Peter Handke

       KAIRIARANKĖ MOTERIS

       Jai buvo trisdešimt metų, ir gyveno ji pietiniame neaukštų kalnų šlaite terasomis išsidėsčiusių vienaaukščių namelių gyvenvietėje, tiesiai virš didelį miestą gaubiančios miglos. Jos akys, net jeigu ji į nieką nežiūrėdavo, kartais suspindėdavo, bet veidas visai nepasikeisdavo. Vieną vėlyvą žiemos popietę ji sėdėjo prie elektrinės siuvamosios mašinos erdviame kambaryje po langu, pro kurį iš lauko sklido geltona šviesa, o greta jos aštuonerių metų sūnus rašė rašinį. Viena iš šoninių kambario sienų buvo visa stiklinė, už jos plytėjo žole apaugusi terasa su išmesta kalėdine eglute, o dar toliau dunksojo aklina kaimyninio namo siena. Vaikas sėdėjo prie rudo beicuoto stalo, palinkęs prie sąsiuvinio, ir rašė automatiniu plunksnakočiu, retkarčiais liežuviu aplaižydamas lūpas. Kartais jis sustodavo, žvilgtelėdavo pro langą ir imdavo dar stropiau rašyti arba pakeldavo akis į motiną, kuri, nors ir nusisukusi, tai pajusdavo ir žvilgsniu jam atsakydavo. Moteris buvo ištekėjusi už visoje Europoje garsios porceliano firmos vietinio filialo realizacijos skyriaus vedėjo, kuris kelioms savaitėms buvo išvykęs su reikalais į Skandinaviją ir šį vakarą turėjo sugrįžti. Šeima nebuvo labai turtinga, bet gyveno pasiturinčiai, o namelį jie nuomojo, nes vyrą kiekvienu metu galėjo perkelti kur nors kitur.
       Vaikas baigė rašyti ir garsiai perskaitė:
       – „Kaip aš įsivaizduoju gražesnį gyvenimą“: Aš norėčiau, kad nebūtų nei šalta, nei karšta. Kad visada pūstų drungnas vėjas, o kartais kiltų audra, ir tada reikėtų pritūpti. Automobiliai išnyktų. Namai būtų raudoni. Krūmai auksiniai. Viskas jau būtų žinoma ir nieko nereikėtų mokytis. Žmonės gyventų salose. Gatvėse stovėtų mašinos atviromis durimis, ir pavargęs galėtum atsisėsti į vidų. Apskritai niekad nebūtum pavargęs. Mašinos niekam nepriklausytų. Vakarais nereikėtų gultis į lovą. Užmigtum ten, kur tuo metu būtum. Niekad nelytų. Iš visų draugų su tavim visad būtų keturi, o žmonės, kurių nepažįsti, išnyktų. Viskas, ko nepažįsti, išnyktų.
       Moteris atsistojo ir pažvelgė pro siauresnį langą galinėje sienoje, už kurio šiek tiek toliau augo kelios pušys. Jos nejudėjo. Medžių papėdėje stovėjo kelios eilės individualių garažų, tokių pat stačiakampių ir su tokiais pat plokščiais stogais, kaip ir nameliai, o priešais juos buvo privažiavimo kelias, kur nuvalytu nuo sniego šaligatviu vaikas tempė rogutes. Toli už medžių, žemai lygumoje driekėsi didmiesčio pakraščių gyvenvietės, o virš žemumos kaip tik kilo lėktuvas. Vaikas priėjo prie moters, kuri stovėjo paskendusi mintyse, bet ne sustingusi, o tarsi suklususi, kažko laukdama, ir paklausė, į ką ji taip žiūrinti. Moteris nieko negirdėjo, net nemirktelėjo. Vaikas papurtė ją ir sušuko:
       – Pabusk!
       Moteris atsipeikėjo ir padėjo ranką vaikui ant peties. Šis dabar irgi ėmė žiūrėti laukan, pasinėrė į reginį, pravėrė burną. Po valandėlės jis pasipurtė ir tarė:
       – Dabar aš irgi užsižiūrėjau, kaip ir tu!
       Abu ėmė juoktis ir negalėjo sustoti, Vos tik nutildavo, kuris nors iš jų vėl pradėdavo kvatotis, o kitas jam tuoj pritardavo. Pagaliau jie juokdamiesi puolė vienas kitam į glėbį ir abudu nusirito ant grindų.
       Vaikas paklausė, ar galima įjungti televizorių. Moteris atsakė:
       – Juk mes važiuosime į aerouostą pasitikti Bruno.
       Bet jis jau įjungė aparatą ir atsisėdo priešais. Moteris pasilenkė prie berniuko ir paklausė:
       – Kaip aš paaiškinsiu tavo tėvui, kelias savaites išbuvusiam užsienyje, kad...
       Vaikas, žiūrintis televizorių, jau nieko negirdėjo. Moteris šūktelėjo tą patį garsiai, sudėjusi rankas piltuvėliu prie burnos, lyg jie būtų kur nors miške, tačiau jis spoksojo tik į aparatą. Ji pamosavo ranka jam prieš akis, bet vaikas tik palenkė galvą į šoną ir, pražiojęs burną, žiūrėjo toliau.
       Moteris stovėjo kieme prie garažo, atsisegusi kailinius. Artėjo sutemos, ir ištirpusio sniego klanai jau pradėjo užšalti. Ant šaligatvio gulėjo nubirę išmestų kalėdinių eglučių spygliai. Atidarydama garažo duris, ji pažvelgė aukštyn, į gyvenvietę, kur keliuose vienas virš kito stovinčiuose dėžučių pavidalo nameliuose jau degė šviesos. Už gyvenvietės driekėsi mišrus miškas, kuris palengva kilo šlaitu link vienos iš kalnų viršūnių; ten augo daugiausia ąžuolai, bukai ir pušys, tarp kurių nesimatė nė vieno kaimo ar netgi namo. Vaikas pasirodė jų ,,gyvenamojo vieneto“ – taip vadino namelį jos vyras – lange ir kilstelėjo ranką.
       Kai ji atvažiavo į aerouostą, dar nebuvo visiškai sutemę. Prieš įeidama į tarptautiniais reisais atvykstančiųjų salę, virš stiebų su permatomomis vėliavomis moteris dar matė danguje šviesias dėmes. Ji stovėjo tarp kitų žmonių ir laukė; jos veidas buvo pilnas laukimo, bet atsipalaidavęs, atviras ir drauge kažkoks tolimas. Paskelbus, kad nusileido lėktuvas iš Helsinkio, iš už muitinės barjerų pasirodė keleiviai, tarp jų – ir Brunas. Rankose jis laikė lagaminą ir Duty–Free–Shop¹ krepšį, veidas buvo praradęs išraišką iš nuovargio. Jis buvo nedaug vyresnis už ją ir visada nešiojo pilką dvieilį kostiumą eglute ir atlapus marškinius. Akys buvo tokios rudos, kad vyzdžiai vos matėsi; jis galėdavo ilgai žiūrėti į žmones, ir jie to nepajusdavo. Vaikystėje jis buvo lunatikas, net ir suaugęs dažnai kalbėdavo per miegus.
       Salėje, prie visų žmonių, jis padėjo galvą moteriai ant peties, tarsi jam reikėtų tučtuojau įsikniaubti į jos kailinius ir pailsėti. Ji paėmė krepšį ir lagaminą jam iš rankų. Dabar vyras galėjo ją apkabinti. Jie ilgai taip stovėjo; nuo Bruno truputį dvelkė alkoholiu.
       Lifte į požeminį garažą vyras žvelgė į moterį, o moteris – į vyrą.
       Ji pirmoji įlipo į mašiną ir atidarė jam kitas dureles. Jis dar valandžiukę pastovėjo, įbedęs akis į vieną tašką prieš save, sudavė sau kumščiu per kaktą, paskui užspaudė pirštais nosį ir išpūtė orą pro ausis, lyg jos dar būtų užgultos nuo ilgo skridimo.
       Mašinai išsukus iš autostrados link mažo miestelio kalnų atšlaitėje, kuriame buvo vienaaukščių namelių rajonas, moteris uždėjo ranką ant radijo imtuvo ir paklausė:
       – Nori muzikos?
       Jis papurtė galvą. Dabar jau visai sutemo, ir daugiaaukščiuose firmų pastatuose prie gatvės beveik visos šviesos buvo užgesintos, o gyvenamieji rajonai ant aplinkinių kalvų skaisčiai mirguliavo.
       Kiek patylėjęs, Brunas pasakė:
       – Suomijoj visą laiką buvo tamsu – ir dieną, ir naktį. Ir tos jų kalbos nesupratau nė žodžio. Kiekvienoje kitoje šalyje gali išgirsti nors vieną kitą žinomą žodį, o čia – nieko tarptautinio. Vienintelis žodis, kurį įsiminiau, yra „olut“ – alus. Pasigerdavau gana dažnai. Vieną ankstyvą popietę, kaip tik tuo metu, kai truputėlį prašvito, sėdėjau savitarnos kavinėje ir staiga pradėjau braižyti stalą. Tamsa, šaltis šnervėse, ir su nieku negali pasikalbėti. Tai, kad kartą naktį išgirdau staugiant vilkus, buvo jau beveik tikra paguoda. Arba tai, kad retkarčiais šlapindavausi į klozetą su mūsų firmos inicialais. Štai ką aš tau pasakysiu, Marijana: ten, šiaurėje, aš galvodavau apie tave, apie Štefaną, ir pirmą kartą per tuos ilgus drauge pragyventus metus pajutau, kad mes esame neatskiriami. Staiga išsigandau, kad išprotėsiu nuo vienatvės, išprotėsiu be galo skausmingai, kaip dar niekas nėra išprotėjęs. Dažnai sakydavau, kad myliu tave, bet tik dabar jaučiuosi tikrai artimas tau. Taip, taip, kad ir kas atsitiktų. O keisčiausias dalykas yra tas, kad dabar, kai visa tai patyriau, aš net galėčiau gyventi be jūsų.
       Po valandėlės moteris uždėjo ranką Brunui ant kelių ir paklausė:
       – O kaip derybos?
       Brunas nusijuokė:
       – Užsakymų vėl daugėja. Jei tie šiauriečiai ir blogai maitinasi, tai bent jau valgo iš mūsų porceliano. Kitą kartą tenykščiai klientai turės patys atsilankyti pas mus. Kainos nustojo kritusios, mums jau nebereikia daryti tokių didelių nuolaidų kaip krizės metu. – Jis vėl nusijuokė. – Jie nemoka net angliškai. Turėjome kalbėtis per vertėją, vienišą moterį su vaiku, kuri, atrodo, studijavo čia, pietuose.
       Moteris:
       – Atrodo?
       Brunas:
       – Ne, aš tai tikrai žinau. Ji man pasakojo.
       Gyvenvietėje jie praėjo pro apšviestą telefono būdelę, kurioje judėjo kažkoks šešėlis, ir įsuko į vieną iš tų siaurų dirbtinai išraitytų gatvelių, kurios kirto gyvenvietę. Brunas apkabino moterį per pečius. Rakindama duris, ji dar kartą atsisuko ir pažvelgė į nakties prieblandoje skendinčią gatvę ir vienas virš kito stovinčius namelius užtrauktomis užuolaidomis.
       Brunas paklausė:
       – Tau vis dar čia patinka?
       Moteris:
       – Kartais man norėtųsi, kad priešais duris stovėtų kokia nors dvokianti picerija ar laikraščių kioskas.
       Brunas:
       – Aš tai visada atsikvepiu, kai sugrįžtu čionai.
       Moteris nusišypsojo pati sau.
       Vaikas sėdėjo svetainėje labai plačiame fotelyje po toršeru ir skaitė. Įėjus tėvams, jis trumpam pakėlė akis nuo knygos, o paskui skaitė toliau. Brunas priėjo artyn, bet vaikas nesiliovė skaityti. Pagaliau jis vos pastebimai šyptelėjo, atsistojo ir ėmė raustis Bruno kišenėse, ieškodamas lauktuvių.
       Moteris atėjo iš virtuvės, nešina sidabriniu padėklu, ant kurio stovėjo stikliukas degtinės, tačiau jų abiejų jau nebuvo svetainėje. Ji perėjo koridoriumi, žvilgtelėdama į visus kambarius, kurie tarsi celės šliejosi prie jo. Atidariusi vonios duris, pamatė Bruną sėdintį ant vonios krašto, visai nejudantį ir žiūrintį į vaiką, kuris, jau su pižama, valėsi dantis. Berniukas buvo atsiraitojęs rankoves, kad į jas nepribėgtų vandens, ir rūpestingai aplaižė atdarą dantų pastos tūbelę – vaikiška dantų pasta buvo aviečių skonio. Paskui jis padėjo panaudotus daiktus atgal ant lentynos – tam jis turėjo pasistiebti ant pirštų galų. Brunas paėmė stikliuką su degtine nuo padėklo ir paklausė:
       – O tu nieko negersi? Ar esi dar ką nors numačiusi veikti šiąnakt?
       Moteris:
       – Argi aš kitokia negu visada?
       Brunas:
       – Kitokia, kaip ir visada.
       Moteris:
       – Ką tai reiškia?
       Brunas:
       – Tu – viena iš tų nedaugelio žmonių, kurių nereikia bijoti. Be to, tu esi moteris, prieš kurią nesinori vaidinti.
       Jis plekštelėjo ranka vaikui, ir šis išėjo.
       Kai moteris su Brunu drauge tvarkė po įvairių dienos žaidimų kambaryje išmėtytus vaiko daiktus, Brunas staiga atsistojo ir tarė:
       – Man vis dar spengia ausyse nuo skridimo. Eime kur nors iš tikrųjų iškilmingai pavakarieniauti. Šįvakar man čia pernelyg intymu, pernelyg užkerėta. Prašau, apsivilk tą suknelę su iškirpte.
       Moteris, vis dar tupėdama ir rinkdama žaislus, paklausė:
       – O ką tu apsirengsi?
       Brunas:
       – Eisiu, kaip stoviu, juk visad taip būdavo. Kaklaraištį išsinuomosiu pas portjė. Gal tu irgi norėtum paėjėti pėsčiomis?
       Lydimi kreivakojo kelnerio, jie įžengė, – Brunas dar tebetimpčiojo pakaklėj svetimą kaklaraištį –į puošnią, labai aukštą ir todėl į pilį panašią netoliese esančio restorano salę, kuri šį vakarą buvo pustuštė. Kelneris pristūmė kėdes, jiems reikėjo tik atsisėsti. Vienu metu abu išlankstė baltas servetėles, nusijuokė.
       Brunas ne tik suvalgė viską, kas buvo lėkštėje, bet ir švariai išvalė ją gabalėliu baltos duonos. Po to, laikydamas rankoje taurelę kalvadoso, žiburiuojančią sietynų šviesoje, ir apžiūrinėdamas ją, tarė:
       – Šiandien man labai reikėjo tokio aptarnavimo! Kaip čia saugu ir ramu! Kokia mažutė amžinybė!
       Kelneris tyliai stovėjo netoliese, o Brunas šnekėjo toliau:
       – Lėktuve aš skaičiau anglišką romaną. Ten buvo toks tarnas, kurio orų paslaugumą romano herojus laikė brandaus šimtametes tradicijas turinčio feodalinės tarnystės grožio išraiška. Būti šio išdidaus ir pagarbaus tarnavimo objektu nors tą trumpą valandėlę, kol geriama arbata, reiškė jam ne vien susitaikymą su pačiu savimi, bet ir, kad ir kaip būtų keista, susitaikymą su visa žmonių gimine.
       Moteris nusisuko; Brunas pašaukė ją, ji atsigręžė, bet nežiūrėjo į jį.
       Brunas pasakė:
       – Šiąnakt mudu pasiliksime čia, viešbutyje. Štefanas žino, kur mes. Aš padėjau telefono numerį jam prie lovos.
       Moteris nuleido akis, o Brunas pamojo kelneriui; šis pasilenkė prie jo.
       – Man reikalingas kambarys nakčiai. Suprantate, mudu su žmona norėtume kartu pernakvoti.
       Kelneris pasižiūrėjo į juodu ir nusišypsojo; tai buvo ne suokalbininko, o viską suprantančio žmogaus šypsena:
       – Tiesa, dabar vyksta mugė, bet aš pasiteirausiu.
       Prie durų jis dar kartą atsisuko ir tarė:
       – Tuoj grįšiu.
       Jiedu buvo vieni salėje, kur ant visų stalų dar tebedegė žvakės; greta jų stovėjo eglišakių puokštės, nuo kurių beveik be garso krito spygliai; ant sienų, medžioklės scenas vaizduojančių gobelenų paviršiumi šmėkščiojo šešėliai. Moteris ilgai žvelgė į Bruną. Ji buvo visiškai rimta, bet jos veidas vos pastebimai švytėjo.
       Kelneris sugrįžo ir pasakė tokiu balsu, tarsi būtų labai skubėjęs:
       – Štai raktas nuo kambario bokšte. Ten anksčiau buvo apsistoję valstybės veikėjai. Tikiuosi, kad jums dėl to nebus nemalonu.
       Brunas numojo ranka, o kelneris pridūrė be jokių užuominų:
       – Linkiu malonios nakties. Tikiuosi, kad bokšto laikrodis jums netrukdys; matote, didžioji rodyklė subrazda kas minutę.
       Atidarydamas kambario duris, Brunas ramiu baisu tarė:
       – Šįvakar man atrodo, kad išsipildo viskas, ko aš kada nors gyvenime troškau. Rodos, galėčiau kerų pagalba akimirksniu persikelti iš vienos laimingos vietos į kitą. Jaučiu savyje stebuklingą galią, Marijana. Ir man reikia tavęs. Aš laimingas. Manyje viskas net dūzgia iš laimės.
       Jis nustebęs nusišypsojo jai. Jiedu įėjo į kambarį ir greitai uždegė visas šviesas – net prieškambaryje ir vonioje.
       Vos tik pradėjo švisti, moteris pabudo. Ji žiūrėjo į šiek tiek pravertą langą; užuolaidos buvo atitrauktos, žiemos rūkas skverbėsi į vidų. Bokšto laikrodžio rodyklė girgždėjo. Ji pasakė Brunui, miegančiam šalia:
       – Aš noriu namo.
       Jis suprato, nors dar ir nebuvo pabudęs.
       Jie lėtai ėjo keliu iš parko; Brunas apkabino moterį. Paskui pabėgėjo į šalį ir persivertė kūlvirsčia ant kietos sušalusios vejos.
       Moteris netikėtai sustojo, papurtė galvą. Brunas, kuris jau buvo šiek tiek ją aplenkęs, atsigręžė ir klausiamai pažvelgė į ją. Moteris tarė:
       – Nieko, nieko.
       Ir vėl papurtė galvą. Ji ilgai žiūrėjo į Bruną, tarsi šitaip jai būtų lengviau galvoti. Tada jis priėjo artyn, bet ji nukreipė žvilgsnį į šerkšnu padengtus parko medžius ir krūmus, kuriuos dabar trumpais gūsiais purtė ryto vėjas.
       Moteris pasakė:
       – Man atėjo į galvą keista mintis; tiesą sakant, net ne mintis, o savotiškas praregėjimas. Bet nenoriu apie tai kalbėti. Eime namo, Brunai, paskubėkime. Man reikia nuvežti Štefaną į mokyklą.
       Ji norėjo eiti toliau, bet Brunas ją sulaikė:
       – Vargas tau, jeigu nepasakysi.
       Moteris:
       – Vargas tau, jeigu pasakysiu.
       Ir tuoj pat nusijuokė iš tos iškilmingos frazės. Jiedu ilgai žiūrėjo vienas į kitą; iš pradžių šypsodamiesi, paskui nervingai, su baime, pagaliau susitvardę.
       Brunas:
       – Na, dabar jau pasakyk.
       Moteris:
       – Staiga aš praregėjau, – jai pasirodė juokingas ir šis žodis, – ir pamačiau, kad tu išeini, kad palieki mane vieną. Štai kas, Brunai: išeik. Palik mane vieną.
       Kiek patylėjęs, Brunas ėmė linkčioti galvą, paskui kilstelėjo rankas ir paklausė:
       – Visam laikui?
       Moteris:
       – Nežinau. Tik žinau, kad išeisi ir paliksi mane vieną.
       Abu tylėjo.
       Paskui Brunas nusišypsojo ir tarė:
       – Šiaip ar taip, visų pirma aš grįšiu atgal ir išgersiu viešbutyje puodelį karštos kavos. O popiet pasiimsiu savo daiktus.
       Moteris atsakė visai nepiktai, greičiau rūpestingai:
       – Pirmai pradžiai galėsi persikelti pas Franciską. Jos kolega, mokytojas, ką tik ją paliko.
       Brunas:
       – Pagalvosiu apie tai, gerdamas kavą.
       Jis pasuko atgal viešbučio link, o ji išėjo iš parko.
       Ilgoje alėjoje, vedančioje iš parko į gyvenvietę, moteris staiga šoktelėjo, paskui leidosi bėgti. Namuose ji atitraukė užuolaidas, įjungė patefoną ir, dar nepradėjus groti muzikai, ėmė suktis, lyg šokdama. Atėjo vaikas – dar su pižama – ir paklausė:
       – Ką tu čia darai?
       Moteris:
       – Atrodo, man neramu ant širdies.
       O paskui:
       – Apsirenk, Štefanai, laikas į mokyklą. Tuo tarpu aš paskrudinsiu tau duonos.
       Ji priėjo prie veidrodžio prieškambaryje ir pasakė:
       – Jėzau – Jėzau – Jėzau.

       Buvo šviesus žiemos rytas; miglos draiskanų tumulai leidosi žemėn it sniegas, tik lėčiau ir rečiau. Prie mokyklos Marijana sutiko savo draugę, mokytoją Franciską, tvirto sudėjimo moterį trumpai pakirptais šviesiais plaukais ir balsu, išsiskiriančiu kiekviename žmonių susibūrime, net jeigu ji kalbėdavo visai negarsiai. Franciska beveik visada kalbėjo labai kategoriškai, bet ne iš įsitikinimo, o iš baimės, kad pokalbis neatrodytų panašus į paprastą plepėjimą.
       Kaip tik tuo metu suskambėjo skambutis. Franciska pasisveikino su vaiku, patapšnojo jam per petį, o berniukui dingus už vartų, pasakė moteriai:
       – Aš viską žinau. Brunas man iš karto paskambino. Aš jam pasakiau: pagaliau tavajai Marijanai atsivėrė akys. Teisybė? Ar tu rimtai apsisprendei?
       Moteris:
       – Negaliu aš dabar apie tai kalbėti, Franciska.
       Mokytoja, jau eidama į vidų, sušuko:
       – Susitiksim po pamokų kavinėje. Mane ta žinia labai sujaudino.
       Moteris, nešina paketais, išėjo iš cheminės valyklos; atsistojo į eilę mėsos parduotuvėje; automobilių aikštelėje priešais miestelio supermarketą sukrovė sunkius polietileninius krepšius į savo „Folksvageną“. Dar liko truputis laiko, ir ji nuėjo pasivaikščioti po didelį kalvotą miesto parką, žingsniavo pro užšalusius tvenkinius, kur ant ledo čiužinėjo keletas ančių. Norėjo kur nors atsisėsti, bet visų suolų sėdynės, ruošiantis žiemai, buvo nuimtos. Ji stovėjo ir žiūrėjo į apsiniaukusį dangų. Pagyvenusių žmonių pora sustojo šalia jos ir taip pat pakėlė į viršų akis.
       Moteris susitiko su Franciska kavinėje. Vaikas sėdėjo šalia ir žiūrinėjo komiksus. Franciska parodė knygelę ir tarė:
       – Šita antis – vienintelis komiksų personažas, kurį aš pakenčiu savo klasėje. Kartais netgi raginu vaikus skaityti apie liūdnus jos nuotykius. Iš nuolatinių šio gyvūnėlio nesėkmių jie daugiau sužino apie egzistencijos formas, negu kada nors supras, gyvendami šiame pasiturinčiame namų ir žemės savininkų krašte, kur visas gyvenimas – tik televizijos laidų pamėgdžiojimas.
       Vaikas, prisidengęs žurnalu, susižvalgė su moterim.
       Franciska paklausė:
       – O ką tu veiksi dabar, likusi viena?
       Moteris:
       – Sėdėsiu kambaryje ir nematysiu jokios išeities.
       Franciska:
       – Ne, aš rimtai klausiu: ar tu turi kokį nors kitą draugą?
       Moteris nieko neatsakė, tik papurtė galvą.
       Franciska:
       – Ar tu pagalvojai, iš ko jūs abu gyvensit?
       Moteris:
       – Ne. Bet aš norėčiau vėl imtis vertimų. Tada, kai išėjau iš leidyklos, leidėjas man pasakė, jog dabar, užuot tvarkiusi sutartis su užsieniu, – toks buvo mano darbas leidykloje, – aš galėčiau pradėti versti tikras knygas. Nuo to laiko jis man nuolat šį bei tą pasiūlydavo.
       Franciska:
       – Romanai. Eilėraščiai! Ir gausi, ko gero, po dvidešimt markių už puslapį, po tris markes už valandą.
       Moteris:
       – Atrodo, po penkiolika markių už puslapį.
       Franciska ilgai žiūrėjo į ją.
       – Norėčiau, kad tu kuo greičiau ateitum į mūsų grupę. Pamatysi – tai tokia draugija, kurioje mes visos tiesiog klestime. Mes nesikeičiam kulinariniais receptais! Tu net neįsivaizduoji, kaip žavu gali būti moterų tarpe.
       Moteris:
       – Mielai kada nors užsuksiu.
       Franciska:
       – Tarp kitko, ar tu kada nors esi gyvenusi viena?
       Moteris vėl papurtė galvą, ir Franciska pasakė:
       – O man teko. Aš niekinu vienatvę. Niekinu save, kai esu viena. Beje, Brunas kol kas gyvens pas mane, jeigu tik tu, kaip aš įtariu, nepanorėsi šįvakar susigrąžinti jo atgal. Vis dar negaliu patikėti tuo, kas įvyko. Bet vis tiek, Marijana, aš esu sužavėta ir, kad ir kaip būtų keista, didžiuojuos tavimi.
       Ji prisitraukė moterį prie savęs ir apkabino. Paskui kreipėsi į žurnalu prisidengusį vaiką, tapšnodama jam per kelius:
       – Na, o kaip šį kartą piniguočius apmauna savo vargšus giminaičius?
       Vaikas, įnikęs į skaitymą, nesureagavo; kurį laiką visi tylėjo. Paskui moteris tarė:
       – Štefanas visada norėtų būti turtinguoju, nes šis, kaip jis sako, visada yra pranašesnis.
       Franciską pakėlė tuščią stiklą prie lūpų ir pakrutino jas, lyg gertų. Paskui pastatė stiklą ant stalo ir žiūrėjo pakaitom tai į moterį, tai į vaiką, o jos veidas darėsi vis švelnesnis. (Kartais be jokios konkrečios priežasties Franciską užplūsdavo nebylus graudulys, ir tada jos atsipalaidavęs veidas pasidarydavo panašus į daugelį kitų, labai įvairių veidų – tarsi tas neaiškus graudumas padėtų jai atrasti pačią save.)

       Prieškambaryje, prie atdarų sieninės spintos durų, moteris dėjo į lagaminus Bruno daiktus. Atidariusi vieną iš paruoštų lagaminų, pamatė jame susirangiusį vaiką; šis staiga pašoko ir išbėgo. Iš antrojo lagamino išsirito Štefano draugas, labai apkūnus berniukas, ir nubėgo jam iš paskos į terasą; ten abu prisispaudė veidais prie lango ir iškišo liežuvius, bet nuo šaltų kaip ledas stiklų juos tuoj pat ėmė gelti. Moteris, klūpodama prieškambaryje, rūpestingai sulankstė marškinius, nutempė paruoštus lagaminus į svetainę ir pastatė juos kambario viduryje. Suskambėjus skambučiui, ji greitai išėjo į virtuvę. Brunas atsirakino duris, įėjo į vidų, dairydamasis į šalis lyg įsibrovėlis. Pamatęs stovinčius lagaminus, pasišaukė moterį; bakstelėjo pirštu į juos ir išsišiepė:
       – Ar mano nuotrauką nuo naktinio staliuko jau irgi nuėmei?
       Jie padavė vienas kitam rankas.
       Brunas paklausė, kur Štefanas; ji parodė į stiklinę sieną, už kurios abu vaikai tylėdami rodė grimasas.
       Patylėjęs Brunas pasakė:
       – Keista istorija atsitiko mums šįryt, ar ne? Juk mudu visai nebuvom girti. Dabar aš pats sau atrodau truputėlį juokingas. O tu?
       Moteris:
       – Taip, aš irgi. Ne, visai ne.
       Brunas paėmė lagaminus:
       – Gerai, kad rytoj vėl reikės eiti į darbą. O tu juk dar niekada nesi gyvenusi viena.
       Moteris:
       – Tai tu dabar buvai pas Franciską?
       Paskui dar pridūrė:
       – Gal prisėsi?
       Išeidamas Brunas papurtė galvą:
       – Kokia tu lengvabūdė... Ar dar apskritai prisimeni, kad mudu kažkada buvome artimi vienas kitam – ne tik kaip vyras ir žmona, nors, žinoma, visų pirma dėl to?
       Brunui išėjus, moteris uždarė duris ir stovėjo, klausydamasi, kaip nuvažiuoja mašina; paskui priėjo prie rūbinės šalia durų ir įsikniaubė veidu į ten kabančius drabužius.
       Temstant moteris sėdėjo, nedegdama šviesos, priešais televizorių, kuriame buvo įrengtas papildomas kanalas stebėti gyvenvietės vaikų žaidimų aikštelę. Ji žiūrėjo į nebylų juodai baltą vaizdą ir matė, kaip jos sūnus balansuoja ant rąsto; jo storulis draugas vis nukrisdavo žemyn; jiedu buvo vieni tuščioje aikštelėje. Moters akyse žvilgėjo ašaros.

       Vakare moteris ir vaikas vienu du valgė svetainėje. Ji jau buvo pavakarieniavusi ir žiūrėjo į vaiką, kuris garsiai sriūbčiojo ir čepsėjo. Šiaipjau buvo labai tylu; tik retkarčiais iš virtuvės, kuri langeliu valgiams paduoti buvo sujungta su kambariu, pasigirsdavo šaldytuvo burzgimas. Prie moters kojų stovėjo telefonas.
       Ji paklausė Štefano, ar reikia paguldyti jį į lovą. Vaikas atsakė:
       – Aš juk visad pats atsigulu.
       Moteris:
       – Tai aš bent jau palydėsiu tave.
       Vaikų kambaryje ji apvilko nustebusį vaiką pižama, paskui norėjo pakelti jį ir paguldyti į lovą. Berniukas priešinosi; atsigulė pats, ir moteris apklojo jį ligi kaklo. Rankose jis laikė knygą ir parodė jai nuotrauką, kurioje buvo pavaizduoti vaiskios šviesos apgaubti aukšti kalnai; pirmame plane skrido kuosos. Jis garsiai perskaitė užrašą po nuotrauka: „Vėlyvas ruduo kalnų fone. Ir tokiu laiku, esant geram orui, dar vilioja kalnų viršūnės.“ Vaikas paklausė, ką tai reiškia, ir moteris paaiškino: net vėlyvą rudenį, jei oras yra geras, dar galima kopti į kalnus. Moteris pasilenkė prie vaiko, ir šis tarė:
       – Tu kvepi svogūnais.
       Likusi viena, moteris tupėjo virtuvėje priešais atdarą spintelę, kurioje stovėjo šiukšlių kibiras; rankoje ji laikė neišvalgytą vaiko lėkštę, koja jau buvo primynusi kibiro pedalą, dangtelis buvo pasikėlęs. Moteris įsidėjo šakute į burną keletą kąsnių, vis dar tupėdama sukramtė, likučius išmetė į kibirą. Paskui dar valandėlę patupėjo, sustingusi toje pozoje.
       Naktį, gulėdama aukštielninka lovoje, moteris staiga plačiai atvėrė akis. Aplinkui buvo visiškai tylu; ji pribėgo prie lango ir atidarė jį; bet tylą pakeitė tik vos girdimas krebždesys. Pasiėmusi antklodę, ji nuėjo į vaiko kambarį ir atsigulė šalia jo lovos ant grindų.
       Vieną rytą moteris sėdėjo svetainėje ir spausdino rašomąja mašinėle. Jį perskaitė pusbalsiu, ką buvo parašiusi:
       – Pagaliau aš galiu priimti Jūsų ne kartą pateiktą pasiūlymą versti iš prancūzų kalbos. Praneškite man savo sąlygas. Šiuo metu aš mieliau versčiau dalykinę literatūrą. Dažnai prisimenu darbą Jūsų leidykloje (pati sau ji pridūrė: „nors nuo spausdinimo pastoviai sirgdavau riešo sausgyslių uždegimu“) ir laukiu Jūsų skambučio.
       Prie telefono būdelės gyvenvietės pakraštyje buvo pašto dėžutė, į kurią ji įmetė laišką. Atsisukusi pamatė ateinantį Bruną. Jis grubiai sučiupo ją už rankos, po to apsidairė, ar jų niekas nemato; pora pagyvenusių iškylautojų su kuprinėmis, alpinistų lazdomis ir kelnėmis iki kelių sustojo viduryje gatvės ir atsigręžę žiūrėjo į juos. Brunas įstūmė moterį į telefono būdelę ir staiga ėmė atsiprašinėti. Paskui ilgai žiūrėjo į ją:
       – Ar šis žaidimas dar ilgai tęsis, Marijana? Aš daugiau nenoriu jame dalyvauti.
       Moteris atsakė:
       – Tik nepradėk dabar kalbėti apie vaiką.
       Brunas sudavė jai, bet ankštoje būdelėje smūgis neišėjo stiprus. Po to kilstelėjo rankas, lyg norėtų užsidengti veidą, bet tuoj pat vėl jas nuleido.
       – Franciska sako, kad tu pati nesupranti, ką daranti. Ji sako, kad tu nesuvoki istorinių savo elgesio aplinkybių. – Jis nusijuokė. – Žinai, kaip ji tave vadina? – Mistike–individualiste. Taip, taip, tu tikra mistikė. Mistikė! Velniai griebtų! Tu nesveika. Aš atsakiau Franciskai, kad nuo kelių elektros šokų tu grįžtum į protą.
       Jiedu ilgai tylėjo. Paskui moteris pasakė:
       – Žinoma, tu visada gali užeiti pas mus, pavyzdžiui, savaitgalį, gali nusivesti Štefaną į zoologijos sodą. Arba į istorijos muziejų.
       Vėl abu nutilo. Staiga Brunas išsitraukė iš kišenės žmonos nuotrauką, atkišo jai, o paskui uždegė žiebtuvėliu. Moteris bandė paslėpti šypseną, nusuko akis į šoną; galų gale vis tiek šyptelėjo.
       Brunas išėjo iš būdelės ir išmetė apdegusią nuotrauką; moteris irgi išėjo. Jis apsidairė ir ramiu balsu tarė:
       – O aš? Gal manai, kad aš neegzistuoju? Gal galvoji, kad viena gyveni pasaulyje? Aš irgi gyvenu, Marijana. Aš irgi gyvenu!
       Tuo momentu moteris trūktelėjo Bruną atgal, nes šis atsidūrė važiuojamojoje gatvės dalyje ir vos nepateko po mašina.
       Brunas paklausė:
       – Tau reikia pinigų?
       Jis išsitraukė keletą banknotų.
       Moteris:
       – Juk mudviejų sąskaita bendra. O gal tu ją užblokavai?
       Brunas:
       – Žinoma, ne. Bet vis tiek paimk, net jeigu tau ir nereikia. Prašom.
       Jis ištiesė pinigus; kai moteris galų gale juos paėmė, abiejų veiduose pasirodė palengvėjimas. Nueidamas jis paprašė perduoti linkėjimų Štefanui, ji linktelėjo ir pasakė, kad greit aplankysianti jį darbe.
       Dar kartą grįžtelėjęs, Brunas, sušuko iš tolo:
       – Kad man nebūtum per daug viena! Nuo to ir numirti galima.
       Parėjusi namo, moteris atsistojo prieš veidrodį ir ilgai žiūrėjo sau į akis; ji neapžiūrinėjo savęs, šitaip ji paprasčiausiai galėjo netrukdoma apie save pagalvoti.
       Moteris garsiai prabilo:
       – Šnekėkit, ką norit. Kuo daugiau jūs tariatės galį apie mane pasakyti, tuo labiau aš išsivaduoju nuo jūsų. Kartais man atrodo, kad kiekvienas naujas dalykas, kurį sužinai apie žmogų, tą pačią akimirką jau neatitinka tikrovės. Jeigu ateityje man kas nors pradės aiškinti, kokia aš esu – net jeigu norėtų man įsiteikti ar padrąsinti mane – aš nepakęsiu tokio įžūlumo.
       Rąžydamasi ji pakėlė į viršų rankas; pamačiusi po pažastim skylutę megztinyje, įkišo į ją pirštą.

       Moteris pradėjo pamažėle perstatinėti baldus; vaikas jai padėjo. Paskui abu sustodavo tai viename, tai kitame kampe ir apžiūrinėdavo pasikeitusius kambarius. Lauke lijo smarkus žiemos lietus, lašai lyg kruša atšokdavo nuo kietos žemės. Vaikas stumdė po kambarį kilimų šepetį; vienplaukė moteris, stovėdama terasoje, senais laikraščiais valė didįjį langą. Paskui ji pašlakstė dėmių išėmėju kiliminius takus, sukrovė popierius ir knygas į atliekų maišą, šalia kurio jau stovėjo du pilni užrišti maišai. Nuvaliusi skuduru pašto dėžutę prie lauko durų, ji pasilipo svetainėje ant kopėtėlių po šviestuvu, išsuko lemputę ir įsuko naują, daug šviesesnę.
       Vakare kambarys spindėte spindėjo, o rudas beicuotas stalas, užklotas balta staltiese, buvo padengtas dviem asmenims; ant jo degė stora geltona natūralaus vaško žvakė, net girdėjosi, kaip tirpsta vaškas. Vaikas sulankstė servetėles ir padėjo jas ant lėkščių. Tyliai grojant muzikai („Užstalės muzika gyvenamajame vienete“ – sakydavo Brunas), jiedu susėdo vienas priešais kitą ir abu vienu metu išlankstė servetėles. Staiga moteris sukluso; vaikas paklausė, ar jai vėl neramu ant širdies. Moteris ilgai purtė galvą, neigdama tai ir kartu stebėdamasi; paskui nuėmė dangtį nuo dubens.
       Valgydamas vaikas pasakojo:
       – Mokykloje daug naujienų. Mūsų klasė dabar jau per keturias minutes nusivelka paltus, nusiauna batus, apsiauna šlepetes ir apsivelka chalatus. Direktorius šiandien tikru sekundmačiu nustatė laiką. O mokslo metų pradžioje visam tam mums reikėdavo dešimties minučių. Direktorius pasakė, kad iki mokslo metų pabaigos lengvai galima pasiekti trijų minučių rekordą. Jau šiandien būtume tai padarę, jeigu storasis Jurgenas nebūtų taip ilgai krapštęsis su palto sagom. O paskui jis iki pat pietų verkė. Per pertrauką pasislėpė tarp paltų ir dar pridarė į kelnes. Žinai, ką mes padarysim, kad suspėtume per tris minutes? Ogi dar ant laiptų pradėsim bėgti ir bėgdami pradėsim nusirenginėti!
       Moteris pasakė:
       – Tai štai kodėl tu, kad ir kaip būtų šalta, visada nori vilktis plonesnįjį paltą – jį lengviau atsagstyti.
       Ji nusijuokė.
       Vaikas:
       – Nesijuok taip. Tu juokiesi, kaip storasis Jurgenas: tas irgi visada juokiasi prisiversdamas. Tu niekada iš tikrųjų nesidžiaugi. Tik kartą dėl manęs apsidžiaugei – tada, kai aš pirmą kartą be rato priplaukiau prie tavęs. Tada, pačiupusi mane į glėbį, tu iš tikrųjų džiūgavai.
       Moteris:
       – Visai neprisimenu.
       Vaikas:
       – Užtai aš prisimenu. – Jis piktdžiugiškai sušuko: – Aš prisimenu! Prisimenu!
       Naktį moteris sėdėjo prie lango ir skaitė, pasidėjusi šalia storą žodyną; užuolaidos buvo užtrauktos. Ji padėjo knygą ir atitraukė užuolaidas; kaip tik tuo metu prie vieno garažo privažiavo automobilis, o pagyvenusi dama, išvedusi pasivaikščioti šunį, tuoj pat, tarsi nebūtų nieko, ko ji nepastebėtų, pasižiūrėjo aukštyn į langą ir pamojavo ranka.
       Moteris stūmė pirkinių vežimėlį supermarketo praėjimu, kuris buvo toks siauras, kad reikėdavo pasitraukti į šoninį taką, jeigu kas nors eidavo priešpriešiais. Žvangėjo tarnautojo stumdomi tušti vežimėliai, tarškėjo kasos, prie užstatų grąžinimo stalo kažkas skambino varpeliu, o iš garsiakalbio sklido muzika, kurią nuolat pertraukdavo reklaminiai skelbimai apie naujas dienos, savaitės, mėnesio prekes. Moteris kurį laiką stovėjo nejudėdama, vis ramesniu žvilgsniu dairydamasi aplinkui; jos akys pradėjo spindėti.
       Viename iš ramesnių praėjimų ją užkalbino Franciska, tempianti paskui save pirkinių vežimėlį. Franciska pasakė:
       – Ką tik duonos skyriuje mačiau, kaip vietinei moteriai duoną suvyniojo į popierių, o jugoslavui tiesiog taip įbruko į rankas. Šiaip aš visada vaikštau į savo krautuvėlę ant kampo, nors salotos ten dažnai būna apvytusios, o dabar dar ir apšalusios. Bet juk negali ištisą mėnesį būti tokia humaniška.
       Tuo metu kažkas jas pastūmė, o moteris tarė:
       – Kartais man čia patinka.
       Franciska parodė į plyšį polistirolo sienoje, pro kurį vyras baltu chalatu stebėjo pirkėjus. Triukšmas buvo toks didelis, kad reikėjo šaukti:
       – O gal tau atrodo, kad ir šitas gyvas lavonas – tavo angelas sargas?
       Moteris:
       – Jis derinasi su supermarketu. O supermarketas atitinka mano nuotaiką. Bent jau šiandien.
       Jos atsistojo į eilę prie kasos. Staiga Franciska lengvai palietė ranka moters alkūnę ir, truputį sumišusi, pasakė:
       – Tikriausiai vėl ne prie tos kasos atsistojom. Kairėje ir dešinėje, ko gero, jau visi bus praėję, o mes vis dar lauksim. Man visada šitaip būna.
       Prie supermarketo buvo pririšti keli nuo šalčio drebantys šunys. Franciska įsikibo moteriai į parankę:
       – Būk gera, ateik rytoj į mūsų grupę. Visos apsidžiaugs. Pastaruoju metu mes negalime atsikratyti jausmo, kad galvose beveik viskas atrodo aišku ir suprantama, o gyvenimas vis tiek vyksta kažkur šalia. Mums reikia žmogaus, kuris leistų mums minutėlę atsikvėpti nuo pasaulio, trumpai tariant, truputėlį pafantazuotų. Na, tu juk supranti, ką aš turiu omeny.
       Moteris:
       – Pastaruoju metu Štefanas vakarais nenori pasilikti vienas.
       Franciska:
       – Apie tai, kodėl taip yra, gali pasiskaityti kiekviename psichologijos pagrindų vadovėlyje. Ir Brunas vienas neišlaiko. Jis sako, kad tada tuoj pat ima krėsti šunybes kaip vaikystėje. Tarp kitko, ar matei vakar per televiziją reportažą apie vienišus žmones?
       Moteris:
       – Prisimenu tik tą vietą, kai vedantysis paprašė vieną iš jų: ,,Papasakokit vis dėlto ką nors apie vienatvę“; o šis tik sėdėjo ir tylėjo.
       Po valandėlės Franciska tarė:
       – Vis tiek pasistenk rytoj ateiti. Mes nespygaujame kaip bobos smuklėje.
       Moteriai jau einant link automobilių stovėjimo aikštelės, Franciska dar sušuko:
       – Nepradėk gerti viena, Marijana.
       Ji nuėjo tolyn, nešina pilnais polietileniniais krepšiais; vieno iš jų rankena nuplyšo, ir ji turėjo pasiimti krepšį po pažasčia.

       Vakare moteris ir vaikas žiūrėjo televizorių. Pagaliau vaikas pašoko ir išjungė jį. Moteris sumišusi ir nustebusi pasakė:
       – O, ačiū!
       Ji pasitrynė akis.
       Tuo metu kažkas paskambino prie durų. Vaikas nubėgo atidaryti, moteris tarsi apdujusi pakilo nuo kėdės. Pro duris greitu žingsniu įėjo leidėjas, masyvus, šiek tiek nervingų judesių, maždaug penkiasdešimties metų vyriškis; kalbėdamasis jis turėjo įprotį lįsti vis arčiau prie pašnekovo, o jo balsas pradėdavo skambėti įtikinėjamai. (Atrodė, kad jis visą laiką jaučiasi turįs kažką įrodyti; jis atsipalaiduodavo tik tada, kai pašnekovui pavykdavo jam įteigti, kad jo sugebėjimais niekas neabejoja. Net ir sutikęs pačius artimiausius bičiulius, jis kiekvieną kartą užgriūdavo juos nepaprastai energingai, tarsi iš miego pažadintas žmogus, kuris atsitokėja tik tada, kai visai pabunda. Kad ir kur būdamas, jis visada elgdavosi taip, tarsi būtų namų šeimininkas; tik susidūrus su ramiu pašnekovu, tas perdėtas draugingumas, sukuriamas didelėmis ir visiems matomomis pastangomis, todėl ypač nemaloniai nuteikiantis, užleisdavo vietą atsipalaidavimui – atrodydavo, kad jis ilsisi nuo to nuolatinio pasiruošimo bendrauti su visais.)
       Vienoje rankoje leidėjas laikė gėles, kitoje – butelį šampano.
       Jis tarė:
       – Aš žinojau, kad jūs viena, Marijana. Leidėjas turi mokėti skaityti tarp laiško eilučių.
       Leidėjas ištiesė jai dovanas.
       – Dešimt metų! Ar jūs dar mane apskritai atpažįstate? Aš tai dar puikiai atsimenu jūsų išleistuves iš leidyklos, Marijana. Ypač gerai prisimenu pakalnučių kvapą prie vienos ausytės.
       Vaikas stovėjo greta ir klausėsi. Moteris paklausė:
       – O ką jūs šiandien užuodžiate? Leidėjas patraukė nosimi.
       Moteris:
       – Tai briuseliniai kopūstai. Jų kvapas kelias dienas laikosi spintose. Bet vaikai taip mėgsta šias daržoves. Aš atnešiu dvi taures šampanui.
       Leidėjas sušuko:
       – Ne bet kokiam šampanui! Tikram Šampanės vynui!
       Ir skubiai paklausė visai kitu tonu:
       – Tarp kitko, kaip prancūziškai būtų „briuseliniai kopūstai“?
       Moteris atsakė:
       – Choux de Bruxelles.
       Leidėjas suplojo rankomis:
       – Egzaminas išlaikytas! Aš jums kaip tik atnešiau vienos jaunos prancūzės autobiografinę knygą, kurioje, savaime suprantama, yra daug tokių pasakymų. Rytoj galite pradėti versti.
       Moteris:
       – O kodėl ne šiąnakt? – Ji nusišypsojo: – Atkimšite butelį?
       Ji nunešė gėles į virtuvę. Leidėjas ėmė krapštinėti šampano kamštį; vaikas žiūrėjo į jį.
       Paskui jie sėdėjo kambaryje ir gėrė, vaikas irgi truputį paragavo. Labai iškilmingai susidaužus taurėmis, moteris paglostė vaiką, o leidėjas pasakė:
       – Aš turėjau ir kitų reikalų šiose apylinkėse. Vienas mano autorius gyvena netoliese. Tai sunkus atvejis, jis kelia man susirūpinimą. Nieko neberašo, bijau, kad nieko daugiau jam ir neišeis. Aišku, leidykla jį kas mėnesį šelpia, peržengdama visas ribas. Šįvakar pareikalavau, kad jis parašytų bent jau savo autobiografiją – tokio pobūdžio knygų paklausa dabar labai didelė. Bet jis tik ranka numojo; su niekuo nesikalba, tik murma kažką. Jo laukia baisi senatvė, Marijana, – be darbo, be žmonių.
       Moteris atkirto neįprastai atžariai:
       – Juk jūs nieko apie jį nežinot. Gal jis kartais būna laimingas.
       Leidėjas pasisuko į vaiką:
       – Dabar aš parodysiu fokusą, ir šis kamštis dings nuo stalo.
       Vaikas žiūrėjo į stalą. Leidėjas parodė ranka kažkur į orą ir šūktelėjo:
       – Žiūrėk, skrenda.
       Bet vaikas vis tiek, neatitraukdamas akių, žiūrėjo į kamštį, ir leidėjas vėl nuleido ranką. Paskui jis skubiai paklausė moterį:
       – Kodėl jūs užstojate tą vyruką?
       Užuot atsakiusi, moteris pakuteno vaiką; pabučiavo jį į pakaušį; pasisodino ant kelių; apkabino.
       Leidėjas:
       – Jums nejauku su manimi? Man atrodo, kad jūs tik todėl skiriate tiek daug dėmesio vaikui, kad nereikėtų jo skirti man. Mamytė ir sūnelis! Kam jūs žaidžiate šitą žaidimą? Nejaugi bijote manęs?
       Moteris pastūmė vaiką į šoną ir tarė:
       – Galbūt jūs teisus.
       O paskui – vaikui:
       – Eik miegoti.
       Berniukas nereagavo; tada moteris pakėlė jį ir išnešė iš kambario. Grįžusi ji pasakė:
       – Štefanas šiandien nenori miego. Šampanas primena jam Naujus Metus, kai net po vidurnakčio mes jo nevarydavom gulti.
       Leidėjas prisitraukė moterį prie savęs ant plataus krėslo; ji nesipriešino, žvelgė atlaidžiai. Leidėjas lėtai paklausė:
       – Kuri jūsų taurė?
       Moteris parodė, ir jis paėmė tą stiklą:
       – Norėčiau išgerti iš jūsų taurės, Marijana.
       Paskui jis pauostė jos plaukus:
       – Man patinka, kad jūsų plaukai kvepia tiktai plaukais. Tai toks kvapas, kuris iš karto pavirsta jausmu. Be to, man patinka, kaip jūs vaikštote; tai ne kokia nors ypatinga eisena, kaip kitų moterų: jūs tiesiog einate, ir tai yra gražu.
       Moteris šyptelėjo pati sau, paskui atsisuko į jį ir pradėjo pasakoti, tarytum dabar jai būtų užėjęs noras kalbėti:
       – Kartą čionai užėjo viena dama. Ji žaidė su Štefanu; staiga tas ėmė uostinėti jos plaukus ir sušuko: ,,Tu kvepi!“ Moteris, visa persigandusi, paklausė: ,,Virtuve?“ – „Ne, kvepalais“, – atsakė Štefanas, ir dama su palengvėjimu atsikvėpė...
       Po valandėlės leidėjas pažvelgė į moterį, įsmeigė į ją akis, tarytum nežinotų, ką toliau daryti. Vaikas pašaukė ją, bet ji nereagavo, lyg smalsumo pagauta žiūrėjo į leidėją. Šis žvilgtelėjo žemyn:
       – Jūsų kojinės akis nubėgo.
       Moteris tik mostelėjo ranka, parodydama, kad jai tas nerūpi, o kai vaikas vėl ją pašaukė, atsistojo, bet ne iš karto nuėjo pas jį.
       Paskui, sėsdamasi į ankstesnę vietą priešais leidėją, ji tarė:
       – Šiuose namuose man nepatinka tai, kad, einant iš vieno kambario į kitą, visada reikia daryti posūkius stačiu kampu; ir visą laiką į kairę. Nežinau kodėl, bet toks vaikščiojimas mane erzina, tiesiog kankina.
       Leidėjas pasakė:
       – Parašykite apie tai, Marijana. Kitaip vieną gražią dieną jūs imsite ir išnyksite.
       Vaikas pašaukė trečią kartą, ir moteris nuskubėjo pas jį.
       Leidėjas, likęs vienas, atrodė pavargęs. Galva nusviro į šoną. Jis pasitempė; bet paskui šyptelėjo, lyg juoktųsi pats iš savęs, vėl atpalaidavo kūną, jo nugara sulinko.
       Moteris sugrįžo ir atsistojo priešais jį. Leidėjas pakėlė į ją akis. Ji uždėjo ranką jam ant kaktos; paskui atsisėdo priešais. Jis paėmė jos ranką, gulinčią ant stalo, ir pabučiavo. Jiedu ilgai tylėjo.
       Ji tarė:
       – Gal paleisti jums muzikos?
       Leidėjas tuoj pat nežymiai papurtė galvą, lyg būtų laukęs tokio klausimo. Jie vėl patylėjo.
       Leidėjas:
       – Negi pas jus niekada neskamba telefonas?
       Moteris:
       – Pastarosiomis dienomis beveik niekada. Žiemą apskritai labai retai. Gal pavasarį vėl ims skambėti.
       Po ilgos tylos ji pasakė:
       – Tikriausiai Štefanas jau užmigo.
       Ir pridūrė:
       – Jeigu jūs, taip sakant, nebūtumėt ką tik tapęs mano darbdaviu, aš išdrįsčiau parodyti jums, kokia esu pavargusi.
       Leidėjas:
       – Be to, ir butelys jau tuščias.
       Jis atsistojo, moteris palydėjo jį iki durų. Jis pasiėmė paltą ir sustojo, nuleidęs galvą; paskui vėl pasitempė. Staiga moteris paėmė paltą iš jo rankų ir tarė:
       – Ak, išgerkim dar po taurelę. Man staiga pasirodė, kad žmogus, būdamas vienas, kiekvieną minutę praranda kažką, ko jau negalima susigrąžinti. Pagalvojau apie mirtį. Atleiskit man už tą žodį. Šiaip ar taip, man nuo tos minties širdį susopo. Tikiuosi, kad teisingai mane suprasite. Virtuvėje dar yra butelys raudono burgundiškojo. Jis sunkus, ir po jo gerai miegasi.
       Jiedu stovėjo svetainėje prie lango ir gėrė raudonąjį vyną. Užuolaidos buvo neužtrauktos; jie žiūrėjo į sodą. Lauke snigo.
       Leidėjas pasakojo:
       – Neseniai aš išsiskyriau su viena moterim; tas išsiskyrimas ,buvo toks keistas, kad norėčiau jums apie tai papasakoti. Kartą naktį mes važiavome taksi. Aš apkabinau ją, ir mudu žiūrėjome pro langą į tą pačią pusę. Mums buvo gera. Tiesa, jūs turite žinoti, kad tai buvo labai jauna, vos dvidešimties metų mergina, ir aš buvau prie jos labai prisirišęs. Staiga, mašinai lekiant pro šalį, pamačiau šaligatviu einantį vyrą. Smulkmenų neįžiūrėjau, gatvėje buvo labai tamsu; spėjau pamatyti tik tiek, kad jis gana jaunas. Ir staiga man šovė į galvą mintis, kad mergina, pamačiusi šią figūrą gatvėje, turėtų suvokti, su kokiu seniu ji sėdi apsikabinusi mašinoje, kad tą akimirką ji turėtų bjaurėtis manimi! Ši mintis mane taip sukrėtė, jog aš tuoj pat nuėmiau ranką nuo merginos peties. Tiesa, dar nuvažiavau su ja, palydėjau iki namo durų, bet ten pasakiau, kad nenoriu daugiau jos matyti. Surikau, kad nešdintųsi velniop, kad ji man įgriso iki gyvo kaulo, kad viskas baigta, ir nubėgau. Esu įsitikinęs, jog ji ir po šiai dienai nežino, kodėl ją palikau. Greičiausiai ji visai nieko nepagalvojo, pamačiusi tą jauną vyrą gatvėje. Gal net visai jo nepastebėjo...
       Jis išgėrė iki dugno. Abu tylėjo ir žiūrėjo pro langą – gatve vėl ėjo moteris su šunimi ir tuoj pat, pakėlusi ranką, pasisveikino su jais; ji nešėsi išskleistą skėtį.
       Leidėjas pasakė:
       – Man buvo gera su jumis, Marijana. Ne, ne gera: kažkaip kitaip.
       Jie nuėjo prie durų. Leidėjas:
       – Jei leisite, aš kariais priversiu suskambėti jūsų telefoną, nors dabar ir gili žiema.
       Kai leidėjas, jau apsivilkęs paltą, sustojo tarpduryje, moteris paklausė, ar jis atvažiavo su mašina; sniegą sūkuriais nešė į vidų. Leidėjas:
       – Taip. Vairuotojas laukia mašinoje.
       Moteris:
       – Ir jūs vertėte jį taip ilgai laukti?
       Leidėjas:
       – Jis pripratęs.
       Mašina stovėjo prie namo durų; prietemoje sėdėjo vairuotojas. Moteris:
       – Jūs pamiršote duoti man knygą, kurią turėsiu išversti.
       Leidėjas:
       – Ji dar mašinoje.
       Jis pamojo vairuotojui, ir šis tuoj pat atnešė knygą.
       Leidėjas padavė ją moteriai, ir ši paklausė;
       – Tai jūs norėjote mane išbandyti?
       Patylėjęs leidėjas atsakė:
       – Dabar prasideda ilgas jūsų vienatvės laikas, Marijana.
       Moteris:
       – Pastaruoju metu mane visi gąsdina.
       Paskui – vairuotojui, stovinčiam šalia:
       – O jūs mane irgi gąsdinsite?
       Vairuotojas sutrikęs nusišypsojo.
       Naktį ji stovėjo viena prieškambaryje su knyga rankose; virš jos, atsimušdamas į langelius, plokščiame stoge čežėjo sniegas. Ji pradėjo skaityti: ,,Au pays de l'ideal: J'attends d'un homme qu'il m'aime pour ce que je suis et pour ce que fe deviendrai.“
       Pamėgino išversti:
       – Idealo krašte: aš noriu, kad vyras mane mylėtų už tai, kuo aš esu, ir už tai, kuo dar būsiu.
       Ji gūžtelėjo pečiais.

       Dieną, sėdėdama už stalo prie rašomosios mašinėlės, moteris užsidėjo akinius. Ji užsibrėžė kiekvieną dieną išversti tam tikrą skaičių puslapių; pagal tai suskirstė knygą dalimis ir pieštuku pažymėjo kiekvienos dienos datą; pabaigoje išėjo jau vėlyvo pavasario diena. Retkarčiais stabtelėdama, pavartydama šalia gulintį žodyną, nuvalydama siuvamąja adata kurią nors mašinėlės raidę, skepetaite vis šluostydama klavišus, ji rašė: „Iki šiol visi vyrai laikydavo mane silpna. Mano vyras pasakė apie mane: „Mišelė stipri.“ Bet iš tikrųjų jis tiktai nori, kad aš turėčiau jėgų tam, kas jam pačiam nerūpi: vaikams, namų ūkiui, mokesčiams. O kai kalba užeina apie darbą, kurį aš norėčiau dirbti, jis mane žlugdo. Jis sako: „Mano žmona – svajotoja.“ Jeigu svajoti – reiškia būti tuo, kuo esi, tai aš noriu būti svajotoja.“
       Moteris pažvelgė į terasą, kur tuo metu, daužydamas nuo batų sniegą, pasirodė vaikas su mokykliniu krepšiu rankoje. Jis įėjo pro terasos duris ir nusijuokė. Moteris paklausė, ko jis juokiasi.
       Vaikas:
       – Dar niekada nemačiau tavęs su akiniais.
       Moteris nusiėmė akinius; vėl juos užsidėjo:
       – Taip anksti parėjai.
       Vaikas:
       – Šiandien vėl nebuvo dviejų pamokų.
       Moteris spausdino toliau, o vaikas priėjo artyn ir atsisėdo šalia; jis stengėsi būti labai tylus.
       Moteris nustojo dirbti, pažvelgė kažkur priešais save.
       – Tu alkanas, ar ne?
       Vaikas papurtė galvą.
       Moteris:
       – Tau nepatinka, kai aš ką nors dirbu?
       Vaikas nusišypsojo pats sau.
       Vėliau ji dirbo miegamajame, sėdėjo prie stalo po langu, už kurio matėsi pušys. Tarpduryje pasirodė vaikas su savo storuoju draugu.
       – Lauke labai šalta. O pas Jurgeną eiti negalime, ten dabar daro tvarką.
       Moteris:
       – Vakar juk irgi darė tvarką?
       Vaikas gūžtelėjo pečiais; ji vėl ėmėsi darbo.
       Berniukai vis dar stovėjo tarpduryje. Nors jie nejudėjo, bet moteris tai juto ir atsisuko į juos.
       Vėliau, jai vis dar rašant, iš gretimo kambario pasigirdo plokštelės garsai: cypaujantys aktorių balsai mėgdžiojo vaikus ir nykštukus. Moteris atsistojo ir nuėjo per koridorių į aną kambarį; ten ant mažo aparatėlio sukosi plokštelė, bet kambaryje nieko nebuvo. Ji išjungė patefoną, ir tą pačią akimirką iš už užuolaidų klykdami iššoko vaikai, tarsi norėtų ją išgąsdinti; berniukams tai iš tikrųjų pavyko, nes jie buvo dar ir apsikeitę drabužiais.
       Moteris tarė:
       – Klausykit, aš čia ne šiaip sau sėdžiu, o dirbu, nors jums galbūt taip ir neatrodo. Man reikia, kad nors valandėlę manęs netrukdytumėt. Kai aš dirbu, tai negaliu galvoti apie kitus dalykus, kaip, pavyzdžiui, virdama.
       Vaikai spoksojo tiesiai prieš save, paskui išsišiepė – pirma vienas, paskui kitas. Moteris:
       – Prašau jus, supraskite mane.
       Vaikas:
       – Tu mums ką nors dabar išvirsi?
       Moteris nuleido galvą; tada vaikas piktai pasakė:
       – Ne tau vienai liūdna. Man irgi.
       Ji sėdėjo miegamajame prie rašomosios mašinėlės, tačiau nespausdino. Namie buvo tylu. Koridoriumi, kuždėdamiesi ir kikendami, artinosi vaikai. Staiga moteris pastūmė mašinėlę į šalį, ir ši nukrito ant grindų.

       Netoliese esančioje urmo prekybos mugėje ji krovė milžiniškus paketus į didžiulį prekių vežimėlį, stumdama jį nuo vieno milžiniškos salės skyriaus prie kito, kol šis prisipildė iki pat viršaus. Ji stovėjo drauge su kitais žmonėmis ilgoje eilėje prie kasos; priekyje stovinčių pirkėjų vežimėliai buvo tokie pat pilni, kaip ir jos. Per automobilių stovėjimo aikštelę priešais mugės pastatą ji nustūmė sunkų vežimą, kurio ratai vis krypo į šoną, prie mašinos. Ji prikrovė pilną mašiną, taip smarkiai apdėjo užpakalinę sėdynę, kad pro užpakalinį langą nieko nesimatė. Namuose ji sukrovė pirkinius į rūsį, nes visos spintelės ir šaldytuvas jau buvo pilni.

       Naktį moteris sėdėjo svetainėje už stalo; įkišo popieriaus lapą į mašinėlę ir vėl sėdėjo nejudėdama. Po valandėlės ji uždėjo rankas ant mašinėlės; galvą nuleido ant rankų.
       Buvo jau gili naktis, o ji vis dar sėdėjo tokioje pat pozoje, miegojo.
       Paskui ji pabudo, išjungė lempą, išėjo iš kambario. Ant jos skruosto buvo atsispaudęs megztinio rankovės raštas. Gyvenvietėje degė tik gatvės žibintai.

       Jie aplankė Bruną darbovietėje; pro kabineto langą matėsi miesto panorama. Brunas sėdėjo su moterim ir vaiku prie stalo kampe; vaikas skaitė. Brunas pažvelgė į jį:
       – Franciska sako, kad Štefanas pastaruoju metu nepaprastai užsidaręs. Be to, jis nustojo praustis. Jos manymu, tai rodo, kad...
       Moteris:
       – O ką dar sako Franciska?
       Brunas nusijuokė, moteris taip pat nusišypsojo. Kai jis ištiesė link jos ranką, ji visa krūptelėjo. Jis tarė:
       – Marijana.
       Moteris:
       – Atleisk.
       Brunas:
       – Juk aš norėjau tik iš arčiau apžiūrėti tavo paltą. Ten trūksta vienos sagos.
       Abudu bejėgiškai tylėjo.
       Brunas kreipėsi į vaiką:
       – Štefanai, dabar aš tau parodysiu, kaip įbauginu žmones, kurie ateina į mano kabinetą.
       Jis paėmė moterį už parankės ir, retkarčiais su šypsena žvilgčiodamas į vaiką, pademonstravo:
       – Visų pirma, auką su visa kėde įspraudžiu į labai ankštą kampą, kur ji pasijunta visai bejėgė. Kalbėdamas pasilenkiu prie pat jos veido. O jeigu tai vyresnio amžiaus žmogus, – jis staiga pradėjo kalbėti pašnabždomis, – tada aš kalbu labai tyliai, kad jis pagalvotų, jog jau pradeda kursti. Taip pat labai svarbu nešioti tam tikrus batus, pavyzdžiui, tokius kaip šitie, su grublėtais padais: tai galingųjų batai. Be to, jie turi būti gerai nuvalyti, turi spindėte spindėti! Reikia išmokti apsigaubti paslaptingumu, o svarbiausia – nutaisyti bauginanti veidą.
       Jis atsisėdo priešais moterį ir įsmeigė į ją akis; alkūne atsirėmė į stalą, kilstelėjo ranką, o pirštus sugniaužė į kumštį, bet ne visai: nykštys liko atsikišęs, lyg būtų ruošęsis juo durti. Taip spoksodamas, Brunas perkreipė burną ir tęsė:
       – Aš parsisiųsdinau iš Amerikos tam tikro tepalo: pasitepu juo aplink akis ir galiu nemirksėti; arba apie burną – tada lūpos netrūkčioja.
       Brunas iš tikrųjų pasitepė kažkokiu tepalu palei akis.
       – Taip atrodo mano valdingasis žvilgsnis, per kurį tikiuosi netrukus tapti valdybos nariu.
       Jis spoksojo, išvertęs akis, o moteris ir vaikas žiūrėjo į jį.
       Brunas numojo ranka, atsistojo ir tarė vaikui:
       – Sekmadienį mudu nueisim į oranžeriją pasižiūrėti mėsėdžių augalų. Arba į planetariumą! Ten pamatysim Pietų Kryžių, jo projekciją kupole, lyg iš tikrųjų būtumėm Ramiojo vandenyno pietuose, ir jis spindėtų nakties danguje.
       Brunas palydėjo juodu iki durų; ten jis kažką pasakė moteriai į ausį. Ji pažvelgė į jį, paskui papurtė galvą. Patylėjęs Brunas tarė:
       – Mes dar nieko neišsiaiškinome, Marijana, – ir atidarė duris.
       Likęs vienas, jis trenkė sau kumščiu į veidą.

       Moteris ir vaikas išėjo iš firmos pastato į tylią gatvelę ir, apakinti ryškios žiemos popietės šviesos, užsimerkė. Jiedu nuėjo judria gatve link miesto centro; abiejose pusėse dunksojo bankų pastatai, atsispindėdami kits kito languose. Prie šviesoforo vaikas ėmė mėgdžioti jame atvaizduotą figūrą – iš pradžių stovinčią, paskui einančią. Einant pėsčiųjų zona, jis dažnai stabčiojo prie vitrinų, o moteris laukdavo jo priekyje. Kiekvieną kartą ji sugrįždavo atgal ir nusitempdavo vaiką. Kas keli žingsniai kabėjo plakatai, reklamuojantys vakarinę populiaraus laikraščio laidą, visuose buvo tie patys užrašai. Jie ėjo per tiltą; pradėjo temti. Judėjimas buvo labai smarkus. Vaikas kažką kalbėjo. Moteris ženklu parodė, kad nieko negirdi, ir vaikas numojo ranka. Prieblandoje jie ėjo palei upę; vaikas niekaip nepataikė į koją su moterimi: tai sustodavo, tai nubėgdavo toli į priekį, ir ji turėdavo arba laukti, arba vytis iš paskos. Kurį laiką jiedu ėjo greta, ir moteris žingsniais primygtinai rodė, kad jis turi paskubėti; tylėdama ragino jį gestais. Kai vaikas, atsilikęs užpakalyje ir vos matomas prietemoje, įsispoksojo į kažin kokį krūmą, moteris treptelėjo koja; jai nulūžo kulnas. Du vyrukai praėjo visai pro pat ją ir atsiraugėjo jai tiesiai į veidą. Jie nuėjo į viešą tualetą prie upės, ir moteris turėjo kartu su vaiku užsukti į vyrų skyrių, nes vienas jis nedrįso. Jie užsidarė kabinoje; moteris užsimerkė ir nugara atsirėmė į duris. Virš pertvaros, skiriančios juos nuo gretimos kabinos – sienelė nesiekė iki lubų – staiga pasirodė vyro galva; vyriškis pasišokėjo vieną, kitą kartą. Po to išsišiepęs vyro veidas pasirodė prie jos kojų, nes pertvara nesiekė ir iki grindų. Ji skubiai išėjo su vaiku iš tualeto ir pasileido tekina; nulūžęs kulnas trukdė bėgti, ir ji dažnai klupinėjo. Eidami pro pirmame aukšle esantį butą, kuriame jau švytėjo įjungtas televizorius, jie pamatė, kaip ekrane šmėkštelėjo didžiulis skrendantis paukštis. Sena moteriškė kniūpsčia pargriuvo vidury gatvės. Du vyrai, kurių mašinos buvo susidūrusios, pribėgo vienas prie kito, vienas iš jų puolė muštis, o kitas tik stengėsi jį sulaikyti. Buvo beveik visai sutemę, jiedu stovėjo miesto centre, tarp dviejų bankų dangoraižių, prie užkandžių kiosko; vaikas valgė riestainį. Gatvės triukšmas buvo toks stiprus, lyg aplinkui vyktų kažkokia nesibaigianti katastrofa. Prie kiosko priėjo susirietęs vyriškis, spausdamas ranką prie širdies, paprašė vandens ir prarijo tabletę. Paskui susigūžė ir pritūpė. Skambėjo vakariniai bažnyčių varpai, pro šalį pravažiavo ugniagesių mašina, po to – keli greitosios pagalbos automobiliai su mėlynomis šviesomis ir sirenomis. Šviesa krūpčiodama nuslydo moters veidu; kaktą išpylė prakaito lašeliai, lūpos sutrūkinėjo ir išdžiūvo.
       Vėlų vakarą ji stovėjo namie prie ilgos belangės svetainės sienos, pusiau apšviesta ant rašomojo stalo degančios lempos. Buvo labai tylu; tolumoje lojo šunys. Staiga sučirškė telefonas. Ji palaukė, kol jis suskambės dar kelis kartus, paskui tyliai atsiliepė. Leidėjas pasakė prancūziškai, kad jos balsas šiandien labai keistas.
       Moteris:
       – Tikriausiai dėl to, kad aš šiuo metu dirbu. Pastebėjau, kad dirbant mano balsas pasikeičia.
       Leidėjas:
       – Jūs viena?
       Moteris:
       – Su vaiku, kaip ir visada. Jis miega.
       Leidėjas:
       – Aš irgi vienas. Ši naktis tokia šviesi. Matau net kalvas, ant kurių jūs gyvenate.
       Moteris:
       – Norėčiau susitikti su jumis dieną.
       Leidėjas:
       – Ar jūs rimtai dirbate, Marijana? Ar tik šiaip sau sėdite tam savo užkampy?
       Moteris:
       – Šiandien buvau su Štefanu mieste.. Jis manęs nesupranta: visi tie dangoraižiai, benzino kolonėlės, metro stotys jam baisiausiai patinka.
       Leidėjas:
       – Galbūt iš tikrųjų egzistuoja toks naujoviškas grožis, kurio mes paprasčiausiai nemokame įžiūrėti. Aš irgi mėgstu miestą. Nuo leidyklos stogo terasos aš matau tolumoje net aerouostą, virš kurio be garso kyla ir leidžiasi lėktuvai. Tai toks mielas reginys, kad net pačios giliausios sielos kertelės atsigauna.
       Kiek patylėjęs, jis paklausė:
       – O ką jūs dabar veiksit?
       Moteris:
       – Pasipuošiu.
       Leidėjas:
       – Tai mes vis dėlto susitiksim?
       Moteris:
       – Pasipuošiu ir dirbsiu toliau. Staiga man užėjo toks noras.
       Leidėjas:
       – Jūs vartojate vaistus?
       Moteris:
       – Kartais, kad neimtų miegas.
       Leidėjas:
       – Kiekvieną perspėjimą jūs laikote gąsdinimu, tad šįkart aš geriau patylėsiu. Tik žiūrėkit, kad jūsų akys nepradėtų žvelgti taip pat švelniai ir graudžiai, kaip daugelio mano vertėjų.
       Moteris palaukė, kol jis pirmas padės ragelį. Paskui išsiėmė iš sieninės spintos ilgą šilkinę suknelę. Stovėdama prieš veidrodį, ji užsidėjo perlų vėrinį, bet tuoj pat vėl jį nusiėmė. Tylėdama apžiūrinėjo save iš šalies.

       Gyvenvietę gaubė ryto prieblanda; ką tik užgeso gatvės žibintai. Moteris nejudėdama sėdėjo prie rašomojo stalo.
       Ji vaikščiojo užsimerkusi skersai ir išilgai po kambarį; paskui ėmė žingsniuoti pirmyn ir atgal, kas kartą apsisukdama ant kulno. Ji vaikščiojo atbula, labai sparčiais žingsniais, darydama staigius posūkius. Paskui ji stovėjo prie kriauklės, prikrautos nešvarių indų. Sudėjo juos į indų plovimo automatą, įjungė ant indaujos stovintį tranzistorinį radijo imtuvą, iš kurio pasigirdo linksma rytmetinė muzika ir žvalūs diktorių balsai. Ji išjungė radiją, pasilenkė ir atidarė skalbimo mašiną; ištraukė drėgnų lininių paklodžių gniutulus, paliko juos gulėti ant grindų virtuvėje. Įnirtingai, visais penkiais pirštais, pasikasė kaktą, net kraujas ištryško.
       Moteris atidarė pašto dėžutę prie lauko durų, kimšte prikimštą reklaminių lapelių ir prospektų; tarp jų nebuvo nė vieno, parašyto ranka, pasitaikė liktai rankraščio imitacijų reklaminiuose laiškuose. Ji glamžė ir plėšė juos. Paskui tvarkėsi po namus, vaikščiojo iš vieno kambario į kitą, retkarčiais stabtelėdama, sugrįždama atgal, pasilenkdama, pakrapštydama kokią nors dėmelę, pakeldama nukritusį ryžių grūdelį ir nunešdama jį į virtuvę išmesti. Atsisėdo, pakilo, žengė keletą žingsnių ir vėl atsisėdo. Paėmė popieriaus ritinį, stovintį kampe, išvyniojo jį, vėl suvyniojo; pagaliau pastatė atgal, beveik į tą pačią vietą.
       Vaikas, sėdintis virtuvėje, sekė akimis, kaip ji staigiais judesiais sukasi aplinkui. Ji nuvalė šepečiu krėslą, ant kurio jis sėdėjo, ir ženklu paliepė atsistoti. Vos spėjo tai padaryti, o moteris, pastūmusi jį alkūne į šalį, jau valė sėdynę, nors ši visai nebuvo purvina. Vaikas pasitraukė į šalį ir stovėjo, netardamas nė žodžio. Staiga moteris iš visų jėgų sviedė į jį šepečiu, bet pataikė tik į stiklinę, ir ši sudužo. Sugniaužusi kumščius, ji žengė prie vaiko, kuris nejudėdamas žiūrėjo į ją.
       Prie durų sučirškė skambutis; abu tuoj pat puolė į tą pusę. Moteris taip smarkiai pastūmė vaiką atgal, kad šis net parvirto aukštielninkas.
       Ji atidarė duris; atrodė, kad už jų nieko nėra. Moteris nuleido akis ir pamatė storąjį vaiko draugą; šis stovėjo susigūžęs ir kreivai šypsojosi.
       Nejudėdama sėdėjo ji kambaryje, o vaikas ir jo storulis draugas, garsiai dainuodami, šokinėjo nuo kėdės ant pagalvės. Jie spygavo ir raitėsi iš juoko, šnabždėjo kažką kits kitam į ausį, žvalgėsi į moterį, rodė į ją pirštais ir vėl kvatojosi; moteris nereagavo.
       Ji sėdėjo prie rašomosios mašinėlės. Vaikas priėjo pirštų galais ir prisiglaudė prie jos. Petimi ji stumtelėjo berniuką šalin, bet šis stovėjo kaip stovėjęs. Tada moteris prisitraukė jį prie savęs ir staiga ėmė smaugti; papurtė jį, paskui paleido ir, netardama nė žodžio, žiūrėjo kažkur, nusukusi į šoną akis.
       Naktį moteris sėdėjo prie stalo; ji verkė – tyliai, nekrūpčiodama.

       Dieną ji ėjo tiesiu keliu per lygią užšalusią plynę be jokio medelio. Ėjo ir ėjo –vis tolyn, vis tiesiai į priekį. Sutemo, o ji vis dar ėjo.

       Moteris sėdėjo su abiem vaikais miestelio kino teatro salėje; buvo rodomas multiplikacinis filmas, iš garsiakalbių sklido pragariškas triukšmas. Jos akys užsimerkė. Ji ėmė knapsėti, bet tuoj pat pasipurtė, baidydama miegus. Paskui jos galva nusviro ant peties vaikui, kuris sėdėjo prasižiojęs ir nenuleido akių nuo ekrano. Taip ji ir pramiegojo, padėjusi galvą jam ant peties, iki pat filmo pabaigos.

       Naktį ji stovėjo prie rašomosios mašinėlės ir skaitė, ką buvo parašiusi: „Ir niekas jums nepadeda?“ – paklausė svečias. „Ne, – atsakė ji. – Aš svajoju apie tokį vyrą, kuris mylėtų manyje moterį, nepriklausomą nuo jo.“ – „O už ką jūs jį mylėsite?“ – ,, Už šitokią meilę.“ Ji vėl gūžtelėjo pečiais; staiga iškišo liežuvį.

       Atmerktomis akimis ji gulėjo lovoje. Ant naktinio staliuko stovėjo stiklinė su vandeniu, greta gulėjo lenktinis peilis. Kažkas pradėjo iš lauko smarkiai belstis į žaliuzi. Ji atlenkė peilį, atsikėlė ir apsivilko chalatą. Pasigirdo Bruno balsas:
       – Tuoj pat atidaryk, arba aš išspirsiu duris. Atidaryk, arba aš išsprogdinsiu namą.
       Ji padėjo peilį, įjungė šviesą, atidarė duris į terasą ir įleido Bruną. Jo paltas ir marškiniai buvo atlapi. Jiedu pastovėjo valandėlę vienas prieš kitą; koridoriumi nuėjo į svetainę, kur degė šviesa. Ten vėl sustojo vienas prieš kitą.
       Brunas:
       – Tu ir naktį negesini šviesos.
       Jis apsidairė:
       – Ir viską pertvarkei.
       Jis paėmė į rankas porą knygų:
       – Dabar tai jau visai kitokios knygos.
       Jis priėjo artyn prie moters:
       – Tikriausiai jau ir to tualetinio krepšelio nebeturi, kurį tau parvežiau iš Tolimųjų Rytų.
       Moteris:
       – Gal nusivilksi paltą? Išgersi taurelę degtinės?
       Brunas:
       – Tai jau iš karto sakyk man „Jūs“.
       Kiek patylėjęs, paklausė:
       – Na, o tu? Ar jau sergi vėžiu?
       Moteris nieko neatsakė.
       Brunas:
       – Ar leisite rūkyti?
       Jis atsisėdo, o ji liko stovėti, Brunas:
       – Vadinasi, tu visai patenkinta, gyveni čia su savo sūnum gražiame šiltame name su sodu ir garažu, kvėpuoji tyru oru! Kiek tau, tiesą sakant, metų? Greitai tavo kaklas susiraukšlės, o iš apgamų ims augti gyvaplaukiai. Turėsi plonas varlės kojytes, o kūnas ant jų atrodys lyg skudurų maišas. Tu vis sensi ir sensi, vis kartosi, kad tau tai nieko nereiškia, bet vieną dieną imsi ir pasikarsi. Pakratysi kojas, nukeliausi į kapus tokia pat dorybinga, kokia ir gyva buvai. O ką tu veiksi iki tol? Tikriausiai sėdėsi ir kramtysi nagus, ar ne?
       Moteris:
       – Nešauk, vaikas miega.
       Brunas:
       – Tu vis sakai „vaikas“, lyg man nebeegzistuotų jo vardas! Ir kokia tu visada protinga! Tas jūsų, moterų, nusmurgęs sveikas protas! Tas jūsų beatodairiškas visų ir visko supratimas! Jums niekada nebūna nuobodu. Dykinėtojos! Sėdite sau patenkintos ir stumiate laiką. Žinai, kodėl iš jūsų niekuomet nieko doro neišeina? Todėl, kad jūs niekada nepasigeriat po vieną! Lyg pasipūtusios savo pačių fotografijos slampinėjate po savo dailiai sutvarkytus butus. Slapukės jūs, cypaujančios menkystos, šaunūs bičiuliai, uždusinantys kitus savo bukaprotišku žmogiškumu, mašinos, atimančios savarankiškumą iš kiekvieno gyvo padaro. Šniukštinėjate, rėpliojate žeme, kol mirtis nepriverčia jūsų išsižioti iš nuostabos. – Jis nusispjovė. – Tu ir tas tavo naujas gyvenimas! Aš dar niekada nemačiau moters, kuri ilgam būtų pakeitusi savo gyvenimą. Palaksto, palaksto į šonus, o paskui – vėl sena giesmelė. Žinai ką? Tai, ką tu dabar darai, vėliau vartysi lyg pageltusias laikraščių iškarpas, pasakojančias apie vienintelį tikrą įvykį tavo gyvenime. Ir tada tau paaiškės, kad tu tik vaikeisi mados! Tik pagalvokite: Marijanos žiemos mada!
       Moteris:
       – Juk tu viską iš anksto sugalvojai, ar ne? Tu visai nenori pasikalbėti, pabūti su manim.
       Brunas sušuko:
       – Man jau smagiau būtų pasikalbėti su vaiduokliu!
       Moteris:
       – Tu atrodai baisiai liūdnas, Brunai.
       Brunas:
       – Juk tu taip šneki, vien tik norėdama mane nuginkluoti.
       Jiedu ilgai tylėjo. Paskui Brunas nusijuokė; nusigręžė, bet tuoj pat vėl susitvardė.
       – Aš atėjau pėsčias. Norėjau sunaikinti tave.
       Moteris priėjo artyn, ir jis tarė:
       – Neliesk manęs. Prašau tave, neliesk manęs.
       Po pauzės:
       – Kartais man atrodo, kad tu tik eksperimentuoji su manimi; kad tai, kas darosi, tėra tik manęs išbandymas. Ši mintis mane truputį ramina.
       Po pauzės:
       – Vakar aš ėmiau ir pagalvojau: kartais būtų visai smagu, jei egzistuotų dievas.
       Moteris ilgai žiūrėjo į jį, paskui tarė:
       – Juk tu nusiskutai barzdą.
       Brunas numojo ranka:
       – Jau prieš savaitę. O pas tave užuolaidos naujos.
       Moteris:
       – Ką tu, tos pačios, Štefanas apsidžiaugtų, jei tu parašytum jam laišką.
       Brunas linktelėjo, o moteris nusišypsojo.
       Jis paklausė, ko ji juokiasi.
       Ji atsakė, kad jis yra pirmas suaugęs žmogus, su kuriuo ji pastarosiomis dienomis šnekasi.
       Jiedu ilgai stovėjo, nežymiai, kas sau, gestikuliuodami, o paskui Brunas paklausė, kaip jai sekasi.
       Moteris atsakė visai ramiai, lyg kalbėtų ne apie save:
       – Žmogus greitai pavargsti, sėdėdamas namuose, visai vienas.
       Ji išlydėjo Bruną į gatvę. Greta kits kito nuėjo jie iki telefono būdelės. Staiga Brunas sustojo ir atsigulė kniūpsčias ant žemės. Moteris atsitūpė šalia jo.

       Šaltą priešpietę moteris sėdėjo supamajame krėsle terasoje, bet nesisupo. Vaikas stovėjo greta ir stebėjo garų kamuoliukus, kylančius iš jo burnos. Moteris žiūrėjo į tolį; už jos nugaros lange atsispindėjo pušys.

       Vakare ji ėjo beveik tuščiomis miestelio gatvėmis, lyg turėtų kokį nors tikslą. Stabtelėjo prie vieno didelio apšviesto lango pirmame aukšte. Viduje, į klasę panašioje patalpoje, sėdėjo grupė moterų, ir Franciska kaip tik braižė kreida lentoje kažkokio ekonominio proceso schemą; jos balso nesigirdėjo. Moterys užvertė sąsiuvinius, ir Franciska atsisėdo prie jų. Ji kažką pasakė, ir kitos nusijuokė, negarsiai, tarsi pačios sau. Dvi moterys sėdėjo apsikabinusios. Viena rūkė pypkę. Kita nušluostė kažką kaimynei nuo skruosto. Franciskai baigus kalbėti, kelios moterys pakėlė rankas. Franciska suskaičiavo, tada keletas kitų moterų pakėlė rankas. Pagaliau visos, tarsi reikšdamos pritarimą, ėmė pliaukšėti delnais į stalus. Tai buvo taikus vaizdas: atrodė, kad tai ne grupė, o atskiri, tik būtinybės suartinti žmonės.
       Moteris pasitraukė nuo lango. Vaikštinėjo tuščiomis miestelio gatvėmis. Pradėjo mušti bažnyčios bokšto laikrodis. Eidama pro bažnyčią, ji išgirdo giedojimą ir vargonų muziką.
       Moteris įėjo į vidų ir atsistojo nuošalyje. Žmonės stovėjo tarp suolų ir giedojo paskui kunigą; retkarčiais kažkas nusikosėdavo. Tarp stovinčiųjų sėdėjo vaikas, įsikišęs nykštį į burną. Gaudė vargonai. Paskui moteris išėjo.
       Ji ėjo nakties tamsoje skendinčia alėja link gyvenvietės ir mosavo rankomis, lyg kalbėtųsi pati su savimi.
       Naktį moteris stovėjo viena virtuvėje; išgėrė stiklinę vandens.

       Saulėtą vidurdienį moteris ir Franciska, gerai apsiklojusios, sėdėjo greta kita kitos terasoje supamuosiuose krėsluose. Jos žiūrėjo į vaikus, kurie kapojo ir degino seną kalėdinę eglutę. Po kurio laiko Franciska pasakė:
       – Aš suprantu, kad tu negalėjai užeiti pas mus. Kartais ir man taip būna, ypač kai ruošiuosi eiti iš tylaus buto į susirinkimą – vien pagalvojusi apie tai, kad reikės su kuo nors susitikti, pajuntu mirtiną nuovargį...
       Moteris:
       – Aš laukiu tavo „bet“.
       Franciska:
       – Anksčiau ir man būdavo taip kaip tau. Būdavo dienų, pavyzdžiui, kai visai negalėdavau kalbėti. Susikalbėdavau rašteliais. Arba stovėdavau valandų valandas prie atidarytos spintos ir verkdavau, nes nežinodavau, ką apsivilkti. Kartą ėjau kažkur su vienu draugu; staiga sustojau ir negalėjau pajudėti iš vietos. Stovėjau kaip įbesta, nors jis mane visaip įkalbinėjo. Tiesa, tada aš dar buvau daug jaunesnė. Nejaugi tu netrokšti laimės kartu su visais?
       Moteris:
       – Ne. Aš nenorėčiau būti laiminga. Daugių daugiausia – patenkinta. Aš bijau laimės. Manau, kad mano galva to neišlaikytų. Aš išprotėčiau visiems laikams arba numirčiau. Arba ką nors nužudyčiau.
       Franciska:
       – Negi tu nori visą gyvenimą taip ir likti viena? Nesiilgi žmogaus, kuris kūnu ir siela būtų tau atsidavęs?
       Moteris sušuko:
       – O, taip! Ilgiuosi! Bet aš nenorėčiau žinoti, kas jis. Net jeigu visada būčiau kartu su juo, niekad nenorėčiau jo pažinti. Tik vieno dalyko norėčiau, – ji šyptelėjo, – kad jis būtų nerangus, tikras stuobrys; pati nežinau, kodėl. – Ir staiga užbaigė: – Ak, Franciska, aš kalbu kaip paauglė.
       Franciska:
       – O aš galiu paaiškinti, kodėl tau reikalingas stuobrys! Argi tavo tėvas ne toks? Kai jis, praeitą kartą atvažiavęs čionai, ištiesė man per stalą ranką, tai pataikė tiesiai į indelį su garstyčiomis.
       Moteris nusijuokė, ir žaidžiantis vaikas pakėlė akis, lyg motinos juokas būtų jam labai netikėtas.
       Franciska:
       – Tarp kitko, jis šiandien atvažiuos popietiniu traukiniu. Aš pasiunčiau telegramą ir paprašiau atvažiuoti. Jis tikisi, kad jūs ateisite pasitikti.
       Moteris patylėjusi tarė:
       – Nereikėjo šito daryti. Dabar aš nieko nenoriu matyti. Kai būni su žmonėmis, viskas pasidaro taip paprasta.
       Franciska:
       – Man atrodo, kad kitus žmones tu dabar suvoki tik kaip pašalinius garsus bute.
       Ji palietė ranka moters petį. Moteris pasakė:
       – Knygoje, kurią aš dabar verčiu, yra Bodlero citata: vienintelis politinis veiksmas, kurį jis suprantąs, esąs maištas. Perskaičiusi aš staiga pagalvojau: vienintelis politinis veiksmas, kurį aš suprantu, yra amokas.²
       Franciska:
       – Juk paprastai jis būna tik vyrams.
       Moteris:
       – Tarp kitko, kaip tau sekasi su Brunu?
       Franciska:
       – Brunas yra žmogus, kuris, atrodo, tiesiog sutvertas būti laimingas. Todėl jis dabar toks pasimetęs. Ir toks teatrališkas! Jis man gadina nervus. Aš jį išgrusiu lauk!
       Moteris:
       – Ak, Franciska. Šitaip tu apie visus kalbi. O iš tikrųjų juk tave visada palieka.
       Franciska sujudėjo, tarsi ketindama protestuoti, bet paskui nustebusi atsakė:
       – O juk tavo teisybė!
       Jos pažvelgė viena į kitą. Vaikai, lyg susipykę, stovėjo nusigręžę vienas nuo kito – storasis berniukas atrodė tiesiog nuliūdęs. Moteris jiems šūktelėjo:
       – Ei vaikai, kad man šiandien nesipyktumėt! Storasis berniukas nusišypsojo su palengvėjimu, ir abu vaikai, nors dar nuleidę galvas, užuolankomis patraukė vienas prie kito.

       Moteris su vaiku laukė miestelio geležinkelio stotyje. Privažiavus traukiniui, tėvas, senas išblyškęs vyras su akiniais, pamojavo pro langą. Prieš daugelį metų jis buvo garsus rašytojas, o dabar siuntinėdavo trumpus apsakymėlius bei linksmas istorijas iškart į kelis laikraščius. Jis niekaip negalėjo atidaryti vagono durų, ir moteris, atidariusi jas iš lauko pusės, padėjo jam nulipti į peroną. Jie ilgai žiūrėjo vienas į kitą, pagaliau ėmė šypsotis. Tėvas įtraukė pečius, apsidairė į visas puses, nusišluostė lupas ir pasakė, kad jo rankos dvokia traukinio metalu.
       Namuose jis sėdėjo su vaiku ant grindų; berniukas traukė iš senelio kelioninio krepšio jam skirtas lauktuves: kompasą, žaidimo kauliukus. Jis rodė į visokius daiktus kambaryje ir lauke ir vis klausinėjo, kokios jie spalvos. Senelis dažnai apsirikdavo. Vaikas:
       – Tu vis dar neskiri spalvų?
       Senelis:
       – Aš tiesiog niekada to nesimokiau.
       Priėjo moteris, nešina sidabriniu padėklu, ant kurio stovėjo žydri indai. Pilstoma arbata garavo, tėvas šildėsi prie arbatinuko rankas. Jam besėdint, iš kišenės pabiro monetos ir iškrito raktų ryšulys. Moteris viską surinko:
       – Tavo kišenės vėl pilnos palaidų pinigų.
       Tėvas:
       – Tavo piniginę aš anąkart iš karto pamečiau, nespėjau nė namo parvažiuoti.
       Gerdamas arbatą, jis pasakojo:
       – Neseniai aš laukiau ateinant vieno žmogaus. Kai atidariau duris, iš karto pamačiau, kad svečias sulytas nuo galvos ligi kojų. O aš ką tik buvau susitvarkęs kambarius. Įleidęs jį į vidų ir spausdamas jam ranką, pastebėjau, kad stoviu ant kilimėlio ir kuo stropiausiai valausi batus, tarsi pats būčiau tas šlapias svečias.
       Jis sukikeno.
       Moteris:
       – Tu vis dar taip pat dažnai jautiesi lyg pagautas?
       Tėvas kikendamas prisidengė delnu burną:
       – Nesmagiausia bus gulėti išsižiojus mirties patale.
       Jis paspringo arbata.
       Paskui moteris tarė:
       – Šiąnakt tu galėsi miegoti Bruno kambaryje, tėte.
       Tėvas atsakė:
       – Rytoj aš vis tiek išvažiuoju.

       Vakare moteris rašė svetainėje; tėvas sėdėjo nuošaliau prie butelio vyno ir žiūrėjo į ją. Paskui priėjo artyn; ji ramiai pakėlė akis. Tėvas pasilenkė prie jos:
       – Pamačiau, kad tavo švarko saga ištrūkusi.
       Moteris nusivilko švarką ir padavė jam.
       Ji spausdino toliau, o tėvas išsiėmė iš kelioninio siuvimo rinkinio adatą su siūlu ir prisiuvo sagą. Paskui vėl ėmė žiūrėti į ją. Ji pajuto jo žvilgsnį ir atsigręžė. Tėvas atsiprašė ir pasakė:
       – Tu taip išgražėjai, Marijana!
       Ji nusišypsojo.
       Moteris baigė spausdinti; dar kartą viską peržiūrėjo, ištaisė kelias klaidas. Tėvui nesisekė atkimšti naujo vyno butelio. Moteris jam padėjo. Jis nuėjo į virtuvę antros taurės. Ji šūktelėjo jam pavymui, paaiškindama, kur stovi taurės; bet ilgą laiką iš ten girdėjosi tik brazdėjimas, o paskui viskas nutilo, ir moteris pati nuėjo į virtuvę padėti tėvui.
       Jiedu sėdėjo vienas prieš kitą ir gėrė. Tėvas padarė keletą gestų. Moteris tarė:
       – Ko tyli? Kalbėk. Tu juk dėl to ir atvažiavai, ar ne?
       Tėvas vėl sukrutėjo, paskui mostelėjo ranka.
       – Gal išeitume trumpam į lauką?
       Jis parodė į vieną pusę, paskui į kitą, pradėjo pasakoti:
       – Kai tu buvai maža, niekada nenorėdavai eiti su manimi pasivaikščioti. Kai tik ištardavau žodį „pasivaikščioti“, tu iškart susiraukdavai. Bet pasivaikščioti vakare visada mėgdavai.

       Naktį jie ėjo gatve palei garažus, kuriuose protarpiais dar trinksėjo automobilių kapotai. Priėjus telefono būdelę, tėvas tarė:
       – Man reikia paskambinti.
       Moteris:
       – Juk galėsi paskambinti iš namų.
       Tėvas atsakė:
       – Mano draugė laukia!
       Jis įėjo į būdelę. Kalbėjo, neryškiai matomas pro grublėtą stiklą, smarkiai gestikuliuodamas.
       Jie ėjo į kalną miegančios gyvenvietės gatvėmis; buvo tylu, tik vieną kartą pasigirdo klozete nuleidžiamo vandens šniokštimas.
       Moteris:
       – Ir ką ta tavo draugė pasakė?
       Tėvas:
       – Ji paklausė, ar aš jau išgėriau vaistus.
       Moteris:
       – Čia vis dar ta pati, kaip ir pernai?
       Tėvas sumojavo rankomis:
       – Dabartinė gyvena kitame mieste.
       Jie ėjo viršutiniu gyvenvietės pakraščiu, ten, kur prasideda miškas. Snigo mažutėmis snaigėmis, kurios čežėdamos krito pro sudžiūvusius ąžuolo lapus ir kaupėsi ant užšalusių šunų šlapimo klanų.
       Jiedu sustojo ir ėmė dairytis į šviesas lygumoje. Viename iš dėžučių pavidalo namų po jų kojomis kažkas pradėjo skambinti pjesę ,,Elizai“.
       Moteris paklausė:
       – Ar tu patenkintas, tėti?
       Tėvas papurtė galvą ir pridūrė, lyg neužtektų vien gesto:
       – Ne.
       Moteris:
       – O tu įsivaizduoji, kaip būtų galima gyventi?
       Tėvas:
       – Ak, nekalbėk apie tai.
       Jie ėjo toliau miško pakraščiu; moteris kartais užversdavo galvą, ir snaigės krisdavo jai ant veido. Sniegas buvo toks lengvas, kad miške nejudėjo nei viena šakelė. Toli už retų medžių mirguliavo baseinas, į kurį plona srovele bėgo vanduo, ir tą jo čiurlenimą kartojo skardus aidas.
       Moteris paklausė:
       – Tu vis dar rašai?
       Tėvas nusijuokė:
       – Norėjai paklausti, ar rašysiu iki pat gyvenimo pabaigos, ar ne?
       Jis atsisuko į ją:
       – Atrodo, kažkada pasirinkau klaidingą gyvenimo kelią. Nekaltinu dėl to nei karo, nei kokių nors kitų išorinių aplinkybių. Kartais man atrodo, kad rašydamas aš paprasčiausiai išsisukinėju, – jis sukikeno, – o kartais, žinoma, ne. Aš toks vienišas, kad dažnai neatsiranda žmogaus, apie kurį galėčiau pagalvoti prieš užmigdamas, paprasčiausiai dėl to, kad dienos metu su niekuo nebuvau susitikęs, O kaip galima rašyti, jeigu neturį žmogaus, apie kurį galėtum galvoti. Antra vertus, aš susitikinėju, pavyzdžiui, kad ir su ta moterim, visų pirma dėl to, kad mane laiku surastų ir kad mano lavonas ilgai negulėtų smirsdamas, jei staiga kur nors nugriūčiau.
       Jis sukikeno.
       Moteris:
       – Baik tuos savo juokus.
       Tėvas sumojavo rankomis, paskui parodė aukštyn į mišką:
       – O kalno už miško visai nesimato.
       Moteris:
       – Ar tu kartais verki?
       Tėvas:
       – Taip, sykį verkiau – prieš metus, sėdėdamas vakare namie. O paskui panorau kur nors išeiti!
       Moteris:
       – Ar laikas tau slenka vis dar taip pat lėtai kaip ir jaunystėje?
       Tėvas:
       – O, lėčiau nei bet kada. Kartą per dieną aš tarsi įklimpstu jame. Pavyzdžiui, kad ir dabar: jau prieš kelias valandas sutemo, o aš negaliu atsikratyti minties, kad naktis dar tik prasideda.
       Jis apsivijo rankomis galvą.
       Moteris pakartojo šį gestą ir paklausė, ką jis reiškia.
       – Aš apsimuturiavau storomis drobulėmis galvą, pagalvojęs apie ilgą naktį.
       Jis jau nekikeno, nusikvatojo visu balsu:
       – Ir tavęs laukia tokia pat pabaiga, Marijana. Tarp kitko, tai pasakęs, aš atlikau savo misiją.
       Abu nusišypsojo, o moteris pasakė:
       – Darosi šalta, ar ne?
       Kitoje gyvenvietės pusėje jie nusileido šlaitu žemyn. Vienoje vietoje tėvas stabtelėjo ir pakėlė smilių. Moteris nesustodama atsisuko į jį ir tarė:
       – Nestabčiok kiekvieną kartą, kai tau šauna į galvą kokia nors mintis, tėte. Jau vaikystėje negalėdavau to pakęsti.

       Kitą dieną jie vaikščiojo po didelės universalinės parduotuvės, stovinčios netoliese esančiame prekybiniame centre, moteriškų drabužių skyrių. Viena pardavėja pasakė užsienietei, kuri išėjo iš persirengimo kabinos, apsivilkusi žaliu kostiumėliu, ir mindžikavo vietoje:
       – Tas drabužis jums nuostabiai tinka.
       Tėvas priėjo prie jų ir tarė:
       – Juk tai netiesa. Drabužis yra tiesiog bjaurus. Jis jai visai netinka.
       Moteris skubiai pribėgo ir nusitempė tėvą šalin. Nulipdamas nuo eskalatoriaus, tėvas kluptelėjo. Paskui, žiūrėdamas į ją, jis pasakė:
       – Dabar būtinai turiu pamatyti mudviejų nuotrauką. Ar čia kur nors nėra automato?
       Kai jie priėjo prie automato, kažkoks vyras keitė jame ryškalus. Tėvas pasilenkė prie nuotraukų pavyzdžių, priklijuotų prie aparato: keturiuose kadruose buvo atvaizduotas vienas ir tas pats jaunas vyriškis; jis šypsojosi, patempęs viršutinę lūpą ir apnuoginęs dantis; vienoje nuotraukoje šalia jo stovėjo ir mergina. Tėvas pažvelgė į vyrą, kuris atsitiesė, pakeitęs ryškalus ir uždaręs dėžutę; paskui lyg nustebęs parodė į nuotraukas:
       – Juk tai jūs, ar ne?
       Vyras stovėjo šalia savo nuotraukų, dabar jis buvo daug vyresnis, beveik visai nuplikęs ir šypsojosi visai kitaip. Jis linktelėjo. Tėvas dar pasiteiravo apie merginą, bet vyriškis mostelėjo ranka, lyg mestų kažką sau už nugaros, ir nuėjo.
       Nusifotografavę jie lūkuriuodami vaikštinėjo po parduotuvę, tėvas vis stabčiodavo ir apžiūrinėdavo visokiausias prekes. Kaip tik tuo metu, kai jie sugrįžo prie automato, iš jo išlindo juosta su nuotraukomis. Moteris pačiupo ją; bet tai buvo kažkokio visai nematyto vyriškio nuotraukos.
       Ji apsidairė ir pamatė tą žmogų stovintį greta; vyriškis tarė:
       – Jūsų nuotraukos jau seniai gatavos, Aš leidau sau jas apžiūrėti. Atsiprašau.
       Jie pasikeitė nuotraukomis. Tėvas ilgai žiūrėjo į vyrą, paskui paklausė:
       – Juk jūs aktorius, ar ne?
       Vyras tylomis linktelėjo ir nusuko akis į šoną:
       – Bet šiuo metu aš esu bedarbis
       Tėvas:
       – Jūs visada gėdijatės to, ką sakote. Bet nuo to būna tik dar nesmagiau.
       Vyras nusijuokė ir vėl ėmė žiūrėti kažkur į šoną.
       Tėvas:
       – Ar asmeniniame gyvenime jūs irgi toks bailus?
       Vyras, vis dar žiūrėdamas į šalį, nusijuokė, paskui vėl pažvelgė į juos.
       – Mano manymu, jūsų klaida yra ta, kad dalelę paties savęs jūs visada pasiliekate sau. Kaip aktoriui, jums trūksta akiplėšiškumo. Jūs norite būti panašus į tuos, kurie vaidina amerikiečių filmuose, ir vis dėlto niekada nestatote ant kortos visko. Todėl jūsų vaidyba ir lieka tik poza.
       Vyras pažvelgė į moterį, tačiau ši tylėjo.
       Tėvas:
       – Manau, jog jums vieną kartą reikėtų išmokti iš tikrųjų bėgioti, rėkti, išsižioti. Pastebėjau, kad jūs net žiovaudamas nedrįstate pilnai pražioti burnos.
       Jis kumštelėjo jam į pilvą, ir vyras susirietė.
       – Fizinio pasiruošimo jums irgi trūksta. Tai kiek laiko jūs jau be darbo?
       Vyras:
       – Aš nustojau skaičiuoti dienas.
       Tėvas:
       – Kai vėl vaidinsite filme, duokite ženklą, kad supratote mane!
       Vyras sudavė kumščiu sau į delną. Tėvas pakartojo šį gestą.
       – Būtent!
       Nueidamas tėvas dar atsigręžė ir sušuko:
       – Jūsų dar niekas neatrado. Džiaugiuosi, matydamas, kaip jūs senstat iš filmo į filmą.
       Aktorius ir moteris žiūrėjo tėvui įkandin. Atsisveikindami jie padavė vienas kitam rankas ir abu krūptelėjo nuo silpnos elektros iškrovos.
       Moteris tarė:
       – Žiemą viskas taip įsielektrina.
       Jiedu ketino išsiskirti, bet pastebėjo, kad eina į tą pačią pusę; tylėdami žingsniavo greta. Priėję automobilių stovėjimo aikštelę, jie pasivijo tėvą ir dar kartą atsisveikino galvos linktelėjimu, tačiau vėl ėjo drauge toliau, nes pasirodė, kad jų mašinos stovi beveik greta.
       Važiuodama moteris pamatė, kaip anas vyras ją aplenkė. Jis žiūrėjo tiesiai prieš save; ji pasuko mašiną į šoną.

       Moteris stovėjo su tėvu ir vaiku stotyje. Atvažiavus traukiniui, ji tarė:
       – Man buvo smagu, kad tu atvažiavai, tėte.
       Ji norėjo dar kažką pridurti, bet tik sumikčiojo. Tėvas gestikuliavo, o paskui staiga pasakė vaikui, kuris bandė pakelti jo kelioninį krepšį:
       – Tu žinai, kad aš vis dar neskiriu spalvų. Bet žinok, kad yra dar vienas dalykas, kurio aš iki šiol nedarau: greitai mane bus galima pavadinti seniu, bet aš niekada nevaikštau namie su šlepetėmis ir beveik didžiuojuosi tuo!
       Labai vikriai, niekur neužkliūdamas, jis įlipo atbulas laipteliais į vagoną; traukinys pajudėjo. Vaikas tarė:
       –O jis visai nėra toks nevikrus.
       Moteris:
       – Jis visada tiktai apsimetinėjo.
       Jiedu stovėjo tuščiame perone – kitas traukinys turėjo atvažiuoti tik po valandos - ir žiūrėjo į kalną su labai nuolaidžiais šlaitais, dunksantį už miestelio. Moteris tarė:
       – Rytoj užkopsime į tą kalną. Aš dar niekada nebuvau jo viršūnėje.
       Vaikas linktelėjo. Moteris:
       – Tik mums bus negalima snausti. Dienos dar labai trumpos. Pasiimk kompasą.
       Vėlyvą popietę jie nuėjo į netoliese esantį zoologijos sodą. Daugybė žmonių tylomis vaikštinėjo po teritoriją; tiktai juoko kambaryje keli staipėsi prieš veidrodžius ir kvatojosi. Saulė jau leidosi, ir dauguma lankytojų paskubomis ėjo link vartų. Moteris ir vaikas stovėjo prie vieno narvo ir žiūrėjo į jį. Temo; pakilo vėjas; jie liko beveik vieni. Moteris sėdėjo ant krašto betonuotos aikštelės, kurioje vaikas suko ratus elektriniu automobiliu.
       Moteris atsistojo, ir vaikas sušuko:
       – Čia taip smagu! Aš dar nenoriu namo.
       Moteris:
       – Aš irgi. Atsistojau tik todėl, kad čia taip smagu.
       Ji žiūrėjo į vakariniame horizonto pakraštyje vis dar geltoną dangų, kurio fone lapus nusimetusios šakos atrodė ypač nuogos. Staiga betonuotu taku vėjas atnešė iš kažkur kelis sudžiūvusius lapus; atrodė, lyg jie būtų atskridę iš kito metų laiko.

       Tamsoje jie priėjo prie savo namo durų. Pašto dėžutėje gulėjo laiškas. Moteris perskaitė adresą ir atidavė laišką vaikui. Ji įkišo raktą į spyną, bet durų neatrakino. Vaikas laukė; paskui paklausė:
       – Dar neisime namo?
       Moteris:
       – Pabūkim dar valandėlę lauke.
       Jiedu ilgai stovėjo prie durų. Pro šalį, vis atsigręždamas į juos, praėjo vyras su portfeliu.
       Vakare moteris virtuvėje ruošė vakarienę, retkarčiais vis atbėgdama į svetainę pataisyti rankraščio, o vaikas pusbalsiu skaitė laišką: „Mielas Štefanai! Vakar mačiau tave einantį iš mokyklos. Aš važiavau įsispraudęs tarp kitų mašinų, todėl negalėjau sustoti. Tu laikei prispaudęs po pažastim savo storojo draugo galvą... – Perskaitęs tą vietą, vaikas nusišypsojo. – Kartais man atrodo, kad tavęs niekada nebuvo. Norėčiau greitai pamatyti ir, – šioje vietoje skaitantis vaikas suraukė antakius, – pauostyti tave...“

       Naktį moteris viena sėdėjo svetainėje ir klausėsi muzikos, sukosi vis ta pati plokštelė:
                                                       „The Lefthanded Woman“ ³

       Ji išniro drauge su kitais iš pražiotų metro nasrų
       Ji valgė drauge su kitais kavinukėj už kampo
       Ji laukė drauge su kitais savo eilės skalbykloje
       bet kartą išvydau ją vieną
       stovinčią prie laikraščių kiosko

       Ji išėjo drauge su kitais iš didžiulio dangoraižio
       Ji stumdėsi drauge su kitais prie turgaus
                                                            prekystalių
       Ji sėdėjo drauge su kitais ant suolo prie smėlio
                                                                         dėžės
       bet kartą mačiau ją pro langą
       vieną žaidžiančią šachmatais

       Ji gulėjo drauge su kitais parko pievelėje
       Ji kvatojos drauge su kitais juoko kambaryje
       Ji sukosi drauge su kitais margoje karuselėje
       O paskui jau tik savo svajonėse
       išvydau ją vaikštančią vieną

       Bet šiandien mano atviruose namuose;
       telefono ragelis padėtas atvirkščiai
       bloknotas ir pieštukas šalia iš kairės
       arbatos puodelio ąsa kairėje
       atvirkščiai nuluptas obuolys
       (nebaigtas lupti)
       Užuolaidos atitrauktos į kairę
       Ir durų raktas kairėje švarko kišenėje
       Tu išsidavei, kairiaranke!
       O gal tu norėjai duoti man ženklą?

       Norėčiau sutikti tave KITAME PASAULIO
                                                            KRAŠTE
       Nes tada pagaliau išvysčiau tave
       tarp daugelio vieną
       O tu tarp tūkstančio kitų išvystum MANE
       Ir mes pagaliau surastume vienas kitą.

       Rytą moteris ir vaikas, apsirengę paprastais, bet iškylai į kalną tinkančiais drabužiais, išėjo pro duris. Ėjo siauromis gatvelėmis pro kaimyninius namelius; sustojo vienoje vietoje prie ilgos, beveik be langų sienos prieš rudas duris, šalia kurių iš kairės ir dešinės lyg milžiniško sarkofago papuošalai ant juodų kotų kabojo du žibintai.
       Jie ėjo palengva kylančiu miško keliu, apšviesti blyškios, pro šakas vos beprasiskverbiančios saulės. Pasukę iš kelio, jie užkopė šlaitu į viršų, praėjo pro tvenkinį, iš kurio prieš žiemą buvo išleistas vanduo. Sustojo prie žydų kapinių vidury miško; antkapių akmenys buvo pusiau susmegę į žemę. Dar aukščiau labai šaižiai švilpė vėjas, nuo jo beveik skaudėjo ausis. Sniegas, apačioje apneštas suodžių kruopelėmis, čia buvo švarus ir baltas; vietoj šunų pėdsakų čia vinguriavo stirnų pėdos.
       Jie kopė per krūmus aukštyn į kalną. Aplinkui čiulbėjo paukščiai. Garsiai čiurleno ištirpusio sniego upelis. Ąžuolų kamienai buvo apaugę plonomis šakutėmis, ant kurių kur ne kur virpėjo sausi lapai; čežėjo nuo beržų nukarusios ilgos baltos tošies juostos.
       Jie perėjo per proskyną, kurios pakraštyje viena prie kitos glaudėsi stirnos; iš po nestoro sniego sluoksnio dar kyšojo ir siūbavo vėjyje nuvytusios žolės viršūnės.
       Juo aukščiau jiedu lipo, juo šviesiau darėsi. Jų veidai buvo subraižyti ir prakaituoti. Po valandėlės, užkopę į viršų, jie susisėdo didelio riedulio užuovėjoje ir iš sausų žabų susikūrė laužą.
       Buvo ankstyva popietė; jie sėdėjo prie laužo ir žiūrėjo žemyn į lygumą, kur retkarčiais saulėje sublyksėdavo pravažiuojantis automobilis; vaikas laikė rankoje kompasą. Staiga apačioje kažkas skaisčiai ir plačiai suliepsnojo, o po kurio laiko vėl užgeso: kažkas atidarė langą.
       Buvo taip šalta, kad laužo dūmų kamuoliai, vos tik išlindę iš užuovėjos, tuoj susimaišydavo su sniegu ir išnykdavo. Jie valgė bulves, kurias buvo atsinešę maišelyje ir išsikepę žarijose, gėrė karštą kavą iš termoso. Moteris atsisuko į vaiką, kuris nejudėdamas žiūrėjo į lygumą. Ji švelniai paglostė jam nugarą, ir vaikas nusijuokė, tarsi kaip tik to dabar ir būtų laukęs.
       Po valandėlės ji tarė:
       – Kartą tu šitaip sėdėjai prie jūros ir ištisas valandas žiūrėjai į bangas. Prisimeni?
       Vaikas:
       – Žinoma. Jau temo, bet aš nenorėjau eiti namo. Jūs pykote, nes negalėjote grįžti į viešbutį. Tu vilkėjai žalią suknelę ir baltą palaidinukę su nėriniais ant rankogalių, buvai užsidėjusi plačią skrybėlę, kurią turėjai prilaikyti ranka, nes pūtė labai smarkus vėjas. Prie tos jūros nebuvo kriauklių, tik apvalūs akmenukai.
       Moteris:
       – Kai tu pradedi pasakoti prisiminimus, mane pagauna baimė, kad staiga nepaaiškėtų kas nors tokio, dėl ko man bus gėda.
       Vaikas:
       – Kitą dieną Brunas juokaudamas įstūmė tave su rūbais ir batais į jūrą. Tu avėjai rudus batus, užsegamus sagute.
       Moteris:
       – O ar prisimeni, kaip tu vieną vakarą tylutėliai gulėjai aukštielninkas smėlio dėžėje prie namų?
       Vaikas:
       – Visai neprisimenu.
       Moteris tarė:
       – Vadinasi, ir aš kai ką geriau už tave prisimenu. Tu gulėjai, susidėjęs po galva rankas ir sulenkęs vieną koją. Buvo giedra vasaros naktis, mėnulio nebuvo, tik žvaigždės švietė danguje. O tu gulėjai aukštielninkas smėlyje ir nesidavei prakalbinamas.
       Patylėjęs vaikas tarė:
       – Gal todėl, kad smėlio dėžėje buvo labai ramu.
       Paskui, netardami nė žodžio, jie vėl žiūrėjo ir valgė. Moteris nusijuokė, papurtė galvą. Po to ėmė pasakoti:
       – Prieš daugelį metų mačiau kartą vieno amerikiečių dailininko paveikslus. Jų buvo keturiolika, jie kabėjo vienoje eilėje; tie paveikslai turėjo vaizduoti Jėzaus Kristaus kryžiaus kelio stotis – na, žinai: kaip jis prakaituoja krauju Alyvų kalne, kaip jį plaka, ir taip toliau... Bet šiuos paveikslus sudarė tiktai juodos ir baltos plokštumos, baltas fonas, skersai ir išilgai išmargintas juodomis juostomis. Priešpaskutinė stotis –„Jėzus nuimamas nuo kryžiaus“ – buvo beveik visa uždažyta juodai, o paskutinė, kur Jėzus guldomas į karstą, staiga pasirodė esanti visiškai balta. Ir štai kur pats keisčiausias dalykas: aš lėtai ėjau, apžiūrinėdama paveikslus, o kai atsidūriau prieš paskutinį, prieš tą, kuris buvo visai baltas, staiga pamačiau jame mirguliuojantį prieš jį kabėjusio juodojo atspindį; tas vaizdas stovėjo mano akyse kelias akimirkas, paskui išnyko.
       Jie dairėsi aplinkui, valgė ir gėrė. Vaikas mėgino švilpauti, bet šaltyje jam nieko neišėjo. Moteris tarė:
       – Nusifotografuokime dar kartą, prieš eidami namo.
       Vaikas nufotografavo ją senu, nedailiu „Polaroido“ aparatu. Ji buvo nufotografuota iš pačios apačios, žvelgianti žemyn, dangaus fone; nuotraukoje vos vos matėsi medžių viršūnės. Moteris šūktelėjo lyg išsigandusi:
       – Tai šit kaip vaikai mato suaugusius!

       Namuose ji drauge su vaiku įlipo į vonią. Abu atsilošė ir užsimerkė. Vaikas tarė:
       – Aš vis dar matau akyse medžius ant kalno.
       Nuo vandens kilo garai. Dabar prieblandoje gyvenvietė atrodė tarsi susiliejusi su už jos dunksančiu mišku ir sutemusiu dangumi. Vaikas pradėjo švilpauti, sėdėdamas vonioje; moteris kone griežtai žiūrėjo į jį.
       Naktį ji sėdėjo visai tiesi prie rašomosios mašinėlės ir greitai spausdino.
       Dieną moteris ėjo minioje per miestelio pėsčiųjų zoną, nešdama rankoje polietileninį krepšį, kuris buvo suglamžytas ir atrodė jau daug kartų naudotas. Priekyje, tarp kitų žmonių, ji pamatė Bruną ir nusekė jam įkandin. Po kurio laiko jis tarsi atsitiktinai atsigręžė, o ji tuoj pat pasakė:
       – Anoje parduotuvėje neseniai mačiau megztinį, kuris turėtų tau tikti.
       Ji paėmė Bruną už parankės, ir jiedu įėjo į parduotuvę. Pardavėja, už kurios nugaros stovėjo manekenas, sėdėjo užsimerkusi ir ilsėjosi, susidėjusi ant skreito raudonas ir grublėtas rankas; jos antakiai buvo suraukti, lyg tas nusiraminimas jai būtų skausmingas, lūpų kampučiai nukarę žemyn. Jiems įėjus, pardavėja pakilo, apversdama kėdę, ir suklupo, užkliuvusi už numesto ant grindų pakabo.
       Ji nusičiaudėjo ir užsidėjo akinius; dar kartą nusičiaudėjo.
       Moteris tarė lėtai, lyg norėdama ją nuraminti:
       – Praeitą savaitę aš mačiau vitrinoje pilką vyrišką megztinį iš kašmyro.
       Pardavėja ieškodama pavedžiojo pirštu po lentyną. Moteris, žiūrėjusi jai per petį, ištraukė megztinį ir padavė Brunui, kad šis pasimatuotų. Iš pinto lopšelio, stovinčio kampe ant grindų, pasigirdo kūdikio verksmas. Pardavėja tarė:
       – Aš taip sloguoju, kad baisu net prieiti prie jo.
       Moteris nuėjo ir pasilenkė prie pintinėlės; vaikas nurimo. Brunas apsivilko megztinį ir pažvelgė į pardavėją, tačiau ši tik gūžtelėjo pečiais ir ėmė šnypštis nosį. Moteris ženklu paprašė Bruną nenusivilkti megztinio. Jis ruošėsi sumokėti, bet ji papurtė galvą, parodė pirštu į save ir padavė pardavėjai banknotą. Pardavėja parodė ranka į tuščią kasą, o moteris taip pat tyliai kaip ir anksčiau pasakė, kad grąžos užsuksianti rytoj.
       – Arba ateikite pas mane į svečius, Tikrai, ateikite į svečius!
       Ji greitai užrašė savo adresą.
       – Juk jūs gyvenate viena su kūdikiu, ar ne? Kaip smagu parduotuvėje kartais pamatyti normalų žmogų, o ne išsidažiusią pamėklę. Atleiskite, kad kalbu apie jus, lyg turėčiau tokią teisę; lyg galėčiau kalbėti.
       Jiems išeinant, pardavėja išsitraukė kišeninį veidrodėlį ir ėmė apžiūrinėti save; kyštelėjo prie nosies pieštuką nuo slogos, paskui perbraukė juo per lūpas.

       Lauke moteris tarė Brunui:
       – Vadinasi, tu dar gyvas.
       Brunas atsakė beveik linksmai:
       – Dažną popietę aš irgi stebiuosi, kad dar gyvenu. Beje, vakar pastebėjau, kad nustojau skaičiuoti dienas, praleistas be tavęs. – Jis nusijuokė. – Kartą regėjau sapną, kuriame visi žmonės vienas po kito ėjo iš proto. Ir kiekvienas, kuris tik pamišdavo, imdavo taip akivaizdžiai džiaugtis gyvenimu, kad mums, visiems likusiems, nereikėdavo dėl to graužtis. Ar Štefanas klausinėja apie mane?
       Moteris, nuplėšdama nuo megztinio nugaros lapelį su kaina, pasakė:
       – Užsuktum greičiau pas mus.
       Ji nuėjo, o jis pasuko kita kryptimi. Kavinėje moteris skaitė laikraštį, murmėdama pati sau panosėje. Priėjo aktorius ir atsistojo priešais:
       – Aš pažinau jūsų mašiną stovėjimo aikštelėje.
       Visai nenustebusi, ji pažvelgė į jį ir tarė:
       – Aš skaitau laikraštį; seniai neturėjau jo rankose. Visai nebežinojau, kas dedasi pasaulyje. Kuris dabar mėnuo?
       Aktorius prisėdo šalia:
       – Vasaris.
       – O kokioje pasaulio dalyje mes gyvename?
       – Vienoje iš daugelio.
       Moteris:
       – Ar jūs turite vardą?
       Aktorius pasisakė, kuo jis vardu; nusijuokė, žiūrėdamas kažkur į šalį, paskui ėmė stumdyti stiklus, stovinčius ant stalo. Pagaliau vėl pažvelgė į moterį ir prabilo:
       – Aš dar niekada nesu sekiojęs paskui moterį. O jūsų ieškau jau kelios dienos. Jūsų veidas toks švelnus, tarsi jūs visą laiką galvotumėt, kad vieną dieną reikės numirti. Atleiskite, jeigu aš kalbu kvailystes. – Jis papurtė galvą. – Ak, aš visada noriu tuoj pat atsiimti savo žodžius atgal. Pastarosiomis dienomis aš visai negalėjau rasti sau vietos, taip ilgėjausi jūsų. Prašau, nepykite ant manęs. Jūs atrodote man tokia laisva, turinti, – jis nusijuokė, – tokią savotišką gyvenimo liniją veide. Aš liepsnoju, visas degu iš ilgesio. Gal jūs manote, kad aš pakvaišau, nes pernelyg ilgai esu be darbo? Tiktai nieko nekalbėkit. Jūs turite eiti su manim. Nepalikite manęs vieno. Man reikia jūsų. Kokia skurdi buvo ligi šiol mūsų egzistencija, ar ne? Viename tramvajaus sustojime mačiau užrašą: „JIS tave myli, jis tave išganys“, – ir tučtuojau pagalvojau apie jus: ne, ne JIS, o MES išganysime vienas kitą. Aš norėčiau apgaubti jus iš visų pusių, jausti jus kiekviena savo esybės dalele, dar nepalietęs jūsų, pajusti ranka nuo jūsų sklindančią šilumą. Nesijuokit iš manęs. O, kaip aš jūsų geidžiu! Kaip trokštu susilieti su jumis tučtuojau, stipriai stipriai, visiems laikams!
       Nejudėdami jie sėdėjo vienas priešais kitą, jo veidas atrodė beveik piktas; paskui jis pašoko ir išbėgo iš kavinės. Moteris sėdėjo tarp kitų žmonių, nė nekrusteldama.
       Naktį skaisčiai apšviestas miesto autobusas, kuriame sėdėjo tik kelios senos moterys, apsuko ratą aplink didelę aikštę ir dingo tamsoje; tabalavo palaidi laikymosi diržai.

       Vakare moteris ir vaikas sėdėjo svetainėje ir žaidė kauliukais. Lauke pūtė stiprus vėjas, jis klebeno duris. Kartais abu pakeldavo galvas ir klausydavosi, kaip šėlsta audra.
       Sučirškė telefonas; jiedu ilgai nekėlė ragelio. Pagaliau vaikas priėjo ir pasiklausęs pasakė:
       – Aš dabar nenoriu kalbėti.
       Paskui tarė moteriai:
       – Brunas norėtų ateiti. Su mokytoja.
       Moteris parodė gestu, jog sutinka, ir vaikas pasakė į ragelį:
       – Ne, aš dar nemiegosiu.
       Jie žaidė toliau, paskui vėl kažkas paskambino, šį kartą prie durų.
       Lauke stovėjo leidėjas; jis tuoj pat kreipėsi į duris atidariusį vaiką:
       – Atspėk, kas yra mažas, kieno akys pavargusios ir kas nemiega, nors programa vaikams jau seniai baigėsi?
       Dideliais žingsniais jis priėjo prie moters ir apkabino ją.
       Moteris paklausė:
       – Jūs vėl buvote pas savo žlugusį autorių?
       Leidėjas:
       – Nėra žlugusio autoriaus. Ir niekada nebuvo. Jis išsitraukė iš palto kišenės butelį šampano ir pasakė, kad mašinoje turis dar daugiau.
       Moteris:
       – Pakvieskit galų gale ir vairuotoją į vidų!
       Po valandėlės leidėjas, stovėdamas tarpduryje, pamojo vairuotojui; šis ilgai valėsi batus, paskui neryžtingai įėjo į vidų.
       Leidėjas:
       – Jus kviečia išgerti taurelę.
       Moteris:
       – Arba dvi.
       Vėl suskambėjo skambutis prie durų; vairuotojas jas atidarė; lauke stovėjo pardavėja – besišypsanti, pagražėjusi.
       Visi sėdėjo arba stovėjo svetainėje ir gėrė. Vaikas vis dar žaidė kauliukais. Grojo muzika. Leidėjas žiūrėjo prieš save; paskui apžvelgė visus iš eilės; staiga, atrodo, kažko apsidžiaugė ir įpylė vairuotojui.
       Vėl suskambėjo telefonas. Moteris pribėgo ir iš karto ėmė kalbėti:
       – Juk tai jūs, ar ne? Jūsų balsas girdėti visai arti. Jūs kalbate iš telefono būdelės ant kampo, aš girdžiu!
       Dzingtelėjo durų skambutis – taip trumpai, lyg skambintų geras pažįstamas.
       Moteris galvos judesiu parodė kitiems, kad atidarytų, o pati toliau kalbėjo į ragelį;
       – Ne, aš ne viena. Juk girdite. Bet vis tiek ateikite. Būtinai!
       Pro atdaras duris įėjo Brunas su Franciska.
       Franciska tarė moteriai:
       – O mes galvojome, kad rasim čia patį vienišiausią žmogų pasaulyje.
       Moteris:
       – Labai atsiprašau, kad šįvakar netyčia nesu viena.
       Franciska kreipėsi į vaiką:
       – Aš turiu vardą. Nesakyk „mokytoja“, kai kalbi apie mane, kaip pirma, kalbėdamas telefonu.
       Leidėjas:
       – Tada ir aš noriu, kad mane nuo šiol vadintų ne „leidėju“, o Ernstu.
       Moteris apkabino Bruną.
       Leidėjas priėjo artyn ir tarė Franciskai:
       – Apsikabinkim ir mes! – ir apglėbė ją rankomis.
       Moteris išėjo pro duris į lauką; gatve lėtai artinosi aktorius. Tylėdama ji įleido jį į namus.
       Brunas pažiūrėjo į jį ir paklausė:
       – Tai jūs jos draugužis?
       Paskui pridūrė:
       – Jūs miegate su mano žmona, ar ne? Bent jau tikitės to?
       Jis įsmeigė į aktorių tą savo žvilgsnį, kurį anąsyk demonstravo kabinete:
       – Tikriausiai jūs vienas iš tų, kurie važinėja senais mažalitražiniais automobiliais, o ant užpakalinės sėdynės vežiojasi visokias pigias politines brošiūrėles?
       Jis nenuleido akių.
       – Jūsų batai taip pat nevalyti. Bet jūs, šiaip ar taip, šviesiaplaukis. O gal dar ir jūsų akys mėlynos?
       Staiga jis atsipalaidavo; moteris ramiai stovėjo greta.
       Brunas:
       – Žinote, aš tik šiaip sau kalbu, neimkite to į galvą.
       Visi buvo susirinkę svetainėje. Leidėjas šoko su pardavėja. Vairuotojas atnešė iš mašinos kelis butelius šampano ir dabar ėjo susidauždamas nuo vieno prie kito.
       Vaikas žaidė ant grindų, Brunas atsitūpė ir ėmė jį stebėti.
       Vaikas:
       – Pažaisi su manim?
       Brunas:
       – Šį vakarą aš negaliu žaisti.
       Jis keliskart pabėrė kauliukus ir tarė:
       – Ne, tikrai negaliu šį vakarą žaisti!
       Pardavėja paliko leidėją ir pasilenkusi ėmė žaisti su vaiku; paskui šoko toliau, vis stabtelėdama išmesti kauliukų.
       Leidėjas su Franciska, laikydami rankose pilnas taures, sukosi aplink kits kitą.
       Brunas vonioje karpė vaikui kojų nagus.
       Prieškambaryje leidėjas ir Franciska šypsodamiesi lėtai praėjo vienas pro kitą.
       Brunas stovėjo prie vaiko, gulinčio lovoje. Vaikas pasakė:
       – Visi jūs tokie keistai tylūs.
       Brunas dar pastovėjo, palenkęs galvą į šoną; paskui išjungė šviesą.
       Koridoriumi jis nuėjo su moterim pas kitus. Priešais artinosi aktorius. Brunas apkabino moterį per pečius, paskui vėl nuleido ranką.
       Aktorius pasakė moteriai, kad ieškojęs josios.
       Visi sėdėjo svetainėje; kalbų buvo nedaug. Bet vis tiek atrodė, jog jie be jokio raginimo slenkasi vis arčiau kits kito. Valandėlę jie taip ir sėdėjo. Pardavėja atlošė galvą ir tarė:
       – Kokia ilga buvo šita diena! Atrodė, kad vietoje akių mano galvoje atsirado dvi perštinčios skylės. Dabar skausmas jau rimsta, ir aš palaipsniui pradedu šį tą matyti.
       Šalia jos sėdintis vairuotojas kilstelėjo ranką, tarsi norėtų pastverti ją už plaukų; paskui vėl ją nuleido.
       Leidėjas atsiklaupė prieš pardavėją ir ėmė bučiuoti jos pirštų galiukus.
       Vairuotojas visiems iš eilės rodė nuotraukas, kurias išsitraukė iš piniginės.
       Franciska paklausė pardavėją:
       – Kodėl jūs nestojate į kokią nors partiją?
       Pardavėja patylėjo ir staiga apkabino Franciska; ši išsivadavo iš jos glėbio ir pasakė, žiūrėdama į moterį:
       – Vienatvė sukelia patį šlykščiausią, šaltą kaip ledas, skausmą: nereikšmingumo skausmą. Tada reikalingi žmonės, kurie tau parodytų, jog dar nesi visai žuvęs.
       Vairuotojas energingai linktelėjo ir pasižiūrėjo į leidėją; šis gūžtelėjo pečiais ir tarė:
       – Aš juk neprieštarauju.
       Pardavėja niūniavo, pritardama muzikai; paskui atsigulė ant grindų ir ištiesė kojas.
       Vairuotojas atsinešė bloknotą ir pradėjo visus juos piešti.
       Franciska norėjo prasižioti, bet vairuotojas tarė:
       – Prašom nejudėti!
       Franciska vėl užsičiaupė. Visi tylėjo; išgėrė; vėl tylėjo. Paskui visi vienu metu nusijuokė. Brunas paklausė aktorių:
       – Tarp kitko, ar žinote, kad sėdite mano vietoje?
       Aktorius atsistojo, norėdamas persėsti ant kitos kėdės. Piešiantis vairuotojas griežtai tarė:
       – Sėdėkite, kur sėdėjote!
       Brunas ištraukė iš po besisėdančio aktoriaus kėdę, ir šis nugriuvo aukštielninkas.
       Aktorius lėtai atsikėlė; labai nedrąsiai žengė link Bruno.
       Vairuotojas bandė išskirti besiraitančius ant grindų.
       Pardavėja užsidėjo akinius.
       Franciska susižvalgė su leidėju; šis ėmė pasakoti, kaip kartą, karo metais, jis pergyveno laivo sudužimą.
       Moteris žiūrėjo pro langą į sodą; medžių viršūnės smarkiai siūbavo vėjyje.
       Vairuotojas atsinešė iš mašinos vaistinėlę.
       Jis sudėjo Bruno ir aktoriaus rankas vieną į kitą, pasitraukė atgal, ženklais rodydamas, kad jie taip ir stovėtų, o pats ėmė piešti. Brunas ir aktorius išsišiepė, o vairuotojas sušuko:
       – Nesijuokite!
       Brunas ir aktorius vonioje drauge nusiprausė veidus.
       Pardavėja su Franciska nušluostė juos rankšluosčiais.
       Vairuotojas rodė visiems užbaigtą piešinį.
       Moteris ir Brunas stovėjo terasoje. Po valandėlės Brunas paklausė:
       – Ar dabar jau žinai, kaip toliau gyvensi?
       Moteris atsakė:
       – Ne. Vieną trumpą akimirką aš nepaprastai aiškiai išvydau prieš akis savo būsimąjį gyvenimą, ir mane visą iki pat gelmių persmelkė šaltis.
       Jiedu stovėjo ir žiūrėjo žemyn į garažus; žeme čiužinėjo polietileniniai maišai. Gatve ėjo ta pati pagyvenusi moteris, šį kartą be šuns, ilga vakarinė suknelė buvo išlindusi iš po palto; ji tuoj pat sveikindamasi pamojavo abiem rankom, tarsi viską žinotų; atsakydami jie irgi pamojavo.
       Moteris paklausė, ar rytoj jam reikia eiti į darbą.
       Brunas:
       – Nekalbėk dabar apie tai.
       Susikabiną už parankių, jie įėjo pro terasos duris į svetainę; geriantis vairuotojas parodė į juos ranka ir sušuko:
       – Sakau jums, meilė dar egzistuoja!
       Pardavėja sudavė jam per ištiestą pirštą ir tarė:
       – Vaikas miega.
       Vairuotojas pakartojo savo žodžius tylesniu balsu.
       Leidėjas, atsirėmęs į Franciskos fotelį, ėmė snūduriuoti, o paskui ir visai užmigo. Franciska atsargiai atsistojo ir, paėmusi vairuotoją už rankos, išsivedė jį šokti. Jiedu šoko susiglaudę skruostais. Aktorius priėjo prie moters, stovinčios prie lango. Jiedu žiūrėjo į audringą, žvaigždžių šviesos nutviekstą dangų, tarsi dar kartą atsispindintį kažkur anapus žvaigždžių. Patylėjęs aktorius tarė:
       – Yra, tokių tolimų galaktikų, kad jų šviesa silpnesnė už blausų naktinio dangaus švytėjimą. Norėčiau dabar būti su jumis kur nors kitur.
       Moteris tučtuojau atsakė:
       – Prašau jus, nekurkite jokių planų apie mane.
       Aktorius tol žiūrėjo į ją, kol ji irgi atsisuko į jį. Staiga ji ėmė pasakoti:
       – Kartą aš gulėjau ligoninėje ir mačiau, kaip viena labai sena, ligota, be galo liūdna moteris glosto prie jos lovos stovinčią seselę; ji glostė tiktai seselės nykščio nagą, vien tiktai nykščio nagą...
       Jie vis dar žiūrėjo vienas į kitą. Pagaliau aktorius pasakė:
       – Dabar, kai mes žiūrėjome vienas į kitą, aš išvydau visas kliūtis savo ligšioliniame gyvenime, visus slenksčius, kurie trukdė man jus matyti, ir tuo pat metu, vien tik žiūrėdamas į jus, aš jutau, kaip šitos kliūtys viena po kitos išnyko ir likote tik jūs. Dabar aš jus myliu. Aš jus myliu.
       Brunas sėdėjo nejudėdamas ir gėrė.
       Pardavėja pakeitė vairuotoją ir šoko su Franciska.
       Vairuotojas truputį svirduliuodamas žengė kelėtą žingsnių link vieno, paskui link kito; galų gale atsistojo nuošalyje.
       Brunas pusbalsiu kūrė eilėraštį:

       „Tarsi propeleris yra kančia,
       Tik mes nepajudam nė truputėlio,
       Nors tas propeleris ir sukas it pašėlęs.“

       Aktorius, stovintis prie lango, atsigręžė į Bruną, o šis paklausė, ar tas eilėraštis nebuvęs tikrai gražus.
       Leidėjas atsakė užmerktomis akimis, lyg būtų tik apsimetinėjęs, kad miega:
       – Įdėsiu jį į sekantį leidyklos kalendorių.
       Jis žvelgė į geriantį vairuotoją:
       – Juk jūs jau girtas.
       Staiga atsistojęs jis tarė:
       – Aš nuvešiu jus namo. Beje, kur jūs gyvenate?
       Vairuotojas:
       – Ak, pabūkime dar čionai. Rytoj jūs vis tiek su manimi nesikalbėsite.
       Leidėjas:
       – Iš kur jūs taip gerai mane pažįstate?
       Pardavėja priėjo prie moters, stovinčios prie lango, ir pasakė:
       – Savo mansardoje aš irgi dažnai stoviu prie lango ir žiūriu į debesis. Tada aš jaučiu, kad dar gyvenu.
       Ji pasižiūrėjo į laikrodį, ir moteris tuoj pat kreipėsi į leidėją, kuris, šokdamas su Franciska, buvo atsidūręs netoliese:
       – Jai reikia eiti pas vaiką.
       Leidėjas, stovėdamas priešais Franciską, pridėjo ranką prie širdies; nusilenkė pardavėjai. Labai rimtu tonu jis pasakė moteriai:
       – Štai ir vėl mes nepasimatėme dienos šviesoje.
       Jie nuėjo link durų; vairuotojas nusekė iš paskos, šlitiniuodamas ir barškindamas mašinos raktais, kuriuos leidėjas paskui iš jo atėmė.
       Moteris uždarė paskui juos duris ir sugrįžo į kambarį; Franciska sėdėjo viena ir pešiojo savo trumpus šviesius plaukus. Moteris apsidairė, ieškodama Bruno ir aktoriaus, o Franciska parodė ženklu, jog jie nusileido į rūsį. Muzika baigėsi ir buvo girdėti, kaip taukši stalo teniso kamuoliukai. Franciska ir moteris sėdėjo viena priešais kitą. Vėjas judino supamuosius krėslus terasoje.
       Franciska:
       – Ta pardavėja ir tas jos kūdikis! Tu ir tavo vaikas! O rytoj vėl teks eiti į mokyklą! Tiesą sakant, vaikai mane slegia. Kartais aš tiesiog matau, kad jie savo balsais, kiekvienu judesiu nori mane nužudyti. Jie šaukia vienas per kitą, laksto kaip pašėlę, kol tu pradedi dusti ir ima suktis galva. Kam jie reikalingi?
       Moteris, kuri, lyg pritardama, buvo nuleidusi galvą, po valandėlės atsakė:
       – Galbūt tam, kad būtų truputėlį daugiau progų susimąstyti.
       Franciska parodė kortelę, kurią laikė rankoje, ir tarė:
       – Išeidamas tavo leidėjas įbruko man savo adresą.
       Ji atsistojo:
       – Dabar net ir aš norėčiau pabūti viena.
       Moteris apkabino ją per pečius.
       Franciska:
       – Tai jau šis tas.
       Stovėdama tarpduryje, jau su paltu, ji dar pridūrė:
       – Aš turiu šnipų, kurie man pasakojo, kad tu šnekiesi pati su savim.
       Moteris:
       – Žinau. Ir tie pokalbiai su savimi man taip patinka, kad aš kartais net persistengiu!
       Patylėjusi Franciska tarė:
       – Uždaryk duris. Peršalsi.
       Nuleidusi galvą, ji lėtai, koja už kojos nuėjo gatve; viena ranka buvo atkišta atgal, lyg ji trauktų paskui save pilną prekių vežimėlį.
       Moteris nuėjo į rūsį, kur Brunas su aktorium žaidė tenisą.
       Brunas paklausė:
       – Visi jau išėjo?
       Moteris linktelėjo.
       Brunas:
       – Mes tik užbaigsim šitą setą.
       Jie žaidė labai rimtai, o moteris, sunėrusi ant krūtinės rankas, nes rūsyje buvo vėsu, žiūrėjo į juos.
       Visi trys užlipo laiptais į viršų.
       Prie durų Brunas apsirengė; aktorius irgi. Vilkdamasis megztą liemenę, jis iš pradžių pataikė galva į rankovę.
       Moteris tai pastebėjo ir šyptelėjo.
       Ji atidarė duris.
       Brunas jau buvo apsivilkęs paltą; aktorius nusekė jam iš paskos ir pasakė, kad atvažiavo čia mašina.
       Kurį laiką Brunas žiūrėjo tiesiai prieš save, paskui tarė:
       – Puiku. Aš smarkiai sukaitęs.
       Moteris stovėjo tarpduryje ir žiūrėjo, kaip jie eina gatve į kalną.
       Jiedu sustojo nugara į ją ir nusišlapino. Paskui nė vienas nenorėjo eiti iš dešinės, todėl be paliovos keitėsi vietomis.
       Moteris sugrįžo į vidų. Ji uždarė ir užrakino duris. Ji nunešė taures ir butelius į virtuvę; iškratė pelenines; viską išplovė. Paskui tvarkingai sustatė kėdes; išvėdino kambarius.
       Moteris atidarė duris į vaiko kambarį; vaikas apsivertė per miegus ant kito šono. Vienas kojos nagas, kurį Brunas buvo blogai nukirpęs, užkliuvo iš vidaus už antklodės.
       Ji atsistojo prieš veidrodį ir pasakė:
       – Tu neišdavei savęs. Niekas daugiau tavęs nežemins!
       Ji sėdėjo svetainėje, užkėlusi kojas ant kitos kėdės, ir apžiūrinėjo vairuotojo paliktą piešinį. Įsipylė į stiklą viskio; timptelėjo į viršų megztinio rankoves. Nusišypsojo pati sau ir papurtė indelį su kauliukais; atsilošė ir ėmė krutinti kojų pirštus. Ilgai sėdėjo visai ramiai, tik jos akių vyzdžiai, nuolat pulsuodami, vis didėjo ir tamsėjo. Staiga ji pašoko, susirado pieštuką ir popieriaus lapą ir pati pradėjo piešti: pirmiausia savo kojas ant kėdės, paskui kambarį, langą, nakties bėgyje besikeičiantį žvaigždėtą dangų – kiekvieną daiktą su visomis smulkmenomis. Piešė ji neįgudusiai, nevikriai, ranka trūkčiojo; tačiau kartais jai pavykdavo nubrėžti liniją vienu vieninteliu judesiu, beveik vienu mostu. Tik po kelių valandų moteris padėjo lapą į šalį. Ji ilgai žiūrėjo į jį, paskui vėl ėmė piešti.

       Saulėtą dieną moteris sėdėjo terasoje supamajame krėsle. Už jos nugaros lingavo lango stikle atsispindinčios pušų viršūnės. Ji pradėjo suptis; pakėlė rankas. Ji buvo plonai apsirengusi, neužsiklojusi kelių.

       „Ir taip visi kartu, bet kiekvienas savaip, tęsia kasdieninį gyvenimą, vieni susimąstydami, o kiti – ne; viskas, atrodo, eina įprasta vaga, kaip ir tais baisiais atvejais, kai viskas statoma ant kortos, o žmonės vis tiek gyvena toliau, lyg nieko nebūtų atsitikę.“

(J. V. Getė ,,Atrankinės giminystės“)

       _____________________________
       ¹ Parduotuvė tarptautiniame aerouoste, kurioje prekės pardavinėjamos be antkainių ir neapdedamos muitais (angl., vert. past.). (Atgal>>>)
       ² Amokas – malajiečių kalbos žodis, reiškiantis staigų pamišimo priepuolį, kurio metu ligonis gali nužudyti kiekvieną, kas tik pasitaikys jam ant kelio (vert. past.). (Atgal>>>)
       ³ Kairiarankė moteris(angl., vert. past.) (Atgal>>>)

       Iš vokiečių kalbos vertė Laima Jutelytė
       Versta iš: „Die linkshändige Frau“, Suhrkamp Verlag, Frankfurte am Main, 1976

       Handke, Peter. Kairiarankė moteris/Vartininkas bijo vienuolikos metrų baudinio: Apysakos. – Vilnius: Vaga, 1980.  

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt