Bohumil Hrabal

       GELTONAS PAUKŠTIS

       Palei alaus daryklos aptvarą iš vidaus pusės uosių šakos pramaišiui pynėsi su klevų vainikais, prie mūro kampo augo liekna liepa. Daryklos kieme buvo vaismedžių sodas, o už pastatų upės link tęsėsi trešnynas ir vyšnynas, šeši šimtai medžių išsirikiavę lyg kareiviai, už statinių skyriaus trisdešimt trešnių su aukščiausiu medžiu viduryje, priešais raštinę glaudėsi eglių guotelis. O kiekviename medyje buvo lizdai, kiekviename medyje tupėjo ir ulbavo paukščiai, ir gražią dieną visa alaus darykla būna apkibusi paukščiais kaip Kalėdų eglutė žaisliukais. Atėjus pavasariui, atskrido šimtai langinių ir šelmeninių kregždžių, o žiemą – šimtai sniegenų net iš Norvegijos ir savotiškų zylių iš Mozūrijos ežerų. O aplinkui temstant vasaros dienomis dangų raižė švilpdami čiurliai, o jau einant gulti tamsoje skraidė tylios pelėdos ir šikšnosparniai. Pelėdos lekiojo tylutėliai, tykindamos, šikšnosparnių sparnai šniokštė ne garsiau kaip žmogaus alsavimas. Motina nuo šikšnosparnių uždarinėja langus, nes vienas šikšnosparnis buvo įskridęs į spintą ir kai motina apsivilko palaidinuke su tuo miegančiu šikšnosparniu, kuris pabudo prie motinos kūno ir norėjo pakilti skristi, motina baisėjosi ir šoko tokį keistą šokį, rėkė bet siaubas užčiaupė burną ir, kadangi vis dar nežinojo, kas ten draskosi ir kilnojasi ant palaidinuke aptempto jos kūno, paklaikusi trankėsi ir užmušė šikšnosparnį, išsiterliojo juo po palaidinuke, o kai užčiuopė šikšnosparnį, tai parkrito, o aš su tėčiu nustojome juoktis, nes manėme, kad motina repetuoja kokį naują spektaklį, kad mums rodo, ką scenoje vaidins. Na, o zylės ir startos, ir žvirbliai, ir liepsnelės – visi suskrenda prie alaus daryklos raštinės ir suminga eglių šakose. Kai aš paėmiau žibintuvėlį ir pašviečiau į lają, ten buvo pilna pažadintų paukščiukų, pilnos šakos, kone linko, galėjau paimti į rankas. Visas tas eglynėlis buvo didelė paukščių krautuvė, lyg spalvoti gamtos mokslo knygos puslapiai apie paukščius. Taip tupėjo beginkliai paukščiai ant eglių šakų, kurios lengvai siūbavo nuo paukščių sparnų ir plunksnų svorio. O kai atėjo naktis, pradėjo ūksėti pelėdikės ir apuokai. Kažkur iš dangaus, iš visų alaus daryklos stogų ir karnizų krito žemyn plonas švilpesys ir riksmas, kartais tie naktiniai paukščiai davė signalus, tokius pasimatymus ant fabriko kaminų ir ventiliacijos angose, visi žmonės darykloje, aplinkui tegirdėdami tuos dejavimus ir šauksmus, buvome liūdni ir galvojome apie paskučiausius žmogaus reikalus, nes toks klyksmas ir aimanos peiliu įrėžia į širdį liūdesį. Naktinis sargas ponas Vaniatka vasaros naktį pasitiesė karišką milinę ant vejos po liepa prie svarstyklių, atsigulė aukštielninkas, šalia kojų gulėjo ištikimas šuniukas Tričekas, sargas susidėjo rankas už galvos ir žiūrėjo į nakties dangų, tik gulėjo ir žiūrėjo, žvaigždės jam krito į akis, didelis kuplus dangaus medis buvo pilnas žvaigždžių o Vaniatka gulėjo ir šitaip gėrėjosi žvaigždžių spindesiu. Jam patiko pelėdos, kurios skraidė tarp medžių, lakstė žemai virš jų, taip tyliai, kad tas alaus daryklos pelėdas galėjai tik įžiūrėti, bet niekada neišgirsi. Aš jas girdėjau, bet girdėjimas buvo lygiai toks kaip kadaise, kai aš dar buvau ministrantas ir su degančiu žibintu lydėdavau poną dekaną suteikti paskutinį patepimą ir vieną kartą su degančiu žibintu atėjome per vėlai, tada ponas dekanas atidarė langą, merdintysis palūžo ir numirė, o jo siela išskrido pro langą sukeldama tokį pat garsą kaip skrendanti pelėda. Kai ant alaus daryklos sienų ir kaminų imdavo duoti signalus pelėdikės ir apuokai, pradėdavo ūksėti ir kaukti lyg paklaikę šuniūkščiai, kiekvieną tokią naktį sargas bėgdavo prie salyklinės, paskui prie plovyklos ir ledainės, šaukdavo ant pelėdžikių ir apuokų, rėkdavo ant jų, keikdavo ir grasindavo lazda, lyg čia trešnėse būtų berniūkščiai. Tačiau naktinis sargas mėgo pykti, mėgo rėkauti, mėgo garsiai rodyti, kad jis yra darykloje, kad nemiega ir saugo. Taigi tokiais vakarais sėdėdavome namie ir klausydavomės kraupaus tų mažų pelėdikių laidotuviško giedojimo, o apie ką nenorėdavome galvoti, į tai atkreipdavo mūsų dėmesį ir raudonu pieštuku pabraukdavo naktinio sargo šūkavimas, jo prašymai ir pagaliau griežti reikalavimai, kad visos pelėdikės ir apuokai skristų šalin ir liautųsi šaukti mirtį, traukti nelaimę ant alaus daryklos ir jos žmonių. Ir tik po vidunakčio apsidžiaugdavo naktinis sargas ir vaikščiodavo žadindamas mus, belsdamas į langą ir pranešdamas, kad pelėdikės jau išsinešdino, kad ties alaus darykla tylu ir ramu, o jis einąs gulti aukštielninkas ir ausimis saugoti daryklos kasą, o akimis žiūrėti į žvaigždes. Kai šįkart po visko jau užmigome, pasigirdo lengvas barbenimas į langą. Pasitaiko, kad papūtęs vėjas ima lengvai sūpuoti obels šakas ir švelniai belsti į kambario langus Tačiau tėvas sėdėjo lovoje ir išgirdo, kaip kažkas barbena į stiklą kaulėtais krumpliais. Paskui išsigandome visi, lange pasirodė velniškas veidas, apšviesta marmūzė tokia klaiki, kad motina sukando dantimis patalų kraštą. Tačiau ten buvo naktinis sargas Vaniatka, jis mojavo žibintuvėliu blaškė savo veido apšvietimą ir rodė, kad turįs mums kažką svarbaus pasakyti. Tėvas atidarė, ir sargas mostelėjo į figūras – jų mes išsigandome dar labiau negu jo veido, kuris mums pasirodė prieš valandėlę lange. Ten buvo tik žengiančios baltos kojos arba tik plevenantys balti marškiniai. Tos figūros priėjo prie lango ir tik po valandėlės pamatėme, kad tai visi salyklininkai baltais marškiniais, užsimiegoję, susitaršę, bet visi mums rodė tą pat – ranka davė ženklą keltis ir traukti su jais, nes nenorėjo būti vieninteliai, kuriuos naktinis sargas pažadino. O naktis buvo šilta, tai ir išėjome vien su apatiniais, tik apsiavę batais. Naktinis sargas mus vedė prie tvartų, žengė vis atsisukdamas ir ranka duodamas ženklą, kad mūsų laukia kažkas didingo, kad tai ne jautis, įkritęs į srutas kaip pernai naktį, ne surišti plėšikai kaip užpernai, kai buvo surišęs du įsimylėjėlius ir atvedęs tėčiui po vidunakčio po langais, tačiau niekada nesu matęs šito sargo tokio iškilmingo ir taip pilno paslapties kaip dabar. O nuo tvartų tyliai žengėme prie statinių skyriaus, dabar Vaniatka atsisuko, žibintuvėlis švietė jam, pakabintas neįžiūrima juosta ant krūtinės, o jis abiem rankomis rodė, kad laikytumėmės tyliai, dar tyliau, dirigavo mums kaip styginių orkestrui, kad bandytume eiti tyliai, kone kojomis žemės neliesdami. O pats naktinis sargas praskleidė aukštus varnalėšų lapus ir iki juosmens įsibrovė į šlapių lapų tankyne, žibintuvėlis apšvietė žalią prieblandą po lapais, salyklininkai baltomis apatinėmis sudvejojo, bet sargo plaštaka mus vėl šaukė tolyn, jo rankos buvo tokios išraiškingos, taip viliojo lyg kokios laumės ar girių fėjos rankos. Pagaliau per tą nedidelį varnalėšyną prisikasėme iki statinių skyriaus. Niekada čia nebūčiau ėjęs, ypač visada bijojau tų varnalėšų lapų, kurie grasino subraižyti man kaklą, niekada nežengiau į tuos dilgėlynus ir šlapias vietas, kur buvo didelių rupūžių, bet dabar naktinio sargo rankos taip viliojo, kad nė nejaučiau, jog šiurkšti varnalėša man sužeidė kaktą. Pagaliau ponas Vaniatka užgesino žibintuvėlį ir atvedė mus po didžiausia trešne, aplipusia uogomis, kurios žibėjo gelsvai rausvu spindesiu. O naktinio sargo rankos rodė, kad jau atėjome, kad čia mūsų kelio galas. Dabar stovėjome po plačiašakiu medžiu, žiūrėjome vienas į kitą, akių baltymai šviesavo kaip žydinčių trešnių vainiklapiai, o ponas Vaniatka uždegė žibintuvėlį ir spindulių pluoštą pakėlė į medžio šakas. Pažvelgę aukštyn, visi skėstelėjome rankomis. Ten ant šakos tupėjo didelis geltonas paukštis ir miegojo. Dydžio buvo mažesnis už auksinę antį, stambesnis už volungę, tupėjo ant šakos ir miegojo. Žiūrėjome į viršų ir visiems atrodė, kad tas paukštis šviečia kaip uždegtas žibintas, kad iš jo sklinda auksinė šviesa. Atsisukęs žiūrėjau į salyklininkų akis, jie tebestovėjo išskėtę pirštus ir rankas, o veiduose virpėjo geltonų plunksnų atšvaitai. Bet mačiau, jog nuo to reginio salyklininkai kažkaip pagražėjo, mačiau, jog dėl šito geltono paukščio ne tik buvo verta, kad naktinis sargas juos pažadintų – jie dargi jautėsi pagerbti tuo, ką regi. Tarsi šis geltonas paukštis būtų atlėkęs iš tolimų kraštų, tarsi atskridęs iš kokio zoologijos sodo. Vaniatka kaip ir aš nežiūrėjo į tą auksinį paukštį, bet žiūrėjo ir džiaugėsi tuo, kaip tas paukštis veikia žmones. Šiaip ar taip, visą laiką būgštavo, nebuvo tikras, jog ir alaus daryklos žmonėms bus gerai, kad juos visus pažadino. Tačiau dabar jis matė tą pat, ką ir aš, kad geltonas paukštis tupi alaus daryklos gražiausios trešnės širdyje, kad tas geltonas paukštis visus palietė savo retu grožiu.
       – Tai pasakų paukštis, – sukuždėjo statinių meistras ir prispaudė ranką prie baltų marškinių.
       – Taip atrodė imperatorius Pranciškus Juozapas, kai balta uniforma su apykaklės blizgučiais žengė per Dievo Kūno švente, – tarė dėdė Pepinas.
       O geltonas paukštis pabudo, atsimerkė ir žiūrėjo žemyn į žmonių akis. Jo akys buvo lyg brangakmeniai, įsodinti į gintarinį lankelį. Žiūrėjo į žmonių akis ir žinojo, kad žmonių akys žiūri į jo akis. Kai atsižiūrėjau, kai jau maniau, kad staiga apalpsiu, geltonas paukštis atsiduso, taip giliai atsiduso ir iš lėto užsimerkė, užsnūdo ir nuleidęs galvą ant geltonos krūtinės miegojo.
       – Gerai, kad mus pažadinai, – tarė tėvas, – tokios grožybės nebuvau matęs.
       Visi pakėlėme rankas ir pirštų galais grįžome iš kur buvome atėję. Prie tvartų ponas Vaniatka pasakė:
       – Ar žinote, kas buvo tas geltonas paukštis? Skerdyklos mėsininko, Vašičeko siela. Armagedonas. Tai jis mums atsiuntė sveikinimą ir ženklą, kad paskutinis mūšis užsiplieskė. Che che che.
       O baltos salyklininkų apatinės kelnės tolo palei salyklinę į savo bendrabutį, dveji balti marškiniai – statinių meistro ir mechaniko – traukė į daugiabučius. Naktinis sargas šluostėsi prakaitą, blizgėjo lyg ką tik išniręs iš vandens. Aš drebėjau, tėvas man padavė ranką ir saugiai vedė namo. Bet negalėjau užmigti, skerdyklos mėsininko siela man nedavė miego. Prieš aušrą atsikėliau, tyliai apsirengiau, tyliai atidariau duris ir tyliai patraukiau už statinių skyriaus. Danguje švietė paskutinė žvaigždė. Pažiūrėjau į trešnės šakas – paukščio ten nebebuvo, gal nuskrido su ta paskutine žvaigžde, kuri ką tik užgeso danguje. Ir daugiau niekada geltonas paukštis alaus darykloje nebepasirodė, lygiai kaip niekada miestelyje nebepasirodė ir skerdyklos mėsininkas Vašičekas.

       Hrabal, Bohumil. Pernelyg triukšminga vienatvė: Apsakymai ir apysakos. – Vilnius: Strofa, 2003.

       Iš čekų kalbos vertė Vytautas Visockas

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt