TEKSTAI.LT
<< Atgal

Dalia Janavičius
Bjaurus paveikslas

Kad ir koks bjaurus būtų paveikslas, jis vis tiek kam nors kris į akį. Ir tas žmogus jį nusipirks. Ir pakabins namuose. Tai nereiškia, kad pirkėjo prastas skonis ar kad toks jo gyvenimo laikotarpis. Bjaurus paveikslas gali pažadinti tą menkutį blogo skonio krislą, kuris snaudžia kitais atžvilgiais išpuoselėtame prote. Įspūdingiausiai atrodąs galerijoje, bjaurus paveikslas prabils į tuos, kurie sustojo, norėdami pažvelgti į jį įdėmiau, ilgiau. Jis prabils į jus, sakydamas, koks rafintuotas jūsų skonis, jei mane dabar nupirksite.

Ronaldo Frito name kabojo du bjaurūs paveikslai, bet šiaip jo skonis nebuvo sugadintas. Abstraktus, akrilo dažais nutapytas kūrinys - stori žali ir mėlyni dryžiai, įrėminti juodų apvadų, - buvo pakabintas negyvenamame kambaryje. Paveikslas buvo didžiulis ir piktas. Jis šiaušėsi. Bet Ronaldas labiau mėgo tą, kur buvo pavaizduotos dvi belytės figūros, šokančios, kaip atrodė, ant smėlio kopų. Jis kabojo svetainėje per keletą milimetrų virš valgomojo stalo. Ronaldas iš tiesų negalėjo pasakyti, kodėl jam šis darbas labiau prie širdies. Kadangi paveikslas buvo neįrėmintas, tam tikroje šviesoje atrodydavo, kad figūros šoka tiesiai ant stalo. Jums įeinant, paveikslo bjaurumas strykteldavo lauk ir pareikalaudavo dėmesio; prašėsi pastebimas ir vėliau. Ronaldą tai džiugino, jis manė, kad gyvenamoji vieta dėl to atrodo tik įdomesnė. Vos tik atsisėdę prie stalo šalia šokančių nuogalių, draugai susiraukdavo.

Ronaldas Fritas buvo kiek aptukęs ties juosmeniu. Pasmakrėje jam pamažu augo pagurklis. Jis buvo išsiskyręs ir, atradęs visus vienišiaus gyvenimo privalumus, antrąsyk vesti neketino. Paveikslais domėtis Ronaldas pradėjo tik po vedybų. Jis žinojo, kad turi gerą skonį, yra įdomus ir skaito įvairiausias knygas, ir kitos paguodos jam nereikėjo. Jis džiaugėsi būdamas apsukrus investicijų konsultantas - tą darbą dirbo jau penkiolika metų. Ronaldas visai nesiilgėjo moteriškos kompanijos; vedybos su aukšta ir išpuikusia Olivija jam atėmė bet kokį norą ieškoti meilės nuotykių. Jos balsas buvo šaižus, sakiniai dalykiški. Ji versdavo jį krūpčioti. Olivija buvo lapės ir šeško mišinys, kandi ir dailutė.

Savaitgalius Ronaldas leisdavo teatre arba kine, retsykiais nueidavo į meno galeriją. Jis mėgdavo sėdėti kavinėse, kartais pusiau prisidengęs veidą laikraščiu, kartais spręsdamas kurio nors iš savo klientų investicijų problemą. Lombard aveniu kavinėse jo veidą pažinojo neblogai. Padavėjos niekad jo neužkalbindavo, bet jam tai mažiausiai rūpėjo - dabar jau ne taip paprastai galėjai užgauti Ronaldo savimeilę. Pagaliau jis juk tikrai nebuvo gražuolis - vidutinio amžiaus vyras su plačia blizgančia kakta ir putniais skruostais, kurie truputį pasivaikščiojus tapdavo tamsiai violetiniai. Ūgis - šešios pėdos ir du coliai - buvo didžiausias jo fizinis turtas. Aukštas, malonus ir orus Ronaldas atrodė visai simpatingas. Retkarčiais, kai kavinė būdavo beveik tuščia, jam leisdavo rūkyti cigarą. Jis mėgo smilkstančio cigaro kvapą, rūkydamas žvelgdavo kažkur į tolį ir apie nieką negalvodavo. Papsėjimas tylioje kavinėje, įdomioje gatvėje buvo tikra idilė. Namuose jis skaitydavo romanus, biografijas ir žurnalus, žiūrėdavo televizorių ir dirbdavo namų ūkio darbus. Energingai valydamas grindis dulkių siurbliu Ronaldas niūnuodavo ir pamažu darydavosi vis raudonesnis.

Ronaldo susižavėjimas nuogaliais dar padidėjo po to, kai jis prieš dvejus metus nusipirko šį paveikslą Alyvų galerijoje Melburne, pro kurį atsitiktinai važiavo. Galerija visai nebuvo alyvinė, nei iš išorės, nei viduje, - ji buvo šviesiai žalia, ir iš išorės, ir viduje. Šis žodžių ir spalvos žaismas privertė Ronaldą sustoti ir žvilgtelėti vidun. Lauke jis prastovėjo kokias tris minutes. Jam įėjus, nedraugiškas, aukštas ir liesas vyras jį informavo, kad visi čia eksponuojami paveikslai yra nutapyti dvidešimt aštuonerių metų dailininko iš Sidnio Karlo Aleksandro. Tai buvo pirmoji pono Aleksandro paroda, bet, kaip buvo manoma, tikrai ne paskutinė. Nors ne kiekvieno skoniui, pridūrė liesasis galerijos darbuotojas, purtydamas galvą. Ronaldą pirmiausia užbūrė du nuogalių veidai. Didžiulės akys ir burnos buvo iškreiptos baimės. Figūros buvo pasisukusios į dešinę, jos šoko, galvos atsuktos į priekį, rankos - kreivos šleivos. Grėsminga elegancija.

Ronaldas davė figūroms vardus ir ėmė rytais su jomis sveikintis. Tačiau ne kasryt. Jis sveikinosi, nes šitai buvo smagu ir idiotiška, jam patikdavo išgirsti savo balsą tuščiuose kambariuose prieš išeinant į darbą. Be to, širdies gilumoje Ronaldas jautėsi esąs meniškos prigimties, valiūkas. Jis manė, kad tik įdomūs žmonės kalbasi su savo paveikslais. Pusryčiaudamas Ronaldas visada vilkėdavo šortus, netgi žiemą, ir visuomet ryškius, tarkime, mėlynus ar geltonus. Pusryčiaujant protarpiais žvilgčioti į nuogalius tapo įpročiu. Jam buvo nesuprantama tai, kad nė vienas iš jo draugų negalėjo apie paveikslą pasakyti nieko gera. Netgi jo motina. Ji laikė paveikslą "siaubingu" ir atėjusi visuomet sėdėdavo nusisukusi į jį nugara. Ronaldas dėl to tik dar labiau pamėgo kūrinį, tarsi šis būtų buvęs paguodos reikalingas žmogus. Jo simpatija paveikslui ėmė darytis nekontroliuojama. Jis žinojo, kad šis kūrinys rungtis su Mone darbais subtilumu negali, bet jam buvo būdingas atšiaurus, grubus grožis - it kokios senos stačios uolos.

Vieną rytą Ronaldas laikrašty perskaitė, kad Karlas Aleksandras dabar jau plačiai žinomas dailininkas, kurio darbai eksponuojami visoje Australijoje. Ši žinia nudžiugino Ronaldą, nes tai bylojo apie gerą jo skonį. Jo savimeilė ūgtelėjo lyg ant mielių.

Vieną vakarą Ronaldas grįžo iš darbo ir pastebėjo, kad nuogaliai kabo pakrypę. Ne šiek tiek kreivai, bet taip, lyg kas nors būtų stipriai trūktelėjęs vielą į vieną pusę. Nors viela buvo plona ir užkabinta tik ant vinies, pats paveikslas aiškiai negalėjo pakrypti tokiu kampu. Ronaldas sunerimo. Niekas daugiau, rodos, nebuvo paliesta. Jis perėjo namą, žvilgtelėdamas į kiekvieną kambarį. Ne, niekas daugiau nepaliesta. Ronaldas sugrįžo prie nuogalių - o gal jam vaidenasi? Gyvendamas vienas jis tapo ekscentriškas, taigi haliucinacijos jo nebūtų nustebinusios, bet ne, paveikslas išties buvo gerokai pakrypęs. Galbūt kas nors norėdamas pajuokauti atėjo čia dieną, gal kuris iš draugų, bet tai buvo neįmanoma. Nė vienas iš jų neturėjo rakto ir nepanašu, kad nors vienas būtų buvęs toks padūkęs pokštininkas. Nors negali prikišti, kad jie buvo nuobodūs. Tai buvo šeimos žmonės, turintys vaikų ir pareigų.

Dabar jam neliko nieko kita, tik ištiesinti paveikslą, ir Ronaldas tai padarė sunkia širdimi. Juk jis taisė tai, ką kažkokia nežinoma jėga pagadino. Ronaldas jautėsi nejaukiai, jam knietėjo paskambinti kuriam nors iš draugų, bet tokia problema už šių keturių sienų būtų pasirodžiusi tokia nerimta, menka iki absurdiškumo. Jis išsivirė stiprios arbatos, bet sušaldytos picos, kurią nusipirko pakeliui į namus, nešildė. Prapuolė apetitas. Ronaldas darsyk patikrino, ar paveikslas kabo nepriekaištingai tiesiai. Tada jam dingtelėjo pavėluota mintis. Jis užsilipo ant kėdės, nukabino paveikslą ir atrėmė jį į stalą. Jis suvokė, kad perlenkia lazdą, kai nutarė nakčiai pakišti paveikslą po lova. Tačiau šios minties neatsisakė, nuvilko kūrinį per miegamąjį ir įgrūdo palovin tarp savo batų. Padarė tai iš baimės, kad atsikėlęs rytą vėl neišvystų paveikslo pakrypusio. Jis to neištvertų. Tai jį gąsdino. Pakišęs paveikslą po lova Ronaldas nusiramino ir miegojo kietai. Jis negalėjo kraustytis iš proto, nes kuo puikiausiai suvokė šį papiktinantį faktą.

Kitą rytą, kai pabudo tiek, kad prisiminė, ką padaręs praėjusį vakarą, Ronaldas dirstelėjo po lova. Paveikslas gulėjo tarp batų. Niurnėdamas ir ryškiai išraudęs jis atsistojo keturpėsčias ir ištraukė kūrinį. Betraukiant groteskiškos figūrų veidų išraiškos tvykstelėjo jam prieš akis. Karlas Aleksanderis - tai menininkas, kurio stilius kelia nerimą, pamanė Ronaldas. Kai paveikslas išlindo iš palovio visas, Ronaldas, mažumą pridusęs, atsisėdo ant grindų, ir vėl įsmeigė žvilgsnį į tuos veidus. Sėdėdamas jis staiga pamanė, o kodėl gi paveikslas pavadintas "Juoktis iš gyvenimo"? Juk veiduose nematyti jokio džiugesio. Tai buvo didelis neatsakytas klausimas. Gal iš dalies dėl to Ronaldas ir mėgo tą paveikslą. Kad ir kokie neigiami jausmai užplūsdavo jaukų jo pasaulėlį, jie sušvelnėdavo ir mažiau žeisdavo, jam pažvelgus į šį kūrinį. Jaustis tokiam groteskiškam kaip nuogaliai buvo neįmanoma. Tačiau paveikslas galėjo jį sujaudinti. Veidai buvo groteskiški, bet kūnai vis dėlto šoko. Jie šoko, kad ir kokia buvo jų padėtis, kad ir sustingę amžinoj kančioj. Ronaldas paliko pabveikslą po lova dar kelioms savaitėms - dėl visa ko. Dėl ko? Ronaldas nežinojo. Galbūt gulinčio ten, po lova, paveikslo jėga jam suteiks ramybės miegant.

Mitri, jauna kaiminystėje gyvenanti katytė dieną stryktelėjo pro Ronaldo virtuvės langą vidun - tam tikra spyna leido langą laikyti šiek tiek pravirą. Katytė išdykėliškai liuoktelėjo nuo knygų lentynos ant nuogalių, paskui - ant valgomojo stalo. Paveikslas negalėjo nepakrypti.

Iš anglų k. vertė Saulius Repečka
Versta iš autorės pateikto mašinraščio (Ugly Painting)

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt