Pentti Holappa

       BOMANĖ

       Savo pasakojimą galėčiau pradėti šitaip: sykį turėjau kalę vardu Bomanė. Bet lygiai taip pat galima pradėti ir tokiais žodžiais: kartą Bomanė turėjo mane. Tie du sakiniai išreiškia dvi skirtingas tiesas apie vieną ir tą patį dalyką, ir tatai yra gera pradžia pasakojimo apie Bomanę, kadangi jos likimas privertė mane visai pagrįstai suabejoti daugeliu dalykų. Tiesos vardan dar reikėtų pridurti, kad aš buvau toli gražu ne vienintelis, kuris manė turįs Bomanę. Kiek žinau, buvo nemažai siekiančių tokių pat teisių. Taip nutinka būtybėms, kurias labai mėgstame.
       Bomanė buvo maišytos veislės kalė. Ji turėjo juodą, žvilgantį kailiuką, smagiai susuktą uodegą ir dvi budrias stačias ausis. Pati buvo nedidelė. Priglobęs Bomanę, tariausi atliekąs gyvūnų bičiulio priedermę – gelbstįs nuo pražūties apleistą šunytį. Ligi galo nesuvokiau savo poelgio reikšmės. Kartu su mėgstančiais juodąjį humorą draugais daviau Bomanei tą neįprastą vardą iš vieno eilėraščio apie civilizuotą gyvūną. Ką čia kalbėti – vardas daugiau negu pasiteisino.
       Man tolydžio kartojo, esą šunis būtina auklėti, ir, stokodamas savarankiškumo, nemokėjau kritiškai žiūrėti į tuos tvirtinimus. Bardamas ir girdamas, negailėdamas švelnumo ir bausmių, ėmiau mokyti Bomanę kultūringai elgtis, pradėjau daryti ją panašią į save. Tartum nesuprasdamas nustebusio jos rudų akių žvilgsnio, užsispyręs mokiau toliau, nors pasekmės iš pradžių buvo ne per geriausios. Bomanė turėjo prašytis savo reikalu į kiemą, Bomanė neprivalėjo loti, Bomanė neprivalėjo graužti šlepečių, Bomanė neprivalėjo lakstyti į kaimynų kiemą ir taip toliau, be galo, be krašto. Civilizuotoj visuomenėj gyvenantį šunį tenka mokyti daugybės visokiausių dalykų. Ir kadangi šuo negali paklausti: „Kodėl?“ – jam niekas nieko ir neaiškina. Jis turi daryti tai, ko iš jo reikalaujama, nelyginant žmogus, kurio visa kultūra pajungta vienam tikslui – nesąmoningo paklusnumo ugdymui.
       Mano knygų lentynose daug knygų, kuriose smulkiai aiškinama, kaip greičiausiai galima įskiepyti šuniui žmonių įpročius. Studijavau tas knygas dažną vakarą, o Bomanė tysojo palei mano kojas. Kartkartėmis ji nedraugiškai suurgzdavo, žvelgdama man tiesiai į akis. Atrodė, kad ji elgiasi lyg puikiausiai suprasdama, kuo užsiimu. Nutariau papasakoti apie tai savo draugams, įrodyti, kad turiu išmanų šunį. Bet man dar nespėjus to padaryti, Bomanė iškrėtė nemalonią staigmeną.
       Vieną dieną palikau ją užrakintą savo kabinete ir išėjau į miestą tvarkyti reikalų. Kai parėjau, visos grindys buvo nuklotos suplėšyto popieriaus skiautėmis, o Bomanė gulėjo vidury kambario, įsikandusi gabalą knygos viršelio. Visų pirma, aišku, atsakančiai iškaršiau jai kailį. Bomanė priėmė bausmę kaip savaime suprantamą dalyką, ji nemėgino gintis ir net nesislėpė po lova. Puikiai suvokė, koks reikalas, tad aš iš savo lengvabūdiškumo pamaniau to ganėsiant. Juk visuose šunų auginimo vadovėliuose sakoma, kad išmokius šunį suvokti, kas draudžiama ir kas leidžiama, šuo pradeda gerai elgtis. Lioviausi ją baudęs ir ėmiau tvarkyti kambarį. Tik tada pastebėjau, kad lentynose trūko būtent tų knygų, kurios lietė šunų auginimą. Kitos gražiausiai stovėjo savo vietose. Keistas sutapimas, kvoštelėjo man, ir nutariau papasakoti apie tai draugams.
       Bomanei tada buvo apie pusę metų. Prasidėjo vasara, tačiau aš niekur neišvažiavau, dirbau namuose ir retai išeidavau. Pasakysiu tiesiai: turėjau savo vargų. Daugiau apie tai neverta kalbėti, nes žmonių vargai ne ką skiriasi vieni nuo kitų. Mėginau kaip dvasios priešnuodį naudoti knygas: ieškojau liūdnų knygų ir ne itin sunkiai jų rasdavau. Beveik visos geros knygos esti liūdnos. Skaičiau pasakojimus apie žmones, kurie badavo, sirgo, sėdėjo kalėjimuose ir mirė, neišlikę niekieno atmintyje, apie žmones, kurie išsižadėjo visų vadinamųjų gyvenimo linksmybių, plakėsi ar atsidėdavo kitokiems šventiems dalykams ir galop nugeibdavo prie knygų savo celėje. Iš tų romanų, skaitalų dvasiai palaikyti, laisvalaikiu sėmiausi filosofijos, kuri mane įtikino, kad žmogus yra blogas, gyvenimas – beprasmis ir kad bet kokia veikla sukelia vien kančias. Tarpais galvojau, kad mano paties likimas palyginti dar pakenčiamas, ir, tiesą sakant, jutau lengvą piktdžiugą mažiau laimingų artimųjų atžvilgiu. Tai vis dėlto buvo per menka paguoda, jos nepakako tikram džiaugsmui sukelti. Po kasdieninio savo darbo dažnai leisdavau vakarus niūraus sustingimo apimtas. Kai Bomanė sunerimusi pradėdavo nedviprasmiškai braižyti duris, nenorom ėjau į lauką, ir kai vaikštinėdavom po mišką ar paplūdimy, stengiausi negirdėti paukščių ulbėjimo ar bangų ošimo, nematyti laukymės, medžių, žvaigždėm nuberto dangaus skliauto.
       Nežinau, kiek tai būtų trukę, jeigu Bomanė nebūtų manęs išjudinusi. Ji pradėjo atvirą karą prieš mano egzistencijos pagrindą – knygas. Po literatūros apie šunų auginimą ji pasirinko niokoti populiariąją psichologiją, paskui maloniai dvelkiančią kapinėmis filosofiją, galop pačius liūdniausius romanus. Aš, žinoma, baisiai niršau dėl savo šuns barbariškos elgsenos. Nebesitenkindamas saikingom bausmėm, įpykęs liejau savo tūžmą ant Bomanės, kuri manuosius pykčio protrūkius sutikdavo visiškai ramiai. Nežinojau, kaip palaužti jos gyvulišką savikliovą, ir po truputį nusileidau ligi metodų, būdingų prastiems auklėtojams.
       Ėmiau slėpti tas knygas, kurioms, mano manymu, grėsė pavojus. Iš pradžių Bomanė nekreipė į tai dėmesio. Vietoj paslėptų knygų ji naikino tas, kurias bet kada galėjo pasiekti. Supratau netinkamai suskirstęs savo knygas. Kaip tik tos, Bomanės sunaikintos knygos man buvo kur kas svarbesnės nei paslėptosios. Pagaliau neliko kitos išeities, tik sudėti visas knygas kur nors po užraktu. Tai buvo daug triūso reikalaujantis, nuobodus darbas, ir man ypač kėlė apmaudą tai, kad Bomanė tuo metu sau tysojo ant grindų ir jos akyse švietė neslepiama piktdžiugos liepsnelė. Nuo šiol ėmiau skaityti kaip girtuokliai, slapčia puoselėjantys savo ydą. Nutaikęs progą, sėlindavau prie užrakintos knygų spintos taip, kad nepastebėtų Bomanė, slėpdavau nuo šuns išsirinktos knygos pavadinimą ir nė akimirkos nepaleisdavau jos iš rankos, nei degdamasis cigaretę, nei eidamas virtuvėn ar atsiliepdamas telefonu. Tokia padėtis buvo itin kebli, tačiau drauge skaitymas teikė man didesnį pasitenkinimą nei bet kada anksčiau. Daug nakties valandų lig paryčių praleidau su knyga rankoje, nuodėmingo jaudulio apimtas.
       Sykį, jau brėkštant, atsikvošėjęs pajutau, kad šuns snukis pro mano petį atkakliai siekia knygos. Krūptelėjau ir atžariai burbtelėjau:
       – Tu tikrai apsimetinėji. Juk nemoki skaityti.
       Visi kalbasi su savo šunimis – regis, čia nėra nieko keisto. Tačiau turbūt neįprasta, kad šuo atsakytų. Gal taip dar niekam nebuvo nutikę – niekam iki manęs. Bomanė, šiaip ar taip, atsakė gražiu išlavintu balsu, rūpestingai artikuliuodama:
       – Žinoma: moku skaityti. Išmokau pažinti raides jau būdama trijų mėnesių.
       – Padarei tai be mano žinios,– piktai ištariau.– Nedera šuniui mokytis to, ko jis nėra mokomas. Nors būtum laikiusi liežuvį už dantų, bet neištverei nepasipuikavusi savo mokėjimu. Argi neatsimeni, kad kuklumas yra didžiausia šuns dorybė? Šuo turi gulėti prie savo šeimininko kojų ir klusniai vykdyti jo įsakymus.
       Išdrožiau tikrų tikriausią moralą ir netgi nusistebėjau, girdėdamas, kaip gražiai iš kilnaus pasipiktinimo virpa mano balsas. Bomanė mandagiai klausėsi, tačiau nerodė nė mažiausio susidrovėjimo ir toli gražu neketino iš gėdos lįsti po lova. Kai baigiau savo prakalbą, ji pasakė mandagiai, bet su šiokia tokia ironija:
       – Stebiuosi, kaip iš visų tų knygų tu neišmokai žiūrėti tiesai į akis. Norėdama išsaugoti tavo orumą, kurio pagrindas atrodo labai netvirtas, aš, žinoma, pasiruošusi tylėti. Vis dėlto galėtum man atleisti, jei kartais nusižiovauju. Tavo draugija kai kada būna nuobodoka. Ir prašau dar vieno dalyko. Kai vaikštinėjam lauke, nemėtyk pagalių ir nereikalauk, kad juos tau nešiočiau. Mano supratimu, tai paikas žaidimas, skurdžios vaizduotės pramanas.
       Buvau bekeliąs ranką įkrėsti savo piktaliežuviui šuniui, kad pasimokytų ir būtų paklusnesnis, tačiau ramus Bomanės žvilgsnis privertė mane atsisakysi to ketinimo. Taigi tik gūžtelėjau pečiais ir, vėl paėmęs knygą, bandžiau skaityti. Savaime aišku, aš supratau patyręs itin retą reiškinį: kalbantys šunys, kurie, be visa ko, net geba skaityti, pasitaiko ne kiekvienuose namuose. Nė akimirkos man nekilo abejonė, kad esu nevisprotis ar kad pradėjau matyti kokius regėjimus. Kodėl turėčiau išsigalvoti ,,balsus“, kalbančius su manim taip akiplėšiškai ir įžeidžiamai, kaip kalbėjo Bomanė? Kai po valandėlės pasijutau ramesnis, vėl atsigręžiau į šunį.
       – Šiaip ar taip, susitarkim, kad naudosies savo mokėjimu kalbėti, kai būsime vienu du. Norėčiau vis dėlto, kad rodytum man deramą pagarbą – mandagiai kalbėtum. Visgi aš tavo šeimininkas.
       – Ir aš taip manau. Visgi aš tavo šuo.
       Čia ir vėl vos neužvirė naujas ginčas, bet aš susitvardžiau. Užuot aiškinęsis, draugiškai tariau:
       – Iš tiesų, tavo mokėjimas kalbėti galėtų duoti naudos. Juk tu žinai, kad mano piniginiai reikalai ne per geriausiai klostosi. Tai būtų išeitis. Žmonės moka didelius pinigus už visokiausius naujus, ypatingus reginius. Kalbantis ir skaitantis šuo – be abejo, didelė retenybė. Galėtum deklamuoti klausytojams gražias eiles – šitaip pasitarnautume ir kilniems meno tikslams. Galėtum garsiai skaityti tekstus, pasiūlytus pačių žiūrovų. Svarbu akivaizdžiai parodyti, kad iš tikrųjų moki skaityti, o ne išmokai viską atmintinai. Gal nusamdysim tau ir dainavimo mokytoją. Apie tai išties verta pagalvoti: mes turime stengtis sudominti jaunus žmones, kuriems nūnai daro įspūdį tik populiarios estradinės dainos. Ypač madingos itališkos. Galėtum dar pagyvinti savo pasirodymą kokiu trumpesniu šokiu: būtum pirmas šuo pasaulyje, šokantis mambą.
       – Tikrai puiku, – pasakė Bomanė. – Tu kur nors išsinuomotum didėlę cirko palapinę. Ji, be abejo, kas vakarą prisikimštų pilnut pilnutėlė.
       – Žinoma! – šūktelėjau sužavėtas. – Tada mudu nepatirtume liūdnų dienų.
       Bomanė, nė nepastebėjusi mano džiaugsmo, ramiai dėstė toliau:
       – Aiškiai viską regiu dvasios akimis. Palapinė grūste prisigrūdusi, žmonės nekantraudami laukia. Tu išeini į priekį prožektorių šviesoje, vesdamasis mane už pasaitėlio. Audringi plojimai. Tu nusilenki publikai. O kas toliau?
       – Paskui tu, suprantamas dalykas, pradėsi savo pasirodymą.
       – Taip, – šnekėjo Bomanė, – jeigu panorėsiu. Tačiau nesu tikra, kad visada būsiu nusiteikusi tai daryti.
       – Ką, tu ketini atsisakyti? – tūžmingai sušukau. – Tu visų nedėkingiausias padaras, kokį esu matęs. Aš išgelbėjau tave iš pražūties, dalinausi su tavim paskutiniu kąsniu, tu net dažnai miegodavai mano lovos kojūgaly. Šitaip atsidėkoji už visus mano rūpesčius!
       – Aš nepasakiau nieko tvirtai, stačiai užsiminiau, kad galimas ir toks dalykas. Draugas niekada nepiešia ateities pernelyg rausvomis spalvomis, bet primena ir apie pavojus. O šuo yra geriausias žmogaus draugas, aš – tavo geriausias draugas. Be to, kad būtum tikresnis, gali išmokti pilvakalbystės meno. Aukštos klasės pilvakalbiai irgi didelė retenybė.
       Dabar aš iš tiesų įsižeidžiau.
       – Aš – pilvakalbys? Ar tik nemanai, kad vien dėl pinigų galėčiau tapti kažkokiu cirko juokdariu? Aš dar turiu savigarbos.
       – Tau nereikėtų daryti nieko kito, tik pavaduoti mane, – švelniai paaiškino Bomanė.
       Kurį laiką nieko jai nesakiau. Teko sukaupti visą savitvardą, nes ne taip lengva turėti reikalą su šunim, kuris, be visų kitų privalumų, dar ir mąsto. Susitaikyti kaip tik su tuo neabejotinu faktu buvo visų sunkiausia, nes gyvulių psichologų knygos apie šunų auginimą giliai įdiegė man įsitikinimą, esą šunys neturi abstrahavimo funkcijos. Pasirodo, jos klydo.
       Kai šitaip sėdėjau, Bomanės siauras snukis ūmai atsirado man ant kelio, rudos akys žvelgė į mane šuniškai atsidavusios. Tuo žvilgsniu ji privertė mane atleisti net už mėgstamiausių knygų sunaikinimą, o dabar Bomanė meilinosi man ne šiaip sau. Uždėjau ranką jai ant sprando ir švelniai pakasiau po kaklasaičiu. Mudu vėl buvom draugai ir lyg susitarę užmiršom ką tik vykusį pokalbį.
       – Turėtum labiau rūpintis savimi, – draugiškai prašneko Bomanė. – Tiesą sakant, man dažnai būna neramu dėl tavo dvasios ir kūno sveikatos. Esi jaunas žmogus, ir geriausi tavo gyvenimo metai eina perniek tarp knygų, kurių dažna – atleisk – yra abejotinos vertės.
       – Gal ir tavo tiesa. Tikrai per mažai bendrauju su žmonėm, dažnai būnu suirzęs.
       – Aš visai nesistebiu. Žmonėms irgi nedera žiūrėti pro pirštus į savo rujos metą.
       – Rujos metą? Kas tau pasakojo apie tokius dalykus! Mano nuomone, tu dar nepilnametė.
       – Gamta – gera mokytoja, – atsakė Bomanė, šypsodama akimis.
       Ilgai šnekučiavomės, ir mūsų pokalbis pasuko labai malonia linkme. Bomanės pažiūrose, tiesa, tarpais atsiliepdavo nežabota gyvulio prigimtis, kuri mane kiek žeidė, bet stengiausi būti pakantus. Pastebėjau, kad ir mano žmogiškosios savybės Bomanei ne visad buvo malonios. Filosofijos vis dėlto nelietėm, nes mudviejų traktuotės buvo stačiai priešingos. Vos Bomanei paminėjus žinomo filosofo¹ egzaltuotą posakį apie „žvaigždes ten, aukštai, ir žmones čia, žemai“, supratau, kad žmonių išmintis, net pati giliausia, netaikytina mąstančiam šuniui.
       Matyt, nėra reikalo pabrėžti, kad Bomanė galų gale buvo ne šiaip sau klusnus šuo. Perdėtas klusnumas veikiai tampa nuobodus, o Bomanė nebuvo nuobodi. Nūnai, kai mudu atsidūrėm kaip ir vienam lygy, ji ėmė dar laisviau elgtis nei pirma. Kartais laisvalaikiu graužė mano šlepetes arba, atsainiai išdribusį geriausiam krėsle, sklaidė mano knygas. Puslapius vartė lyžčiodama savo ilgu liežuviu, tik skundėsi, girdi, popierius ir juodi spaustuvės dažai apskritai esą bjauraus skonio. Tai erzino Bomanę mažne tiek pat, kaip ir rašytojų prastas stilius.
       Bomanės gyvenimo dvilypumas taipogi duodavo akstiną daugeliui žaidimų. Jos manymu, buvo baisiai smagu apsimetinėti paprastu šunim kitiems žmonėms matant. Lauke, aišku, leisdavau Bomanei laisvai bidzenti šalimais, ir šiaip jau jos elgsenai negalėjai ničnieko prikišti. Gyvenau mažame privačių namų rajone Helsinkio priemiestyje, ir vos per porą žingsnių nuo mano kiemo ėjo takelis, kuris vedė prie tykaus miško ežero ir pro jį link negyvenamo jūros kranto. Tai buvo mūsų įprastas pasivaikščiojimų kelias, ir jame nedažnai ką sutikdavom. Sykį vis dėlto susitikom – mums priešais žingsniavo, išėjusi vakare pasivaikščioti, gretimo namo ponia, kurios Bomanė nemėgo. Priežastis buvo aiški: kadaise, kai Bomanė tebebuvo mažas šunytis, moteris slapčia jai spyrė, ir apskritai nemėgo šunų, nors visada draugiškai šypsodavosi. Mandagiai pasveikinau kaimynę, tačiau Bomanė suurzgė ir išsišiepė, parodydama eilę dantų, kurie iš teisybės atrodė gan įspūdingai. Paskui Bomanė ėmė sėlinti prie moters, išrietusi gūbrį, tarsi ruošdamasi pulti. Iš kaimynės lūpų išsiveržė baimingas spygtelėjimas, ir ji nuo takelio puolė į mišką, Bomanė, piktai lodama – paskui ją. Vertėjo tai pamatyti. Civilizuota, siauru sijonu apsivilkusi poniutė, šokinėjanti po brūzgyną, – išties komiškas reginys. Kvatojausi, net miškas skambėjo. Po valandėlės grįžusi Bomanė šelmiškai pamerkė man akį ir tarė:
       – Aš nepaliečiau jos nė viena iltim, tačiau, atrodo, pernelyg įsisiaučiau.
       Kaimynė po to įvykio nebesisveikino su manim, o jos vyras, susitikęs mane, nuverdavo priešišku žvilgsniu.
       Bomanė teikdavosi pajuokauti ir su daugeliu kitų žmonių. Saulėtom dienom ji dažnai tysodavo kieme ir gąsdindavo inkasatores, mūsų mažo priemiesčio baisiausias papliauškas, ir vieną kitą kaimyną, kurie garsėjo kaip blaivininkai. Iš teisybės, prieš tuos žmones Bomanė nebuvo nusistačiusi, ji greičiau tik jautė pareigą palaikyti mane, atsižvelgdama į mano prigimtines antipatijas. Bomanė, man regis, įsigijo būrį aršių priešų, ir nebūčiau nustebęs, jeigu vieną kartą kas jai būtų pakišęs mirtinai užnuodytą skanėstą. Tokių spąstų Bomanė vengė. Ji niekad neimdavo kyšių iš piktanorių. Viešosios nuomonės Bomanė vis dėlto nebuvo nuteikusi prieš save, nes mokėjo taip sužavėti, kaip moka tik galutinai pagedusios būtybės. Ypač vaikai buvo Bomanės prisiekę bičiuliai, ir todėl jai nebuvo ko bijoti: juk vaikai yra visų privačių namų rajonų tikrieji šeimininkai.
       Tais laikais Bomanė susipažino ir su Perčiu, mokinuku, kuris gyveno kitapus miško. Pats niekada nebuvau susitikęs Perčio, žinau apie jį tik iš Bomanės pasakojimų. Berniuko istorija buvo tokia sukrečianti, kad, po teisybei, ją tegalima pasakoti tik taip, kaip sekamos senovinės pasakos, kurios dabar tūlam atrodo nuobodžios.
       Perčio motina pasimirė, ir tėvas vedė piktą pamotę, kuri prigimdė pilnus namus padykėlių netikrų seserų ir brolių. Netgi Perčio tėvas nemylėjo savo pirmagimio sūnaus. Vien to pakako, kad berniuko likimas taptų graudus.
       Bomanė pirmąkart sutiko Pertį paplūdimy. Buvo gražus sekmadienis, ir berniukas blizgančiomis akimis žiūrėjo į jachtas, kurios tarsi skriejo dangaus mėliu, nes skaisčioje saulės šviesoje nebuvo matyti aiškios ribos tarp vandens ir dangaus.
       – Jos skrieja, – pasakė berniukas pats sau.
       Bomanė atsitūpė greta, o berniukas kalbėjo toliau:
       – Kodėl žmonės neturi sparnų, kodėl žmonės neskraido?
       – Kodėl žmonės neužsiaugina sparnų?
       Tik tada Pertis pastebėjo Bomanę ir priekaištingai į ją pažvelgė:
       – Jie neauga.
       – Ar tu mėginai?
       – Keliskart taip vyliausi, kad jie užaugs.
       Šitaip prasidėjo labai gražus pašnekesys apie sparnus, ir tik geriausi poetai galėtų jį atkartoti. Aš tyliu. Kai Bomanė papasakojo man apie tą susitikimą, pirmą kartą išvydau jos akis romantiškai blizgant, nes paprastai ji savo protingoms akims neleisdavo sudrėkti. Šit ir dabar ji, rodos, suirzo dėl to savo graudulio, ir ant ko daugiau būtų galėjusi išlieti apmaudą, jei ne ant manęs.
       – Kodėl miesčionys ima auginti gyvūnus? – pasakė ji.– Gyvūnai turi vaizduotę, gyvūnai sapnuoja laukinius sapnus, o miesčionis siūlo jam pyragaičius ir šiltą būstą. Mainais miesčionis reikalauja, kad gyvulėlis gailiai inkštų šeimininkui išeinant ir džiūgautų jam pargrįžus, nes miesčionis nieko nedaro veltui.
       Mano manymu, Bomanės pasipiktinimas buvo savotiškai gražus, ir aš nesiryžau jai priminti, kad ji pati labai mėgsta pyragaičius ir kartais net jų reikalauja.
       Kita vertus, reikia pripažinti, kad Bomanės padėtis, kaipo mano šuns, buvo ne lengviausia. Dauguma mano draugų pažiūrėti protingi žmonės, bet ir jie savaip riboti. Nesmagiai pasijusti mane versdavo tie, kurie savo didžiausiu nuopelnu manė esant tai, kad jie gimė žmonėmis. Jų kalbos buvo apie žmogų ir tik apie žmogų: „Mes, žmonės... žmogus žmogui... vertas žmogaus... žmoniškas... bendražmogiškas... antžmogiškas.“ Tik retsykiais į tą „žmogišką“ žodžių srautą įsiterpdavo žodis „gyvuliškas“, ir tada kalbančiojo balsas, būdavo, virpteli iš pasibjaurėjimo. Kartais įsižeisdavau dėl Bomanės, bet, iš teisybės, tai neturėjo jokios reikšmės. Mano dvasiškai nepriklausomas šuo nebuvo reikalingas pagalbos iš šalies. Tai Bomanė įtikinamai įrodė man ir vienam mano svečiui, kuris tarėsi pasakęs genialią prielaidą, esą šunys nesuvokia žodžių prasmės, jie reaguoja tik į kalbančiojo balso intonaciją.
       – Kodėl tai turėtų būti mažiau svarbu? – pasidomėjau. – Daugelis žmonių suvokia tik žodžių prasmę, bet negirdi intonacijos. O intonacija irgi kalba.
       Manasis svečias negirdėjo nei mano žodžių, nei intonacijos, taip buvo persiėmęs savo atradimu.
       – Pamatysim, – tarė jis. – Įrodysiu jums, kad aš teisus. Jis pasilenkė ties Bomane ir švelniai pasakė:
       – Eik iš čia po velnių, eik po velnių.
       Mūsų pašnekesio metu Bomanė snūduriavo. Dabar ji vertinamai nužiūrėjo svečią, tačiau, pastebėjusi mano veide perspsėjimą , nutarė nesigriebti smurto. Ji rąžydamasi atsistojo, priėjo prie svečio ir pakėlė vieną užpakalinę koją, tarsi svečio koja būtų buvusi žibinto stulpas. Tai, savaime aišku, tik nekaltas judesys, nes Bomanė buvo kalė, tačiau mano svečias nesuprato pokšto, nors buvo protingas ir labai apsiskaitęs. Jis apsirengė ir išėjo, ir nuo tada nesu daugiau jo matęs.
       – Žmones sunku auklėti, – tarė Bomanė. – Jie nieko nenori mokytis iš savo patirties.
       Paskui draugiškai pažvelgė į mane ir pridūrė:
       – Iš peties padirbėjus galima vis dėlto pasiekti nuostabių rezultatų. Tarpais beveik užmirštu, kad, imkim, tu esi žmogus. Aš neneigiu galimybės, kad tu vieną gražią dieną imsi galvoti.
       Bomanė ne itin dažnai mane girdavo, tad pasijutau pamalonintas. Tarp kitko, galėjau džiaugtis visais Bomanės dėmesio ženklais, kuriuos ji malonėjo man rodyti, juoba kad tuo metu jos gyveniman ėmė plūsti daug naujo. Vis dažniau ir dažniau ji leisdavo dienas ir naktis kažkur klaidžiodama. Gąsčiojau dėl jos, bet, kita vertus, žinojau, kad Bomanė nepakęstų savo laisvės varžymo. Be to ji dažnai pasakodavo man stulbinančius dalykus. Ji šnekučiavosi su daugeliu žmonių, ir aš stebėjausi, kad laikraščiai vienas po kito nepradeda rašyti apie paslaptingą kalbantį šunį. Matyt, kalbantis šuo nėra tinkama tema viešam aptarinėjimui mūsų visuomenėje: tai vienas iš tų reiškinių, apie kuriuos visi žino, tačiau nesiryžta prabilti balsu. Be abejo, tat buvo stačiai laimė man ir Bomanei.
       Mėginęs pasikarti jaunuolis buvo vienas iš daugelio asmenų, su kuriais Bomanei teko susidurti jos vienišų klajonių metu. Ką jau ką, bet kartis anksčiau mūsų liaudis labai mėgo. Apie tai byloja daug liaudies dainų ir padavimų. Kad ir į kokią nuostabią Suomijos vietovę nuvyksi, tenykščiai gyventojai visad parodys kur pakelėje augantį gamtosaugos globojamą medį ir tars: „Ant šito medžio pasikorė Matis, Mačio sūnus, tokiais ir tokiais metais rudenį per pilnatį.“ Taip prasidedantį padavimą atpasakoja nuo pradžios ligi galo su mažiausiom smulkmenom ir užbaigia priminimu, kad nelaimingoji vėlė neturi ramybės ir nesiliauja vaidenusis gimtųjų namų tvarto pakraigėje. Tie savižudžiai paprastai būdavę jaunuoliai ir vyrai pačioje stiprumoje. Keliaudamas po užsienį, regėjau gyvenimo džiaugsmo kupinus jaunus žmones ir su širdgėla prisimindavau savo tėviškės jaunuolius, kuriuos tradicinė priedermė skatino bent pamėginti nusižudyti. Tiesa, kilpą nūnai pakeitė migdomieji, dujos ir kitos šiuolaikinės savižudybės priemonės, tačiau iš Bomanės pasakojimo sužinojau pirmykštę tradiciją ir toliau esant gyvą.
       Bomanė jau buvo palydėjusi Pertį namo ir dar lakstė po mišką, šuniško džiaugsmo apimta. Ūmai prie medžio išvydo jaunuolį, kuris kaip tik nėrėsi ant kaklo kilpą. Bomanei nespėjus nieko padaryti, jaunuolis nušoko, tačiau jo šuolis vis dėlto nesibaigė tuo, ko reikėjo tikėtis. Virvė, kurią jis užsinėrė, buvo per ilga, jaunuolis ant jos nepakibo, o plumptelėjo žemėn į samanas. Ten ir liko sėdėti gailiu veidu, o paskui prapliupo verkti. Bomanė, atsargiai prisiartinusi prie jo, prašneko:
       – Tu neturi laimės.
       – Taip, tai jau trečias kartas, – kūkčiodamas atsakė jaunuolis.
       – Oi oi, – pasakė Bomanė. – To malonumo per akis ir vienam kartui. Gal prieš šokdamas turėtum pamatuoti virvę.
       – Kaip ją matuoti?
       – Pabandyk, ar galėsi laisvai stovėti po virve, jai neįsitempus.
       Tik tada jaunuolis pastebėjo, kad jo pašnekovas – šuo. Jis skubiai nusiėmė nuo kaklo virvę ir pasitraukė toliau nuo Bomanės. Ašaros kaipmat išnyko. Niūriai ir nepatikliai žiūrėdamas, jaunuolis tarė:
       – Tu esi kalbantis šuo ir labai stengiesi padėti man nusižudyti. Taigi aš žinau, kas tu.
       – Aišku, žinai. Aš – kalbantis šuo.
       Jaunuolis apsimetė negirdįs ir, grieždamas dantimis, kaip dažnai daro prasti aktoriai, šnekėjo toliau:
       – Atėjai čia laukti, kol gausiu galą, tačiau, regis, atskubėjai per anksti.
       – Veikiau per vėlai. Tu juk pasakei, esą tai trečias kartas, o aš nuoširdžiai trokštu, kad tiek žmonėms, tiek šunims pasisektų iš pirmo karto visa, ką jie sumanė. Šūnys visgi ne taip dažnai kariasi.
       – Aš galiu persižegnoti, ir tuomet turėsi išnykti.
       – Galiu išnykti ir be to, tačiau galiu ir pasilikti. O kas, jei tau prireiks mano pagalbos, kad ir virvei pamatuoti?
       – Ne, nenueik, – paprašė jaunuolis. – Dar niekados nebuvau sutikęs paties kipšo. Noriu su tavim pasikalbėti.
       – Dėkoju, – atsakė Bomanė.– Visada mėgau maloninius vardus, bet turiu jų ne per daugiausia. „Kipšas“ visai neblogai skamba.
       – Tokios tokelės. Tu mėgini juokauti. Visi juokai – tik kipšo išmonė, šitą gerai žinau. Bet, šiaip ar taip, tu geidauji, kad mirčiau.
       – Ne, negeidauju. Veikiau atvirkščiai. Ant medžių kabą lavonai, mano manymu, nelabai malonus reginys.
       – Tokiu atveju tu pirma būtybė, kuri man nelinki blogo.
       Jaunuolis atrodė kone sugraudintas, bet Bomanė jį pertraukė:
       – Aš tau nelinkiu nei gero, nei blogo. Aš juk tavęs nepažįstu. Prieš valandėlę net nenutuokiau, kad tu esi. Tik susipažinusi su tavim, gebėsiu pasakyti, ko tau linkiu. Mudu galime ir susipažinti. Tu papasakotum kad ir apie tai, kodėl nori nusižudyti.
       Jaunuolis mielai pasipasakojo. Jam tik trūko klausytojo. Jis labai nusidėjęs, padaręs nusikaltimą. Jis apsivogęs. Vakar vakare buvęs pas savo seną dėdę, andainykštį kapitoną, burlaiviu išnaršiusį visas pasaulio jūras. Dėdulė šykštus kaip pats velnias (jaunuolis droviai paskersavo į Bomanę), tačiau vaikinas žinojęs paveldėsiąs visą senuko palikimą. Jo esama nemažo, jaunuoliui pakaktų be rūpesčių pragyventi ligi amžiaus galo. Vakar vakare juodu sėdėję šnekučiuodamiesi, kaip ir ne sykį anksčiau. Ūmai jaunuolis pajutęs, kad nuo knygų lentynos per dėdės petį į jį žvelgia auksinis Buda. Toji sprindžio aukštumo statulėlė tikriausiai stovėjo ten daugelį metų, bet pirma nebuvo kritusi jaunuoliui į akį. O nūn pasivaideno, kad Buda šypso savo slėpiningu šypsniu tiktai jam, ir statulėlės metalas įkaitęs ėmė spindėti, nušviesdamas viską aplink. Vaikinui vis labiau ėmė rodytis, neva toje mažoje statulėlėje slypinti paslaptinga jėga ir kad jos savininkas turįs būti vienodai išmintingas ir laimingas. Štai kad ir dėdė, ar jis nežiūrėjo į senatvę ir artėjančią mirtį stebinamai ramiai? Statulėlė tai paaiškino. O kadangi ji, be abejo, buvo iš gryno aukso, turėjo baisiai brangiai kainuoti. Visos tos mintys plūstelėjusios jaunuoliui į gaivą, tad nenuostabu, jog jis panūdęs statulėlės. Turėti ją atrodę gyvybiškai svarbus dalykas. Taigi vos dėdulei nusisukus į šalį, jis įsibrukęs Budą kišenėn, metęs seniokui ,,sudie“ ir išskubėjęs su savo lobiu laukan, į naktį. Pasiekęs namus, nuėjęs į savo kambarį, išsiėmęs statulėlę iš kišenės ir taip išsėdėjęs visą baltąją vasaros naktį ant lovos krašto, įbedęs akis į Budą. Budos šypsena galutinai jį apžavėjusi, naktis praėjusi lyg keistam kvaituly. Tik rytą jaunuolis ėmęs suvokti, kokį didelį nusikaltimą padarė; savo darbe, kažkokioj kontoroj, visą dieną sėdėjęs kaip ant žarijų. Jis įsikalęs, kad jo poelgio negali išpirkti niekas, vien tai. Mirtis.
       Pasakodamas jaunuolis išsitraukė iš kišenės tą lemtingą statulėlę ir žvelgė į ją lyg pakerėtas. Matyt, jis visiškai pamiršo šalia esantį šunį, nes krūptelėjo, Bomanei ištarus:
       – Ar galėčiau ją apžiūrėti iš arčiau?
       Vaikinas prikišo statulėlę prie pat Bomanės, toji atidžiai apžiūrėjo Budą ir paprašė parodyti jį iš apačios.
       – Tavo tiesa, – pasakė Bomanė. – Tam tikru atžvilgiu tai labai graži statulėlė. Suprantu, kad ji sužavėjo tave. Šito šypsnio prasmės negalima įspėti, mano manymu, jame nėra nieko ypatinga, tačiau lygiai taip pat galėčiau įsivaizduoti, kad jame glūdi paslaptis, kurios negaliu perprasti.
       – Tai paslaptis, – karštai atsiliepė jaunuolis. – Tame šypsnyje glūdi ne tik gyvenimo, bet ir visos būties mįslės įminimas.
       – Tikiu tavim, – sutiko Bomanė. – Jeigu yra kokia paslaptis, jos raktas gali slypėti šioje šypsenoje lygiai kaip ir kur kitur. Tavo paslapties raktas, šiaip ar taip, slypi čionai.
       Jaunuolis su įkarščiu priglaudė statulėlę prie krūtinės ir šūktelėjo pusiau guosdamasis, pusiau džiaugdamasis:
       – Įsivaizduok, koks nelaimingas dabar yra mano dėdė. Jisai neteko gyvenimo prasmės, būties rakto. Manau, kad jis, nepakėlęs to smūgio, netrukus numirs.
       – Netikiu. Kertu lažybų, kad toji statulėlė tokia reikšminga tau vienam. Tavo dėdė vargu ar pastebėjo ją pradingus.
       – Negalimas dalykas. Jeigu dėdė ir nežinotų, kad statulėlėj glūdi paslaptis, jis vien dėl savo šykštumo būtų puolęs neviltin. Jis galvos apie pinigus, kuriuos būtų gavęs parduodamas statulėlę, o dabar vaizduosis, kad tie pinigai mano kišenėj.
       – Turiu tai omeny, – atsakė Bomanė. – Bet manding tu vis dėlto blogai apskaičiavai statulėlės piniginę vertę. Statulėlė visiškai ne auksinė, o žalvarinė. Tikrumo dėlei pamėgink krimstelti ją dantimis: tai senas geras būdas patikrinti auksą. Be to, statulėlės apačioj išlietas užrašas ,,Made in England“. Regis, ir pats žinai, ką tai reiškia. Prekiautojams tavo lobis yra šlamštas, bet manau, kad tau tai neturi reikšmės. Tau jis yra visų svarbiausias būties raktas.
       Jaunuolis iš pradžių nesuvokė Bomanės žodžių prasmės, bet paskui atrodė lyg karštines ištiktas. Drebančiom rankom apvertė statulėlę, krimstelėjo ją ir galop paleido iš rankų, statulėlė nukrito jam prie kojų.
       – Mane apgavo, apgavo! – sušuko jis pašokdamas.– Mane baisiausiai įžeidė.
       – Nesuprantu, ką turi galvoj. Ar tik nepriekaištauji pats sau?
       – Prakeiktas šunpalaiki, dink iš akių! – riktelėjo jaunuolis. – Esi pats kipšas, ir visa tai – tavo išmonės!
       Jaunuolis, pykčio pagautas, mėgino įspirti Bomanei, bet, žinoma, nepataikė, nes Bomanė prireikus būdavo labai mikli.
       – O aš maniau daranti tau paslaugą, – nekaltai pasakė Bomanė. – Tavo dėdė, be abejo, mielai padovanotų tau tą statulėlę arba parduotų už nedidelę sumą. Tik pagalvok – jeigu turėtum tą slėpiningąjį Budą, būtum išmintingas ir laimingas. Galėtum sau ramiai laukti artėjančios mirties, nes ir prie tavęs ji artėja sulig kiekviena akimirka, nors esi dar jaunas.
       Paskutiniuosius žodžius Bomanė pasakė pačiai sau, nes vaikinas kaip padūkęs leidosi bėgti į mišką ir greičiausiai nebūtų girdėjęs Bomanės, nes dar ir dantimis griežė. Žalvarinis Buda liko gulėti ant žemės. Bomanė mielai būtų pasiėmusi jį ir pasaugojusi, tačiau bodėjosi nešti dantyse metalinį daiktą. Nieko negalėjo padaryti ir su virve, nukarusia nuo medžio.
       – Tikiuosi, kad ja daugiau nesusivilios joks kitas žmogus, praradęs viltį, – teisuoliškai užbaigė savo pasakojimą Bomanė.
       Vis dėlto daugiausia laiko Bomanė praleisdavo Perčio draugėje. Vasarą berniukas neturėjo kas veikti, ir namiškiai būdavo tik patenkinti, kai jis dingdavo iš akių. Gerai nežinau, ką juodu veikė, bet manau, kad mažas berniukas ir šuo matė miške kur kas daugiau nei suaugusieji. Pertis ir Bomanė – abu buvo tokie artimi žemei, kad nuo jų žvilgsnio neprasprūsdavo joks įvykis tarp medžių, samanų ir krūmų. Ir abiejų vaizduotė buvo nukreipta viena linkme. Žinojau, kad sapnuodama Bomanė regėdavo save lakstančią po didžiules girias, žalių lankų platybes ir aukštus kalnų šlaitus. Tada jos letenos neramiai timpčiodavo ir šnervės uosdavo aitrius, sapno atplukdytus kvapus.
       Paskui prasidėjo ruduo, ir Pertis turėjo eiti į mokyklą. Dabar Bomanė dažniausiai ištisas dienas praleisdavo su manim, bet pažiūrėti nepaprastai nuobodžiavo, nors aš dažnai mesdavau darbą, norėdamas palaikyti jai draugiją. Dariau ką galėdamas; kadangi pašnekesys nesimezgė, balsu skaičiau Bomanei apsakymus ir eilėraščius. Tačiau ji nė trupučio nebuvo dėkinga man už norą pasitarnauti ir tik žėrė pašaipias pastabas apie perskaitytus kūrinius, kol pagaliau pats ėmiau bodėtis daugeliu prozininkų ir poetų, kuriuos pirma labai mėgau.
       – Man iki gyvo kaulo įsiėdė tie tavo apsakymai, – unkščiojo Bomanė. – Nuotykių apsakymai yra stačiai juokingi, nes kas vien iš apsakymo gali patirti nuotykį? Visų tragiškų istorijų vėlgi vienodai pakili pabaiga, kurią pakiša lyg gabalėlį cukraus po talžymo. Ir nešvankūs apsakymai mėgina sukelti kutulį tiems, kurių vienokia moralė miegamajame, o kitokia svetainėje. O dabar eilėraščiai. Senųjų eilių rimas džerškia it surūdiję dantračiai, o šiuolaikiniai eiliakaliai tokie pat veidmainiai kaip ir visų laikų poetai. Visi jie dūsauja dėl vieno ir to paties: dėl vakaro žarų ir rytmečio rasos, dėl prarastos nekaltybės, nors gyva būtybė niekad nėra nekalta, dėl senų išminčių, nors seni išminčiai tėra vien išvargę žmonės.
       Ilgainiui ėmiau suprasti negalįs pralinksminti Bomanės. Leidau jai gyventi savo nuožiūra ir dėjausi nepastebįs, kai ji stryktelėdavo per atvirą langą tuo metu, kai mokiniai grįždavo iš mokyklos. Kartais Bomanė rodydavo man palankumą, pasakodama apie rūpesčius, susijusius su Perčiu. Pašalinių akimis, Pertis nebuvo išvaizdus, veikiau nusmurgęs, žmonės negalėjo suvokti, kad įdėmus berniuko žvilgsnis byloja apie vaizduotės ir minčių polėkį. Todėl Pertis kentė ne tik namuose: bendramoksliai šaipėsi iš jo, o mokytojai laikė jį kvailu ir blogai išauklėtu.
       – Jie pučiasi esą gerai išauklėti, – urzgė Bomanė, – ir turi galvoje tai, kad visi buvo išmokyti vienodai elgtis, kalbėti ir galvoti.
       Paskui vieną dieną Bomanė pranešė man, kad juodu su Perčiu nutarę pabėgti iš namų. Tiesą sakant, ji sulaužė duotą žodį, atskleisdama man jųdviejų ketinimą. Tai buvo paslaptis. Bomanė šypsojo akimis ir po ilgo laiko tarpo vėl atrodė gerai nusiteikusi. Supratau, kad tai turėjo likti paslaptyje dėl Perčio. Galėjau manyti tą išdavystę esant palankumo ženklu man, galėjau kaip mokėdamas tuo guostis.
       Pirmą akimirką vis dėlto negalvojau apie save, buvau išsigandęs dėl tų dviejų sąmokslininkų. Mėginau įtikinti, kad jų ketinimas beprotiškas ir pavojingas. Bomanė turėjo prisiimti atsakomybę ir už berniuką, kuris dar nesuprato savo poelgio pasekmių.
       – O kas tai supranta? – nerūpestingai atkirto Bomanė. – Ar tu pats supratai, ką darai, kai paėmei auginti mane?
       Galų gale viskas baigėsi taip, kaip ir visad, kai mano su Bomane nuomonės nesutikdavo, – Bomanė pasiekė savo.
       – Tai mano dovana jam, – teikėsi paaiškinti Bomanė. – Pertis reikalingas nuotykio, kurį įsimintų visam gyvenimui. Tai kas, kad jis baigsis nesėkmingai, užtat kai Pertis užaugęs ims liūdėti, prisimins, kad andai buvo išsikovojęs laisvę, kuri jam buvo uždrausta. Tai suteikia drąsos.
       Bandžiau priversti Bomanę suabejoti tais tauriais akstinais. Įrodinėjau, esą ji pati trokštanti nuotykių, esą kaip tik ji nuolat maištavusi prieš ramų miesčionišką gyvenimą. Tačiau mano argumentai liko tuščiais žodžiais. Jau kroviau Perčiui kelionmaišį, kurį pats nuėjęs nupirkau. Dėjau į jį šiltus drabužius ir maisto atsargas ir berniukui, ir šuniui. Sutemus išnešiau krepšį ant laiptų, palikau lauko duris atviras ir atsisveikindamas pamojavau Bomanei.
       – Prisimink retkarčiais ir mane, – pasakiau, nesiryždamas pažvelgti į ją.
       Užsidariau savo kabinete. Kai po kelių valandų išėjau iš jo, Bomanės nebuvo, ir kelionmaišis nebegulėjo ant laiptų.
       Regis, nėra reikalo pasakoti, kad po to mano dienos slinko labai nykiai. Mėginau skaityti, uoliau nei paprastai ieškojau bičiulių draugijos, bet niekas manęs netraukė. Draugai, kurį laiką veltui bandę įkvėpti man savo sąmojingumo, ėmė šnairuoti į mane, nutarę, kad galutinai sustabarėjau. Buvau apsėstas liūdesio. Tik po kelių dienų perskaičiau kažkur laikraščio vidury trumpą žinutę, kurioje buvo pranešama, kad dingo berniukas, vardu Pertis. Tai man nieko nesakė, ir tik jau gerokai vėliau sužinojau pabėgimo smulkmenas.
       Iš pradžių jie buvo nukakę miestan. Nors mūsų priemiestį nuo centro skyrė vos dešimt kilometrų, Helsinkis Perčiui buvo nepažįstamas. Jo gatvės, restoranai, kino teatrai audrino berniuko vaizduotę. Bomanė kelissyk su manim lankėsi mieste ir nelabai žavėjosi tom kelionėm. Ji skundėsi, kad žmonės mina jai ant letenų, ir šiaip jau pabrėždavo savo pranašumą prieš žmones, susimetusius didelėn kirbinėn.
       Kelionė į miestą buvo nuotykis. Jau keliaudami pabėgėliai turėjo saugotis ir neprašnekinti kits kito aplinkiniams girdint; tasai slapstymasis jiems iš pradžių atrodė šaunus žaidimas. Atvykę į miestą, jie stoviniavo priešais vitrinas ir kino teatrus, spigino akis į reklamas ir kitų kraštų vaizdus. Žvilgsniais ir veido išraiška juodu tikino vienas kitą, kad visa tai nepaprastai įdomu, juokinga ir šaunu. Bomanė tarpais įsismaginusi timpčiojo dirželį, puldama prie žibintų stulpų, kuriuos uostinėjo ypač uoliai.
       Tačiau pasiekę centrą, nuotykių ieškotojai pateko aklavietėn. Dabar jau tikslas buvo pasiektas, jie nebegalėjo tęsti kelionės. Pertis pirma buvo aiškinęs Bomanei, kaip nuotykiai patys jiems pasipins: jie susitiksią keistus žmones, įvykių eiga bemat juos įsitrauksianti į savo verpetą. Nūn tačiau dauguma žmonių skubėjo pro šalį, o ramstantieji žibintų stulpus ir kiti, slampinėjantys gatve, pažiūrėti buvo tokie pikti, kad prie jų nedrįso prisiartinti. Geležinkelio stotyje Pertis ir Bomanė pabandė žaisti. Jie prisijungdavo tai prie išvažiuojančių, tai prie atvykstančių ir stengėsi apsimesti skubantys ir dalykiški. Bet veikiai pavargę atsisėdo ant suolo laukiamajame. Dabar juodviem pakako laiko įsidėmėti, kad laukiantys žmonės buvo pilki ir išvargę. Kelionės, jų supratimu, visai nebuvo šaunios ar smagios, jie kur kas mieliau būtų užmigę savo lovose, dėl nieko nesukdami galvos. Berniukas ir šuo pabėgo nuo to niaurumo į parką, kur sušalę pasistiprino.
       Parkas buvo tuščias, ten juodu būtų galėję ramiai pasišnekučiuoti niekieno netrukdomi, tačiau vienas su kitu neturėjo apie ką kalbėti. To jiems dar niekad nebuvo nutikę. Bomanė nustėrusi stebėjo smulkų, pamėlynavusį nuo šalčio berniuko veidą ir pirmąkart gyvenime pasijuto esanti kalta dėl to, kad blogai pasielgė. Kaip tik kovai su žmogišku kaltės jausmu Bomanė grūdino ir taurino savo sąmonę, – kaltės jausmą ji laikė nereikalingu ir pigiu jausmingumu. Vis dėlto Bomanė dabar suvokė savo atsakomybę už tai, kad nesugriovė Perčio lūkesčių, nenuleido pilko tikrovės šydo priešais berniuko ateitį.
       Vis tylėdami nuotykių ieškotojai sugrįžo gatvėn, dyki šlaistėsi palei dešrelių kioskus ir tapo dvejų gatvės peštynių stebėtojais. Paskui ėmė ieškoti vietos nakvynei ir netrukus surado neužrakintą laiptinę. Jie užkopė viršutinio pusaukščio laiptų aikštelėn ir susiglaudę atsigulė miego. Buvo tamsu, nors akin durk, ir tamsos priedangoj Pertis išdrįso pasakyti Bomanei:
       – Aš neprivalėjau išsivilioti tavęs drauge. Tu turėjai gerą šeimininką ir patikimus namus.
       – Patikimi namai – kalėjimas kiekvienam, kuris trokšta su savo draugu atrasti naują pasaulį.
       Bomanės balsas buvo švelnus, bet kartu jame skambėjo atkaklumas. Tai neleido berniukui daugiau kalbėti, ir Bomanė pajuto šiltas ašaras, krintančias jai ant snukio. Nusiraminęs berniukas prabilo:
       – Naujo pasaulio nėra. Mes išvydom tai šiandien vakare.
       – Jeigu nėra, mes jį sukursim, – atsakė Bomanė, jos balse ir šįkart nebuvo dvejonės.
       Taip jie keliais sakiniais išsakė visa, kas svarbiausia. Jie užsnūdo ir pakirdo tik rytą nuo skaisčios šviesos ir kažkieno mėginimo piktais šūksniais juos prikelti. Ten būta kiemsargio:
       – Kelk, vaikėze, ir greičiau nešk kudašių. Ir pasiimk tą šunį, jei nenori pakliūti policijon.
       Pertis ir Bomanė išsigandę kaipmat pašoko. Berniukas čiupo savo kelionmaišį, ir abu nuotykių ieškotojai nė kojų nejausdami nusirito nuo laiptų. Kiemsargio piktas juokas aidėjo jiems įkandin, netgi lydėjo gatvėj, kai jie skuodė kiek įkabindami, nejučiomis pasukę nuo centro, jūros pusėn, link juosiančių pakrantę parko plotų. Parke jie sustojo ir netekę amo dairėsi aplink. Čia juodu buvo laukiami svečiai. Medžiai, švęsdami jų pasirodymą, stovėjo pasidabinę ryškiausiom spalvom: raudoni, geltoni, oranžiniai lapai nuklojo net takelius, minkštu kilimu guldami jiems po kojom. Gaivus jūros vėjas draikė Perčiui plaukus ir glostė Bomanės žvilgantį kailiuką.
       Ūmai berniuką ir šunį vėl apėmė džiaugsmas, kuris buvo užgesęs praėjusią dieną, jie galėjo mėgautis laisvės kvaituliu. Jie dūko, juokėsi, o retsykiais iškilmingai patylėdavo. Jie erzino kirus, mėgdžiodami jų klyksmą, mėgino prisijaukinti ir taip jaukias voveres, kurios, išsigandusios Bomanės, pasislėpė aukštuose medžiuose. Paskui abu juokėsi iš mažų, suįžūlėjusių žvirblių. Uoste oriai krenkšėjo pilki, astmos dusinami laivai, lieknos jachtos, nuogai išrengtos, sūpavosi apie jachtklubus, o jūroje kūpsojo pasipūtusios salos su savo tvirtovėmis.
       – Jis buvo piktas, – staiga prabilo Pertis, tarp viso to galvodamas apie kiemsargį.
       – Užmirškim jį, – pasakė Bomanė, – Tai bus mūsų kerštas. Užmirškim piktą kiemsargį ir visą senąjį pasaulį.
       – Užmirškim, – pritarė Pertis.
       Jie nurūko toliau parku, per uostą ir tiltus. Jie tolo nuo miesto, čia judėti buvo lengviau. Jūra žaidė su jais, slėpdamasi akimirkai už kalvų ir iškyšulių, paskui vėl atsirasdama visai čia pat, ilgai juos lydėjo, bangomis tolydžio ritmingai tardama jų žingsniams, vedė juos tiltais per užutekius. Kiek tolėliau jūroj ėmė ryškėti mažytės, pažiūrėti draugingos salelės, irgi pasipuošusios ryškiomis rudens spalvomis.
       – Norėčiau nusigaut tenai, į tas salas, – tarė Pertis.
       – Visą laiką laukiau, kada panūsi tenai nukakt.
       Jie mirktelėjo vienas kitam ir, išsukę iš kelio, nuėjo paplūdimiu. Veikiai rado nedidelę įlanką, kur buvo daug valčių, bet tik vienoje rado neprirakintus irklus. Jie įlipo į ją.
       – Tiesą sakant, turėčiau tave perspėti, – prašneko Bomanė. – Tai nusikaltimas, mes darom jį tavo atsakomybe. Aš esu šuo, ko gi iš manęs norėti.
       – Esu tikras, kad savininkas, palikęs valty neprirakintus irklus, nėra blogas. Jis supranta, kad valties gali prireikti ir kam kitam.
       Taip prasidėjo jųdviejų klajonės tarp salų. Jie neišlipo pirmoje saloje, nenorėjo būti įsibrovėliai, bet laukė kvietimo, ypatingo ženklo. Netrukus viena sala draugingai atvėrė jiems įlanką, kurion vėjas ginė jų valtelę. Jie ištempė valtį į krantą, eglyno užuovėjon, ir patraukė salos takeliais. Kieta, sparia žeme buvo lengva žingsniuoti, miškas dunksojo kone apmiręs. Gerklingiausi vasaros giesmininkai jau buvo išskridę, vienišų pilkų ulbuonėlių čiulbesys atliepė tylumoj tuštumą ir ramybę.
       Saloje stovėjo daug vasarnamių, tačiau nė viename nebebuvo gyventojų. Šeimininkai sugrįžo į miestą, o namai draugiškai sutiko mažuosius keliauninkus. Kiekvienam vasarnamy buvo tinkama šuniui pralįsti anga, lengvai atsisklendžiąs skląstis, laiptai ir be garso atsiveriančios durys. Taip namai sveikino juos, kviesdami į glėbi, tiesė jiems po kojų minkštus kilimus, siūlė krėslus ir sofas, vonios kambarius ir balkonus. Pertis su Bomane džiaugdamiesi priėmė namų svetingumą ir atsidėkodami kaip dovaną įtikėdavo jiems savo likimą. Jų vaizduotė apdalindavo namus kilniadvasiais šeimininkais ir linksmais šunimis; pavienius namų gyventojus jie sujungė tvirtais ryšiais, kurie ir vienijo, ir skyrė. Jie sudarė ir pačios salos žemėlapį, ištyrinėjo jos kalveles, eglynus ir užutekius ir kiekvienai vietai davė daugiaprasmį vardą. Visą tą laiką jie uodė šnervėmis žvalinantį druskos kvapą, ir jūros vėjas glamonėjo juos savo vėsiomis rankomis.
       Šitaip berniukas ir šuo sukūrė sau naują pasaulį, bet vis dėlto jie žinojo, kad jų tyko pavojus. Retkarčiais jų nuogąstaujantis žvilgsnis nuslysdavo jūros paviršium tarp salos ir žemyno, ir kartą pavakary jie iš tikrųjų išvydo motorinę valtį, plaukiančią salos linkui. Abu skubiai pasislėpė pakrantės eglyne, netoli paslėptos valties, ir po valandėlės nugirdo svetimus žingsnius, ataidinčius salos žeme. Paskui buvo girdėti pikti šūkčiojimai ir keiksnojimas, pro juos nubėgo žmonės. Sušalę ir kiek alkani Pertis su Bomane tvirtai prigludo vienas prie kito, laukdami, kol užeis tamsa. Jos priedangoj nustūmė savo valtį į vandenį ir aklai leidosi naujų salų pusėn.
       Porą savaičių Pertis ir Bomane gyveno tokį pavojingą gyvenimą; tarpais jie būdavo laukiami svečiai, kuriems atsiverdavo namai su podėliais ir rūsiais, siūlančiais visokiausių skanumynų, tarpais būdavo tremtiniai, kurie turėjo dieną naktį slapstytis miške ar meldynuose. Jie išmoko matyti dvejopą salų tikrovę: tą, kurią patys buvo sukūrę, ir kitą, svetimą ir žiaurią tikrovę, su kuria negeidė susidurti. Jie kalbėjo vien apie savo pačių tikrovę, apie šventes ir lemtingas dramas, kurias jie rengė vasarnamių erdviuose kambariuose ir šventiškai pasidabinusios salos pakrantėse.
       Ilgainiui juodu vis dėlto nebepajėgė nepaisyti šalčio, alkio ir pavojų, kurie užplūsdavo juos iš senojo pasaulio, ir vieną naktį Pertis daugiau neįstengė irtis naujos salos prieplaukon, o išsitiesęs valties dugne, šalia Bomanės, užmigo. Jūra iš pradžių siūbavo juodu palengvėle, paskui bangos ėmė didėti, tad jie sapnavo skrieją laivu su didelėmis burėmis link tolimų krantų. Pabudę rytą jie išvydo aplinkui vien mėlį, šaltą mėlį, ir jūroje, ir danguje. Bangų mūša aprimusi virto šiurpstančiais raibuliais, kurie iš lėto sūpavo horizontą keliauninkų akyse. Viršum jų danguje buvo matyti vienas kitas debesėlis, kuriuos aukštybėse klajojantis vėjas iššukavo plonytėlaitėm sruogom. Berniukas ir šuo abudu buvo nusigalavę. Nuo tada, kai jie paskutinį kartą
       pasistiprino, praėjo nemažas laiko tarpas, ir jų alkis peraugo į silpnumą.
       – Ar toji jūra turi kitą krantą? – sukuždėjo Pertis Bomanei į ausį. – Ar manai, kad jį pasieksim?
       – Krantas būtinai mus atras, jei įstengsime laukti, – taip pat tyliai atsakė Bomanė.
       Tada jie vėl užsnūdo. Sargybinis laivas pastebėjo toli jūroj siūbuojančią valtį, pažiūrėti tuščią. Tik priplaukę visiškai arti, vyrai pamatė valties dugne miegančius, stipriai susiglaudusius berniuką ir juodą maišytos veislės šunį.
       Bomanė klajojo apie tris savaites. Vieną gražią dieną kažkas pasibeldė į mano duris. Ten stovėjo uniformuotas policininkas, kuris laikė už dirželio Bomanę. Jis pareiškė, esą pagal mokesčių numeriuką ant kaklasaičio policija nustačiusi, kad šuo yra mano nuosavybė. Kažkoks nedoras vaikiščias buvęs pagrobęs šunį ir pasiėmęs jį drauge valkatauti. Padėkojau policininkui, ir jis, atidavęs pagarbą, dingo. Tik tada ryžausi iš arčiau apžiūrėti Bomanę. Nosies galiukas buvo sausas, apskritai ji atrodė liguista ir karščiuojanti. Švelniai ją paglosčiau, vengdamas pernelyg akivaizdžiai reikšti susitikimo džiaugsmą. Paguldžiau Bomanę savo lovon, ji bemat užmigo ir miegojo ilgai, nesąmoningai krutindama letenas. Tariausi, kad sapnuodama ji nesiliovė klajojusi drauge su Perčiu. Veterinaras paskyrė peniciliną, kurio dėka Bomanė po karštinės atkuto per porą dienų. Kai pargrįžusi iš savo klajonių pirmąkart atsakančiai pasistiprino, pasakė turinti išeiti. Aš jai nedariau kliūčių.
       Tąkart Bomanė ilgai neužsibuvo, parėjo įsikandusi mažą raštelį nuo Perčio, kurį rado sutartoje slaptavietėje. Gavau perskaityti laišką, pakeverzotą negrabia vaiko ranka; „Mane išveža į pataisos namus. Pertis.“ Dar ten buvo pataisos namų pavadinimas ir apgraibom nubraižytas žemėlapis, iš kurio paaiškėjo, kur yra tie namai.
       Kai perskaičiau laiškelį, mudu su Bomanė be žodžių susižvalgėme.
       – Į ten ilgas kelio galas, – pasakė Bomanė.
       – Per ilgas, – pridūriau, numanydamas, ką ji galvoja.
       Po to mes kurį laiką neužsimindavom apie Pertį. Bomanė iš paskutiniųjų stengėsi įsijausti į mano šuns vaidmenį, bet, klausydamasis jos išmintingų kalbų, dažnai žvelgdavau pro langą ir norėdavau verkti. Vaidinome liūdną dramą, kur kiekviena replika turėjo nuslėpti kamuojantį mus skausmą. Bomanės akyse daugiau neįsižiebdavo šelmiškos piktdžiugos ugnelės, ji daugiau nesišaipė kaip maištaujantis valiūkas. Kartais ji prašydavo manęs balsu paskaityti eilėraščių apie jūrą, vėją ir draugystę. Klausydamasi jų, galėjo visą vakarą tylėti.
       – Man rodosi, kad tavo skonis prastėja, – pasakiau juokais. – Pirma tu nemėgai jausmingos kūrybos.
       Bomanė neatsiliepė.
       Kai išeidavom pasivaikščioti, Bomanė paklusniai pėdino greta, nebelakstė linksma po medžiais, neuostinėjo samanų ir kupstų. Sykį stabtelėjome paplūdimy pasižiūrėti į triukšmingus kirų žaidimus.
       – Kirai labai greitai sklando, – prabilo Bomanė.
       – Ir jie gražūs, – pridūriau.
       Tikėjausi, kad Bomanė pamažėle pradės domėtis aplinka, bet nenudžiugau, kai ji pasiteiravo:
       – Ar sunku užsiauginti sparnus?
       – Neįmanoma.
       Bomanė vyptelėjo ir pašnairavo į mane.
       Dar tą patį vakarą turėjau progos prisiminti, kad Bomanė – bręstanti kalytė. Jau išeidamas iš namų pastebėjau slankiojančius palei mūsų kiemą du valkatas šunis. Vis dėlto nespėjau geriau jų įsidėmėti, nes Bomanė kaip tik kažką pasakė ir nukreipė mano dėmesį kitur. Grįždamas atgal supratau ją tyčia taip padarius. Buvo tamsu, ir mūsų kieme žibėjo kelios poros nejudančių akių. Supratęs, kad jos stebi mus, paspartinau žingsnį. Bomanė nenorom, bet visgi nusekė paskui mane.
       Įėjęs vidun mažne priešiškai kreipiausi į Bomanę:
       – Kas ten per vieni?
       – Ten šunes.
       – Nežinojau, kad tavo tokie reikalai.
       Bomanė neatsakė, nors buvo liežuvinga, ir, atrodo, net mažumėlę susigėdo. Kiek patylėjęs santūriai paklausiau:
       – Ar norėtum išeiti iš namų?
       – Kad gal ne, – atsakė Bomanė.
       Ji grūmėsi su savim, vėl paprašė mane paskaityti eilėraščių ir stengėsi stropiai klausytis, bet ūmai nugirdo iš lauko sklindantį garsą, ėmė neramiai blaškytis po kambarius ir pagaliau nubėgusi į prieškambarį pradėjo uostinėti lauko duris. Retkarčiais jai iš gerklės išsprūsdavo kimus, gailus inkštimas, į jį atsakydavo iš lauko. Bomanė dirstelėjo į mane ir nuslinko į kabineto kampą.
       Bomanės dvejonės truko dvi dienas ir dvi naktis, ir visą tą laiką šunys ėjo sargybą už mano durų. Naktį buvo girdėti krebždant juos ant laiptų, dieną jie prisiglausdavo miške, bet nesitraukė iš akiračio.
       Trečią vakarą, kai grįžom iš pasivaikščiojimo, Bomanė pasakė:
       – Tu ir tavo knygos mokėte, kad visada tenka rinktis iš dviejų ar daugiau galimybių.
       – Tiesa, – atsakiau .– Gyvenimas – tai pasirinkimas.
       – Galbūt toksai tavo gyvenimas ir tavo tiesa. Aš renkuosi abi galimybes ir išeinu į lauką.
       – Žinoma, – tariau. – Prašau, eik, tau niekas nedraudžia.
       – Tada atidaryk duris, – piktai suurzgė Bomanė.
       Ji jau stovėjo prieškambary.
       – Atleisk, aš nepastebėjau, kad jos užrakintos. Vis dėlto atsimink – turi būti atsargi. Būtų gaila, jei tie plėšrūnai tave sukandžiotų.
       – Aš pati savim pasirūpinsiu ir plėšrūnus pažįstu. Pati esu plėšrūnė. Tu nieko neišmanai apie tai.
       Atidariau duris, ir Bomanė pradingo naktyje.
       Rytą ji grįžo, atrodė apgailėtinai, visa išsipurvinusi, su kraujo dėmėm ant kailiuko. Bomanė buvo pasiruošusi išgirsti priekaištus ir todėl elgėsi taip pat įžūliai kaip ir išeidama, bet jos akyse įžvelgiau sumišimą.
       – Na, matai, – pasakė ji. –Nieko ypatinga nenutiko.
       – Taigi, – atsakiau ir nuėjau virtuvėn.
       Paruošiau Bomanei stiprius pusryčius, ji kaipmat viską sušveitė. Paskui nuėjo miegoti į tamsiausią kabineto kampą. Maniau, kad ji paprasčiausiai ilsis po naktinio siautėjimo, ir ėmiau stebėtis keistu jos elgesiu tik vakare, kai ji atsisakė mūsų įprastinio pasivaikščiojimo. Tas pat buvo ir kitą dieną. Bomanė teišbuvo lauke trumpą valandėlę, o kai padaviau jai užkąsti, ji nusigręžė ir nutimpino į nuošaliausią kambario kampelį. Ten ištupėjo kone visas dienas, nemiegodama, įbedusi nemirksinčias akis kažkur priešais save. Į mano žodžius ji reagavo kaip ir visi šunys: žvelgė į mane klausiamai, ir niekaip negalėjau suvokti, ar ji ką nors supranta.
       Mintyse aš jau kūriausi liūdną teiginį apie tai, kaip dorovinis nuopuolis gali sugriauti visą išsivysčiusios būtybės dvasinę struktūrą. Bomanė nusileido savyje slypinčiai plėšrūnei ir per tai atsidūrė žemesnėje gyvūnijos pakopoje, neteko gebėjimo kalbėti, o gal ir mąstyti. Vėl grįžau prie senų, kurį laiką neliestų knygų, ir jos parėmė tuos mano samprotavimus. Atsargumo dėlei vis dėlto garsiai nereiškiau tų minčių, nes iš Bomanės galėjai visko laukti. Galbūt ji ir dabar suprato žmonių kalbą. Galop man ėmė kelti nerimą Bomanės sveikata. Tarkim, kad ji vėl tapo paprasta, savo gyvuliškų poreikių suvaržyta kale, bet vis tiek jos reikalai nebuvo labai puikūs. Juk būdama kalė, ji kaip tik turėjo veikiai atsigauti iš dorovinės krizės, o paskui laukti jos natūralių padarinių. Šiaip ar taip, ji nesielgė, kaip dera sveikai kalytei, ir spėjau, kad greičiausiai naktinio išpuolio metu ji patyrė sunkų dvasinį smūgį. Geriausia išeitis – pakviesti gydytoją, tad, nutvėręs telefono ragelį, pranešiau Bomanei, ką ketinu daryti, – lygiai kaip ir pirma, kai atskleisdavau jai visus savo ketinimus. Mano nuostabai, ji pakėlė galvą ir piktai metė:
       – Ne.
       Vadinas, ji mokėjo kalbėti. Nė nežinojau, ką apie tai turėčiau manyti. Gal viską aiškinausi pernelyg paprastai, pasikliaudamas senais gyvenimo dėsniais ir knygomis? Vis dėlto palikau Bomanę ramybėje ir ėmiau laukti.
       Praėjus savaitei Bomanė darėsi vis neramesnė, viena sau tykiai inkščiojo, jos akys ėmė skausmingai spindėti. Iš pradžių dėjausi nieko nepastebįs, tačiau paskui nebepajėgiau susiturėti. Priėjau prie Bomanės, ir ji nepasitraukė, leido uždėti ranką jai ant gūbrio ir paglostyti. Ir aš pirmąkart išvydau jai ant nugaros, virš menčių iškilusius du didelius gumbus. Kai palytėjau juos ranka, Bomanė aiktelėjo ir atsigręžusi pažvelgė man tiesiai į akis.
       Tada viską supratau. Prisiminiau kirus paplūdimyje, prisiminiau Perčio ir Bomanės pirmąjį susitikimą. ,,Kodėl žmonės neužsiaugina sparnų?“ – paklausė Bomanė. Ir dar sakė pasirenkanti abi galimybes, – argi nebuvo pasirinkusi tąkart naktinio nuopuolio? Švelniai žiūrėjau į ją, regis, man sudrėko akys.
       – Mano drauge, – tariau, – tu esi vienintelė didvyrė, kurią sutikau per visą gyvenimą.
       Tik dabar suvokiau, kaip turiu elgtis su Bomanė. Daug ką jai pasakojau, nors ji tyliai gulėjo savo kampe ir neatsiliepė. Drąsinau ją, sakydamas, esą jos troškimas stipresnis už bet kokios gyvos būtybės, ir kas dieną mačiau didėjant gumbus. Veikiai turėjo pradėti kaltis sparnai.
       Bomanė, rodės, mano globojama iš tikrųjų atkuto, o gal pačios baisiausios kančios jau buvo pasibaigusios. Ji daugiau neinkščiojo, ir nors vis neturėjo ūpo kalbėti, tarpais duodavo ženklą norinti išeiti pasivaikščioti. Vaikštinėdama ji vedė mane prie jūros. Dažnai stoviniuodavom ant uolų paplūdimy vakaro prieblandoj, aplinkui buvo tuščia erdvė, o iš dangaus sunkėsi balzganai pilkšva šviesa. Kirai betgi nebuvo dingę, jie taip pat triukšmingai klykavo viršum kranto, ir jų grakštūs, panašūs į bures sparnai raižė vėjyje meniškus raštus. Bomanė tupėdavo ant uolos ir ilgai spoksodavo į paukščius. Kartais ji neramiai krustelėdavo, tartum pati norėdama pakilti su jais, bet paskui prisiminusi atsigręždavo, dirstelėdavo per petį į savo nugarą, ir jos akyse atsispindėdavo bejėgiškumas.
       Sparnų gimimas tetruko viso labo dvi savaites. Iš pradžių ant nugaros, ten, kur iškilo gumbai, nusišėrė kailiukas ir liko tik švelni šilkinė oda, kurią perrėžė du maži juodi sparneliai. Tą dieną, kai prasikalė sparnai, iškrito pirmasis sniegas. Prieš tai Bomanė visą naktį vėl labai nerimo, vis tyliai aikčiojo ir lakstė po kambarius, nerasdama vietos. Rytą ji atėjo parodyti man savo sparnų, drovėdamasi ir kartu didžiuodamasi, – lyg motina, rodanti naujagimį, arba dailininkas, įsitikinęs, kad jo naujasis kūrinys – nepaprastas. Patys sparnai dar buvo mažučiukai ir gražūs, tokie pat mėlynai juosvi kaip ir daugelio miško paukščių.
       – Aš žinojau, kad tau viskas gerai klosis, – pasakiau.
       Bomanė atsigręžė, tikrindama nužvelgė sparnus, paskui iškart klestelėjo išvargusi ir nepakildama išmiegojo dvi paras. Parūpinau jai apsiautalą iš raudonos medžiagos, nes vis dėlto nenorėjau kaimynams matant vaikščioti su sparnuotu šunim.
       Nubudusi Bomanė pažiūrėti vėl atgavo pirmykštę dvasios pusiausvyrą. Ji šnekučiavosi gyvai ir protingai, mudu vėl kartkartėm išsiruošdavom ilgam pasivaikščiojimui. Bomanė nesipriešino velkama apsiautalu, kadangi skraidyti dar nemokėjo, nors jos sparnai augo pastebimai. O Bomanė vis nekantravo.
       – Jie auga taip lėtai, – sakė ji. – O aš skubinuosi.
       Aš irgi ėmiau nerimauti. Bijojau, kad Bomanės naktinis nuotykis neliks be pasekmių. Aš pirmas pasiūliau imtis skraidymo pratimų, jie sutvirtins sparnus.
       Mėnesėtą naktį nuėjom į mišką, ir Bomanė užsiropštė ant neaukšto kalnelio, o aš likau laukti papėdėj. Viršuj Bomanė išskleidė sparnus, suplazdeno ir galop, pasikliovusi jais, ryžosi. Iš pradžių įstengė nuskristi gal tik porą metrų ir šleptelėjusi žemėn išskleistais sparnais kūlvirsčia nuriedėjo nuo šlaito. Paskui linksmai amtelėjo ir pašoko ant kojų sveikut sveikutėlė. Tie skraidymo pratimai ir man pačiam buvo labai smagus užsiėmimas, nors mano vaidmuo buvo nuobodesnis nei Bomanės. Regis, aš net jai kiek pavydėjau ir kartais vogčia apsičiupinėdavau mentes, tačiau nejutau ant jų augant net menkiausio gumbelio.
       Atėjo diena, kai Bomanė išmoko tobulai skraidyti. Nors tat nebuvo protinga, išdrįsom eiti pasivaikščioti ir dienos metu. Bomanė išskleidė sparnus ant pakrantės uolos ir plastelėjusi keletą kartų pasiekė kirų pulką. Ji tikėjosi paukščius tapsiant bendrų žaidimų draugais, tačiau kirai persigandę suklego ir išsilakstė nuo Bomanės. Paskui nerimastingai plakdami sparnais, kone prigludę prie vandens spruko į tolimą krantą. Kirų išgąstis buvo suprantamas, juoba kad Bomanės išskleistų sparnų skersmuo siekė gerus porą metrų ir skrydyje tai buvo baugiai didingas reginys.
       Grįžusi prie manęs, Bomanė buvo nepatenkinta.
       – Stebiuosi, kam tokiems kvailiems padarams kaip paukščiai reikalingi tokie taurūs judėjimo organai – sparnai?
       – Galbūt skraidymas savaime dar neteikia palaimos, – tariau vylingai.
       – Yra skirtumas tarp skraidymo ir skrydžio. Vieniems tai judėjimo būdas, kitiems – laisvė.
       Džiaugiausi Bomanės pergale, jaučiausi ir pats savaip prisidėjęs prie jos sparnų atsiradimo, bet drauge jutau kažkokį nerimą. Žinojau, kad Bomanė ne šiaip sau užsiaugino sparnus. Porą kartų užtikau ją tyrinėjančią atlasą ir pasišalindavau kaip galėdamas tyliau. Kartą ji vis dėlto pastebėjo mane; nusekusi man iš paskos į kabinetą, padėjo snukį man ant kelių ir paklausė:
       – Ar tu nerūstauji?
       – Ne, – sumelavau. – Mudu draugai kaip ir pirma.
       – Žinoma. Nenorėčiau aiškintis, tačiau nelengva būti sparnuotu šunim, kalbančiu šunim ir visiškai paprastu šunim. Labai daug dalykų tampa neišvengiami. Tasai pasilakstymas naktį, pameni, buvo neišvengiamas, o netrukus aš negalėsiu išvengti oro kelionės.
       Linktelėjau, ir mudu sėdėjom kurį laiką nejudėdami, nepratardami nė žodžio. Pamažėle ištiesiau ranką, uždėjau ant Bomanės gūbrio ir taip ją laikiau. Tada Bomanė sujudėjo ir tarė:
       – Tiesą sakant, turiu iškeliauti dabar, tučtuojau.
       – Luktelėk minutėlę, atversiu duris.
       Daugiau išsiskirdami nieko nepasakėm. Debesys tądien slinko pažemiu, mažne liesdami medžių viršūnes, ir Bomanė didesnę kelio dalį skrido jų priedangoje. Tik keliskart nusileido žemyn pasitikrinti kryptį pagal įvairius orientyrus žemėje: ežerus, geležinkelius, miestus. Koks nors dykinėjantis bastūnas gal pamatė plastant jos juodus sparnus debesų fone ir šūktelėjo: „Žiūrėkit, juoda gulbė!“ Tačiau niekas jo neišgirdo, – šitaip bastūnas pagarsėjo kaip melagis, nes vakare namiškiams ir kaimynams papasakojo, girdi, matęs juodą gulbę, ir dar tokiu metų laiku, skrendančią šiaurėn. To negalėjo būti.
       Bomanė nusileido pailsėti tik vieną kartą. Ji išsirinko poilsiui plynos kalvos viršūnę, stūksančią tarp miškų, nuo kurios, kiek tik akys užmatė, regėjai vien purvinai rusvą pelkyne ir melsvuojančias girias. Buvo tyku, tokios tykumos Bomanė dar niekad nebuvo girdėjusi.
       Bomanė pasiekė kelionės tikslą vėlai vakare. Skrisdama ji apsuko porą ratų viršum pataisos namų ir nusileido į artimiausią mišką, kur praleido pirmąją naktį. Miške po medžių kirtimo buvo daug eglišakių, ir Bomanė susitaisė iš jų slėptuvę ir guolį nakvynei. Rytą anksti pakilo, nusėlino pamiškėn ir ėmė stebėti judėjimą apie pataisos namus. Tai buvo pats paprasčiausias kaimo namas, nuo aplinkinio pasaulio jo neskyrė nei mūras, nei aukšta tvora. Apsnūdę po nakties berniukai rinkosi kieme, jiems išdalino padargus, ir jie išsiskirstė būriais; kiekvienas būrys, prižiūrimas darbų vadovo, atskirai patraukė į laukus. Berniukai ėjo sunkiai vilkdami kojas, iš tolo atrodė, kad visi jie avi per dideliais auliniais. Tarpais, kai vadovas nusigręždavo, berniukai niuksėjo kits kitą, ne tiek norėdami išlieti energijos perteklių, kiek iš neapykantos savo likimo draugams.
       Bomanė iš šalies viską stebėjo porą dienų, kol išvydo Pertį, kuris su vienu būriu ėjo į lauką pamiškėje. Žemės sklypai ten buvo siauri, o grioviai palei juos apaugę brūzgynais. Bomanė iš anksto buvo nutarusi pasinaudoti grioviais. Dabar ji veikė pagal savo planą, jai lengvai pavyko prieiti visai arti, tik turėjo ilgai laukti, kol Pertis atsiskirs nuo kitų per tokį nuotolį, kad galėtų jį užšnekinti. Pagaliau tokia proga vis dėlto atsirado.
       Pertis mokėjo nuslėpti savo džiugesį nuo draugų ir prižiūrėtojo, nes jau buvo išmokęs veidmainystės meno. Berniukas pats galėjo kuštelėti vos porą žodžių, tačiau Bomanė ilgai su juo kalbėjo. Nežinau, apie ką juodu šnekėjosi, bet tik žinau, kad susitikti nevaržomi Pertis su Bomanė neturėjo galimybės. Pertis, ko gero, būtų ryžęsis ir pamėginęs ištrūkti, tačiau visa tai būtų baigęsi blogai, ir Bomanė nenorėjo, kad draugas turėtų naujų nemalonumų. Tačiau mintis, kad Bomanė yra šalimais, kėlė Perčio nuotaiką. Jis net atsitiesė, akyse atgijo andainykštis melsvas spindesys, o atsakydamas į draugų ir prižiūrėtojų niršulį, jis tik smagiai juokėsi. „Į tą vaikėzą įlindo velnias“, – sakė patys pikčiausi. Kiti stebėjosi.
       Pirmą kartą Bomanė išbuvo šalia Perčio apie savaitę, nakvojo toj pačioj slėptuvėj po eglišakiais. Reikėjo kuo nors misti. Bomanė anksčiau niekad nebuvo ragavusi žalios mėsos ir nebuvo nužudžiusi jokio gyvo padaro. Dabar neturėjo ko rinktis, bet ji pradėjo nuo kvailų ir netikusių gyvūnų, ir mito daugiausia varnom. Skraidydama Bomanė lengvai jas nutverdavo ir prisiversdavo ėsti, nors nuo kraujo skonio jai pyko širdis.
       Po savaitės Bomanė grįžo, ne visam laikui, bet tik pailsėti pas mane. Ji labai trumpai nupasakojo savo kelionę. Tarpais šnekučiavomės apie bendrus dalykus, perkratinėjom bendrus prisiminimus, ir net labai gyvai, tačiau retsykiais Bomanė atrodė man keistai sulaukėjusi. Tokiom dienom ji noriai miegojo visą šviesų laiką, o vakarop jos akys imdavo švytėti. Ji nesileido šukuojama šepečiu, ir kai priartėdavau prie jos, galėjo piktai urgztelėti. Kitą dieną ji vėl buvo lyg visiškai ne ta kalytė: šelmiška, kandi ir kartu subtili. Apie vakar dieną nenorėjo nieko šnekėti. Kartais prašydavo mane garsiai paskaityti eilių apie sparnus, debesis ir draugystę, o paskui, regis, verkė slapčia – be ašarų.
       Bomanė kelissyk lankėsi pas Pertį, bet neužsibūdavo taip ilgai kaip per pirmą susitikimą. Stebėjau Bomanę susirūpinęs ir galop įsitikinau, kad ji netrukus atsives šuniukų. Daugiau nebegalės vykti į oro keliones.
       Kalbėti apie nuojautą galima, kai turimas galvoj žmogus, tačiau tai, ką žmonės nujaučia, Bomanė žinojo. Ji neturėjo ko slėpti nuo savęs, gyvūnas su kaklasaičiu ir sparnuotas gyvūnas savaip veikė vienas kitą. Bomanė viską žinojo ir leido man nujausti, pradėjusi su manim tykų pokalbį.
       – Ne per dažniausiai tau dėkodavau, – pasakė ji.
       – Kodėl turėtum mane įžeidinėti?
       Mudu abu nusišypsojom – vos pastebimai, liūdnai, supratingai. Paskui Bomanė kalbėjo toliau:
       – Jeigu tu nebūtum turėjęs vaizduotės, manęs nebūtų buvę. Aišku, aš būčiau gimusi, bet įsivaizduok, kad būčiau turėjusi šeimininką, kuris netikėtų nei savo akim, nei ausim. Jis iš anksto būtų nustatęs mano būties ribas. Ta prasme manęs nebūtų buvę.
       – Mano drauge, – tariau, – man sunku su tavim kalbėti. Dabar savo ruožtu turėčiau papasakoti, kokią didelę paslaugą man yra padaręs šuo, kuris peržengė ribą tarp galimo ir negalimo, tartum jos nė nebūtų buvę.
       – Aš nekalbu veltui ir tikiu tavo žodžiais. Tiesą sakant, jau pateisinau šunišką prigimtį visais savo poelgiais. Dėl tavęs išmokau kalbėti, ir tu prisidėjai prie mano sparnų atsiradimo – tie sparnai priklauso ir tau, nors jie išsikalė ant mano nugaros.
       – Mintyse ne kartą esu juos plazdinęs. Tokią dovaną ne daugelis šunų gali įteikti savo šeimininkui.
       – Šūnys noriai jas teiktų, bet dovanai reikia gavėjo. Kitaip nebūtų dovanos. Šiaip ar taip, norėčiau, kad visad, net vaikščiodamas vienas, tu girdėtum šalia tapsint šuns letenas...
       Tie kaip atsisveikinimas nuskambėję žodžiai užgesino mano šypsnį, kuris tokių iškilmingų replikų metu švysčiojo mudviejų abiejų akyse. Rengiausi pasiklausti, rengiausi prašyti paaiškinti, bet nesiryžau. Tą pačią dieną Bomanė nepastebimai išėjo, palikdama mane vieną nuobodžiauti. Tuo metu skaičiau mažai knygų, toji savimana ir pretenzijos į amžinybę man jose buvo atgrasios. Tenkinausi laikraščiais ir bukinau savo smegenis, skaitydamas juos nuo pirmos iki paskutinės eilutės. Veikiai po Bomanės išėjimo aptikau laikraštyje nedidelę žinutę apie tai, kad netoli K–o pataisos namų įtariama slampinėjant vilką ar sulaukėjusį vilkinį šunį. Toje vietovėje ketinama surengti guitynes, kuriose dalyvaus ir kariuomenė. Laikraštis iškrito man iš rankų. Kitą dieną laikraštyje buvo kalbama apie vilką kaip apie tikrų tikriausią dalyką. Daugelis jį matę, baimintasi, kad jis neįsibrautų kur į tvartą ir neišpjautų galvijų. Guitynes jau prasidėjusios. Dešimtys vyrų šukavę mišką nuo ankstaus ryto ligi vėlaus vakaro, kiekvienas nešęsis ginklą. Vilkas elgęsis keistokai: jis nebėgęs iš tos vietovės, nes kai kas iš tų, kurie neturėjo ginklo, jį matę, ir vis dėlto jis neįkliuvęs į jokius meistriškai paspęstus spąstus. Straipsniai pasiekė didžiausią įtampą, apie vilką jau buvo rašoma pirmuosiuose puslapiuose, vyrus miške ir vyrus redakcijose apėmė karštinė. Žvėris, kuris taip sumaniai apgaudinėjo medžiotojus, buvo, be abejonės, pavojingas. Kažkas nevykusiai užsiminė, net pavartodamas žodį „nusikalstamas“, apie kietasprandį padarą, kuris nenori leistis nužudomas.
       Aš laukiau ir galvojau apie Bomanę. Žinojau, kad panūdusi ji galėtų išsigelbėti bėgdama. Ji galėjo išskleisti savo juodus sparnus ir pakilti į nepasiekiamą aukštį, tačiau kartu žinojau, kad Bomanė nebėgs. Prisiminiau švytėjimą, kurį pastaruoju metu regėjau jos akyse, supratau, kodėl ji daug ką nutylėjo. Ji buvo laisva, ji užsiaugino sparnus, su kuriais galėjo nuskristi pas draugą vaizduotės ir laisvų poelgių pasaulin. Bet kartu ji buvo suvaržyta, ją varžiau aš ir varžė tai, kad veikiai turėjo atsivesti šunyčių. Bomanė gyveno pasauly, kuriame visos trys plotmės drauge neįgyvendinamos: viena reiškė laisvę, kitos dvi – pančius. Dvi reiškė nusikaltimą, viena – susitaikymą. Tačiau Bomanė pasikliovė savo valia. Ji užsiaugino sparnus ir norėjo priversti guitynėse dalyvaujančius medžiotojus susitaikyti su tuo, kad jų gujamas žvėris neįklius į spąstus, kad jisai sumanesnis, miklesnis ir laisvesnis už jo tykantį žmogų. Galėjau įsivaizduoti, kad, laimėjusi tą susirėmimą, Bomanė vieną gražią dieną atskris į miestą, nusileis aikštėn, suglaus savo juodus sparnus ir ramiai sau nužingsniuos pagrindine gatve.
       Taip vaizdavausi laukdamas. Tariausi, kad šuo vien savo gyvavimu gali priversti žmones su tuo susitaikyti: yra šuo, kuris turi sparnus, yra šuo, kuris pakyla viršum mūsų galvų laisvėn ir vėl nusileidžia į mūsų tarpą arba šunų gaujon žaisti jų nežabotų žaidimų.
       Naktimis miegojau neramiai, bet mano klausa vis dėlto nebuvo pakankamai jautri. Vieną rytą atidariau duris ir ant laiptų radau Bemanę. Ji jau buvo sustingusi, jos dešiniajame šone žiojėjo žaizda. Juodi sparnai gulėjo bejėgiškai iškėtoti.

       ¹ Turimas omeny vokiečių filosofas, mokslininkas Imanuelis Kantas (1724–1804). (Atgal>>>)

       Vertė Danutė Sirijos Giraitė

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt