Viktor Lapickij

       STOP

       Pratarmė

       Svarbiausia gyvenime – į viską žiūrėti aprioriškai. Pasirodo, jog iš tikrųjų visi klysta, o kai kurie iš jų visada teisūs. Todėl reikia vengti apibendrinančių išvadų, nes jomis teks vadovautis. Verti tik du dalykai: moters meilė ir Krz. Pendereckio bei Bonney W muzika. Visa kita turi išnykti, nes visa kita ne taip nuostabu. Tolesni mano įrodymai teisingi, nes juos visus, išskyrus citatas bei epigrafą, aš išgalvojau. Tiesą sakant, ši istorija materializavosi karštligišką kasdienybės atmosferą projektuojant į iškankintą ir viskam pritariančią atskaitos sistemą. Jei pasiseks, tikėsimės, jog šis būdas pasitvirtins.

       Niu-Peterburgas
       1981.05.39-06.38

       Niujorke užregistruotas siaubingas nusikalstamumo augimas.
       Kiekvienais metais čia įvyksta 1800 žmogžudysčių!
       (Iš radijo laidos)

       I.

       Liepos 22-ąją, lygiai ketvirtą valandą, visuose septyniuose žemės kontinentuose įsijungė visos radijo stotys, tiksliau, radijo imtuvai, televizoriai, magnetofonai ir pan. Kažkoks balsas (visai ne Amerikos) trumpai ir aiškiai pranešė, jog nuo šiol kiekvienas žmogus, ištaręs žodį STOP, visiškai ir galutinai išnyks. Tiems, kurie negalėjo girdėti jokios radijokalbystės, Balsas prabilo pilvakalbyste, tad buvo informuoti visi Žemės gyventojai (kiekvienas).

       ***
       Visi baisiai nustebo.

       ***
       Pirmieji sureagavo paprasti (eiliniai) materialistai, jie draugiškai ištarė STOP, nes Balsu nepatikėjo. Dėl to paprastų (eilinių) materialistų mes daugiau neminėsime. Įžymesni materialistai, savo didelių intelektinių bei etinių pranašumų dėka užėmę kur kas aukštesnę padėtį visuomenėje, nusprendė, jog Balsą geriausia paneigti kokiu nors pavyzdžiu – pavyzdžiui, svetimu. Jie buvo lankstesnio proto. Atlikti tyrimai (bandymai paneigti), nežiūrint į tai, jog visi bandomieji išnyko, beveik nesusilpnino materialistinės jų pasaulėžiūros bei visuomeninės padėties. Tiesa, daugelis iš jų pakliuvo į gudrias pinkles. Štai pavyzdys. Vienas ministras skubiai išsikvietė savo pavaduotoją ir paliepė: „Tučtuojau ištark STOP“.

       ***
       Na, o idealistus apėmė ekstazė bei euforija.

       ***
       Vėliau gyvenimas grįžo į vėžes, į savo, ar ne – niekas nesiryžtų teigti.

       ***
       Žmonės išnykdavo, išnykdavo nuolat, pamažėle ir padaugėle, savo noru ir prieš jį. Didžioji savižudžių bei potencialių savižudžių dauguma jau pirmosiomis dienomis pasinaudojo jiems atsivėrusiomis nuostabiomis perspektyvomis. Tačiau kažkodėl STOP ištardavo vis nauji ir nauji žmonės. Vieni, kaip nekeista, užsigeisdavo išnykti, jie anksčiau ar vėliau ir išnykdavo. Kiti baisiausiai to bijojo ir nuolat sau kartojo: „Tiktai ne STOP, kad tik neištarus STOP“, tačiau šis žodis, giliai įstrigęs tiek sąmonėje, tiek pasąmonėje, nepaliaujamai ieškojo plyšio ištrūkti laisvėn ir jam dažnai pavykdavo. O kai kurie apie STOP paprasčiausiai pamiršdavo.

       ***
       Neįprasto populiarumo vėl susilaukė senas geras Heideggerio-Partro egzistencializmas. Ir iš tikro, jų filosofinės kategorijos „niekis“ ir „nebūtis“, kurių platieji liaudies sluoksniai anksčiau nesuvokė, dabar, atsiradus nuolatinei ne-būties galimybei, tiesiog augte įaugo į kraują, jei galima taip pasakyti. Nobelio komitetui Partras pranešė, jog dabar sutinka atsiimti jam priklausančią premiją. Premijos įteikimo metu susirinkusieji rodė neregėtą entuziazmą, o savo kalbą Partras užbaigė žodžiais: „Na ir užteks. STOP“.

       ***
       Religiniai sluoksniai niekaip neįstengė suvirškinti to, kas atsitiko. Atsirasdavo pačios netikėčiausios teorijos, patys prieštaringiausi mokymai, patys paikiausi prietarai. Bet apie tai – vėliau.

       ***
       Nors ne. Apie dzenbudizmą reikia papasakoti dabar. Vėliau nebebus dėl ko, nes visi jie (dzenbudistai) jau bus išnykę. Jie iškart suprato, jog į bet kurį koaną geriausia atsakyti – STOP. Ir visi paeiliui ėmė nykti. Paskutiniajam teko atsakyti į savo paties koaną, jis savęs pasiklausė: „Visi matė, kaip išnyksta vienas iš dviejų. O kaip išnyksta vienintelis?“ Atsakymas aiškus.

       ***
       Labiausiai sukruto mokslas. Iš pradžių – fizikai. Visi Žemės aspirantai bei asistentai gavo užduotį ieškoti besirengiančių išnykti žmonių. Iš pradžių juos įkalbinėjo atvykti į laboratoriją, vėliau ėmė siūlyti solidžias pinigų sumas, tačiau visa tai nedaug tepadėjo, labai nedaug. Galų gale kažkas sumąstė įrengti „sanatoriją“, kurioje savanoriai, apsupti prabangos bei pertekliaus, myluojami pulko žavingų moteriškos lyties būtybių (jei tu ne homikas), praleisdavo „medaus mėnesį“ (taip jį tarpusavyje praminė fizikai). Po to savanoriai patekdavo mokslininkų žinion ir privalėjo išnykti. Nepaisant to, jog daugelis po medaus mėnesio atsisakydavo stabdyti ir norėdavo tiesiog dingti iš „sanatorijos“, šis metodas davė neblogų rezultatų, ypač po to, kai paskutinėmis paciento dienomis buvo pradėta naudoti speciali smūginė jo apdorojimo programa. Tačiau greitai paaiškėjo, kad šis naujas, iki tol nežinomas gamtos reiškinys fizikams neįkandamas. Fizikos sritį, nagrinėjančią išnykimus, lengvai galėjai pavadinti apofatine fizika.

       ***
       O pirmųjų bandymų metu visus imdavo entuziazmas. Pirmąjį bandomąjį apkabinėjo ir aplipdė davikliais, kurių laidai įmantriai persipindami rangėsi ir elegantiškai susipainiodavo po visą laboratoriją, o prietaisų bei ESM rodyklės sukiojosi prieš laikrodžio rodyklę. Prie naujausio ESM modelio stojo vienas geriausių pasaulio programuotojų. Pagal komandą „start“ bandomasis raiškiai ir lėtai ištarė: „STOP“. Kartu su juo išnyko visi davikliai ir netgi trumpi laidų galiukai. Beje, po ilgų tolesnių eksperimentų pavyko apytiksliai nustatyti tikimybinį dingstančių laidų ilgį. Davikliai, aišku, neparodė nieko. Kitą kartą laidus pakeitė televizijos ryšiu, tačiau davikliai vėl jokių duomenų nedavė. Vienintelis dalykas, kurį įstengė nuveikti fizikai, tai prisitempti į laboratoriją daugiau prietaisų ir patikrinti, ar išnykimo metu kas nors keičiasi. Niekas nesikeitė.

       ***
       Didžiausiu fizikų pasiekimu tapo garsusis Korobkino-Mandro-Pševžepanskio dėsnis, teigiantis, jog laiko tarpas tarp paskutinio žodžio „STOP“ garso ir išnykimo momento priklauso nuo Poissono pasiskirstymo, beje, pasiskirstymo parametrai yra atsitiktiniai dydžiai, priklausantys nuo Poissono pasiskirstymo, ir atsitiktiniai dydžiai, priklausantys nuo Poissono pasiskirstymo bei parametrų, kuriuos pavyko apytiksliai nustatyti po ilgų bandymų.

       ***
       Susigriebė ir medikai. Nuo išnykimo vaistai negelbėjo. Žmonės mirties patale išnykdavo taip pat sėkmingai, kaip ir sveikuoliai. Daugelis užversdavo kanopas kliedėdami. Tad medikai ėmėsi chirurginių priemonių. Pradžioje bandomajam stabdant nukirpdavo nagus bei plaukus. Jei išnykimo momentu nagas (pavyzdžiui) būdavo nukirptas visiškai, tai jis neišnykdavo, o jei ne iki galo ir nors truputėlį laikėsi ant piršto, jis išnykdavo visiškai. Tiesa, kirpėjai apie tai žinojo jau nuo pat pradžių. Vėliau, vadovaudamiesi senu geru Linėjumi, vietoj plaukų bei nagų ėmė pjaustyti visokias kitas kūno dalis: nykščius, riešus, akis, ausis, mažylius pirštelius, genitalijas (atskirai penius ir vulvas), krūtis ir t.t. Šių eksperimentų ciklą vainikavo techniškai gana sudėtingas bandymas atskirti bandomojo galvą. Eksperimentų rezultatai visada būdavo tokie patys.

       ***
       Įdomų eksperimentą atliko biologai. Tarti STOP (nesiskaitydami su aukomis) jie išmokė kelių kalbančių paukščių rūšių atstovus bei atstoves (papūgas, varnas, varnėnus ir pan.). Paukščiai neišnykdavo.

       ***
       Kiek telpa rėkauti STOP galėjo ir magnetofonas.

       ***
       Vienas biologų eksperimentas baigėsi tragiškai. Tai dar kartą primena apie mokslo bei mokslininkų atsakomybę prieš visuomenę bei Žmoniją. Tolimosios Punos (Indija) mokslinių tyrimų centro mokslininkai, paruošę spaudai ir išleidę į pasaulį mokslinį aštuoniolika(!)tonį Mahabharatos leidimą, ėmėsi mokyti vietinius varnėninių (maina? vira? virata?) šeimos paukščius žodžio STOP, beje, atvirai ignoruodami saugumo techniką. Galiausiai įvyko grandiozinė avarija, kalbantys paukščiai pasklido po apylinkes ir visiems rėkė: „Here and now, boys! Stop!“ Žmonių aukas skaičiavo dešimtimis tūkstančių.

       ***
       O tuo metu gyvenimas tekėjo sena vaga. Keitėsi žmonių papročiai, įpročiai bei apeigos. Tad iš visų mokslininkų daugiausia darbo turėjo sociologai (mulkiai). Išsamiai apie tai pakalbėsime vėliau, o dabar norisi pabrėžti, jog netrukus buvo atrastas pagrindinis naujosios visuomenės dėsnis – neomaltuso dėsnis. Jis teigia, kad žmonių skaičius mažėja geometrine progresija, o materialinės gėrybės – aritmetine. Taigi buvo garantuotas nuolatinis gerovės augimas.

       ***
       Labai įdomi pasirodė išnykstančiųjų amžiaus struktūra pagal lytį. Greitai nebeliko nei vienos klimaksą patyrusios moters. Tuo tarpu visi vyrai išnykdavo tuo pačiu dažnumu, tiek jauni, tiek vidutinio, tiek garbaus amžiaus. O moterys iki klimakso beveik visai nenykdavo. Kažkur toli Europose sušmėžavo, ėmė klaidžioti lyčių disbalanso šmėkla.

       ***
       Netrukus žodis STOP tapo nepadorus. Nepasakysi, kad jis buvo skirtas „ne spaudai“, greičiau atvirkščiai, jį galėjai tiktai atspausdinti (arba užrašyti), nes, kaip žinoma, ištarti buvo galima tik vieną kartą. Nepaisant visko, šį žodį laikė baisiausiai nepadoriu. Vėliau patys bjauriausi nepraustaburniai susiprotėjo prasimanyti magnetofoninių žodžio STOP įrašų – pradžioje tik jo vieno, vėliau įvairių frazių, žodžių junginių ir pan. Atsirado kolekcionierių, renkančių įvairius STOP, jie vaikėsi retų įrašų, keitėsi raritetais, už didžiulius pinigus pardavinėjo relikvinius.

       ***
       Pirmoji didelė afera buvo padaryta bei atskleista Maskvoje. Naudodamas savadarbį sintezatorių ANS, kažkoks vietinis kompozitorius Tomas Alfa Nitschke pradėjo gaminti dirbtinius, niekieno neištartus STOP įrašus; vėliau tokius STOP ėmė vadinti miriagimiais. Šiomis klastotėmis per savo agentus jis užtvindė didžiausias kolekcionierių rinkas – Niujorką, Paryžių, Londoną, Ulan Batorą. Po metų UNESCO išsiaiškino, jog tarp visų apyvartoje esančių STOP įrašų 80% sudaro miriagimiai. Kolekcionieriai ėmė diferencijuotis: vieni rinko tik gyvagimius įrašus, kiti pirko ir šlamštą. Originalai, aišku, kainavo žymiai brangiau. Šią situaciją galima palyginti su meno kūrinių kolekcionavimu; rimti kolekcionieriai renka originalus, nežymūs kolekcionuojantys žmogeliai perka visokias reprodukcijas – nuo gerų kopijų bei faksimilių iki masinės gamybos albumų bei brošiūrų. Aišku, negalima kalbėti apie masinį kokių nors senų originalių įrašų tiražavimą – nesutiktų nei vienas savininkas. Tačiau atsirasdavo firmų, kurios už didžiulius pinigus arba leidimą gyventi savo „sanatorijose“ įsigydavo monopolines STOP įrašo bei pomirtinio jo naudojimo (t.y. tiražavimo) teises. Įrašus dažniausiai išleisdavo nedideliu numeruotu tiražu. Tokios garso įrašų studijos dažniausiai būdavo dukterinės stambių fizikos laboratorijų bendrovės. Jos tikrai neturėjo antagonistinių tikslų. Didžiausia tokia firma pelnytai buvo laikoma Oxford University Stop.

       ***
       Visą pasaulį sukrėtė didžiausio kolekcionieriaus – Džono Rokfelerio XVII – nusikaltimas. Prieš ištardamas savo svarų STOP, jis sunaikino pačią turtingiausią savo kolekciją. Žmonija visiems laikams neteko šimtų neprilygstamų šedevrų! Tuo pat metu šis šiuolaikinis Herostratas po mirties paliko vienintelį ir pagal testamentą nepakartojamą savo įrašą – STOP SNO. Veidmainystės viršūnė!

       ***
       Visai pasikeitė graffiti. Nei vieno nebeviliojo galimybė ant sienos ar tvoros užrašyti seną, nuvalkiotą kokio nors lytinio organo ar su juo susijusio proceso pavadinimą. O užrašas STOP leido pajusti riziką, ir ne bet kokią, o mirtiną! Tad jaunos merginos rausdavo iš gėdos, ant lifto durų ar jo viduje pastebėjusios keverziškai išbraižytą arba gražiai išraitytą STOP. Versdavo gėdytis ir kiti verti užrašymo šio žodžio variantai: pavyzdžiui, vietoj paprasto STOP – STOP, parašytas atvirkščiai.

       ***
       Renesansą patyrė kalinių žaidimas ko-ko. Trumpai priminsime jo taisykles. Žaidėjai sėdi už apskrito stalo, užkloto žaliu audeklu; jei tokio audeklo po ranka arba kameroje nėra, galima naudoti ir bet kokios kitos spalvos audeklą. Centre išpjauta apvali nedidelio skersmens skylė. Ant žaidėjų kiaušinių (vulg. testikulų) krupjė užneria slidžias kilpa surištas virvutes, laisvus jų galus sumaišo po stalu ir per skylę ištraukia viršun. Pagal krupjė komandą žaidėjai čiumpa vieną iš virvučių (pabrėšim, jog jų lygiai tiek pat, kiek ir žaidėjų), ir gali ją tempti kaip tik panorėję. Žaidimas tęsiasi iki tol, kol kas nors neištaria STOP. Jis ir pralaimi.

       ***
       Eunuchams, kastratams, moterims, Kibelės žyniams ir pan. žaisti neleidžiama.

       ***
       Žaidimo esmė ta, kad nežinai, kieno kiaušinius tempi – savus ar svetimus.

       ***
       Nepaisant to, jog buvo rasta optimali šio žaidimo strategija, ko-ko žaisdavo ir kamerose, ir kazino, ir lindynėse. Už strategiją mes turime dėkoti įžymiam vokiečių matematikui lengvai įsimenama, tačiau sunkiai atsimenama pavarde. Reikia pabrėžti, jog, ieškodamas optimalios strategijos, mokslininkas žuvo: kilpa nuo jo kiaušinių nuslydo kūnu ir užsiveržė ant kaklo. Taip atsitiko todėl, kad jis žaidė su labai stipriais varžovais (tik taip ir galima rasti optimalią strategiją). Jis ją rado, dabar ji pavadinta jo vardu, priminsime ją:

       ***
       Paaiškėjo, jog pavojinga prisigerti. Apsvaigusių nuo alkoholio STOP skaičius žymiai viršydavo normą. Šios problemos tyrimą pavedė Seksualinių ir ekonominių problemų institutui. Tyrimas buvo atliktas per trumpą laiką, jį palankiai įvertino visuomenė (du nauji nariai-korespondentai). Trumpiau kalbant, jų rezultatai buvo tokie. Visi alkoholiniai gėrimai skirstomi į dvi rūšis: degtinės tipo alkoholis ir konjako tipo alkoholis. Šių gėrimų specifiką geriausiai atspindi kreivės, pavaizduotos 1 brėž. (degtinė) ir 2 brėž. (konjakas).
       Degtinės grafikas (1 brėž.) aiškinamas labai paprastai. Pirmoji kreivės viršūnė – gurkštelėję dėl drąsos tam, kad „baigtų“. Antroji viršūnė – nevilties apimti žmonės, nes butelis baigėsi. Kreivės artėjimas prie nulio reiškia, jog nei vienas kvailys nebaigs priešais pilną butelį. Reikia pažymėti, jog detalesniame degtinės grafike pastebimi ir mikroskopiniai pliūpsniai taškuose 500 k/n, čia n – sugėrovų skaičius, k – mažiausias natūrinis skaičius. Konjako grafiko protu (mokslu) nebuvo įmanoma suvokti. Atliktų skaičiavimų dėka konjako kainos buvo padidintos 4,12 karto (tiksliau, skaičiavimai parodė 4,119), o degtinės – 1,49 karto. Krūminė, turint galvoje tai, jog ji niekaip neįtakojo stabdymo proceso, pabrango irgi du kartus.

       ***
       Pasireiškė įdomus sociologinis fenomenas – savižudžių skaičiaus augimas. Jais buvo vadinami žmonės, po mirties paliekantys savo lavoną. Jų skaičius (procentas) nepaliaujamai augo.

       ***
       Gimė nauja pramoga – išnykti skrydžio metu. Žmogus užsikardavo kur nors aukščiau ir šokdavo žemyn. Prie pat žemės jis ištardavo STOP. Visi ypač mėgo šokinėti nuo visokių istorinių statinių, rekordininku tapo Eifelio bokštas. Tam reikalui buvo pastatytos kasos, norintys galėjo nusipirkti bilietą, pakilti į pačią bokšto viršūnę ir nušokti. Vėliau įvedė sanitarinę kontrolę, ėmė tikrinti girtumą, kiekvienas privalėjo pauostyti kažkokį vamzdelį, taip, kaip dabar vairuotojams liepia policija. Esmė ta, jog apgirtę žmonės nuolat pavėluodavo stabdyti. Kaip rodo statistika, jei žemyn nušokęs žmogus vilkėdavo suknele, tai jis ištikšdavo 8-10 kvadratinių metrų ploto dėme, o jei kelnėmis – tai 6-7 kvadratiniais metrais, nes kelnės pristabdo savo turinio išsiliejimą; tiesa, kai jos neišlaikydavo ir plyšdavo (dažniausiai neišlaikydavo užtrauktukai), tada jų turinys išsiliedavo efektingais daugelį metrų nusidriekusiais protuberantais. Profesionalūs valytojai su gremžtuvais atskirdavo dvi tokių protuberantų rūšis: vieną iš jų jie vadindavo erekcija, kitą – ejakuliacija. Nuvalyti visą asfaltą būdavo baisiai sunku.

       ***
       Ir kaip tik tada buvo prikurtas dar vienas didysis dėsnis – kolapsų dėsnis. Anksčiau žinojo tik gravitacinį šio dėsnio variantą, o dabar sukūrė seksocialinę jo versiją. Dėsnis apibrėžiamas taip: kai vyrų dalis visuomenėje tampa mažesnė už tam tikrą kritinį dydį (kritinės masės analogą), įvyksta kolapsas – spartus vyrų skaičiaus mažėjimas. Kadangi šiuo atveju nepasireiškia reliatyvistiniai efektai, o erekcija nėra pokytis pagal Lorencą, tai kolapsas vyksta žymiai sudėtingiau nei gravitaciniame variante, todėl standartnius apskaičiavimus reikia smarkiai keisti. Taip ir nesuspėjo nustatyti kritinę masę, nes suprato – prasideda. Apskaičiavo tik atitinkamos Švarcfeldo sferos spindulį. Buvo nustatytos dvi vyrų skaičiaus reikšmės, kai populiacija stabili. Viena – apie penkiasdešimt, o kita – 1,8 (vienas sveikas ir aštuonios dešimtosios).

       ***
       Kartą vienas vyras, būdamas su viena moterimi, ėmė visaip vengti ejakuliacijos. Tam tikru metu jis užsimiršo (iš įtampos) ir ištarė STOP, tačiau tai nepadėjo. Iš kompetetingų bažnytinės valdžios atstovų moteris ėmė reikalauti, kad šis aktas būtų prilygintas nekaltam prasidėjimui, kurį taip išsamiai aprašė (pavaizdavo) Teotokopulas.

       ***
       Pakvipo eschatolagyste.

       ***
       O sajens fikšen (MF) visus išmokė, jog svarbiausias dalykas – kad išliktų žmonija.

 
       II.

       Kolapsas turi daug veidų. Vyrai tirpo tiesiog akyse. Maži berniukai vienas paskui kitą staiga ėmė rėkti STOP – tiesiog kaip epidemija.

       ***
       Ir vėl naujas savižudybių protrūkis.

       ***
       Daugelį nugalabijo moterys. Kiekviename, o kartais ir kas antrame žingsnyje vyrus gatvėje užpuldavo moterų gaujos ir juos prievartaudavo, dažnai iki mirties, o savižudžius – ir po jos. Vyrai ėmė vaikščioti apsiginklavę, tačiau tai beveik nepadėjo, meilės vardan moterys aukojo viską. Nykstant (mirštant) vyrams, moterys ėmė smarkiai evoliucionuoti (keistis). Jos beveik užmiršo kalbą.

       ***
       Beje, vietoj to, kad gimdytų vaikus, moterys ėmė dėti kiaušinius.

       ***
       Iš kiaušinių vėliau išsirisdavo vaikai, devyniasdešimt procentų – mergaitės. Mergaitės nuo penkerių metų pačios dėdavo kiaušinius. O lytiškai subręsdavo nuo trylikos su puse.

       ***
       Lesbietiška meilė neprigijo, kaip ir įvairios paukščiulystės formos.

       ***
       Pamažu nyko motinystės instinktas: moterys atsisakydavo perėti savo kiaušinius. Tiksliau – nenorėdavo. O vyrai to daryti neįstengė: visų pirma, tam buvo reikalinga moteriška krūtinė (krūtys), o antra, jiems trukdė jų pačių kiaušiniai. Taigi gimstamumas smarkiai sumažėjo. Dėslumas – ne.

       ***
       Po kelerių metų situacija stabilizavosi. Išlikę vyrai (kelios dešimtys) gyveno įtvirtintame rezervate, vadinamame Locus Solus. Iš visų pusių jis buvo aptvertas tvora bei spygliuotos vielos gyvatvore, tačiau ir ji nesulaikydavo aplinkui besibastančių laukinių moterų gaujų bei kaimenių. Vienintelis dalykas, kuris jas sulaikydavo, – kas keliasdešimt metrų palei rezervato tvorą išdėstyti garsiakalbiai. Kiaurą parą iš jų sklido STOP... STOP... STOP..., ir kvailos, nuogos, tačiau nepaprastai gražios moterys iš siaubo negalėjo prisiartinti prie trokštamos teritorijos (terra amata).

       ***
       Išgyveno tik rinktiniai vyrai. Daugiausia pagyvenę, žilabarzdžiai, išmintingi. Daugiausia bejėgiai. Galinčių pratęsti giminę liko visai mažai. Jiems sudarė specialų grafiką, ir jie iš visų jėgų ardavo kopuliatoriume. (Gaudydavo moteris – žaliavas, kurias jie apdirbdavo). Deja, dėl daugelio priežasčių nepavyko įdiegti dirbtinio apvaisinimo, todėl kiekvieną tekdavo apdirbti, taip sakant, „rankiniu būdu“.

       ***
       Maža bendruomenė gyveno nepaprastai intensyvų dvasinį gyvenimą. Diskusijos, paskaitos, meditacijos, turnyrai, olimpiados ir koncertai keitė vienas kitą. Be galo įdomu būdavo dalyvauti transcendentinės hermeneutikos šalininkų ir egzistencinės egzegezės adeptų ginčuose.

       ***
       Būrelis entuziastų statė inkubatorių.

       ***
       Moteris išgrūsdavo lauk, jos perėjo kiaušinius, iš kas dešimto kiaušinio išsirisdavo kūdikis, kas dešimtas kūdikis būdavo berniukas, kiekvienas berniukas ištardavo pirmąjį savo žodį: STOP. Tikriausiai dėl fono, sklindančio iš garsiakalbių. Tačiau jų nebuvo galima išjungti.

       ***
       Kai kurie žmonės, įkvėpti senovės mito apie Ledą, ėmėsi dresuoti gulbes bei laukti antrojo Kastoro ir Poliukso apsireiškimo, pastarąjį jie, beje, laikė poliucijų ir tuo pačiu viso sekso globėju.

       ***
       O nekalto prasidėjimo teorijos šalininkai (t.y. tie, kurie stabdė baigdami) visi jau išnyko. Jų koncepcija pasirodė negyvybinga.

       ***
       Nuo gulbininkų atskilo krikščioniška frakcija: išsigelbėjimą jie matė ne pagoniškoje Gulbėje, o krikščioniškame Pelikane. Bandymai su pelikanais buvo pavojingesni.

       ***
       Kai kurioms ramesnėms moterims leisdavo pasilikti viduje ir versdavo perėti vaikus. Bet ir šie vaikeliai vietoj „mama“ ir „tėtė“ pirmiausia ištardavo STOP.

       ***
       Tyliai ir nepastebimai numirė mokslas. Mąstymas įgavo postmokslines formas – tik egzegetika ir hermeneutika. Ypač suklestėjo anagogika. Buvo užmiršti mokslo pagrindai, eksperimento idėja, tiesa kaip praktinės veiklos kriterijus, verifikavimo principas, matematika apsiribojo daugybos lentele. Ypač nukentėjo logika. Mokslo likučiai susiliejo su kitais mitologijos elementais. Paskutinis mokslinio mąstymo pasiekimas buvo naujas tvermės dėsnis – geidulio tvermės dėsnis. Jis nusakomas taip: geidulys išlieka amžiams.

       ***
       Paaiškėjo, jog jų lygiai šešiasdešimt. Patyliukais atgal į originalo kalbą ėmė versti Septuagintą – Seksuagintą.

       ***
       Dabar patys nuostabiausi bei reikšmingiausi jų egzistavimo įvykiai vyko nepaisant bendrų principų, anapus juos suvokiančio proto ribų. Netgi dar daugiau, kas kartą, kai jų protas pagal savus kriterijus bandydavo įvertinti potyrių realumą – patys potyriai akimirksniu virsdavo į niekį, tarytumei jų niekada ir nebuvo (jie tarsi sustodavo). Dabar nebuvo įmanoma nieko įvertinti, nieko užfiksuoti. Dabar nebeliko tiesos ir melo, nebeliko gėrio ir blogio kovos, nebeliko klaidų, nebeliko paklydimų, nebeliko tiesos triumfo (netiesos sutriuškinimo). Buvo tik realus gyvenimas, naujas, nepanašus į ankstesnįjį. Nebeliko nei įstatymų, nei atpildo jų nesilaikantiems, nei atlygio juos vykdantiems. Nebeliko ir konfliktų.

       ***
       Nedidukę gyvenvietę tiesiog sukrėtė du didžiausi atradimai, dvi didžiausios dvasinės tiesos. Tačiau neskubėsim. Papasakosim viską iš eilės.

       ***
       Kartą vienas jų, didis filosofas, Masturbo ergo sum formulės autorius, įsiveržė į pietų salę, kurioje tuo metu sėdėjo visi broliai (galima juos taip pavadinti). Kratydamas savo retą barzdelę ir aukštai iškeltą senutėlį, nučiupinėtą Biblijos egzempliorių su užlenktais puslapių kampais bei atbrizgusiais skirtukų galais, jis klaikiai vapėjo – „Eurika!“ Ir buvo teisus. Atidžiai išstudijavęs Mozės Penkiaknygę, jis priėjo išvadą, jog atėjo laikas naujai sandorai tarp Dievo (tegul bus Jehova) ir žmogaus (Locus Solus). Pirmosios sandoros simbolis bei materialus šios idėjos įsikūnijimas buvo apyvarpė, apipjaustymas reiškė auką, sąjungą su Dievu, apipjaustytasis tapdavo Dievo išrinktuoju. Sveikintinas dalykas, tačiau ši epocha juk jau pasibaigė! Reikia naujos sandoros, naujo simbolio, naujo apipjaustymo. Ir – štai jo nušvitimo vaisius, pagrindinė, Dievo įkvėpta idėja – naujam apipjaustymui reikia naujos apyvarpės; štai ji, nejaugi nesimato, juk viskas aišku, ji – liežuvis!

       ***
       Visa tai žadėjo atnešti didžiulę praktinę naudą (non-stop).

       ***
       Iš atminties cituodamas Joakimo Florentiečio „Tamsių religijos spindulių“ puslapius, jis įrodinėjo liežuvio ir apyvarpės homologiją bei homotopiją. Panaši sandara, panaši kilmė, panašios funkcijos, panašus naudojimas.

       ***
       Visi su juo sutiko.

       ***
       Operaciją atliko pagal visas taisykles – aštuntąją dieną akmeniniu peiliu.

       ***
       Netrukus, linksmai kvaksėdami, po kampus, po laukymes ir pieveles, po laukus ir pievas pasklido, ėmė knibždėti gyvenimu besidžiaugiantys nuogutėliai (klimatas buvo švelnus) kūdikiai. Kaip Runge-Kutto freskose.

       ***
       Kad susidarytumėt išsamesnį vaizdą, pasakysime, jog pikti liežuviai (pasenusi sąvoka) kalbėjo, kad ši idėja jau buvo aprašyta vienoje iš Bokonono knygų, saugomų spec. fonduose, kad jos „autorius“ ją pasisavino pažeisdamas įstatymus.

       ***
       Kartą gimė kūdikis su melsvai juoda barzdele. Per Grabnyčias jis ėmė keistai elgtis. „Stok!“ – sukliko jis, išvydęs vyriausiąjį kunigą. „Stok, sakau tau!“ – pakartojo, kai šis žengė į jo pusę. „Na ir galvijas“, – užbaigė ramiu balsu, kai šis paėmė jį ant rankų, ir tuoj pat nutilo, tačiau tai nesvarbu. Visi galiausiai įminė dieviškąją įvykių ašį, likimo kontūrus.

       ***
       Viskas, kas buvo iki šiol: visos religijos, visi mitai bei padavimai – visa tai – tik antrojo apsireiškimo nuojautos, Jo Antrojo Apsireiškimo, To, kuris išgelbės pasaulį – hercogo Mėlynbarzdžio!

       ***
       Kristus – tai, žinoma, alegorija, tikrojo mesijo – hercogo Mėlynbarzdžio – apsireiškimo pranašystė. Dvylika apaštalų – tai dvylikos ištikimų hercogo žmonų, su kuriomis jis surado bendrą kalbą, personifikacija. Judas – tai žmona, dėl kurios hercogas numirė, žmona, kuri jį išdavė. Jėzaus kančios ant kryžiaus pranašauja piktadarišką hercogo nužudymą. Pats žodis „Kančia“ (Passio) – tai tiltas tarp beaistrio Jėzaus likimo ir aistros (aistrų) kupino Mėlynbarzdžio gyvenimo. Kristaus prisikėlimas – hercogo antrojo apsireiškimo ženklas. Trys Marijos – trys mylimiausios naujojo hercogo žmonos, nuo kurių prasidės dvylika Izraelio giminių. Ir t.t., ir pan.

       ***
       O Pranašo Jono asmenybė duoda užuominą, kad Jėzus Kristus – irgi tik pranašas.

       ***
       Pagonys atliko išsamiausią tyrimą, kuris parodė, kad hercogo Mėlynbarzdžio gyvenimas bei mokymas buvo panašus į Kastoro ir Polideuko gyvenimą bei darbus.

       ***
       Žmonų numarinimas – bausmė už nenorą perėti kiaušinius. O greičiausiai – tiesiog bausmė, juk aišku, jog visos moterys nusipelno bausmės. Per visą žmonijos istoriją niekas nesuprato šio svarbiausio ir akivaizdžiausio fakto, tik Mėlynbarzdis!

       ***
       Iškilmingai atliko didžiąją genialiojo Bartoko operą. Kažkas sukūrė grandiozinį muzikinį dramos veikalą „Hercogo Mėlynbarzdžio kančios“ su daugybe chorų ir triukšmingais šumerų tekstų skaitymais. Atlikti jo nepavyko: neužteko parako.

       ***
       Buvo pasiūlytas evoliucinis dviejų R (spindulio) reikšmių aiškinimas. Antra reikšmė (1,8) atitiko hercogą Mėlynbarzdį. Tarp kitko, visi pamiršo, kas yra spindulys. Tiksliau sakant, visi pamiršo šio žodžio reikšmę. Jį laikė falo simboliu.

       ***
       Taigi eschatologija išsigimė į mesianizmą. Hercogui Mėlynbarzdžiui brolija kūrė akatistus ir pagal šviesulių judėjimą bandė apskaičiuoti tikslią jo pasirodymo datą. Nuošalią gyvenvietę apgaubė tyla ir ramybė.

       ***
       Moterys, atrodo, ir toliau evoliucionavo (keitėsi). Tačiau niekas į tai nekreipė dėmesio.

 
       III.

       Vakarėjo. Hercogas ėjo namo. Už pavadžio vedėsi savo mylimą bėrą kumelę, šunys bėgo kažkur priekyje, šiandien jis medžiojo su skalikais; įtraukė nosimi oro: per malonų nukritusių lapų aromatą prasimušė aštrus šunų kvapas, kartais iš po krūmų pakvipdavo šviežiais grybais, truputį trenkė pelėsiais, jis atsiminė, jog vakar pririnko pilną krepšelį raudonikių ir lepšių. Tikriausiai žmona iškeps juos vakarienei, pagalvojo jis, kopdamas į kalvos šlaitą takeliu, vinguriuojančiu kuplių liepų paunksmėje. Šiandien jis kažkur prisėmė batus ir auliniuose kliuksėjo kraujas, jis jautėsi nemaloniai, juo labiau kad baisiai pavargo. Vis dėlto reikėtų žvilgtelti į gardą, pasižiūrėti, kaip ten naminių moterų reikalai, praeitą savaitę jis įsidėmėjo jauną, ganėtinai putlutę blondinę, gal verta pabandyti parsivesti ją į pilį, iš jos tikrai išeis nebloga tarnaitė. Už nugaros patogiau užsimetė slidų kirvį ir susiraukė. Taip, namie dabar daug reikalų, be to, jau laikas pamąstyti apie naują žmoną, nes senoji visiškai nusidėvėjo.

       Kol dvi tarnaitės avė batus, jis mąstė, ką veiks šiandien vakare, visi reikalai kažkur prapuolė, savo švelniais gniaužtais jį staiga apglėbė nykuma. Jis papurtė galvą ir plekštelėjo dešiniajai tarnaitei per užpakalį, ši visa iškaito iš laimės. Įdomu, kodėl tos kalės visiškai nesensta? Židinyje linksmai traškėjo pliauskos, salėse buvo šilta, šiltos sutemos glostė veidą, židinys degė tik dėl jaukumo. Į langą barbeno, ne, skrebenosi didžiulės senos liepos šakos, atrodė, jog ji prašosi vidun; jis priėjo ir, atvėręs abi dideles aukštas langines, jas įsileido. Kartu su šakomis į visų prasiskverbė kvapai ir aromatai, garsai ir šnaresiai, vakaro vėsa ir svaiginanti Špicvego smuiko melodija, ji švelniai užliejo visą kabinetą, apglėbė jį per pečius, nuėmė nuovargio naštą ir ėmė patikliai trintis savo gelsvu kailiuku. Meilinosi ir lapai, iš viršaus spindintys, o apačioje aksominiai, su permatomu plonyčių, gležnučių gyslelių nėriniu, su švelniu pūkeliu, koks būna moterims po pažastimis. Jis stovėjo ir negalėjo net krustelti.
       Už lango pasigirdo sirenų dainavimas, ilgesingais balsais vinguriavo populiari Debussy melodija, bergždžiai ieškodamos vyrų, kiekvieną vakarą jos suskrisdavo kalvos papėdėn, tenai, kur bukų giraitė šliejosi prie pat upės, lėtos ir paslaptingos prietemoje, kada balzgana rūko uždanga šliaužė į krantą, kuriame išskėstais kūnais laukė moterys ir undinės. Jis tingiai pagalvojo, jog ten reikės paspęsti spąstus, įprasta mintis, kildavusi jo galvoje kiekvieną vakarą, o paryčiui išnykdavusi, tačiau dabar jis prisiminė, kad viename sename foliante rado paukščių klijų receptą, kad galės juos išbandyti su sirenomis, džiaugsmą šiek tiek pritemdė apmaudas, kad visas harpijas jis jau iššaudė. Pakilo vėjas, lapai užmezgė savo tylų, intymų pašnekesį, jautri jo ausis girdėjo atskiras frazes; gražių jų diskantų klausimus bei protestus; po to įsijungė šakų tenorai bei altai, jos atkakliai laikėsi savo, ir lapai, susilieję į unisoną, turėjo sutikti. Atmintyje iškilo eilutės:

       Tai svaigulys ilgesingas,
       Tai išsekimas aistringas,
       Virpėjimai medžių visų,
       Kai vėjai šilti juos myluoja,
       O pilkai jų lajai dainuoja
       Choras plonučių balsų.

       Vėliau vėjas nurimo, tačiau prie tylaus lapų šlamesio prisijungė neramios paukščių trelės – iš laukų sugrįžę paukščiai ruošėsi nakvynei pilį supančių medžių šakose, į jų balsus tuojau pat atsiliepė nykuma, ji prisėlino iš nugaros ir puolė ant jo. Apimtas sunkumo, jis susmuko į krėslą, jautėsi blogai, tikriausiai aplinkui įsiviešpatavo tyla, šiandienis vakaras tikriausiai bus ilgas. Gal paspoksoti televizorių, graudžiai pagalvojo jis, tačiau televizoriaus žiūrėti nesinorėjo – per daug nyku. Dar kilo mintis – gal dar kartą perrūšiuoti savo unikalią prezervatyvų kolekciją, sukabintą šalia židinio ant didžiulio rankų darbo Angoros kilimo, tačiau ne, šito irgi nesinorėjo.
       Žmona įnešė žvakes. Po kampus išsilakstė šešėliai, kartu su jais kažkur dingo ir nykuma. Jis vėl pažvelgė į lauką, mėnulis stengėsi viską aplinkui užlieti sidabru, tačiau silpnos jo švieselės užteko tik tam, kad pabarstytų gretimus medžius pilkais lyg pelės kailis smulkiai sumaltais pelenais, gal šiandien Pelenų diena, tingiai sukirbėjo mintis, o tuo metu upė, kurios vingis švytėjo pro šakas, iš tikro pasidengė sidabru. Kaip tik per kelis metrus nuo tos vietos, kuri matėsi pro lapiją, ir driekėsi takelis laukinių moterų, ir plėšrūnių, ir žolėdžių, girdyklos link. Jis seniai ten nemedžiojo, ir neklystanti medžioklio nuojauta dabar jam sakė, jog ten laukia laimikis, tai patvirtino ir maži avinėliai, prarisnojantys upės vandeniu tarp spindinčių nuogalių. Reikės traukti į naktinę, bus galima išbandyti naują smaigą, o truputį aukščiau girdyklos, šlaite, reikės iškasti vilkduobę, nes jau seniai nėra sugavęs nieko vertingo savo bandai, ek, velnias, taip ir nenuėjo jų aplankyti, užmiršo ir blondinę, o jinai galbūt šiandien praverstų. Taip, dabar pats laikas tuo užsiimti, amazonės iššuoliavo atgal į stepes, atrodo, jos naudojasi arkliais, jis lyg ir pastebėjo keletą kentaurių, tai turbūt eržilų vaikai, įdomu, kaip skambėtų žodis „vaikas“ moteriškoje giminėje, arba žodis „eržilas“, įdomu, ar jos dar neturi vyrų, vyriškos giminės kentaurų? Arba kentaurų-eržilų? Kaipgi juos pavadinti? Tikriausiai tai priklauso nuo jų genitalijų pavidalo. Įdomu.
       Įėjo žmona, ji paruošė vakarienę ir tuoj ją patieks. Nuostabu. Seniai nevalgė keptų grybų. Jis apsilaižė lūpas, jas supantį ūsų bei barzdos sąžalyną, šnervės plėšriai išsiplėtė. Tačiau iš virtuvės pakvipo omletu.
       „Velniai rautų! – suriko jis. – Ir vėl ta prakeikta kiaušinienė! Kaip ji mane už...“

       1981

       Versta iš: Виктор Лапицкий. „Борхес умер“. – Спб.: Амфора, 2000.
       Vertė Darius Pocevičius

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt