Georg HEYM

       EILĖRAŠČIAI

Į viršų

Elgeta

Šešėly katedros, kur platesni laipteliai,
Jis tupi, pasidėjęs savo terbą.
Vidurnaktis jau riktelėjo šaliai,
Viršuj pražiodęs seną bokšto varpą.

Iš skarmalų išlindę kojos basos,
Jis šildo jas mėnulio židiny.
Lyg du grumstai, apžėlusios, atgrasios,
Kaip kumščiai, kur nuo šalčių kruvini.

Prieš audrą debesų keliai juodi
Tylioj nakty link tikslo neartaus.
Ir šalta galvai, nes plaukai reti
Ir ima krist sunkus vanduo lietaus.

vertė Kęstutis Navakas

Į viršų

Hõlderlinui

Ir tu taipogi miršti, tu, pavasario sūnau?
Tu, kurio gyvenimas kaip vaiskios
Spindulingos liepsnos po nakties skliautais,
Kur žmonės nuolat veltui
Išeities ir išsilaisvinimo ieško?

Tu miršti. Nesgi šie kvailai graibstytų
Tavo skaisčią liepsną
Ir gesintų, juk per amžius
Didybė buvo nepakenčiama tam žvėriui.

Tau nuleido Moira
Begalinę širdperšą žemyn į gležną
Bei neramią dvasią,
Šičia Dievas savo pamaldžiąjam sūnui
Iškankintą galvą tvarsčiais temdančiais apsuko.

vertė Kęstutis Navakas

Į viršų

Paskutinės budynės

Kaip tau smilkiniai pajuodę
Ir sunkūs delnai šalti.
Esi jau toli nuo šičia,
Manęs jau nebegirdi.

Po blykčiojančiom švieselėm
Senas ir liūdnas guli
Ir lūpos tau sukabintos
Amžiname stinguly.

Tyla jau rytoj bus šičia,
Gal tik ore išliks
Dar šlamesys vainikų,
Kvapas, kur greit pranyks.

Metai po metų naktys
Tuštumą neš lengvai.
Čia, kur tu dėjai galvą,
Tyliai kur kvėpavai.

vertė Kęstutis Navakas

Į viršų

Nūn šviesesnės daros dienos...

Nūn šviesesnės daros dienos
Vakaro švelniam raudony
Ir gyvatvorės nutviekstos,
Ten, kur miestų bokštai kyšo
Ir namai spalvotastogiai.

Ir mėnulis jau įmigęs,
Didelė balta galva jo
Užu debesio didžiulio.
O ir gatvės vis blyškesnės
Eina pro namus ir sodus.

Bet svyruoja pakaruokliai
Ant kalnų viršuj maloniai
Jų juoduoja siluetai,
Guli budeliai užmigę,
Po ranka drėgni jų kirviai.

vertė Kęstutis Navakas

Į viršų

Mėnulis II

Jau trokšta kraujo. Rūbais raudonais
Jis stovi, budelis, tarp debesų,
Ir povo plunksnos mėlynos tenais,
Kur jo trikampė ant nakties kasų.

Jisai bažnyčios bokšte sename
Vilioja kuosas lumzdeliu nakties.
Jos šoka ant kapų baisiam triukšme,
Vos griaučių kaulo fleita nuaidės.

Ir kirminą, kurs kūną ištąsys,
Paskutines mišias atlaikęs jam,
Laukan išlįsti kviečia švilpesys,
Lyg mirštančio rauda skliaute tamsiam.

vertė Kęstutis Navakas

Į viršų

Ana-Marija

Nuo pat jūrų, vakaro žydrynės,
Kriauklių tolimų karti daina,
Baltą paukštį bangos purpurinės
Supa, aukšto lizdo link einą.

Tavo burną, liūdesys kur ošia,
Kaip karaliaus arfa kelyje,
Burną, kuri gilią kančią puošia
Nei kapus žydroji lelija,

Duokš man šen. Tebus bučiuotis gera.
O, laukinės meilės burtas tu.
Ir nuo tuopų, virš galvų kur šnara,
Sverdi rudi lapai tau skreitu.

Nieko. Tik miegai, sapnai. Dar semia
Mus šviesios palaimos valanda.
Ji praeina kai tamson į žemę
Šaukia paukštė vakaro juoda.

Jau ruduo. Žiemos mazgai pilkėja,
Supas horizonte atokiam,
Marios ten, rudens plėmais apėję,
Tyliai plaukia su šviesa blyškia.

Žvelki, burė tarp šešėlių svirdi,
Slenka toly su naktim aukštyn.
Eikšen. Bučinių kančioj numirti,
Rausvą durklą smeigiančioj širdin.

vertė Kęstutis Navakas

Į viršų

Kaip geistume mirties name miegoti...

Kaip geistume mirties name miegoti,
Kurs virš galvos iš akmenų juodų.
Kaip geistume mirties name miegoti.
Patamsy, plačiame karste kartu.

Šioj gilumoj nei saulė nebešviestų.
Nebotume, kai metai vis keliautų.
Mirty užmigus nieks klausos neliestų,
Tiktai lašai, lėtai krintą nuo skliauto.

Nežvarbtume kai lapija nuvystų,
Rudens audroms pašiaušus parko viršų.
Į blausų lango stiklą lietūs kristų,
Mums tebemiegant ten, kur mus užmiršo.

Kai vėjas dulkes kaprūsiuos nupūstų,
Nuverstų vainikus nuo sarkofagų,
Jos per sales blaškydamosi plūstų,
Iš čia lekią į užkampį nesmagų,

Žiemos nakty miruolių kraujas baigias,
Ir kai šarma jų lūpas padabintų,
Vietovėm apleistom praskrietų snaigės
Ir gestų šnypšdami gaisrai žibintų,

Tuomet miege, arčiau kad prisitraukus,
Blyškias rankas sunertume iš tyko.
Sapne norėčiau glostyti tau plaukus,
Kur sausos mirties rožės pasiliko.

vertė Kęstutis Navakas

Į viršų

Naktis

Visos ugnys nakty pamažu numirdamos rimo.
Sklaidės visi vainikai. Ir kraujy žemai panertas
Siaubas dejavo. Tarytum numirėlių vartuos
Kas dar klausytųs toli jų tamsaus šaukimo.

Deglas viršuj vis žemiau iš eisenų sviro,
Bėgo chore. Ir nugrimzdo lyg demonų karčiai,
Raudas bei rūkstantis. Girių vainikai sparčiai
Augo audroj, kur ilgi jų kamienai styro.

Ir debesuos aukštai su laukinėm giesmėm praėjo
Vėtrų baltieji seniai, išgąsdinti paukščiai lėkė
Didūs per dangų, lyg laivės, kurių sudrėkę
Burės apsunkę virš jūros bangų kabėjo.

Perplėšė naktį žaibai, raudonos visų jų
Akys laukinės, nutvieskę dykynę salių,
Veidrodžiuos galvos nušvisdavo nuo švieselių
Juodas rankas iškėlusių mirusiųjų.

Liki su manimi. Kad širdys mums nesustotų,
Kai prasivėrę durys mus į patamsį vedas,
Kurs atsistojo tyloj. Jo kvėpavimo ledas
Gyslas mums išdžiovina bei sielas iš jų miglotų

Gylių išsklaido ir jos lyg lakus dvelkimas
Skrenda iš čia naktin ir nugrimzta, krinta
Sausos lyg lapai, liūdnai kur žeme pasklinda
Ir, tuštumoj čežą, su vėju piktuoju imas.

Juokas perkūno tuomet po patamsį plinta.

vertė Kęstutis Navakas

Į viršų

Tavo blakstienos ilgos...

                         Hildegardai K.

Tavo blakstienos ilgos,
Tamsūs akių vandenai,
Leisk man tenai panirti,
Leisk man panirt gelmėn.

Leidžiasi šachton kalnietis,
Blaškos blausi jo lempa
Viršum rūdyno vartų,
Aukšta šešėliuota siena,

Žvelki, aš leidžiuos žemyn,
Prieglobsty tavo pamiršti
Tolius, kur dunda viršuj,
Šviesą ir skausmą, ir dieną.

Tu laukuose išdygsti,
Vėjui grūdais apgirtus,
Aukštas ligotas erškėtis
Priešais mėlynę dangaus.

Duoki man ranką,
Mes norim įaugt viens į kitą.
Vėjui vienam laimikis,
Skrydis vienišių paukščių,

Vasaroje klausytis
Audros nesmarkios vargonų,
Rudens šviesoje pliuškentis
Dienos mėlynos pakrantėj.

Kartais mes norim stovėti
Ant juodo šulinio krašto,
Žiūrėti gilyn į tylą,
Savosios meilės ieškoti.

Arba visai išeinam
Iš girių auksinių šešėlio
Didžiulio vakariam raudony,
Kurs švelniai tau kaktą liečia.

Dieviškas liūdesy,
Tylėki amžiną meilę.
Kelk savo taurę aukštyn,
Miegą išgerk.

Sykį stovėti prie krašto,
Jūrai gelsvai dėmėtai
Jau patylom išplaukiant
Rugsėjo lagūnos link.

Nusiraminti viršuj,
Buveinėj gėlių ištroškusių,
Kai per uolas žemyn
Dainuoja bei virpa vėjas.

Betgi nuo tuopos, kyšančios
Amžinoje mėlynėje,
Krinta jau rudas lapas,
Rimsta ant tavo sprando.

vertė Kęstutis Navakas

Į viršų

Visi kraštovaizdžiai grimzta...

Visi kraštovaizdžiai grimzta,
Pildomi žydrumos.
Visi krūmynai bei medžiai
Šiaurinės tėkmės tolimos.

Lengva debesų flotilė,
Burė balta joje,
Ištirpsta dangaus pakrantės
Vėjy ir šviesoje.

Kai vakarai jau leidžias
Ir užmiegam kada,
Žengia sapnai gražieji
Žingsniais lengvais greta.

Skamba tada cimbolai
Pro jų rankas vaiskias.
Šnabžda kažkas ir laiko
Priešais veidą žvakes.

vertė Kęstutis Navakas

Į viršų

Mylinčių mirtis

Aukštųjų vartų pusėn jūra traukia,
Virš jos auksiniai debesų stulpai,
Skliaute vėli diena jau vos išlaukia,
O jūrų toliai dar svajos ilgai.

„Pamiršk liūdnumą, kurs paliko mus
Vandens žaismėj toliausioj bei dienų
Nuplautą laiką. Kai dainuos skausmus
Ausin tau vėjas, venki jo dainų.

Nustoki verkt. Žemai miruolių tarpe
Jau greit gyvensim, toj šaly šešėlio,
Ir amžinai miegosime išvargę
Slaptuosiuos miestuos demonų bei smėlio.

Tenai vienatvė mums vokus užspaudys.
Mes nieko negirdėsim juos užvėrę.
Tiktai žuvis, kurios pro langus šaudys,
Ir ošiantį koraluos tylų vėją.

Mes viens prie kito liksime prasmegti
Miškuosna dugno, kur šešėliai klūpo.
Tos pačios bangos nešis mus į naktį
Ir svejos gers mums bučinius nuo lūpų.

Mirtis švelni. Kaip nieks ji dosniai duos
Tėvynę mums. Ir švelniai mus išneš
Į tamsų kapą rūbuose savuos,
Kur daugelis miegos, ir tu, ir aš.“

Tuščioj valtelėj marių siela gieda.
Kurtieji vėjai groja viršum tako
Vienatvėn jūros. Okeanas rieda
Tolyn, juodon naktin, kuri apako.

Aukšta banga nešioja kormoraną
Su žalzganų sparnų svaja tamsia.
Po ja miruoliai suka savo ratą,
Lyg blyškios gėlės blanksta gelmėse.

Giliai jie grimzta. Jūra čiaupia burną,
Baltai sublizgus. Sudreba kalnai,
Lyg aro skrydis, kai prieš Zundą spurda
Vakarėj jūroj du žydri sparnai.

vertė Kęstutis Navakas

Į viršų

Vakaras

Giliai didi diena, lyg vandenai
Su purpuro spalva bėglioms ugnims,
Kur iš miškų ir sutemos čionai
Baltburė armada nakties nugrims.

Vežėčios Dievo žlega debesuos
Ugninguos. Vainikuotas viršuje
Jis pliaukši rimbu virš kaktos, tamsios
Tarytum kraujas, vakaras ties ja.

Nuo medžių plečias, lyg žalia sala,
Prabangūs miestai mėnesio šaly,
Virš visko įžiebta liepsna akla,
Danguj gaisruoja bokštai dideli.

vertė Kęstutis Navakas

Į viršų

Miegantys

                    Jakobui van Hoddisui skirta

Dar šešėliuoja gelmės vandenų,
Šviesa liepsnoja raudona žyme
Juodam nakties pilve, kur be dugnų
Prasmenga gelmės. Slėny tamsiame

Sparnais žaliaisiais upės tamsoje
Atsklendžia miegas purpuro snapu,
Nakties saliutas, vysta lelija,
Sena gelsva galva, lyg iš kapų.

Jis purto povo plunksnas ir sapnai
Kaip gūsis violetinis jose
Blyškia rasa nusirita sparnais.
Jos debesy jis nardo, miglose.

Pro naktį traukia medžiai dideli,
Ilgi šešėliai bėga link baltų
Širdžių užmigusiems, tesaugomų kely
Mėnulio šalto, kuris lašina nuodų

Į kraują tartum daktaras gudrus.
Jie guli tylūs, svetimi, piktuos
Tamsiuos sapnuos, kur įniršis aitrus.
Jau greit nuodai nubals ant jų kaktos.

Šešėlis medžio savo šaknimi
Į širdį skverbias. Auga širdyse.
Jie aimanuoja skausmo veriami.
Jis kyšo nakties bokšte, duryse

Tylos bežadės. Tarp šakų skrendąs
Štai miegas. Liečia šaltis jo sparnų
Jų sunkią naktį, miegančių kaktas
Nubarstančią skausmų blyškiu šerkšnu.

Jis gieda. Ir ligūstai mėlynai
Nuaidi garsas. Tai mirtis. Gausius
Nubraukus plaukus. Kryžius, pelenai,
Taip piešia ji dabar savus vaisius.

vertė Kęstutis Navakas

Į viršų

Kolumbas

                   1492 spalio 12.

Sūri erdvė pranyks bei marios dykos,
Ten vėjai su juodais garsais pasklis.
Neliks didžiulių horizontų dykros,
Iš jos iššliauš mėnulio kamuolys.

Jau paukščiai viršum vandenio didieji
Žavingo žydro sparno iškelti.
Ir stambios baltos gulbės švelniai skrieja,
Lyg arfos skamba jų pūkai balti.

Jau kitos žvaigždės čia pulkais išnyra,
Nelyg nebylios žuvys debesuos.
Miege pavargę jūrininkai svyra
Nuo vėjų ir nuo jazmino alsos.

Svajoja prie bušprito genujietis
Pro naktį, kai po kojų žaliuose
Pursluos lyg taurės gėlės ima lietis
Ir baltos orchidėjos gelmėse.

Naktiniam debesyne miestų vaizdas,
Toli danguj, nuauksintam tvankos,
Ir lyg sapnai nugrimzdusios pašvaistės
Šventyklos auksastogės Meksikos.

Panyra jūron debesys. Bet žaidžia
Toli šviesa po vandenis žemus.
Trapi ugnelė, panaši į žvaigždę.
Dar snaudžia Salvadoras ten ramus.

vertė Kęstutis Navakas

Į viršų

Ofelija

I
Plaukuos susuko vandens žiurkės lizdą,
Žieduotos rankos tiesias tėkmėje,
Lyg plaukmenys, pirmykštis miškas blizga
Po vandeniu ir upė neša ją.

Tamsoj klajojus saulė paskutinė
Nugrimzta jai į smegenis giliai.
Kodėl ji mirė? Ko ją vieną ginė
Tolyn tėkmė ir pynės augalai?

Tankiuos nendrynuos vėjas. Jis išvaro
Sava ranka šikšnosparnių būrius.
Tamsiais sparnais, drėgnais nuo tiršto garo,
Jie virš tamsaus vandens kaip rūkas grius,

Kaip juodas debesis. Krūtinę varsto
Jai ungurys. Sužimba ant kaktos
Žibukas. Ir pravirkęs gluosnis barsto
Lapus virš jos kančios neištartos.

II
Javai. Raudonas prakaitas dienos.
Laukų geltoni vėjai bemiegą.
Štai ji, lyg paukštė, mirsianti staiga,
Panirus gulbių baltuose sparnuos.

Vokai apėję žydruma trapia.
Ji tarpe dalgių blyksinčių dainų
Sapnuoja karmaziną bučinių,
Nemarų sapną amžinam kape.

Pro juos, pro juos. Kur krantuose keli
Triukšmingi miestai. Peršoka srovė
Per užtvanką. Kur atskambį erdvė
Kartoja aidu. Girdisi toli

Garsai varpų bei gatvių užkimštų.
Mašinų kauksmas. Kovos. Kur visus
Aklai baugina vakaras alsus
Ir kranas grąso didžiuliu pirštu,

Žiaurus tironas, kaktą atstatys
Molochas ir parklups tarnai juodi.
Virš upės tiltų svoriai iškelti,
Jie kaip grandinės, kaip sunki tremtis.

Jau nesimato srauto apsuptos
Jos tolin plaukiant, kur būrys žmonių
Psklido juodo sielvarto sparnu
Plačiu užklotas abiejuos krantuos.

Pro juos, pro juos. Kur tamsai paskirta
Jau gęsta vasaros diena vėlai.
Kur lieka pievų tamsžalėj žolėj
Trapus vakaris nuovargis greta.

Panirusią ilgai ją neš vilnis
Liūdnais žiemų uostamiesčiais tolyn.
Žemyn laiku. Ir amžinybės link,
Kur horizontai smilksta kaip ugnis.

vertė Kęstutis Navakas

Į viršų

Garlaivis Hafelyje

Išbalęs laivo pilvas. Kilis brauko
Vagom toliausias jūras, kruvinai.
Didi žara vakarė. Iš tenai
Atlėkus virpa muzika virš lauko.

Ir spaudžias laivas prie krantų smėlėtų
Po lapų stogu, kurs virš jo tamsus.
Kaštonai žeria žiedlapius visus,
Lyg rankosna vaikų sidabro lietų.

Ir vėl tolyn iš čia. Salų girias
Juodai kur vainikuoja sutema,
Bangai dusliai sugūra į nendres.

Ir vakaruos, tuščiuos nelyg žiema,
Dar lieka dūmas tarsi mirusių vora,
Kur juda vos, į blankų dangų žengdama.

vertė Kęstutis Navakas

Į viršų

Skrajojantis olandas

1
Nelyg ugnies lietus okeane
Juoda gėla. Tolyn bangas didžias
Pietys ridena, burėse siaučiąs,
Kur juodos plaikstos šiam uragane.

Į priekį skrieja paukštis. Per ilgi
Plaukai nuo vėjų šiaušias ant galvos.
Be mylių skaičiaus tamsūs vandens, vos
Juos apkabina du sparnai pilki.

Pro Kiniją, kur jūra geltona
Drakonų džonkas supa ant bangų,
Kur fejerverkas pralekia dangum,
Šventykloj muša būgnai kas diena.

Lietus vis pila, nors mažai lašų
Nuo jo apsiausto, skečiamo audros.
Jis klausosi stiebe už nugaros
Mirties bregeto atskambių aršių.

Kaip kaukė amžinybės negyvos
Sustingus tuštuma šitam veide,
Sausam lyg miškas, degantis degte.
Lyg niūrios dulkės laikas virš galvos.

Išraižė kaktą metai praleisti,
Taip skeldėja medžiu žievė sena.
Blaškyti vėtrų kyla kaip liepsna
Virš smilkinių akmens plaukai balti.

Irkluotojai sudžiūvę, jų gretas
Kažkas užmigdė mumijų miegu
Ir ilgos šaknys rankų jų ilgų
Įaugo į supuvusias lentas.

Apviję galvas vėjyje žvainam
Kaselės lyg beretės vyrų šių.
Ir ant kaklų, į nendres panašių,
Po amuletą kabo kiekvienam.

Jis šaukia juos, bet jie jau neišgirs.
Ausin prisėjo sąmanų ruduo.
Jos ant sausų skruostikaulių ruduos,
Nuo vėjo šoks, žemyn apsunkę svirs.

2
Poetas lenkias tau, niūri dvasia,
Šešėlio meilės vedamas nakčia
Tolyn slaptinga katedra baisia.
Juoda audra lampadą dega čia,

Ji tyliai blyksi, sugriauta širdis,
Kančių varpyta, serga mirtinai
Gėla ir varines juodas grandis
Ilgų grandinių judina tenai.

Rausva šviesa liepsnoja tarp kapų.
Vienuolis prieš altorių beklūpįs,
Krūtinėje du durklai. Pro abu
Dar kyla meilės vienišos ugnis.

Vaiduoklis sklendžia tuneliuos juoduos.
Jis nuseka aklai jį, kur beves,
Mėnuliui blausiai blizgant ant kaktos,
Klausydamas balsų šalia savęs,

Kai žemė kyla nuo visų kančių
Dusliai prabilus. Tolimi kriokliai
Į sieną beldžias, viesulu karčiu
Liūdnumas laiptais liejasi giliai.

Deglų vora išeina pro vartus,
Nešikams karstas dreba ant sprandų,
Koridoriais jų kelias nespartus
Tarp gedulingos muzikos gaidų.

Kas jis? Kas mirė? Fleita jau menkai
Girdėti praėjimais toldama.
Aidai neaiškūs dar atsako, kai
Į šias vietas jau leidžias tyluma.

Vidurnakčio pilkumą vos praskirs
Geltonos žvakės, vėjas menėj los
Lekiodamas, išgąsdintos pakils
Iš kapo dulkės, iš savos tylos.

Gėla besaikė. Vienišas nakty
Klajūnas prieangy aukštam paklys,
Viršum kurio akmens skliautai juodi
Ir magiškuos ženkluos žvaigždžių šalis.

vertė Kęstutis Navakas

Į viršų

Jūrininkai

Kaktos šalių, lyg raudonos kilnios karūnos,
Matėm jas nykstant kai grimzdo diena tenais,
Kur ošdami vainikai miškų sau grūdos
Po plasnojančiais trankiai liepsnų sparnais.

Medžiai sužibę, juodi nuo liūdesio tiršto,
Vėtromis ūžė. Kaip kraujas jie uždegti
Leidosi toliuos. Taip širdžiai mirštant
Meilės kaitra dar trumpam pakyla širdy.

Mes gi dreifavom tolyn, į vakarą marių.
Degė lyg žvakės mūs rankų nuodėguliai.
Matėme gyslas jose ir svarų
Saulės kraują, sruvenantį pirštuos dusliai.

Stojo naktis. Vienas verkė tamsoj. Mes plaukėm
Burėm kreivom be paguodos tolumose.
Tykiai sustoję sykiu šalia borto laukėm,
Žvelgėm į tamsą. Ir baigėsi mums šviesa.

Tik debesis ilgai dar toliuose siekė žemę,
Kolei naktis prasidėjo amžinoje erdvėje,
Purpuru plazdantis kosmose, lyg su giesme gražiąja
Virš suskambėjusių sielos gelmių svaja.

vertė Kęstutis Navakas

Į viršų

Printemps

Svajoja kelias ties balta giria,
Žieduos vyšnynų, tolsta laukuose.
Šakas nutvieskus šventiška šviesa,
Jos virpa debesuotam vakare,

Niūri kalva, blizgi briauna dienos,
Anapus žėri varpinė žema.
Švelnus varpelis, vėjo nešama
Gaida auksinė javo želmenuos.

Arimai tęsias ties dangaus kraštu.
Prieš juos du buliai, tamsūs milžinai,
Šėtonai ties gilia dangaus liepsna.

Malūnas saulei plaukus dviem delnais
Pagriebęs suka galvą virš juodų
Laukų, kol ji nugrimzta kruvina.

vertė Kęstutis Navakas

Į viršų

Jūrai

Tau vis dar moja Hesperidžių žemė
Saulėlydy tarp girių raudonų,
Kai tyliai stebi tavo tėkmę ramią
Rudens didžiulės akys nuo kalnų.

Kasnakt uolynuos ugnį užsikūrę
Dievybės jūros gieda sau dainas,
Kurios mėnulio peršviečiamą burę
Lyg sapnas traukia, pasroviui einąs.

Dar blizga rūbai. Moterys ąsočių
Dar nešasi išėję pro vartus,
Tavoj lagūnoj juodas kvapas rožių
Užlieja garbanas nustelbdamas kitus.

Dar ošia Nilas tarp žvaigždžių gražuolių,
Tyki tėkmė. Ir šaukia paslaptis
Į dykros naktį, į žydrynę tolių,
Kur virš Atlaso ji sparnus vartys.

Štai Mauritanija, šilkinis plotas,
Gražus kaip aukso šalmas, kur kadais
Kartaginos liepsnų gelsvų apstotas
Sumišo klyksmas su bangų garsais.

Ir visos salos, ausys vėjo miestų,
O jūra, klausosi tavų dainų,
Kai rūstaujant dievams metiesi piestu
Audringa ant olų bei akmenų,

Ir kranto miškas tavo dainą seka,
Pritardamas ošimais padrikais,
Kai naktimis perkūno galvos dega
Ties horizontu su liepsnų plaukais.

Dar kartais girdis piemenio švilpynės
Garsai, virš mėlių skriejantys šalin,
Kuomet rausva nuo saulės vakarinės
Iriesi tyliai jo salelės link.

Ir bangos baltos nuo audrų ir metų
Ant kranto gula, jų vanduo vaiskus,
Jūreiviai iš parplaukusių fregatų
Sugrįžta vėl į tėviškės laukus.

Kažkas blausaus tėkmėj dar tebenardo,
Keisti veidai iš mirusių šalies,
Bet vakaro šešėlis juos išardo
Ir mėnuo greit nuo rago šviesą lies.

Beribe jūra, rytmečių belaukiant
Supta audrų tu dieviška visa,
Ir debesyno didmiesčiams praplaukiant,
Kai vysta vakarais dangaus šviesa,

Lenkiuosi tavo amžinybėms, jūra,
Jos tarp svajos šviesylų nesudils,
Girdi mane, nakties kelių klajūną,
Kaip laiko dūžius, kur staiga nutils.

vertė Kęstutis Navakas

Į viršų

Karas

Jis jau atsikėlęs po miegų ilgų,
Apačioj pakilęs iš rūsių pilkų.
Stovi nepažintas tamsoje greta
Ir mėnulį traiško plaštaka juoda.

Krinta vakariniuos didmiesčių garsuos
Speigas ir šešėliai svetimos tamsos.
Ir turgų verpetas tampa lediniu.
Bus tylu. Jie dairos. Ir jokių žinių.

Gatvėse pečiai jų švelniai paliesti.
Klausimas. Be atsako. Veidai balti.
Toliuos virpa varpo negarsi gaida
Ir ant smailo smakro virpa jo barzda.

Ant kalnų jis kyla šokio judesy,
Šaukia: Jūs, kareiviai, kilkite visi!
Suskamba nuo mosto jo galvos juodos
Kybančios grandinės kaukolių šimtuos.

Tartum bokštas žengia mąžtančia alsa,
Dienai blėstant kraujo pilna tėkmėse.
Kupetom lavonai melduos ištiesti,
Stiprūs mirties paukščiai juos užklos balti.

Naktį jisai gena ugnį per laukus,
Lyg raudoną šunį. Klyksmas jos klaikus.
Vidnakčio pasaulis šoka iš tamsos,
Tvieskiamas vulkanų kraštuose visuos.

Tūkstančiais kepurių, jų aukštais kutais,
Plačios, niūrios plynės blyksi pažertais.
Knibždančiomis gatvėm bėgančius šalin
Grūda jis ugnies miškuosna, į liepsnas gilyn.

Ir miškus suėda plieksdama liepsna,
Ir laja gelsvų šikšnosparnių pilna,
Jis kaip anglininkas kerta kartį sau
Medžiuose, kur liepsnos gaudžia vis garsiau.

Didmiestis nugrimzta geltonon miglon,
Metasi be garso prarajon aklon.
Virš karštų griuvėsių stovi dar didus,
Kurs danguj laukiniam suko deglą tris kartus.

Debesų skivytų atspindžiai šioje
Mirusios tamsybės dykroj šaltoje,
Kur jis išdžiovino naktį gaisruose,
Liepsnos virš Gomoros su smala tamsia.

vertė Kęstutis Navakas

Į viršų

Paryžiaus ilgesys

Vos Prancūzijos vakaru, kurs baltas,
Nelyg herbe karalių lelija,
Saldžioji vasaros diena pageltus
Nutols medaus gelsvumo danguje,

Visi varpai Monmartro suvirpėję
Jo aukso šviesą sveikina anksti.
Ir virš Paryžiaus garbanų ryškėja
Lyg flerdoranžas debesys raudi.

Nei kovas nei ruduo, liūdnų balzamų
Nuo vėjų prisigėrę į plaučius,
Kuomet sublyksi bokštai Notrdamo
Jis kenčia tavo ilgesio karščius.

Tava svaigi taurė, juoda tarp rožių,
Nakties nuodų jo kraujy tebėra.
Jis žvelgia vakaruosna, kur jį gožia
Prancūzų vėjų tramdoma kaitra.

Paryžiau, meno motina, didieji
Tarytum pergalė viršum tavos kaktos
Ir papilkėję smilkiniai tavieji
Giraitėm laurų padengti gamtos.

Tavoj gelmėj ant sarkofago guolių,
Apsaugotas arų savų sparnais,
Užmigęs imperatorius, miruolių
Rauda per naktį klaidžioja tenais,

Kur vėliavos lyg senas miškas kyla
Egipto legiono prašmatnaus.
Jos dar suošia, audeklas netyla,
Lyg bučiniai virš mirusio sūnaus.

Iš ryto rytuose virš marių mūrų,
Virš Senos dega kaip audros šauklys
Stiebų miške, juodų laivelių jūroj,
Kraujuota saulė, Gralio rutulys,

Ligi kraštų pripiltas rausvo vyno.
Tai laisvės vynas, jam prisieks širdis,
Kur Place de la Concorde prabilt mėgino
Dantono lūpom didmiesčių rūstis.

Didi diena, rausvi griaustiniai širdo
Tau virš kaktos, riebi bei kruvina
Sunki galva karaliaus smėlin virto,
– Paryžiau, pasenai su šia diena.

Tavi bulvarai vasarą pražysta
Nuo liepų, tebevirpa šviesoje
Champs-Elysees, kai Champ de Mars'e tįsta
Tiršta minia karietų spūstyje.

Ir vakaras jau leidžias, lyg žibutė
Svajingas bei nuvytęs. Kur aukštų
Jo liepų kvapą šviežias vėjas pūtė
Drungnam ore virš Senos, ties krantu.

Tuomet praplaukia daug spalvotų luotų
Venseno parku, kiliais išlenktais,
Ant jų stiebų, žiemėm apvainikuotų,
Lyg žvaigždės lempos blyksi atšvaitais.

Nuo žemupio lūšnynų girdis dainos,
Šviesa nupuola ant kaktų pilkų
Mažuos languos, kur lapai vėjy mainos
Vynuogienojams ant šakų ilgų.

Žemyn upe pro sodus, parkus plaukia.
Sūpuojas uostuos garlaiviai nakty,
Kur stovi mergos. Joms ant lūpų laukia
Pilni gaižumo bučiniai šalti.

Bet viršum tavo prabangos, Paryžiau,
Kuri net vystant išplečia plaučius,
Viršum tavęs, nakties, kuri sugrįžus
Žibintų šviesoje nuo gatvių džius,

Virš Invalidų namo skliauto plynėj
Žėrės virš juodo antkapio stogų
Lyg Hesperidžių vartai gintariniai
Vakario dievo auksas ant vokų.

vertė Kęstutis Navakas

Į viršų

Miestų prakeikimas

I
Baltieji vartai turi juodą žymę,
Miruolio galvą su jos antspaudais,
Jie veriasi be garso. Gegnės žiba
Ties rytmetiniais miestais, prislėgtais

Padangių jūros, prigrūstos kietai,
Lyg odmaišis, lietaus, miglų, alsos
Ir šlamšto, kur žaibų rausvi lizdai
Be griausmo dega dūmuose dumsiuos.

Ir savo silpnume stambi krūtinė
Šių miestų kyla, lyg moters tuklios,
Pilna baltų dėmių bekraštė plynė
Toliam danguj tarp jų kvapų smalos.

Kaip scenoj dreskia tamsą mėnesiena,
Vidurnaktį prasprūdus debesuos,
Taip traukiasi jų geležinė siena
Nuo šičia, gaubiama blyškios šviesos.

Viena gatve, kai blausiai aušta rytas,
Štai šoka mergė jau mirties liesta.
Neužauga su fleita priešais ritas,
Ja groja ties beždžioniška barzda.

Už jos ilga grandinė atsvyruoja,
Baisaus tylumo prislėgta minia,
Kuomet neužauga savąja fleita groja,
Ugnim jos kraujas virsta laukine.

Žemyn srove, pro rūmų erdvę liūdną,
Urvais, grandinėm sužvangant garsiau,
Pro skersgatvių juodųjų niaurų liūną,
Kur nuolat sutema ir vis tamsiau,

Aistrų srovės auksinės semiami
Vaikai sukanda motinų krūtis.
Ir seniai, savo falus remdami
Į mergės užpakalį, džiaugsmo apimti,

Nelyg drugiai, aptikę saldžią rožę.
Ir srūva kraujas klubuose eiklus.
Senų lesbiečių lūpas pyktis gožia,
Nelyg raudonus karpių nasrelius.

Jų širdžiai ir kalėjimas į aidą,
Tarsi šešėliai Hermio pašaukti
Jie virpa, kai stipriau suskambus fleita
Glebiąsias gyslas pykdo jų širdy.

Blyškieji dangūs rausvina jų ydą,
Jie traukia lyg šešėlių žaismas tuos
Akorduos fleitos. Jų liūdnumą lydi
Iš oro maitlesis, šaukiąs maitos.

II
Turguj kaitra vidurdienio alsi
Pasklinda baltumoj plačiu kriokliu,
Kur baltarūbiai elgetos visi
Iš žemės šauna lyg šimtai gėlių.

Jiems garsiai barška išmaldos puodeliai
Ir plikės dega nuo šviesos karštos.
Surdutais purpuriniais jų karaliai
Ratu susėdę sostuose aukštuos.

Visi kartu jie laikos ilgo stalo
Ir elgetų terbas ištraukia čia.
Karūnos meta liepsną nuo karalių,
Velykų puotai šviesdamos nakčia.

Tačiau iš bokštų viršum jų išaugę
Dievai baisingi rožių stagaruos.
Ir jų raudonos rankos stygom braukia
Dieninės arfos, su jėga audros.

Aplink jų galvas plieskiančių vulkanų
Šventra šviesa su auksu išlieta,
Aukštai danguj prieš melsvą okeaną
Keliauja jūra debesų balta.

Nuo jų pečių puvėsiai srūva saujom,
Slopina karštį viddienio liepsnos.
Lyg padūmavęs gumbas tinsta saulė,
Kovojanti krašte blausios dienos.

III
Tamsėja juodos upės, lyg paliestos
Švelnių delnų, nematomai baltų.
Gaisruos lagūnų burių drobės blėsta,
Nulydimos žemyn didžiu srautu.

Užsiliepsnoja vandenys prie kranto
Žara vakare, raudonai dumsia,
Kur uostan tamsesni kanalai krenta,
Juodi šešėliai supas tėkmėse,

Aukšti namai ten ties vandenimis,
Lyg mumijos aprūkę tamsumu,
Kur mėnuo šoka kojom gelsvomis
Ant vandeninių rožių kilimų.

Laivai, degą lyg fosforas žydrai,
Kai vėjas pildo baltas jų bures,
Forsuoja tarsi jūriniai arai
Tamsos pilkumą, vystančias nendres

Prie seno tilto. Virpteli vanduo tas
Lyg mirusio oda melsvu šalčiu.
Kalėjimas tėkmės, juodai grotuotas,
Jame sužiūra iš mažų plyšių.

IV
Nuo skambesio litaurų plyšta oras.
Ir tiltas driekias po sunkiu karstu,
Ir tulpių kvapą skleidžia jo lavonas,
Dvelkiąs lyg debesai liūčių šiltų.

Lyg ryto jūros žydruma aukštai
Iš rožių kyšo mirusio kakta.
Džiugiai plazdą plaukai. Mirties srautai
Jam sunkias iš burnos rasa šalta.

Vestuvių dainos girdis. Baltos mirtos
Įrėmina vainikais jo lentas,
Rubinai gniaužia kaklą, jam ir skirtos
Jų ugnys – blizgesys, toli sklindąs.

Taip saldžiai kvepia jis pro drabužius,
Mirties puvėsiai juosna suversti,
Jų kvapas pildo pūvančius plaučius,
Skeletan sunkias kaip taukai šilti.

Svyruoja jį nulydintys per lauką
Laukiniam šokime. Iš jų vokų
Medžiu baltuoju juokas jų išauga
Toli į dangų daugeliu šakų.

Mažus debesėlius toj šviesoje
Švelnus vakaris vaiko kas diena.
Ir virš kiekvieno veido jų svaja
Su tamsraudone saulės karūna.

V
Jūs prakeikti. Tad žydi jūs kerai
Kaip tamsūs vaistai bučinio gaižaus,
Kai virš jūs bokštų šyla vakarai
Ir ilgos gatvės leidžias iš viršaus.

Tuomet nelyg saulėgrąža sausa
Suvirpa jūs varpai vienu metu.
Ir toliuos auga aukso kančiose,
Kaip kryžiai, sijos kartuvių aukštų.

Miruoliai supas su varpų gausybe
Ir vėjy plazda kūnai jų juodi,
Lyg medžiuose šikšnosparniai pakibę,
Miruoliai, vakaro apipilti.

Ir kyla miestas lyg liepsnų giria,
Lyg bronza blizga vakarų dangus,
Kur saulė jaučio galva atžaria
Tamsiu krauju dabinasi ragus.

vertė Kęstutis Navakas

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt