Franz Kafka

       PRANEŠIMAS AKADEMIJAI

       Aukštieji akademijos ponai!
       Jūs suteikėte man garbę paragindami pateikti akademijai pranešimą apie mano ankstesnį beždžionišką gyvenimą.
       Šia prasme, deja, negaliu įvykdyti jūsų prašymo. Beveik penkeri metai skiria mane nuo beždžionystės, kalendoriškai tai galbūt trumpas laiko tarpas, tačiau be galo ilgas norint įveikti šuoliais, kaip tai padariau aš, kartais padedamas puikių žmonių, klausydamas patarimų, lydimas plojimų ir orkestro muzikos, tačiau apskritai vienas, nes visa palyda, vaizdžiai kalbant, buvo toli nuo barjero. Man nieko nebūtų pavykę pasiekti, jeigu būčiau atkakliai laikęsis praeities, jaunystės prisiminimų. Svarbiausias mano priesakas buvo atsikratyti visokio užsispyrimo;
       Aš, laisva beždžionė, susitaikiau su savo jungu. Tačiau per tai nuo manęs vis labiau tolo ir atsiminimai. Iš pradžių, jeigu žmonės būtų norėję, būčiau galėjęs grįžti į savo praeitį per tokio pločio vartus kaip visą žemę gaubiantis dangus, tačiau sulig kiekvienu mano priverstinės raidos šuoliu jie vis žemėjo ir siaurėjo; aš vis geriau ir jaukiau jaučiausi žmonių pasaulyje; uraganas, pūtęs man į nugarą iš praeities, vis labiau rimo; šiandien iš jo liko tik vėjelis, vėsinantis mano padus; ir skylė tolumoje, per kurią jis eina ir per kurią aš kažkada atėjau, pasidarė tokia maža, kad aš, jei apskritai ištektų jėgų ir valios ligi jos nubėgti, likčiau be kailio besistengdamas pro ją pralįsti. Atvirai šnekant, nors ir labai mėgstu apie tai vaizdžiai kalbėti, jūsų beždžioniškasis praeities periodas, ponai, nebus tolimesnis už maniškį. Ir padus jis kutena visiems, vaikštantiems šia žeme: tiek mažoms šimpanzėms, tiek dideliems achilams.
       Tačiau labai siaura prasme aš galbūt galiu įvykdyti jūsų prašymą ir net su dideliu malonumu tai padarysiu. Pirma, ko aš išmokau, buvo paduoti ranką; rankos padavimas liudija nuoširdumą; tad leiskite šiandien, kai esu pasiekęs savo gyvenimo zenitą, atvirai pasisakyti apie tą pirmą rankos padavimą. Akademijai tai nebus labai svarbu ir toli gražu neduos to, ko iš manęs tikimasi ir ko aš, nors turėčiau geriausius norus, negaliu pasakyti,– bet vis dėlto nurodys svarbiausias gaires, kaip buvęs beždžionė prasiskverbė į žmonių pasaulį ir jame įsitvirtino. Tačiau – aš, žinoma, nieko to nepasakočiau, ką jums lemta sužinoti, jei visiškai nepasitikėčiau savim ir jeigu vieta varječių scenose man nebūtų garantuota.
       Aš esu kilęs iš Aukso Kranto. Kalbėdamas apie savo pradžią, esu priverstas remtis svetimais pasakojimais. Hagenbeko firmos ekspedicija – su jos vadovu aš, beje, paskui esu išgėręs ne vieną butelį gero raudonojo vyno – laukė pasaloje pakrantės krūmuose, kai aš vakare sykiu su būriu beždžionių atbėgau prie girdyklos. Jie šovė, ir man vieninteliam kliuvo; buvau sužeistas dviem kulkom.
       Viena kliudė skruostą; ta žaizda buvo lengva, tačiau paliko raudoną pliką randą, davusį man bjaurų, visiškai netinkantį, tiesiog beždžioniškai sugalvotą Raudonojo Pėterio vardą, tarsi nuo seniai nudvėsusio, kai kur žinomo, dresuoto beždžionės Pėterio skirčiausi tik ta raudona skruosto dėme. Tačiau tai tarp kitko.
       Antra kulka įsmigo žemiau klubo. Žaizda buvo sunki, tai ji kalta, kad aš ir šiandien truputį šlubuoju. Neseniai skaičiau straipsnį vieno iš tų dešimties tūkstančių šunsnukių, kurie puldinėja mane laikraščiuose. Girdi, mano beždžioniška prigimtis dar ne visiškai pergalėta; tatai rodąs tas faktas, kad atėjus lankytojams aš mėgstąs nusimauti kelnes ir demonstruoti sužeidimo vietą. Tam tipui reikėtų po vieną numušti visus nagus nuo tos rankos, su kuria rašė. Aš, aš galiu nusimauti kelnes prieš ką noriu; juk nieko daugiau tada nepamatysi, tiktai išpuoselėtą kailį ir randą, likusį – šioje vietoje konkrečiam tikslui pavartokime konkretų žodį, tik jį reikėtų teisingai suprasti, – po nusikalstamo šūvio. Viskas aiškiai matyti; man nėra ko slėpti; kai reikia ginti tiesą, kiekvienas, kas siekia didžių tikslų, pamiršta gražiausias manieras. O jeigu tas rašeiva nusimautų kelnes atėjus svečiui, tai viskas kitaip atrodytų, ir aš jam išmintingai patarčiau nuo to susilaikyti. Tad tegu jis atstoja nuo manęs su savo subtilybėm!
       Po tų šūvių aš atsikvošėjau – čia po truputį prasideda mano paties prisiminimai – narve Hagenbeko garlaivio tarpudenyje. Tai buvo ne keturių, o trijų sienų narvas, ketvirtąją atstojo dėžė, prie kurios buvo pritvirtintos grotos. Narvas buvo per žemas atsistoti ir per siauras atsisėsti. Todėl aš tupėjau sulenktais, amžinai drebančiais keliais. beje, matyt, todėl, kad iš pradžių nenorėjau nieko matyti ir visąlaik geidžiau tik tamsos, tupėjau atsigręžęs į dėžę, ir grotų virbai man rėžėsi į nugarą. Manoma, kad iš pradžių taip laikyti laukinius žvėris yra geriausia, ir šiandien remdamasis savo patirtim negaliu paneigti, kad žmogiškai samprotaujant tai tiesa.
       Tačiau pats tada taip nemaniau. Pirmąkart gyvenime neturėjau išeities, bent jau tiesioginės; tiesiai prieš mane buvo dėžė tvirtai suleistomis lentomis. Tiesa, tarp jų buvo vienas plyšys, kurį pastebėjęs sukaukiau iš kvailo džiaugsmo, tačiau pro jį net negalėjau prakišti uodegos ir neįstengiau praplatinti, pridėjęs visą savo beždžionišką jėgą.
       Kaip vėliau teko girdėti, aš nepaprastai mažai triukšmavau, ir iš to buvo padaryta išvada, kad arba greitai nusibaigsiu, arba, jeigu įstengsiu išgyventi pirmą kritinį metą, labai gerai pasiduosiu dresūrai. Aš išgyvenau tą metą. Duslus kūkčiojimas, skausmingas blusinėjimasis, tingus kokoso riešuto laižymas, galvos daužymas į dėžės sieną, liežuvio rodymas, kai kas arčiau prieidavo, buvo pirmieji mano naujo gyvenimo užsiėmimai. Ir prie viso to tik vienas jausmas: jokios išeities. Tuometinius savo beždžioniškus jausmus šiandien aš, žinoma, galiu perduoti tik žmogiškais žodžiais ir perduodu jais, ir nors negaliu prisikasti prie pirmykštės beždžioniškos tiesos, ji, be jokių abejonių, bent jau toje pusėje.
       Iki tol aš turėjau tiek daug išeičių, o dabar jokios. Aš atsidūriau aklikelyje. Jeigu mane būtų prikalę, mano laisvė nuo to nė kiek nebūtų sumažėjusi. Kodėl taip yra? Kiek nori draskykis kojų tarpupirščius, paaiškinimo nerasi. Spausk nugara virbus, kad jie tave beveik perpjautų perpus, paaiškinimo nerasi. Aš neturėjau išeities, bet reikėjo ją rasti, nes kitaip negalėjau gyventi. Amžinai priešais matydamas tą dėžę, būčiau tikrai nudvėsęs. Tačiau beždžionėms Hagenbeko garlaivyje privalu būti priešais dėžės sieną – todėl lioviausi buvęs beždžionė. Aišku, puiki minčių seka, nežinia kaip susiklosčiusi mano pilve, mat beždžionės mąsto pilvu.
       Bijau, kad jūs netiksliai suprasite, ką aš laikau išeitim. Tą žodį aš vartoju pačia paprasčiausia ir tiesiausia prasme. Ir sąmoningai nesakau „laisvė“. Aš turiu galvoje ne tą didų visiškos laisvės jausmą. Kaip beždžionei jis man galbūt buvo pažįstamas, ir aš esu sutikęs žmonių, kurie tokios laisvės trokšta. Kai dėl manęs, tai aš nei tada, nei šiandien nereikalavau laisvės. Tarp kitko: su laisve žmonės pernelyg dažnai apsigaudinėja. Ir tiek laisvė, tiek nusivylimas ja laikomas vienu iš kilniausių jausmų. Dažnai varjetėse prieš savo pasirodymą palubėje ant trapecijos matydavau kokią nors artistų porą. Jie siūbuodavosi, supdavosi, šokinėdavo; lėkdavo viens kitam į rankas, vienas laikydavo kitą už plaukų dantyse. „Ir tai žmonių laisvė,– galvodavau aš,– judėjimas dėl judėjimo“. Koksai pasityčiojimas iš šventos prigimties! Bet koks pastatas sugriūtų nuo beždžionijos juoko išvydus tokį vaizdą.
       Ne, laisvės aš nenorėjau. Tiktai išeities; dešinėj, kairėj, kur nors; neturėjau jokių kitų norų; tegu išeitis bus ir tariama; mano noras mažas, tad ir nusivylimas nebus didelis. Žengti žingsnį į priekį, į priekį! Kad tik nestovėti iškeltomis rankomis prispaustam prie dėžės sienos.
       Šiandien man aišku: jei ne didžiulė vidinė ramybė, aš niekada nebūčiau ištrūkęs. Iš tiesų, jei ne ramybė, užplūdusi mane po kelių dienų ten, laive, aš galbūt nieko nebūčiau pasiekęs. Tačiau kita vertus, už ją, matyt, turiu būti dėkingas laivo žmonėms.
       Tai vis dėlto buvo geri žmonės. Aš su malonumu ir dabar prisimenu jų sunkius žingsnius, aidėjusius man snūduriuojant. Jie buvo įpratę viską daryti labai lėtai. Jei kuris norėdavo pasitrinti akis, tai keldavo ranką taip, lyg prie jos būtų pririštas sunkiausias svarstis. Jų pokštai būdavo šiurkštūs, bet nuoširdūs. Juokas visuomet buvo sumišęs su grėsmingu, tačiau nieko nereiškiančiu kosuliu. Visuomet jie turėdavo burnoje ką išspjauti ir spjaudavo kur pakliūdavo. Visuomet skųsdavosi, kad mano blusos peršoka ant jų, tačiau ant manęs dėl to niekada labai nepykdavo; mat žinojo, kad mano kailyje blusoms gera ir kad jos šokinėja; ir tuo tenkinosi. Turėdami laisvo laiko, keli kartais susėsdavo aplink mane pusračiu; ir beveik nekalbėdavo, liktai tarpais ką nors viens kitam sumurmėdavo; išsitiesę ant dėžių rūkydavo pypkes; plekšnodavosi per kelius man vos tiktai krustelėjus; kartais kuris paimdavo pagalį ir kasydavo man tas vietas, kur man patikdavo. Jeigu šiandien kas pakviestų plaukti tuo laivu, tai aš, žinoma, nesutikčiau, bet faktas, kad ne vien nemaloniai prisimenu jo tarpudenį.
       Ramybė, apėmusi mane tarp tų žmonių, visų pirma saugojo nuo bandymų bėgti. Šiandien man atrodo, kad aš bent jau nutuokiau, jog turiu rasti išeitį, jeigu noriu likti gyvas, tačiau ta išeitis neturi būti susijusi su bėgimu. Aš nebežinau, ar galėjau pabėgti, bet manau, kad taip; beždžionei visuomet turi būti įmanoma pabėgti. Dabar mano dantys tokie, kad turiu jau saugotis krimsdamas paprasčiausius riešutus, o tada tikrai būčiau ilgainiui įstengęs perkrimsti durų spyną. Tačiau nė nebandžiau. Ką tuo būčiau pasiekęs? Mane būtų vėl sugavę, vos tik iškišusį į lauką galvą, ir įgrūdę į dar bjauresnį narvą; arba gal būčiau spėjęs nepastebėtas prasmukti pas kitus žvėris, pavyzdžiui, pas smauglius, ir uždusęs jų glėbyje; arba gal man būtų pavykę nusigauti iki denio ir peršokti turėklus, tada būčiau valandėlę pasisupęs pasaulinio vandenyno paviršiuje ir prigėręs. Beviltiškos pastangos. Aš nesvarsčiau taip žmogiškai, tačiau, veikiamas aplinkos, elgiausi taip, lyg būčiau svarstęs.
       Nesvarsčiau, bet, matyt, viską ramiai stebėjau. Mačiau, kaip tie žmonės vaikšto po laivą, vis tais pačiais veidais, kartodami tuos pačius judesius, dažnai man atrodydavo, kad matau vis tą patį. Tam žmogui arba tiems žmonėms niekas nieko nedaro. Man ėmė šmėkščioti prieš akis aukštas tikslas. Niekas man nežadėjo, kad grotos bus pakeltos, jeigu pasidarysiu toks kaip jie. Šansų tokiems, rodos, neįmanomiems siekiams niekas neduoda. Tačiau jeigu jie vis dėlto pasirodo įmanomi, tai paskui ir šansų atsiranda kaip tik ten, kur jų anksčiau veltui ieškojai. Beje, tie žmonės manęs niekuo labai neviliojo. Jeigu mane būtų viliojusi minėta laisvė, aš tikrai būčiau pasirinkęs vandenyną, o ne išeitį, įžvelgiamą drumstose tų žmonių akyse. Kas be ko, aš tik po ilgų jų stebėjimų pradėjau galvoti tokius dalykus, tad vien sukaupti stebėjimai davė mano siekiams tam tikrą kryptį.
       Kaip lengva buvo žmones pamėgdžioti. Spjaudytis išmokau jau pirmomis dienomis. Ir mes spjaudydavomės į veidus: skirtumas tik tas, kad aš paskui savo veidą nusilaižydavau, o jie ne. Pypkę netrukus rūkiau kaip senis; jeigu dar pagrūsdavau pirštu jos galvutę, tai visas tarpudenis leipdavo iš laimės; tiktai skirtumo tarp tuščios ir prikimštos pypkės ilgai nesupratau.
       Sunkiausia buvo priprasti prie degtinės. Jos kvapas mane pykino; stengiausi kaip įmanydamas; tačiau truko kelias savaites, kol pergalėjau save. Į šias mano vidines kovas žmonės kažkodėl žiūrėjo rimčiau negu į visa kita. Aš jau nebeprisimenu tų žmonių atskirai, tačiau vienas ten vis ateidavo, vienas arba su draugais, dieną ir naktį, įvairiausiu metu, atsistodavo priešais mane su buteliu ir imdavo mokyti. Jis nesuprasdavo manęs, jis norėdavo įspėti mano būties mįslę. Lėtai atkimšdavo butelį ir žiūrėdavo į mane, sekdamas, ar aš supratau; prisipažįstu, aš visuomet spoksodavau su pašėlusiu instinktyviu dėmesiu; tokio mokinio joks mokytojas visoje žemėje neras; atkimšęs butelį, jis pakeldavo jį prie burnos; aš įsmeigdavau akis į jo gurklį; jis linkteldavo, patenkintas manimi, ir prisidėdavo butelį prie lūpų; aš, nekantraudamas ir neturėdamas vilties jam prilygti, apsiteršdavau narve, ir tai jį vėlei labai pradžiugindavo; ir šit jis atkišdavo butelį į priekį, plačiu mostu prinešdavo prie lūpų ir išgerdavo, pernelyg demonstratyviai atsilošęs, vienu atsikvėpimu. Aš, išsekęs nuo jėgas viršijančių pastangų, nebegalėdavau daugiau žiūrėti ir stovėdavau silpnai įsikibęs į grotas, o jis baigdavo teorinę pamokos dalį glostydamasis pilvą ir šiepdamasis.
       Tada prasidėdavo praktinė dalis. Bet ar aš nebūdavau pakankamai išsekęs nuo teorinės? Aišku, būdavau. Bet ką padarysi. Tad imdavau kaip išmanydamas atkištą butelį; drebėdamas ištraukdavau kamštį; tam pavykus, pamažu atsirasdavo jėgų; pakeldavau bulelį, ir mane jau sunkiai galėjai atskirti nuo mokytojo; prisidėdavau jį prie lūpų ir – ir mesdavau su pasibjaurėjimu, nors jis, tuščias, tik dvokdavo degtine, mesdavau su pasibjaurėjimu ant žemės, nuliūdindamas savo mokytoją, pats dar labiau liūdėdamas; nei jo, nei manęs nepatenkindavo tai, kad numetęs butelį neužmiršdavau dailiai pasiglostyti pilvą ir išsišiepti.
       Pamoka dažnai taip baigdavosi. Tačiau savo mokytojo garbei turiu štai ką pasakyti: jis ant manęs nepykdavo; tiesa, kartais prikišdavo prie kailio degančią pypkę ir laikydavo, kol kur nors, sunkiai pasiekiamoj vietoj imdavo rūkti, bet paskui vėl užgesindavo savo milžiniška gera ranka; jis nepykdavo ant manęs, suprasdavo, kad mes toj pačioj pusėj kaunamės su beždžioniška prigimtim ir kad mano dalia sunkesnė.
       Ir kokia paskui buvo pergalė tiek jam, tiek man, kai vieną vakarą didelio žiūrovų būrio akyse – gal buvo kokia nors šventė, nes grojo gramofonas ir tarp jūreivių vaikščiojo karininkas, – kai aš tą vakarą paslapčiom nutvėriau netyčia priešais narvą paliktą degtinės butelį, žiūrovų vis įdėmiau stebimas ištraukiau kamštį, prisidėjau prie burnos ir nedelsdamas, nesiraukdamas, kaip prityręs gėrėjas, užvertęs į viršų apvalias akis, slankiodamas gurklį, tikrų tikriausiai jį ištuštinau; ir jau nebe kaip į kampą užspeistas, o kaip tikras meistras butelį numečiau; tiesa, užmiršau pasiglostyti pilvą; užtat, kitaip negalėdamas, tarsi kažkieno verčiamas, besisukančia galva trumpai drūtai riktelėjau „ei!“, ištariau žmogišką garsą, sulig juo peršokau į žmonių bendriją ir jos atsaką: „Tik pamanykit, jis kalba!“ pajutau kaip bučinį visu savo prakaitu trykštančiu kūnu.
       Kartoju: man visai nerūpėjo mėgdžioti žmones: aš juos mėgdžiojau todėl, kad ieškojau išeities, vien todėl. Ir ta pergale dar mažai pasiekiau. Balsą tuojau vėl praradau: jį atgavau lik po kelių mėnesių, o bjaurėtis degtine ėmiau dar labiau. Tačiau savo kryptį vis dėlto galutinai pasirinkau.
       Kai Hamburge buvau atiduotas pirmam dresuotojui, tuojau supratau, kad prieš mane dvi galimybės: zoologijos sodas arba varjetė. Aš nesvyravau. Tariau sau: dėk visas pastangas, kad pakliūtum į varjetę: čia išeitis, zoologijos sodas – tik naujas narvas; jeigu į jį pakliūsi, būsi žuvęs. Ir aš mokiausi, ponai. Ak, kai reikia, tai mokaisi: kai nori rasti išeitį, tai mokaisi; mokaisi nieko nežiūrėdamas. Pats save paragindamas su bizūnu: kruvinai susičaižydamas, jeigu bent kiek nesiseka. Beždžioniška prigimtis iš manęs kūliais išlėkė ir dingo, mano mokytojas nuo to vos pats nesubeždžionėjo, netrukus turėjo liautis mokęs ir atsidūrė ligoninėj. Laimė, netrukus iš jos grįžo.
       O aš turėjau daug mokytojų, net po kelis vienu metu. Kai labiau įtikėjau savo gabumais, kai visuomenė sekė mano pažangą ir ateitis ėmė šviesėti, pats ėmiau samdytis mokytojus, susodindavau juos penkiuose kambariuose ir mokydavausi pas visus, be perstogės lakstydamas iš vieno kambario į kitą.
       Ak, toji pažanga! Tasai mokslo spindulių skverbimasis iš visų pusių į bundančias smegenis! Nesiginu: tai mane džiugino. Bet ir prisipažįstu: aš nepervertinau to jau tada, o juo labiau šiandien. Didžiausiomis pastangomis, kokių ligi šiol žemėj niekas nepadėjo, aš pasiekiau vidutinio europiečio lygį. Apskritai jis galbūt nieko nereikštų, tačiau vis dėlto yra šis tas, nes padėjo man išlįsti iš narvo ir rasti šią ypatingą išeitį, žmogišką išeitį. Yra toks puikus vokiškas posakis: įlįsti į krūmus; aš taip ir padariau – įlindau į krūmus. Aš neturėjau kito kelio, niekada nereikia pamiršti, kad laisvė man buvo užginta.
       Mano raida ir jos pirmykštis tikslas manęs nei liūdina, nei džiugina. Susikišęs rankas į kišenes, pasistatęs ant stalo vyno butelį, pusiau gulom, pusiau sėdom kiūtau supamojoj kėdėj ir žiūriu pro langą. Jeigu ateina svečias, aš jį priimu kaip pridera. Mano impresarijus sėdi prieškambaryje; man paskambinus jis ateina ir išklauso, ką pasakau. Vakarais beveik visuomet būna spektaklis, ir aš turiu tokį pasisekimą, kad geresnio vargu ar galima tikėtis. Kai grįžtu vėlai naktį iš banketų, mokslinių draugijų, malonių pobūvių, namie manęs laukia maža pusiau dresuota šimpanzė, ir aš ja beždžioniškai pasidžiaugiu. Dienomis jos nenoriu matyti; mat jos žvilgsnyje atsispindi sutrikusio dresuoto žvėries kvailumas; aš jį pripažįstu, bet negaliu pakęsti.
       Apskritai aš vis dėlto pasiekiau, ko norėjau pasiekti. Negalima pasakyti, kad neapsimokėjo stengtis. Man išvis nereikia jokių žmogiškų vertinimų, aš tiktai informuoju, tiktai pranešu, ir jus, aukštieji akademijos ponai, tiktai informavau.

       Iš vokiečių k. vertė Teodoras Četrauskas

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt