Franz Kafka

       MEDŽIOTOJAS GRAKCHAS

       Du berniukai sėdėjo ant krantinės mūro ir žaidė kauliukais. Ant laiptų kardą iškėlusio karžygio statulos šešėlyje sėdėjo vyras ir skaitė laikraštį. Prie šulinio į kubilus pylėsi vandenį mergina. Daržovių pardavėjas gulėjo šalia savo prekių ir žiūrėjo į jūrą. Smuklės gilumoj pro tuščias durų ir langų angas buvo matyti du vyrai prie vyno taurės. Seimininkas sėdėjo už stalo ir snaudė. Tyliai tarsi nešamas virš vandens į mažą uostą įsklendė barkas. Vyras mėlynu švarku išlipo ant kranto ir įvėrė į grandis lynus. Kiti du vyrai tamsiais švarkais su sidabrinėm sagom paskui bocmaną išnešė neštuvus, ant kurių po dideliu gėlėtu spurgais papuoštu audeklu, rodės, gulėjo žmogus.
       Krantinėje į atvykėlius niekas nekreipė dėmesio, net ir tada, kai jie pastatė ant žemės neštuvus, kad palauktų laivo vairininko, tebesikrapštančio su lynais, niekas nei priėjo, nei ko paklausė, nei atidžiau pasižiūrėjo.
       Vairininką dar truputį sugaišino moteris, kaip tik pasirodžiusi denyje palaidais plaukais ir su vaiku ant rankų. Paskui jis priėjo, parodė ranka į gelsvą triaukštį klasikinių linijų namą kairėje prie vandens, vyrai pakėlė neštuvus ir įnešė pro žemus lieknų kolonų vartus. Mažas berniukas atidarė langą, spėjo pamatyti, kaip būrelis įėjo į namą, ir vėl skubiai uždarė. Dabar buvo uždaryti ir vartai, rūpestingai sumeistruoti iš juodojo ąžuolo. Balandžių būrys, ligi tol sukęsis apie varpinę, nusileido palei namą. Tarsi jame būtų laikomas jų maistas, balandžiai susibūrė priešais vartus. Vienas palėkėjo lig antro aukšto ir bakstelėjo snapu į langą. Balandžiai buvo šviesūs, gerai įmitę, guvūs. Plačiu mostu moteris iš barko pažėrė jiems grūdų, kuriuos sulesę jie nulėkė pas moterį.
       Vyras su gedulinga juosta perrištu cilindru ėjo žemyn siaura stačia gatvele, vedančia link uosto. Jis atidžiai dairėsi aplink, viskas jam rūpėjo, pamatęs viename kampe nešvarumų susiraukė. Ant paminklo laiptų gulėjo vaisių žievių, eidamas pro šalį jis nužėrė jas lazda. Priėjęs prie namo durų jis pasibeldė, kartu juoda pirštine apmauta ranka nusiimdamas cilindrą. Jam buvo tuojau atidaryta, gal penkiasdešimt mažų berniukų sustojo dviem eilėm ilgame koridoriuje ir nusilenkė.
       Laivo vairininkas nulipo laiptais, pasisveikino su ponu, nusivedė jį viršun, antrame aukšte apėjo su juo lengvų grakščių lodžijų supamą kiemą ir abu, berniukams per pagarbų atstumą sekant iš paskos, įžengė į vėsią didelę patalpą galunamyje, priešais kurį daugiau namų nebuvo, tiktai plika tamsiai pilka uolų siena. Nešikai neštuvų galvūgalyje kaip tik statė ir degė ilgas žvakes, tačiau nuo to šviesiau nepasidarė, tiktai anksčiau susitvenkę šešėliai pabaidyti ėmė šokinėti ant sienų. Nuo neštuvų buvo nutrauktas audeklas. Tenai gulėjo vyras vešliais ir netvarkingais plaukais ir barzda, ruda oda, kažkuo panašus į medžiotoją. Jis gulėjo nejudėdamas, lyg ir nekvėpuodamas, užmerktomis akimis, nepaisant to, vien aplinka rodė, kad čia galbūt guli numirėlis.
       Ponas priėjo prie neštuvų, padėjo ranką gulinčiajam ant kaktos, atsiklaupė ir ėmė melstis. Laivo vairininkas mostelėjo nešikams, kad apleistų kambarį, tie išėjo, nuvarė vaikus, susibūrusius koridoriuje, ir uždarė duris. Tačiau ponui neužteko ir tokios tylos, jis pasižiūrėjo į laivo vairininką, šis jį suprato ir išėjo pro šonines duris į gretimą kambarį. Ant neštuvų gulįs žmogus tuojau atmerkė akis, skausmingai šypsodamasis pasigręžė į poną ir tarė:
       – Kas tu?
       Ponas nė kiek nenustebęs pakilo nuo žemės ir atsakė:
       – Rivos burmistras.
       Žmogus ant neštuvų linktelėjo, parodė sunkiai kilstelėjęs ranką į fotelį ir pasakė, burmistrui paklausius jo kvietimo:
       – Aš tai žinojau, pone burmistre, tačiau pirmą akimirką viską užmiršau, viskas man sukasi ratu, ir bus geriau, jeigu paklausiu, nors ir viską žinau. Jūs taip pat turbūt žinote, kad aš esu medžiotojas Grakchas.
       – Aišku, – atsakė burmistras.– Man šiąnakt buvo pranešta, kad jūs atvykstate. Mes jau seniai miegojome. Ir šit apie vidurnaktį žmona mane pašaukė: „Salvatore, – toks mano vardas, – pasižiūrėk į balandį ant lango!“ Ten tikrai buvo balandis, tačiau didumo sulig gaidžiu. Jis prilėkė prie mano ausies ir pasakė:
       „Rytoj atvyksta miręs medžiotojas Grakchas, sutik jį kaip miesto galva“.
       Medžiotojas linktelėjo ir persibraukė liežuvio galu lūpas:
       Taip, balandžiai skrenda pirma manęs. Bet ar jūs manote, pone burmistre, kad aš turiu likti Rivoje?
       – To aš kol kas negaliu pasakyti, – atsakė burmistras. – Jus miręs?
       – Taip, – tarė medžiotojas, kaip matote. Prieš daugelį metų, tikrai prieš baisiai daug metų, Švarcvalde – tai yra Vokietijoje – nukritau nuo uolos, persekiodamas gemzę. Nuo to laiko aš negyvas.
       – Bet jūs ir gyvas tebesate, – pasakė burmistras.
       – Tam tikra prasme, – atsakė medžiotojas, – tam tikra prasme tebesu gyvas. Mano mirties eldija pasiklydo kelyje, ar ne ton pusėn pasuko, ar vairininkas akimirką užsižiopsojo, susižavėjęs mano nuostabiai gražia tėvyne, nežinau, kaip ten buvo, tik man aišku, kad likau žemėje ir kad mano eldija nuo to laiko raižo žemės vandenis. Taip aš, visuomet norėjęs gyventi savo kalnuose, po mirties keliauju per visas šalis.
       – Ir jūs neturite vietos anapus? – paklausė burmistras suraukęs kaktą.
       – Aš, – atsakė medžiotojas, – visąlaik esu ant didelių laiptų, vedančių į viršų. Ant šių begalinių laiptų aš ir plaukioju, kartais viršuje, kartais apačioj, kartais dešinėj, kartais kairėj, niekur nesustodamas. Medžiotojas virto peteliške. Nesijuokite.
       – Aš nesijuokiu, – paprieštaravo burmistras.
       – Labai protingai darote, – tarė medžiotojas. – Aš niekur nesustoju. Bet kad ir labai smarkiai įsibėgėju ir jau matau viršuje vartus, visuomet pabundu savo senoje, kokiuose nors žemiškuose vandenyse varganai įstrigusioje eldijoje. Mano andainykštės mirties svarbiausia klaida šaiposi iš manęs mano kajutėje. Julija, laivo viršininko žmona, pasibeldžia ir atneša prie mano neštuvų rytinį gėrimą to krašto, palei kurio krantus mes plaukiame. Aš guliu ant medinių gultų, esu aprengtas – į mane žiūrėti menkas malonumas – nešvariais laidotuvių marškiniais, barzda ir plaukai, žili ir juodi, neišpinamai susipynę, kojos uždengtos didele šilkine gėlėta moteriška skara ilgais spurgais. Prie galvos stovi bažnytinė žvakė ir šviečia man. Ant sienos priešais kabo mažas paveikslas, matyt, bušmeno, besitaikančio į mane ietimi ir besidengiančio dailiai išdažytu skydu. Laivuose dažnai pasitaiko kvailų paveikslų, bet šitas pats kvailiausias. Šiaip mano medinis narvas visai tuščias. Per borto liuką srūva šiltas pietų oras, ir aš girdžiu, kaip į seną barką plakasi bangos.
       Guliu ten nuo tolaik, kai aš, dar gyvas medžiotojas Grakchas, namie Švarcvalde vijausi gemzę ir nukritau nuo uolos. Viskas vyko kaip pridera. Aš vijausi, nukritau, nukraujavau plyšyje, numiriau, ir šitas barkas turėjo mane nuvežti į anapus. Dar prisimenu, kaip palaimingai išsitiesiau ant šitų štai neštuvų pirmukart. Dar niekada kalnai negirdėjo tokio mano dainavimo kaip tos keturios tada dar tamsios sienos.
       Aš mylėjau gyvenimą ir nesipriešinau mirčiai, laimingas numečiau, prieš atsidurdamas laive, visą tą medžioklišką šlamštą, krepšį, šautuvą, kuriuos visada išdidžiai nešiojau, ir kaip mergina vestuvių suknelę apsivilkau laidotuvių marškinius. Gulėjau ir laukiau. Paskui atsitiko nelaimė.
       – Kokia nelemtis, – tarė burmistras tarsi gindamasis pakėlęs ranką. – Ir jūs nė kiek nekaltas?
       – Nė kiek, – atsakė medžiotojas, – aš buvau medžiotojas, argi tai kaltė? Buvau samdomas medžiotojas Švarcvalde, kur dar buvo vilkų. Aš tykojau, šaudžiau, nėriau kailius, argi tai kaltė? Darbas man sekėsi. Žmonės mane vadino „didžiuoju Švarcvaldo medžiotoju“. Argi tai kaltė?
       – Aš neturiu teisės to spręsti, – pasakė burmistras, – tačiau ir man atrodo, kad tame nėra jokios kaltės. Bet kas gi kaltas?
       – Bocmanas, – tarė medžiotojas. – Niekas neskaitys, ką aš ten rašau, niekas neateis man padėti; jeigu būtų duotas uždavinys man padėti, visų namų durys liks uždarytos, visi langai užverti, visi gulės lovose, užsidengę antklodėmis galvas, visa žemė bus nakvynės namai. Tatai gerai, nes niekas apie mane nežino, o jeigu žinotų, tai nežinotų, kur aš esu, o jei žinotų, kur esu, tai nežinotų, kaip mane ten sulaikyti, taigi nežinotų, kaip man padėti. Noras man padėti yra liga, ir ji turi būti gydoma lovoje.
       Aš tai žinau ir nesišaukiu pagalbos, net jeigu būna akimirkų – kaip dabar – kai vien apie tai galvoju. Tačiau kad atsikratyčiau tokių minčių, apsidairau ir įsitikinu, kur aš esu ir – tatai, matyt, galiu tvirtinti – kur gyvenu jau keli šimtmečiai.
       – Negirdėta, – pasakė burmistras, – negirdėta. Ir dabar norite likti pas mus Rivoje?
       – Nemanau, – atsakė medžiotojas šypsodamasis ir ramindamas uždėjo ranką burmistrui ant kelio. – Aš esu čia ir daugiau nieko nežinau, daugiau negaliu žinoti. Mano eldija be vairo, ją neša vėjas, kilęs pačiose mirties legiono gelmėse.

       Iš vokiečių kalbos vertė Teodoras Četrauskas

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt