Bohumil Hrabal

       PRAMANIŪGAI

       1
       Prie cemento gamyklos ant suolelio sėdėjo seniokai, šaukė vienas ant kito, čiupo už atlapų ir plyšojo į ausį.
       Aplinkui tvyrojo cemento dulkės, ir visi namukai ir daržai buvo nukloti smulkiai sutrintomis klintimis.
       Išėjau į dulkėtus laukus.
       Po vieniša kriauše skriauznas žmogelis pjautuvu pjovė žole. Sakau:
       – Kokie ten prie kontrolinės būdelės seniai gerkles laido?
       – Ten prie centrinių vartų? Tai mūsų pensininkai, – atsakė tas skriauznas žmogelis ir pjovė toliau.
       – Gražios senatvės sulaukė, – sakau.
       – Taip? – atsiliepė žmogelis. – Ir aš dideliai laukiu, kaip po kelerių metų taip pat ten sėdėsiu.
       – Kad tik tos pensijos sulauktumėt!
       – Taigi taigi. Čia yra dideliai sveikas kraštas. Vidutinis amžius pas mus – septyniasdešimt metų, – pasakė žmogelis, viena ranka mikliai guldydamas žolytę, iš kurios virto cemento dulkės lyg dūmai iš šlapio laužo.
       – Labai atsiprašau, – sakau, – tačiau ko tie senoliai barasi? Ar jie visada vienas ant kito taip rėkauja?
       – Jiems rūpi cemento gamyklos darbas. Jie mano kad viską padarytų geriau. O be to, kai taip išsirėkia, tai vakare gerklę labiau graužia troškulys! Matote, visą amžių ten triūsė, tai suaugo su ta gamykla ir be to fabriko jau nebegalį gyventi.
       – Bet kodėl jie verčiau neina grybauti? Arba kodėl išvis nepersikrausto kur į pasienio miškus? Kiekvienas gautų namelį su daržiuku!
       Pasakiau ir atbula ranka perbraukiau sau per nosį, ir ant plaštakos liko slidus juodas rėžis.
       – Taigi va! – pasakė žmogelis paliovęs pjauti. – Vienas pensininkas, toks Marečekas, nusikraustė kažkur už Klatovo į miškus... o po keturiolikos dienų jį parvežė greitosios pagalbos mašina. Nuo to sveiko oro ten gavo dusulį. Bet po dviejų dienų vėl buvo vyras kaip reikiant. Anas, kuris prie centrinių vartų labiausiai rėkauja, yra kaip tik tas Marečekas. Matote, čia oras stiprus kaip žmogų remianti koja, kaip žirnių sriuba.
       – Aš žirnių sriubos nemėgstu, – pasakiau ir pasitraukiau po kriauše.
       Dulkėtu lauko keliuku kaukšėjo pora arklių, kanopos kėlė cemento debesį, kuriame visai nematyti vežimo. O vežėjas tame debesyje džiugiai dainavo, ir dešinysis arklys, įtempęs vadeles, nusitraukė kriaušės atvašą, nukrėsdamas nuo šakos centnerį cemento dulkių. Ištiesęs rankas išžabaliojau iš to debesio.
       Netrukus apsižiūrėjau: į kelionę išsileidau tamsiais drabužiais, dabar tas kostiumas pilkšvas. Sakau:
       – Pone, būkite toks malonus, kur čia gyvena Jirka Burganas?
       Žmogelis, toliau pjaudamas žolytę, kita ranka stengėsi išlyginti judančio kūno svorį.
       Staiga, užkabinęs pjautuvu kupstą, pašoko ir lyg padūkęs nulėkė į laukus.
       – Vapsvos! – suriko.
       Ir šmaukščiojo pjautuvu aplink galvą. Pasivijau jį.
       – Pone! – sakau. – Kur čia gyvena Jirka Burganas?
       – Aš Jirkos tėtis, – sušuko žmogelis bėgdamas ir aštriu pjautuvu vaikydamas puolančias vapsvas.
       – Džiaugiuosi jus sutikęs, aš – Jirkos bičiulis, – prisistačiau.
       – Tai apsidžiaugs sūnus! Jau laukia jūsų! – šūktelėjo ponas Burganas ir leidosi dar greičiau bėgti.
       Tačiau bėda: šmaukščiodamas ir gainiodamas vapsvas įsikirto tą pjautuvą į galvą.
       Jis lengvai pralenkė mane, o pjautuvas jam smygsojo kiauše lyg skrybėlės plunksna.
       Prie sodybos vartų sustojome.
       Ponui Burganui nė šnervės nevirptelėjo. Kraujas srovele tekėjo per plaukus palei ausį ir susiliejęs capsėjo pasmakrėn tankiais lašais.
       – Aš jums šitą pjautuvą ištrauksiu, – sakau.
       – Vėliau, gal mūsų berniokas norės mane nupaišyt. O štai ir mano pati!
       Pro vartelius išėjo drūta moteris pasiraitojusi rankoves, riebaluotomis plaštakomis, lyg būtų ką tik išmėsinėjusi žąsį. Vienas jos akių vokas aukščiau, kitas žemiau, apatinė lūpa atvėpusi.
       – Laukiu nesulaukiu jūsų, – pasakė spausdama man ranką – širdingai sveikinam atvykusį!
       Pro vartelius išlėkė Jirka, raudonskruostis jaunikaitis, viena ranka kratė mano dešinę, kita rodė į apylinkes:
       – Drauguži! Kokia grožybė! Ar melavau aš, ar nemelavau? Kokios spalvos! Koks kraštovaizdis! Koks pleneras!
       – Grožybė, bet pažiūrėkite, kas atsitiko tėčiui! – sakau.
       – Kas? – sužiuro Jirka.
       – Oi! – atsiliepė ponas Burganas.
       – Tik tiek, – numojo ranka bičiulis, – o aš maniau, dievažin kas atsitiko. Mama, tik pažiūrėkit, tėtis tikriausiai vėl vaikė vapsvas! Tėti, tėti! – grūmojo pirštu Jirka, juokėsi ir pridūrė: – Pas mus niekada netrūksta išdaigų. Čia mūsų triušius pavogė, o tėtis, kaip žinoma, racionalizatorius, tai lentas virš pamazginės taip gudriai patiesė, kad kas tik ant jų naktį nors ir lengviausiai užmins, prasmegs į tą pamazgų duobę. Mat triušių narvas stovi prie pat išmatų duobės. Tačiau tėtis, žinoma, tai pamiršo ir rytą pats ten įkrito.
       – Ji negili, – pasakė ponas Burganas.
       – Kiek? – sukluso Jirka.
       – Va tiek, – atsakė ponas Burganas ir brūkštelėjo sau po kaklu.
       – Va, va! – kikeno Jirka, paskui kalbėjo: – O kitą kartą tėtis pasirodė kaip sanitaras. Išvietėje supylė kibirą karbido, o po valandėlės ten iškratė pypke. Einu į lauką ir ką matau? Trenksmas kaip iš patrankos, kokie penki centneriai išmatų ore, o tarp jų, šeši metrai nuo žemės, kūliais vartosi tėtis! Dar gerai, kad nukrito ant mėšlyno!
       – Che che che che... – juokėsi ponia Burganova, net jos pilvas kretėjo.
       – Netiesa, ten nebuvo šešių metrų virš mėšlyno, – švytėjo ponas Burganas, o kraujas jam palei ausį sukepė ir blizgėjo kaip emalė.
       – Tai kiek? – sukluso Jirka.
       – Daugių daugiausia kokie penki metrai... ir tų išmatų buvo gal keturi centneriai, – pasakė ponas Burganas ir pridūrė: – Mūsų berniokas mat menininkas, tai vis perdeda.
       – Suprantama, – sakau, – bet, žmonės, nepykit, mane tas pjautuvas galvoje taip nervina!
       – Tai menkniekis, Dievulėliau, – tarė ponia Burganova ir paėmusi už rankenos, ištraukė tą pjautuvą iš žaizdos.
       – Ar ponas Burganas negaus kraujo užkrėtimo? – čiaupiausi susirūpinęs.
       – Ne, čia viską gydom sveiku oru, – kalbėjo šeimininkė ir meiliai sugniaužė kumštį, sudavė ponui Burganui į kaktą ir pasakė: – Po sužeidimo geriausia tučtuojau žiebti tėčiui vieną kartą į tarpuragę. O kodėl? Todėl, kad netikša.
       Ir, čiupusi vyrą už kuodo, nutempė į kiemelį ir viena ranka laikė pagrūdusi kruviną galvą po pompa, o kita pompavo.
       – Drauguži, – šnekėjo Jirka, – mūsų tėtis gajus. Šiemet atostogų metu taisė laštakius ir neprisirišęs vaikščiojo pačiu stogo kraštu ir juokėsi. Motina patruliavo ant cementinio tako, kad greičiau nubėgtų pakviesti greitąją pagalbą, jei tėtis nukristų. O keturioliktą dieną prisirišo ir nukrito nuo stogo, ir kabojo parištas už kojos. Iš kabineto daviau jam gerti, o mama visus patalus suklojo ant cementinio tako. Kai tėtį nupjoviau, kas kita galėjo atsitikti? Nukrito ant galvos šalia tų patalų. Ant cimanto!
       – Che che che... – juokėsi ponia Burganova, – ant cimanto, bet tą vakarą vėl buvo užeigoje! – pridūrė ir pumpavo toliau.
       – Mūsų tėtis taip pat važinėja motociklu, – garsiai kalbėjo toliau Jirka, kad girdėtų ir tėvas. – Pažįstami vairuotojai mums sako: „Nieko baisaus, bet tas jūsų tėtis važiuodamas taip laikosi saugaus eismo taisyklių, kad vieną gražią dieną parsinešit namo ant neštuvų!“ Cha cha cha cha! Vieną kartą tėtis neparvažiavo, tai pasiėmėm neštuvus ir išėjom jo ieškoti. Ir posūkyje, antai ten, eidami palei kryklių krūmus, staiga toje tankmėje kažkas lyg sukriokė. Žiūrim... mamyte, ką pamatėm?
       – Che che che... – juokėsi ponia Burganova vis grūsdama vyro galvą po pompa.
       – Mūsų tėtis su visu motociklu buvo įsibrukęs į tas krykles! – springo juoku Jirka. – Neišvairavo posūkyje ir tiesiai į tuos krūmus... taip ir sėdėjo ant motociklo, rankos ant vairo, ir visas dvi valandas negalėjo nė krustelėti, nes iš visų pusių buvo suremtas tų kryklės dyglių ir badiklių, ir smigių šakučių...
       – Vienas dyglys buvo nosyje, kitas dūrė į voką... o taip norėjosi pajudėti! – šaukė ponas Burganas ir kėlė galvą, bet ponia Burganova čiupo jį už kuodo ir vėl grūdo galvą po pompa.
       – Tai kaip ištraukėte tėtį iš tų kryklių? – baisėjausi aš.
       – Pirmiausia atsinešiau avikirpes žirkles, paskui sodininko peilį ir krūmuose padariau vadinamąjį Preislerio pjūvį ir per valandą tėtį iškirpau, – pasakė Jirka.
       Ponas Burganas norėjo kažką pridurti, bet, vos kilstelėjęs galvą, atsitrenkė pakaušiu į geležinės pompos vamzdį.
       Artimoje kalvoje kažkas blykstelėjo ir nuaidėjo trenksmas.
       – Dešimta valanda, – tarė Jirka.
       – Šunkaros, – švelniai pasakė motina ir žiūrėjo į kalvą, kur pievelėje augo baltas debesėlis.
       O tarp dulkėtų kadagių, ten ant kalvos, judėjo kareiviai, dabar vienas jų išėjo į pievelę, kitas mostelėjo vėliavėle, patraukė rankinės granatos saugiklio žiedą, metė ją į tos miško prošvaistės vidurį ir griuvo... ir pirmiausia sprogimas, paskui pieniškas debesėlis. Suspausto oro gūsis, nuskriejęs į slėnį, nupurtė nuo lazdynų ir saulėgrąžų cemento dulkes.
       – Šunkaros, – tarė ponia Burganova švelniai.
       Ir išvedė vyrą už kuodo iš po pompos, pažėrė į šalį jo plaukus ir rūpestingai apžiūrėjo žaizdą.
       – Sveikame ore ji tau gražiai užgis, – pasakė ir mandagiu rankos mostu pakvietė mane į vidų...

       2
       Virtuvėje kabojo dešimtys apdulkėjusių paveikslų.
       Ponia Burganova po kiekvienu paveikslėliu statėsi kėdę, sunkiai ant jos lipo, paskui šlapiu skuduru šluostė drobę ir iškart žilpinančios, ryškios spalvos sušvito virtuvėje.
       Kas penkios minutės pastatą purtė sprogimai karinių pratybų aikštėje, o indaujoje skambčiojo visi puodeliai ir lėkštės. Žalvarinė lova po kiekvieno granatos sviedimo pavažiuodavo ratukais, o ponia Burganova kaskart pažvelgdavo sprogimo link ir kaskart švelniai tardavo: „Šunkaros...“
       Ponas Burganas rodė pjautuvu į paveikslus ir kalbėjo:
       – Žinote, mūsų berniokas, kai piešė aną „Saulėlydį prie Pietų Čekijos tvenkinio“, buvo apsiavęs vienu numeriu mažesniais bateliais, kai piešė antai tą „Karlšteino motyvą“, tai per padą susivarė iki kulno pusės centimetro viniuką... Čia, kai mūsų berniokas dirbo Bukų miške prie Litomyšlio, tai visą dieną neatliko mažo reikalo... o čia štai, kai mūsų berniokas kūrė „Ganosi arkliai prie Pržibyslavo“, tai iki juosmens stovėjo dvokiančioje pelkėje... Kai piešė „Kalno viršūnėje“, tai vėl prieš tą kūrybą tris dienas pasninkavo... – kalbėjo ponas Burganas, o ponia Burganova po kiekvienu tų paveikslų statė kėdę, sunkiai ant jos lipo ir šlapiu skuduru šluostė paveikslą ir kas penkios minutės dirsčiojo per sieną tų sprogimų link ir kaskart švelniai sakė: „Šunkaros...“
       Paskui skambino dvyliktą, ir žalvarinė lova nuvažiavo žalvariniais ratukais prie kitos sienos.
       Ponas Burganas parodė į paskutinį paveikslą:
       – Žinote, šitą mūsų berniokas pavadino „Žiemos nuotaika“, ir kai šį paveikslą kūrė, tai nusiavė kojines ir valandą stovėjo priešais motyvą tame šaltame sausio upelyje...
       – Šunkaros, – pasakė Burganova ir nulipo nuo kėdės. Paskui stojo slogi tyla.
       Ponia Burganova nutempė žalvarine lovą per visą virtuvę.
       – Gražūs paveikslai ir stipriai išjausti, – sakau, – bet kodėl Jirka ima tuos vienu numeriu mažesnius batelius, kodėl tapydamas persiduria vinuku kulną, kodėl brenda basas į sausio mėnesio upelį, kodėl?
       Jirka išraudęs žiūrėjo į grindis.
       – Matote, – sako ponas Burganas, – mūsų berniokas neuostęs akademijos... tai tą mokslo trūkumą užpildo stipriu išgyvenimu... taigi, žinokite, mes jus tam ir pasikvietėm... mes norėtume žinoti, ar mūsų berniokas galėtų siekti to meno Prahoje...
       – Jirka, – sakau, – tu šiuos peizažus tapai plenere? Kur randi ir kur ieškai šių puikių spalvų? Kaip sugebi kloti vieną šalia kitos mėlyną ir raudoną? Ir impresionistai nesigėdytų šitų spalvų. Kur jų ieškai?
       Ponas Burganas pjautuvu nubraukė užuolaidą, iš kurios kilo smulkios dulkės.
       – Ar matot? – sušuko. – Matote ten tas spalvas? Beveik visus šiuos paveikslus, kurie kabo virtuvėje, visus juos piešė šitame krašte. Tik pažiūrėkit, kaip viskas ten žėri spalvomis.
       Ponas Burganas laikė nustumtą užuolaidą, aš žiūrėjau su juo į apylinkes, kurios, deja, buvo pilkos kaip senų dramblių kaimenė, ten kas tik krusteli, tučtuojau pakelia ilgas juostas cemento dulkių, ten per pilkšvą liucernos lauką traktorius vilko pjaunamąją, iš paskos driekėsi pilkas debesis lyg paskui karietą, važiuojančią dulkėtu vieškeliu, ten tolėliau, už trijų sklypų, stovėjo gardys, o bernas padavinėjo rugių pėdus ir kaskart pakėlus pėdą atrodė, lyg tas pėdas būtų užsidegęs, taip iš jo virto pilkšvos dulkės ir dūmai.
       – Matote tas spalvas? – kratė ponas Burganas pjautuvą.
       O į pievelę išėjo pėstininkas, patraukė granatos žiedą ir metė ją toli nuo savęs.
       Žalvarinė lova vėl pavažiavo.
       Ponia Burganova pirmą kartą nutylėjo.
       – Šunkaros, – pasakiau.
       Ji uždėjo plaštaką man ant rankovės, vienas vokas nudribęs lyg blynelis, ir motiniškai priekaištavo:
       –Jūs ne, jūs, pone, niekada. Taip keikti galime vien mes, čionykščiai. O mes nesikeikiame, mes tik sau širdį palengviname. Tai toks sutartas žaidimas. Juk tai mūsų kareiviai. Čia, pone, kaip namuose. Šeimoje žmogus gali sau kai ką leisti, nusikeikti ar pasiųsti kur, ar palinkėti ko nors. Bet tik šeimos nariai tarpusavyje. O šiaip niekam ne, kitiems ne. Iš mūsų tėčio galime pasijuokti tik Jirka ir aš... daugiau niekas, ne... tačiau kaip jūs manot? Ar reikia mūsų Jirkai važiuoti į Prahą? Ar ten nuveiks ką čekų tapyboje?
       Paklausė ponia Burganova ir žiūrėjo išmaniomis akimis, akimis, kurios sugebėjo įminti, nors tik dulkelė būtų sujudusi mano sielos dugne.
       – Praha yra akušerinės žirklės, – pasakiau ir nuleidau akis, – o šie paveikslai – tai jau ne eskizai, bet baigti kūriniai. Manau, kad jis galėtų keliauti puikiausiai...
       – Pamatysim, – atsakė ponia Burganova.
       Ponas Burganas atidarė duris į kambarį ir parodė pjautuvu.
       – Mūsų berniokas yra ir skulptorius, matote? – susuko ir pjautuvu pastukseno gipsine skulptūrą, sudėtą iš didžiulių raumenų.
       – Tai Bivojus* be šerno, – pasakė.
       – Nuostabu! Tokie bicepsai! – sakau. – Jirka, drauguži, kas buvo tavo modelis? Koks imtynininkas ar sunkaus svorio boksininkas?
       Jirka išraudęs žiūrėjo į grindis.
       – Nei imtynininkas, nei sunkiasvoris, – tarė ponas Burganas, – o aš! – pasakė ir parodė į save pjautuvu.
       – Jūs?
       – Aš! – džiaugėsi menkutis ponas Burganas. – Mūsų berniokas visko prigalvoja. Mūsų berniokas, išgirdęs lašant iš vandentiekio, čiumpa pieštuką ir piešia Niagaros krioklį, mūsų berniokas, įsidūręs pirštą, tučtuojau eina pasiteirauti, kiek kainuoja trečios klasės laidotuvės. Minimalūs impulsai, maksimalūs rezultatai, – pridūrė ponas Burganas ir sumirkčiojo akutėmis.
       – Pone Burganai, jūs tatai taip aiškinat? – sakau.
       – Bet juk aš iš Vršovicų! – sušuko ir pasikasė pjautuvu plaukus. – Ar matėte Shakespeare'o „Troilą ir Kresidą“? Tai prieš ketvirtį amžiaus Vinohradų teatre buvau statistu būtent šitoje komedijoje. Penktajame paveiksle režisieriui reikėjo ant karnizo dviejų nuogų skulptūrų. Vieną vaizdavau aš išteptas bronza, o kitą nuogą skulptūrą vaizdavo viena mergužėlė, tai per kiekvieną spektaklį gulėjome nejudėdami nuogi penktajame paveiksle ant karnizo, reflektorių nuplieksti, iš viršaus į mus spoksojo scenos darbininkai, daugiausia į tą gražią mergužėlę... o paskui, kai „Troilas ir Kresida“ buvo nuimta, aš paprašiau tą nuogą, bronza nuteptą mergužėlę rankos, ir ji atsakė: taip... ir šitaip jau esame drauge ketvirtį amžiaus...
       – Tai ji ta bronza nutepta skulptūra? – sakau.
       Ponas Burganas šypsodamas linktelėjo.
       – Ta, kur gulėjo penktame paveiksle ant karnizo? – sakau.
       Ponas Burganas šypsodamas linkteli.
       – Įsileisime čia truputį gryno oro? – tarė ponia Burganova.
       Cemento dulkės sėdo ant kilimo.
       – Jei kada nors panorėsite nuraminti ištampytus nervus, – kalbėjo ponia Burganova, – atvažiuokit pas mus kad ir visai savaitei.
       – O tas granatas čia visada svaido? – paklausiau.
       – Ne, – pasakė šeimininkė ir iš indaujos ištraukė „Elektroliuksą“, – tik nuo pirmadienio iki šeštadienio ir tik nuo dešimtos iki trečios. Tačiau sekmadienis čia toks liūdnas. Būna tokia didinga tyla, iš to net kyla erzelynė. Nuo tos tylos. Tada paleidžiame radiją, o Jirka nuo pat ryto pučia helikoną. Ir guodžiamės, kad dar naktį permiegosime, ir mūsų kareiviai vėl bus čia... – kalbėjo ponia Burganova.
       – Tikrai abu gulėjote ant karnizo nuogi, nutepti bronza? Tikrai? – sakau.
       – Tikrai, – atsakė ponia Burganova, sunkiai nusiūbavo prie savo vyro ir padavė jam suvyniotą laidą su elektros kištuku.
       – Tėveli, – pasakė, – nueik išsiurbti tą astrų lysvelę pasienyje, paskui aš priskinsiu ponui gražią puokštę! Šunkaros... – pridūrė švelniai, žiūrėdama pro langą į tą pusę, kur pievelėje išaugo baltas debesėlis lyg žydinčios gudobelės krūmas...

       * Čekų mitologijos galiūnas. – Vert. (Atgal>>>)

       Hrabal, Bohumil. Pernelyg triukšminga vienatvė: Apsakymai ir apysakos. – Vilnius: Strofa, 2003.

       Iš čekų kalbos vertė Vytautas Visockas

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt