 |
||
| << Atgal STEBĖTOJŲ TARYBOS NARIO SVEIKINIMO KALBA Čia labai šalta, mano ponai. Net neišmanau, kaip jums tai paaiškinti. Prieš valandą aš paskambinau iš miesto, norėdamas paklausti, ar viskas paruošta posėdžiui; tačiau niekas man neatsakė. Tada greitai atvažiavau čionai ir ėmiau ieškoti sargo; bet neradau nei jo kambaryje, nei rūsyje prie krosnies, nei salėje. O šitoj patalpoj pagaliau radau jo žmoną: ji sėdėjo tamsoje ant suoliuko šalia durų, galvą laikė suspaudusi tarp kelių, rankomis buvo apsiglėbusi sprandą. Aš paklausiau, kas atsitiko. Nė nekrustelėjusi ji atsakė, kad jos vyras išėjęs; automobilis pervažiavęs vieną jos vaiką, leidžiantis rogutėmis nuo kalno. Štai kodėl nekūrenta; prašau dėl to nepykti; aš jūsų ilgai neužlaikysiu. Galbūt jūs pasislinktumėte su kėdėmis truputėlį arčiau, kad man nereikėtų šaukti; aš kalbėsiu ne apie politiką, o apie finansinę bendrovės padėtį. Man labai gaila, kad audra išmušė langus; nors aš, prieš jums susirenkant, su sargo žmona šitais plastikiniais maišais šiaip taip uždangsčiau skyles, kad nepustytų sniego, bet, matote, vis dėlto trupučiuką pusto. Pasistenkite nekreipti dėmesio į braškėjimą, kai kalbėsim apie patikrinimo rezultatus; beje, jaudintis nėra ko; aš galiu garantuoti jums, kad bendrovės valdyba dirba be priekaištų. (Prašau pasislinkti dar arčiau, jei negirdite ką sakau.) Man labai gaila, kad esu priverstas jus taip sutikti; viskas būtų buvę visai kitaip, jeigu vaikas su rogutėmis nebūtų iššokęs prieš pat automobilį; sargienė, rišdama siūlu plastikinį maišą prie lango, man papasakojo, kad jos vyras staiga surikęs rūsyje, kur kaip tik sėmęs anglis; ji pati buvusi čia ir ruošusi posėdžiui salę; ir staiga išgirdusi apačioje šaukiant vyrą; nuo to riksmo, jos žodžiais, kurį laiką stovėjusi lyg nudiegta; ir klausiusis. Paskui tarpdury pasirodęs vyras, su anglių kibiru rankoje; žiūrėdamas į šalį, jis tyliai pasakęs kas atsitikę; žinią atnešęs antrasis vaikas. Kadangi lapą su jūsų pavardėmis turi sargas, kurio dabar nėra, aš sveikinu jus visus, kaip dabar matau ir kaip kiekvienas atvykote. Aš pasakiau, kaip dabar matau ir kaip kiekvienas atvykote. (Tai vėjas.) Aš dėkoju jums, kad per tokį šaltį ir sniegą teikėtės atvykti į posėdį; kelias juk tolimas. Jums turbūt atrodė, kad sueisit į salę atitirpusiais langais, kad galėsit susiburti apie krosnį ir pasišildyti; o dabar sėdite su paltais prie stalo, ir čia neištirpęs net sniegas, nukritęs nuo jūsų padų, einant kėdžių link; ir krosnies nėra; matyti tiktai juoda skylė sienoje, kur anksčiau, kai šita patalpa ir šitas apleistas namas buvo dar gyvenamas, ėjo skardinis vamzdis. Aš dėkoju, kad, nepaisant to, jūs atvykote; aš dėkoju jums ir sveikinu. Aš sveikinu jus. Aš sveikinu jus! Pirmiausia nuoširdžiai sveikinu tą poną, kuris sėdi tenai prie durų, kur pirma tamsoje sėdėjo to žmogaus žmona; aš sveikinu tą poną ir dėkoju jam. Prieš kelias dienas, kai jis gavo registruotą laišką su pranešimu apie šį posėdį, kur bus kalbama apie bendrovės valdybos darbą, jam turbūt pasirodė, kad jis nereikalingas, nes buvo šalta ir jau kuris laikas snigo; tačiau paskui jam toptelėjo, kad bendrovės reikalai, matyt, nekokie: jos sienos įtartinai braška. Aš sakau, kad jis galbūt pagalvojo, jog braška bendrovės sienos. Ne, bendrovės sienos nebraška. (Ak, kokia audra, prašau man atleisti.) Taigi jis nusprendė važiuoti ir atvažiavo per tokį sniegą ir šaltį iš miesto; žemai kaime jis turėjo palikti savo automobilį, prie šito namo veda tiktai siauras takas. Tada jis užėjo į smuklę ir skaitė tenai straipsnius apie ekonominę padėtį, iki atėjo laikas traukti į posėdį. Pakeliui miške jis sutiko dar vieną poną, kuris taip pat ėjo į posėdį: šis stovėjo atsirėmęs į kelrodį stulpą ir laikė viena ranka savo skrybėlę, kita sušalusį obuolį; ant jo kaktos ir plaukuose bolavo sniegas. Aš pasakiau: sniegas bolavo jo plaukuose, jis valgė sušalusį obuolį. Kai pirmasis ponas priėjo prie jo, abu pasisveikino, tada antrasis įkišo į kišenę ranką ir padavė sušalusį obuolį ir pirmajam; kaip tik tuo momentu vėjas nuplėšė jam nuo galvos skrybėlę, ir abu nusijuokė. (Prašau pasislinkti dar arčiau, nes nieko nesuprasit. Be to, braška sąsparos. Tačiau bendrovės sąsparos nebraška. Visi jūs gausit savo dalį, priklausančią už metus; tai aš norėjau jums pranešti šiame nepaprastame posėdyje.) Kai juodu dabar jau kartu ėjo per sniegą priešais vėją, apačioje į kaimą limuzinu atvažiavo kiti ponai. Apsirengę juodais, gremėzdiškai išsipūtusiais paltais, jie stovėjo automobilio užuovėjoje ir tarėsi, ar verta eiti prie apleisto valstiečio namo. Aš pasakiau: valstiečio namo. Nors jie abejojo, ar verta eiti tokiu keliu, vienas pagaliau visus įtikino, jam rūpėjo bendrovės reikalai; paskaitę smuklėje straipsnių apie ekonominę padėtį, jie susiruošė ir išėjo čionai į posėdį; iš pradžių ėjo aukštai keldami kelius; visus juos vedė nuoširdus susirūpinimas bendrovės reikalais. Taigi iš pradžių jie energingai žengė, palikdami sniege ryškius pėdsakus; paskui ėmė trupučiuką vilkti kojas, tad netrukus jų pėdos virto šliūže. Kartą jie, kaip prisimenat, sustojo ir atsigręžė į slėnį: iš juodo dangaus ant jų krito snaigės; priešais save jie matė pėdsakus, vieni vedė į apačią ir buvo jau vos įžiūrimi: tai buvo nubėgta valstiečio, išgirdusio, jog jo vaiką ištiko nelaimė; matyt, jo dažnai buvo griūta, ant veido, net nesisaugant rankomis; dažnai gulėta giliai sniege, šaltyje; dažnai graibyta drebančiais pirštais sniege; dažnai pargriuvus laižyta liežuviu karčius sniego dribsnius; dažnai rėkta, maišantis dangui su žeme. Aš kartoju: valstietis dažnai rėkė, o dangus maišėsi su žeme! Jie matė ir tuos pėdsakus, kurie vedė aukštyn prie apleisto valstiečio namo, pėdsakus dviejų ponų, kurie, kalbėdamiesi apie bendrovės padėtį ir galimybes padidinti kapitalą, išleidus naujų akcijų, rijo ža1ius sustiklėjusius kąsnius ir per audrą kopė į viršų. Pagaliau visi jie, į tą laiką jau sutemo, atėjo čionai prie namo ir pro atviras duris suėjo vidun; abu pirmieji jau sėdėjo ir laikė, kaip ir dabar, ant kelių bloknotus, o rankose pieštukus. Jie laukė, kada aš pradėsiu savo kalbą, norėdami kai ką užsirašyti. Taigi aš sveikinu jus visus ir dėkoju jums, kad atvykote: aš sveikinu tuodu ponus, valgiusius sušalusius obuolius ir dabar besirašančius mano žodžius, aš sveikinu ir tuos keturis ponus, kurie su savo limuzinu pervažiavo valstiečio sūnų, kai lėkė apsnigtu keliu į kaimą: valstiečio sūnų, sargo sūnų. (Tai braška sąsparos; braška stogo sąsparos, taksai sunkus sniegas; bet bendrovės sąsparos nebraška. Balansas yra geras; valdyba nepadarė jokių klaidų. Tiktai lubos linksta palei plafoną ir braška sąsparos.) Be to, norėčiau padėkoti valstiečiui už viską, ką jis padarė dėl šito posėdžio: kelias dienas jis vaikščiojo čionai su kopėčiomis iš savo ūkio dažyti salės; kopėčias jis nešėsi ant peties, prilaikydamas sulenkta ranka, kairėje rankoje turėjo kibirėlį su kalkėmis, iš kurių kyšojo nulaužtos šluotos kotas. Su tom kalkėm jis paskui dažė sieną, kai jo vaikai atveždavo rogutėmis malkų, kurios laikomos sukrautos palei langus. Su kibirėliu vienoje, kopėčiomis kitoje rankoje, valstietis ropštėsi viršun ir ruošė patalpą posėdžiui; vaikai klykaudami bėgdavo su rogutėmis pirma ir mindavo jam kelią; jų šerpės plaikstydavosi vėjyje. Dar ir dabar ant grindų matyti balti į kits kitą įsirėžę ratai: ten valstietis pastatydavo savo kibirėlį, kai nulipdavo žemyn perkelti kopėčių kiton vieton; tas juodas dėmes prie durų, pro kurias dabar salėn lekia sniego dulkės, paliko puodas su karšta sriuba, valstietės atnešama jiems per pietus: tada visi trys susėsdavo ant žemės arba sutūpdavo ant pirštų galų ir kirsdavo išsijuosę; valstietė tuo metu stovėdavo prie durų, sukryžiavusi rankas ant krūtinės, ir dainuodavo liaudies dainą apie sniegą; vaikai sriuobdavo jai į taktą ir uoliai linguodavo galvom. (Bet aš prašau jūsų nesijaudinti: bendrovei niekas negresia; tai stogo sąsparos braška, jos braška nuo sniego, kurio tiek daug priversta ant stogo.) Taigi aš dėkoju valstiečiui už viską, ką jis padarė; aš pasveikinčiau jį, jeigu jis nebūtų dabar kaime prie pervažiuoto vaiko, aš pasveikinčiau ir jo žmoną ir padėkočiau jai, ir vaikus pasveikinčiau ir padėkočiau jiems nuoširdžiai už viską, ką padarė dėl šito posėdzio. Apskritai aš dėkoju jums visiems ir sveikinu jus. Bet prašau jus sėdėti vietose, kad nuo žingsnių nesujudėtų stogas. Kokia audra! Aš pasakiau: kokia audra. Prašau nesijaudinti ir sėdėti vietose. Aš dėkoju jums visiems, kad atvykote, ir sveikinu visus. Braška tiktai sąsparos. Aš pasakiau, braška sąsparos; aš prašiau ramiai sėdėti vietose, kad neįgriūtų stogas. Aš pasakiau, kad pasakiau, jog ramiai sėdėtumėte vietose! Aš sveikinu jus! Aš pasakiau, kad pasakiau, jog sveikinu jus. Aš sveikinu jus visus atvykusius savo dividendų! Aš sveikinu jus visus! Aš sveikinu jus. Aš Iš vokiečių kalbos vertė Teodoras Četrauskas tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti |
||