Viktor Lapickij

       TRYS APSAKYMAI

       I. SKAITANT BORGESĄ

       Pabudęs šaltą bei saulėtą rudens rytą, prisėdau už stalo ir gana greitai parašiau nedidelį (dešimties puslapių? aštuoniolikos?) apsakymą. Jame pirmuoju asmeniu aprašiau kaip aš, pakilęs rudens rytą, išėjau iš namų ir kažkur važiavau metro. Tiesą sakant, apsakyme ir buvo aprašyta ši kelionė. Sėdėjau ir bandžiau skaityti knygelę (fantasy rinkinį su Borgeso apsakymu The Immortal), tačiau vos žvilgtelėjęs priešais save, toliau skaityti nebegalėjau. Priešais mane sėdėjo šeši žmonės (jei patinka – septyni). Toliau apsakyme juos smulkiai aprašiau gyva, vaizdinga bei turtinga kalba, su daugybe citatų bei aliuzijų. Kalbant trumpiau, vardijant juos iš kairės į dešinę, tenai sėdėjo: trisdešimt penkerių metų ūsuotas brunetas su dvejomis teniso raketėmis dėkle (vienas iš tokių, kurie negražūs, tačiau vyriški, keliantys pasitikėjimą bei simpatiją); sprendžiant iš visko, porelė jaunavedžių – jam trisdešimt treji, jai trisdešimt šešeri, vimdė jų niekingumas bei išdidumas (apsakyme buvo aprašyti ir kiti jų bruožai: kvailumas, perdėtos manieros, niekšingumas, potencialus (šiuo metu užslėptas, nes nereikia jo rodyti) pyktis, veidmainiškumas ir pan.); jauna trisdešimt dvejų metų mamulė su ketverių metų sūneliu ant rankų, pabrėžtinai brangiais ir visiškai neskoningais rūbais, su kuriais bandė (neverta net kalbėti apie tai, jog tuščiai) atrodyti inteligentiškai, sūnus, nepaisant jo jauno (gležno) amžiaus, jau debilų debilas (po to aprašiau kelias tikėtinas šios šeimynėlės gyvenimo versijas); stambus vaikiščias kreivu azijiečio snukiu (uzbekas? kazachas?), siaurutėmis užakusiomis akutėmis, paburkusiomis paakių mėlynėmis, ankštais džinsiukais, aptempusiais nepadoriai mėsingas šlaunis (rizikingai aprašiau nuo jo sklindantį kažkokį lipnų pykdantį seksualumą); susimąstęs jaunuolis su žandenomis ir, žinoma, nučiurusiu surdutu (trumpi apmąstymai chasidizmo tema).
       Apsakymo intriga buvo ta, kad visa ši publika (iš pradžių be apšašėlio) žaibiškai į mane įsispoksojo ir, sutelkusi visą dėmesį, neatplėšė (beveik) nuo manęs akių. Pabrėžiau visišką situacijos neįprastumą, jos unikalumą. Stebėjo tik mane ir nė sekundei neatitraukė akių. O juk metro paprastai niekas (išskyrus nebent mane) niekada į nieką nežiūri. Skirtingai nei jie, juos galėjau stebėti tik paeiliui. Čia pateikiau grandiozinę, meistriškai sukonstruotą frazę, kaip mano žvilgsnis slenka nuo vieno personažo prie kito ir kas kartą susiduria su grėsmingais jų žvilgsniais. Šią frazę sumeistravau iš šešių (jaunasis rabinas irgi mane pastebėjo) besikartojančių (su nedidelėmis variacijomis) segmentų apie tai, kaip aš stebiu kiekvieną, stebintį mane. Be to, panaudojau visus šių segmentų išdėstymo variantus ir kiekviename iš greta pateiktų variantų aprašiau kiekvieną stebėtoją su vis kitais greta jo (t.y. tais, kuriuos stebėjau iki jo ir po jo) sėdinčiais keleiviais (kažkoks postvėberniškų serialų analogas). Juos ne tik aprašiau, bet ir bandžiau prasiskverbti į jų mintis. Visa tai papildžiau ilgais svarstymais, kurie turėjo įrodyti (ir man, ir skaitytojui), jog su mano išore bei rūbais (juos kruopščiai aprašiau) viskas tvarkoje, vadinasi, nėra jokių suprantamų tokio sutelkto dėmesio priežasčių. Čia skaitytojas pradėjo justi siaubą, kuris apėmė mane dėl įdėmių jų žvilgsnių ir juose slypinčios nesuprantamos, tačiau aiškiai juntamos grėsmės. Siekdamas sustiprinti niūrias skaitytojo nuojautas bei nerimą jo pasąmonėje, apsakymą tyčia tęsiau painiai ir vingriai, skaitytojui pamažu persidavė visos mano baimės, jis ėmė nekantriai laukti šios nepakenčiamos situacijos atomazgos, nujausti siaubingą finalą. Kuo atsargiau ir nepastebimiau pakišau jam mintį, kad šis suprato esmę, įminė paslaptį, kurią ketinau atskleisti, be to, jis mano, jog aš tikiuosi, kad ši paslaptis bus visiškai netikėta ir tada, patenkintas savimi, jis ima iš manęs šaipytis. O ši jam brukama paslaptis – aš nesu žmogus, būtent tai ir paaiškina nesveiką jų smalsumą. Svarbiausias dalykas, kurio siekiau, – kad ankstesnės nuojautos ir baimė, paveikta tokio racionalaus paaiškinimo, neišsisklaidytų, o visą laiką kauptųsi ir tik prieš pat finalą – tuo metu, kai skaitytojas tvirtai įsitikina, jog nuspėjo atomazgą, atskleidė mano sumanymą, – staiga virstų lengvu pergalės svaiguliu, euforijos pliūpsniu. Ir štai tada lyg kirviu per makaulę viską nutraukia trumpa ir siaubinga atomazga (atsistojau, ketindamas išlipti). Tada paaiškėja, jog viskas atvirkščiai, jog žmogus – tai aš, o visi jie – ne.
       (Idealu, jei tuo metu skaitytojas miršta iš baimės.)
       Kitą dieną, gaivų rudens rytą išėjau iš namų ir netrukus atsidūriau metro vagone. Įsikniaubęs į Borgeso knygelę Labyrinths (A New Directions Paperbook, ISBN 0-8112-0012-4), ne iš karto suvokiau, kad jie priešais mane sėdėjo visiškai kita tvarka.

       1983

 
       II. PAKARTOTINAI SKAITANT BORGESĄ

       Nėra reikalo minėti, jog visos vietos buvo užimtos, tačiau niekas nestovėjo.

       1983-1984

 
       III. BORGESAS MIRĖ

       1986

 
       Versta iš: Виктор Лапицкий. „Борхес умер“. – Спб.: Амфора, 2000.
       Vertė Darius Pocevičius

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt