TEKSTAI.LT
<< Atgal


       Miroslav Holub
       Eilėraščiai

Miroslavas Holubas (g. 1923) – žinomas čekų poetas
12 eilėraščių knygų autorius
Jo kūryba išversta į daugelio pasaulio kalbų.

Durys
Musė
Balsai kraštovaizdy
Kančia
Katė
Mokslas apie nariuotakojus
Vakarinis natiurmortas su protoplazma
Patologinė anatomija

Į viršų

Durys

Eik ir atverk duris.
         Tikriausiai yra už jų
         medis, o gal miškas,
         ar sodas,
         arba magiškas miestas.

Eik ir atverk duris.
         Tikriausiai ten krebžda šuo.
         Arba yra ten veidas,
         galbūt akis,
         o gal paveikslo
                               paveikslas.

Eik ir atverk duris.
         Jei bus ten miglos,
         iškris.

Eik ir atverk duris.
         Ir jeigu ten būtų vien
         tiksinti tuštuma,
         jeigu ten būtų vien
         tuštumos dvelksmas,
         ir jeigu ten
                   nieko visai
                               nebūtų

eik ir atverk duris.
         Bent jau
         skersvėjis
         bus.

Į viršų

Musė

Tupėjo ant gluosnio,
stebėdama
mūšį prie Kresčato,
staugsmą,
švokštimą,
vaitojimą,
trypsmą ir kritimus.

Prancūzų raiteliams
keturioliktą kartą puolant,
susiporavo
su rudaakiu musoku
iš Vadinkuro.

Trynė sau kojeles
ant perskrosto arklio,
apmąstydama
musių nemirtingumą.

Palengvėjusi nutūpė
ant mėlyno
Klervo kunigaikščio liežuvio.

Kai viskas nurimo
ir vien šnabždesys irimo
dar vaikščiojo tarpu kūnų,
ir vien
kelios rankos bei kojos
dar trūkčiojo po buku,

pradėjo dėt kiaušinius
į vienintelę
karaliaus ginklininko
Johano Uhro
akį.

Tada ją ir prarijo čiurlys,
lekiąs
iš degančio Estrės miesto.

Į viršų

Balsai kraštovaizdy

Rūkai būdrauja.
Iš neaprėpiamų tolių lemūrų staugsmas.
Žolių dvasios mėnesienoje juokiasi.
Žmonės mano, kad verkia oras.

Kamienus tamsa žiaumoja.

Dvasia bekojo kepėjo
apie raugą klejoja,
tankumynuos dainuoja
pakartasis eigulys.
Siuvėja
iš džiovininko kamaraitės
leidžiasi siūleliu.

Amžinybės naktis parūgštinta.

Kareiviai
dar baltomis milinėmis
šlagbaumų vargonėlius
lirlina palei stotį.

Debesėliuos aludė ūžia.

Bet rytą dvasios numirs
ir bus nuodugniai palaidotos
antpirštyje,
kepalėliuose,
kietmetriuose,
gelžgaliuose,
rankenose,
nemirtingose
kaip ir mes.

Į viršų

Kančia

Bjaurūs tie gyvūnėliai, bjaurūs kriokiantys
                                                    gyvūnėliai,
Vos įžiūrimi po adatos smaigaliu,
         už pečių rangos Tyrimų Kreivės,
Šlykštūs gyvūnėliai, apsiputoję,
         pasišiaušusiom nugarėlėm
Vienas po kito

Užveria rožinius nasrelius
Atveria rožinius nasrelius
Bąla
Moja kojytėmis
         tarsi labai tolimu
         lynu bėgdami
Užveria bjaurias mėlynas akytes
Atveria bjaurias mėlynas akytes
         ir jau
         po
         visko

         Na o aš tai nieko neklausiu
         ir niekas nieko neklausia

O bjaurių gyvūnėlių gabaliukus
         paleidžiame pabėgiot popierinės
                                                     elektroforezės
         balta dykyne

Pasiganyti melsvai žaliam chromatografo
         akivare
Gabalėliais leidžiame pasimaudyti
         alkoholyje
         ir ksilole
O beribė bjauraus gyvūnų dievo
         akis kiekvieną žingsnį jų seka
         mikroskopo stebykloje
Gabalai gyvūnėlių ramūs
         tarsi gėlytės vazoje
         tarsi kačiukai tvenkinyje
         tarsi pumpurai pribrinkę

Na o aš tai nieko neklausiu
         ir niekas nieko neklausia
Jeigu jau gyvūnėliai nenorėjo sveiki gyvent
         savo bjaurų gyvenimą
         balutėse
         ir grioviuose
Jeigu jau nenorėjo graužtis
         tarpusavy
Jeigu jau nenorėjo mylėtis
         akimirksniuos tarp siaubo ir bado
Jeigu jau nenorėjo visom akim
         visomis poromis siubti tą
         savo purviną kvapnų mažą pasaulį

Neįtikėtinai išsigandę
Laimingi neįtikėtinai
Kaip ta materija, kuriai jau daugiau neduota.
Na o aš tai nieko neklausiu
         ir niekas nieko neklausia
Nes tai ničnieko nekeičia

Bandymai sekasi arba ir nepasiseka
Kaip ir visa šiame pasaulyje
         kuriame tiesa žengia pirmyn
         kaip gražus sidabro buldozeris
         vilnijančioje tamsoj.

Kaip ir visa šiame pasaulyje
         kuriame sutikau pamestą merginą
         vestuvinių rūbų krautuvėje
Kuriame sutikau generolą
         ažuolo lapais apžėlusį
Kur sutikau sužeistųjų rinkėją
         niekaip nieko nerandantį
Kur sutikau vyriškį
         praradusį savo vardą

Kur sutikau puikią, šaunią bronzinę
         neįtikėtinai išgąsdintą žiurkę

Kur sutikau žmones galinčius padėti
         gyvybę ir žmones galinčius padėti
         galvą ant rankų

Kur pagaliau kas žingsnis sutinku
         save patį.

Į viršų

Katė

Buvo lauke naktis
nei knyga be raidžių.
Ir miesto sietu
amžinoji tamsa varvėjo žvaigždžių link.

Sakiau jai,
neik tenai,
tykos tavęs nasrai,
piktos akys,
bergždžias kailiukų riksmas.

Sakiau jai,
neik tenai,
kam tau
tie niekai?

Tačiau atsivėrė langas,
ji išėjo,

juoda katė juodon naktin
ir ištirpo
juoda katė juodoje naktyje
taip ištirpo,
kad niekas jos niekada nebematė.
Nė ji pati.

Tiktai kartais
gali girdėt,
kai tylu,
pučia šiaurys,
kai giliai
savin įsiklausom.

Į viršų

Mokslas apie nariuotakojus

Erkė Adactylidium
gema motinos kūne,
iš vidaus suryja morinos kūną
ir tuo pat poruojasi
su visom septyniom
savo sesėm.

Tad, kai užgema,
yra jau tarsi numirus:
viskas jau praeity

ir yra visiškai laisva
juodame taikinio vidury
neprivalomos būties židinėly:

absoliutus poetas,
nesegmentuotas,
be čiuptuvėlių,
aštuoniakojis.

Į viršų

Vakarinis natiurmortas su protoplazma

Namai apauga
sutemos kerpėmis,
radijo naujienos
karstosi fasadais,
karbonadas dainuoja.

Protoplazma vardu
toks – jau – tasai – gyvenimas
iškiša pro visus langus
ataugas su smiliomis bobų galvom,
aplieja praeivį,
įsismelkia į lovą priešais,
susiurbia ašaras, atplaišas barnių,
nėštumų ir abortų,
išteplioja automobilius ir televizorius,
tvinksta kiaušinių kainomis,
gleivėja neištikimybėmis,
nenustygdama pažeria sporas
mūsų – laikais – taip – nebuvo.
Ir dar patamsyje švyti
tarsi džiūstanti mirus jūra

tarp uogienių, duknų ir stratosferos.

Į viršų

Patologinė anatomija

Ilsis čionai ramybėje
varguolių liežuviai,
generolų plaučiai,
įskundėjų akys,
kankinių oda.

Mikroskopo stiklelių
absoliute.

Biblines inkstų plokšteles kiloju,
baltuose smegenų paminkluose skaitau
skaidos
hieroglifus.

Štai jums, krikščionys,
dangus, rojus ir pragaras
buteliukuose.
Jokio riksmo,
net atodūsio.
Stena dulkės.
Tyli istorija,
kapiliaruose
perkošta.
Nebyli brolybė. Lygybė nebyli.
O iš mirtinos kančios trispalvių
gudravimo siūles
kasdien
pešiojame.

iš čekų kalbos vertė ALMIS GRYBAUSKAS

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt