Viktor Jerofejev

       Prostitutės kaina

       Visos moterys prekiauja savo kūnu. Bučinius, lyg miniatiūrinius kvepalų buteliukus, dovanoja, o visu kitu prekiauja. Sėkmingai arba nesėkmingai, mažais arba dideliais kiekiais, sąmoningai arba nesąmoningai. Arba, kaip feministės, – neonesąmoningai.
       Moterys greit įsižeidžia. Jų įžeidumas, kuris, moteriai bendraujant su vyru, gali bet kada išlįsti į paviršių, apnuogina rinkos dėsnius.
       – Kodėl tu man nedovanoji šokoladinių saldainių?
       – Kodėl nenusivedi į brangų restoraną?
       – Kodėl jis manęs netrokšta?
       Tai ne žaidimas. Tai pretenzijos pirkėjui. Daugelis moterų – tai vaikščiojančios pretenzijos. Daugelis moterų pelnytai vadinamos kekšėmis.
       – Kodėl mes nesikraustome į naują butą?
       Neturtingas vyriškis išmetamas lauk. Šiuolaikinei statistinei rusų merginai visai nieko apgalvotai keisti „blogesnį“ vyrą į „geresnį“, o šį – į „dar geresnį“, ir taip be galo.
       Išimčių pasitaiko. Apie jas kuriamos dainos.
       Jei vyras negerbia rinkos dėsnių, jis – šūdas. Arba išgama. Priklausomai nuo aplinkybių. Jei vyras nebesidomi moterim, jis blogesnis už šūdą. Moteriai net minties nekyla, kad jos galima nebemylėti. Moteris sužvėrėja, kai pajaučia, kad jos kaina krenta, kad jos grožybės tinkamai neįvertinamos. Štai tada ji išdraskys jums akis.
       Moteriškos grožybės nuostabios visas jas sudėjus kartu. Jos nepakelia ilgalaikės dekonstrukcijos. Krūtys ir speneliai virsta natūralių riebalų krūvomis.
       Beveik visos moterys vertina save neadekvačiai. Tai yra, save pervertina. Bjaurybės laiko save simpatiškomis, simpatiškos – gražutėmis, gražutės – gražuolėmis, gražuolės – angeliukais, angeliukai – arkangelais. Pasitaiko daug bjaurybių, kurios peršoka visas pakopas. Nesutiksi nei vienos, laikančios save kvaila. Susipins kasytes, užsidės kepuraitę.
       – Ar tikrai aš panaši į turkę?
       – Į ką?
       – Į turkę… Ar tikrai mano putytė skaniai kvepia pakepintais svogūnais?
       – Iš kur ištraukei, kad skaniai?
       Labai trūksta savęs neįvertinančių moterų.
       Yra tokių tautų ir kultūrų, kurios tiesiog moka pirkti ir parduoti moteris. Sovietiniais laikais tokią prekybą buvo ištobulinę gruzinai.
       – Mergaite, štai tau tūkstantis rublių. Būk gera, pačiulpk. Tik be rankų, gerai? Su ranka kiekvienas moka.
       Gruzinas pirkdavo merginą, kad ją gražiai pažemintų. Prostitutės, jeigu jau skundžiasi, tai skundžiasi vien tuo, kad pats didžiausias malonumas vyrui – priversti jas šliaužioti ropom.
       – Maža nepasirodys, – kvatoja prostitutės.
       Aukštoji rusų kultūra šito nepakentė iš principo. Ją vimdė nuo pirkimo ir pardavimo sandėrių. Ji buvo unikali savo nemerkantiliškumu. Nesigilindama į esmę, vengdama smulkmenų, ji paskelbė moterį neįkainojama. Būtent dėl to rusų kultūra taip piktinosi prostitutėmis. Sonečka Marmeladova. Gyvos, o parsiduoda. Juk ne savo noru. Visi verkė ir gailėjosi. Inteligentija susimąstė, kaip visa tai išrauti su šaknimis.
       Inteligentija (tautos smegenys) apskritai niekada neįstengė suprasti, kad moteris irgi mėgsta pistis. Tatjanos Larinos orgazmas? Na ką jūs kalbate! To negali būti! Ana Karenina? Ji irgi ne savo noru!
       Ir tik rusų valstietis visada chamiškai tvirtino, kad gera žmona ant bybio nesnaudžia.
       Prostitutė paprasta, kaip pats gyvenimas.
       Dvasingą ginčą su valstiečiu laimėjo inteligentija. Prostituciją išrovė su šaknimis, tačiau kažkaip labai jau dirbtinai. Rinka pasitraukė į pogrindį. Moterys išmoko save pardavinėti kažkokiu sudėtingu būdu, ne už grynus pinigus.
       Laimė neatėjo, tačiau viskas susijaukė.
       O dabar štai paaiškėja.

       Versta iš knygos
       Jerofejev, Viktor. Vyrai: – Maskva: Zebra E, 2001.

Vertė Darius Pocevičius

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt