|
<< Atgal
Eugène Ionesco
PAMOKA
KOMIŠKA DRAMA
VEIKĖJAI
Mokytojas, penkiasdešimties – šešiasdešimties
metų
Mokinė, aštuoniolikos metų
Tarnaitė, keturiasdešimt penkerių –
penkiasdešimties metų
Seno Mokytojo kabinetas, kartu ir valgomasis
Kairėje durys į laiptus; scenos gilumoje,
dešinėje, durys į koridorių
Gilumoje, kiek kairiau, nedidelis langas su paprastom
užuolaidėlėm; ant palangės, iš lauko pusės, vazonai su miesčioniškom gėlėm.
Tolumoje turi matytis maži namukai su raudonais stogais; tai miestelis. Dangus pilkšvas.
Dešinėje kaimiškas bufetas. Kambario viduryje valgomasis, kartu ir rašomasis stalas.
Aplink stalą trys kėdės, dar dvi stovi prie lango. Šviesūs sienų apmušalai, keletas
lentynų su knygomis
Pakilus uždangai, scena kurį laiką tuščia.
Paskui prie durų pasigirsta skambutis
TARNAITĖ (balsas už scenos). Einu, einu.
Valandėlę.
Atbildėjusi laiptais, kambaryje pasirodo pati
T a r n a i t ė, tvirto sudėjimo, raudonskruostė moteriškė kokių keturiasdešimt
penkerių – penkiasdešimties metų su kaimišku kyku ant galvos
TARNAITĖ (trenkusi durimis, įskrieja į
kambarį iš dešinės ir, šluostydamasi į prijuostę rankas, bėga prie durų kairėje
pusėje; tuo metu pasigirsta antras skambutis). Kantrybės. Jau einu. (Atidaro
duris. Pasirodo jauna, aštuoniolikos metų mokinė. Pilka uniforminė prijuostė, balta
apykaklėlė, po pažastimi portfelis) Laba diena, panele.
MOKINĖ. Laba diena, ponia. Ar ponas mokytojas namie?
TARNAITĖ. Jūs atėjote į pamoką?
MOKINĖ. Taip, ponia.
TARNAITE. Jis jūsų laukia. Prisėskit valandėlę,
tuoj pranešiu.
MOKINĖ. Dėkui, ponia.
Atsisėda prie stalo veidu į salę; lauko
durys jai iš kairės; nugara atsukta į kitas duris, pro kurias išskuba T a r n a i t ė
TARNAITĖ (šaukia). Ponas mokytojau,
prašom nulipti. Mokinė atėjo.
MOKYTOJAS (už scenos plonu balseliu). Dėkui.
Lipu... tuojau... tuojau...
T a r n a i t ė išėjo; Mokinė sėdi,
kukliai parietusi kojas, portfelį pasidėjusi ant kelių, ir laukia; truputį pasižvalgo
po kambarį, apžiūri baldus, lubas. Išsiima iš portfelio sąsiuvinį, pavarto,
apsistoja ties vienu puslapiu, tarsi kartotų pamoką, tarsi paskutinį kartą mestų akį
į namų darbus. Ji atrodo mandagi, gerai išauklėta mergaitė, bet labai gyva, linksma,
temperamentinga, atvirai besišypsanti. Veiksmo bėgyje jos judesiai pamažu lėtės, ji
suglebs, sugniuš; linksma, besišypsanti mergaitė darysis liūdna, paniurus; ją, tokią
judrią pjesės, pradžioje, kuo toliau, tuo labiau apims nuovargis, apsnūdimas; dramos
pabaigoj jos veide aiškiai atsispindės nervinė depresija; tai rodys ir jos kalbėjimo
maniera: kalba pasidarys vangi, ji sunkiai prisimins žodžius ir vargiai juos tars;
atrodys lyg paraližuota, pradedanti sirgti afazija. Iš pradžių savarankiška, kone
agresyvi, pamažėle darysis vis pasyvesnė, kol pagaliau virs nebyliu, inertišku,
bedvasiu daiktu Mokytojo rankose; kai Mokytojas rengsis ją nužudyti, Mokinė, apatijos
apimta, nereaguos, tik akys sustingusiame veide rodys neapsakomą nuostabą ir baimę.
Perėjimas iš vieno būvio į kitą, aišku, neturi būti pastebimas.
Įeina M o k y t o j a s, nedidelis seniukas su žila
barzdele; jis su pensnė, juoda kepuraite, ilgu juodu švarku, kokius dėvi mokytojai,
juodom kelnėm ir batais, prisegama apykakle ir juodu kaklaraiščiu. Nepaprastai
mandagus, labai drovus, iš drovumo kalba tyliu balsu, labai korektiškas – tikras
mokytojas. Visą laiką trinasi rankas; laikas nuo laiko akyse žybtelia gašlios
liepsnelės, bet tuoj pat gęsta.
Veiksmo metu jo drovumas pamažėl, nepastebimai
išnyks, akys ims gašliai blizgėti, tiesiog degte degti; Mokytojas – iš pradžių
toks bejėgis – vis labiau įgis pasitikėjimo savim, darysis nervingas, agresyvus,
valdingas ir ims kaip įmanydamas tyčiotis iš savo mokinės, tapusios jo rankose
apgailėtinu daiktu. Plonas ir tylus Mokytojo balsas turėtų vis tvirtėti ir pjesės
pabaigoj būti labai stiprus, galingas, skardus, tuo tarpu kai Mokinės ryškus ir skambus
pjesės pradžioje balsas pasidarys vos girdimas. Pirmosiose scenose Mokytojas gal net
truputį mikčioja
MOKYTOJAS. Laba diena, gerbiamoji... Tai jūs,
vadinasi, būsite mano nauja mokinė, tiesa?
MOKINĖ (greit atsisuka; jaučiasi labai laisvai,
kaip ir dera jaunai merginai; ji atsistoja, eina prie Mokytojo, paduoda jam ranką).
Taip, ponas mokytojau. Laba diena, ponas mokytojau. Atėjau laiku, kaip matote. Bijojau
pavėluoti.
MOKYTOJAS. Labai gerai, gerbiamoji, bet nevertėjo
taip skubėti. Labai atsiprašau, kad priverčiau laukti... Aš ką tik baigiau...
žinote... na... Prašom atleisti... Atleiskite...
MOKINĖ. Nėr už ką, ponas mokytojau. Nieko tokio,
pone.
MOKYTOJAS. Prašom atleisti... Ar lengvai radote
namą?
MOKINĖ. Žinoma... Visiškai lengvai. Be to, ir
pasiklausinėjau. Čia jus visi pažįsta.
MOKYTOJAS. Jau trisdešimt metų gyvenu šiame
mieste. O jūs juk neseniai atsikraustėt! Kaip jums čia patinka?
MOKINĖ. Labai patinka. Miestas gražus, malonus,
gražus parkas, pensionas, vyskupija, puikios krautuvės, gatvės, bulvarai...
MOKYTOJAS. Tas tiesa, gerbiamoji, bet aš mielai
apsigyvenčiau kur kitur: Paryžiuj ar bent Bordo.
MOKINĖ. Jums patinka Bordo?
MOKYTOJAS. Nežinau. Niekad ten nesu buvęs.
MOKINĖ. O Paryžiuj tai tikrai buvote?
MOKYTOJAS. Irgi ne, bet, jeigu jūs nieko prieš,
norėčiau paklausti: kurios valstybės sostinė yra Paryžius?
MOKINĖ (valandėlę galvoja, paskui – laiminga,
kad žino). Paryžius... – Prancūzijos sostinė?
MOKYTOJAS. Na žinoma, bravo, labai gerai, puiku.
Sveikinu. Jūs žinot gimtosios šalies geografiją kaip savo penkis pirštus. Ypač
sostines.
MOKINĖ. O, visų dar nežinau, ponas mokytojau, ne
taip jau lengva jas išmokti.
MOKYTOJAS. Nieko, palengvėle išmoksite... Tik
turėkit kantrybės... Prašom atleisti... kantrybės... palengvėle, palengvėle...
Pamatysit, kaip išmoksite... Šiandien gražus oras... nors, žinoma, ne visai... Bet vis
tiek, svarbiausia, kad ne pernelyg blogas... Hm... hm... Nei lyja, nei sninga.
MOKINĖ. Būtų labai keista, jei snigtų, juk dabar
vasara.
MOKYTOJAS. Atsiprašau, gerbiamoji, aš kaip tik
ruošiausi tai pasakyti... nors jums netrukus paaiškės, kad žmogus niekad nieko negali
žinoti.
MOKINĖ. Savaime suprantama, ponas mokytojau.
MOKYTOJAS. Mes niekuo negalime būti tikri šiame
pasaulyje, gerbiamoji.
MOKINĖ. Žiemą sninga. Žiema yra vienas iš
keturių metų laikų. Kiti trys – tai... hm... pa...
MOKYTOJAS. Na?
MOKINĖ. ...vasaris, paskui vasara ir... hm...
MOKYTOJAS. Prasideda kaip rudnosis, gerbiamoji.
MOKINĖ. Taip, taip, ruduo...
MOKYTOJAS. Teisingai, gerbiamoji, labai gerai atsakėte,
puiku. Esu tikras, kad būsite gera mokinė. Padarysite didelę pažangą. Jūs esate
protinga, atrodote išsilavinusi, geros atminties.
MOKINĖ. Aš žinau visus metų laikus, tiesa, ponas
mokytojau?
MOKYTOJAS. Žinoma, gerbiamoji... tiksliau, beveik
visus. Bet išmoksite. Šiaip ar taip, jau dabar neblogai. Jūs žinosite visus metų
laikus net iš miego pažadinta. Kaip kad aš.
MOKINĖ. Tai labai sunku.
MOKYTOJAS. Visai ne. Truputis pastangų ir noro,
gerbiamoji. Pamatysite, kaip išmoksite. Galit neabejoti.
MOKINĖ. O, aš taip norėčiau, ponas mokytojau. Aš
taip trokštu mokytis. Tėvai irgi geidžia, kad pagilinčiau savo žinias. Nori, kad
specializuočiausi kurioj nors šakoj. Jie mano, kad mūsų amžiuje vien bendros
kultūros, kad ir labai aukštos, nepakanka.
MOKYTOJAS. Jūsų tėvai, gerbiamoji, galvoja
visiškai teisingai. Jūs turite tobulintis. Atleiskite, kad taip kalbu, bet tai būtina.
Dabartinis gyvenimas labai sudėtingas.
MOKINĖ. Ir toks painus... Laimė, mano tėvai gana
pasiturintys. Jie padės man studijuoti, baigti labai labai aukštus mokslus.
MOKYTOJAS. Vadinasi, jūs norėtumėt pasiruošti...
MOKINĖ. ...apginti daktaro disertaciją, Ir
nedelsiant – gynimas už trijų savaičių.
MOKYTOJAS. Leiskite paklausti, ar jūs jau turite
brandos atestatą?
MOKINĖ. Taip, ponas mokytojau, aš išlaikiau
brandos atestato egzaminus ir iš tiksliųjų mokslų, ir iš humanitarinių.
MOKYTOJAS. O, tai jūs labai išsilavinusi, net per
daug išsilavinusi pagal amžių. Kokią disertaciją norėtumėt paruošti? Tiksliųjų
mokslų ar filosofijos?
MOKINĖ. Mano tėvai norėtų – jei tik tai
įmanoma per tokį trumpą laiką – jie norėtų, kad paruoščiau abi disertacijas.
MOKYTOJAS. Abi?.. Žaviuosi jūsų drąsa,
gerbiamoji, nuoširdžiai sveikinu. Pasistengsiu padaryti visa, kas įmanoma. Pagaliau juk
jūs ir šiaipjau išprususi. Tokia jauna ir...
MOKINĖ. O, ponas mokytojau!
MOKYTOJAS. Prašom atleisti, bet, jums leidus,
norėčiau pasakyti, kad laikas sėst prie darbo. Nėra ko gaišti.
MOKINĖ. Na žinoma, ponas mokytojau, aš ir pati to
noriu. Prašom, aš pasiruošusi.
MOKYTOJAS. Norėčiau jus paprašyti, kad
atsisėstumėt... štai čia... Ar leistumėt, gerbiamoji, jeigu jums patogu, atsisėsti
priešais jus?
MOKINĖ. Žinoma, prašom.
MOKYTOJAS. Ačiū. (Jie susėda prie stalo vienas
prieš kitą, šonu į salę) Tai va. Turite su savim knygas, sąsiuvinius?
MOKINĖ (imdama iš portfelio sąsiuvinius ir
knygas). Taip, ponas mokytojau. Žinoma, kas reikia, viską atsinešiau.
MOKYTOJAS. Puiku, gerbiamoji. Puiku. Taigi, jeigu jūs
nieko prieš, pradedam?
MOKINĖ. Žinoma, ponas mokytojau, jūsų valia.
MOKYTOJAS. Mano valia?.. (Akys sublizga, staigus
judesys, bet tuoj pat susivaldo) Ak, gerbiamoji, tai jūsų valia. Aš tik jūsų
tarnas.
MOKINĖ. O, ponas mokytojau...
MOKYTOJAS. Taigi, jeigu jūs nieko prieš... mes...
mes... aš... aš norėčiau trumpai patikrinti jūsų ankstesnes ir dabartines žinias,
kad galėčiau nužymėti būsimo darbo gaires... Gerai. Kaip jūs suprantate skaičiaus
sąvoką?
MOKINĖ. Ji man ne visai aiški... gana miglota...
MOKYTOJAS. Gerai. Tuoj pamatysim.
Trinasi rankas. Įeina T a r n a i t ė; tai,
atrodo, supykdo Mokytoją. Ji eina prie bufeto, kažko ieško, delsia
MOKYTOJAS. Taigi, gerbiamoji, jeigu jūs nieko
prieš, pradėsim nuo aritmetikos...
MOKINĖ. Žinoma, ponas mokytojau. Kaip tik to ir
noriu.
MOKYTOJAS. Aritmetika yra palyginti naujas mokslas,
dabartinis, teisybę pasakius, greičiau metodas, negu mokslas... Ir kartu terapija. (Tarnaitei)
Ar jau baigėt, Mari?
TARNAITĖ. Taip, ponas mokytojau, radau lėkštutę.
Einu jau, einu...
MOKYTOJAS. Paskubėkite. Eikit greičiau į savo
virtuvę.
TARNAITĖ. Taip, ponas mokytojau. Einu.
Kaip ir eina pro duris
TARNAITĖ. Atleiskit, ponas mokytojau, bet
žiūrėkit, nesinervinkit.
MOKYTOJAS. Klausykit, Mari, nekrėskite juokų.
Būkite rami.
TARNAITĖ. Visi taip sako.
MOKYTOJAS. Nelįskite man į akis su savo
prasimanymais. Esu ne mažas ir puikiai žinau, kaip man elgtis.
TARNAITĖ. Taigi, taigi. Geriau neprasidėkit su
panele nuo aritmetikos. Aritmetika vargina, ištampo nervus.
MOKYTOJAS. Tik jau ne mano amžiuje. O aplamai, ko
jūs kišatės? Tai mano dalykas. Aš žinau, ką darau. Jūsų vieta virtuvėje.
TARNAITĖ. Gerai, ponas mokytojau. Tik paskui
nesakykit, kad neįspėjau.
MOKYTOJAS. Mari, apsieisiu ir be jūsų patarimų.
TARNAITĖ. Kaip sau norit, ponas mokytojau.
Išeina
MOKYTOJAS. Atleiskit, gerbiamoji, kad mums sutrukdė...
Atleiskit tai moteriškei... Ji vis bijo, kad aš nepavargčiau. Nerimauja dėl mano
sveikatos.
MOKINĖ. O, ką jūs, ponas mokytojau. Vadinasi, ji
jums atsidavusi. Matyt, jus myli. Taip retai pamatysi gerą tarną!
MOKYTOJAS. Ji perdeda. Ir visai be reikalo būkštauja.
Grįžkime prie savo aritmetikos.
MOKINĖ. Jau grįžtu, ponas mokytojau.
MOKYTOJAS (sąmojingai). Sėdėdama ant
kėdės?
MOKINĖ (įvertindama sąmojį). Kaip ir jūs,
ponas mokytojau.
MOKYTOJAS. Gerai. Vadinasi, truputėlį
paaritmetikuokim.
MOKINĖ. Su mielu noru, ponas mokytojau.
MOKYTOJAS. Ar negalėtumėt man pasakyti...
MOKINĖ. Žinoma, galėčiau, ponas mokytojau,
klauskite.
MOKYTOJAS. Kiek bus vienas ir vienas?
MOKINĖ. Vienas ir vienas bus du.
MOKYTOJAS (sužavėtas Mokinės žiniom). O,
juk tai puiku. Man atrodo, kad esate toli pažengusi moksle. Jūs lengvai apginsit abi
disertacijas, gerbiamoji.
MOKINĖ. Labai džiaugiuosi. Juo labiau kad jūs taip
sakote.
MOKYTOJAS. Važiuojam toliau. Kiek bus du ir vienas?
MOKINĖ. Trys.
MOKYTOJAS. Trys ir vienas?
MOKINĖ. Keturi.
MOKYTOJAS. Keturi ir vienas?
MOKINĖ. Penki.
MOKYTOJAS. Penki ir vienas?
MOKINĖ. Šeši.
MOKYTOJAS. Šeši ir vienas?
MOKINĖ. Septyni.
MOKYTOJAS. Septyni ir vienas?
MOKINĖ. Aštuoni.
MOKYTOJAS. Septyni ir vienas?
MOKINĖ. Aštuoni... bis.
MOKYTOJAS, Puikus atsakymas. Septyni ir vienas?
MOKINĖ. Aštuoni ir.
MOKYTOJAS. Puiku. Nuostabu. Septyni ir vienas?
MOKINĖ. Aštuoni ketri. O kartais devyni.
MOKYTOJAS. Žavu. Jūs žavi. Jūs stebuklinga.
Karštai sveikinu, gerbiamoji. Nėra reikalo daugiau kartoti. Iš sudėties jūs esate
verta daktaro laipsnio. Pažiūrėsim, kaip eisis atimtis. Sakykite, tik, žinoma, jeigu
nepavargote, kiek gausime, iš keturių atėmę tris.
MOKINĖ. Iš keturių atėmę tris?.. Iš keturių
atėmę tris?
MOKYTOJAS. Taip. Vadinasi, iš keturių reikia atimti
tris.
MOKINĖ. Tai bus... septyni?
MOKYTOJAS. Man labai nemalonu, bet turiu paprieštarauti.
Iš keturių atėmę tris, gausime ne septynis. Jūs painiojate: prie keturių pridėję
tris, gausime septynis, o iš keturių atėmę tris, – ne septynis... Dabar nebe
sudedam, o atimam.
MOKINĖ (stengiasi suprasti). Taip... taip...
MOKYTOJAS. Iš keturių atėmę tris, gausime...
kiek?.. Kiek?..
MOKINĖ. Keturis?
MOKYTOJAS. Ne, gerbiamoji, ne keturis.
MOKINĖ. Tada tris?
MOKYTOJAS. Irgi ne, gerbiamoji... Atsiprašau,
negaliu sutikti... Ne tris... prašom atleisti.
MOKINĖ. Iš keturių atėmę tris... Iš keturių
atėmę tris?.. Iš keturių atėmę tris?.. Aišku, ne dešimt?
MOKYTOJAS. Na žinoma, ne, gerbiamoji. Reikia ne
spėlioti, o galvoti. Pabandykim dirbti drauge. Prašom skaičiuoti.
MOKINĖ. Gerai, ponas mokytojau. Vienas... du...
ė-ė-ė...
MOKYTOJAS. Jūs mokate skaičiuoti? Iki kiek galite
suskaičiuoti?
MOKINĖ. Galiu suskaičiuoti... iki begalybės.
MOKYTOJAS. Tai neįmanoma, gerbiamoji.
MOKINĖ. Tada, sakykim, iki šešiolikos.
MOKYTOJAS. To visiškai pakanka. Reikia mokėti
apsiriboti. Taigi, prašom skaičiuoti, aš klausau.
MOKINĖ. Vienas... du... o po dviejų eina trys...
keturi...
MOKYTOJAS. Gana, gerbiamoji. Kuris skaičius
didesnis: trys ar keturi?
MOKINĖ. E-e... trys ar keturi? Kuris didesnis?
Didesnis už tris ar keturis? Kuria prasme didesnis?
MOKYTOJAS. Yra mažesnių skaičių ir didesnių.
Didesni skaičiai turi daugiau vienetų, negu mažesni...
MOKINĖ. Negu mažesni skaičiai?
MOKYTOJAS. Taip, bent tie mažesni turi mažesnius
vienetus. Jeigu tie vienetai visai mažiukai, galimas daiktas, kad mažesniuose
skaičiuose pasitaikys daugiau vienetų, negu didesniuose... žinoma, kitokių vienetų...
MOKINĖ. Tokiu atveju mažesni skaičiai gali būti
didesni už didesnius skaičius?
MOKYTOJAS. Užteks. Tai mus gali per toli nuvesti.
Tik žinokit; kad yra ne tik skaičių, bet ir dydžių, sumų, yra grupių, yra krūvų,
krūvos tokių daiktų, kaip slyvos, vagonai, žąsys, sėklelės ir t. t. Kad mūsų
užduotis būtų lengvesnė, leiskim, kad tėra lygus skaičiai; tada didesni bus tie,
kurie turės daugiau lygių vienetų.
MOKINĖ. O tas skaičius, kuris turės daugiausia
vienetų, bus didžiausias! Suprantu, ponas mokytojau, jūs sutapatinate kokybę su
kiekybe.
MOKYTOJAS. Jūs per daug teoretizuojate, gerbiamoji,
per daug teoretizuojate. Neverta taip gilintis. Imkim geriau savo konkretų pavyzdį ir
paanalizuokime. Mes dar spėsim padaryti bendras išvadas. Turime skaičių keturi ir
skaičių trys; kiekviename – lygus vienetų skaičius. Kuris iš jų bus didesnis:
mažesnis skaičius ar didesnis?
MOKINĖ. Atleiskite, ponas mokytojau. Ką jūs turite
omeny, sakydamas „didesnis“? Ar tą, kuris ne toks mažas, kaip kitas?
MOKYTOJAS. Taigi, taigi, gerbiamoji, puiku. Jūs
puikiai supratot mano mintį.
MOKINĖ. Vadinasi, keturi.
MOKYTOJAS. Kas keturi? Didesnis už tris ar
mažesnis?
MOKINĖ. Mažesnis... ne, didesnis.
MOKYTOJAS. Puikiai atsakyta. O kiek vienetų yra tarp
trijų ir keturių?.. Arba tarp keturių ir trijų, jei jums patinka?
MOKINĖ. Tarp trijų ir keturių nėra jokių
vienetų, ponas mokytojau. Keturi eina tuoj pat po trijų, tarp trijų ir keturių nėra
ničnieko!
MOKYTOJAS. Jūs mane blogai supratote. Be abejo, dėl
mano kaltės. Nepakankamai aiškiai išsireiškiau.
MOKINĖ. Ne, ponas mokytojau, tai mano kaltė.
MOKYTOJAS. Štai trys degtukai. Ir štai dar vienas
– iš viso keturi. Žiūrėkite atidžiai: keturi degtukai, vieną atimu, kiek lieka?
Degtukų nesimato, kaip ir kitų daiktų, apie
kuriuos kalbama; Mokytojas atsistos, rašys nesama kreida nesamoje lentoje ir t. t.
MOKINĖ. Penki. Jei trys ir vienas – keturi, tai
keturi ir vienas bus penki.
MOKYTOJAS. Ne taip. Visiškai ne taip. Jūs turite
aiškų potraukį prie sudėties. Bet juk reikia ir atimti. Negalima visą laiką
sintetizuoti. Reikia ir analizuoti. Toks yra gyvenimas. Tokia filosofija. Toks mokslas.
Toks progresas, civilizacija.
MOKINĖ. Taip, ponas mokytojau.
MOKYTOJAS. Grįžkime prie savo degtukų. Vadinasi,
yra keturi degtukai. Žiūrėkite, lygiai keturi. Vieną atimu, vadinasi, lieka tik...
MOKINĖ. Nežinau, ponas mokytojau.
MOKYTOJAS. Nagi, pagalvokite, žinoma, tai nėra
lengva. Tačiau jūs esate pakankamai išsilavinusi, galite pasistengti – to aš ir
prašau – ir pagaliau suprasite. Nagi?
MOKINĖ. Kad neišeina, ponas mokytojau. Aš
nežinau.
MOKYTOJAS. Paimkime paprastesnį pavyzdį. Jeigu jūs
turėtumėt dvi nosis ir vieną aš nutraukčiau... Kiek tada liktų?
MOKINĖ. Nė vienos.
MOKYTOJAS. Kaip tai – nė vienos?
MOKINĖ. Labai paprastai. Dabar turiu vieną nosį,
nes jūs nė vienos nenutraukėt. Jei būtumėt nutraukęs nebeturėčiau nė vienos.
MOKYTOJAS. Jūs nesupratot mano pavyzdžio. Sakykim,
jūs turite tik vieną ausį.
MOKINĖ. Gerai, ir kas iš to?
MOKYTOJAS. Aš pridedu jums dar vieną ausį, kiek
dabar turėsite ausų?
MOKINĖ. Dvi.
MOKYTOJAS. Gerai. Aš pridedu dar vieną. Kiek ausų
turėsite?
MOKINĖ. Tris.
MOKYTOJAS. Vieną atimu... Lieka... kiek lieka ausų?
MOKINĖ. Dvi.
MOKYTOJAS. Vieną... vieną aš suvalgau...
MOKINĖ. Dvi.
MOKYTOJAS. Viena.
MOKINĖ. Dvi.
MOKYTOJAS. Viena!
MOKINĖ. Dvi!
MOKYTOJAS. Viena!!!
MOKINĖ. Dvi!!!
MOKYTOJAS. Viena!!!
MOKINĖ. Dvi!!!
MOKYTOJAS. Viena!!!
MOKINĖ. Dvi!!!
MOKYTOJAS. Ne. Ne. Ne dvi. Pavyzdys ne visai...
įtikinamas. Klausykit.
MOKINĖ. Taip, ponas mokytojau.
MOKYTOJAS. Jūs turite... turite... turite...
MOKINĖ. Dešimt pirštų!..
MOKYTOJAS. Gerai. Puiku. Nuostabu. Vadinasi, jūs
turite dešimt pirštų.
MOKINĖ. Taip, ponas mokytojau.
MOKYTOJAS. Kiek jūs turėtumėt pirštų, jeigu
teturėtumėt penkis?
MOKINĖ. Dešimt, ponas mokytojau.
MOKYTOJAS. Nieko panašaus!
MOKINĖ. Dešimt, ponas mokytojau.
MOKYTOJAS. Sakau, kad ne!
MOKINĖ. Jūs ką tik sakėte, kad aš turiu dešimt
pirštų...
MOKYTOJAS. Bet tuoj po to pasakiau, kad teturite
penkis.
MOKINĖ. Aš neturiu jokių penkių pirštų, aš
turiu dešimt!
MOKYTOJAS. Pabandysim kitaip... Atiminėsime nuo
vieneto iki penkių... Luktelkit, gerbiamoji, tuoj viską suprasite. Aš paaiškinsiu. (Mokytojas
ima rašyti ant nesamos lentos. Pritraukia ją prie Mokinės, kuri atsisuka, norėdama
geriau matyti) Matote, gerbiamoji... (Kaip ir brūkštelia kreida lazdelę, po ja
vienetą, paskui dvi lazdeles, po jom dvejetą, paskui po juo trejetą, paskui keturias
lazdeles, o apačioje ketvertą) Matote...
MOKINĖ. Taip, ponas mokytojau.
MOKYTOJAS. Štai lazdelės, gerbiamoji, lazdelės.
Čia viena lazdelė, čia dvi lazdelės, čia trys lazdelės, paskui keturios lazdelės ir
penkios lazdelės. Viena lazdelė, dvi lazdelės, trys lazdelės, keturios lazdelės ir
penkios lazdelės – tai skaičiai. Kai skaičiuojam lazdeles, tai kiekviena lazdelė
atitinka vienetą, gerbiamoji... Ką aš pasakiau?..
MOKINĖ. „Vienetą, gerbiamoji! Ką aš pasakiau?“
MOKYTOJAS. Arba skaitmenis! Arba skaičius! Vienas,
du, trys, keturi, penki yra skaičiavimo elementai, gerbiamoji.
MOKINĖ (neryžtingai). Taip, ponas mokytojau.
Elementai, skaitmenys, kuriuos atitinka lazdelės, vienetai ir skaičiai...
MOKYTOJAS. Aplamai... Taip sakant, galų gale čia ir
yra visa aritmetika.
MOKINĖ. Taip, ponas mokytojau. Gerai, ponas
mokytojau. Dėkui, ponas mokytojau.
MOKYTOJAS. Taigi, skaičiuokit, pasinaudodama šiais
elementais... sudekit ir atimkit...
MOKINĖ (stengdamasi atsiminti). Lazdelės yra
ir skaitmenys, ir skaičiai, ir vienetai?
MOKYTOJAS. Hm... taip sakant... O toliau?
MOKINĖ. Galima atimti du vienetus iš trijų
vienetų, bet ar galima atimti du du iš trijų trijų? Arba du skaitmenis iš keturių
skaičių? O tris skaičius iš vieneto?
MOKYTOJAS. Ne, gerbiamoji.
MOKINĖ. Kodėl, ponas mokytojau?
MOKYTOJAS. Todėl, gerbiamoji.
MOKINĖ. Kodėl todėl, ponas mokytojau? Juk jie visi
vienodi?
MOKYTOJAS. Taip jau yra, gerbiamoji. To nepaaiškinsi.
Čia reikalinga matematinė intuicija. Vieni ją turi, kiti ne.
MOKINĖ. Kaip gaila!
MOKYTOJAS. Klausykite, gerbiamoji, jeigu jūs
neįsisavinsite kaip reikiant šių dėsnių, šių aritmetinių archetipų, tai niekad
negalėsite gerai atlikti politechninio darbo. Tuo labiau negalėsite skaityti kurso
Politechnikos institute... nei vyriausioj vaikų darželio grupėj. Suprantu, kad tai
nelengva, tai labai abstraktu, labai... be abejo... bet kaipgi galima, neįsisavinus
svarbiausių elementų, mintinai suskaičiuoti – o tat eiliniam inžinieriui nieko
nereiškia – kiek bus, pavyzdžiui, tris milijardus septynis šimtus penkiasdešimt
penkis milijonus devynis šimtus devyniasdešimt aštuonis tūkstančius du šimtus
penkiasdešimt vieną padauginus iš penkių milijardų šimto šešiasdešimt dviejų
milijonų trijų šimtų trijų tūkstančių penkių šimtų aštuonių?
MOKINĖ (kaip mat). Bus devyniolika
kvintilijonų trys šimtai devyniasdešimt kvadrilijonų du trilijonai aštuoni šimtai
keturiasdešimt keturi milijardai du šimtai devyniolika milijonų šimtas šešiasdešimt
keturi tūkstančiai penki šimtai aštuoni...
MOKYTOJAS (nustebęs). Ne. Manyčiau, kad ne.
Turėtų būti devyniolika kvintilijonų trys šimtai devyniasdešimt kvadrilijonų du
trilijonai aštuoni šimtai keturiasdešimt keturi milijardai du šimtai devyniolika
milijonų šimtas šešiasdešimt keturi tūkstančiai penki šimtai devyni...
MOKINĖ. Ne... penki šimtai aštuoni...
MOKYTOJAS (vis labiau stebėdamasis, skaičiuoja
mintyse). Taip... Jūsų teisybė... Tikrai, išeina... (Murma sau po nosim)
...kvintilijonų, kvadrilijonų, trilijonai, milijardai, milijonų... (Garsiai)
Šimtas šešiasdešimt keturi tūkstančiai penki šimtai aštuoni... (Apstulbęs)
Bet kaip jūs padauginote, nežinodama skaičiavimo pagrindų?
MOKINĖ. Labai paprastai. Nepasitikėdama savo
aritmetiniais gabumais, aš mintinai išmokau visus galimus visų galimų veiksmų
variantus.
MOKYTOJAS. Nieko sau... Tačiau, jums leidus, turiu
pasakyti, kad aš nesu jumis patenkintas, gerbiamoji, negaliu jūsų pagirti, nes
matematikoj, o ypač aritmetikoj imame skaičiun – aritmetikoje vien skaičiai – imame
skaičiun tik supratimą... Tik matematinio protavimo – ir induktyvinio, ir deduktyvinio
– keliu turėjote gauti šitą rezultatą, o taip pat ir visus kitus rezultatus.
Matematika – baisiausias atminties priešas; atmintis – bet kur kitur geras daiktas,
bet, aritmetiškai kalbant, aritmetikai – ji visai nereikalinga!.. Ne, aš esu
nepatenkintas... Iš to nėra nieko doro, ničnieko...
MOKINĖ (nusiminusi). Taip, ponas mokytojau.
MOKYTOJAS. Aritmetikos tuokart užteks. Pereisim prie
kitų disciplinų.
MOKINĖ. Gerai, ponas mokytojau.
TARNAITĖ (įeidama). Hm, hm... ponas
mokytojau...
MOKYTOJAS (negirdi). Labai gaila, gerbiamoji,
kad jūs taip menkai išmanote matematiką...
TARNAITĖ (traukia jį už rankovės). Ponas
mokytojau! Ponas mokytojau!
MOKYTOJAS. Bijau, kad nesugebėsite apginti abiejų
daktaro disertacijų.
MOKINĖ. Taip, ponas mokytojau, labai gaila.
MOKYTOJAS. Nors, jeigu jūs... (Tarnaitei)
Atstokite, Mari... Ko jūs kišatės ne į savo reikalus? Marš į virtuvę! Prie puodų!
Eikit! Eikit! (Mokinei) Pasistengsim jus paruošti bent vienoj srity...
TARNAITĖ. Ponas mokytojau!.. Ponas mokytojau!..
Tampo jį už rankovės
MOKYTOJAS (Tarnaitei). Tučtuojau paleiskit
mano rankovę, Paleiskit! Ką tai reiškia?.. (Mokinei) Jeigu jūs tikrai norite
gauti bent vienos srities doktoratą...
MOKINĖ. Taip, ponas mokytojau.
MOKYTOJAS. ...privalau jums išdėstyti lingvistikos
ir lyginamosios filologijos pagrindus...
TARNAITĖ. Ne, ne, ponas mokytojau, ne... Nereikia.
MOKYTOJAS. Mari, jūs vėl savo!
TARNAITĖ. Nereikia filologijos, ponas mokytojau, per
filologiją žmogus išeina iš krašto...
MOKINĖ (nustebusi). Iš krašto? (Kvailai
šypso) Tai bent!
MOKYTOJAS (Tarnaitei). Čia jau per daug!
Išeikit!
TARNAITĖ. Gerai, ponas mokytojau, kaip sau norit.
Tik paskui nesakykit, kad neįspėjau! Per filologiją žmogus išeina iš krašto!
MOKYTOJAS. Aš ne mažas vaikas, Mari!
MOKINĖ. Taip, ponas mokytojau.
TARNAITE. Kaip sau norit!
Išeina
MOKYTOJAS. Varykime toliau, gerbiamoji.
MOKINĖ. Taip, ponas mokytojau.
MOKYTOJAS. Taigi, prašyčiau atidžiai išklausyti
specialią paskaitą...
MOKINĖ. Taip, ponas mokytojau.
MOKYTOJAS. ...kuri per penkiolika minučių padės
jums įsisavinti pagrindinius neoispaniškų kalbų lingvistikos ir lyginamosios
filologijos dėsnius.
MOKINĖ. O taip, ponas mokytojau, taip, taip!
Suploja rankomis
MOKYTOJAS (valdingai). Tylos! Ką tai
reiškia?
MOKINĖ. Atleiskite, ponas mokytojau.
Neskubėdama vėl deda rankas ant stalo
MOKYTOJAS. Tylos! (Atsistoja ir ima vaikščioti
po kambarį, susidėjęs rankas už nugaros; laikas nuo laiko stabtelia vidury kambario
arba prie Mokinės; akcentuoja savo žodžius rankos mostais; jis postringauja per daug
nesikarščiuodamas; Mokinė seka jį žvilgsniu, bet ne visuomet tat patogu, nes tenka
nuolat gręžioti galvą; vieną ar du kartus – bet ne daugiau – visiškai apsisuka)
Vadinasi, gerbiamoji, ispanų kalba yra motina, pagimdžiusi visas neoispaniškas kalbas;
ispanų, lotynų, italų, mūsų prancūzų, portugalų, rumunų, sardų arba
sardanapalų, ispanų ir neoispanų, o taip pat pagal kai kuriuos duomenis turkų kalbą,
nors ji yra artimesnė graikų kalbai, – tai visiškai suprantama, turint galvoje, kad
Turkija yra Graikijos kaimynystėje, o Graikija yra arčiau Turkijos, negu jūs arba aš;
tai dar kartą patvirtina labai svarbų lingvistikos dėsnį, pagal kurį geografija ir
filologija glaudžiai siejasi... Galite užsirašinėti...
MOKINĖ (vangiu balsu). Taip, ponas mokytojau!
MOKYTOJAS. Neoispaniškos kalbos skiriasi vienos nuo
kitų ir nuo kitų kalbinių grupių, kaip, pavyzdžiui, austrų ir neoaustrų arba
habsburgų, o taip pat nuo esperanto, helvetų, monako, šveicarų, andoros,
futbolininkų, o taip pat ir nuo diplomatų ir techninės kalbos grupių, taigi, kartoju,
jos skiriasi nepaprastu panašumu, todėl sunku jas atskirti vieną nuo kitos – aš
kalbu apie neoispaniškas kalbas – jas sunku atskirti vieną nuo kitos, bet vis dėlto
galima atskirti dėka skirtingų kiekvienos kalbos bruožų, o tat yra nenuginčijamas jų
nepaprasto panašumo įrodymas; tas panašumas pabrėžia jų bendrą kilmę ir kartu jas
griežtai diferencijuoja, nes jos turi skiriančių bruožų, kaip ką tik esu minėjęs.
MOKINĖ. O-o-o ta-a-a-i-i-ip, ponas mokytojau!
MOKYTOJAS. Bet neapsiribosime bendrais
samprotavimais...
MOKINĖ (gailėdamasi, pasidavusi Mokytojo
gražbylystei). O, ponas mokytojau...
MOKYTOJAS. Matau, kad domitės. Tuo geriau, tuo
geriau.
MOKINĖ. O taip, ponas mokytojau...
MOKYTOJAS. Neliūdėkit, gerbiamoji. Mes dar grįšim
prie to... o gal ir nebegrįšim. Kas gali žinoti?
MOKINĖ (vis dar žavėdamasi). O taip, ponas
mokytojau.
MOKYTOJAS. Kiekviena kalba, gerbiamoji,
įsidėmėkit, atsiminkite iki grabo lentos...
MOKINĖ. O taip, ponas mokytojau, iki grabo lentos...
Taip, ponas mokytojau...
MOKYTOJAS. ...o tai vienas iš svarbiausių dėsnių:
kiekviena kalba, iš esmės, tėra tik šneka, ir todėl ji sudaryta iš garsų arba...
MOKINĖ. ...fonemų...
MOKYTOJAS. Pats būčiau pasakęs. Nėra ko rodyti
savo išprusimą. Geriau pasiklausytumėt.
MOKINĖ. Gerai, ponas mokytojau. Taip, ponas
mokytojau.
MOKYTOJAS. O skrendančius garsus, gerbiamoji, reikia
sugauti už sparnelių, kad nenukristų į kurčių ausis. Vadinasi, norint ką nors
ištarti, patartina ištempti kiek tik įmanoma kaklą ir smakrą, atsistoti ant pirštų
galų, va taip, žiūrėkit...
MOKINĖ. Taip, ponas mokytojau...
MOKYTOJAS. Nutilkit. Prašom sėdėti ir
nepertraukinėti... Ir tarti labai aukštus garsus, kiek tik leidžia plaučiai ir balso
stygos. Va taip, žiūrėkit: „drugelis“, ,,eureka“, „Trafalgaras“, „tėtė,
teta“. Tada garsai iš šilto oro, kuris yra lengvesnis už aplinkinį orą, plazdens ir
plazdens, neberizikuodami įkristi į kurčių ausis, kurios yra tikros prarajos, garsų
kapinės. Jeigu jūs leisite garsus vis greitėjančiu tempu, jie patys savaime įsikibs
vieni į kitus, sudarydami skiemenis, žodžius, net frazes, tai yra, daugiau ar mažiau
svarbias grupes, grynai iracionalius garsų junginius, kurie neturės jokios prasmės, bet
kaip tik todėl be jokio pavojaus laikysis aukštai ore. Vien tik reikšmingi žodžiai,
apsunkinti prasme, krenta žemyn ir nugarma...
MOKINĖ. ...į kurčių ausis.
MOKYTOJAS. Teisingai, bet prašom nepertraukinėti...
visiškai netvarkingai... arba sproginėja kaip pūslės. Taigi, gerbiamoji... (Atrodo,
kad Mokinei kažką skauda) Kas jums yra?
MOKINĖ. Man skauda dantis, ponas mokytojau.
MOKYTOJAS. Tiek to. Nesustosim dėl tokių
niekniekių. Taigi...
MOKINĖ (vis labiau ir labiau kentėdama).
Taip, ponas mokytojau.
MOKYTOJAS. Ta pačia proga atkreipsiu jūsų dėmesį
į priebalsius, kurie keičiasi, jungiant žodžius. P virsta b, s – z, k – g ir
atvirkščiai, kaip antai: „Būk didelis“, „Žaisdamas“, „Gaidys vyne“, „Atėjo
naktis“.
MOKINĖ. Man skauda dantis.
MOKYTOJAS. Klausykit toliau.
MOKINĖ. Taip.
MOKYTOJAS. Reziumuoju: praeina metų metai, kol
išmokstame tarti. Mokslo dėka pakanka keleto minučių. Taigi, norėdami ištarti
žodžius, garsus ir visa kita, orą negailestingai išstumiame iš plaučių, švelniai
leidžiame pro balso stygas, o jos kaip arfos stygos arba medžio lapai vėjyje dreba,
krūpčioja, virpa, virpa, virpa arba zvimbia, šnypščia ir švilpia, švilpia,
įjungdamos į darbą liežuvėlį, liežuvį, gomurį, dantis...
MOKINĖ. Man skauda dantis.
MOKYTOJAS. ...lūpas... Pagaliau žodžiai išeina
pro nosį, burną, ausis, odos poras, išrauna ir nešasi su savim visus aukščiau
išvardintus organus it galingas didis šuoras, kuris yra ne kas kita, kaip tai, ką mes
neteisingai vadiname balsu; jis virsta daina arba transformuojasi į baisią simfoninę
audrą su visa garsinių stebuklų gama... įvairiausių gėlių puokštes: lūpinius,
dantinius, sprogstamuosius, gomurinius ir kitokius – švelnius, aštrius ar šaižius
garsus.
MOKINĖ. Taip, ponas mokytojau, man skauda dantis.
MOKYTOJAS. Klausykit, klausykit. O neoispaniškosios
kalbos yra taip artimos vienos kitoms, kad jas galima laikyti tikromis giminaitėmis.
Beje, jų motina: ispanų kalba – prasideda i-es. Štai kodėl jas labai sunku atskirti
vieną nuo kitos. Štai kodėl labai svarbu teisingai tarti, vengti tarimo klaidų. Geras
tarimas atstoja visą kalbą. Blogas tarimas gali jums iškrėsti piktą šposą. Šia
proga, jums leidus, norėčiau, čia kalbant, čia paliekant, pasidalinti jaunystės
prisiminimais. (Įtampa kiek atslūgsta, Mokytojas paskęsta jaunystės atsiminimuose,
jo veidas sušvelnėja, bet greit vėl suims save į rankas) Tada aš buvau labai
jaunas, dar beveik vaikas. Kai tarnavau kariuomenėje, mūsų pulke buvo toks vikontas,
beje, mano draugas, ir jis turėjo rimtą tarties ydą: negalėjo ištarti raidės „f“.
Vietoj „f“ sakydavo „f“. Taigi vietoj ,,fontanas“ jis sakydavo „fontanas“.
Jis tarė „faktas“ vietoj „faktas“, ,,Firmenas“ vietoj „Firmenas“, „fokusas“
vietoj „fokusas“, „filosofuoti“ vietoj „filosofuoti“, „furoras“ vietoj „furoras“,
,,fi, fe, fui“ vietoj „fi, fe, fui“; „fagotas“ vietoj „fagotas“, „Filipas“
vietoj „Filipas“, „fasaris“ vietoj „fasaris“, „kovas balandis“ vietoj „kovas
balandis“, „Žeraras de Nervalis“, o ne „Žeraras de Nervalis“, kaip reikėtų
tarti, „Mirabo“ vietoj „Mirabo“ ir t.t. vietoj ir t.t., ir t.t. vietoj ir t.t., ir
taip toliau vietoj ir taip toliau. Tik jam sekėsi: jis mokėjo taip gerai slėpti savo
ydą po skrybėlėm, kad niekas nieko nepastebėdavo.
MOKINĖ. Taip. Man skauda dantis.
MOKYTOJAS (staiga keisdamas toną, griežtai).
Klausykit, Visų pirma, surasim panašumus, kad paskui galėtume išsiaiškinti, kuo tos
kalbos skiriasi viena nuo kitos. Neįgudusiam žmogui neįmanoma pajusti skirtumo. Taigi,
visi visų tų kalbų žodžiai...
MOKINĖ. Taip?.. Man skauda dantis.
MOKYTOJAS. Klausykit... yra tokie pat, kaip ir visos
galūnės, visi priešdėliai, visos priesagos, visos šaknys...
MOKINĖ. Ar žodžių šaknys gali būti
kvadratinės?
MOKYTOJAS. Kvadratinės ar kubinės. Žiūrint kur.
MOKINĖ. Man skauda dantis.
MOKYTOJAS. Klausykit. Taigi, pavyzdžiui, kad būtų
aišku, paimkite žodį „kakta“...
MOKINĖ. Su kuo paimti?
MOKYTOJAS. Su kuo norite, su tuo ir imkite, tik
nepertraukinėkite.
MOKINĖ. Man skauda dantis.
MOKYTOJAS. Klausykit... Aš pasakiau „klausykit“.
Taigi, paimkite prancūzišką žodį „kakta“. Ar paėmėt?
MOKINĖ. Taip, taip. Paėmiau. Dantys, dantys...
MOKYTOJAS. Žodis „kakta“ yra žodžio „kaktinis“
šaknis. Ir žodžio ,,nukakti“ šaknis. „In“ yra priesaga, „nu“ –
priešdėlis. Jie taip vadinami todėl, kad nekinta. Nenori.
MOKINĖ. Man skauda dantis.
MOKYTOJAS. Klausykit. Greitai. Tos priesagos yra
ispaniškos kilmės, tikiuosi, jūs tai pastebėjote, ar ne?
MOKINĖ. Oi kaip skauda!
MOKYTOJAS. Klausykit. Galėjote pastebėti ir tai,
kad jos nesikeičia ir prancūzų kalboje. Matot, gerbiamoji, niekas negali priversti jų
keistis nei lotynų kalboje, nei italų, nei portugalų, nei sardanapalų ar
sardanapalių, nei rumunų, nei neoispanų, nei ispanų, net turkų kalboj jos lieka tos
pačios: ,,kakta“, „kaktinis“, „nukakti“ visose tose kalbose visuomet bus tas
pats žodis, su ta pačia šaknim, su ta pačia priesaga, su tuo pačiu priešdėliu. Tas
pats ir su kitais žodžiais.
MOKINĖ. Ar visose kalbose tie žodžiai turi tą
pačią prasmę? Man skauda dantis.
MOKYTOJAS. Būtinai. Tarp kitko, tai greičiau
sąvokos, negu žodžiai. Šiaip ar taip, visose pasaulio kalbose visi žodžiai turi tą
pačią prasmę, tą pačią garsinę formą ir tas pačias dalis, ir ne tik šis žodis,
o visi, kokie tik gali būti. Nes visose šalyse vieną sąvoką galima išreikšti tik
vienu ir tuo pačiu žodžiu ir jo sinonimais. Atstokit su savo dantimis.
MOKINĖ. Man skauda dantis. Skauda, skauda, skauda.
MOKYTOJAS. Gerai, klausykit toliau. Aš jums sakau:
klausykit toliau... Kaip, pavyzdžiui, pasakytumėt prancūziškai: ,,Mano senelės
rožės yra tokios pat geltonos, kaip mano azijietis senelis?“
MOKINĖ. Man labai, labai skauda dantis.
MOKYTOJAS. Klausykit, klausykit, na sakykit pagaliau!
MOKINĖ. Prancūziškai?
MOKYTOJAS. Prancūziškai.
MOKINĖ. Hm... pasakyti prancūziškai: ,,Mano
senelės rožės yra tokios pat geltonos...?
MOKYTOJAS. ...kaip mano azijietis senelis...
MOKINĖ. Tai prancūziškai bus tikriausiai...
mano... kaip prancūziškai „senelė“?
MOKYTOJAS. Prancūziškai? Senelė.
MOKINĖ. Mano senelės rožės yra tokios pat...
geltonos, ar taip prancūziškai sakoma „geltonos“?
MOKYTOJAS. Žinoma!
MOKINĖ. Yra tokios pat geltonos, kaip mano supykęs
senelis.
MOKYTOJAS. Ne... a...
MOKINĖ. ...zijietis... Man skauda dantis.
MOKYTOJAS. Taip, teisingai.
MOKINĖ. Man skauda...
MOKYTOJAS. ...dantis... tiek to... Toliau! Dabar išverskite
tą pačią frazę į ispanų kalbą, paskui į neoispanų...
MOKINĖ. Ispaniškai bus: „Mano senelės rožės
yra tokios pat geltonos, kaip mano azijietis senelis.“
MOKYTOJAS. Ne. Blogai.
MOKINĖ. O neoispaniškai: „Mano senelės rožės
yra tokios pat geltonos, kaip mano azijietis senelis.“
MOKYTOJAS. Blogai. Blogai. Blogai. Jūs padarėte
atvirkščiai: užuot išvertusi į ispanų kalbą, išvertėte į neoispanų, o užuot
pasakiusi neoispaniškai, pasakėte ispaniškai... Ak... ne... atvirkščiai...
MOKINĖ. Man skauda dantis. Jūs pats susipainiojot.
MOKYTOJAS. Jūs mane ir supainiojot. Atidžiai
klausykit ir užsirašinėkit. Dabar pasakysiu frazę ispaniškai, paskui neoispaniškai
ir pagaliau lotyniškai. Paskui jūs pakartosite. Atidžiai sekit, nes kalbos labai
panašios. Tokios panašios, kad net sutapatėjo. Dėmesio, atidžiai sekit...
MOKINĖ. Man skauda...
MOKYTOJAS. ...dantis.
MOKINĖ. Toliau... Oi!..
MOKYTOJAS. ...Ispaniškai! „Mano senelės rožės
yra tokios pat geltonos, kaip mano azijietis senelis.“ Lotyniškai: „Mano senelės
rožės yra tokios pat geltonos, kaip mano azijietis senelis.“ Pajutote skirtumą? Dabar
išverskite į... rumunų kalbą.
MOKINĖ. Mano senelės... kaip rumuniškai ,,rožės“?
MOKYTOJAS. Še tau! Nagi „rožės“!
MOKINĖ. O argi ne „rožės“? Oi kaip skauda
dantis!..
MOKYTOJAS. Žinoma, ne, jokiu būdu, mat, „rožės“
yra turkiškas prancūziško žodžio „rožės“ variantas. Ispaniškai ,,rožės“,
pajutot? Sardanapališkai ,,rožės“...
MOKINĖ. Atleiskite, ponas mokytojau, bet... Oi kaip
skauda dantis... aš nejuntu jokio skirtumo.
MOKYTOJAS. Juk visiškai nesunku! Visiškai nesunku!
Tik reikia turėti tam tikrą patirtį, techninę ir kalbinę praktiką, nes tos kalbos
tokios skirtingos, nors ir turi visiškai vienodas savybes. Pabandysiu atskleisti jų
paslaptį...
MOKINĖ. Skauda dantis...
MOKYTOJAS. Kas gi skiria tas kalbas vienas nuo kitų?
Ne žodžiai – jie visur vienodi, ne sakinio struktūra – ji visur panaši, ne
intonacija – čia nerastume skirtumų, ne kalbos ritmas... tas kalbas skiria... jūs
klausote?
MOKINĖ. Man skauda dantis.
MOKYTOJAS. Ar klausote, gerbiamoji? Matau, kad
susipyksim.
MOKINĖ. Nusibodo, ponas mokytojau! Man skauda
dantis.
MOKYTOJAS. Po šimts gauruotų kipšiukų! Klausysite
ar ne?
MOKINĖ. Tuojau... tuojau... jau klausau...
MOKYTOJAS. Tas kalbas skiria vienas nuo kitų ir
visas jas nuo ispanų i-es kalbos, jų motinos...
MOKINĖ (raukosi iš skausmo). Kas gi,
pagaliau?
MOKYTOJAS. Kažkas neapčiuopiama. Tai, ko
neišreikši žodžiais, bet ką gali pajusti po daugybės metų, po didelių pastangų,
po ilgos praktikos...
MOKINĖ. Ką?
MOKYTOJAS. Taip, gerbiamoji. Nėra jokių taisyklių.
Reikia turėti vien gerą kalbos uoslę, ir viskas. Bet, kad atsirastų gera uoslė,
reikia mokytis, mokytis ir dar kartą mokytis.
MOKINĖ. Skauda dantis.
MOKYTOJAS. Vis dėlto yra keletas ypatingų atvejų,
kai skirtingose kalbose žodžiai skamba skirtingai... Bet mes negalime remtis šiais
atvejais, nes jie, taip sakant, tėra išimtys.
MOKINĖ. Štai kaip?.. Oi, ponas mokytojau, kaip
skauda dantis!
MOKYTOJAS. Nepertraukinėkite! Nepykdykit manęs!
Jūs išvesite mane iš kantrybės. Taigi, aš sakiau, kad... Aha, taip, išimtys,
vadinamieji lengvai atskiriami atvejai... arba patogiai atskiriami... arba paprastai...
kaip jums patinka... kartoju: kaip jums patinka, nes matau, kad jūs nebeklausote...
MOKINĖ. Man skauda dantis.
MOKYTOJAS. Taigi sakau, kad tam tikruose šnekamosios
kalbos išsireiškimuose tam tikri skirtingų kalbų žodžiai iš esmės skiriasi vieni
nuo kitų, ir tada būna daug lengviau išskirti tą ar kitą kalbą. Štai pavyzdys:
populiarus Madride neoispaniskas posakis ,,mano tėvynė yra Neoispanija“ italų kalboje
tampa „mano tėvynė yra...
MOKINĖ. ...„Neoispanija.“
MOKYTOJAS. Visai ne! „Mano tėvynė yra Italija.“
Dabar pasakykit, naudodamasi paprasčiausia dedukcija, kaip bus prancūziškai Italija?
MOKINĖ. Man skauda dantis.
MOKYTOJAS. Juk visai nesunku: tikslus žodžio
Italija atitikmuo prancūzų kalboje yra žodis Prancūzija. Mano tėvynė yra
Prancūzija. O Prancūzija turkiškai – Turkija. Mano tėvynė yra Turkija. O Turkija
portugališkai – Portugalija. Turkiškas posakis: „Mano tėvynė yra Turkija“,
išvertus į portugalų kalbą, būtų: „Mano tėvynė yra Portugalija“! Ir taip
toliau...
MOKINĖ. Gerai jau, gerai! Man skauda...
MOKYTOJAS. Dantis! Dantis! Dantis! Aš tuoj išrausiu
visus tuos dantis! Štai dar vienas pavyzdys. Žodis „sostinė“ įgauna skirtingas
prasmes, priklausomai nuo kalbos, kuria jis ištariamas. Vadinasi, kai ispanas sako: „Aš
gyvenu sostinėje“, žodis „sostinė“ reiškia visai ką kita, negu portugalo
posakis: „Aš gyvenu sostinėje.“ Lygiai taip pat ir prancūzui, neoispanui, rumunui,
lotynui, sardanapalui... Kai išgirsite sakant... gerbiamoji, gerbiamoji, aš jums kalbu!
Po velnių! Kai išgirsite sakant: „Aš gyvenu sostinėje“, jūs kaip mat suprasite,
kokia kalba – ispanų ar ispanų, neoispanų, prancūzų, turkų, rumunų ar lotynų –
buvo pasakyta, nes pakanka atspėti, apie kokią sostinę galvoja tas, kas taria tuos
žodžius... tardamas tuos žodžius... Tad čia ir bus bene vieninteliai aiškūs
pavyzdžiai, kuriuos galiu jums pateikti...
MOKINĖ. Oi, ai! Dantys...
MOKYTOJAS. Tylėt! Kad duosiu per snukį!
MOKINĖ. Tik pabandykit. Atsirado mat!
Mokytojas čiumpa ją už riešo ir ima laužti
MOKINĖ. Ai!
MOKYTOJAS. Sėdėkit ramiai! Kad man nė žodžio!
MOKINĖ (verkšlena). Skauda dantis...
MOKYTOJAS. Bet ypač... kaip čia pasakius... ypač
paradoksalu... taip... kaip tik tas žodis... bet ypač paradoksalu, kad aibė visiškai
neišsilavinusių žmonių kalba tomis skirtingomis kalbomis... supratote? Ką aš
pasakiau?
MOKINĖ. ...kalba tomis skirtingomis kalbomis! Ką
aš pasakiau!
MOKYTOJAS. Jūsų laimė... Paprasti žmonės kalba
ispaniškai, primaišydami neoispaniškų žodžių, kurių jie nesupranta, ir mano, jog
kalba lotyniškai... Arba kalba lotyniškai, primaišydami turkiškų žodžių, ir mano,
jog kalba rumuniškai... arba ispaniškai, primaišydami neoispaniškų žodžių, ir
mano, jog kalba sardanapališkai, arba ispaniškai... Suprantate, ką aš sakau?
MOKINĖ. Taip! Taip! Taip! Taip! Ko dar norit?..
MOKYTOJAS, Nebūk tokia įžūli, paukštyte, nes
gali atsirūgti... (įsiutęs) Bet baisiausia, gerbiamoji, jog kai kurie žmonės
tariasi, pavyzdžiui, kalbą ispaniškai, bet sako lotyniškai; „Nuo kepenėlių man
skauda kepenis“, kreipdamiesi į prancūzą, kuris nežino nė žodžio ispaniškai, bet
viską puikiai supranta, tarsi būtų išgirdęs savo gimtąją kalbą. Beje, jis mano,
kad tai jo gimtoji kalba. Ir tas prancūzas atsakys prancūziškai: „Man irgi skauda
kepenis“, ir ispanas jį puikiausiai supras, manydamas, kad jam atsakyta gryna ispanų
kalba... nors iš tiesų buvo kalbama nei ispaniškai, nei prancūziškai, bet lotyniškai
su neoispanų kalbos priemaiša... Sėdėsit ramiai, gerbiamoji, ar ne! Nesūpuokit kojų
po stalu, netrypkit...
MOKINĖ. Man skauda dantis.
MOKYTOJAS. Kodėl paprasti žmonės, nežinodami,
kokia kalba jie kalba, ar net kalbėdami skirtingom kalbom, puikiai supranta vienas kitą?
MOKINĖ. Įdomu.
MOKYTOJAS. Paprasčiausiai, tai vienas iš liaudyje
paplitusio vulgaraus empirizmo kuriozų – prašom nemaišyti su praktika! –
paradoksas, nesąmonė, viena iš žmogaus prigimties keistenybių, paprastų
paprasčiausiai instinktas, vienu žodžiu, svarbiausią vaidmenį čia vaidina
instinktas.
MOKINĖ. Ak! Ak!
MOKYTOJAS. Užuot gaudžiusi varnas, kol aš čia
plūkiuosi... geriau pasistengtumėt atidžiau klausytis... Negi aš ruošiuosi ginti
daktaro disertaciją... Aš ją seniai apgyniau... ir turiu abiejų sričių doktoratą...
ir dar superdoktoratą... Tai nesuprantat, kad noriu jums tik gero?
MOKINĖ. Skauda dantis!
MOKYTOJAS. Užtat, kad jūs blogai išauklėta... Bet
daugiau to nebus, nebus, nebus, nebus!..
MOKINĖ. Aš... klausau...
MOKYTOJAS. Aha! Aš jau sakiau: norint išmokti
skirti visas tas skirtingas kalbas, nėra nieko geresnio už praktiką!.. Pradėsim iš
eilės. Pamėginsiu jus išmokyti visų žodžio „peilis“ vertimo variantų.
MOKINĖ. Kaip sau norit... Man vis tiek...
MOKYTOJAS (šaukia Tarnaitę). Mari! Mari! Kur
ji dingo?.. Mari! Mari!.. Ką tai reiškia, Mari? (Atidaro duris dešinėj) Mari!..
M o k y t o j a s išeina. Mokinė
valandėlę sėdi viena, įsmeigusi akis į tuštumą, atbukusiu veidu
MOKYTOJAS (šaukia už scenos). Mari! Ką
tai reiškia? Kodėl neateinat! Reikia ateiti, kai šaukiu! (Grįžta kartu su Mari)
Aš čia įsakinėju, jūs privalote manęs klausyti. (Rodo į Mokinę) Ta višta
ničnieko nesupranta! Ji nieko nesupranta!
TARNAITĖ. Negadinkit sau kraujo, ponas mokytojau!
Žiūrėkit, kad kas neatsitiktų! O gali atsitikti, oi, gali!
MOKYTOJAS. Mokėsiu laiku susitvardyti.
TARNAITĖ. Visi taip sako. Norėčiau bent kartą
savo akim pamatyti.
MOKINĖ. Man skauda dantis.
TARNAITĖ. Matot – jau prasideda! Štai pirmas
požymis!
MOKYTOJAS. Koks požymis? Paaiškinkite, ką jūs tuo
norite pasakyti!
MOKINĖ (apatišku balsu). Taip, ką jūs tuo
norėjote pasakyti? Man skauda dantis.
TARNAITĖ. Galutinis požymis! Svarbiausias požymis!
MOKYTOJAS. Kvailystės! Kvailystės! Kvailystės! (Tarnaitė
ruošiasi eiti) Ne, neišeikite lyg niekur nieko. Aš jus pakviečiau, kad
atneštumėt man keletą peilių: ispanišką, neoispanišką, portugališką,
prancūzišką, turkišką, rumunišką, sardanapališką, lotynišką ir ispanišką.
TARNAITĖ (rūsčiai). Nedėkit į mane
vilčių.
Išeina
MOKYTOJAS (nori ją sulaikyti, kiek sutrinka.
Staiga prisimena). A! a! (Greitai eina prie bufeto, pasiima iš stalčiaus didelį
nematomą arba tikrą – pagal režisieriaus skonį – peilį, linksmai juo mojuoja)
Štai, gerbiamoji, štai peilis. Gaila, kad tik vienas, bet pasistengsime, kad jo
užtektų visom kalbom. Pakaks, jeigu jūs sakysite žodį ,,peilis“ visomis kalbomis,
įsmeigusi į peilį akis ir įsivaizduodama ta kalba, kuria sakote.
MOKINĖ. Man skauda dantis.
MOKYTOJAS (kone dainuodamas, rečitatyvu).
Taigi, sakykit, pei kaip pei, lis kaip lis... Žiūrėkite į jį, žiūrėkit atidžiau,
iš arčiau...
MOKINĖ. Kokia kalba sakyti? Prancūziškai,
itališkai, ispaniškai?
MOKYTOJAS. Dabar jau nebe svarbu... Kas jums rūpi!
Sakykit: pei.
MOKINĖ. Pei.
MOKYTOJAS. ...lis... Žiūrėkite.
Mojuoja peiliu prie Mokinės akių
MOKINĖ. Lis...
MOKYTOJAS. Dar kartą... Žiūrėkite.
MOKINĖ. Užteks. Čia jau per daug. Be to, man
skauda dantis, man skauda kojas, man skauda galvą...
MOKYTOJAS (kapotu balsu). Peilis...
Žiūrėkite... Peilis... Žiūrėkite.... Peilis.... Žiūrėkite...
MOKINĖ. Nuo jūsų balso ir ausis ėmė skaudėti.
Na ir balselis! Toks šaižus!
MOKYTOJAS. Sakykit: peilis... pei... lis...
MOKINĖ. Ne. Man skauda ausis, man viską skauda...
MOKYTOJAS. Aš tuoj, paukštyte, nuplėšiu tas tavo
ausis, tada nebeskaudės.
MOKINĖ. Oi... nuo jūsų man viską skauda...
MOKYTOJAS. Žiūrėkite, na, greičiau kartokite:
pei...
MOKINĖ. Ak, jeigu jau taip norit... pei... peilis...
(Aiškumo akimirka, ironiškai) Tai neoispaniškai...
MOKYTOJAS. Tebūnie neoispaniškai, jei jums
patinka... tik greičiau... maža laiko... O, be to, kas per klastingi klausimai? Per daug
sau leidžiat!
MOKINĖ (pavargusi, liūdnai verkšlena,
ekstazės, o kartu ir nevilties apimta). Ak!
MOKYTOJAS. Kartokit, žiūrėkit. (Kaip pempė)
Peilis... peilis... peilis... peilis...
MOKINĖ. Ak kaip skauda... galvą (tarsi
glamonėdama, liečia ir vardija įvairias kūno dalis) ...akis
MOKYTOJAS (kaip pempė). Peilis... peilis...
Abu jau stovi; Mokytojas nebesivaidydamas suka
aplink ją ratu ir mojuoja peiliu, lyg šoktų skalpo šokį, bet nereikia persūdyti:
Mokytojo šokio pa turi būti vos pastebimas; Mokinė, atsigrįžusi į publiką,
traukiasi atbula lango link, visa ligūsta, ilgesinga, lyg apžavėta
MOKYTOJAS. Kartokit, kartokit: peilis... peilis...
peilis...
MOKINĖ. Man skauda... gerklę, kaklą... ak...
pečius... krūtis... peilis...
MOKYTOJAS. Peilis... peilis... peilis...
MOKINĖ. Klubus... peilis... šlaunis... pei...
MOKYTOJAS. Tarkit teisingai... peilis... peilis...
MOKINĖ. Peilis... gerklę...
MOKYTOJAS. Peilis... Peilis...
MOKINĖ. Peilis... pečius... rankas, krūtis,
klubus... peilis... peilis...
MOKYTOJAS. Va taip... Dabar teisingai tariat...
MOKINĖ. Peilis... krūtis... pilvą...
MOKYTOJAS (pasikeitusiu balsu). Atsargiai...
neišdaužkit lango... peilis žudo...
MOKINĖ (vos girdimai). Taip, taip... peilis
žudo?
MOKYTOJAS (nužudo Mokinę plačiu teatrališku
žestu). A-a-a! Va tau.
Mokinė irgi šaukia ,,A-a-a!“ ir krenta
nepadoria poza ant kėdės, kuri lyg tyčia stovėjo prie lango; „A-a-a!“ šaukia
vienu metu ir žmogžudys, ir jo auka; po pirmo smūgio Mokinė susmunka ant kėdės,
plačiai išskėstos kojos kabo abipus kėdės sėdynės; Mokytojas stovi prieš ją,
nusigręžęs nuo publikos; po pirmo smūgio jis dar kartą smeigia peiliu negyvą Mokiną
iš apačios į viršų ir visu kūnu krūptelia
MOKYTOJAS (uždusęs, murma). Tai
kekšė... Juo geriau... Net gera pasidarė... Ak! Ak! Kaip pavargau... Vos dvasią
atgaunu!.. A-a-k!
Sunkiai kvėpuoja, smunka žemėn – laimė,
po ranka pasitaiko kėdė; šluostosi kaktą, murma nesuprantamus žodžius; pamažu
nusiramina... Atsistoja, žiūri į peilį, kurį laiko rankoje, pamato merginą ir tarsi
atsibunda
MOKYTOJAS (apimtas panikos). Ką aš
padariau! Kas man dabar bus! Kas dabar bus! Ai-ai-ai! Tai nelaimė! Gerbiamoji,
gerbiamoji, kelkitės! (Blaškosi, tebelaikydamas rankoj nematomą peilį, lyg
nežinotų, ką su juo veikti) Kelkitės, gerbiamoji, pamoka pasibaigė... Galite
eiti... kitą kartą užmokėsite... Ak! Ji negyva... negyva-a... Peilis... Ji negyva-a...
Kaip baisu! (Šaukia Tarnaitę) Mari! Mari! Mari, brangioji, eikit šen. Ak! Ak! (Atsiveria
durys dešinėje. Pasirodo Mari) Ne... neikite... Aš apsirikau... Man jūsų
nereikia, Mari... nebereikia... girdite?..
Mari, netarusi nei žodžio, rūsčiai prieina,
pamato lavoną
MOKYTOJAS (gailiu balseliu). Man jūsų
nereikia, Mari...
TARNAITĖ (kandžiai). Tai dabar patenkintas
savo mokine? Gavo naudos iš jūsų pamokos?
MOKYTOJAS (slepia peilį už nugaros). Taip,
pamoka baigėsi... bet... ji vis dar čia... nenori išeiti...
TARNAITE (labai griežtai). Iš tiesų!..
MOKYTOJAS (drebėdamas). Tai ne aš... Tai ne
aš... Mari... Ne... Garbės žodis... tai ne aš, brangioji Mari...
TARNAITĖ. Tai kas gi? Kas gi tada? Aš?
MOKYTOJAS. Nežinau... Gal būt.
TARNAITĖ. Gal katinas?
MOKYTOJAS. Galimas daiktas... Nežinau...
TARNAITĖ. Tik pamanyk, keturiasdešimtas kartas per
vieną dieną!.. Ir kas dieną vienas ir tas pats! Kas dieną! Kaip jums ne gėda, jūsų
amžiuj... dar susirgsite! Nebeturėsite nė vienos mokinės. Taip jums ir reikia.
MOKYTOJAS (įsiutęs). Aš niekuo dėtas! Ji
nenorėjo mokytis! Ji neklausė! Bloga mokinė! Nenorėjo mokytis!
TARNAITĖ. Melagis!..
MOKYTOJAS (laikydamas peilį už nugaros, iš
pasalų sėlina prie Tarnaitės). Kas jums rūpi! (Mėgina smogti jai peiliu, bet
Tarnaitė sučiumpa jo ranką ir užlaužia; peilis krenta žemėn) ...Atsiprašau!
TARNAITĖ (atsivedėjusi smogia Mokytojui du
kartus per veidą, šis atbulas krenta ant grindų; verkšlena). Ak tu, nenaudėli!
Tai niekšas! Šlykštynė! Ir išdrįsk tu man! Aš gi ne mokinė, ne, ne mokinė! (Ima
už pakarpos, pastato ant kojų, pakelia nuo žemės kepuraitę ir užmauna ant galvos;
Mokytojas, bijodamas smūgių, prisidengia veidą alkūne kaip vaikas) Padėkit peilį
į vietą, greičiau! (Mokytojas deda peilį į bufeto stalčių, grįžta) Ar aš
nesakiau: aritmetika veda prie filologijos, o per filologiją žmogus išeina iš ribų...
MOKYTOJAS. Jūs sakėt: „Iš krašto.“
TARNAITĖ. Beveik tas pats.
MOKYTOJAS. Aš nesupratau. Aš maniau, kad jūs turit
omeny mūsų gimtąjį kraštą, kad norėjot pasakyti, jog per filologiją žmogus
išeina iš gimtojo, krašto...
TARNAITĖ. Melagis! Senas lapinas! Mokslo žmogus ir
nesupras, mat, ką tai reiškia! Nedumkit man akių!
MOKYTOJAS (rauda). Aš gi netyčia ją
nužudžiau.
TARNAITĖ. Ar bent gailitės?
MOKYTOJAS. O taip, Mari, garbės žodis, gailiuosi!
TARNAITĖ. Žinot, Man jūsų gaila! Šiaip ar taip,
jūs doras žmogus. Pamėginsim ką nors padaryti. Tik nepradėkit visko iš naujo. Galit
gauti širdies ydą...
MOKYTOJAS. Žinoma, Mari! Tai ką dabar darysim?
TARNAITĖ. Palaidosim... kartu su anom trisdešimt
devyniom... iš viso bus keturiasdešimt karstų... Iškviesime laidotuvių biuro
tarnautojus ir mano meilužį, kleboną Ogiustą... Užsakysim vainikus...
MOKYTOJAS. Gerai, Mari, labai dėkoju.
TARNAITĖ. Teisybę pasakius, Ogiusto kviesti
neverta, nes, anot kalbų, jūs pats kartais mokate būti klebonu.
MOKYTOJAS. Tik nepirkit labai brangių vainikų. Ji
nesumokėjo už pamoką.
TARNAITĖ. Nesirūpinkit... Nors su prijuoste
pridengtumėt, taip nešvankiai atrodo. Tuojau išnešim...
MOKYTOJAS. Gerai, Mari, gerai. (Pridengia) Kad
tik nepakliūtume su tais keturiasdešimčia karstų... Tik pagalvokit: keturiasdešimt
karstų... Žmonės stebėsis... O jei paklaus, kas viduj?
TARNAITE. Nekvaršinkit sau galvos. Pasakysim, kad
tušti. O, be to, niekas nieko neklausinės. Žmonės pripratę.
MOKYTOJAS. Bet vis dėlto...
TARNAITĖ (išima raištį su kokiu nors ženklu,
pavyzdžiui, nacistine svastika). Va, jeigu bijot, užsidėkit ir galėsite būti
ramus. (Užriša raištį ant rankovės) Reikia būti diplomatu.
MOKYTOJAS. Ačiū, brangioji Mari, dabar jau aš
ramus... Gera jūs mergina, Mari... atsidavusi...
TARNAITĖ. Gerai jau, gerai. Pirmyn, ponas mokytojau!
Na kaip?
MOKYTOJAS. Gerai, brangioji Mari! (Tarnaitė ir
Mokytojas ima merginos lavoną už pečių ir už kojų ir eina į dešinę, durų link).
Atsargiai, kad neužgautumėt.
Jie išeina. Scena kurį laiką tuščia.
Kairėje, prie durų, pasigirsta skambutis
TARNAITĖ (už scenos). Einu, einu, tuojau.
Ji pasirodo scenoje, kaip ir pjesės
pradžioje, eina prie durų. Skambutis suzirzia dar kartą
TARNAITĖ (tyliai). Ta irgi nebesitveria. (Garsiai)
Kantrybės! (Prieina prie durų, atidaro) Laba diena, panele. Jūs būsite naujoji
mokinė? Atėjote į pamoką? Mokytojas jūsų laukia. Einu, pasakysiu, kad atėjot. Jis
tuojau pasirodys. Prašom į vidų, panele, prašom.
U ž d a n g a
1950 metų birželis
Vertė L.Rapšytė
Versta iš: Eugène Ionesco.
THÉÂTRE Gallimard. Paris 1954
Į viršų
tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt
|
|
