Zbigniew Herbert

Eilėraščiai iš knygos „DVEJOJANTI NIKĖ“

Į viršų

Epizodas bibliotekoje

       Šviesiaplaukė mergina palinko virš eilėraščio. Aštriu kaip skalpelis pieštuku kelia žodžius į baltą kortelę ir keičia juos brūkšniais, kirčiais, cezūromis. Mirusio poeto elegija dabar atrodo kaip skruzdėlių apgraužta salamandra.
       Kai nešėme jį per apšaudymą, tikėjau, kad dar šiltas jo kūnas prisikels žodyje. Dabar, kai matau žodžių mirtį, žinau, kad irimas neturi ribų. Po mūsų juodoje žemėje liks išbarstyti garsai. Kirčiai virš niekio ir dulkių.

Herbert, Zbigniew. Dvejojanti Nikė: Poezija. – Vilnius: LRS leidykla, 2001.

Į viršų

Kripta

       Dar galiu pataisyti šventąjį paveikslėlį, kad geriau matytųs tavo susitaikymas su neišvengiamybe, ir juostą, kad užrašas „brangiausiajai“ spaustų ašarą. Bet ką daryti su muse, juoda muse, kuri lenda pro pusiau praviras lūpas ir išneša paskutinius sielos trupinius?

Herbert, Zbigniew. Dvejojanti Nikė: Poezija. – Vilnius: LRS leidykla, 2001.

Į viršų

Mėnulis

       Nesuprantu, kaip galima rašyti eilėraščius apie mėnulį. Storas ir apsileidęs, Knaibosi kaminų nosyse. Jo mylimiausias užsiėmimas – lįsti po lova ir uostyti batus.

Herbert, Zbigniew. Dvejojanti Nikė: Poezija. – Vilnius: LRS leidykla, 2001.

Į viršų

Višta

       Višta yra geriausias pavyzdys, kuo baigias pernelyg artimas gyvenimas su žmonėmis. Visiškai prarado paukštišką lengvumą ir gracingumą. Uodega styro virš iškilaus sturplio kaip per didelė prasto skonio skrybėlė. Retos jos ekstazės akimirkos, kai stovi ant vienos kojos, plėvelėm užsmaukusi apvalias akis, yra sukrečiančiai bjaurios. Ir dar ta giedojimo parodija, trūkinėjančios suplikacijos virš neapsakomai juokingo daikto: apvalaus, balto, murzino kiaušinio.
       Višta primena kai kuriuos poetus.

Herbert, Zbigniew. Dvejojanti Nikė: Poezija. – Vilnius: LRS leidykla, 2001.

Į viršų

Akmenukas

akmenukas yra tobulas
sutvėrimas

sau lygus
sergintis savo sienas

pilnas
akmens prasmės

jo kvapas nieko neprimena
nieko negąsdina nežadina geidulio

jo aistra ir abejingumas
yra tikri ir orūs

jaučiu sunkų priekaištą
kai laikau jį delne
ir jo taurų kūną
persmelkia netikra šiluma

– Akmenukai nesileidžia prijaukinami
iki pat pabaigos žvelgs į mus
ramiu ir giedru žvilgsniu

Herbert, Zbigniew. Dvejojanti Nikė: Poezija. – Vilnius: LRS leidykla, 2001.

Į viršų

Iš mitologijos

       Pradžioje buvo nakties ir audros dievas, juodas stabas be akių, prieš kurį visi šoko nuogi ir išsitepę krauju. Vėliau, respublikos laikais, būta daug dievų su žmonomis, vaikais, braškančiomis lovomis ir saugiai svaidomais žaibais. Pabaigoje tik prietaringi neurastenikai nešiojos kišenėse mažą skulptūrėlę iš druskos, vaizduojančią ironijos dievą. Nebuvo tais laikais didesnio dievo.
       Tada atėjo barbarai. Jie taip pat labai vertino ironijos dievuką. Daužė jį kulnais ir bėrė į valgius.

Herbert, Zbigniew. Dvejojanti Nikė: Poezija. – Vilnius: LRS leidykla, 2001.

Į viršų

Teisingas ruduo

       Šį rudenį medžiai pagaliau įgavo ramybę. Stovi prisidengę stangria, kiek paniekinančia žaluma, ir nė šešėlio gelsvumo, nė grūdelio raudonio lapijoj. Žolė tanki, tvirtai įaugusi į žemės odą ir visai neprimena seno žvėries kailio. Neišskintos rožės ritinėja savo įšilusias planetas aplink nejudrius ir liesus kaip mėnuliai vabzdžius.
       Tik paminklai itin tragiškai išgyvena šį rudenį, jiems jau paskutinį. Supuvę pjedestalai byloja apie imperijų kūrėjų netvarumą. Trupa angelų sparnai ir admirolų pliumažai. Įtrūkusi filosofo kakta atveria baugią sudaužytų indų tuštumą. Ten, kur būta pranašo smiliaus, supasi voriukas, bobų vasaros įsikibęs.
       Žili įsimylėjėliai vaikšto po amžinais medžiais taku, nubarstytu trapiais dievų ir imperatorių piršteliais.

Herbert, Zbigniew. Dvejojanti Nikė: Poezija. – Vilnius: LRS leidykla, 2001.

Į viršų

Bažnyčios pelė

       Nutekamojo griovio pakraščiu keliavo sau alkana pelė. Vietoj balto sūrio priešais ją padėjo bažnyčia. Pateko ten atsitiktinai, ne iš nuolankumo.
       Darė visa, kas pridera: šliaužė link kryžiaus, klaupės prieš altorius, miegojo suole. Nė vienas manos grūdelis nenukrito ant jos. Ponas Dievas tuo metu buvo užsiėmęs vandenynų ramdymu.
       Pelė jau nebegalėjo palikti bažnyčios. Tapo bažnyčios pele. Esminis skirtumas. Nervingesnė negu jos sesuo laukuose, minta pelenais, kvepia mira, todėl ją lengva susekti. Gali labai ilgai pasninkauti.
       Aišku, iki tam tikros ribos.
       Kartą auksinės taurės dugne buvo rastas juodas troškulio lašas.

Herbert, Zbigniew. Dvejojanti Nikė: Poezija. – Vilnius: LRS leidykla, 2001.

Į viršų

Sielos higiena

       Gyvename siauroje mūsų kūno lovoje. Tik nepatyrę vartosi joje be paliovos. Negalima suktis apie savo ašį, nes tuomet aštrūs siūlai vyniojas ant širdies kaip ant šeivos.
       Reikia sunerti rankas už sprando, primerkti akis ir plaukti ta tingia upe, nuo Plaukų šaltinio iki pirmojo Didžiojo nago slenksčio.

Herbert, Zbigniew. Dvejojanti Nikė: Poezija. – Vilnius: LRS leidykla, 2001.

Į viršų

Širdis

       Visi žmogaus vidiniai padargai yra pliki ir glodus. Plikos kepenys, žarnos, plaučiai. Tik širdis turi plaukus – rudus, tankius, kartais labai ilgus. Tai nėra gerai. Širdies plaukai trukdo kraujotakai kaip dumbliai. Dažnai juose veisiasi kirmėlės. Turi labai mylėti, kad iš artimo širdies plaukų rankiotum tuos mažus ir judrius parazitus.

Herbert, Zbigniew. Dvejojanti Nikė: Poezija. – Vilnius: LRS leidykla, 2001.

Į viršų

Laikrodis

       Iš pirmo žvilgsnio sakytum ramus malūnininko veidas, apvalus ir blizgantis kaip obuolys. Tik vienas tamsus plaukas nudrykęs. O dirstelėjus vidun: kirminų lizdas, skruzdėlyno viduriai. Ir toks mums turi rodyti kelią amžinybėn.

Herbert, Zbigniew. Dvejojanti Nikė: Poezija. – Vilnius: LRS leidykla, 2001.

Į viršų

Kėdės

       Kas būtų pagalvojęs, kad šiltas kaklas virs atkalte, o linksmos nenustygstančios kojos sustings keturiom stipynėm. Kadaise kėdės buvo gražūs, gėlėmis mintantys žvėrys. Tačiau pernelyg lengvai leidosi prijaukinami ir dabar yra niekingiausia keturkojų rūšis. Prarado atkaklumą ir drąsą. Yra tik kantrūs. Nieko nesutrypė, nieko nenumetė. Be abejo, suvokia, kad gyvenimas nuėjo niekais.
       Kėdžių neviltis pratrūksta girgždesiu.

Herbert, Zbigniew. Dvejojanti Nikė: Poezija. – Vilnius: LRS leidykla, 2001.

Į viršų

Atsargiai su stalu

       Prie stalo dera sėdėti ramiai ir nesvajoti. Nepamirškime, kiek reikėjo pastangų, kad įaudrintos jūrų srovės sugultų ramiom rievėm. Menkas aplaidumas, ir visa gali nuplaukti. Taip pat neturėtume brūžintis į stalo kojas, jos labai jautrios. Visa, ką darome prie stalo, reikia atlikti šaltai ir dalykiškai. Negalima sėstis prie jo su mintimis, kurios iki galo neapgalvotos. Svajonėms turime kitus medinius daiktus: mišką, lovą.

Herbert, Zbigniew. Dvejojanti Nikė: Poezija. – Vilnius: LRS leidykla, 2001.

Į viršų

Velnias

       Tai visiškai nenusisekęs velnias. Štai kad ir uodega. Ne ilga, mėsinga, su juodu plaukų kuokštu ant galo, bet maža, pūkuota ir juokingai styranti kaip kiškio. Oda rausva, tik po kairiąja mente dukato dydžio apgamas. Tačiau labiausiai nevykę ragai. Neauga išorėj kaip kitų velnių, bet viduj, smegenyse. Todėl taip dažnai kenčia galvos skausmus.
       Liūdnas. Ištisas dienas miega. Netraukia jo nei blogis, nei gėris. Kai eina gatve, aiškiai matai, kaip kilnojas rausvi jo plaučių sparnai.

Herbert, Zbigniew. Dvejojanti Nikė: Poezija. – Vilnius: LRS leidykla, 2001.

Į viršų

Senas Prometėjas

       Rašo atsiminimus. Juose mėgina išaiškinti didvyrio vietą būtinybės sistemoje, sutaikyti prieštaringas būties ir likimo sąvokas.
       Židiny linksmai ūžia ugnis, virtuvėje sukinėjasi žmona – egzaltuota mergina, negalėjusi pagimdyti jam sūnaus, tačiau besiguodžianti tuo, kad ir taip pateks į istoriją. Ruošiama vakarienė, į kurią turi ateiti vietinis klebonas ir vaistininkas, dabar artimiausias Prometėjo bičiulis.
       Židiny ūžia ugnis. Ant sienos erelio iškamša ir padėkos raštas nuo Kaukazo tirono, kuriam Prometėjo išradimo dėka pavyko sudeginti maištaujantį miestą.
       Prometėjas tyliai juokiasi. Dabar tai jo vienintelis būdas išreikšti nepritarimą pasauliui.

Herbert, Zbigniew. Dvejojanti Nikė: Poezija. – Vilnius: LRS leidykla, 2001.

Į viršų

Ponas Cogito ir grynoji mintis

Ponas Cogito stengiasi
sumąstyti grynąją mintį
bent jau prieš miegą

bet jau pačioje pastangoje
slypi nesėkmės užuomazga

todėl kada pasiekia
būseną kai mintis tampa tarsi vanduo
gilus ir skaidrus vanduo
prie abejingo kranto

vanduo staiga suraibuliuoja
o banga atplukdo
tuščias skardines
rąstą
kažkieno plaukų kuokštelį

tiesą sakant Ponas Cogito
ne toks jau nekaltas
vis neatitraukdavo
vidinės akies
nuo dėžutės laiškams
šnervėse saugojo jūros kvapą
svirpliai kuteno ausį
ir jautė po šonkauliu nesančiosios pirštus

buvo paprastas kaip visi
mebliuotos mintys
rankos oda ant kėdės atramos
jausmingumo raukšlė
ant skruosto

kada nors
kada nors vėliau
kai atvės
pasieks satori būseną

ir bus kaip meistrai rekomenduoja
tuščias ir
nuostabą keliantis

Herbert, Zbigniew. Dvejojanti Nikė: Poezija. – Vilnius: LRS leidykla, 2001.

Į viršų

Ponas Cogito stebi mirusį bičiulį

Kvėpavo sunkiai

krizė turėjo ištikti naktį
buvo pats vidurdienis
Ponas Cogito išėjo į koridorių
Parūkyti

prieš tai pataisė pagalvę
ir nusišypsojo bičiuliui

kvėpavo sunkiai

virš antklodės
krutėjo
jo pirštai

kai grįžo
bičiulio jau neberado
jo vietoj gulėjo kažkas kitas
perkreipta galva
ir išsprogusiomis akimis

įprastinis sujudimas
atbėgo gydytojas
įsmeigė švirkštą
kuris prisipildė
tamsaus kraujo

ponas Cogito
dar kiek lukterėjo
stebeitijos į tai kas liko

buvo tuščias
kaip maišas
vis labiau traukėsi
nematomų replių gniaužiamas
traiškomas kito laiko

kad būtų virtęs akmeniu
sunkia marmuro skulptūra
abejinga ir oria
koks būtų palengvėjimas

gulėjo ant siauro
nyksmo iškyšulio
išrautas su šaknim
pamestas kaip kokonas

pietūs
skambėjo lėkštės
kviesdamos Dievo Angelą
angelai nesileido

Upanišados guodė

kai jo kalba
įžengs į mintį
mintis į kvėpavimą
kvėpavimas į ugnį
ugnis į aukščiausią dievybę
tada jau negalės
pažinti

taigi negalėjo pažinti
ir buvo neįžvelgiamas
su pašukinės paslapties ryšulėliu
prie slėnio vartų

Herbert, Zbigniew. Dvejojanti Nikė: Poezija. – Vilnius: LRS leidykla, 2001.

Į viršų

Ponas Cogito mąsto apie kančią

Visos pastangos atitolinti
vadinamąją kartybių taurę –
refleksija
beprotiškos benamių kačių gelbėjimo akcijos
gilūs atodūsiai
religija –
nuvedė klystkeliais

belieka susitaikyti
romiai nulenkti galvą
nelaužyti rankų
kančia naudotis su saiku
kaip protezu
be dirbtinės gėdos
bet ir nesipučiant

nemosuoti bige
kitiems virš galvų
nedaužyti balta lazda
į sočiųjų langus

gerti karčiųjų žolių trauktinę
bet ne iki dugno
apdairiai palikti
porą gurkšnių rytdienai

įsileisti savin
o kartu
izoliuoti
ir jei tik įmanoma
iš kančios materijos sukurti
daiktą arba būtybę

žaisti
su ja
aišku
žaisti

elgtis
labai atsargiai
kaip su sergančiu vaiku
galiausiai kvailais juokeliais
išspausti
nors kokį
šypsnį

Herbert, Zbigniew. Dvejojanti Nikė: Poezija. – Vilnius: LRS leidykla, 2001.

Į viršų

Ponas Cogito apie tiesią laikyseną

1

Utikoje
Piliečiai
nebenori gintis

mieste pratrūko
savisaugos instinkto epidemijai

laisvės šventovėj
atsidarė sendaikčių turgus

senatas svarsto klausimą
kaip nebūti senatu

piliečiai
nebenori gintis
lanko intensyvius
keliaklupsčiavimo kursus

pasyviai laukia priešo
rašo lojalias kalbas
užkasinėja auksą

siūna naujas vėliavas
nekaltai baltas
moko vaikus meluoti

atvėrė vartus
pro kuriuos dabar plūsta
smėlio kolonos

visa kita kaip įprasta
prekyba ir kopuliacija

 
2

Ponas Cogito
norėtų stovėti
pakelta galva

tai reiškia
pažvelgti likimui
tiesiai į akis

kaip Katonas jaunesnysis
žiūrėk Gyvenimus

tačiau neturi
kardo
nei galimybės
seimą išsiųsti užjūrin

todėl laukia kaip ir kiti
vaikšto bemiegis po kambarį

nepritaria stoikams
norėtų turėti deimantinį kūną
ir sparnus

stebi pro langą
kaip Respublikos saulė
krypsta link laidos

ne kaži kas jam liko
išties tik
pasirinkti poziciją
kurioj nori numirti
pasirinkti gestą
pasirinkti paskutinį žodį

todėl neina
miegoti
kad nebūtų
užsmaugtas sapne

norėtų iki pat galo
likti iškėlęs galvą

likimas žiūri jam į akis
į tą vietą kur būta
jo galvos

Herbert, Zbigniew. Dvejojanti Nikė: Poezija. – Vilnius: LRS leidykla, 2001.

Į viršų

Ponas Cogito mąsto apie sugrįžimą į gimtąjį miestą

Jeigu ten sugrįžčiau
tikrai neberasčiau
nė šešėlio savo namų
nei vaikystės medžių
nei kryžiaus su geležine lentele
suolelio ant kurio šnibždėjau užkeikimus
kaštonai ir kraujas
ir nė vieno daikto kuris yra mūsų

visa kas išliko
tik viena akmeninė plytelė
su kreidos ratu
stoviu vidury
ant vienos kojos
pasiruošęs šuoliui

negaliu suaugti
nors metai bėga
o viršuj gaudžia
planetos ir karai

stoviu vidury
nejudrus kaip paminklas
ant vienos kojos
prieš šuolį į galutinybę

kreidos ratas tamsėja
kaip senas kraujas
aplinkui auga
pelenų kauburiai
iki alkūnių
iki lūpų

Herbert, Zbigniew. Dvejojanti Nikė: Poezija. – Vilnius: LRS leidykla, 2001.

Į viršų

Ką Ponas Cogito galvoja apie pragarą

       Žemiausias pragaro ratas. Priešingai paplitusiai nuomonei, jame apsistoję ne despotai, ne motinžudžiai ir ne tie, kurie geidžia svetimo kūno. Tai menininkų prieglauda, pilna veidrodžių, instrumentų ir paveikslų. Iš pirmo žvilgsnio pats ištaigingiausias infernalinis skyrius, be dervos, ugnies ir fizinių kankinimų.
       Visus metus čia vyksta konkursai, festivaliai ir koncertai. Nėra sezono kulminacijos. Kulminacija čia nuolatinė ir beveik absoliuti. Kas ketvirtis kyla naujos kryptys ir niekas, regis, nepajėgtų sustabdyti pergalingo avangardo žygio.
       Belzebubas myli meną. Didžiuojasi, kad jo chorai, jo poetai ir dailininkai jau išties lenkia dangiškuosius. Kur geresni menai, ten ir valdžia geresnė – tai akivaizdu. Netrukus jie galės rungtis Dviejų Pasaulių festivalyje. Tada ir pažiūrėsime, kas liks iš Dantės, Fra Angelico ir Bacho.
       Belzebubas remia meną. Užtikrina savo menininkams ramybę, gerą maitinimą ir visišką izoliaciją nuo pragariško gyvenimo.

Herbert, Zbigniew. Dvejojanti Nikė: Poezija. – Vilnius: LRS leidykla, 2001.

Į viršų

Pono Cogito siela

Seniau
kaip žinome iš istorijos
palikdavo kūną
kai sustodavo širdis

su paskutiniu atodūsiu
išsklęsdavo tyliai
į dangiškąsias lankas

Pono Cogito siela
elgiasi kitaip

gyvam esant apleidžia kūną
net neatsisveikinusi

mėnesius metus linksminas
kituose žemynuose
anapus Pono Cogito sienų

sunku gauti jos adresą
neduoda apie save jokios žinios

vengia kontaktų
nerašo laiškų

niekas nežino kada grįš
gal išėjo suvis

Ponas Cogito stengiasi įveikti
niekingą pavydo jausmą

apie sielą galvoja gerai
apie sielą galvoja atlaidžiai

aišku turi gyventi
ir kituose kūnuose

sielų akivaizdžiai per maža
visai žmonijai

Ponas Cogito taikosi su likimu
nėra kitos išeities

netgi stengiasi sakyti
– mano siela mano –

apie sielą galvoja švelniai
apie sielą galvoja atlaidžiai

tačiau kai nelauktai
apsireiškia
nepasitinka jos žodžiais
– gerai kad grįžai

tik šnairuoja
kai ji sėdas priešais veidrodį
ir šukuojas savo plaukus
suveltus ir žilus

Herbert, Zbigniew. Dvejojanti Nikė: Poezija. – Vilnius: LRS leidykla, 2001.

Į viršų

Ponas Cogito ir vaizduotė

1

Ponas Cogito niekad nepasitikėjo
vaizduotės išdaigomis

fortepijonas Alpių viršukalnėj
jam koncertavo nepataikydamas į toną

nevertino labirintų
sfinksas sukeldavo pasibjaurėjimą

gyveno name be rūsių
veidrodžių ir dialektikos

raizgių vaizdinių džiunglės
nebuvo jo tėvynė

retai pakildavo
metaforos sparnais
po to krisdavo kaip Ikaras
į Didžiosios Motinos glėbį

dievino tautologijas
aiškinimą
idem per idem

kad paukštis yra paukštis
nelaisvė yra nelaisvė
peilis yra peilis
mirtis yra mirtis

mylėjo
plokščią horizontą
tiesią liniją
žemės trauką

 
2

Ponas Cogito bus priskirtas
prie minores rūšies

abejingai priims būsimų
raidės tyrinėtojų nuosprendį

naudojosi vaizduote
visai kitais tikslais

norėjo pasidaryti iš jos
užuojautos įrankį

troško suprasti iki galo

– Pascalio naktį
– deimanto prigimtį
– pranašų melancholiją
– Achilo pyktį
– žmogžudžių beprotybę
– Marijos Stuart sapnus
– neandartalietišką baimę
– paskutiniųjų actekų neviltį
– ilgą Nietzsches merdėjimą
– dailininko iš Lasko džiaugsmą
– ąžuolo augimą ir žūtį
– Romos augimą ir žūtį

taigi gaivinti mirusius
išsaugoti sandorą

Pono Cogito vaizduotė
taiko į ritmą

tiksliai švytuoja
nuo vieno skausmo iki kito

nėra joje vietos
šaltosioms poezijos ugnelėms

norėtų likti ištilkimas
netvirtam aiškumui

Herbert, Zbigniew. Dvejojanti Nikė: Poezija. – Vilnius: LRS leidykla, 2001.

Į viršų

Pono Cogito siaubūnas

1

Sekėsi šventajam Jurgiui
iš riterio balno
galėjo tiksliai įvertinti
slibino jėgą ir judesius

pirmasis strategijos principas
deramas priešo įvertinimas

Ponas Cogito
yra blogesnėj padėty

sėdi žemame
slėnio balne
aptrauktame tiršto rūko

per rūką neįžiūrėsi
liepsnojančių akių
plėšrių nagų
nasrų

per rūką
matosi tik
niekio mirguliavimas

Pono Cogito siaubūnas
nėra išmatuojamas

sunku jį apibūdinti
netelpa į apibrėžimus

yra kaip didžiulė depresija
nudrykusi virš viso krašto

neprismeigsi jo
plunksna
argumentu
ietimi

jeigu ne troškus sunkumas
ir mirtis kurią jis siunčia
sakytum
haliucinacija
vaizduotės liga

bet jis yra
tikrai yra

kaip smalkės sandariai užpildo
namus šventyklas turgavietes

nuodija šulinius
griauna proto statinius
pelėsiais aptraukia duoną

siaubūno egzistavimo įrodymas
yra jo aukos

tai ne tiesioginis įrodymas
bet pakankamas

 
2

protingi žmonės sako
kad su siaubūnu
galima sugyventi

tik reikia vengti
ūmių judesių
ūmios kalbos

pavojaus atveju
apsimesti akmeniu
arba lapu

klausytis išmintingosios Gamtos
kuri rekomenduoja mimezę

kvėpuoti negiliai
nuduoti kad mūsų nėra

tačiau Ponas Cogito
nemėgsta tartum gyvenimo

norėtų kautis
su siaubūnu
ant suplūktos žemės

tad išeina auštant
į apsnūdusį priemiestį
apdairiai apsirūpinęs
ilgu aštriu daiktu

šaukia siaubūną
tuščiose gatvėse

užgaulioja siaubūną
provokuoja siaubūną

kaip narsus
nesančios armijos raitininkas

reikalauja –
išeik niekingas baily

per rūką
matos tik
milžiniškas niekio snukis

Ponas Cogito nori stoti
į nelygią kovą

tai turėtų įvykti
kiek įmanoma greičiau

kol neištiko
apatijos smūgis
paprasta mirtis be šlovės
išskydimo dusulys

Herbert, Zbigniew. Dvejojanti Nikė: Poezija. – Vilnius: LRS leidykla, 2001.

Iš lenkų kalbos vertė Eugenijus Ališanka

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt