|
<< Atgal
Antti Hyry
AKMUO SAULĖKAITOJE
Berniukas vasaros rytmetį išėjo pro trobos
duris laikydamas rankoj suomišką peilį; jis vilkėjo marškinėliais trumpom rankovėm
ir kelnėm ligi kelių. Jo plaukai buvo nubraukti nuo kaktos į šoną, akys tamsiai
rudos, ilgom blakstienom. Dailių akių berniukas, kaip sakė senoji čigonė, kalbėdama
su šeimininke. Berniukas nuėjęs atsisėdo ant lentų rietuvės ir ėmė drožti lankui
naują strėlę.
Jis sėdėjo ant rietuvės ir drožė. Ilgo ir plono
medgalio vienas galas buvo įremtas krūtinėn, aštrus peilis slydo išilgai medžio.
Baltos drožlės krito ant kelnių ir plikų kojų. Plaukai vis lindo į akis, ir
berniukas tolydžio turėjo juos nusibraukti.
Kažkas dūrė aukščiau kelio. Berniukas padėjo
peilį ir pasikasė koją; kelnių kiška pakilo aukštyn. Tada jis padėjo strėlę ant
lentų ir įsižiūrėjo: koja buvo plika ligi kelio ir aukščiau jo, pėda mynė žolę
saulėkaitos šilumoje, iš visų pusių glostančioje akmenį. Saulei kaitinant akmuo
įšilo.
Berniuką nukrėtė keistas šiurpulys, jis
žiūrėjo ir stebėjosi: argi tai mano koja nuo žemės ligi rietuvės? Ir
nužingsniavo trobon, stabčiodamas po kiekvieno žingsnio. Iš lėto priėjo trobą ir
įžengė vidun. Atsisėdo ant suolo, nužvelgė lubas ir visas pakampes. Mintys
degindamos skverbėsi po marškinėliais su trumpom rankovėm, po kelnėm, į rankas ir
galvą.
Ir tai pažadino jame nerimą, nerimas vertė pereiti
per pievą, nuvedė slenksčiuoto krioklio pakrantės ir rėvos linkui. Staiga jis išvydo
visa tat: slidžius meldus su vėjo šiurenamom juodom galvom ir gegužraibes skardžio
apačioje, krioklio pakrantėj, jos priminė jam kažką, kas degino. Jis visur nešiojosi
peilį ir darė tai, ką reikėjo, bet, ką nors drožinėdamas, nuolat stebėjo save ir
savo rankas, taip pat peilį, iš po kurio lakstė skiedros. Berniukas buvo tarsi
pavasarį išsiritusio sakalo sparnai, lengvi ir tvirti, kuriuos tačiau pakirpo ir jie
nežinojo, kurlink dabar turi skristi.
Bet paskui jis kažkur prasmego, mat jau turėjo
žmoną ir vaikų ir vakarais palei langą ramiai sau gurkšnojo kavą.
Ir vieną dieną jo sūnus prie akmens saulėkaitoje
pamatė savo koją ir dar daug ką.
Vertė Danutė Sirijos Giraitė
Į viršų
tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt
|
|