratintis mirti!

       Vertė Valdas Petrauskas
       Versta iš: „Prosa“ 1963

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt