PETER HANDKE
       PUBLIKOS IŠPLŪDIMAS

       Dalyvauja keturi artistai.

       Taisyklės aktoriams:
       Paklausyti litanijų katalikų bažnyčiose.
       Paklausyti sirgalių choro, sveikinančio ir plūstančio futbolininkus aikštėse.
       Paklausyti skandavimo mitinguose.
       Paklausyti, kaip sukasi ant sėdynės pastatyto dviračio ratai, ir žiūrėti į jų stipinus, kol ratai visiškai sustoja.
       Paklausyti, kaip vis garsiau ima burgzti tik ką įjungtas betono maišyklės motoras.
       Paklausyti, kaip debatuose kalbėtojai nutraukia vienas kitą.
       Paklausyti Rolling Stones dainos „Tell me“.
       Paklausyti, kaip tuo pačiu metu stotyje atvyksta ir išvyksta traukiniai.
       Paklausyti Liuksemburgo radijo žvaigždžių parado.
       Paklausyti sinchroninių vertėjų choro SNO.
       Filme „Tulos žabangos“ paklausyti gangsterių boso (Li Dž. Kobas) pokalbio su gražuole, kuriame gražuolė klausia bosą, kiek žmonių jis dar ketina nužudyti, į ką šis, atsilošdamas kėdėje, atsiliepia: „O kiek gi jų dar yra?“, ir pasižiūrėti į bosą tuo momentu.
       Pasižiūrėti Bitlų filmus.
       Pasižiūrėti į Ringo Staro šypseną pirmame Bitlų filme, kai jis, kitų patrauktas per dantį, sėdasi prie mušamųjų ir pradeda groti.
       Pasižiūrėti į Gerio Kuperio veidą filme „Žmogus iš Vakarų“.
       Tame pačiame filme pažiūrėti nebylio mirties sceną, kur jis su kulka pilve bėga tuščia apleisto miesto gatve žemyn ir šokuodamas, kliūdamas šaižiai šūkčioja.
       Pasižiūrėti, kaip zoologijos sode beždžionės pamėgdžioja žmones ir kaip spjaudosi lamos.
       Įsižiūrėti į dykinėtojų ir niekadėjų gestus, kai jie slankioja gatvėmis ir žaidžia prie žaidimų automatų.

       Prieš spektaklį žiūrovams skirtoje patalpoje tvyro įprastinė nuotaika. Galbūt už nuleistos uždangos girdėti šioks toks triukšmas, primenantis dekoracijų stumdymą ir tvarkymą. Pavyzdžiui, skersai sceną stumiamas stalas, kelios kėdės triukšmingai pastatomos ir išnešamos atgal. Pirmose eilėse žiūrovai gali girdėti už uždangos neva pusbalsiu kuždamus rekvizitoriaus nurodymus ir neva tylomis besitariančius scenos darbininkus. Galbūt būtų galima tam panaudoti magnetofono įrašus, padarytus prieš kitus spektaklius, kai prieš pakylant uždangai iš tikrųjų stumdomi daiktai. Šį triukšmą reikėtų pagarsinti, kad geriau girdėtųsi. Jis tipizuojamas ir stilizuojamas, jame juntamas dėsningumas. Žiūrovų salėje taip pat reikia pasirūpinti įprastine teatrine nuotaika. Tarnautojai dar stropiau, dar rūpestingiau nei įprastai padeda žiūrovams susirasti savo vietas, jų judesiai dar formalesni ir ceremoningesni, jie dar subtiliau prislopina įprastinį šnabždesį. Jų manieros užkrečiančios. Programos dailiai apipavidalintos. Negalima užmiršti pakartotinio skambučio, tarpai tarp skambučių kaskart trumpesni. Pamažu, kiek galima lėčiau, salėje gesinamos šviesos. Galbūt jos gęsta palaipsniui. Itin oriais, plačiais mostais tarnautojai uždarinėja duris. Tačiau vis dėlto jie tik teatro tarnautojai ir niekas daugiau. Neturi atsirasti jokios simbolikos. Pavėlavę neįleidžiami. Netinkamai apsirengę žiūrovai išprašomi. Apsirengimas vertinamas kuo griežčiau. Niekas neturi savo drabužiais išsiskirti iš kitų, niekas neturi žeisti akies. Vyrai mažų mažiausiai dėvi tamsiai, švarku, baltais marškiniais ir nerėžiančiu akies kaklaraiščiu. Damos kiek įmanoma irgi turi vengti ryškių spalvų. Stovimų vietų nėra, Uždarius duris ir pamažu užgesus šviesai, už uždangos taip pat viskas nutyla. Tyla už uždangos, kaip ir žiūrovų salėje. Trumpą akimirką žiūrovai spokso į uždangą, kuri vos pastebimai juda, gal net šiek tiek išsipučia nuo tariamo judėjimo scenoje. Paskui uždanga nurimsta. Praeina dar minutėlė. Uždanga lėtai kyla, atverdama sceną. Iš gilumos ateina keturi aktoriai. Joks daiktas jiems nekliudo. Scena tuščia. Kol jie, bet kaip apsirengę, prieina iki scenos krašto žingsniu, kuris nieko nereiškia, – vėl pasidaro šviesu: ir scenoje, ir žiūrovų salėje. Šviesa ir ten, ir čia tokia pati, nespiginanti akių. Įprastinė šviesa, kokia būna, pavyzdžiui, pasibaigus spektakliui. Apšvietimas nei scenoje, nei žiūrovų salėje per visą spektaklį nesikeičia. Ateidami aktoriai dar nežiūri į publiką. Eidami jie dar repetuoja. Žodžiai, kuriuos jie taria, jokiu būdu neskiriami žiūrovui. Apie publiką jokiu būdu negalvojama. Aktoriams ji dar neegzistuoja. Artėdami jie judina lūpas. Palaipsniui jų žodžiai darosi suprantami, ir pagaliau jie kalba garsiai. Keiksmažodžiai, kuriuos jie taria, susikerta. Aktoriai kalba viens per kitą. Jie vienas iš kito perima žodžius. Jie perima žodžius vienas kitam iš lūpų. Jie kalba kartu. Jie kalba visi kartu, bet skirtingus žodžius. Jie kartoja žodžius. Jie kalba vis garsiau. Jie rėkia. Jie keičiasi tarpusavyje išmėgintais žodžiais. Pagaliau jie visi kartu mėgina vieną žodį. Žodžiai, kuriuos jie naudoja šiam prologui, yra tokie (tvarka nesvarbu): žiopliai jūs, komediantai jūs, išverstakiai jūs, nusmurgėliai jūs, akiplėšos jūs, kaliausės jūs, atvėptalūpiai jūs. Reikia siekti tik garsinio piešinio. Joks kitas piešinys susidaryti neturi. Plūdimasis į nieką nenukreiptas. Jis neturi įgauti jokios reikšmės. Baigdami šią plūdimosi repeticiją, aktoriai prieina prie scenos krašto. Jie nevaržomai sustoja, nesudarydami jokios mizanscenos. Jie nesustingsta visiškai, o juda taip, kaip jiems diktuoja tariami žodžiai. Dabar jie žiūri į publiką, bet nieko atskirai nefiksuoja. Dar truputį patyli. Susikaupia. Tada pradeda kalbėti. Kalbėjimo tvarka nesvarbi. Visi aktoriai pasireiškia maždaug vienodai.

       Sveiki atvykę. Ši pjesė – tai įžanga.
       Čia jūs neišgirsit nieko, ko nesate lig šiol girdėję. Čia nepamatysit nieko, ko lig šiol nesate matę. Čia nepamatysit nieko panašaus, ką matydavot visada. Čia neišgirsit nieko panašaus, ką visada girdėdavot.
       Jūs išgirsite tai, ką paprastai matydavot.
       Jūs išgirsite tai, ko čia paprastai nematydavot.
       Jūs nepamatysite spektaklio.
       Jūsų aistra vaizdams nebus patenkinta.
       Jūs nepamatysite vaidinimo.
       Čia nebus vaidinama.
       Jūs pamatysite spektaklį bei vaizdų.
       Jūs kažko tikėjotės.
       Galbūt tikėjotės kažko kito.
       Tikėjotės daiktų.
       Nesitikėjote daiktų.
       Tikėjotės atmosferos.
       Tikėjotės kito pasaulio.
       Nesitikėjote kito pasaulio.
       Šiaip ar taip, jūs kažko tikėjotės.
       Blogiausiu atveju, tikėjotės to, ką čia girdite.
       Bet net ir tada jūs tikėjotės kažko kito.
       Jūs sėdite eilėmis. Sudarydami piešinį. Jūs sėdite tam tikra tvarka. Veidai atgręžti į vieną pusę. Jūs sėdite vienas nuo kito vienodu atstumu. Jūs - auditorija. Jūs sudarote visumą. Jūs esate klausytojai, sėdintys žiūrovų salėje. Jūsų mintys laisvos. Jūs dar turite savų minčių. Jūs matote mus kalbant ir girdite mus kalbant. Jūs kvėpuojate lygiai. Jūsų kvėpavimas taikosi prie mūsų kvėpavimo, mūsų kalbėjimo. Jūs kvėpuojate taip, kaip mes kalbame. Mes ir jūs pamažu susiliejam į viena.
       Jūs nieko negalvojate. Apie nieką negalvojate. Jūs sekate mintį. Nesekat minties. Jūs nesuvaržyti. Jūsų mintys laisvos. Taip sakydami, mes patyliukais braunamės į jūsų mintis. Jūs turite slaptų minčių. Taip sakydami, mes patyliukais braunamės į jūsų slaptąsias mintis. Jus sekate mintį. Jūs klausotės. Pakartojate. Nepakartojate. Jūs negalvojate. Jūsų mintys nelaisvos. Jūs suvaržyti.
       Kai mes su jumis kalbame, jūs žiūrite į mus. Jūs nestebite mūsų. Jūs žiūrite į mus. Į jus irgi žiūrima. Jūs neapsaugoti. Jūs nebe tie pranašieji, žiūrintys iš tamsos į šviesą. Mes nebe tie nuskriaustieji, žiūrintys iš šviesos į tamsą. Jūs nestebite. Jūs žiūrite, ir į jus žiūri. Štai šitaip mes ir jūs pamažu susiliejame į viena. Vietoj „jūs“ su tam tikromis išlygomis galima būtų sakyti „mes“. Mes esame po vienu stogu. Mes esame vieninga bendrija.
       Jūs nesiklausote mūsų. Jūs išklausote mus. Jūs nebe klausytojai už sienos. Mes kalbame jums atvirai. Mūsų kalbos nebesusikerta stačiu kampu su jūsų žvilgsniais. Ir nebesipjauna. Mūsų žodžiai ir jūsų žvilgsniai nebesikerta. Jūs nesate nepaisomi. Jūs nesat pasmerkti vien replikuoti. Čia jums nereikia vertinti to, kas vyksta, iš varlės ar paukščio perspektyvos. Nereikia apsimesti teisėjais. Jūsų niekas nelaiko žiūrovų bendrija, į kurią mes kartkartėmis galime kreiptis. Čia ne vaidinimas. Čia nėra jokių kartkarčių. Čia nėra nieko, kas turėtų į jus apeliuoti. Čia ne vaidinimas. Mums nereikia atsiriboti nuo vaidmens, kad galėtume kreiptis į jus. Mums nereikia iliuzijų tam, kad galėtume atimti iliuzijas iš jūsų. Mes jums nieko nerodome. Nevaidiname jokių likimų. Nevaidiname jokių godonių. Tai ne reportažas iš įvykio vietos. Ne dokumentacija. Ne epizodas iš gyvenimo. Mes nieko jums nepasakojame. Mes nieko neveikiame. Nevaidiname jums jokio veiksmo. Nieko nevaizduojame. Nieko jums nerodome. Mes tik kalbame. Mes vaidiname, prabildami į jus. Kai sakome „mes“, galima būtų sakyti ir„jūs“. Mes nevaizduojame jūsų situacijos. Mumyse jūs negalite atpažinti savęs. Mes nevaidiname situacijos. Jums nereikia jaustis užgautiems. Jūs negalite jaustis užgauti. Jums niekas nepakiša veidrodžio. Neturi jūsų galvoje. Į jus kreipėsi. Į jus kreipiasi. Į jus kreipsis. Jūs nuobodžiausite, jei nenorite, kad į jus būtų kreipiamasi.
       Jūs negyvenate su mumis. Neinate su mumis. Jūs nieko nekartojate. Nepatiriate intrigų. Nepatiriate nieko. Nieko neįsivaizduojate. Jums nereikia nieko įsivaizduoti. Nereikia jokių prielaidų. Nereikia žinoti, kad priešais jus scena. Nereikia nieko tikėtis. Nereikia nekantriai atsilošti kėdėje. Nereikia manyti, kad tai tik vaidinimas. Mes nepasakojame istorijų. Jūs nesekate veiksmo. Nežaidžiate su mumis. Mes žaidžiame ir žeidžiame jus. Tai žodžių žaismas. Čia nesilaikoma principo: kas teatro – teatrui. Čia jūs nebūsite patenkinti. Jūsų poreikis vaizdams liks nenumalšintas. Ir kibirkštys nešokinės nuo scenos į žiūrovų salę. Ir netraškės ore nuo įtempimo. Šitos lentos nereiškia pasaulio. Jos priklauso pasauliui. Šitos lentos reikalingos tam, kad mes ant jų stovėtume. Čia nėra jokio kito pasaulio, tik mūsų. Jūs nebe pašaliečiai. Jūs esate tema. Jūs akiratyje. Jūs mūsų žodžių dėmesio centre.
       Jums nieko nevaidinama. Jūs nematote svyruojančių sienų. Negirdite netikro užtrenkiamų durų bildesio. Negirdite, kaip girgžda sofa. Jūs nestebite reiškinių. Istorijos nėra. Jūs nematote jokio vaizdo. Net užuominų apie tą vaizdą nematote. Jūs nematote vaizdinių mįslių. Nematot ir tuštumos. Tuštuma šioje scenoje – tai ne kokios kitos tuštumos atvaizdas. Tuštuma šioje scenoje nieko nereiškia. Ši scena tuščia, nes daiktai tik painiotųsi mums po kojų. Ji tuščia, nes mums nereikia daiktų. Ši scena nieko nevaizduoja. Ji nevaizduoja kitos tuštumos. Scena yra tuščia. Jūs nematote daiktų, kurie vaizduotų kitus daiktus. Nematote tamsos, kuri vaizduotų kitą tamsą. Nematote šviesos, kuri vaizduotų kitą šviesą. Negirdite triukšmo, kuris vaizduotų kitą triukšmą. Nematote erdvės, kuri vaizduotų kitą erdvę. Čia jūs nepatiriate laiko, kuris reikštų kitą laiką. Čia, scenoje, nėra kito laiko, tai tas pats jūsų laikas. Mūsų vietos laikas sutampa. Mes toj pačioj vietoj. Mes kvėpuojame tą patį orą. Mes toj pačioj erdvėj. Čia tas pat pasaulis, kaip ir jūsiškis. Rampa – ne riba. Ir ne retkarčiais, o visą laiką, kol mes kalbame jums. Čia nėra tos nematomos linijos. Stebuklinga linija nenubrėžta. Tai ne veiksmo vieta. Mes nevaidiname. Mes visi esame toj pačioj vietoj. Riba ne išdilus, ji ne pralaidi, jos iš viso nėra. Tarp jūsų ir mūsų nėra radiacijos ruožo. Mes ne judantis rekvizitas. Ne kieno nors atvaizdai. Mes ne atlikėjai. Mes nieko neatliekame. Nieko nevaizduojame. Mes neturime slapyvardžių. Mūsų širdžių plakimas nereiškia kitų širdžių plakimo. Mūsų širdį veriantis šauksmas nereiškia kieno kito širdį veriančio šauksmo. Mes neatsiribojam nuo vaidmens. Mes neturime vaidmenų. Mes esame mes. Mes autoriaus ruporas. Jūs negalite susidaryti vaizdo apie mus. Mes esame mes. Mūsų nuomonė neturi sutapti su autoriaus nuomone. Šviesa, apšviečianti mus, nieko nereiškia. Ir drabužiai, kuriais mes apsirengę, nieko nereiškia. Jie nieko nerodo, niekuo nepasižymi, jie nieko nereiškia. Jie nereiškia kito laiko, kito klimato, kito metų laiko, kitos platumos, kitos progos, kuria jie būtų dėvimi. Jie neturi funkcijos. Taip pat ir mūsų gestai neatlieka jokios funkcijos, kuri galėtų ką nors reikšti. Tai ne pasaulio teatras.
       Mes ne pokštininkai. Čia nėra daiktų, ant kurių galėtume suklupti. Daiktų klasta nenumatyta. Klastingi daiktai čia nevaidina, kadangi su jais nevaidinama. Daiktai čia ne tam, kad vaidintų klastingus, jie yra klastingi. Jeigu mes užkliūname, tai užkliūname netyčia. Netyčia gali būti kokia klaida mūsų aprangoje, galbūt juokingi mūsų veidai, taip pat netyčia. Ir apsirikimai kalbant, kurie jus linksmina, ir jie pasitaiko netyčia. Jei mes mikčiojam, tai nereiškia, kad ketinome mikčioti. Jeigu nukrenta nosinė, tai nėra suvaidinta. Mes nevaidiname. Daiktų klasta negali būti suvaidinta. Mes negalime jos retušuoti. Negalime būti dviprasmiški. Negalime būti daugiaprasmiai. Mes ne klounai. Mes ne arenoje. Jūs nesimėgaujate ją apsupusiųjų galybe. Nesimėgaujate vaizdo iš užkulisių komizmu. Arba klastingų daiktų komizmu. Jūs mėgaujatės žodžių komizmu.
       Čia neišnaudojamos teatro galimybės. Neplečiamos tų galimybių ribos. Teatras neišlaisvinamas. Teatras supančiojamas. Likimas čia suprantamas ironiškai. Mes ne teatrališki. Mūsų komizmas neverčia iš koto. Nuo juoko jums negali palengvėti. Mes nesame artistai. Mes nevaidinam jums pasaulio. Mes nesame viena pasaulio pusė. Mes ir jūs – ne atskiri pasauliai.
       Jūs esate tema. Jūs esat dėmesio centre. Mes nieko neveikiame, mes veikiame jus. Tai ne žodžių žaismas. Mes neveikiame kiekvieno atskirai. Jūs nesate kiekvienas atskirai. Jūs neturite savitų bruožų. Neturite savų fizionomijų, Individų čia nėra. Jūs neturite charakteristikų. Neturite likimų. Neturite istorijos. Neturit praeities. Jokių ypatingų žymių. Jokio gyvenimo patyrimo. Jūs turite vien tik teatrinę patirtį. Turite tą kažką. Jūs teatro žiūrovai. Mums neįdomios jūsų savybės. Mus domina vien tik savybė būti žiūrovu. Iš jūsų, iš žiūrovų, susidaro piešinys. Jūs nesat asmenybės. Kiekvienas atskirai neegzistuoja. Jus esat aibė asmenų. Atsigręžę į vieną pusę. Lygiuojate. Jūsų ausys girdi tą patį. Jūs esat vienas įvykis. Jūs – įvykis.
       Mes jus tyrinėjame. Bet jūs ne paveikslas. Jūs ne simboliški. Jūs ornamentas. Jūs piešinys. Jūsų bruožus turi visi šioje salėje. Jūsų bruožai bendri. Jūs esate viena rūšis. Jūs sudarote piešinį. Visi jūs darote tą patį ir nedarote to paties: jūs žiūrite viena kryptimi. Neatsistojate ir nesižvalgote į visas puses. Jūs - ornamentas, jūs – pavyzdys. Jūs turite pavyzdį. Su šituo pavyzdžiu, savu supratimu, jūs atėjote čia, į teatrą. Ir jums atrodo, kad mes stovim viršuj, o jūs sėdite apačioje. Jūs įsivaizduojate du pasaulius. Toks jūsų pavyzdys, toks supratimas apie teatrą.
       Dabar jums šitas pavyzdys nereikalingas. Čia jums ne spektaklis. Čia jūs ne stebėtojai. Akiratyje – jūs. Jūs – dėmesio centre. Jūs kurstomi. Jūs galite užsiliepsnoti. Jums nereikia pavyzdžio. Jūs patys pavyzdys. Jūs atrasti. Jūs – šio vakaro atradimas. Jūs mus įkvepiate. Jūs kurstote mūsų žodžius. Kibirkštys nuo jūsų peršoka pas mus.
       Ši patalpa nevaizduoja kitos patalpos. Atvira siena į jus – tai ne ketvirtoji namo siena. Čia nereikia skaldyti pasaulio. Nematyti durų. Čia nėra dvejų durų, kaip senosiose dramose. Nėra užpakalinių durų, pro kurias išsprunka tas, kuris neturi būti pamatytas. Nėra ir priekinių, pro kurias įeina tas, kuris nori pamatyti tą, kuris neturi būti pamatytas. Nėra užpakalinių durų. Bet durų ir netrūksta, kaip tai būna naujosiose dramose. Durų nebuvimas nevaizduoja durų nebuvimo. Čia ne kitas pasaulis. Mes nesielgiame taip, lyg jūsų čia nebūtų. Jūs mums ne tuščia vieta. Jūs mums gyvybiškai svarbūs, kadangi jūs čia. Vien dėl to, kad jūs čia, mes ir kalbame. Jeigu jūsų nebūtų, mes kalbėtume į tuštumą. Jūs ne vien tyli prielaida. Ne tylomis numanomi klausytojai už sienos. Jūs nespoksot pro rakto skylutę. Mes neapsimetame, kad esame vieni pasaulyje. Ir nesiaiškiname viens prieš kitą, norėdami visa paaiškinti jums. Mes neįsistebeilijam į tolumas ir nepasakojame jums, kas ten, toli, matyti. Mums nereikia jokių gudrybių, kad mus suprastumėt. Gudrybės mums nereikalingos. Mes nesistengiam būti sceniški, Nereikia mums nei pasirodyti, nei vėl nueit nuo scenos, mes nelaidom į šalį pastabų. Ir nieko jums nepasakojame. Nemezgam jokio dialogo. Mes nesikalbam tarpusavy. Nesikalbam nė su jumis. Ir nenorime užmegzti pokalbio. Jūs mums ne bendrininkai. Ir ne įvykio liudininkai. Mes jūsų iš pasalų nekumščiuojame. Jums nėra reikalo sėdėti taip apatiškai. Galite nebespoksoti šitaip nieko nedarydami. Čia nieko nebus. Jums nesmagu, kad į jus žiūri, į jus kreipiasi, juk jūs iš anksto buvot nusiteikę sėdėti tamsoje ir žiūrėti į kitus, taip jums būtų kur kas smagiau. Mūsų žodžiai kiekvieną minutę randasi dėl to, kad jūs čia. Mes kalbam apie tai kiekvienu atodūsiu, akimirka, žodžiu. Jūsų supratimas apie teatrą – tai ne tyli prielaida mūsų veiksmams. Jūs nesat pasmerkti žiūrėti, bet ir neturit valios pasirinkti. Jūs esate tema. Jūs – žaidėjai. Jūs mūsų priešininkai. Į jus taikoma. Jūs – mūsų žodžių taikinys. Mūsų taikinys. Tai metafora. Jūs mūsų metaforų taikiniai. Jūs mūsų metaforos.
       Iš dviejų čia esančių polių jūs – ramusis polius. Jūs ramūs. Jūs laukiate. Dabar jūs ne subjektai. Dabar jūs objektai. Jūs mūsų žodžių objektai. Bet kartu ir subjektai.
       Čia nėra pauzių. O jei yra, jos neturi reikšmės. Neištarti žodžiai neturi reikšmės. Nėra neištartų žodžių. Tylėjimas nieko nesako. Nėra rėkiančios tylos. Nėra tylios tylos. Nėra ir mirtinos tylos. Pakalbėję mes nenutylam. Pjesėje nėra remarkų, nurodančių tylėti. Nėra reikšmingų pauzių. Mūsų pauzės natūralios. Jos neiškalbingos kaip tylėjimas. Tylėdami mes nieko nepasakome. Tarp mūsų žodžių neprasiveria bedugnė. Tarp mūsų žodžių nėra plyšių. Jūs nieko neįskaitysit tarp taškų. Ir nieko neišskaitysite iš mūsų veido. Mūsų gestuose nerasite nieko reikšmingo. Nenusakomi dalykai čia nereiškiami tylėjimu. Nėra iškalbingų žvilgsnių nei gestų. Kai nutylame ar tylime – tai ne meninė priemonė. Čia nėra nebylių raidžių. Čia perskaitomos visos raidės. Štai kas svarbiausia.
       Jūs jau spėjote patys kai ką pagalvoti. Suvokėte, kad mes kažką neigiame. Suvokėte, kad mes kartojamės. Suvokėte, kad patys sau prieštaraujame. Suvokėte, kad ši pjesė - tai ginčas su teatru. Jūs suvokėte šitos pjesės dialektinę struktūrą. Suvokėte kažkokią prieštaravimo dvasią. Jūs supratote šios pjesės sumanymą. Suvokėte, kad mes daugiausia neigiame. Suvokėte, kad mes kartojamės. Jūs suvokiate. Įžvelgiate. Jūs dar nepagalvojote nieko. Dar neperkandote pjesės dialektinės struktūros. Jus perprantate tai dabar. Jūsų mintys nuo mūsiškių atsiliko viena mintimi. Dabar jūs turite slaptų minčių.
       Jūs šiandieną žavingi. Jūs šiandieną kerintys, Jūs šiandieną akinantys. Jūs šiandieną kvapą užgniaužiantys. Jūs šiandieną nepakartojami.
       Bet jūs negalite užpildyt viso vakaro. Jūs nesate puiki idėja. Pradedate pavargti. Jūs nesate dėkinga tema. Jūs dramaturgo klaida. Jūs netikroviški. Nesceniški. Jūs neperkeliate mūsų į kitą pasaulį. Nepakerite mūsų. Neapakinate. Nepralinksminate. Jūs nesate žaismingi. Nekunkuliuojate gyvenimu. Jūs nesat sukurti teatrui. Neturite teatrinės nuojautos. Jūs neturite ką pasakyti. Jūsų debiutas neįtikinantis. Jūs ne čia. Jūs nepriverčiat užsimiršti. Jūs nesikreipiat į žmogų. Mes liekame šalti.
       Tai ne drama. Čia nekartojamas veiksmas, įvykęs anksčiau. Čia yra tik dabar ir dabar ir dabar. Tai ne įvykio rekonstrukcija, kurioje pakartojama, kas anksčiau iš tikrųjų nutiko. Mes nevaidiname veiksmo, todėl nevaidiname ir laiko. Laikas čia tikras, jis praeina, tariant mums žodį po žodžio. Laikas bėga žodžiais. Mes neapsimetam, kad laikas gali būti pakartotas. Vaidinimas negali būti pakartotas, jis negali vykti vėl tuo pat metu, kaip vyko anąsyk. Šis laikas yra jūsų laikas. Šis laiko tarpas yra jūsų. Šis laikas atitinka jūsų laiką. Tai ne laiko atkarpa su dviem galais. Čia nerekonstruojami įvykiai. Mes neapsimetam, kad laikas gali būti pakartotas. Virkštelė, jungianti mus ir jūsų laiką, nenupjauta. Čia bėga tikrasis laikas. Su laiku mes nejuokaujame. Mes pripažįstame, kad jis praeina, kol tariame žodį po žodžio. Pripažįstame, kad tai jūsų laikas. Jūs galite patikrinti jį savo laikrodžiais. Čia neviešpatauja kitas laikas. Šis laikas – valdovas, matuojamas jūsų atokvėpiais. Laikas duotas jums. Jūs matuojate laiką savo atokvėpiais, savo akimirksniais, savo pulsu, savo ląstelių augimu. Laikas praeina akimirka po akimirkos. Laikas matuojamas akimirkomis. Laikas matuojamas jūsų akimirkomis. Laikas persmelkia jus. Šis laikas negali būti pakartotas kaip įvykiai spektaklyje. Čia ne spektaklis: jums nereikia nieko įsivaizduoti. Laikas čia ne atkarpa su dviem galais. Jis neatkirstas nuo supančio pasaulio. Čia nėra dviejų laiko plotmių. Nėra dviejų pasaulių. Kol mes čia, sukasi žemė. Mūsų laikas čia, viršuje, ir jūsų – ten, apačioje. Jis praeina, tariant žodį po žodžio. Jis praeina, kai mes, mes ir jūs, kvėpuojame, kai auga mūsų plaukai, kai išsiskiria prakaitas, kai uodžiame, kai girdime. Jis nepakartojamas, net jeigu kartojame savo žodžius, net jei vėl kalbame apie tai, kad mūsų laikas – tai jūsų laikas, kad jis praeina, tariant žodį po žodžio, kai mes, mes ir jūs, kvėpuojame, kai auga mūsų plaukai, kai išsiskiria prakaitas, kai uodžiame, kai girdime. Mes nieko negalime pakartoti, laikas jau praėjo. Jis nepakartojamas. Kiekviena akimirka istorinė. Kiekviena jūsų akimirka yra istorinė akimirka. Mes negalim savo žodžių pasakyti du kartus. Čia nerekonstruojami įvykiai. Mes negalime dar kartą padaryti to paties. Negalime pakartoti tų pačių gestų. Negalime kalbėti to paties. Laikas teka mūsų lūpomis. Laikas nepakartojamas. Laikas ne atkarpa. Čia ne įvykio rekonstrukcija. Praeitis nesudabartinama. Praeitis mirusi ir užkasta. Mums nereikia lėlių, įkūnijančių mirusį laiką. Tai ne lėlių vaidinimas. Tai ne juokai. Tai ne vaidinimas. Tai ne tikrovė. Jūs suvokiate prieštaravimą. Laikas čia tarnauja žodžių žaismui.
       Tai ne manevrai. Ne pratybos prieš mūšį. Čia niekam nereikia apsimesti negyvu. Ir niekam nereikia apsimest gyvu. Niekas nenumatyta. Sužeistųjų skaičius nenurodytas. Rezultatas nepatvirtintas popieriuje. Nėra rezultato. Apsimesti nereikia. Mes nevaidinam nieko kito, nei esam iš tikrųjų. Nevaizduojame jokios kitos būsenos, vien tą, kuri mus apėmusi čia ir dabar. Tai ne manevrai. Mes nevaidiname savęs kitomis aplinkybėmis. Mes negalvojame, kaip tai atrodytų tikrovėje. Mums nereikia vaizduoti savo mirties. Ir nereikia vaizduoti savo gyvenimo. Mes nevaidiname, kas ir kokie mes būsime. Mes neperkeliame ateities į dabartį, ir tuo tarpu laikas eina. Kalbame apie tai, kad laikas praeina. Kalbame apie praeinantį laiką. Mes neapsimetame. Nei kad galime pakartoti laiką, nei kad galim užbėgti jam už akių. Čia ne įvykio rekonstrukcija ir ne manevrai. Antra vertus, mes ir apsimetame. Apsimetame galį pakartoti žodžius. Mes tariamai kartojamės. Tai iliuzijos pasaulis. Tai tariama iliuzija. Iliuzija čia yra tariama.
       Jūs kažką vaizduojate. Jūs kažkas esate. Čia jūs esate kažkas. Ne kažkokie žmonės, o kažkas. Jūs – bendruomenė, kurioje viešpatauja tvarka. Jūs – teatrinė bendruomenė. Jos tvarką sudaro jūsų drabužių savitumas, jūsų kūnų laikysena, jūsų žvilgsnių kryptis. Drabužių spalvos nesipjauna su krėslų spalvomis. Jūsų krėslai irgi priklauso bendrai tvarkai. Jūs persirengę. Jūsų drabužiai neardo tvarkos. Jūs persirengėte. Ir persirengę parodote, kad vyksta kažkas nekasdieniška. Jūs prisidengėte kaukėmis, kad galėtumėte dalyvauti kaukių vaidinime. Jūs dalyvaujate. Jūs žiūrite. Spoksote. Ir įsispoksoję sustingstate. Sėdėjimas tik pagreitina šį procesą. Jūs tie, kurie žiūri. Jums reikia turėti kur nukreipti žvilgsnį. Uždangai nusileidus, jus nejučia apima baimė. Jūs neturite į ką žiūrėti. Jaučiatės apsupti. Jaučiatės suglumę. Vėl pakilusi uždanga visą baimę išsklaido. Todėl jums palengvėja. Vėl galite žiūrėti. Žvilgsniui kelias laisvas. Atsipalaiduojate. Galite stebėti. Jūsų niekas nevaržo, uždangos nebėra. Jūs jau ne kažkokie žmonės. Dabar jūs kažkas. Nebe vieniši. Nebepalikti vienui vieni. Dabar jūs galite stebėti iš šalies. Jūs publika. Taip jums daug geriau. Jūs galite stebėti.
       Čia, viršuj, dabar nėra jokios tvarkos. Nėra daiktų, kurie jums primintų kokią nors tvarką. Pasaulis čia nei tvirtas, nei išklibęs. Tai ne pasaulis. Rekvizitui čia vietos nėra. Jo padėtis scenoje nenurodyta. Kadangi nenurodyta, tai čia, viršuj, dabar nėra jokios tvarkos. Niekur kreida nepažymėta, kur turėtų stovėti daiktai. Nėra atmintinių, kam kur atsistoti. Priešingai jums ir jūsų krėslams, čia niekas nestovi savo vietoje. Daiktai neturi nustatytų vietų, kaip jūsų krėslai ten, apačioje. Ši scena nėra pasaulis, lygiai taip, kaip ir pasaulis nėra scena.
       Nė vienas daiktas čia neturi ir savo panaudojimo laiko. Joks daiktas čia neturi tokio laiko. Nenustatytas laikas, kada daiktai turės pasitarnauti kaip rekvizitas ar pasipainioti kam nors po kojų. Daiktai čia nenaudojami. Niekas nesielgia taip, tarsi naudotųsi daiktais. Čia daiktai yra naudingi.
       Jūs nestovite. Jūs naudojatės krėslais. Jūs sėdite. Kadangi krėslai sustatyti pagal piešinį, tai ir jūs susėdę pagal piešinį. Stovimų vietų nėra. Meno poveikis didesnis žmonėms, kurie sėdi, nei žmonėms, kurie stovi. Todėl jūs sėdite. Jūs malonesni, kai sėdite. Jautresni. Atviresni. Pakantesni. Sėdėdami jūs ramesni. Demokratiškesni. Jūs mažiau nuobodžiaujate. Mažiau prailgsta laikas. Jūs leidžiatės labiau nuviliojami. Darotės įžvalgesni. Atidesni. Greičiau užmirštate savo pasaulį. Jus supantis pasaulis greičiau nugrimzta nebūtin. Jūs darotės panašūs viens į kitą. Prarandate savo būdą. Prarandate bruožus, skiriančius jus nuo kitų. Jūs tampate vieninga visuma. Tampate piešiniu. Suaugate į viena. Prarandate savimonę. Tampate žiūrovais. Tampate klausytojais. Darotės apatiški. Lieka tik akys ir ausys. Užmirštate net į laikrodį pažiūrėti. Jūs užsimirštate.
       Stovinčių jūsų replikos galėtų būti veiksmingesnės. Sprendžiant iš kūno anatomijos, jos galėtų būti garsesnės. Jūs galėtumėt tvirčiau suspausti kumščius. Geriau galėtų pasireikšti prieštaravimo dvasia. Judėtumėt laisviau. Galėtumėte būti ne tokie kultūringi. Galėtumėt mindžikuoti nuo kojos ant kojos. Geriau pajustumėte savo kūną. Meno poveikis būtų menkesnis. Jūs jau nebesudarytumėte piešinio. Prarastumėte savo sustingimą. Prarastumėte savo geometriją. Šalia pajustumėte kūnų kvapą. Stumteldami vienas kitą, galėtumėt parodyti, kad jūsų nuomonės sutampa. Stačiam aptingęs kūnas nesukliudytų išeiti. Stati jūs būtumėte individualesni. Jūs būtumėt atsparesni teatrui. Turėtumėt mažiau iliuzijų. Turėtumėt daugiau iliuzijų. Nuo jūsų greičiau pabėgtų mintys. Jūs laikytumėtės nuošaliau. Būtumėte ištikimesni sau. Jums nebe taip gerai pavyktų vaizduojamus dalykus laikyti tikrais. Jums nebeatrodytų viskas taip tikroviška. Stovint, tarkim, būtų sunkiau scenoje vaizduojamą mirtį laikyti tikra. Jūs būtumėt ne taip sustingę. Jus būtų sunkiau sukaustyti. Sunkiau apgauti. Jūs nesutiktumėt būti vien tik žiūrovai. Jūs galėtumėt būti dvilypiškesni. Mintimis jūs galėtumėt būti ir ten, ir čia vienu sykiu. Jūs galėtumėte gyventi dviejuose laikuose.
       Mes nenorime jūsų sukiršinti. Nenorime išprovokuoti jūsų jausmų. Mes nevaidiname jausmų. Neįkūnijame jausmų. Nesijuokiame ir neverkiame. Mes juokdamiesi nenorime jūsų užkrėsti nei juoku, nei verksmu, o verkdami nenorime jūsų nei prajuokinti, nei pravirkdyti. Nors juokas labiau užkrečiamas nei verksmas, bet mes nesijuokiame ir nejuokiname jūsų. Ir taip toliau. Mes nevaidiname. Mes nieko nevaidiname. Nemoduliuojame. Negestikuliuojame. Mes išreiškiame viską vien žodžiais. Mes tik kalbame. Mes išreiškiame. Išreiškiame ne savo, o autoriaus nuomonę. Išreiškiame ją kalbėdami. Mūsų kalbėjimas yra mūsų veiksmai. Kalbėdami mes tampame teatrališki. Mes teatrališki, nes kalbam teatre. Tolydžio kalbėdami su jumis, kalbėdami jums apie laiką, apie dabar ir apie dabar ir apie dabar, mes nepažeidžiam laiko, vietos ir veiksmo vienovės. Bet šios vienovės mes laikomės ne tik čia, scenoje. Juk scena nėra atskiras pasaulis, todėl tas pats galioja ir pas jus, apačioje. Mes ir jūs – tai ta pati vienovė, kol mes nepaliaujamai ir betarpiškai kalbame jums. Taigi vietoj „jūs“ su tam tikrom išlygom galima būtų sakyti ir „mes“. Tai ir yra veiksmo vienovė. Scena čia, viršuje, ir žiūrovų salė sudaro vienovę, nes jos nėra atskirtos. Nėra radiacijos ruožo. Ir nėra dviejų vietų. Yra tik viena vieta. Tai vietos vienovė. Jūsų laikas, žiūrovų, klausytojų laikas, ir mūsų laikas, kalbėtojų laikas, sudaro vienovę, nes čia prabėga ne kieno kito, o vien jūsų ir mūsų laikas. Nėra laiko dalijimo į vaidinamą ir vaidinimo. Čia laikas nevaidinamas. Yra vien tikrasis laikas. Vien tik tas laikas, kurį mes, mes ir jūs, jaučiame visa esybe. Čia yra tik vienas laikas. Tai laiko vienovė. Visos trys minėtos aplinkybės kartu sudaro laiko, vietos ir veiksmo vienovę. Kaip matot, ši pjesė klasikinė.
       Dėl to, kad mes kalbame jums, jūs galite suvokti save. Jūs įgaunant savimonę, nes mes į jus kreipiamės. Jūs imate suvokti, kad sėdite. Kad sėdite teatre. Jūs imate suvokti savo kūną. Savo kūno padėtį. Savo pirštus. Savo liežuvį. Savo ryklę. Jūs imate suvokti savo galvos svorį. Savo lytinius organus. Savo blakstienų virpėjimą. Rijimo judesius. Imate suvokti, kaip renkasi seilės burnoje. Kaip plaka jūsų širdis. Kaip kilsteli antakiai. Kaip peršti galvos oda. Jūs imate suvokti niežulį. Prakaito išsiskyrimą pažastyse. Jūs imate suvokti savo rankų prakaitą. Jūs imate suvokti savo rankų sausumą. Pro burną ir nosį įeinantį ir išeinantį orą. Jūs imate suvokti, kaip pro ausis į jus patenka mūsų žodžiai. Jūs darotės nuovokūs.
       Pamėginkite nemirksėti. Pamėginkite neberyti. Pamėginkite nejudinti liežuvio. Pamėginkite nieko negirdėti. Pamėginkite nieko neužuosti. Pamėginkite nerinkti seilių. Pamėginkite neprakaituoti. Pamėginkite kėdėje daugiau nekrutėti. Pamėginkite nebekvėpuoti.
       Bet juk jūs kvėpuojate. Juk išskiriate seiles. Juk klausotės. Juk uodžiate. Juk ryjate. Bet juk jūs mirksite. Juk raugėjate. Juk prakaituojate. Juk puikiausiai save suvokiate.
       Nemirksėkite. Neišskirkite seilių. Nejudinkit vokų. Neįkvėpkite oro. Neiškvėpkite. Nekrutėkite kėdėse. Nesiklausykit mūsų. Neuoskite. Nerykite. Sulaikykit kvapą. Rykite. Išskirkite seiles. Mirksėkite. Klausykite. Kvėpuokite.
       Dabar jūs suvokiate savo buvimą. Ir žinote, kad tas laikas, kurį čia praleidžiate, yra jūsų laikas, Jūs esate tema. Jūs sumezgate mazgą. Ir atnarpliojate jį. Jūs - centras. Jūs – dingstys. Jūs – priežastys. Jūs – sukeliantys veiksniai. Jūs įžiebiate žodžius. Jūs – žaidėjai, jūs – partneriai. Jūs – jauni šmaikštuoliai, jūs – jauni meilužiai, jūs -naivuoliai, jūs – sentimentalios panelės. Jūs – salonų damos. Jūs – charakteriniai tipai, bonvivanai ir herojai. Jūs – herojai ir piktadariai. Jūs esate šios pjesės herojai ir piktadariai.
       Prieš ateidami čionai, jūs kažkam pasiruošėte. Jūs atėjote čionai su tam tikru nusiteikimu. Jūs ėjote į teatrą. Kažko tikėjotės. Mintimis jūs jau buvote toli. Kažką įsivaizdavote. Kažkam nusiteikėte. Jūs nusiteikėte kažką stebėti. Nusiteikėte atsisėsti, sėdėti išnuomotoje vietoje ir kažką stebėti. Galbūt ką nors girdėjote apie šią pjesę. Taigi pasiruošėte, pasiruošėte kažkam. Dabar jūs laukiat kažkokių dalykų. Esate pasiruošę sėdėti ir laukti, kol jums bus pateikta.
       Jūsų kvėpavimas dar skyrėsi nuo mūsiškio. Skirtingais būdais jūs atlikote savo tualetą. Skirtingais būdais išvykote čionai. Iš skirtingų vietų susirinkote. Naudojotės visuomeniniu transportu. Ėjote pėsčiomis. Važiavote savais automobiliais. Prieš tai jūs žiūrėjote į laikrodžius. Laukėte skambučių, kėlėte telefono ragelį, įjungėte ir išjungėte šviesą, uždarėte duris, pasukote raktą, išėjote į gatvę. Jūs judinote kojas. Eidami mosavote rankomis pirmyn ir atgal. Jūs ėjote. Iš skirtingų vietų ėjote visi viena kryptimi. Čia jus vedė vietos pojūtis.
       Jūs stengėtės išsiskirti iš kitų, keliaujančių į kitas vietas. Vien tos pastangos jus siejo su tais, kurie keliavo čionai. Jūs turėjote tą patį tikslą. Kurį laiką jums visiems dingojosi bendra ateitis.
       Jūs kirtote transporto linijas. Žvelgėte į kairę ir į dešinę. Matėte kelio ženklus. Linkčiojote kitiems. Stabtelėję aiškinote, kur keliaujate. Dėstėte savo lūkesčius. Dalinotės spėliojimais apie spektaklį. Reiškėte apie jį savo nuomonę. Klausėtės kitų nuomonių. Spaudėte rankas. Jums linkėjo maloniai praleisti laiką. Jūs nusišluostėte kojas. Kažkam palaikėte duris. Kažkas praleido jus. Jūs sutikote tuos, kurie atėjo į teatrą. Jus jautėtės kaip sąmokslininkai. Laikėtės mandagumo taisyklių. Padėjote nusirengti. Jums padėjo nusirengti. Stoviniavote. Vaikštinėjote. Girdėjote skambutį. Sunerimote. Dairėtės į veidrodžius. Vertinote savo išvaizdą. Slapčia žvalgėtės į kitus. Jautėte, kad žvalgosi į jus. Ėjote. Žingsniavote. Judesiai darėsi formalesni. Girdėjote skambutį. Žiūrėjote į laikrodį. Jūs tapote sąmokslininkais. Atsisėdote. Dairėtės aplink. Įsitaisėte patogiai. Girdėjote skambutį. Nustojote plepėti. Nukreipėte žvilgsnį pirmyn. Pakėlėte galvą. Įkvėpėte. Matėte, kaip gęsta šviesa. Nutilote. Girdėjote uždaromas duris. Spoksojote į uždangą. Laukėte. Sustingote. Nebejudėjote. Užtat sujudėjo uždanga. Jūs girdėjote, kaip ji slysta. Jūsų žvilgsniui į sceną kelias atviras. Viskas buvo kaip visuomet. Jūsų lūkesčiai nebuvo apvilti. Jūs buvote pasiruošę. Atsilošėte kėdėse. Vaidinimas galėjo prasidėti.
       Ir šiaip jūs buvote pasiruošę. Buvote įsijautę. Atsilošę kėdėse. Jūs viską matėte. Stebėjote. Sekėte. Jūs stebėjote įvykius. Jūs stebėjote kažkada seniai buvusius įvykius. Žiūrėjote į praeitį, dialogais ir monologais atkuriamą dabartyje. Leidote pateikti jums įvykusius faktus. Leidotės supančiojami. Leidotės surišami. Jūs užmiršote, kur esate. Užmiršote laiką. Sustingote ir likote sustingę. Jūs nejudėjote. Nieko neveikėte. Net nėjote arčiau, kad galėtumėt geriau matyti. Jūs neklausėte savo natūralių impulsų. Tik žiūrėjote, kaip žiūrite į šviesos spindulį, atsiradusį daug anksčiau, nei jūs į jį pažvelgėte. Jūs žvelgėte į mirusią erdvę. Žvelgėte į mirusius taškus. Buvote mirusiame laike. Girdėjote mirusią kalbą. Jūs patys buvote mirusioje erdvėje ir mirusiame laike. Viešpatavo tyla ir ramybė. Jokio dvelktelėjimo. Jūs nejudėjote. Jūs spoksojote. Atstumas tarp jūsų ir mūsų buvo begalinis. Mes buvome be galo nutolę. Mes judėjome begaliniame tolyje. Gyvenome daug anksčiau už jus. Čia, viršuje, ant scenos, mes buvome pirma bet kokio laiko. Mūsų ir jūsų žvilgsniai susitikdavo kažkur begalybėje. Mus skyrė begalinė erdvė. Mes vaidinome. Bet buvome ne su jumis. Jūs visuomet mums būdavote būsimosios kartos.
       Čia buvo vaidinama, žaidžiama. Buvo vaidinama prasmė. Buvo vaidinama reikšminga beprasmybė. Šie vaidinimai, šie žaidimai turėjo kontekstą ir potekstę. Juose galėjai įžiūrėt dvejopą prasmę. Jie buvo visiškai ne tai, kas buvo. Jie buvo ne tokie, kokie atrodė. Kažkas už jų slypėjo. Atrodė, kad daiktai ir įvykiai yra, bet iš tikrųjų jų nebuvo. Jie atrodė tokie, kokie atrodė, bet buvo jie visai kiti. Atrodė, kad jie neatrodo, kaip tikrame žaidime, atrodė, kad jie yra. Atrodė, kad jie yra tikrovė. Tokie žaidimai – ne laiko praleidimas arba vien laiko praleidimas. Jie turėjo reikšmę. Tikruose žaidimuose laiko nėra, o čia ėjo netikras laikas. Kai kurių vaidinimų akivaizdus bereikšmiškumas ir buvo jų tikroji, paslėpta prasmė. Net pokštininkų pokštai ant šitų lentų turėjo ir gilesnę prasmę. Čia visada buvo slaptų minčių. Tarp žodžių, gestų, rekvizito amžinai kažkas tykojo, norėdamas kažką jums reikšti. Amžinai kažkas buvo dviprasmiška ir daugiaprasmiška. Amžinai kažkas vyko. Vaidinime vyko kažkas, ką jūs turėjote laikyti tikru. Amžinai vyko istorijos. Bėgo suvaidintas ir netikras laikas. Tai, ką jūs matėte ir girdėjote, turėjo reikšti ne vien tai, ką jūs matėte ir girdėjote. Tai turėjo reikšti kažką, ko jūs nematėte ir negirdėjote. Viskas buvo numanoma. Viskas kalbėjo. Net tai, kas tarsi ir nieko nesakė, taipogi kalbėjo, nes visa, kas vyksta teatre, kalba apie ką nors. Visa, kas suvaidinta, kalbėjo apie kažką tikra. Vaidinama buvo ne norint pažaisti, o siekiant parodyti tikrovę. Už vaidinimo reikėjo įžvelgti tikrovę. Jūs turėjote kažką išgirsti. Vaidinamas buvo ne vaidinimas, vaidinama buvo tikrovė. Buvo vaidinamas laikas. O kadangi buvo vaidinamas laikas, tai buvo vaidinama ir tikrovė. Teatras vaidino tribunolą. Teatras vaidino areną. Teatras vaidino moralinius institutus. Teatras vaidino svajones. Teatras vaidino kulto veiksmus. Teatras vaidino veidrodį jums. Žaidimas peržengdavo savo ribas. Jis darė užuominas apie tikrovę. Jis nebebuvo vien žaidimas. Jis reiškė. Laikas, užuot likęs žaidimo laiku, buvo nebetikras ir nebeveikė. Netikrame laike gyvavo netikra tikrovė. Jos nebuvo čia, ją tiktai reiškė, vaidino jums. Čia buvo ne tikrovė, bet ir ne žaidimas. Kai žaidimas tikras, galima užmiršti laiką. Tikrame žaidime laiko nėra. Bet kadangi vaidinama buvo tikrovė, tai ir jos laikas buvo tik suvaidintas. Jeigu būtų tiktai žaidžiama, tai egzistuotų vien žiūrovų laikas. Bet kadangi vaizduojama buvo tikrovė, tai visuomet buvo ir du laikai - jūsų, žiūrovų, laikas ir suvaidintas, tariamai tikrasis laikas. Tačiau laiko nesuvaidinsi. Jo nepakartosi jokiame vaidinime. Laikas negrąžinamas. Laikas nenugalimas. Laikas nesuvaidinamas. Laikas yra tikras. Jis negali būti suvaidintas kaip tikras. O kadangi nesuvaidinsi laiko, tai nesuvaidinsi ir tikrovės. Tik toks vaidinimas yra žaidimas, kuriame neveikia laikas. Vaidinimas, kur vaidina ir laikas, nebėra žaidimas. Tik belaikis žaidimas neturi reikšmės. Tik belaikis žaidimas nieko nesiekia. Jam nereikia vaidinti laiko. Tik belaikiam žaidimui laikas neturi reikšmės. Visi kiti žaidimai nėra tikri. Yra tik žaidimai be jokio laiko arba tokie, kuriuose laikas yra tikras, kaip tos devyniasdešimt minučių futbolo rungtynėse, ten irgi tiktai vienas bendras laikas – ir žaidėjų, ir žiūrovų. O visi kiti žaidimai netikri. Visi kiti žaidimai atspindi neteisingus faktus. Belaikiame žaidime neatsispindi jokie faktai.
       Mes galėtume pateikt jums kokį intarpą. Galėtume pavaizduoti įvykius, kurie vyksta ne čia, bet dabar, šią akimirką, tariant mums šiuos žodžius, jums ryjant, mirksint. Mes galėtume pailiustruoti statistiką. Galėtume pavaizduoti tai, ką statistika sako apie įvykius, vykstančius kitur, bet dabar, kol jūs čia. Galėtume pateikti tuos įvykius čia, pavaizduodami juos. Mes galėtume priartinti juos prie jūsų. Mums nereiktų vaizduoti jokios praeities. Galėtume žaisti tikrą žaidimą. Pavaizduotume, pavyzdžiui, kokią nors eilinę dabar vykstančią mirtį. Galėtume tapti patetiški. Paskelbtume mirtį laiko patosu, apie kurį taip mėgstam nuolatos šnekėti. Mirtis būtų šito tikrojo laiko, kurį jūs prasėdite čia, patosas. Toks intarpas mažų mažiausiai padėtų pasiekti dramatinę spektaklio kulminaciją.
       Bet mes jums nieko nepateikiame. Mes nieko nekopijuojame. Nevaizduojame kitų žmonių nei įvykių, net jeigu jie statistikos patvirtinti. Mes atsisakome mimikos ir judesių. Nėra veikiančiųjų asmenų, taigi nėra ir atlikėjų. Veiksmas nėra išgalvotas, nes jo visai nėra. Kadangi nėra veiksmo, tai negalimas ir atsitiktinumas. Panašumas su gyvais ar dabar mirštančiais, ar jau mirusiais žmonėmis yra ne atsitiktinis, bet neįmanomas. Nes mes nieko nevaizduojame ir nesame niekas kitas, mes esame mes. Mes net patys savęs nevaidiname. Mes kalbame. Čia niekas neišgalvota. Niekas nenukopijuota. Niekas nėra faktas. Nieko nepalikta jūsų fantazijai.
       Dėl to, kad mes neturime vaidmens ir nevaidiname, ši pjesė yra pusėtinai komiška ir pusėtinai tragiška. Mes tik kalbame ir neišsprūstame iš laiko, tad nieko negalime jums pavaizduoti ir nieko pateikti. Mes nieko neiliustruojame. Nieko negrąžiname iš praeities. Nesiginčijame nė su dabartim. Mes neužbėgam už akių ateičiai. Dabartyje, praeityje ir ateityje mes kalbame apie laiką.
       Todėl, pavyzdžiui, mes negalime pavaizduoti dabar, dabar vykstančios eilinės mirties. Negalime perteikti jums, kaip dabar, dabar gaudomas oras, kaip dabar susvyruojama ir pargriūnama, kaip raitomasi konvulsijose, kaip dabar iššiepiami dantys, kaip tariami paskutiniai žodžiai, kaip atsidūstama – realiai tai vyksta šią, šią sekundę – kaip paskutinį kartą iškvepiama, kaip dabar, dabar paskutinįkart išsilieja sėkla, kaip konkrečiai dabar, dabar prarandamas kvapas, ir dabar, ir dabar, ir dabar, ir taip toliau, kaip dabar daugiau nebejudama, kaip sustingstama konkrečiu atveju, kaip gulima, visai ramiai, dabar. Mes šito negalime pavaizduoti. Tik kalbame apie tai. Kalbame apie tai dabar.
       Dėl to, kad tik kalbame ir dar dėl to, kad kalbame apie neišgalvotus dalykus, mes negalime būti dviprasmiški ar daugiaprasmiai. Dėl to, kad nieko nevaidiname, čia negali būti dviejų ar daugiau prasmių, ir taip pat negali būti vaidinimo vaidinime. Dėl to, kad negestikuliuojame ir nieko jums nepasakojame, ir nieko nevaizduojam, mes negalime būti poetiški. Kalbėdami tik jums, mes prarandam daugiareikšmiškumo poeziją. Tie patys mirties gestus ir mimiką nusakantys žodžiai, pavyzdžiui, negali kartu reikšti ir eilinio dabar, dabar vykstančio lytinio akto gestų ir mimikos. Mes negalime vaidinti dviprasmiškai. Negalime atitrūkti nuo pasaulio. Mums nereikia būti poetiškiems. Nereikia jūsų hipnotizuoti. Muilinti jums akių. Nereikia apsimesti fechtuotojais. Mums nereikalinga antra prigimtis. Tai ne hipnozė. Jums nieko nereikia įsivaizduoti. Jums nereikia sapnuoti atmerktomis akimis. Jūsų sapnų alogiškumas nesusikerta su scenos logika. Jūsų neįmanomoms svajonėms nereikia apsiriboti vien tik scena. Jūsų absurdiškos svajonės neturi paklusti realiems scenos įstatymams. Todėl mes nevaizduojame nei svajonių, nei tikrovės. Mes nereiškiame pretenzijų nei gyvenimui, nei mirčiai, nei visuomenei, nei individui, nei natūraliems, nei antgamtiškiems dalykams, nei džiaugsmui, nei kančiai, nei tikrovei, nei vaidinimui. Laikas nenuteikia mūsų elegiškai.
       Ši pjesė – tai įžanga. Tai įžanga ne kitai pjesei, tai įžanga to, ką jūs darėte, ką darote ir ką darysite. Jūs – tema. Ši pjesė – įžanga į temą. Tai įžanga į jūsų papročius. Įžanga į jūsų veiksmus, Į jūsų neveiklumą. Tai įžanga į jūsų gulėjimą, jūsų sėdėjimą, stovėjimą, jūsų ėjimą. Įžanga į jūsų gyvenimo vaidybą ir tikrovę. Įžanga ir į būsimus apsilankymus teatre. Kartu tai įžanga į visas kitas įžangas. Ši pjesė – tai pasaulinis teatras.
       Greitai jūs pajudėsite. Kažkam pasiruošite. Pasiruošite ploti. Pasiruošite neploti. Jei pasiruošite ploti, imsite viena ranka mušti į kitą, tai reiškia, jūs mušite vienu delnu į kitą ir greitai vieną po kito kartosite tuos smūgius. Tada galėsite žiūrėti į savo plojančias arba neplojančias rankas. Jūs girdėsite savo plojimo garsą ir gretimo plojimo garsą ir matysite šalia savęs ir prieš save plojančias, šokinėjančias rankas. Arba negirdėsite lauktų plojimų ir nematysite šokinėjančių rankų. Bet užtat galbūt girdėsite kitus garsus ir patys tuos garsus kursite. Jūs susiruošite atsistoti. Girdėsite, kaip už nugarų bilda kėdės. Matysite, kaip mes lankstomės. Matysite, kaip nusileidžia uždanga. Galėsite nusakyti besileidžiančios uždangos šlamesį. Jūs paslėpsite programas. Keisitės žvilgsniais. Keisitės žodžiais. Jūs pajudėsite. Sakysite pastabas ir klausysitės pastabų. Nutylėsite pastabas. Iškalbingai šypsosite. Šypsosite nieko nesakančia šypsena. Tvarkingai brausitės į vestibiulį. Rodysite rūbinės numeriukus. Stoviniuosite. Dairysitės į veidrodžius. Padėsite vienas kitam apsirengti. Palaikysite vienas kitam duris. Jūs atsisveikinsite. Palydėsite. Jus palydės. Jūs išeisite į gatvę. Grįšite į kasdienybę. Išsiskirstysite kas sau. Jei liksite kartu, būsite teatrinė kompanija. Nueisite į restoraną. Galvosite apie rytdieną. Pamažu vėl grįšit į tikrovę. Galėsite vėl vadinti tikrovę šiurkščia. Jūs išsiblaivysite. Vėl pradėsite savo gyvenimą. Jūs nebebūsit visuma. Iš vienos vietos jūs išsivaikščiosite kas sau.
       Bet prieš tai dar būsite išplūsti.
       Jūs būsite išplūsti, nes ir plūdimasis – būdas kalbėtis su jumis. Plūsdami mes galime būti nuoširdūs. Galime įskelti kibirkštį. Suskaldyti spektaklio erdvę. Nugriauti sieną. Galime kreiptis į jus.
       Mes jus plūsime, tad jūs ne klausysitės mūsų, o išklausysite mus. Atstumas tarp mūsų nebebus begalinis. Jūs būsite plūstami, tad jūsų sustingimas pagaliau atrodys visai natūralus. Bet mes jūsų neplūsime, mes tik kartosime keiksmažodžius, kuriuos taip dažnai kartojate jūs. Tais keiksmažodžiais mes prieštarausime patys sau. Mes nieko neturėsim omeny. Galvosim vien tik apie skambesį. Jūs neturėtumėt įsižeisti. Kadangi iš anksto perspėjome jus, šis išplūdimas padarys jus brandesnius. Mes galėsime kalbėtis kaip lygus su lygiu, nes vien tujinti yra tas pats, kaip plūstis. Jūs -mūsų išsiplūdimo tema. Jūs išklausysite mus, išverstakiai jūs.
       Jūs padarėte tai, kas atrodė neįmanoma. Jūs buvote šio spektaklio herojais. Jūsų gestai buvo taupūs. Jūsų kūnai plastiški. Jūs pateikėte nepamirštamų scenų. Jūs nevaidinote veikėjų, o buvote jais. Jūs buvote įvykis. Šio vakaro atradimas. Jūs gyvenote savo vaidmenį. Ir velniškai daug prisidėjot prie pasisekimo. Jūs išgelbėjote spektaklį. Verta buvo jus pamatyti. Verta pamatyti, jūs snarglaižos.
       Jūs sėdėjote čia visą laiką. Net nuoširdžiausios jūsų pastangos šiame spektaklyje nieko negelbėjo. Vien tiktai replikomis tesisvaidėte. Ir daugiausia pasiekėte nedarydami nieko. Viską pasakėte tylėjimu, pasipūtėliai jūs.
       Jūs buvote pilnakraujai artistai. Pradėjote daug žadėdami. Buvote gyvenimiški. Tikroviški. Jūs visa įtraukėte savo orbiton. Prirėmėt visus prie sienos. Jūs demonstravot aukštą artistinę kultūrą, sukčiai jūs, nususėliai jūs, akiplėšos jūs.
       Nė vienas melagingas garsas neišsprūdo jums iš lūpų. Jūs užvaldėte kiekvieną sceną. Jūsų vaidyba reto kilnumo. Reto žavumo jūsų veidai. Nuostabus ansamblis. Idealus variantas. Jūs buvote nepakartojami. Jūsų veidai nepamirštami. Jūsų komizmas verčiantis iš klumpių. Jūsų tragizmas – antikos didybė. Jums visko per akis, mizerijos jūs, netikėliai jūs, bevaliai padarai, visuomenės atmatos jūs.
       Jūs buvote kaip išlieti. Šiandien jūsų didžioji diena. Koks nuostabus susiklausymas. Jūs buvote pats gyvenimas, mulkiai jūs, storžieviai jūs, ateistai jūs, ištvirkėliai jūs, plėšikai jūs, amžini žydai jūs.
       Jūs atvėrėte visai naujus horizontus. Jums pasisekė šis spektaklis. Jūs pranokote patys save. Kokia laisva vaidyba. Koks įkvėpimas, miesčionys jūs, vakarų kultūros duobkasiai, asocialai jūs, grabai jūs pabalinti, velnio išperos jūs, žalčio jūs padermė, budeliai jūs.
       Jūs buvote neįkainojami. Jūs buvot uraganas. Tiesiog kūnas pagaugais ėjo. Jus viską nušlavėte, konclagerių banditai jūs, valkatos jūs, kietasprandžiai jūs, karo kurstytojai, beždžionžmogiai jūs, gaujos jūs raudonosios, bestijos žmonių pavidalu, nacių kiaulės jūs.
       Jūs pasiekėte tai, ko reikia. Net kvapą gniaužė. Neapvylėt mūsų lūkesčių. Jūs gimę artistais. Vaidybos džiaugsmas tiesiog įaugęs jums į kraują, mėsininkai jūs, pamišėliai jūs, prisitaikėliai jūs, jūs amžiais vakarykščiai, gyvulių banda, pliuškiai jūs, mėšlo krūvos, liaudies priešai, skudurai be įsitikinimų.
       O kokia kvėpavimo technika, pagyrūnai jūs, patriotai jūs didžiabalsiai, žydiški kapitalo maišai, kvailiai jūs išsipustę, komediantai jūs, proletarai jūs, blyškiaveidžiai jūs, miško broliai jūs, nevykėliai jūs beviltiški, keliaklupsčiautojai, landūnai jūs, nuliai jūs, prekės jūs nukainotos, šimtakojai, perteklius, nereikalingas niekam, sutvėrimai jūs gyvenimo neverti, parazitai jūs, kaliausės jūs, būtybės jūs nediskutuotinos.
       O koks rafinuotas atlikimas, atvėptalūpiai jūs, benamiai jūs, pseudorevoliucionieriai jūs, atsilikėliai jūs, savojo lizdo teršėjai, dvasios emigrantai jūs, defetistai jūs, revizionieriai, revanšistai jūs, militaristai jūs, pacifistai jūs, fašistai. jūs, intelektualai jūs, nihilistai jūs, individualistai jūs, kolektyvistai jūs, politiniai nebrendylos, intrigantai jūs, mulkiai jūs, besivaikantys efekto, antidemokratai jūs, skundikai jūs, įduodantys patys save, menkystos jūs, elgetaujantys plojimų, pabaisos jūs prieštvaninės, plojikai jūs pasamdyti, sėbrai jūs, minia netašyta, kiaulių ėdalas jūs, šykštuoliai jūs, beturčiai jūs, bambekliai jūs, skystašūdžiai jūs, dvasios ubagai, pasipūtėliai jūs, niekai jūs, vardo neturintys.
       O jūs vėžininkai, o jūs džiovininkai, o jūs sklerotikai išsėtiniai, o jūs sifilitikai, o jūs širdininkai, o jūs kepenų cirozininkai, o jūs vandenligės nukamuotieji, o jūs paralitikai, o jūs mirties priežasčių nešiotojai, o jūs kandidatai į savižudžius, o jūs potencialios taikos aukos, o jūs potencialios karo aukos, o jūs potencialios avarijų aukos, o jūs potencialūs mirtininkai.
       Žiurkės jūs kabinetinės. Vienspalviai jūs. Žmonėmis jūs apsimetę. Pasaulinio teatro artistai. Tyleniai jūs. Piligrimai jus. Amžinybės dievintojai. Bedieviai jūs. Liaudies išlaikytiniai. Paveikslėliai jūs priklijuojami. Teatro istorijos gairės. Maras pasalūniškas. Sielos jūs nemirtingos. Ne šios jūs žemės padarai. Atlapaširdžiai jūs. Herojai teigiami. Nėštumo nutraukėjai. Neigiami herojai. Kasdienybės herojai. Mokslo šviesuliai. Bajorai jūs nupezę. Buržujai jūs supuvę. Apsišvietusios klasės. Šiandieniniai žmonės. Balsai tyruose. Paskutinių dienų šventieji. Šios žemės kūdikiai. Žmogystos jūs pasigailėtinos. Istorinės akimirkos. Didžiūnai jūs bažnytiniai ir pasaulietiniai. Vargetos jūs. Valdovai jūs. Biznieriai jūs. Eminencijos. Ekscelencijos. Jūsų šviesybės. Didenybės. Prakilnybės. Galvos jūs karūnuotos. Sieliūkštės nususę. Neigėjai jūs ir teigėjai. Skeptikai jūs. Ateities kūrėjai. Geresnio pasaulio tvėrėjai. Padugnės jūs. Nepasotinamieji. Visažiniai jūs. Minties galiūnai jūs. Gyvenimo teigėjai. Ak, ponios ir ponai jūs, ak, visuomeninio ir kultūrinio gyvenimo veikėjai, ak, jūs dalyvautojai, ak, broliai ir seserys, ak, draugai, ak, jūs gerbiamieji klausytojai, ak, artimieji.
       Džiugu, kad atėjote. Dėkojame jums. Labos nakties.

       Uždanga tuojau pat nusileidžia, bet tik trumpam, nepaisant publikos reakcijos, ji tuoj pat ir vėl pakyla. Artistai stovi ir žiūri į publiką, konkrečiai nežiūrėdami į nieką. Per garsiakalbius publikai siunčiami audringi plojimai ir pasiutęs švilpimas; tam reikalui galima būtų transliuoti, pavyzdžiui, publikos reakciją bigbyto koncerte. Kurtinantis staugimas ir riksmai tęsiasi tol, kol publika išeina. Tik tada uždanga galutinai nuleidžiama.

       * Autorius šią pjesę skiria teatro kūrėjams, aktoriams ir estrados dainininkams, tapusiems publikos sukeltų ekscesų aukomis.    (Vert. past.)

 
       Iš vokiečių kalbos vertė RŪTA JONYNAITĖ
       Iš knygos: Handke Peter. Stuecke. – 5. Auflage. – Frankfurt am Main: Suhrkamp, 1979, Bd. 1.

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt