Ilse Aichinger (g. 1921) – austrų dramaturgė, prozininkė ir poetė, PEN klubo, jaunystėje – garsios literatų „Grupės 47“ narė. Gimė Vienoje, žydų kilmės gydytojos ir mokytojo šeimoje. Po tėvų skyrybų liko gyventi su motina ir dvyne seserimi Helga, tačiau Vokietijai aneksavus Austriją šeima galutinai iškriko (seseriai pavyko emigruoti). Po karo studijavo mediciną, bet netrukus metė studijas ir atsidėjo kūrybai. Parašė gausybę novelių, eilėraščių, radijo pjesių ir vieną romaną („Die größere Hoffnung“ – „Didesnioji viltis“, 1948). 1953 m. ištekėjo už vokiečių rašytojo Günterio Eicho (1907-1972; vaikai – sūnus Clemensas (1954-1998) ir dukra Mirjam). Po motinos mirties 1984 m. apsigyveno Frankfurte prie Maino ir pasitraukė iš aktyvaus visuomeninio gyvenimo. Už kūrybą apdovanota daugiau nei dešimtimi literatūrinių Vokietijos ir Austrijos premijų (iš jų – 1971 Nelly-Sachs-Preis, 1982 Petrarca-Preis, 1983 Franz-Kafka-Preis, 2000 Joseph-Breitbach-Preis).
       Rašytojos kūrybinę nuostatą geriausiai nusako 2000-aisiais per susitikimą su skaitytojais Hamburge išsakyta mintis: „Suprantamumas nėra literatūros kriterijus“.
       Į lietuvių kalbą išverstos dvi novelės (Veidrodinė istorija bei Atsitikimas mėnulyje). Čia pateikiamos trys novelės iš rinkinių „Der Gefesselte“ („Supančiotasis“, 1953), „Wo ich wohne“ („Ten, kur gyvenu“, 1963) ir „Eliza, Eliza“ („Eliza Eliza“, 1965).

Vertėja      

       Ilse Aichinger

Lango teatras
Ten, kur gyvenu
Mano žaliasis asilas

Į viršų

       Lango teatras

       Lange rymojo moteris ir stebėjo gatvę. Vėjas lengvais gūsiais kilo nuo upės ir neatpūtė nieko nauja. Moteris žiūrėjo įsmeigusi akis kaip tikra nepasotinama smalsuolė. Dar niekas nebuvo toks maloningas ir nesiteikė būti suvažinėtas prie jos namo. Be to, ji gyveno priešpaskutiniame aukšte, tad gatvė buvo pernelyg žemai. Viršuje jos triukšmas buvo vos tegirdimas. Viskas buvo pernelyg žemai. Kai ji jau ketino pasitraukti nuo lango, pamatė, kad vyriškis name priešais įjungė šviesą. Buvo dar visai šviesu, tad tai labai krito į akis ir kėlė tokį pat keistą įspūdį, kaip ir šviečiant saulei įsiplieskiantys gatvės žibintai. Tarsi kas savo languose būtų uždegęs žvakes dar prieš procesijai paliekant bažnyčią. Moteris liko prie lango.
       Vyriškis atlapojo langą ir linktelėjo. „Ar man?“ – susirūpino moteris. Bute virš jos niekas negyveno, o apačioje buvo dirbtuvės, tokiu laiku jau uždarytos. Ji nežymiai papurtė galvą. Vyriškis vėl linktelėjo. Tada čiupo sau už galvos, susivokė esąs vienplaukis ir dingo kambario gilumoje.
       Netrukus jis grįžo su skrybėle ir paltu. Nukėlė skrybėlę ir nusišypsojo. Tada išsitraukė iš kišenės baltą skepetaitę ir pradėjo ja mojuoti. Iš pradžių lengvai, po to vis energingiau. Jis taip persisvėrė per langą, kad net baisu darėsi - dar iškris. Moteris atsitraukė per žingsnį atgal, bet jis, regis, ėmė tik dar labiau stengtis. Numetė skepetaitę, nusitraukė nuo kaklo šalį – platų margą šalį – ir paleido jį plevėsuoti pro langą. Laikydamas šalį šypsojosi. O kai moteris atsitraukė dar per vieną žingsnį, jis staigiu judesiu nusimetė skrybėlę ir šalį tarsi turbaną apsivyniojo aplink galvą. Tada sukryžiavo ant krūtinės rankas ir pradėjo lankstytis. Kiekvienąkart atsitiesdamas mirktelėdavo kairiąja akimi, lyg tarp jų būtų buvęs slaptas susitarimas. Visa tai dar atrodė linksma, kol ji staiga išvydo vien jo kojas plonom lopytom aksomo kelnėm, styrančias ore. Vyriškis stovėjo žemyn galva. Kai vėl išniro įraudęs, suplukęs ir draugiškas jo veidas, moteris jau buvo paskambinusi policijai.
       O kai jis, apsisiautęs paklode, išnirdavo pakaitom tai ties vienu, tai ties kitu langu, iš tramvajų skimbčiojimo ir prislopinto miesto ūžesio už trijų gatvių ji jau galėjo išskirti operatyvinio policijos būrio mašinos sireną. Mat jos pranešimas buvo nepakankamai suprantamas, o balsas – susijaudinęs. Pagyvenęs vyriškis tuo tarpu juokėsi taip, kad net jo veidas susimetė į klostes, lengvai perbraukė per jį ranka, surimtėjo, tarsi delne būtų akimirkai sulaikęs juoką, ir metė jį šen. Tik automobiliui jau sukant už kampo moteris sugebėjo atsiplėšti nuo šio reginio.
       Uždususi ji atsidūrė apačioje. Prie policijos mašinos buvo susirinkusi minia. Iš mašinos iššoko pareigūnai, ir minia nusekė paskui juos bei moterį. Kai policija bandė išvaikyti žmones, visi kaip vienas tvirtino, kad gyvena šiame name. Kai kurie jų užlipo kartu iki paskutinio aukšto. Stovėdami laiptinėje jie stebėjo, kaip policininkai po to, kai jų beldimas liko be atsako, o skambutis greičiausiai buvo sugedęs, išlaužė duris. Jie veikė greitai ir su tokiu apdairumu, kokio išmokti vertėtų kiekvienam įsilaužėliui. Ir prieškambaryje, kurio langai vedė į kiemą, jie nedvejojo nė sekundės. Du iš jų nusiavė batus ir užslinko už kampo. Jau buvo spėję sutemti. Vyrai užkliuvo už drabužių kabyklos, pastebėjo šviesą siauro koridoriaus gale ir pasuko jos link. Moteris nusekė iš paskos.
       Kai durys atsilapojo, pagyvenęs vyriškis vis dar stovėjo prie lango nugara į juos. Ant galvos jis buvo užsidėjęs didelę baltą pagalvę, kurią vis nusiimdavo, lyg duodamas kažkam suprasti, kad norįs miego. Nuo grindų pakeltu kilimu buvo apsigaubęs pečius. Jis buvo kurčias ir neatsisuko net tada, kai policininkai stovėjo jau čia pat už jo nugaros, o moteris per jo petį žvelgė į tamsų savo kambario langą.
       Dirbtuvės apačioje, kaip ji ir spėjo, buvo uždarytos. Tačiau į butą viršutiniame aukšte veikiausiai buvo atsikraustę nauji nuomininkai. Prie vieno apšviestų langų buvo pristumta vaikiška lovelė, kurioje stovėjo mažas berniukas. Ant galvos jis taip pat buvo užsidėjęs pagalvę, o pečius apsigaubęs antklode. Berniukas strykčiojo, mojavo ir krykštė iš džiaugsmo. Jis juokėsi, perbraukė ranka veidą, surimtėjo, tarsi delne būtų akimirkai sulaikęs juoką. Tada iš visų jėgų sviedė jį policininkams į veidą.

Prie turinio

       Ten, kur gyvenu

       Nuo vakar gyvenu vienu aukštu žemiau. Nenoriu sakyti garsiai, bet gyvenu žemiau. Garsiai nenoriu sakyti todėl, kad nepersikrausčiau. Vakar vakare grįžau po koncerto namo kaip paprastai šeštadienį ir pradėjau lipti laiptais, prieš tai atrakinusi laukujes duris ir uždegusi šviesą. Nieko neįtardama kilau aukštyn – liftas dar nuo karo neveikia, – ir pasiekusi ketvirtą aukštą pagalvojau: “O, kad būčiau jau namie!“. Trumpam atsišliejau į sieną prie lifto durų. Paprastai ketvirtame aukšte mane apima lyg ir nuovargis, kuris kartais būna toks stiprus, jog man dingojasi, tarsi būčiau užkopusi jau į penktą aukštą. Bet šįkart taip neatrodė, žinojau, kad liko dar vienas aukštas. Atsimerkiau, ketindama lipti toliau, ir tą pat akimirką pamačiau lentelę su pavarde ant durų kairėje nuo lifto. Tai vis dėlto būsiu apsirikusi ir jau pasiekusi penktą aukštą? Norėjau žvilgtelėti į lentelę, nurodančią aukštą, bet kaip tik tada užgeso šviesa.
       Jungiklis buvo kitame koridoriaus gale, tad tamsoje žengiau tuos du žingsnius iki savo durų ir atrakinau jas. Iki savo durų? Bet kieno gi kito dar jos galėjo būti, jei ant jų kabojo mano pavardė? Vadinasi, vis dėlto buvau užlipusi į penktą aukštą.
       Durys atsidarė iš karto ir neužsikirsdamos; užčiuopiau jungiklį ir sustojau apšviestame prieškambaryje, savo prieškambaryje, kur viskas buvo kaip įprasta: raudoni apmušalai, kuriuos seniai svajojau pakeisti, suolas, pristumtas prie sienos, kairėje koridoriukas į virtuvę. Viskas buvo kaip įprasta. Virtuvėje gulėjo duona, kurios nebaigiau valgyti per vakarienę, ten pat, duoninėje. Niekas nebuvo pasikeitę. Atsiriekiau duonos ir pradėjau kramsnoti, tik staiga prisiminiau, kad įėjusi neuždariau durų į koridorių, tad grįžau į prieškambarį užrakinti jų.
       Šviesoje, kuri iš prieškambario krito ant koridoriaus sienų, pamačiau lentelę, nurodančią aukštą. Ten buvo parašyta: ketvirtas aukštas. Išlėkiau koridoriun, uždegiau šviesą ir perskaičiau dar kartą. Tada peržiūrėjau lenteles su pavardėmis ant kitų durų. Tai buvo pavardės žmonių, kurie lig šiol gyveno po manimi. Panorau užlipti viršun ir įsitikinti, kas gi dabar įsikūręs šalia žmonių, iki tol gyvenusių greta manęs, ar iš tikrųjų daktaras, lig šiol gyvenęs aukštu žemiau, atsidūrė viršuje, bet man ūmai pasidarė taip silpna, kad teko eiti prigulti.
       Nuo tada vartausi neįstengdama užmigti ir mąstau, kas bus rytoj. Kartais vis gundausi atsikelti, užlipti viršun ir išsklaidyti visas abejones. Tačiau nekaip jaučiuosi, be to, gali būti, kad ten, viršuje, koridoriuje užsidegus šviesai, kas nors atsibus, išeis ir paklaus: „Ko jūs čia ieškote?“ Šis klausimas, užduotas vieno buvusių kaimynų, mane taip baugina, kad verčiau liksiu gulėti, nors ir žinau, jog dieną užlipti viršun bus dar sunkiau.
       Kambaryje šalimais girdžiu kvėpavimą studento, gyvenančio pas mane; jis studijuoja laivų statybą ir kvėpuoja giliai ir tolygiai. Jis nieko nenutuokia apie tai, kas įvyko. Jis nieko nenutuokia, o aš čia vartausi ir neįstengiu užmigti. Spėlioju, ar rytoj jo paklausiu. Jis retai kur išeina ir greičiausiai sėdėjo namie, kol buvau koncerte. Turėtų žinoti. Gal paklausiu dar ir kambarinės.
       Ne. Neklausiu. Kaip turėčiau klausti kažką, kas niekad neklausinėja manęs? Kaip reikėtų prie to žmogaus prieiti ir sakyti: „Gal jūs kartais žinote, ar aš vakar gyvenau vienu aukštu aukščiau?“ Ir ką jis turėtų į tai atsakyti? Belieka tikėtis, kad manęs kas nors paklaus, kad manęs rytoj kas nors pasiteiraus: „Atleiskit, bet juk jūs dar vakar gyvenot vienu aukštu aukščiau?“ Bet kiek aš pažįstu savo kambarinę, ji nepasidomės. Arba kuris buvusių kaimynų: „Ar jūs kartais dar vakar negyvenot šalia mūsų?“ Arba kuris naujųjų kaimynų. Bet kiek aš juos pažįstu, nė vienas nepasiteiraus. Ir man tada nelieka daugiau nieko kito, kaip tik apsimesti, lyg jau visą gyvenimą būčiau gyvenusi aukštu žemiau.
       Spėlioju, kas būtų atsitikę, jei būčiau nėjusi į koncertą. Bet šis klausimas nuo šiandienos toks pat beprasmis kaip ir visi kiti klausimai. Mėginsiu užmigti.

       Dabar gyvenu rūsyje. Visai patogu, nes kambarinei nebereikia toli eiti parsinešti anglių, jos dabar šalia mūsų, ir panašu, kad ji tuo džiaugiasi. Įtariu ją nieko neklausinėjant todėl, jog jai taip parankiau. Į tvarkymą ji niekad nežiūrėjo pernelyg rimtai, juo labiau rūsyje. Būtų kvaila iš jos reikalauti kas valandą nuo baldų šluostyti anglių dulkes. Ji visai patenkinta, matosi vien į ją pažiūrėjus. O studentas kasdien pasišvilpaudamas kopia rūsio laiptais aukštyn ir vakare sugrįžta. Naktimis girdžiu jį giliai ir tolygiai kvėpuojant. Norėčiau, kad jis kokią dieną parsivestų merginą, kuri stebėtųsi, kad jis gyvena rūsyje, bet jis jokios merginos neparsiveda.
       Ir apskritai niekas niekuo nesidomi. Anglį gabenantys vyrai, kurie savo krovinį su didžiausiu triukšmu išverčia rūsiuose šalimais, kilsteli kepurę ir pasisveikina, kai sutinku juos ant laiptų. Paprastai jie nusiima maišus ir palaukia, kol pro juos praeinu. Ir namo ūkvedys draugiškai sveikinasi, pamatęs mane einančią pro laukujes duris. Iš pradžių akimirką dingojosi, lyg jis sveikintųsi draugiškiau nei lig šiol, bet taip tik atrodė. Daug kas gali regėtis gražiau, kai išlipi iš rūsio.
       Gatvėje stabteliu ir nupurtau nuo palto anglių dulkes, bet jų dar šiek tiek lieka. Tai mano žieminis paltas, jis tamsus. Tramvajuje nusistebiu, kad konduktorius manęs neišskiria iš kitų keleivių ir niekas nuo manęs nenusisuka. Spėlioju, kas bus, kai gyvensiu kanale. Nes pamažu pratinuosi prie tokios minties.
       Nuo tada, kai gyvenu rūsyje, kartais vėl nueinu į vakarinį koncertą. Daugiausia šeštadieniais, bet kai kada ir dažnėliau. Pagaliau juk ir niekur neidama nebūčiau pakeitusi to, kad vieną dieną atsidūriau rūsyje. Kartais nusistebiu sau darytais priekaištais, viskuo, su kuo iš pradžių siejau šį nuosmukį. Tuomet svarstydavau: „O, kad būčiau nėjusi į koncertą, kad būčiau neišsiruošusi vyno!“ Dabar taip nebegalvoju. Nuo tada, kai gyvenu rūsyje, esu visiškai rami ir einu vyno, kai tik užsimanau. Būtų beprasmiška bijoti kanalo garų, nes tada turėčiau pradėti drebėti ir dėl ugnies žemės branduolyje – yra net per daug dalykų, kurių turėčiau baimintis. Ir net jei visąlaik kiūtočiau namie nekeldama nė kojos į gatvę, vis tiek vieną dieną atsidurčiau kanale.
       Spėlioju tik, ką tada pasakys mano kambarinė. Kaip ten bebūtų, o buto jai vėdinti nebereikės. Ir studentas pasišvilpaudamas laipios kanalo anga pirmyn ir atgal. Dar aš spėlioju, kas tada nutiks su koncertu ir taure vyno. Ir jei studentui kaip tik tada šautų į galvą parsivesti merginą? Spėlioju, ar mano kambariai ir kanale išliks nepakitę. Iki šiol jie dar vis tokie pat, bet juk kanale namo nebelieka. Ir man sunku įsivaizduoti, jog butą iki pat žemės vidurio galima būtų skirstyti į kambarius: virtuvę, svetainę ir studento kambarėlį.
       Bet iki šiol niekas nepakitę. Raudoni sienos apmušalai, skrynia prie jų, koridoriukas į virtuvę, paveikslai ant sienų, žemi seni foteliai ir knygų lentynos su knygomis. Duoninė virtuvėje ir užuolaidos ant langų.
       Langai, tiesa, langai pasikeitė. Tačiau tokiu metu paprastai sėdėdavau virtuvėje, o virtuvės langas nuo amžių vedė į koridorių. Visad buvo grotuotas. Nėra jokio reikalo eiti pas namo ūkvedį, juo labiau dėl pakitusio reginio pro langą. Jis man visai pagrįstai pasakytų, jog reginys neįskaičiuojamas į buto nuomą, ši priklauso nuo jo dydžio, o ne nuo vaizdo pro langą. Paaiškintų, kad tai, ką aš matau, yra mano reikalas.
       O aš ir neinu pas jį, man užtenka, kad jis draugiškas su manimi. Galbūt vienintelis dalykas, kuriuo galėčiau skųstis, – tai perpus mažesni langai. Bet čia jis vėlgi atsikirstų, kad rūsyje kitokių ir nebūna. O tada aš nebeturėčiau ką atsakyti. Juk negalėčiau pareikšti, kad nesu prie jų pratusi, nes dar neseniai gyvenau penktame aukšte. Reikėjo dar ketvirtame aukšte susigriebti. Dabar per vėlu.

Prie turinio

       Mano žaliasis asilas

       Kasdien matau tiltu virš geležinkelio žingsniuojantį žalią asilą, jo pasagos kaukši į lentas, galva kyšo virš turėklų. Nežinau, iš kur jis ateina, dar niekada neteko pamatyti. Bet spėju, kad iš atviros elektrinės anapus tilto, iš kur gatvė kaip strėlė šauna į šiaurės vakarus (kryptis, su kuria šiaip ar taip nežinočiau, ką daryti) ir kur vakarais iškart sutemus, kai ant aprūdijusio stogo lieka tik boluojantis lopinėlis šviesos, apleistame kieme kartais stoviniuoja kareiviai, apkabinę savo merginas. Bet manasis asilas pasirodo anksčiau. Net ne vidurdienį ar tuoj po to, kai dar akinanti saulės šviesa sminga į kiekvieną apleistų kiemų ir skverbiasi pro užkaltų langų plyšius. Ne, jis pasirodo su pirmaisiais nepastebimai vakarėjančios šviesos atspalviais, tada regiu jį dažniausiai jau ant tilto ar kopiantį laiptais viršun. Tik vieną vienintelį kartą išvydau jį kaukšintį grindiniu jau kitoje geležinkelio pusėje, bet tuomet jis atrodė skubąs, tarsi būtų kur vėlavęs. Beje, tada man dingtelėjo, kad jis atėjo tiesiai pro pravertas, kaitroje sustingusias elektrinės duris.
       Dėl geležinkelio tarnautojų ar žmonių, žingsniuojančių per tiltą, jis nesuka galvos, mandagiai juos praleidžia, o ir dundėjimas bei švilpimas traukinių, kurie kartais pralekia pro apačią jam bekinkuojant tiltu, jo netrikdo. Dažnokai pakreipęs galvą į šoną jis žvelgia žemyn, daugiausia, kai nesimato nė vieno traukinio, tačiau niekada jo žvilgsnis nesustoja labai ilgam. Man regis, tarsi jis persimestų žodžiu kitu su bėgiais, bet kažin. O ir kam? Perėjęs tilto vidurį ir šiek tiek padvejojęs jis išnyksta neapsigręždamas. Dėl to, būtent dėl tokios jo manieros išnykti nė kiek neklystu. Puikiai jį suprantu, kam gi jam reikėtų dėti pastangas ir apsigrįžti, jei jis tą kelią ir taip žino?
       Bet kaipgi jis ateina, iš kur ateina, kur jo pradžia? Ar jis turi mamą ir šieno guolį viename tų tylių kiemų anapus? O gal jis gyvena kokiame apleistame biure, kur turi mielą kampą, lopinėlį sienos? O gal jis atsiranda kaip žaibai nuo iškrovos tarp senų aukštos įtampos stulpų ir nuo jų nukarusių laidų? Suprantama, aš tiksliai nežinau, kaip atsiranda žaibai, aš ir nenoriu žinoti, nebent manasis asilas atsirastų kaip ir jie. Manasis asilas? Skambus žodis. Bet nenoriu jo atsiimti. Žinoma, gali būti, kad ir kiti jį mato, bet aš neketinu tuo domėtis. Manasis asilas, kurio nešeriu, negirdau, nešukuoju ir neguodžiu. Kurio siluetas tolimų kalnų fone išsiskiria taip pat aiškiai kaip ir patys kalnai, išryškėjantys vakarop. Mano akyse, taigi ir mano asilas. Kodėl neturėčiau pripažinti, kad gyvenu ta akimirka, kai jis pasirodo? Kad jo pasirodymas suteikia man jėgų gyventi, būtent jis, jo siluetas, žalios jo spalvos niuansai bei jo maniera palenkus galvą žiūrėti į bėgius. Svarsčiau, kad jis turbūt alkanas ir žvalgosi žolės ar skurdžios augmenijos, dygstančios tarp pabėgių. Bet reikia sutramdyti savo jautrumą. Aš jau ganėtinai suaugusi ir susilaikysiu nepadėjusi jam ant tilto kūlelio šieno. Prastai jis neatrodo, neišbadėjęs ir nenuvargintas, - bet ir nenupenėtas. Veikiausiai yra visai nedaug asilų, kurie atrodytų ypač gerai. Nenoriu kartoti senų klaidų ir per daug iš jo reikalauti. Noriu pasitenkinti jo laukimu. Mat jis ateina nereguliariai. Dar neminėjau? Jau dukart jo nebuvo. Rašau dvejodama, nes galbūt toks yra jo ritmas, galbūt jam visai neegzistuoja kažkas tokio kaip „dukart“ ir jis ateidavo visąlaik, ateidavo reguliariai, todėl stebėtųsi tokiu nusiskundimu. Regis, jis jau ir taip daug kuo stebisi. Nuostaba, taip, nuostaba yra tai, kas jį geriausiai apibūdina, sakyčiau, kas jį išskiria. Noriu išmokti apsiriboti vien spėliojimais apie jį, o vėliau galvoti dar mažiau. Bet kol išmoksiu, dar yra daug dalykų, kurie man kelia nerimą. Daugiau nei galimas jo alkis, sakykime, tai, kad nežinau, kur jis miega, ilsisi ar net galbūt kur gimė. Nes jam reikia ramybės. Gali net būti, kad jam kaskart reikia mirties, nežinau. Turbūt be galo sunku tokiam žaliam kaip jis kasvakar eiti per tiltą, žiūrėti taip kaip jis ir išnykti reikiamu momentu.
       Tokiam asilui reikia ramybės, daug ramybės. O ar sena elektrinė yra jam tinkama vieta, ar to gana? Ar nuo stulpų nukarę elektros laidai deramai švelniai glosto jį, kai jo nėra, jo naktį? Nes jo naktis ilgesnė už mūsų. Ir ar kalnų siluetas kaip dera draugiškas jo dieną? Nes jo diena trumpesnė. Nežinau. Ir nesužinosiu, nes man tegali rūpėti tik kuo mažiau apie jį žinoti, tiek per tuos pusę metų, kai jis ateina, išmokau. Iš jo išmokau. Galbūt lygiai taip pat išmoksiu išgyventi ir tai, kai jis vieną dieną nebepasirodys, nes šito baiminuosi. Greičiausiai jis nebeateitų atšalus orams, ir tai priklausytų prie jo pasirodymo tiek pat kaip ir jo atėjimas. Iki tol noriu išmokti žinoti apie jį tiek mažai, kad ištverčiau ir jo nebuvimą, kad nebekreipčiau į tiltą savo žvilgsnio.
       Bet kol išmoksiu, kartais pasvajoju, kad jis turi žalią tėtę ir žalią mamą, kūlelį šieno viename kiemų anapus, o ausyse jam skamba juokas jaunų žmonių, plūstančių į kiemą. Kad jis kartais miega, užuot miręs.

       Iš vokiečių kalbos vertė Alina Baravykaitė

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt