Knut Hamsun

       SAULĖS SŪNUS

       Šiąnakt pasnigo. Žemė apsigaubė storu baltu apsiaustu.
       Jis pabudo apimtas malonaus prisiminimo, kad vakar gavo laišką, netikėtą, laisvę nešančią žinią, pasijuto jaunas ir laimingas, ėmė net niūniuoti. Bet paskui priėjo prie lango, praskleidė užuolaidą ir pamatė sniegą. Daina staiga nutrūko, į sielą įsiveržė nevilties banga, varganai persikreipęs petys ėmė trūkčioti.
       Kartu su žiema jam visuomet ateidavo blogas metas, kančia, su niekuo nepalyginama ir niekieno nesuprantama. Vien sniego vaizdas sukeldavo mirties, sunaikinimo jausmą. Ateidavo tamsūs ilgi vakarai su kurčia, beprasmiška tyla, jis negalėdavo dirbti savo studijoje, jo siela tarytum užmigdavo žiemos miegu ir tapdavo nebylė. Vieną vasarą jis gyveno mažame miestelyje, šviesiame, dideliame kambaryje, kurio žemutiniai langų stiklai buvo nubaltinti. Kalkėmis nutepti stiklai primindavo ledą, ir šis vaizdas jį kankino. Jis bandė prisiversti, gyveno kambaryje keletą mėnesių ir kasdien save tikindavo, kad ir ledas daugeliui turįs savotiško grožio, kad ir žiema, ir vasara esančios dvi tos pačios idėjos išraiškos, abi dievo sukurtos, – niekas nepadėjo, jis negalėjo imti į rankas darbo, sulyso nuo kasdieninės kančios.
       Vėliau jis buvo nuvykęs į Paryžių. Kai miestas švęsdavo savo linksmas šventes, jis mėgdavo vaikščioti bulvarais ir stebėti žaidimus. Galėdavo būti šiltas vidurvasaris, tvankūs vakarai, iš didžiulių parkų miestą užtvindydavo lapų ir gėlių kvapai; gatvės spindėdavo nuo elektros šviesos, besijuokianti, džiūgaujanti minia banguodavo pirmyn ir atgal, šūkaudavo, dainuodavo, barstydavo konfeti, visur viešpataudavo nedrumsčiamas džiaugsmas. Jis galėdavo išeiti nuoširdžiausiai nusiteikęs, įsimaišyti į minią ir džiaugtis kartu su visais; bet nepraeidavo nė pusės valandos, ir jis, pasisamdęs ekipažą, grįždavo namo. Kodėl? Jį pasiekdavo tolimas prisiminimas: elektros šviesoje konfeti leisdavosi prieš akis tarytum snaigės, ir jo džiaugsmas staiga dingdavo.
       Tai kartodavosi kas metai.
       Kurgi buvo jo sielos gimtinė? Gal saulės krašte, palmių krašte? Gal prie Gango krantų, kur lotosas niekada nevysta?
       Šiąnakt pasnigo. Jis įsivaizdavo, kaip šalta paukščiui miške ir kaip kenčia žibuoklės šaknys žemėje, kol apmiršta. O kuo šiandien maitinasi kiškis?
       Jis nebegalėdavo išeiti laukan. Keletą mėnesių beveik neišeidavo iš kambario, o tik vaikštinėdavo, sėdėdavo kėdėje ir galvodavo. Niekas negalėjo suprasti, kaip jį nukamuodavo šis įkalinimas. Jis buvo jaunas, galėjo džiaugtis gyvenimu, ir jėgų jam netrūko; tačiau šalčio užgaida, atsitiktinis oro pasikeitimas susiaurindavo jo gyvenimą taip, kad jis turėdavo sėdėti kambaryje ir galvoti! Tokiu metu nepakenkdavo, jeigu žmona užrakindavo spintelėje truputį vaisių, kuriuos būdavo nupirkusi vaikams, kitaip vyras juos pasiimdavo, pasidėdavo tuos keletą obuolių ar skurdžių, apskainiotų vynuogių priešais save, ilgai džiaugdavosi jų vaizdu, nes tai buvo pietų ir vasaros vaisiai, ir pagaliau juos suvalgydavo.
       Jo elgesys per nuostabiai trumpą laiką pasikeisdavo. Apskritai jam būdavo sunku atsakinėti į laiškus, tačiau dabar jis skubėdavo prie stalo ir rašydavo daugybę laiškų, net ir tokiems žmonėms, kuriems nieko nebuvo skolingas; juos jis ko nors paklausdavo arba pranešdavo jiems kokių nors visai nesvarbių naujienų. Sielos gilumoje glūdėdavo tamsi nuojauta, kad artėja galas ir sunaikinimas ir kad šia daugybe laiškų, siunčiamų į pietus ir į šiaurę, jis dar bent trumpą laiką gali palaikyti ryšį su gyvenimu. Ir kitais atžvilgiais jis pasikeisdavo, sutrikdavo jo jausmų gyvenimas, kartais verkdavo savo vienutėje, o jo miegas naktimis dažnai būdavo vien ilgas snaudulys pusiaumirkom akimis.
       Šis vyras, toks trapus ir netobulas kūno sudėjimu, vasarą vis dėlto būdavo kupinas dvasios jėgų. Tačiau tamsiomis žiemos dienomis jį įveikdavo siaubingas nusiminimas. Visi tokie perėjimai būdavo staigūs, smarkūs kaip audra, kartais jis puldavo ant kelių prieš savo mažiausiąjį vaiką, imdavo melstis už jį, apsipildamas karštomis ašaromis. Jis troško, kad vaikas niekada nepasidarytų toks „visuomeninis žmogus“ kaip jis pats. Visų tokių „visuomeninių žmonių“ sielos šaltiniai buvo sudrumsti, jų asmenybės žlugdomos visuotinių apkalbų, išskyrimo iš minios, to, kad girdėdavo, kaip kiti ,,domisi“ jais. Nuo šios amžinos viešumos jų žvilgsnis, jų eisena, jų laikysena tapdavo dirbtiniai. Jis troško, kad jo vaikas galėtų sėti į dirvą grūdus ir nuimti derlių. Kas gali prilygti sėjai derlingoje žemėje ir pjūčiai. Jį reikėtų taip pat apsaugoti ir nuo būtinybės išeiti į svetimą žemę. Veltui ieškosi laimingos vietelės ir namų svetimame krašte. Ten negali suprasti netgi visų žodžių, kurie yra sakomi, negali suprasti žvilgsnių, šypsenų.
       Dangus ten būna kitoks, žvaigždynai apsisuka kita puse ir jų neįmanoma pažinti, Jei pažvelgi į gėles, pamatai, kad jos kitokio atspalvio, dažnai ir paukščiai būna kiti. Ant stiebo iškelta kita vėliava.
       Jis instinktyviai jautė, kad ir pats buvo išplėštas iš natūralios visumos, kuriai priklausė, galbūt neatmenamoje praeityje jis gyveno kitame karštame pasaulyje toli toli nuo čia.
       Minus 32 laipsniai Celsijaus.
       Jis su siaubu pastebėjo, kad speigas didėja ir visa kas gyva žemėje miršta. Jo langas išeina į miško pusę ir į platų kelią, kuriuo žmonės važiuoja į miestą ir iš miesto namo. Nė vienas lapelis nesuvirpa, eglių spygliai sukietėję tarytum ylos, visi medžiai padengti šerkšnu. Puiki diena sportuojantiems snobams. Vargšė zylelė dar turi jėgų pajudinti sparnus, kur ji praskrido, ore lieka plonas garo ruoželis. Gamta nebegali atsikvėpti, visiškai tylu ir šalta, nė mažiausias vėjelis nesujudina oro, viskas sustingę ir balta lyg lajus.
       Kelyje suskamba varpeliai, pro šalį prašliaužia rogės, rogėse sėdi vyras ir moteris. Viršum arklio ir dvejeto žmonių visą laiką kabo garo debesis, kuris tolydžio vis atsinaujina. šis vyras ir ši moteris, ko gero, niekada nėra matę, kaip auga vynuogė, gal niekada nėra ir jos ragavę. Jų veiduose nematyti jokio pasibaisėjimo speigu, jie ramiai sau važiuoja į miestą kokiu nors menku reikalu ir kartkartėmis šūkteli arkliui, kai pasirodo, kad jis per lėtai slenka tuo keistu lajumi. Žmogus iš saulės kraštų užsijuoktų žiūrėdamas į tokį reginį. Moters ir vyro akys visai atvirai ir be nuostabos žvelgia į šią siaubingą, šaltą mįslę, supančią juos iš visų pusių, jie nė valandėlės nesusimąsto dėl jos, nes patys yra sniego vaikai ir užaugę sniege. Jie atrodo lyg sėdintys ruoniai. Vyro barzda subjaurota šerkšno...
       Vargšas šalčmirys dailininkas mato mažą savo dukrelę žaidžiančią kieme priešais langus. Ji apmuturiuota storais vilnoniais drabužiais nuo galvos iki kojų, tik po storais veltiniais iš ožkų vilnų pamušti odiniai padai. Kai traukia rogutes, jos žingsniai skausmingai girgžda sniege. Jo pečiai ima drebėti, ir jis užsimerkia, lyg būtų išsekęs, nuo keistos kančios kaktą išpila šaltas prakaitas. Mergaitė šaukia jam, ji atvirai pakelia aukštyn raudonskruostį veidelį ir skundžiasi, kad nutrūko rogučių virvutė. Jis greitai išeina laukan ir suriša virvutę, išeina be kepurės, be šiltų drabužių.
       – Ar tau nešalta? – klausia mergaitė.
       Jam nešalta, jo rankos šiltos, tik ledinis oras sukelia durianti skausmą gerklėje. Tačiau jam nešalta.
       Jis mato, kad kažkas atsitiko dideliam senam beržui prie namo durų – jo kamienas sprogęs. „Tai padarė speigas!“ – pagalvoja jis virpančia siela...
       Naktį oras pasikeitė. Jis sėdėjo lovoje ir laukė švelnesnio oro, nors gerai žinojo, kad žiema vėl prasidės ir truks dar ilgai ilgai. Tačiau širdyje žiebėsi viltis.
       Šaltis nuolat krito, pagaliau ėmė lašėti nuo stogų, ir ore pakilo ūžesys tarytum bekraštėje jūroje.
       Jis laukė su vis didesne viltimi širdyje, šis ūžesys persmelkė jį tarytum muzika – tai tikriausiai pavasaris ima mušti savo auksinius būgnus.
       Vieną naktį jis išgirdo teškant prie savo lango, atsikėlė, pasiklausė – lietus! Nuostabus džiaugsmas ėmė sruventi jo kūnu, jis užsimetė drabužius, nubėgo į studiją ir užžiebė visas šviesas. Vasaros ilgesys plykstelėjo skaisčia liepsna, sukaustytos jėgos atsipalaidavo, dar tą pačią naktį jis puolė dirbti. Iš toli toli, iš vasaros erdvių, plaukė vaizdai ir garsai, jie pripildė sielą; prieš jo akis kaip neįprasta, nuostabi vizija atsiskleidė gamtovaizdis, pasakų slėnis, o slėnio viduryje stovėjo žmogus, jaunas gražuolis, ką tik nusileidęs žemėn ir pirmą kartą metąs žvilgsnį į pasaulį.
       Dievas, nugalėtojas, stovįs gyvenimo rytmečio spinduliuose. Aplinkui vešli ir marga augmenija, palmės, tropikų augalai, vijokliai, šliaužiantys žeme, su dideliais raudonais, žmogaus kūno spalvos lapais, kurie, atrodo, tarytum kvėpuoja, indigai, rugių, kukurūzų laukai, vynuogynai. Slėnio viduryje ganosi gyvuliai, žmogus stovi arti jų, girdi juos ėdant; aukštai ant uolos čiauškėdamas staiposi didelių paukščių būrys, jų plunksnos kietos lyg kardai, o akys žybsi žalsva ugnimi. Tolumoje dunkso paskutinis palmių gojelis, kuris dingsta už horizonto.
       Virš šio vaizdo išnyra pirmas plonutis ryto saulės kraštelis ir nušviečia žmogų nuo galvos iki kojų...
       Jis tapo iki pat paryčių. Paskui valandėlę pamiega ir vėl keliasi dirbti. Niekas negali jo sustabdyti, jį palaiko, jį stumia į priekį neįprasta jėga. Per penkias atlydžio dienas jis baigia paveikslo ,,Saulės sūnus“ apmatus.

       Mažo ūgio, tamsus, neišvaizdus vyriškis, praplikęs, ramaus veido. Jis sėdi tyliai ir leidžia kalbėti kitiems. Kartkartėmis sukosti ir sumišęs prisidengia burną. Jeigu kas kreipiasi, jis nervingai krūpteli ir valandėlę įdėmiai žiūri į kalbantįjį. Kur nors atsisėdęs, jis ir prasėdi visą vakarą. Jo elgesys toks nerangus ir jo asmenybė tokia neryški, kad niekas juo per daug nesidomi. Atrodo, tarytum jis tik per klaidą pateko į šią žymių žmonių draugiją.
       Po keleto savaičių šis žmogus eksponuoja parodoje savo paveikslą. Ir nuo tos dienos jį visi pažįsta.

       Vertė L.Petravičius

       Versta iš: Knut Hamsun. Kratskóg, 1903

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt