Hans Magnus Enzensberger

EILĖRAŠČIAI

Kriminalinės policijos tyrimas
Šešioliktoji giesmė
Teorinis pažinimo modelis
Vėjo pagriebti
Džiaugsmas
Middle Class Blues
Laisvalaikis
Karajanui ir kitiems

Į viršų

KRIMINALINĖS POLICIJOS TYRIMAS

Tai ne Dantė.
Tai Dantės fotografija.
Tai kino filmas, kuriame vaidina aktorius melagingai
                                           tvirtinantis esąs Dantė.
Tai kino filmas, kuriame Dantė vaidina Dantę.
Tai vyras, kuris svaičioja apie Dantę.
Tai vyras, kurio vardas Dantė, bet nėra Dantė.
Tai vyras, kuris mėgdžioja Dantę.
Tai vyras, kuris apsimeta Dante.
Tai vyras, kuris svajoja, tarkim jis Dantė.
Tai vyras, kuris atrodo kaip nulietas Dantė.
Tai vaškinė Dantės figūra.
Tai apsigimėlis, dvynys, antrininkas.
Tai vyras, kuris laiko save Dante.
Tai vyras, kurį visi, išskyrus patį Dantę, laiko Dante.
Tai vyras, kurį visi laiko Dante, tik pats to nė nenutuokia.
Tai vyras, kurio niekas nelaiko Dante išskyrus patį Dantę.
Tai Dantė.

Į viršų

ŠEŠIOLIKTOJI GIESMĖ

Titaniko katastrofa yra įrodoma dokumentais.
Ji kažką reiškia poetams.
Ji garantuoja nemenką mokestinių nuostuolių atlyginimą.
Ji – Vladimiro Iljyčiaus Lenino tezės apie teisingumą
                                             papildomas įrodymas.
Ji rodoma per televizorių iškart po sporto šou programos.
Ji pernelyg neįvertinta.
Ji – geriau nei visai nieko.
Ji pirmadieniais turi poilsio dieną.
Ji aplinkiniams maloni akiai.
Ji atveria kelią į šviesesnę ateitį.
Ji yra menas.
Ji kuria darbo vietas.
Ji pamažu veikia mūsų nervus.
Ji ginama įstatymų.
Ji išsikerojusi masėse.
Ji artinasi kaip pašaukta.
Jai sekasi.
Ji – spektaklis – grožio, užimančio kvapą.
Ji privalėjo pagalvoti apie atsakomybę.
Ji tikrai nebe tai, kas kartą jau buvo.

Į viršų

TEORINIS PAŽINIMO MODELIS

Čia tu turi
vieną didelę dėžę
su užrašu
dėžė.
Kai ją atidarai,
joje randi
dėžutę
su užrašu
dėžė
iš dėžės
su užrašu
dėžė.
Kai ir ją atidarai –
dabar manau
ši dėžė,
dar ne ta –,
tu randi joje
dėžę
su užrašu
Ir taip toliau,
taip
toliau dirbdamas,
po begalinių pastangų
randi
vieną be galo mažą
dėžutę
su užrašu
tokią mažutėlę,
kad ji tarsi
prieš akis
išgaruoja.
Tai yra dėžutė,
kuri egzistuoja tik tavo
vaizduotėje.
Tai tobulai tuščia
dėžutė.

Į viršų

VĖJO PAGRIEBTI

kai kurie žodžiai
lengvi
kaip topolių sėklos

sklendžia
gūsių įsukti
atgula

sunku nutverti
toli neštis
kaip topolių sėklas

kai kurie žodžiai
purena dirvą
vėliau galimas daiktas

meta šešėlį
vieną menką šešėlį
galimas daiktas ir ne

Į viršų

DŽIAUGSMAS

Jis nenori kad kalbėčiau už jį
Jis neužrašomas popieriuje
Jis neapkenčia jokių pranašų

Jis sužlugdo visus kurie tvirti
Jis nemeluoja
Jis kelia maištą

Jis vienas mane pateisina
Jis yra mano išmintis
Jis man nepriklauso

Jis svetimas ir atkaklus
Aš jį slepiu
kaip gėdą

Jis trumpai trunkantis
Niekas negali juo dalintis
Niekas negali jo išsaugoti

Aš nieko nepasilieku
Aš dalinuosi viską su juo
Jis praeis

Vieną kitą jis slapstys
pergalingam savo laikinume
visą begalinę naktį

Į viršų

MIDDLE CLASS BLUES

mes negalime skųstis.
mes turim darbo.
mes sotūs.
mes valgom.

žolė auga,
socialinis produktas,
piršto nagas,
praeitis.

gatvės tuščios.
galutinis balansas tobulas.
sirenos tyli.
tai ilgai netruks.

mirusieji savo testamentus surašę.
lietus liovėsi.
karas dar nepaskelbtas.
skubėti nėra reikalo.

mes valgom žolę.
mes vartojam socialinį produktą.
mes kramtom pirštų nagus.
mes ryjam praeitį.

mes neturim ko slėpti.
mes neturim kur skubėti.
mes neturim ką pasakyti.
mes turim.

laikrodis prisuktas.
aplinkybės suderintos.
lėkštės išplautos.
pro šalį pralekia paskutinis autobusas.

jis tuščias.

mes negalime skųstis.

ko mes dar laukiam?

Į viršų

LAISVALAIKIS

žoliapjovė, sekmadienis
kuris nukerta sekundes
ir žolę.

žolė želia
virš mirusios žolės
kuri užžėlusi mirusiuosius.

kas gali pakęst šitą garsą!

žoliapjovė dūzgia,
perrėkia
tylinčią žolę.

laisvalaikis tukina.
mes šviežią žolę
ryjame kantriai.

Į viršų

KARAJANUI IR KITIEMS

Trys vyrai standžiomis skrybėlėmis
prieš centrinę Kijevo gegežinkelio stotį –
trombonas, bajanas, saksofonas –

ūkanoj spalio naktį,
kuri blaškosi tarp dviejų traukinių,
tarp katastrofos ir katastrofos:

jie groja prieš nuvargėlius, kurie kupini nuolankumo
krimsčioja savo šiltas bandeles su įdarais
ir laukia, laukia

jausmingų melodijų, nuvalkiotų
kaip jų švarkai, blizgančių
kaip jų skrybėlės, ir jei Jie ten

žvarbdami būtų stovėję tarp girtuoklių,
veteranų, kišenvagių,
su manim būtų sutikę:

Zalcburgo, Beiruto ir Skalos
geležinkelio stotys mažai,
labai mažai kuo skiriasi nuo Kijevo.

 
Iš vokiečių kalbos vertė Gytis Norvilas

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt