Günter Grass

       MANO ŽALIOJI PIEVA

       Mano pieva nedidelė. Žvelgiant nuo kėdės, ji truputėlį kyla į kairę ir ten susilieja su keleto riešutmedžių šešėliais. Kėdė, mano kėdė, paprastų paprasčiausia. Vargu tokia patenkintų modernių baldų gerbėją. Pernelyg jau ji nepatogi, verčianti mąstyti, visu neramiu ketvertu savo kojų ji primena eržilą ir skatina ištrūkti. Nepaisant to, stebėdamas pievą, ant šios kėdės aš prasėdžiu dalį dienos.
       Ispanijoje aš mačiau aikštę. Ir toji aikštė, kaip ir mano pieva, žvelgiant nuo kėdės, trupučiuką kilo į kairę. Ta aikštė buvo netoliese mano pensiono, tiesiog ji plytėjo tarp uosto ir pensiono. Dažnai ten sėdėdavau. Aišku, ne dėl tų spalvų, mirguliuojančių uosto krantinėje visai prie pat dangaus, ir ne dėl trijų dideliausių anglių kalnų čia įsitaisydavau. Galbūt kažkuo čia buvo dėta loterijos bilietų pardavėja, jos balse užgirsdavai kančios kupinus virpesius, aiškiausiai ataidinčius nuo aikštės. O galbūt aš tenai sėdėdavau vien dėl to, kad ir šitoji kėdė buvo paprasta ir niekuom nesiskyrė nuo maniškės namų kėdės. Kai štai dabar aš sakau, jog ten buvo karšta, tai, kad geriau perteikčiau tą karštį, ko gero, privalau pasakyti, kad Denijoje¹ vidury dienos aš mačiau žmogų, kuris iš paprasčiausio pneumatinio šautuvo pylė į saulę. Tai mat kaip ten buvo karšta, ir dažnai turėdavau galvoti apie savo pievą ir apie savo draugą, kuris žinodamas, kaip aš kankinuosi, pavakariais retsykiais užsukdavo ir patarinėdavo: „Nagi, imk ir išsikask nedidelį puikų fontanėlį, tuomet turėsi viską, ko trokšti ir liausies sukęs galvą“. Žinoma, vien gero norėdamas, taip patarinėdavo mano draugas. Ne, aš nenorėjau fontano, tikrai nenorėjau, ne. Kaip ilgai ir kaip veltui aš čia laukiau ir laukiau, kad žalmė sykį atslūgtų, kad paplūstų potvynis, kad žuvis, vienui vienintelė, galbūt auksinė žuvis, plaukiotų tarp pievos saulučių. Tuomet mano draugas patarė man pakeliauti; aš atsikalbinėjau, kad svetur prastai jaučiuosi, bet jis neatlyžo, privilko man prospektų ir kelionės vadovų – pradėjo aiškinti: čia esą pigiau, o ten draugingesni žmonės. Galiausiai sutikau vykti Ispanijon, tiesą sakant, vien dėl to, kad kažkuris prospektas atrodė tikrai gražus, o jame buvo spalvinga žuvis.
       Daugiau nei prieš šešerius metus aš nutraukiau savo studijas, atsisėdau savo pievoje ir laukiau. Pasirodydavo tik geltonsnapiai juodieji strazdai, jie vieni. Ispanijoje man nereikėjo laukti, bent jau ilgai nereikėjo. Kiekvieną popietę prie aikštės, šalia dangų remiančių anglių kalnų, į uostą pukšėdavo valtys. Vos tik kaitra prarydavo paskutinį motorą, per krantinę, per akmenis paplūsdavo krabai ir langustai, ir dar maži krabiukai – visa daugiakojė gliti mėsa. Jie krisdavo, palikdami šlapius pėdsakus aikštėse, šnarėjo čia savo žnyplėm ir nareliais, nuo jų išlinkdavo žibintų stulpai, o ir mano žvilgsnis, kuris vis dėlto valandėlę bandydavo tiesiai atlaikyti šį baisų antplūdį. Ką gi, galvodavau aš, čia juk Ispanija, ir nebenorėdavau daugiau klausytis šitos istorijos. Mano pieva, galvodavau aš, sekmadieniais jie ten, pašonėje, spardo futbolą, aiškiai girdžiu tą sausą garsą, kai kamuolys atsitrenkia į batą. O tie keisti bateliai. Vaikinai perkasi juos, o jie tikrai nepigūs, ir rūpestingai, kone su meile, prižiūri. Tokius batelius derėtų avėti Ispanijoje. Ispanijoje aš būčiau galėjęs avėti tokiais. Apsiavęs jais, būčiau žengęs per aikštę, tiesiog per krabus ir langustus, daug ko būčiau galėjęs išvengti. Esu girdėjęs, kad į šių nepaprastų batelių padus esą suvaryti plieniniai gaubtukai. Tikra palaima būtų buvus eiti ta aikšte tiesiog per krabus, tvirtai pasikliaujant tokiais bateliais. Po savo pievą aš lakstau basas. Ispanijoje aš avėjau lengvais sandalais ir Barselonoje pirktom kelnėmis. Jos buvo pasiūtos iš plonos medžiagos, malonios dėvėti, tik lengvai glamžėsi.
       „Viešpatie, tas vaikas dabar eina per aikštę! – taip aš tuomet sušukau.– Pepita, Pepita!“ Koks lengvutis, tarsi nupieštas vaikas. Ji atsargiai atsigręžė ir draugiškai man pamojo – mes kartu valgydavom pensione – pasilenkė, pakėlė vieną tokį žnyplėtą padarą ir prabilo, teisybę sakant, tiktai man vienam, truputėlį pamokomu balsu: „Ar matai, štai čia yra Jėzus Kristus, kuris davė mums kraują“. Tuomet vaikas praskleidė savo baltą suknutę ir šitą baisingai ginkluotą gyvį užsidėjo ant savo dar labai mažytes krūtinės. „Pepita,– surikau aš,– tavo tėvus tuojau užgrius nelaimė!“ Veltui, medžiaga kaipmat nusidažė, Pepitos suknelė paraudonavo ir vis tamsėjo, vaikas kiek seniokiškai šyptelėjo ir mano pastirusiose akyse numirė. Aš nuėjau bažnyčion ir bandžiau pasinerti į maldą. Tai buvo nelengva. Lauke jau sutemo vakaras, kaimyninio kino teatro „Sol“ ekrane triukšmingai ėjo filmas su peliuku Mikiu. Savo maldą užbaigiau tokiais žodžiais: „Viešpatie, jeigu tu geidi, kad aš sugrįžčiau, padaryk taip, kad po mano pievą plaukiotų žuvis“. Naktį, po antros filmų programos, aš vis dar dejavau: „Pepita, Pepita, vargšai tavo tėvai“. Nieko geresnio negalėjau sugalvoti, tik paimti popieriaus lakštą ir bent truputėlį palaiminti vaiko mirtį.

       Uoste riogso angliai,
       jie juodi, jie vien juodi.
       Pepita, užsivilki baltą suknelę.
       Tavo kūnas naujas.
       Nesišauk musių
       ir pirštų,
       čiupinėjančių laikraščius.
       Beprasmis tavo liežuvėlis.
       Pepita, Pepita, ką reiškia Pepita.
       Uoste riogso angliai,
       danguje užgęsta žuvys,
       jų ašakos – tai gitaros, Pepita.
       Arba mirtis, turistas
       prisėda, nusiima saulės akinius,
       Pepita, jis šaukia, eikšen!
       atnešk man laikraštį,
       kryžiažodį spręsim – Pepita.

       Uoste dunkso druska,
       balta ir apakus.
       Užsivilk savo juodą suknutę, Pepita.

       Na, kadangi dabar aš vėl sėdžiu ant savo kėdės pievos pakrašty, tos eilutės man atrodo visai neblogos. Menu, kaip vienas draugas pakilumo valandėlę man pasakė: „Jei tu gali paimti pieštuką, kad nubrėžtum popieriaus lape apskritimą, o tuomet dar pasakyti – matai, čia saulė, tai įrodo, kad žmogus prilygsta dievams“. Lygiai tas pat ir su šiuo lapu, ir aš skaitau, Pepita, Pepita, koksai beprasmiškas vardas, betgi susiurbęs į save visą kraują. Tačiau manoji pieva žalia. Žaluma kyla truputėlį kairėn, vargina mane. Nieko joje nėra, už ko galėtų kliūti mano žvilgsnis, netgi taško, reiškiančio svarbaus sakinio galą.
       Nuo to laiko, kai aš išgirdau tą ariją, jau galiu įsivaizduoti per pievą einančią diagonalę. Tai buvo ten, toj pačioj vietoj, prie anglių. Tuomet aš buvau užsisakęs kažką vėsaus, baltai žydro, tačiau tai buvo ne pienas. Tiesiog per pačią saulę aikšte ėjo vyras ir taip nelabai garsiai pasakė: „Klausykit, mano pone, dabar aš padainuosiu ariją apie diagonalę, tad prašyčiau jūsų trupučiuko dėmesio“. Taip taręs, jis išmetė dešiniąją koją priekin, visą savo puikumą sukėlė krūtinėn ir dar aukščiau, ir uždainavo. Kai aš dabar, vargindamas kėdę, sėdžiu papievy, menu dalį tos arijos priedainio, kuris skambėjo maždaug taip:

       Šuo loja, botagas šnioja,
       aš knygą užverčiau ir uždariau visas duris.
       O juodoji diagonale.

       Tąsias eiles jis dainavo tenoru. Tik argi tai ką nors sako – „dainavo tenoru“? Ar nebūtų aiškiau aprašyti jo dainavimą kad ir taip: Jo balsas, ištisa virtinė garsų, tarsi brangiausi žuvų žvynai krito ant aikštės. Aš pasikėliau, norėdamas juos susirinkti ir susidėti į savo piniginę, kaip kad kai kuriose vietose su karpių žvynais daroma Naujųjų metų išvakarėse, bet saulė mane nubaudė, atskubėjo kelneris, nors ir nebuvau jo kvietęs, ir tarė: „Pone?“ Taigi aš vėl sėdėjau kaip sėdėjęs. Tenoras baigė, išklausė mano skubių katučių, tuomet patraukė dešiniąją koją atgal ir paskelbė: „Mano pone, jūs girdėjote ariją apie diagonalę, kuri dar vadinama ir „Trijų kabaljerų keliu“. Jau tardamas pirmuosius žodžius, jis atsitraukė atgal, ir trys vyrukai rimtai nutaisytais veidais, sukryžiavę ant krūtinių rankas, baltais marškiniais, žengė skersai aikštę, lėtai, įgudusiu žingsniu, diagonale žengė jie tenlink, kur už uosto sienos rūdijo kerėpla ekskavatorius. Nuo žuvų halės nuskardėjo komanda, iš rūpestingai nutaikytų šautuvų plykstelėjo salvė ir tuos tris kabaljerus patiesė žemėn. Tai štai kas Ispanijoje vadinama diagonale, o jų tenorai savo arijomis geba apdainuoti tokios rūšies diagonales. Kai aš sakau „tenoras“ ar „tenorai“, tai turiu galvoje kirbinę garsų, krintančių aikštėn; brangūs žuvų žvynai, norėjau juos susirinkti, bet kelneris šūktelėjo: „Pone? , aš vėl susmukau ant kėdės, išgirdau arijos pabaigą, trumpą tenoro paaiškinimą, išvydau trejetą kabaljerų, išgirdau salvę, žvelgiau į jų vis sunkėjančius ir tamsėjančius marškinius ir visą šitą raudonį pabandžiau iškeisti į mano pievos žalumą.
       Ne, to padaryti man nepavyko. Dar ir po šiai dienai esu tikras, kad žmogus, galiausiai apsisprendęs vykti Ispanijon, jau prieš išvykdamas privalo žinoti, jog tenai marškiniai ir suknelės dažomi tiesiog gatvėje ir kad būdamas ten, jau neišsisuksi nuo arijos apie diagonalę. „Viešpatie, jeigu tu geidi, kad aš sugrįžčiau, – taip aš tuomet meldžiausi, kai jau buvau atsiskaitęs ir nuėjęs, – tai padaryk, viešpatie, taip, kad po mano pievą plaukiotų žuvis, paskui kurią nuplauktų mano akis, kol pajustų jos vėsą“.
       Kai aš prieš kelias dienas užsnūdau ant savo kėdės, prieš tai skaičiau tokį romaną, kurio pirmieji puslapiai skelbė apie tai, kas vėl žemai ieško laiptų, nurodo jų kryptį ir ką reikia daryti toliau, – tuomet nubudau kiek sukežęs ir sukrypęs nuo nevaržomo juoko, tokių pokštų mano draugas dažnai man iškrečia. Jis stovėjo šalia, davinėjo savo įprastinius patarimus, bakstelėjo į romaną. „Jis prastas, – pasakiau aš, – šios istorijos herojus nekantruolis, vos tik atsiranda galimybė ramiai pagyventi, jis baisiausiai sujunda ir nutaria iškeliauti“.
       „Ką gi, – pasakė mano draugas, – ir tu andai iškeliavai ir tik sudirgai. Tai reikėtų ir toliau ką nors daryti, gal pabandyk išsikasti fontaną, o gal tau reikėtų vesti. Imk sau kokią jauną moterį, tai bus geriausia žuvis“.
       Taip jisai kalbėjo ir be perstogės juokėsi. Ką, aš nenorįs nei fontano, nei vesti? Kai aš pagalvojau, kad kiekvieną vakarą stovėtų ji čia su balta suknele priešais mane, priešais tą, kuris žino apie Pepitą, o aš laukčiau, kad ir jinai kažką užsidėtų sau ant krūtinės, kažką, kuris nudažytų jos suknelę. Tikriausiai ji nieko daugiau prie savęs nespaustų, vien nekantrias, nesuvaldomas rankas, kurių ir aš negaliu suvaldyti. Ir veltui turėčiau aš čia tuomet laukti, mūsų santuoka būtų bevaikė, pieva lengvabūdė, o sodininkas išnuomotas. Kantrybės man reikia, reikia visas savo maldas skirti vien žuviai, o vesti aš dar visuomet spėsiu.
       Kantrybę įrodė Alfonsas Kalosas. Vieną šeštadienį, prieš tai daugelsyk apskelbus, prasidėjo tai, kas tame krašte vadinama liaudies švente. Įprastais toreodoro drabužiais, kuo šauniausiai laikydamasis, kiek aš apie tai, kaip turistas, galėjau spręsti, jis žengė į aikštę. Paskui, po neilgo priešžaismio, be galo lėtai įšliaužė sraigė. Man rodos, ji buvo gal dviejų su puse metrų aukščio ir kokių septynių metrų ilgio. Tačiau šie dydžiai nieko daugiau negali išreikšti tik mano negebėjimą aprašyti šitą visiškai uždarą procesą. Kai jis, vis dar pabrėžtinai įsitempęs, laukė jos, o drauge su juo ir žiūrovai, o tarp žiūrovų ir aš, išgirdau įplaukiant į uostą valtį, tik niekaip negalėjau suvokti, kieno toji valtis galėtų būti, buvo jau po penkių, ir visi žvejai, žinoma, buvo čia, ir jų visų akys, lygiai kaip ir mano, atrodė įdubę. Sraigė šliaužė tiesiai į jį, palikdama drėgną, gličią šliūžę, jis praleido ją pro šalį, pagal numatytas kovos taisykles, išvengė jos ragelių, tuomet dūrė – kraujo nebuvo. „Kraujas, kraujas, kurgi kraujas?“ – sujudo žiūrovai, sujudau ir aš. Dar sykį atslinko sraigė, dar sykį jis dūrė, ir vėl neištryško nė lašas kraujo.
       Alfonsui Kalosui pakako kantrybės. Būčiau turėjęs tokią kantrybę, būčiau ir aš galėjęs taip laukti, kol atplauks žuvis. O mane supa vien nykuma – nėra moters, kuri stovėtų prie mano lovos, nėra vaikų, apsėdusių mano kelius, nėra žiūrovų, ir niekas nerėkia: „Kraujas, kur kraujas?“ Arba: „Kur žuvis?“ Tiesa, kaimynystėje berniūkščiai spardo futbolą, tačiau jų žuvis, tai ne mano žuvis. O Ispanijoje žiūrovų niekur nestinga. Bet šiandien aš manau, kad Alfonsas Kalosas nebūtų praradęs kantrybės. Ne, tai žiūrovai skatino, vertė padaryti jiems malonumą. Jis norėjo jiems ką nors pasiūlyti, suprato, kad žmonės nuobodžiauja, nors jis pats, įsimylėjęs savo profesiją, nerodė nė menkiausio nuovargio ar nekantrumo. Viskas vyko, tarsi taip ir turėtų vykti, vyko, nes visi taip norėjo. Sraigė ir vėl prašliaužė prošal, vėl tarsi akla buka kempinė įsiurbė dūrį, o dalis publikos sulipo ant kėdžių ir pradėjo temperamentingai reikšti nepasitenkinimą. Tuomet toreodoras atsigręžė ir įgudusiu judesiu perrėžė savo puošniai aprengtą kūną aštriu įnagiu. Dabar trykštelėjo kraujas, toreodoras tebestovėjo, bet netrukus atsistojo patogiau, kad ilgiau ir aiškiau būtų matyti, kaip patraukliai jis įrodė, ką gali. Dėkinga ir tyli publika susėdo į vietas.
       Vėliau, mano pievoje, privalėjau tai apmąstyti. Vėl ir vėl, visiškai neskubėdama per mano mintis slydo sraigė. Bet kam gi jis tuomet laikė iškėlęs skarelę? Skarelę, kurios spalva kitoj vietoj varo į pasiutimą penkiamečius bulius? Argi jis nežinojo, kad sraigė akla, kad jokia spalva nesugebėtų priversti bent kiek sparčiau pajudėti jos nejudrų kūną? Tai tik dabar aš susigalvojau sau tokį klausimą. Per vienerias automobilių lenktynes, į kurias patekau įkalbėtas savo draugo, man šovė į galvą mintis, kaip mažai mes tevokiam apie sraigės greitį. Mūsų akys negali ir nemoka suvokti šio glitaus, per laiką skriejančio kūno, tad mes nuolat atsiliekame, ir vis iš naujo mus dar ratu aplenkia sraigė. Visiškai netaikydamas į pranašus, aš beveik galėčiau pasakyti, kad tos sraigės rageliai kyšo jau būsimajame šimtmetyje. O tas naujas šimtmetis bus toks atsargus laikas, kai bus atšaukti visi kaltinimai, bus toks šimtmetis be tos įtemptos spalvos, kuria vilkėjo Pepita.
       Dažnai pagalvoju, tarsi būčiau jau šio bei to išmokęs, tarsi sraigė būtų mane bent kiek suartinusi su žuvimi. Bet kai žvelgiu į savo abejingą pievą, man į galvą ateina liūdnos eilės, ir aš jau vargiai vokiu jų bendrą kryptį. Na, panašiai kaip vieno mokyklinio Arčibaldo Duglo² eilėraščio pradžia: „Septynerius metus aš ją nešiojau“ prasideda tų laikų poema:

       Septynerius metus aš laukiau sraigės,
       dabar gi pamiršau, kaip sraigė atrodo.
       Kai atėjo kažkas – nuogas ir jaudrus,
       aš ieškojau jam tinkamo vardo.
       Sakiau – jausmas, kantrybė, džiaugsmas, sakiau,
       bet kažkas be garso nušliaužė prošal.

       ¹ Kurortas Ispanijoje (vert.). (Atgal>>>)
       ² Arčibaldas Duglas – škotų didikas, kovojęs už Škotijos nepriklausomybę (vert.). (Atgal>>>)

       Vertė J.Kunčinas

       Versta iš: Günter Grass. Deutsche Prosa, 1955

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt