Sven Holm

       DIDYSIS PRIEŠAS
       (IŠ KARO GYDYTOJO DIENORAŠČIO)

 
       1-OJI DIENA

       Visai nelauktai atėjo žinia, kad jau rytoj mus ginkluoja ir žygiuosime. Niekas nesitikėjo, kad šitai įvyks taip staiga – dauguma gal iš viso nesitikėjo tai kada nors įvyksiant. Mes pripratome prie savo nerimo, susigalvoję, kad baimė galbūt ne mūsų, o paties gyvenimo dalis.
       Rytą mieste sustojo visoks darbas. Pirmieji gandai lyg išsigandę žvėreliai puldinėjo iš vieno kvartalo į kitą. Įkandin sekė pasipūtęs vyras – smarkaus balso ir eiklių kojų. Jis risnojo per miestą, energingai mušdamas ant pilvo kabantį būgną, spigus jo diskantas prodainiu negailestingai skelbė: „Generolas įsako... Visi miesto vyrai, galintys laikyti ginklą... Rytoj devintą valandą rinktis aikštėje...“
       Mūsų bedieviškas miestas jei ir išpažino kokį dievą, tai tik baimę. Tačiau nedrįsdami pažvelgti jai į akis, niekuomet neklausėme jos priežasties – beveik neminėdavome jos vardo, nors jį mus vis labiau apimdavo. Ji augo su kiekviena nerimastinga žinia iš tolimo nuniokoto pasaulio: apie perversmus, apie terorą, apie kankinimus, apie aukų skaičių. Galingi miestai, atrodę tolimi lyg svetimos planetos, palenkė mus grasinimais ir dviprasmiškom šypsenom. Mes nespėdavome susivokti, žinios vijo viena kitą, pro baimės ir įtarumo luobą nepasiekdamos mūsų minčių.
       Bet paskutinė žinia – apie karo paskelbimą – palietė mus pačius. Staiga pasijutome galį atvirai kalbėti apie senąją savo baimę. Mes pasiekėme jos dugną. Galėjai pamanyti, kad šiandien atėjusi žinia lyg botagas suragino baimę, ir šioji leidosi per miestą. Akimirkai mus pasigriebė panikos šuoras, bet veikiai baimė pakeitė pavidalą, virto savotiška drąsa. Turėjome nuspręsti, ar karo paskelbimas tragedija ar neišvengiamas dalykas. Mes nusprendėme likti ramūs – dauguma iš mūsų.
       Vakare išsitraukiau uniformą, Gertrūda suadė milinę. Ji tylėdama rijo ašaras. Ji nuostabiai tvardėsi.
       Aš peržiūrėjau vaistų atsargas, tvarsčius, chirurgo instrumentus. Viskas supakuota, rytoj rytą galima važiuoti.
       Vakare dar atėjo kaimynas, padėdavęs namuose pameistrauti. Jis buvo labai sunerimęs, tarėsi su manimi dėl tokių dalykų, kurie ir pačiam turėjo būti aiškūs. Jis atrodė kaip žuvis, ištraukta iš vandens. Man pagailo šito baimės perimto žmogaus. Tačiau jį kamavo nebe ankstesnioji baimė. Ji jau buvo praėjusi. Man regis, jį baugino artėjantis rytas, išsiskyrimas su žmona ir vaikais.
       Miestas sujudęs, apimtas karštligiškos bruzdos. Karo paskelbimas atnešė veikiau palengvėjimą kaip nerimą. Man toptelėjo negera mintis – kad karo vaisius pribrendo ne šalia mūsų, bet mumyse.

 
       2-OJI DIENA

       Mes žygiavome visą dieną. Temstant pastatėme stovyklą. Labiau primename skautus negu kariuomenę. Skamba dainuškos. Daugelis atrodo lyg būtų kokio kiauto nusikratę. Žygio metu užmezgamos pažintys, žadama ir prisiekinėjama – atrodo kaip kokia girtų kompanija ar klajojantis lemingų tuntas.
       Mes apsistojome prie didelio ežero, kurį prisimenu dar iš jaunystės. Atpažįstu šitas uolas. Kažkodėl tąsyk buvau laimingas, dabar man regis, kad laimės pilni buvo šitas ežeras ir uolos, bet ne aš pats. Žvelgiu tartum į seną fotografiją. Greitai sutemo.
       Man paskyrė specialią patalpą vienoje iš didžiųjų palapinių. Sėdžiu tarp savo dėžių ir instrumentų, kuriuos atsivežiau. Į mane jau kreipėsi keletas vyrų, vis lengvai negaluojantys – su patemptais raiščiais, venų uždegimu ir panašiai. Skrandžio opos, dėl kurios šiaip jau ištisai neužsiverdavo durys, kol kas nepasitaikė.
       Dar nieko negirdėjome apie priešą, su kuriuo teks susiremti. Rytoj vadovybė praneš. O dabar generolas, pulkininkas ir papulkininkis sėdi geltonojoje palapinėje stovyklos vidury. Kalbama, kad jie ten gerią, iš anksto švenčią pergalę.
       Rytą išsiskirti buvo sunku. Moterys ir vaikai raudojo susispietę į krūvą. Paskutinį bučinį, paskutinius žodžius gaubė iškilminga tyla, bet vos palikti vieni, išlydintieji vėl pratrūko raudoti.
       Didelė margaspalvė moterų minia šaukė ir mojavo, mes žygiavome tolyn. Moterys atrodė lyg netvarkinga nuvytusių gėlių puokštė, mes pilkšvomis uniformomis – lyg šliaužiantis į kalnus traukinys. Ilgai girdėjome jų balsus – net kai jau dingome užu žemų kalvų, supančių miestą.
       Gertrūda laikėsi narsiai. Naktį ji neverkė, tik prašė manęs neužsimerkti. Glamonėjo mane taip švelniai ir karštai, kaip neglamonėjo net jaunystėje. Aš padėkojau jai už kasdieniškus pusryčius. Prieš išeidami, lėtai perbraukėme pirštais vienas antro kūną – kaip ir tada, pirmomis dienomis. Ir aš pamačiau, kokia graži tebėra jos šypsena.
       Gatves buvo nuskaidrinusi saulė, dangus akino įžūliu vaiskumu. Priėjus aikštę, ji paėmė mane už rankos ir kilniadvasiškai prakalbo apie naują knygą, kurią pradėsianti vakare skaityti. Ji kalbėjo linksmai, kad aš galėčiau įsivaizduoti ją sėdinčią kambaryje prie stalo su ta knyga.
       Palapines slegia tamsa ir tyla. Čia naktis nesitraukia žmonių miniai iš kelio, ne taip, kaip mieste. Dangus apniūkęs, bet oras ramus, pilnas garsų, įsipinančių į nakties tylą. Tarpais palapinėse nuskamba juokas ar daina. Lauko virtuvė tebebarškina puodus. Už pertvaros, skiriančios visą palapinę nuo mano ligoninės, prasideda anekdotai. Rašydamas nuolat girdžiu balsus. Lėtai, monotoniškai plaukia anekdotas, paskui ūžteli juoko banga, taškydama balsų purslus – balsų, kurie viens kitą pertraukdami aptarinėja pasakojimą. Trumpam visi nutyla –ir vėl plaukia anekdotas.
       Ką tik buvo užėjęs kaimynas, skundėsi, kad jo pažįstami labai pasikeitę, sakė pavydįs man, kad galiu būti vienas. Jis pats buvo atsikratęs ano vangumo; mane beveik sujaudino įkarštis, su kuriuo jis aiškino, ką veiksiąs grįžęs namo: dirbsiąs valtį, statysiąs karvelidę, o daiktus, kuriuos taisėme drauge, dar geriau pataisysiąs.
       Rytoj išeiname į žygį septintą valandą.

 
       3-OJI DIENA

       Šiandieną nužygiavome ilgą kelią. Lig tol sustingę raumenys galop išsimankštino. Stovykla įsikūrė gan aukštai kalnuose.
       Kareiviai buvo smagūs: giedra, oras lengvas, visus išjudino permaina – tokia didelė, kad ilgas gyvenimas mieste, regis, buvo tiktai jos laukimas, ir tokia netikėta, kad ligšiolinė mūsų „padėtis“ atrodė lyg fantazija ar sapnas. Dabar žygis – mūsų pasaulis, o atsiminimai – tik jo priešistorė. Nematyt nei liūdesio, nei nerimo, galbūt jie giliai paslėpti. Baimė – baimė liko toli, numesta kaip gyvatės išnara... Nejučia pagalvoju, koksai keistas šis karas.
       Generolas pranešė, kad priešas veikiausiai apsistojęs slėnyje, iš čia dvi dienos žygio. Mums dar nepasakė, kas mūsų priešas. Nesuprantu, kam reikia taip ilgai laikyti paslaptyje. Žinoma, lįsti prie vadovybės su tokiais klausimais nedera. Nieko nesužinosi ir dar nemalonę užsitrauksi.
       Stovykloje pasklido keisti gandai. Iš pat pradžių maniau, gal čia kieno bjaurus pokštas, bet kaimynas papasakojo, kad gandai, nors ir kokie absurdiški, plinta ir ima panėšėti į tikrovę. Gandai skelbia, kad mūsų laukianti ne svetima kariuomenė, bet kur kas baisesnis priešas. Koks iš tikrųjų, aiškiau nepasakoma.
       Apsiraminau netrukus išgirdęs, kad vienas juokdarys – kažkoks siuvėjėlis, neseniai atsikraustęs į miestą, todėl jo nepažinojau,– sudėjo kupletus apie mūsų paslaptingąjį priešą. Siuvėjas vaikšto iš palapinės į palapinę ir dainuoja apie šimtakoję pabaisą, mūsų tykančią tarpeklyje, kurį žygiuodami anksčiau ar vėliau prieisime. Jo dainavimas turėtų užkirsti kelią idiotiškiems prasimanymams. Šiaip ar taip, iš kupletų visi juokiasi ir lenktyniauja, kas išgalvos baisesnį priešą: pasiūlymų daug – nuo Don Kichoto avių bandos iki milžiniško voro.
       Keista, kad pulkininkas demonstratyviai išėjo iš tikrinamos palapinės, kai ten užsuko siuvėjas ir uždainavo. Man atrodo, iš vadovybės pusės neprotinga taip ilgai laikyti paslaptyje, kas priešas. Eilinis kareivis tikrai pamanys, kad jis kvailinamas. Jei rytoj nebus aiškiai pasakyta, kreipsiuosi į generolą oficialiai. Gal čia esama kokio nesusipratimo.
       Apėjau stovyklą teiraudamasis, gal kam reikia migdomųjų dėl pasikeitusio gyvenimo būdo. Vienoje palapinėje iš kankorėžių ir medžio pūzrų kareiviai buvo padarę siuvėjo išgalvotą pabaisą. Vaikiškas susidomėjimas tokiom nesąmonėm truputį mane erzina, nors kareiviams galbūt čia tik juokinga pramoga.
       Viršum stovyklos žalsva mėnulio jaunatis. Kone visą vakarą nejaukiai klykauja paukštis, bet aš jo neatpažįstu. Bandau užmigti ir viliuosi atsibusti labiau mokantis tikėti...

 
       4-OJI DIENA

       Pasaulį, kuriame užsisklendėme, valdo kitokie įstatymai negu pasaulį, vadinamą tikrove. Mūsų pasaulyje nieko nereiškia nei protas, nei tvarka, nei užuojauta, galų gale – nei atsitiktinumas. Tokius įstatymus gali sukurti vien įkaitusios smegenys nemigos kamuojamo dievo, kuris mus veda. Baisu, kad jie vis tvirčiau įsigali.
       Pastačius stovyklą, netrukus susirinkome priešais nedidelę pakylą, nuo kurios vadovybė skelbia įsakymus. Staiga iš geltonosios palapinės išlindo papulkininkis, netvirtais žingsniais pribėgo prie pakylos ir klupdamas užlipo į viršų.
       Trūkčiojamu balsu jis ėmė šaukti, kad priešas iš tiesų pasirodė esąs šimtakojė pabaisa. Jis nutilo, veidą iškreipė grimasa. Jis be perstojo šnairavo į geltonąją palapinę. Pasirodė generolas ir pulkininkas. Nespėjome sumatyti jų rankose pistoletų, o papulkininkis jau iškėlė rankas ir išbalo kaip vaikas. Bet jo paleistas nuodas jau buvo apėmęs visą būrį prie pakylos.
       Pulkininkas stovėjo nusitaikęs į sugniužusi maištininką, tuo tarpu generolas ėmėsi neigti jo žodžius. Priešas nesąs jokia pabaisa, kol kas negalima atskleisti, kas jis, tiktai ne pabaisa. Galįs tik pasakyti, kad priešininko pozicijos yra kitur, negu buvo manyta, ir joms pasiekti prireiksią dar trijų dienų.
       Baigęs kalbėti, generolas valandėlę stovėjo nejudėdamas. Tuo tarpu minioje kažkas sumurmėjo. Kažką nesuprantama. Paskui tas žodis pasigirdo dar keliose vietose, jau garsiau ir aiškiau.
       – Siuvėjas! Siuvėjas! – skambėjo iš visų pusių.
       Generolas paklausė, ko jie rėkia.
       Vakar siuvėjas kalbėjo, kad priešas pabaisa, o šiandien papulkininkis! – kažkas sušuko.
       – Jie išprotėjo, – paskubėjo paaiškinti generolas. – Siuvėjas šiąnakt areštuotas, mėgino pabėgti, papulkininkį tuoj sutvarkysime.
       Minia šurmuliavo, nerimo, galop visai įsisiūbavo.
       – Mes turime užkirsti kelią paskaloms, turime reikalauti aklo paklusnumo. Bet kokia propaganda, nukreipta prieš armiją bei jos veiksmus, gaus atkirtį! – Generolo balsas buvo pasikeitęs.
       Netrukus jis nulipo su pulkininku nuo pakylos ir nusivedė papulkininkį į geltonąją palapinę.
       Nieko nepešiau vėliau vakare nuėjęs pas juos. Buvau paprašytas žiūrėti patemptų raiščių ir nekišti nosies į strategiją bei karines paslaptis. Nieko kito ir nesitikėjau.
       Daug žmonių apsilankė pas mane tą vakarą, jiems tik rūpėjo sužinoti mano nuomonę apie tai, kas įvyko. Atsakinėjau santūriai, neguodžiau, nes jaučiau, kad artėjantys įvykiai pranoks net mano fantaziją. Kartu stengiausi kaip nors viską surikiuoti, priderinti prie bendro vaizdo. Iš pašnekovų tylėjimo supratau, kad man nelabai sekasi.
       Daugelis prisipažįsta įtarią, kad tas ar kitas žmogus padeda priešui. Jų įrodymai be galo naivūs ir, atrodo, remiasi pasaka apie šimtakoję pabaisą – mūsų priešą. Mane irgi galima įtarti, nes kalbu labai atsargiai.
       Neapykanta priešui, laukiančiam kažkur priekyje, tolydžio stiprėja. Vyrai kalba karštai, drąsiai – kaip žmonės, kurie nebeiškentę, smogia atgal. Miglotus gandus armijoje priskiria ardomajai priešo veiklai. Taigi mums teks eiti ligi galo – grįžti atgal kelio nėra. Mes – tikrų idealistų armija. Tokių idealistų, kaip klajojantys lemingai, kurie žino tik vieną kelią – tą, kur veda iš gimtųjų vietų.
       Jau naktis, pro palapinės audeklą smelkiasi drėgmė. Mūsų palapinėje tebeskamba balsai. Įtemptai klausau, ar neišgirsiu silpnumo, abejojimo gaidos. Tačiau balsai tvirti. Ir įkarštis, kurį girdžiu, neatvės. Kas beatsitiktų, jų neapykanta tik didės. Jų sielas taip ilgai graužė baimė, kad dabar tuštumą krūtinėje užpildęs ryžtas yra nepalaužiamas.

 
       5-OJI DIENA

       Šiandien žygiavome tylėdami. Slėgė apsunkęs nuo kaitros dangus. Kariuomenę apėmė įtarinėjimo karštligė, daugelis net neabejoja, kad tarp mūsų yra priešo šnipų. Prie tokių priskirti ir siuvėjas su papulkininkiu: jų uždavinys buvęs sėti paniką, netikrumą ir nepasitikėjimą. Prisiminta, kad siuvėjas neseniai atsikėlęs į miestą, kad niekam nežinoma jo praeitis. Šiuo metu vadovybė tiria jo dokumentus, renka duomenis apie jo asmenį.
       Nieko nelaimėjo papulkininkis ir siuvėjas, viešai prisipažindami (greičiausiai tai buvo formalumas), kad padėjo sklisti gandams apie tariamą priešą – šimtakoję pabaisą –dėl pakrikusių nervų ir savidrausmės stokos. Jie stovėjo, o iš visų šonų pylėsi keiksmai, daugiausia kliuvo siuvėjui. Tai jis anksčiau visus linksmino tariamai nekaltais kupletais – dabar į jį buvo gaila žiūrėti: stovėjo drebėdamas, išsproginęs akis it vaikas, kuris žaisdamas mirtinai užkamavo mylimą žvėrelį.
       Vidudienį, kai sustojome poilsio nedideliame slėnyje, buvo pastatyta geltonoji palapinė ir pakyla, atvesti abu kaltininkai už nugaros surištomis rankomis.
       Tuoj pat generolas paskelbė, kad jau rytoj ryte susitiksime su paslaptinguoju priešu.
       Suprantama, šiais žodžiais tikėtasi nuraminti kariuomenę, bet jos reakcija buvo vadovybei netikėta. Neapykanta priešui pasiekė viršūnę, kareiviai troško matyti savo priešą: viduramžiais bent būdavo galima mušti ir kankinti vaškinę lėlę – nekenčiamo žmogaus atvaizdą, – kad kentėtų jo prototipas.
       Generolas pasimetė, jo planas žlugo, tad jis griežtai atsisakė ką nors paaiškinti. Man pasirodė, kad dabar kareiviams gal jau atsivers akys, bet jie buvo kaip lavina, stumiama aklos jėgos.
       Vėlai vakare išgirdome naują žinią. Ankstesnis pranešimas, kad ligi priešo viena diena žygio, pasirodė neteisingas. Manoma, kad priešininko veiksmų zoną pasieksime po dviejų trijų dienų.
       Kariuomenė abejingai sutiko žinią. Kažkas šūktelėjo. Man tai priminė virptelėjimą giliai miegančio žmogaus veide. Priešas buvo dar taip toli, kad niekas nebereikalavo pasakyti, kas jis. Visiems terūpėjo žygis. Pagaliau kariuomenės vadovybė tai suprato.
       Todėl ir sustojome tik vėlai vakare. Kareiviai statė palapines ramiai, su išmanymu, bet ir be didelio noro.
       Atėjusieji pas mane dėl kelio sąnario ar pėdų buvo nekalbūs. Nebent pasiskųsdavo nuovargiu ar vangiai užsimindavo laukią dienos, kai pasirodys priešas.
       Mes nebejaučiame nei panikos, nei baimės – aukos savo pačių valios, kuri nebeklauso nei širdies, nei proto. Lunatikų valios. Mėgaujamės pragaištinga neapykanta, o mūsų kūnai juda automatiškai: kojos žygiuoja, lūpos klausia, kas priešas. Mumyse yra veikimo užtaisas – lyg kokia ampulė, kurią, gavę įsakymą, perkasime, ir nuodai pasklis po visą kūną.

 
       6-OJI DIENA

       Vidudienį du kareiviai mėgino pabėgti. Toksai linksmas, draugiškas vaikinas, antro iš anksčiau neprisimenu. Jų laukė bausmė, nustatyta už dezertyravimą karo metu.
       Generolas burtais parinko šešis kareivius ir įsakė jiems nuvesti abu dezertyrus už daržinės, pro kurią pražygiavome.
       Kiti pasilikome stovėti po baisia saule, prasiskverbusia pro debesis. Prisimenu bruzdesį už daržinės, muses, kurios skraidė apie mūsų galvas ir vėlėsi į nešvarius plaukus, staiga nuskambėjusią kapotą generolo komandą, šūvius, dusliai atsimušusius į daržinės sieną, ir miško aidą, juos pakartojusį.
       Aš apžiūrėjau lavonus ir nuėjau, nelaukiau, kol palaidos. Visiškoje tyloje šeši kareiviai užkasė mirusiuosius. Kastuvai šaižiai kapojo kietą lyg akmuo žemę. Kareiviai grįžo vorele, jų žingsnius sugėrė tyla.
       Dabar aš aprašysiu, kas įvyko, kai mes vakare pastatėme palapines. Susirinkome priešais pakylą, čia ant jos užšoko pulkininkas, nors nepastebėjome, kad būtų išėjęs iš geltonosios palapinės, kaip visada būdavo. Tyliai, bet aiškiai pašaukė mus artyn. Norįs kai ką paaiškinti. Pulkininko judesiai nebuvo nervingi, tačiau vidinę įtampą išdavė. Jis taip ir nespėjo nieko paaiškinti. Vos išgirdome keletą žodžių apie priešą, iš geltonosios palapinės pokštelėjo pistoleto šūvis. Pulkininkas susmuko ant pakylos.
       Valandėlę tyla augo, išsipūtė lyg muilo burbulas ir sprogo. Akimirksniu visi užgriuvo pakylą, ir ji sulūžo. Veltui mėginau prasisprausti, o kai pagaliau prisibroviau, pulkininkas buvo miręs.
       Jei atmintis neapgauna, atrodo, kad šitos žmonių spūsties ir chaoso nepertraukė joks balsas, joks šauksmas. Buvo girdėti vien trypimas ir šurmulys: pro aptvaro vartus šitaip grūdasi galvijų banda. Girdėti tiktai, kaip trinasi viens į kitą kūnai, bet balso jokio. Galbūt aš nemoku apsakyti tos minutės grasumo.
       Aiškiai atsimenu tik tokį vaizdą: generolas ir papulkininkis stovi su automatais nusitaikę į mus, lipni prožektoriaus šviesa apšviečia sulaužytą pakylą, palapines, persikreipusius kareivių veidus ir pulkininko lavoną. Staiga pasaulyje vėl gimė garsas. Generolas tikriausiai ilgokai rėkė, kol jo riksmą pradėjau suvokti kaip žodžius.
       – Nors mažiausias bruzdėjimas, ir šauname! – rėkė generolas, vedžiodamas pusračiu nutaikytą į mus automatą. – Šis įvykis buvo neišvengiamas. Pulkininkui pasimaišė protas. Jis, siekdamas neribotos valdžios, norėjo, kad kariuomenė patikėtų nesamu priešu. Prieš tai bandė paveikti papulkininkį, šio nervai neatlaikė, ir jį ištiko šokas. Užtat dabar papulkininkis rado jėgų pats nukreipti pistoletą į nusikaltėlį. Taip jis užkirto kelią baimei ir netikrumui plintantiems kariuomenėje dėl nuolatinės dezinformacijos. Daugiau pulkininkas nebegalės iškraipyti mūsų gaunamų duomenų apie priešo dislokaciją, sustiprės vadovavimas, pakils kariuomenės kovingumas. Tačiau kol neatkurta visiška ramybė, esame priversti imtis griežtesnių priemonių. Kariuomenė neturi susilpnėti. Menkiausias nepaklusnumas ar pasipriešinimas vadovybei bus baudžiamas mirtimi.
       Generolas ir papulkininkis stovėjo su automatais, kol mes suėjome į palapines.
       Neišgirdau jokių kalbų, todėl nežinau, ką mano kareiviai. Tik žinau, kad jų kantrybei nėra ribų. Kaip ir pažeminimui bei tironijai. Taip, dabar jie laikys pulkininką priešo agentu. O gal ir nelaikys, tik be nuovokos lauks, kada priešas pasirodys realiu pavidalu. Jie laukia kaip vaikai, o jų kantrybei nėra ribų.
       Kareiviai nebesikalba. Kareiviai tik atlieka būtiniausius veiksmus. Aš sakiau, kad jų kantrybei nėra ribų. Teisingiau pasakius, jų kantrybė baigėsi, todėl nebėra to, ko jie negalėtų ištverti.

 
       7-OJI DIENA

       Naktį buvo paskelbtas pavojus. Sirenos kauksmas tol netilo, kol mes visi išvirtome iš palapinių. Turbūt priešas arti... Aplink veidai veidai, staiga sutraukti laukimo mėšlungio. Kokiu pavidalu pasirodys priešininkas? Kareiviai išbalę, nenatūraliai išplėstos, nieko nereginčios akys.
       Aikštėje tarp palapinių geltonoje prožektoriaus šviesoje išvydome tiktai abu vadus su automatais.
       Tartum galvijų banda stumdėmės nušviesti atkarios šviesos, kol generolas įsakė skirstytis.
       Nieko kito nesitikėjau, tik abejingai nulinkusių galvų, tačiau netrukus, vos atsiguliau į žygio lovelę, kitame palapinės gale kilo triukšmas. Išgirdau žodį „sukilimas“, bet balsas nutrūko ir kažkieno kūnas žnektelėjo ant grindų.
       Po valandėlės jį atvilko pas mane, žmogus buvo be sąmonės, pakaušis pramuštas.
       – Užlopykite, daktare, – pasakė vienas, – ir išgydykite nuo kvailų idėjų.
       Jis pragulėjo pas mane naktį. Aš išploviau žaizdą ir susiuvau, kol atgavo sąmonę. Jis be perstojo šaukė sukilti, grasino nunuodysiąs generolą ir papulkininkį. Rėkė lyg pamišęs, užmiršęs savo žaizdą.
       Anksti rytą jį išvedė ir nuvarė į geltonąją palapinę. Daugiau jo nematėme.
       Žygiai kasdien darosi vis ilgesni. Be to, ir vietovės sunkiai pereinamos. Sustojome tik vėlai vakare. Kareivių veidai negyvi kaip lėlių. Suprantu, kad vadovybė tyčia įvedė naują tvarką, nors nebuvo jokio reikalo. Vadai nesuvokia, kad jie tėra jungtis tarp aklos kareivių valios ir jų atbukusių kūnų.
       Vėliau vakare, pastačius stovyklą, susirinkome prie sutaisytos pakylos išklausyti nurodymų dėl rytdienos žygio. Ilgai niekas nesirodė. Pagaliau iš geltonosios palapinės išėjo generolas ir užlipo ant pakylos. Jis prabilo greitai, energingai.
       – Ligi priešo stovyklos liko vos viena diena žygio rytų kryptimi, – pranešė jis, – jau rytoj ruošimės mūšiui.
       Kareiviai tylėjo, ir tai nebuvo nieko ypatinga. Generolas toliau kalbėjo čaižiu balsu:
       – Mūsų priešas – keisti svetimšaliai, jų karo įpročiai panašūs į mūsų, tik šitie žmonės daug daug žiauresni.
       Jis buvo belipąs nuo pakylos, kai iš geltonosios palapinės išlindo papulkininkis ir mostu jį sulaikė.
       – Netiesa! – šaukė papulkininkis bėgdamas prie mūsų. – Kaip tik atvirkščiai – priešo stovykla yra į vakarus nuo mūsų pozicijų ir, pagal mano apskaičiavimus, žygiuoti liko mažiausiai dvi dienos.
       – Tikrai žinoma, kad stovykla į rytus! – piktai atšovė generolas.
       Papulkininkis stryktelėjo ant pakylos ir iš portfelio ištraukė didelį popieriaus ruloną.
       Išvynioję ruloną, abu ėmė baksnoti jį pirštais ir kažką braižyti ore. Aišku, tai buvo žemėlapis, ir jie dėl jo nesutarė.
       Aplink stovėjo kareiviai ir laukė – lyg nuvytusios smėlynų žolės. Jų veidai buvo sustingę ir bereikšmiai. Pastebėjau, kad ne visi žiūrėjo į pakylą, kaip tiedu ginčijasi, daugelio akys buvo įsmeigtos į žemę, kaimyno veidą ar palapinę. Akyse jokios išraiškos – atrodo, jie mato, kad vyksta kažkas bjauraus, bet suprasti nemoka, nes yra pamiršę, kaip atrodo tos bjaurasties priešingybė. Negyvi, sustingę kūnai – lyg lėlės, kurias kaži kas numetė pažaidęs ir užmiršo.
       Generolo balsas timptelėjo lėles už siūlo. Akys valandėlei pagyvėjo, jose šmėstelėjo dėmesys.
       – Pagal žemėlapį priešas gali būti ir rytų, ir vakarų pusėje. Tiksliai nustatyti kurioje, neįmanoma. Bet aš turiu tam tikrų duomenų ir esu tikras, kad priešas laukia į rytus nuo mūsų, o ligi jo pozicijų viena diena žygio.
       Papulkininkis, generolui kalbant, vis labiau lenkėsi prie mūsų, paskui staigiai išsitempė kaip styga ir ėmė šaukti:
       – Į vakarus! Į vakarus, ar girdite?!
       Generolas, nusprendęs baigti šią sceną, atsigręžė į mus:
       – Tiksliai pranešime naktį arba rytą, – pasakė.
       Mes išsiskirstėme po palapines. Beveik niekas nedegė šviesos. Viską dengė rūkas, viskas buvo prisigėrę drėgmės. Šį vakarą pas mane niekas neatėjo. Tai ideali kariuomenė, susidedanti iš pasiaukojusių karių, pamiršusių, kad turi savo, atskirą, kūną, kad gali jausti savo, atskirą, skausmą.

 
       8-OJI DIENA

       Anksti rytą kariuomenė buvo padalyta. Vadovybės planai neaiškūs – galbūt ji slėpė kitus, aiškesnius planus. Šito aš nežinau, tai, kas įvyks, nepriklauso nuo mūsų.
       Sirena sušaukė mus į aikštę. Pro medžių kontūrus, paskendusius rūke, sunkėsi ankstyvo rytmečio šviesa. Generolas įsakė armijai pasidalyti į dvi dalis, mat nesą vieningos nuomonės dėl priešo dislokacijos. Viena pusė trauksianti su juo į rytus, kita – su papulkininkiu į vakarus. Ir tas, ir tas norėjo vienas su savo pusine kariuomene sumušti priešą.
       Armija pasidalijo beveik be triukšmo: atsiskiria nuo minios grupė ir suka į kairę, kita – į dešinę, valandėlę niekas nejuda, tada vėl viena grupė atsiskiria, suka į kairę, kita –į dešinę, ir taip toliau. Grynas atsitiktinumas, kad abi kolonos išėjo maždaug vienodo dydžio.
       Išardę stovyklą, tuojau nužygiavome: vieni į vieną, kiti – į kitą pusę. Rūko siena netrukus atskyrė abi kolonas.
       Virš mūsų liejosi drėgnas oras, o mes tylėdami ropštėmės kalno šlaitu. Plaukai ir milinių rankovės varvėjo.
       Staiga mūsų vadas davė ženklą sustoti. Nežinia kodėl jis pakeitė žygio kryptį ir nuvedė mus į pietus. Netrukus pasukome į rytus, tačiau dar po valandėlės jau žygiavome į šiaurę.
       Ėjome lig vėlaus vakaro. Anksti nusileido tamsa, sumišusi su rūku. Palapinės dar buvo šlapios nuo anos nakties. Audeklas nebesulaikė drėgmės, ant susigūžusių kareivių lašėjo.
       Aš dabar esu bendroje palapinėje: karo ligoninės palapinė bus atitekusi kitai kolonai. Aplinkui kaip apsvaiginti guli kareiviai – kas miega, kas negali užmigti, žiūri įsmeigę akis į palapinės viršų. Lauke kapų tyla. Sargybos žingsnių beveik negirdėti, jei pasigirsta, tai tylūs kaip katės. Pasaulis mažytis tarsi krintantis lašas.

 
       9-OJI DIENA

       Šiaip ne taip sėdžiu atsišliejęs akmens, apsiklostęs nuo šalčio milinės skutais. Pakėlęs galvą regiu sumaitotus lavonus. Baigėsi mūšio orgija, lyguma prisėta kūnų tarsi kankorėžių, kuriuos siausdama nukrėtė nuo medžio milžiniška voverė.
       Mano kairė koja sutriuškinta, batas priaugo prie žaizdos. Nusiauti nepasisekė, nes iš pradžių buvau be sąmonės, paskui buvo per vėlu. Nugaroje po kairiuoju plaučiu įstrigusi granatos skeveldra, iš skausmo negaliu alsuoti lygiai. Bet man atrodo, kad mirsiu nuo sužeistos kojos, jau dabar jaučiu, kaip skausmas slenka aukštyn.
       Mes sutikome priešą netoli tenužygiavę, jis pasirodė mūsų pačių pavidalu – kareivių, su kuriais vakar išsiskyrėme.
       Buvo išaušę, bet saulė dar nepatekėjusi. Nors kartą pasitaikė giedri diena.
       Tarp mūsų ir priešo nebuvo nei tamsos, nei rūko, nei uolų. Pavargusi lemtis negalėjo niekuo pasiteisinti ir to, kas įvyko, pavadinti tragiška klaida ar nelaimingu atsitiktinumu. Dangus grynas kaip šaltinio vanduo, tyku; pamatėme vieni kitus, kai buvo likę penki šimtai metrų.
       Iš kareivių akių supratau, kad atgal jie nepasuks. Paklusdami valiai, kūnai it spyruoklės įsitempė ligi galo ir leidosi pirmyn savotiškame transe, kokį jaučia sekdami žvėrį medžiokliniai šunys. Vieną kartą jau buvo šitaip: jokio garso, vien kojų trypimas per akmenis. Nei šūktelėjimo, nei komandos.
       Paskutinius metrus jie bėgo, ir tada prasiveržė garsas – šiurpus staugimas, kaip mirtinai sužeisto žvėries, kuris dar nesuvokia, kas jam atsitiko.
       Pačių kautynių neįstengiu prisiminti, žinau, kad saulė ūmai atsidūrė kitame dangaus krašte. Paskui bandžiau keltis, bet nugarą surakino skausmas, išsišakojo lyg nejudančios žvaigždės atspindys vandenyje.
       Aplinkui jokio gyvybės ženklo, tiktai keli didžiuliai paukščiai bando sukinėtis kaip galima arčiau manęs.
       Keista užmaršties karalystė; gilus tarpeklis tarp dviejų kalnų žioji lyg neužpilta kapo duobė. Man pasivaideno, kad mus čia nusviedė koksai dievas, pagautas beprotiško pykčio. Sunku patikėti, kad šitokios skerdynės būtų žmogaus rankų darbas.
       Skausmas kojoje tapo nepakeliamas, bijau, kad neaptemtų protas, rankų pirštai jau stingsta. Bet pistolete turiu ne vieną šovinį – galiu ramiai laukti nakties.
       Šviesa gęsta...
       Taip norėjau spėti viską išsiaiškinti – dabar, kai ratas užsidarė ir daugiau nieko nebeįvyks, aš galvoju apie mūsų baimę. Viskas prasidėjo nuo mūsų baimės būti sunaikintiems – pasiryžimas naikinti, matyt, irgi prasideda nuo baimės, – o baigėsi šioje dykynėje, kur mes įvykdėm savo pasiryžimą. O, kad būčiau turėjęs laiko... tačiau ranka neberašo...

       1961

       Vertė Z. Marys

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt