Peter Handke

       SAKRAMENTAS
       (Laukinių Vakarų istorija)

       Vieną dieną pabudau savo kamaraitėje ant grindų, rankomis įsikibęs į šuns kailį. Daiktus mačiau dar neaiškiai. Aš atsisėdau, įsikišau smilius į ausis ir pasikrapščiau jas. Ausyse suūžė. Aš stipriai užmerkiau akis ir vėlei pasižiūrėjau į saulę: ji šokinėjo danguje aukštyn žemyn. Greitai atsistojau; kamaraitė aptemo; aš susipainiojau marškiniuose ir pargriuvau ant lovos. Pilvu pajutau kažką kieta. Aš pasiverčiau ant šono ir ištraukiau tą kietą daiktą: Bibliją. Atsiverčiau ją per vidurį ir prisikišau prie nosies; tačiau nieko neužuodžiau. Aš pasukau veidą į langelį: ir mėšlo kieme neužuodžiau. Kiek aš miegojau, pamaniau, žiūrėdamas į ištiestas rankas po knyga. Staiga durų rankena ėmė šokinėti.
       – Atidaryk! – suriaumojo dėdė.
       Atsiverčiau tą knygos vietą, kurią jis man buvo uždavęs išmokti, ir nubėgęs prie durų atitraukiau sklendę.
       – Kur Elza? – suriko mano dėdė.
       Tuo metu, kai jis tai sakė, jo duktė Elza jau pavijo tuos žmones, kurie vieno banko pavesti važinėjo po kraštą supirkinėdami auksą.
       – Pasiimkit ir mane, – pasakė ji.
       Senis, kuris visiems prisistatinėjo kaip Džimas Borasas, ir šalia jo sėdėjęs kitas senis sulaikė arklius ir pažiūrėjo į ją; jie nusispjovė ir ėmė keiktis.
       – Jeigu jūs jos nepaimsit... (ir t.t.), – dabar jau įsikišo jaunas vyriškis, kuris praeitą naktį su ja buvo kalbėjęs; iš pradžių jis sėdėjo ant šieno vežimo čia, fermoje, ir nusišypsojo jai iš viršaus, paskui nučiuožė ant žemės, ir jie šnekėjosi, atsirėmę į šieną, kol užklupo dėdė ir nutempė Elzą namo; ten ją primušė.
       Vakare tie trys vyrai atėjo ir pasiprašė nakvynės. Prieš eidami gulti ant šieno, Džimas Borasas ir kitas senis papasakojo keletą nuotykių iš savo gyvenimo; aš sėdėjau, alkūnėmis atsirėmęs į stalą, ir stebėjau skruzdėlę, kuri dėdės kaktos raukšle kopė į viršų, Elza tuo metu žiūrėjo į jaunąjį vyriškį.
       – Aš nežinau, – atsakiau. – Galbūt ji lauke.
       Dėdė nutvėrė mane už krūtų ir prisitraukė prie savęs. Aš nukreipiau akis į langelį, pro kurį buvo matyti kukurūzų laukas; pagaliau pajutau, kad užuodžiu mėšlą.
       – Papasakok man apie Saliamono šventovę, – paliepė jis.
       – Ne, – pasakiau aš.
       – Apsimauk kelnes, – tarė jis.
       Atsistojęs prie durų, dėdė palaukė, kol aš apsirengsiu.
       – Eime, – pasakė.
       Laiptais nusileidome į priebutį; čia aš palaukiau, kol tarp grandinių dėžėje jis surado virvę. Tada pagriebė mane už sprando ir pro vištas, besikapstančias kukurūzų lauko pakraštyje, nutempė į ganyklą.
       – Papasakok man apie Saliamono šventovę, – pasakė jis.
       Aš nieko nepasakiau.
       Tada jis surišo man rankas už nugaros, o kitą virvės galą apsuko apie kuolą, prie kurio paprastai būdavo rišama ožka.
       – Trauk, – pasakė mano dėdė.
       Aš paėjau kelis žingsnius nuo kuolo ir įtempiau virvę.
       Kol mano pusseserė buvo pas aukso ieškotojus, aš taip kiekvieną dieną nuo pusryčių iki pietų stovėdavau pririštas ganykloje kukurūzų lauko pakrašty; iš čia girdėdavau, kaip pliaukši botagu mano dėdė, ardamas lauką už namo; giedodavo gaidys, šnarėdavo kukurūzai, tai buvo gražios dienos. Prieš atrišdamas mane, dėdė visada nueidavo į pamiškę, kur buvo jo žmonos kapas; kurį laiką jį dengdavo kukurūzai, todėl aš tik retkarčiais pamatydavau tamsią dėmę tarp lapų; paskui jis pasirodydavo ant kalvos ir, palinkęs į priekį, plačiai išsižergęs, žingsniuodavo prie paminklo.
       Į tą laiką aukso ieškotojų stovykloje buvo susiruošta vestuvėms, tuokėsi jo duktė, tačiau ne su tuo mums pažįstamu vyriškiu, bet su kitu, iš anksčiau pažįstamu, su paklaikusiom akim. Jis turėjo keturis brolius, kurie visą laiką būdavo su juo; vienas iš jų, kai jie kartą atjojo aplankyti Elzos, sėdėdamas ant arklio įgrūdo mano galvą į mėšlo krūvą. Vienoje smuklėje juodu tuokė girtas taikos teisėjas, kurį, kai klausė aukso ieškotoją, ar tas sutinka šitą, na, Elzą, imti į žmonas, prilaikė dvi girtos merginos; aukso ieškotojas įsmeigė savo paklaikusias akis į Elzą, atsisuko paskui į brolius ir pasakė, kad tie vieną sykį užsičiauptų; tada jis vėl dėbtelėjo į Elzą ir ištarė reikalaujamą žodį. Jis atrodė taip, tarsi tuoj treptelės koja ir pradės šokti. Kai ir ji tą žodį (taip jau įprasta) nedrąsiai ištarė, salėje susirinkę aukso ieškotojai ėmė šaukti, broliai šoko bučiuoti Elzą, vienas po kito, vis nusivesdami į kampą, taikos teisėjas atsigulė ant grindų ir užmigo. Kol stora smuklininkė prie baro pilstė gėrimus, o pianistas grojo tradicinį maršą, tas su paklaikusiom akim nusitempė mano pusseserę į ramesnį juodviem skirtą kampą šalimais, o prie durų koridoriuje sustojo jo broliai; tik per pietus purviniausias iš jų per jėgą kitų buvo įmurdytas į kubilą, kad per vestuves būtų švarus; matyt, šeimoje buvo tokia tradicija. Elza, kuri prie to nebuvo pripratusi, atstūmė savo sutuoktinį ir išbėgo pro duris. Broliai per vėlai tai pastebėjo; jie įlėkė paskui ją į salę ir sulaikė; Elza ėmė šauktis pagalbos (spigiu balsu). Atsidarė lauko durys, tai taip pat buvo įprasta, ir smuklėje pasidarė tylu tylu: Džimas Borasas.
       – Paleiskit merginą, – pasakė Džimas Borasas.
       Mūsų pažįstamas jaunasis vyriškis įėjo kartu su juo; jis išgirdo pagalbos šauksmą. Po muštynių juodu nusivedė mano pusseserę į palapinę, kur kitas senis kaip tik baigė sverti auksą, kurį jie buvo apsiėmę nugabenti vienam bankui. Kitą dieną stovyklos teismas turėjo nuspręsti, ar santuoka teisėta. Prieš procesą tas kitas senis, savo dalyko meistras, įlipo iš smuklės kiemo pro langą į girto taikos teisėjo kambarį ir suplėšė jo akyse dokumentą, duodantį teisę tuokti Kalifornijos valstijoje; tad santuoka buvo pripažinta neteisėta – apie teisėtą santuoką negalėjo būti nė kalbos. Tą pačią dieną Elza su minėtais trim vyrais išjojo iš stovyklos, norėdama sugrįžti namo. O penki broliai nuėjo į smuklę pas taikos teisėją, kuris girtas gulėjo po pianinu, ir mušė jį tol, kol sužinojo, kas atsitiko. Tada jie užsėdo ant arklių ir paliko stovyklą. Apie pietus broliai pasivijo bėglius ir pareikalavo grąžinti merginą; kalbėjo tas su paklaikusiom akim. Kai anie trys vyrai nesutiko, kilo kivirčas. Jo arena buvo uolėta vietovė, priklausanti Jungtinių Valstijų žemės ūkio ministerijai; oras ribėjo, vėjas pustė virs akmenų geltoną smėlį. Pirmiausia kliuvo jauniausiam broliui, kuris prieš vestuves pirmukart nusiskuto; jis pakibo ant vieno krūmo varlės poza; mirė iškart. Prie antro jaunajam vyriškiui pavyko prisiartinti nepastebėtam; kitų brolių kulkų nekliudytas jis prislinko, slapstydamasis už akmenų, staiga iššoko priešais ir šovė. Brolis atsitrenkė į uolą ir lėtai nuslydo ant žemės ištiesęs į priekį kojas; ginklas liko ant kelių. Žingsnis po žingsnio jaunasis vyriškis per akmenis artinosi prie mirštančiojo; kad nepargriūtų aukštielninkas, tas rėmėsi viena ranka; jo pirštai draskė žemę. Sužeistasis vis dar laikė ginklą ant kelių; aš pažinau, kad tai buvo karabinas. Vėjas nešė geltoną smėlį į jo plačiai išplėstas akis; jis nejudėjo. Prieš jį stovėjo jaunasis vyriškis ir laukė; jis labai lėtai atsitūpė – atrodė, kad jo kūnas smenga į akmenis, tuo metu rankos, nuo pažastų iki alkūnių prispaustos prie šonų, tarsi kilo į viršų; rankų pirštai gniaužėsi. Taip jie žiūrėjo vienas į kitą; sužeistajam vėjas išpešė kaklajuostę, užsirištą vestuvių proga, ir, apsukęs apie kaklą, užmetė ant ausies. Jis žiūrėjo į jaunąjį vyriškį, kol tas prišoko ir pagriebė nuo kelių šautuvą; tada pargriuvo ant šono ir numirė. Broliai (likusieji) iš už uolų pamatę, kas atsitiko, pasitraukė.

       Kai visa tai vyko, aš buvau pririštas kukurūzų lauko pakraštyje ir po truputį vaikštinėjau; mano veidas buvo atkreiptas į Pasadeną, į Santa Barbarą, į Santa Krusą, į San Franciską, į Santa Rosą; į kryklių krūmus, į laukines vyšnias, į granatų medžius. Tai buvo paskutinis kartas. kai stovėjau pririštas kukurūzų lauko pakrašty. Apie pietus dėdė iškinkė arklius, nusiplovė prie šulinio rankas ir pašaukė vištas. Aš mačiau, kaip jos, atkišusios galvas į priekį, bėga iš kukurūzų; paskui atsitūpiau ir nukreipiau akis į mišką. Mano dėdė išlindo iš kukurūzų ir lėtai ėmė kilti prie kapo; jo marškinių nugara buvo patamsėjusi nuo prakaito. Už paminklo vienas šalia kito ant pilvų jau gulėjo broliai; jų šautuvai buvo nutaikyti į dėdę. Galvą dėdė laikė pakreipęs į šoną, beveik pasidėjęs ant peties, ir pavargęs lėtai kopė šlaitu į viršų; juoda skrybėlė jo dešinėje trynėsi į kelnes. Brolius dengė kryklių ir medžių šešėliai, taigi jiems nesunku buvo nušauti dėdę, kai tas atsiklaupė. Jis griuvo į priekį; jo rankos bandė įsitverti į paminklo kraštą, paskui atsileido ir kartu su visu kūnu šleptelėjo ant žemės ir t.t. Tas su paklaikusiom akim priėjo prie dėdės, paklupdė jį ir atrėmė į paminklą. Vyrai pasileido šlaitu žemyn; aš mačiau juos, kol įlindo į kukurūzus. Tada prišliaužiau kiek galėdamas arčiau lauko, virvė net užlaužė į užpakalį galvą, ir atsitūpiau – jie bėgo tarp siūbuojančių stiebų, skriste perskrido kiemą, įlėkė į namą, durys užsitrenkė. Aš ėmiau plėštis nuo virvės; pajutau, kaip ji įsirėžė į odą. Tada nušliaužiau prie kuolo ir pabandžiau išversti jį – batais nuspardžiau žievę. Tačiau kuolas buvo per giliai įvarytas į žemę. Dabar pažvelgiau į kelio pusę: ten vienas raitelis kaip tik sulaikė arklį ir prisidengė ranka akis; šalia jo sustojo kiti trys. Aš pažinau savo pusseserę, tada pašokau ir surikau, kad saugotųsi, bet jie jau leidosi keliu žemyn, artindamiesi prie fermos; matyt, pastebėjo dėdę, kaip paprastai besimeldžiantį prie kapo. Aš ėmiau lakstyti ratu, trypdamas žolę; iš inercijos aplėkiau dar vieną ratą ir pargriuvau ant nugaros. Ramiai gulėdamas ir įsikibęs pirštais į žolę, pajutau, kaip sukasi žemė. Aš slystelėjau ja ir bato kulnim įsirėmiau į kurmiarausį; po dangaus kupolu, kuris dabar nejudėjo, skriejo žemė. Mano galvą traukė į viršų; aš apsiverčiau ir išsivėmiau. Kai atsistojau, žemė jau nesisuko. Susirėmimą vėl pražiopsojau. Ant kelio pamačiau negyvus arklius; Elza su kitais kiūtojo už kalvelės; jaunasis vyriškis ir Džimas Borasas buvo sužeisti. Prie namo lango stovėjo vienas brolių ir įsiutęs pyškino virš galvų vištoms, kurios ramiai lesinėjo grūdus; gilzės iš šautuvo šokinėjo jam iki pat veido. Tas su paklaikusiom akim ir kitas brolis šaudė žemai iš kambario. Pagaliau Džimas Borasas atsistojo ir suriko pro sukąstus dantis, kad jie išeitų (iš savo skylės) į kiemą ir stotų su jais į atvirą kovą.
       – Gerai, – sušuko, jam atsakydamas, tas su paklaikusiom akim; jis gynė šeimos garbę.
       Po gūdžios pauzės trys broliai išėjo iš namo į saulę, šautuvus prispaudę alkūnėmis. Aš juos vėl mačiau tik (kaip šešėlius) pro šlamančius kukurūzus; jie stovėjo ten vienas šalia kito. Abu seniai lygiai taip pat lėtai išlindo iš už kalvelės ir žengė prie brolių; jaunasis vyriškis gulėjo šalia Elzos žolėje (tačiau tai kita istorija); jo rankos buvo prispaustos prie šlaunų. Dabar dingo ir seniai, jie irgi tapo šešėliais. Muzika sustiprėjo, tačiau kai nuaidėjo šūviai, ji tuoj liovėsi. Aš ją vėl išgirdau tyliai skambant, kai antrasis senis nuleista galva išėjo iš kukurūzų. Jis nušlubavo už kalvelės ir kažką pasakė; jo revolveris rūko. Pro kukurūzus aš stengiausi įžiūrėti, kur kiti: prieš vartus pamačiau brolių kūnus; vištos laipiojo per juos ir kažką lesinėjo. Šalia šulinio susirietęs gulėjo Džimas Borasas. Filme jį vaidino Džoelas MakKri; kitą senį vaidino Randolfas Skotas.

       Iš vokiečių kalbos vertė Teodoras Četrauskas

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt