Ivan GOLL

PANAMOS KANALAS

 
I
Pirmykščio miško šimtmečiai dar gulėjo tarp vandenynų. Auksiniai danteliai
      išpjaustė įlankas bei užutėkius. Tvirtu kūju krioklys suskaldė išduobtas uolas.
Medžiai brinko geidulingam pusiaudieny, nukloti raudonais malonumo žiedlapiais.
      Mauda putojo bei spirgėjo ant aukšto stiebo. Ir lieknos lianos šoko paleidę
      plaukus.
Kaip žali ir melsvi žibintai papūgos blykčiojo krūmų nakty. Giliai tankumyne kniso
      šaknis raganosis. Tigras broliškai ėjo link jo nuo upės.
Liepsnodama sukosi saulė auksiniam danguj, kaip karuselė. Tūkstantveidis bei
      amžinas buvo gyvenimas. Ir net mirčiai ką palietus, gyvenimas dvigubai šviesiau
      iš ten trykšdavo.
Senasis amžius dar buvo tarp žemės žmonių.

 
II
Ir štai patraukė ilgos, lėtos darbininkų voros. Pabėgėliai bei tremtiniai. Jie ėjo sklidini
      kovos bei vargo.
Suvargę ir nusikamavę atėjo žmonės suduoti į gaudžiančius metalo varpus.
Jie lyg prakeiksmui pakėlė rankas ir piktai užsivertė dangų ant savo nuogų pečių.
Jų kraujas sukibo į gurvuolį. Kiek perkarusių vaikų, kiek baisių naktų buvo paaukota
      šiai dienai!
Kumščiai lyg fakelai ištiesti. Išrėktos gerklės. Persitempę liemenys. Toks buvo
      darbas. Toks buvo skurdas. Tokia buvo neapykanta.
Taip kadais ant kuolų atrodė ispanai. Taip raitėsi negrai, klūpodami savo pančiuos.
Tačiau čia buvo šiandieniniai darbininkai. Šventieji kenčiantys proletarai.
Bukais žvilgsniais jie gyveno lūšnose bei barakuose. Keptos žuvies kvapas maišėsi
      su degtinės šleikštuliu. Lentinės lovos grūdosi kaip kaprūsių karstai.
Sekmadieniais armonika ilgėdavos Italijos ar Kaplando. Kažkieno serganti siela
      išsikūkčiodavo už tūkstančius kitų.
Jie šoko sunkiu, droviu žingsniu. Jiems norėjosi glostyti žemę, rytoj vėl suklyksiančią
      nuo kirvio. Po to jie šlerpdavo penkiacenčius žemuogių ledus.
Ir vėl ateidavo ilga kaip šimtmetis darbo diena.

 
III
Žemę jie pavertė mirties patalu. Raudonoji karštinė plūdo iš prarajos. Aplink saulę
      sukosi moskitų debesys.
Nebeošė medžiai. Nė žiedas nebežydėjo šiame molio pragare. Joks paukštis nebekilo
      į prarastą dangų.
Visur buvo skausmas. Visur buvo sąšlavos bei siera. Visur buvo riksmas ir
      nuoskauda.
Kalvos plėšėsi krūtines dinamito spazmuose. Iš gličių bedugnių staugė sirenų vilkai.
      Žemsemės bei kranai drėskė žemėje ežerus.
Žmonės mirė šiose begalinėse kapinėse. Jie mirdavo visur nuo tos pačios kančios.
Vyrams išsprūsdavo pašėlęs šauksmąs į Dievą ir jie kilo lyg aukso kolonos. Blyškūs,
      pasigailėtini vaikai gimdavo moterims, lyg žemė juos baustų už savo vargą.
Jie iš viso pasaulio suplūdo vergiškam darbui. Visi svajotojai apie pieno upes. Visi
      nusivylę bei alkstantys.
Teisingieji ir dorieji irgi buvo čia – jie dar tikėjos likimo malonės. Buvo ir
      pašlemėkai bei piktadariai, bendroje nelaimėje laidojantys savo gėdą.
Tačiau darbas buvo tiktai būdas išsisukti. Vienas bandė keršyti už dvidešimt
      prarastų generacijų. Kitas norėjo išnuodyti sifilį savo kraujy.
Visi jie rėkė kovodami su žeme.

 
IV
Ir nė vienas nieko nežinojo apie Panamos kanalą. Nei apie visuotinę brolybę.
      Nei apie didžiuosius meilės vartus.
Nė vienas nežinojo apie vandenynų bei žmonijos išlaisvinimą. Nei apie švytintį
      dvasios proveržį.
Kiekvienas jų sausino pelkes. Degino miškus. Garino ežerus. Trupino kalnus.
Ir kaip jam patikėti žmogaus darbų didybe! Jis nepastebėjo dirbąs lopšį naujai
      jūrai.
Tačiau vieną dieną prasivėrė šliuzai, tarsi angelo sparnai. Žemė liovėsi dejavus.
Ji gulėjo atlapota krūtine, lyg motina. Gulėjo paklususi žmogaus valiai.
Vandenyno bangų laiptais leidosi balti laivai. Tūkstančiai bičiuliškų laivų iš
      tūkstančių uostų.
Vieni su giedančiom burėm. Kiti su rūkstančiais kaminais. Vimpelai svirpė lyg
      sugauti paukščiai.
Ošė naujas pirmykštis miškas iš laivų stiebų. Iš lynų bei virvių mezgėsi lianų
      tinklai.
Šventam bučiny susiliejo Ramusis ir Atlantas. O šviesiųjų Rytų bei Vakarų žvaigždės
      Vakarės santuoka! Taika, taika įsivyravo tarp brolių.
Ir žmonija nustebusi stovėjo žemės centre. Iš triukšmingų miestų, iš bežadžių
      dykumų, iš blizgančių ledynų pylėsi saliutai.
Pasaulio laivynas išplaukė į jūrą. Grojo žydri jūreivių orkestrai. Visose šalyse
      džiugiai plazdėjo vėliavos.
Slogus darbas buvo pamirštas. Proletarų semtuvai užkasti. Nugriauti plytų barakai.
Laisvės bangos užliejo juodas darbininkų gretas. Visą dieną ir jie buvo žmonija.
Bet jau kitą dieną juos aplankė naujos bėdos. Prekybos laivai, pilni sunkių grūdų
      bei naftos, paliko juos skursti krante.
Kitą dieną vėl grįžo vargas bei neapykanta. Nauji valdovai šaukė į naujus darbus.
      Nauji vergai keikė savo liūdną likimą.
Kitą dieną žmonija vėl grūmėsi su ta pačia žeme.

      vertė Kęstutis Navakas

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt