Else LASKER–SCHÜLER

EILĖRAŠČIAI

Į viršų

Susitaikymas

Žvaigždė didžiulė man į skreitą kris...
Mes budėkime naktį,

Melskimės kalbomis,
Įpjautomis lyg arfos.

Mes susitaikykime su naktim –
Taip gausiai Dievas liejas per kraštus.

Mūsų širdys – vaikai,
Kur ilsėtųsi saldžiaalsiai.

Ir mūs lūpos bučinio trokšta,
Ko tu delsi?

Argi mano širdis nesiliečia su tavaja –
Tavo kraujas vis rausvina man skruostus.

Susitaikykime su naktim,
Kai mes myluojamės – nemirštam.
Žvaigždė didžiulė man į skreitą kris.

vertė Kęstutis Navakas

Į viršų

Vakaras

Pučiu į savo apšalusią širdį
Ir tu, išgirdęs ją čirškaujant,
Nesibijoki juodo jos pavasario.

Šalta stebuklų šmėkla niekad manęs nepamiršo
Ir sėjo man po kojų – maudą.

Dabar žvaigždėmis mano kūno stulpe
Verkiantis angelas įrašą spaudžia.

vertė Kęstutis Navakas

Į viršų

Tėvynės ilgesys

Nemoku kalbėti
Šio vėsaus krašto kalba,
Bei žengti jo žingsniu.

Ir debesų, kurie plaukia pro šalį,
Aiškinti nemoku.

Naktis tai netikra karalienė.

Vis menu ir faraonų miškus
Ir savo žvaigždžių atvaizdus bučiuoju.

Mano lūpos jau švyti
Skelbdamos tolumas.

Ir esu paveikslėlių spalvota knyga
Tavo skreite.

Bet tavo veidas verpia
Verksmo šydą.

Mano žibantiems paukščiams
Išbadyti koralai,

Ant sodų gyvatvorių
Akmenėja gležni jų lizdai.

Kas pateps mano mirusius rūmus.
Jie dėvėjo mano tėvų karūnas,
Jų maldos upėj šventojoj nugrimzdo.

vertė Kęstutis Navakas

Į viršų

Kete Parsenow

Tu esi žemės stebuklas,
Po tavo oda teka rožių aliejus,

Siurbčioja sapnai
Tavų plaukų auksavimus;
Poetai jų aiškinimus skelbia.

Tu tamsi nuo aukso,
Tavo veide
Mylinčių naktys nubunda.

Esi giesmė
Šviesiam dugne išsiuvinėta,
Mėnuly stovi...

Tave sūpuoja vis
Bambukų gluosniai.

vertė Kęstutis Navakas

Į viršų

Pilnatis

Tyliai plaukia mano kraujyje mėnuo...
Snaudžiantys garsai yra dienos akys.
Slinkti ten – svyrint čion –

Negaliu tavo lūpų atrasti...
Kur esi tu, tolimas mieste,
Su palaimingais kvapais?

Vis leidžiasi mano vokai
Ant pasaulio – viskas miega.

vertė Kęstutis Navakas

Į viršų

Liūdesio daina

Naktis yra juoda balandė.
Taip švelniai tu mąstai apie mane.

Žinau, tyli yra tava širdis,
Mano vardas ant josios krašto.

Kančios, kur tau priklauso,
Ateina pas mane.

Palaimas, ieškančias tavęs,
Nepaliestas renku.

Taip nešuosi tolyn
Tavo gyvenimo žiedus.

Betgi norėčiau su tavim stovėti tylomis;
Dvi rodyklės ciferblate.

O, visi bučiniai gaus tylėti
Ant meilop nutviekstų lūpų.

Jau niekados neišauš,
Nulaužus tavo jaunystę.

Tavam smilkiny
Mirė rojus.

Tegu sau liūdnieji
Piešiasi dieną saulę.

Ir sielvartaujantys
Blizgesį dedas ant skruostų.

Iš juodos debesų taurės
Mėnulio pumpuras kyšo.

... Taip švelniai tu mąstai apie mane.

vertė Kęstutis Navakas

Į viršų

Saša

Tavo lūpose dar jaunas žydi
Tamsraudonis atkaklumas,

Bet mano maldos tavo kaktoje
Jau vėtrų išnešiotos.

Kodėl gyvenime
Bučiuotis mums neteko...

Dabar tu angelas,
Stovįs prie mano kapo.

Judina žemės alsavimas
Mano kūną kaip gyvą.

Skaisčiai šviečia mano širdis
Nuo gyvatvorių rožių.

Bet aš esu mirus, Saša,
Ir šypsena guli nuskinta
Tik mirksnį mano veide.

vertė Kęstutis Navakas

Į viršų

Senna Hoy

Kol guli tu palaidotas ant kalvos,
Žemė yra saldi.

Ir kur tik ant pirštų dabar benueičiau,
Tyri vis mano keliai.

O, tavojo kraujo rožės
Švelniai persmelkia mirtį.

Daugiau nebėra man baimės
Numirti.

Ant tavo kapo aš pražydus jau
Žiedais vijoklių.

Nuolat šaukė mane tavo lūpos,
Dabar mano vardas kelio atgal neberanda.

Kiekvienas kastuvas, paslėpęs tave,
Mane taipogi užbėrė.

Todėl naktis visados virš manęs
Ir žvaigždės jau sutemoj.

Ir tokia svetima aš tapau,
Nesuprantama mūsų draugams.

Tačiau tu, atsistojęs tyliausiojo miesto vartuose,
Lauki manęs, tu, arkangele.

vertė Kęstutis Navakas

Į viršų

Gizelher pagoniui

Verkiu –
Mano sapnai į pasaulį krinta.

Joks piemuo į mano tamsą
Kojos nekelia.

Mano akys nerodo kelio
Kaip žvaigždės.

Nuolat aš prie tavo sielos elgetauju;
Ar žinai?

Kad nors būčiau akla –
Manyčiau tavo kūne gulinti.

Visus žiedus paversčiau
Tavo krauju.

Aš esu didžturtė,
Nieks negali manęs nuskinti;

Ar neštis namo
Mano dovanas.

Aš savęs tave švelniai mokinsiu;
Jau moki pavadinti mane.

Išvyski mano spalvas,
Juodą ir žvaigždinę,

Ir nemėk vėsios dienos
Su stikline akim.

Numirę viskas,
Tik ne mudu.

vertė Kęstutis Navakas

Į viršų

Barbarui

Naktimis aš guliu
Tau ant veido.

Tavo kūno stepėj
Sodinu kedrus bei migdolus.

Nepavargdama naršau tavo krūtinėj
Auksinių faraono džiaugsmų.

Bet sunkios tavo lūpos,
Neišgelbsti jų mano kerai.

Tad nukelki savo sniego dangų
Man nuo sielos –

Deimantinės tavo svajos
Perpjauna man gyslas.

Aš Juozapas ir puikus diržas juosia
Spalvotą mano odą.

Tave džiugina baugus
Mano kriauklių ošimas.

Bet nebeįsileidžia jūrų jau tava širdis.
O tu!

vertė Kęstutis Navakas

Į viršų

Mūsų meilės daina

Po uosio liūdesiu
Šypsos mano bičiulės akys.

O aš pravirkstu
Visur, kur pražysta rožės.

Mes abi negirdime savo vardų –
Nuolatinės naktų klajūnės tarp margaspalvių jaunuolių.

Mana bičiulė žongliuoja mėnuliu,
Išsigandėliai žiūri kaip mudvi žaidžiam žvaigždėm.

O, mūsų siautulys apsvaigina
Miesto gatves ir aikštes.

Visi sapnai suklusę tūno už gyvatvorių,
Rytas vis neateina –

O mudviem abiem šilkinė naktis
Tūkstantį kartų apsivijusi kaklą.

Kaip turiu suktis!

O mano bičiulė svirduliuodama bučiuoja rausvą rasą
Po rūškanu liūdesio medžiu.

vertė Kęstutis Navakas

Į viršų

Vienuolis

Dangūs visi kartu
Tavo žvilgsny pakibę.

Tu visada žvelgei į Dievo Motiną,
Todėl tavo akys nežemiškos.

O mano širdis bus švęsto vandens dubuo,
Persižvaigždink mano krauju;

Noriu būti tavo ryto rasa,
Vakario tavo ilgesio dunksintis amen.

Tu esi šventas pikto šokio
Ir šaižiųjų fleitų apsupty.

Dievo lakštingala tu
Jo piemenų sapne.

Tavo nuodėmės muzika tapo,
Sujudinančia švelniai mano bruožus;

Tavo ašaras gėrė miegančios gėlės,
Turinčios vėl tapti rojum.

Kerėtojiškai myliu tave nelyg upelio veidrody,
Ar debesų toli įrėmintoj žydrynėj.

vertė Kęstutis Navakas

Į viršų

Tu liūdini mane – klausykis

Esu tokia pavargus.
Visas naktis ant nugaros nešioju,
Taip pat ir tavo naktį,
Šitaip sunkiai ją prisapnavai.

Ar pamilai mane?
Aš nupūčiau piktuosius debesis tau nuo kaktos
Ir ji žydra.

Tad ką darai man mano mirties valandą?

vertė Kęstutis Navakas

Į viršų

Abelis

Kaino akys nemielos Dievui.
Abelio veidas – auksinis sodas,
Abelio akys – lakštingalos.

Abelis dainuoja visad skaidriai,
Sielos stygom pritardamas,
Tačiau per Kaino kūną eina miesto grioviai.

Ir jis užmuš savo brolį –
Abeli, Abeli, tavo kraujas sodriai dangų nudažo.

Kur Kainas, aš ruošiuos jį pulti:
Ar tu paukštelius užmušei
Savo brolio veide?!!

vertė Kęstutis Navakas

Į viršų

Ruta

Tu ieškai manęs prie gyvatvorių.
Girdžiu tavo žingsnių atodūsius,
O mano akys – sunkūs tamsūs lašai.

Mano sieloj saldžiai tavo žvilgsniai žydi,
Prisipildantys,
Kai mano akys į miegą leidžias.

Prie mano tėvynės šaltinio
Stovi angelas
Ir dainuoja mano meilės dainą,
Dainuoja Rutos dainą.

vertė Kęstutis Navakas

Į viršų

Išdavusiam

Aš už medžių slepiuos,
Kol išsilyja mano akys,

Ir laikau giliai užmerkus jas,
Kad tavo atvaizdo nebematytų.

Aš apraizgiau tave savo rankom
Nelyg vijokliais.

Taip su tavim suaugau,
Ko gi plėši mane nuo savęs?

Aš dovanojau tau
Savo kūno žiedus,

Visus savus drugius
Baidžiau aš tavo sode.

Nuolat eidama pro granatus,
Pro tavo kraują mačiau

Pasaulį visur liepsnojant
Nuo meilės.

Tačiau dabar liūdnai daužau sava kakta
Savo šventovės sienas.

O tu, netikras žonglieriau,
Tu įtempei palaidą lyną.

Kokie šalti man visi sveikinimai,
Širdis mano guli plika,

Variklis raudonasis
Man siaubingai stuksi.

Visada esu jūroje,
Nebeparplaukdama.

vertė Kęstutis Navakas

Į viršų

Mano vaikui

Vis iš naujo tu man
Besibaigiančiais metais mirsi, mano vaike,

Kai ištirps lapija
Ir šakos liks plonos.

Su rožėm raudonom
Tu karčiai ragavai mirties,

Nė vienintelio vystančio tvinksnio
Tau neliko sutaupyta.

Todėl verkiu labai aš, amžinai...
Mano širdies nakty.

Dar atsidūsta manyje lopšinės,
Kur tave mirties miege apraudojo,

Ir mano akys į pasaulį
Nebekrypsta;

Jas žeidžia lapijos žaluma.
– Bet Amžinasis manyje gyvena.

Meilė tau yra atvaizdas,
Kurį galima pasidaryti kaip Dievo.

Aš mačiau ir angelus raudant,
Vėjy bei šlapdriboj.

Jie sklendė......
Dangiškam ore.

Kai mėnuo žydi,
Jis lyg tavasis gyvenimas, mano vaike.

Ir aš nemėgstu žiūrėti
Kaip švytintis drugys tenai nerūpestingai lekia.

Nenujaučiau mirties
– Ieškoti aplink tave, mano vaike –

Ir aš myliu kambario sienas,
Jas tavuoju vaiko veidu išpaišau.

Žvaigždės, kur šį mėnesį
Taip gausiai kibirkščiuodamos gyveniman krinta,
Sunkiai laša į mano širdį.

vertė Kęstutis Navakas

Į viršų

Faraonas ir Juozapas

Faraonas išvaro savo žydinčias moteris,
Jos kvepia Amono sodais.

Karališka jo galva ilsisi man ant peties,
Javais dvelkiančio.

Faraonas iš aukso.
Jo akys blaškosi,
Lyg blyksinčios Nilo bangos.

Bet jo širdis guli mano kraujy;
Dešimt vilkų atėjo prie manos girdyklos.

Faraonas nuolat mąsto
Apie mano brolius,
Įmetusius mane kapan.

Miegant jo rankos virsta stulpais
Ir grąsina!

Bet jo svajinga širdis
Ošia mano dugne.

Todėl mano lūpos šnabžda
Didžiausią švelnumą
Mūs ryto kviečiuos.

vertė Kęstutis Navakas

Į viršų

Tyras deimantas

Tavam veide
Išsvajojau savo žvaigždėtą dangų.

Visus spalvotus savo švelniuosius vardus
Tau daviau,

Ir ranką tiesiau
Pagal tavo žingsnį,

Tarsi šitaip
Pereičiau į Anapus.

Dabar vis verkia
Iš dangaus tavo motina,

Štai išsidrožiau save
Iš tavo širdies raumens,

O tu šitiek meilės
Aikštingai išgujai.

Tamsu –
Tiktai vis dar blyksi
Mano sielos šviesa.

vertė Kęstutis Navakas

Į viršų

Laurencis

Lyg pamaldžią girliandą
Daviau tau vardą.

Todėl noriu tiktai mylėdama
Juo šaukti.

Matai mane auksu blyksint
Pro mano vakaro širdį.

Ne taip blausiai,
Kaip nudažo dulkėjantis rūkas.

Mano siela žaidė prisikėlimą,
Kai akys lyg miegantys kloniai laukė.

Ir aš pažįstu visus angelus,
Pasakojau jiems apie tave.

Mano burnos astras žydi
Su riterišku tavų lūpų pentinu.

Ir aš budžiu prie mūs meilės,
Nes pumpurais turi likti jos bučiniai.

vertė Kęstutis Navakas

Į viršų

Mano motina

Ji buvo didelis angelas,
Ėjęs šalia manęs?

O gal palaidota guli mano motina
Po dūmų dangum –
Virš jos mirties jis žydrai nebežydi.

O, jei mano akys švytėtų
Ir ją nušviesdamos.

Jei mano šypsena nebūtų veide nugrimzdus,
Pakabinčiau ją virš jos kapo.

Bet aš žinau vieną žvaigždę,
Kurioje nesibaigia diena;
Ją noriu nešti viršum jos žemės.

Dabar aš būsiu visai vieniša,
Kaip didelis angelas,
Ėjęs šalia manęs.

vertė Kęstutis Navakas

Į viršų

Hans Ehrenbaum-Degele

Jis buvo riteris aukso šarvais.
Jo širdis ėjo ant septynių rubinų.

Todėl jo dienos skaisčiausią
Saulės spindesį nešėsi.

Jo gyvenimas buvo lyrinis eilėraštis,
Karo baladė – jo mirtis.

Saldžiojoje vakaro spalvoje
Jis dainavo moterims dainas.

Akys jo – aukso gvazdikai,
Kartais buvo pilni rasos.

Sykį pasakė man:
„Turėsiu anksti numirti“.

Ir verkėm abu,
Lyg po jo laidotuvių.

Nuo tol jo rankos dažnai
Būdavo manosiose.

Nuolat jas glosčiau,
Kol jos pasičiupo ginklą.

vertė Kęstutis Navakas

Į viršų

Atsisveikinimas I

Tačiau tu neatėjai su vakaru –
Žvaigždžių apsiaustu aš sėdėjau.

... Į mano namus kai beldės,
Tai buvo mano širdis.

Dabar kabo ant kiekvienų durų ašies,
Ir ant tavo durų;

Ugnies rožė, gestanti tarp kablių,
Girliandos rudumoj.

Aš nudažiau tau dangų gervuogių spalva
Savos širdies krauju.

Tačiau tu neatėjai su vakaru –
... Aš stovėjau auksiniais batais.

vertė Kęstutis Navakas

Į viršų

Daina

Vandenys už mano akių,
Kuriuos privalau išverkti.

Vis norėčiau pakilti
Su iškeliaujančiais paukščiais;

Spalvingai alsuot su vėjais
Didžiajam ore.

O, tokia liūdna aš esu,
Tą žino veidas mėnuly.

Todėl aksominė maldos ramybė gaubia mane
Bei artėjantis rytmetis.

Kai į akmeninę tavo širdį
Sulūžo mano sparnai,

Juodieji strazdai tartum gedulo rožės
Pabiro iš žydro krūmo.

Visas slopintas čiulbesys
Vėl veržiasi džiūgaut,

O aš norėčiau pakilti
Su iškeliaujančiais paukščiais.

vertė Kęstutis Navakas

Į viršų

Taip tyliai svajoju apie tave

Skaudžios spalvos rytais vis ateina,
Jos kaip tavoji siela.

O, vis galvoju apie tave,
Ir visur tokios liūdnos akys pražysta.

O aš juk pasakojau tau apie didžiąsias žvaigždes,
Bet tu žemėn žiūrėjai.

Naktys auga man iš galvos,
Nežinau, kur man pasidėti.

Taip tyliai svajoju apie tave,
Ant mano akių jau užkritę balti šilkai.

Kodėl aplink mane tu
Žemės nepalikai – sakyk?

vertė Kęstutis Navakas

Į viršų

Atsisveikinimas II

Aš visad norėjau sakyti tau
Daugelį meilės žodžių,

Dabar neramus tu ieškai
Prarastų stebuklų.

Tačiau kai muša mani kurantai
Mes švenčiame vestuves.

O, tavo mielos akys
Man yra mėgiamiausios gėlės.

Ir tavo širdis man dangaus karalystė...
Leisk man žvelgti tenai.

Tu visas iš blizgančios mėtos
Ir šitaip švelniai svajingas.

Aš visad norėjau sakyti tau
Daugelį meilės žodžių,

Kodėl aš to nedariau?

vertė Kęstutis Navakas

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt