Jurij Mamlejev
       Apsėstieji*

    Šis romanas - vienas šiurpiausių mano kada nors skaitytų literatūros kūrinių. Sukurtas Maskvoje 7-ame praeito amžiaus dešimtmetyje, jis ilgai nebuvo niekur spausdinamas, "pasaulis dar nebuvo jam pasiruošęs". Tik 1980 m. šį kūrinį, trečdaliu sutrumpinusi, išleido viena amerikiečių leidykla. Vėliau jis buvo išverstas į daugelį Europos kalbų ir greit užsitarnavo "juodojo romano" šlovę.
    Taip, skaitant J.Mamlejevą, apima siaubas, daug didesnis už klasikinių Holivudo "siaubiakų" ar Dantės "Pragaro" sukeltą baimę. Šis siaubas - siurrealistinis, metafizinis. Visi romano veikėjai - paprasti, niekuo neįpatingi žmogeliai - iš pirmo žvilgsnio atrodo monstrai, o jų pasaulis, po kurį jie blaškosi, nesurasdami sau vietos, - pragaras. Tačiau taip atrodo tik iš pradžių. Tai sunkus romanas, romanas-mįslė, į jį reikia gerai įsiskaityti. Kaip sako pats autorius: "Daugelis šiame romane iškeltų klausimų, liečiančių gyvenimą, mirtį, nemirtingumą, reikalauja aiškaus atsakymo. Manau, kiekvienas skaitytojas ras bent keletą jų, jei įsigilins į save patį".
    Gerbiamam skaitytojui siūlau susipažinti su šio romano pradžia.

    Vieną 196... metų pavasario vakarą elektrinis traukinys skrodė pamaskvės miestelių ir miškų tamsą. Apytylis jo keliamas triukšmas sklido vis tolyn ir tolyn... Ryškiai apšviesti vagonai buvo beveik tušti. Žmonės sėdėjo sustingę, lyg užburti, tarsi atsijungę nuo visų savo reikalų ir viso savo gyvenimo. Ir nežinojo, kur neša juos šis traukinys.
    Viduriniame vagone keliavo tik septyni žmonės. Suvargusi senutė, vos negriūdama veidu žemėn, įsidelbė į savo bulvių maišą. Įmitęs vaikigalis visą laiką gromuliavo svogūną, jo linksmai išgąstingos akys buvo įsmeigtos į tuštumą tiesiai prieš jį. Stora moteriškė slėpė savo veidą susirietusi į mažą kamuoliuką.
    O pačiam kampe sėdėjo jis - Fiodoras Sonovas.
    Jis atrodė stambus keturiasdešimties metų vyras keistu, bejausmiu, kvailai susikaupusiu veidu. Šio didžiulio, kreivo ir randuoto veido savininkas atrodė žvėriškai atstumiantis, visas paniręs į save ir tuo pačiu metu stebintis visą pasaulį. Stebintis jį taip, lyg to pasaulio ir nebūtų.
    Fiodoro apranga buvo paprasta. Pilkas, kiek sudriskęs švarkas dengė išsipūtusį pilvą, kurį Fiodoras nuolat bandė įtraukti į vidų, kartais per jį atsargiai paplekšnodamas, tarsi šis būtų jo antrasis veidas - be akių, be burnos, tačiau galbūt tikresnis.
    Kvėpavo Fiodoras taip, jog atrodė, kad iškvėpdamas jis vis tiek įkvepia orą į save. Karts kuo karto Sonovas įsižiūrėdavo į sėdinčiuosius savo apstulbusiomis akimis. Jį stulbino paties gremėzdiško kūno egzistavimas.
    Jo žvilgsnis visus tarsi prikaustydavo, tačiau tai, kas jame slypėjo, smelkėsi kiaurai per žmones, lyg per tirštą tuštumą.
    Pagaliau traukinys ėmė stabdyti. Žmogeliai, vizgindami užpakaliais, patraukė išėjimo link. Fiodoras irgi atsistojo, jam atrodė, kad keliasi ne jis, o kažkoks dramblys.
    Stotis buvo mažytė, jauki ir apgriuvusi, su šalia atkakliai stovinčiais pakrypusiais mediniais namukais. Vos tik žmogeliai iššoko į peroną, burtai tarsi išsisklaidė, ir keleiviai, keistai atgiję, ėmė bėginėti - pirmyn, pirmyn!
    Senutė kažkodėl nutempė savo maišą į tamsų patvorį ir, pasikūprinusi, pridergė į jį.
    Įmitęs vaikigalis nebėginėjo. Mostaguodamas didžiulėmis letenomis, didžiuliais šuoliais jis tiesiog lėkė į priekį. Visa tai turbūt reiškė, kad užvirė gyvenimas. Tačiau Fiodoras liko toks pat. Jis lėtai žingsniavo, kinkuodamas galvą, viską aplinkui apžiūrinėdamas, lyg būtų ką tik nukritęs iš mėnulio.
    Centrinėje aikštėje vienas greta kito lyg du aplaižyti šunys stovėjo autobusai. Vienas beveik tuščias, o kitas - grūste prigrūstas žmonių, nuo jo atsklisdavo geidulingų šnabždesių garsai. Tačiau Sonovas į visas šias smulkmenas nekreipė jokio dėmesio.
    Aplenkdamas stulpą, jis netikėtai smogė tiesiai į žandikaulį kelyje pasipainiojusiam jaunuoliui. Nors smūgis buvo stiprus, ir vaikinukas nuvirto griovin, tačiau šis judesys spinduliavo tokią vidinę ramybę, tarytumei Sonovas mostelėjo per tuštumą. Milžinišku jo kūnu nuvilnijo švelni konvulsija. Vis dar sustingęs, žvilgčiodamas į stulpus, jis žengė tolyn.
    Vaikėzas dar ilgai negalėjo atsigauti nuo tos keistos skriaudėjo veido išraiškos, o kai pagaliau atsipeikėjo, Sonovas buvo jau toli...
    Fiodoras žingsniavo siaura gatvele su kvailai išsidarkiusiais namais. Staiga jis stabtelėjo ir prisėdo ant žolės. Pasikėlė marškinius ir ėmė iš lėto plekšnoti sau per pilvą. Plekšnojo rimtai, susikaupęs, lyg šiais rankos judesiais norėtų pasakyti kažką be galo svarbaus. Spoksojo į medžių viršūnes, šiepė dantis į žvaigždes... Ir staiga uždainavo...
    Dainavo giliai trūkčiodamas pilvą, tarp supuvusių dantų skrepliuodamas žodžius. Traukė kažkokią beprasmę kalinių dainą. Paskui atsistojo, timptelėjo aukštyn kelnes, plekštelėjo sau per užpakalį ir ryžtingai žengė tolyn, tarytum jo smegeninėje būtų gimusi nauja mintis.
    O kelelis buvo tolimas. Galų gale Sonovas pasuko į tankų mišką. Medžiai čia jau seniai augo kaip ne savo vietoj, jie atrodė lyg sudvasinti: ne, nebuvo apvemti ar apdergti šiukšlėmis, kamienai iš vidaus spingsojo blankiais žmogiškais puvėsiais ir gedulu. Atrodė, jog čia auga nebe augalai, o sužalotos žmonių sielos.
    Fiodoras nubrido palei takelį tiesiai per mišką. Po valandos tolumoje staiga išniro tamsus žmogaus siluetas, kuris greitai virto kampuota kokių dvidešimt šešerių metų vaikino figūra. Iš pradžių Sonovas ja nesidomėjo, tačiau po minutės greitais, konvulsiškais žingsniais pasuko jos link.
    - Nebus užrūkyti? - niūriai užkalbino vaikiną.
    Šis linksmas bei guvus snukelis iškart ėmė grabinėtis po kišenes lyg po savo pautus.
    Tada Fiodoras trumpu krenkštelėjimu, lyg susiverstų stiklinę degtinės, į vaikino pilvą suvarė didžiulį virtuvinį peilį. Tokiu peiliu dažnai skerdžiami stambūs galvijai.
    Prirėmęs kūną prie medžio, Fiodoras pasukiojo geležtę žarnose, lyg jose ieškotų ir norėtų pribaigti dar kažką gyvo, iki šiol nežinomo. Po to lavoną atsargiai paguldė ant žolytės ir nutempė jį į šoną, laukymės link.
    Aukštame juodame danguje išlindo mėnulis. Auksinė žvakių šviesa užliejo miško aikštelę, šiurančią žolę ir kelmus.
    Romiu veidu Fiodoras prisėdo ant kelmelio, nusiėmė prieš mirusį kepurę ir ėmė naršyti jo kišenes. Pinigų nelietė, atvertė pasą, susirado vardą.
    - Nevietinis, iš toli, Grigorijus, - susijaudino Sonovas. - Turbūt namo važiavo.
    Jo judesiai buvo tvirti, ramūs, švelnoki; matėsi - žmogus dirba gerai žinomą darbą.
    Prie mirusiojo galvos pasitiesęs laikraštį, iš kišenės išsitraukė suvyniotus sumuštinius, tvarkingai juos išsidėliojo ir ėmė neskubėdamas, su apetitu užkandžiauti. Valgė pasigardžiuodamas, neskaičiuodamas kąsnių. Paskui surinko maisto likučius ir susirišo juos į mazgelį.
    - Na štai, Griša, - ranka braukdamas burną, ištarė Sonovas, - dabar ir pakalbėti galima... A?! - ir švelniai patapšnojo per negyvą Grigorijaus skruostą.
    Po to atsikrenkštė, įsitaisė patogiau ir užsirūkė.
    - Papasakosiu tau, Grigorijau, apie savo gyvenimėlį, - tęsė Sonovas, nieko nesakantis jo veidas suspindo savimeilišku gerumu. - Bet iš pradžių apie vaikystę, kas gi aš toks ir iš kur atsiradau. Apie tėvus. Tėtušis apie save man išklojo viską iki nago juodymo, tad aš tau viską ir persakysiu. Tėvas mano buvo paprastas žmogus, gal per karšto būdo, bet širdyje griežtas. Be kirvio žmonėse niekada nesirodydavo. Taigi... Ir jeigu jo gyvenime būtų buvę tiek draugų, kiek priešų... Džiūdavo dėl bobų, juk vienas miške visą amžių negyvensi. Ir niekaip negalėjo susirasti. Galų gale surado tą, kuri buvo jam pagal skonį, o man tapo motina... Ilgai ją bandė. O patį paskutinį išbandymą tėtušis visada mėgo prisiminti. Taigi turėjo tėtušis, Grigorijau, pinigėlių - nors šakėmis kabink. Susiruošė jis kartą su mano motina, Irina, į vienkiemį, į gūdų mišką. Ir leido jai suprasti, kad tenai pinigėliai paslėpti ir niekas apie juos nežino. Tai va... Sutvarkė viską taip, kad motina pamanytų, jog apie tą kelionę nieks nežino, visi galvoja, kad tėtušis išvažiavo vienas, kažkur toli, visiems metams... Viską sureguliavo, kad motušę galutinai sugundytų, atseit, jeigu ji sumanytų jį užmušti ir pinigus pasiimti, tai viskas lengvai pavyktų ir nieko už tai jai nebūtų. Supratai, Grigorijau? - Sonovas trumpam atsikvėpė. Anksčiau niekas ir nepagalvotų, kad jis gali būti toks šnekus.
    - Tai va, sėdi tėtušis gūdžioj trobelėj su mano motina, su Irina. Ir toliau durneliu apsimeta. Mato: Irina jaudinasi, nors ir nori nuslėpti. Širdis spurda kaip mažas paukštelis. Atėjo naktis. Tėtušis prigulė ant atskiros lovos ir dedasi miegančiu. Knarkia. O pats viską jaučia. Tamsu. Staiga girdi: mano motina tyliai tyliai keliasi, beveik nekvėpuoja. Atsikelia ir tipena į kampą - prie kirvio. O tėtušio kirvis pats dideliausias - mešką per pusę perskelsi. Paėmė Irina kirvį, pakėlė ir tyliai sliūkina prie tėvo lovos. Tik užsimojo, tėtušis jai bac - koja į pilvą. Pašoko ir užgulė. Čia pat ją ir apturėjo. Nuo to užgulimo aš ir gimiau... O tėvas nuo to karto labai pamilo Iriną. Kitą dieną tuojau pat - rūtų vainikėlis, bažnyčia... Visą amžių nesiskyrė. "Viską supranta, - kalbėjo apie ją. - Ne kempinė. Jeigu nebūtų prieš mane su kirviu ėjusi - niekada nebūčiau jos vedęs. O tada iškart pamačiau - stipri boba... Ne verksnė kokia". Taip sakydamas jis vis paplekšnodavo jai per užpakalį. O motina nerausdavo: dėbteldavo piktu snukiu, bet tėvą gerbė... Štai taip beveik žmogžudyste aš ir buvau pradėtas... Na, ko tyli, Grigorijau, - Fiodoro veidu staiga praslinko šešėlis. - Gal negerai pasakoju, kvaily?!
    Vienu ypu ištaręs neįprastai daug žodžių Fiodoras matyt ėmė isterikuoti. Kalbėti jis nemėgo.
    Pagaliau Sonovas atsistojo. Timptelėjo kelnes. Žemai nusilenkė mirusiam.
    - Na kur gi tu, Grigorijau, kur? - staiga pasivaideno jam. Žvėriškas veidas truputėlį pabalo. - Kur tu? Atsiliepk?! Kur pasislėpei, kalės išpera?! Po kelmu, po kelmu palindai?! Manai, nusibaigei, tai nuo manęs pabėgsi?! A?! Žinau, žinau, kur tu!! Nepaspruksi!! Po kelmu palindo!
    Sonovas žengtelėjo prie artimiausio kelmo ir įtūžęs ėmė spardyti jį kojomis. Sutręšęs kelmas nuo smūgių skeldėjo į mažus šipuliukus.
    - Kur pradingai, kalės išpera?! - užbliovė Fiodoras. Staiga sustingo. - Kur tu, Grigorijau?! Kur?! Juk su tavim kalbu?! O gal tu tyčiojies? Atsakyk!?
    "Atsakyk... yk!" - atsiliepė aidas. Mėnulis pradingo už debesų, mišką apgaubė tamsa, sutemose išnyko medžiai.
    Dusliai urgzdamas, laužydamas nematomas šakas, Sonovas ištirpo miško tankmėje...
    Ryte, pakilus saulei, pievelė tarytum pati prisipildė šiluma bei gyvybe: sušvito medžiai ir žolės, giliai po žeme sukliuksėjo vanduo...
    Po medžiu lyg supuvęs, niekam nenaudingas rąstas, mėtėsi lavonas. Gulėjo nepaliestas, matyt, niekas jo dar nepastebėjo. Iš už krūmų išniro žmogus; šnirpšdamas, jis abejingai dairėsi į šalis. Tai buvo Fiodoras. Ant jo lyg suglamžytas maišas karojo tas pats nudriskęs švarkas.
    Matyt jis nespėjo per toli nueiti, ir naktį praleido miške, kur nors prie nukirsto medžio. Miegojo su buka mintimi, kad viskas baigsis laimingai.
    O dabar turbūt nusprendė atsisveikinti su Grigorijumi.
    Fiodoro veide nebeliko jokio vakarykštės naktinės isterikos pėdsako: aplinkinį pasaulį stebėjo bejausmis, uždaras, nieko nesuvokiantis bepročio žvilgsnis. Tarsi grybaudamas, Fiodoras galų gale aptiko Grigorijaus lavoną.
    Lyg senas pažįstamas prisėdo šalia.
    Vėl pabudo idiotiškas jo pomėgis ką nors kramtyti šalia mirusiųjų. Fiodoras išskleidė ryšulėlį ir papusryčiavo.
    - Na, Grigorijau, ne tu pirmas, ne tu paskutinis, - po ilgos mirtinos tylos netikėtai sububeno jis. Ir įsidelbė į mirusiojo kaktą, tačiau nieko nematantis žvilgsnis buvo įsmeigtas į tuščią erdvę.
    - Dar daug ko nepapasakojau, - ištarė Sonovas. - Sutemo. Pabaigsiu dabar. - Nebuvo įmanoma suprasti, su kuo jis dabar kalba: į lavoną Fiodoras jau visai nebežiūrėjo. - Vaikelių motina turėjo du: aš ir sesuo Klavdija. Manęs motina bauginosi dėl mano kvailumo. Buvau jai tylus priekaištas, nes nesupratau, kas aš ir iš kur atsiradau. Ji rodo į pilvą, o aš jai ir sakau: "ne taip kalbi, kale... Ne to klausiu..." Ar daug praėjo, ar mažai, o aš dar jaunas įsidarbinau gelbėjimo stotyje. Pašėlęs vaikis buvau tada. Tačiau tylus. Manęs bijojo, bet žinojo: niekada neišduosiu. Vaikinai - gelbėtojai - buvo paprasti, linksmi... O jų darbas - didelis, svarbus. Jie žmones skandino. Štai išners iš vandens ir paskandins. Reikalą savo išmanė puikiai, be priekaištų. Kai artimieji sukrusdavo - vaikinai skenduolio ieškodavo, lavoną ištraukdavo. Už tai premiją gaudavo. Pinigėlius pragerdavo arba boboms išleisdavo; kai kurie autus naujus nusipirkdavo... Iš pagarbos man ir mane į savo kompaniją priėmė. Skandinau guviai, paprastai, nieko negalvodamas. Savo dalį tėtušiui namo siųsdavau... Ir jau tada papratau: ką paskandinau, tą ir palaidoti. O jų giminės mane gerbė; manė, štai kaip gelbėtojas pergyvena; ir nuo vaišių neatsisakydavau. O juo labiau degtinės... Mėgau išgerti... Bet štai vėliau ėmiau graužtis: žiūriu į mirusį ir mąstau: o kurgi žmogus pradingo, a?.. Kurgi jis pasidėjo?! Ir ėmė man rodytis, kad jis dabar gyvena kažkur tuštumoje aplinkui mirusį... O kartais ir nieko nesirodydavo... Tačiau visada stebėjau tuos mirusius, lyg norėdamas toj tuštumoj kažką įžvelgti... Kartą nuskandinau berniuką, neapsiplunksnavusį tokį; jis taip greitai, be jokio išgąsčio nugrimzdo dugnan... O tą pačią dieną man sapnuose pasirodė: juokiasi liežuvį iškišęs. Atseit, tu kvaily, asile neraliuotas, mane nuskandinai, o man ten dar geriau... Ir dabar tu manęs nepasieksi... Pašokau prakaito išmuštas, lyg priepuolio pagautas. Jau švito čia, kaime, tad patraukiau į mišką. Ko gi aš, mąstau, kažkokiais nerimtais dalykais užsiimu, juokeliais kažkokiais. Lyg galvas gaidžiams kapočiau. O jie - į kitą pasaulį - tik purpt, lyg niekur nieko... O aš, kvailys, maniau: "Užmušiau"... O gal tai tik sapnas?!
    ...Pasitaikė man pakeliui mergytė... Iš pykčio ją nudusinau ir supratau: taip maloniau, daug maloniau matyti savo akimis, kaip žmogus į tuštumą iškeliauja... Man pasisekė: tik per stebuklą nieko neišaiškino. Vėliau tapau atsargesnis... Nuo gelbėtojų pabėgau, panorau žvelgti aukai į akis. Ir taip mane visą laiką vis traukė ir traukė, lyg su kiekviena žmogžudyste galvosūkį spręsčiau: ką gi aš nužudžiau, ką?.. Kas matoma, o kas nematoma?! …Gal aš tik kažkokią gražią pasaką žudau, o pati esmė vis pasprunka??! ...Štai ir ėmiau bastytis po pasaulį. Taip ir nesuprantu, ką darau, prie ko prisiliečiu, su kuo kalbu... Visai pakvaišau... Grigorijau, Grigorijau... A-u? ...Ar čia tu?? - tyliai ir ramiai į tuštumą pratarė Fiodoras.
    Paskui atsistojo. Jo veidas ir toliau švytėjo kažkokia keista palaima.
    Mechaniškai, patyrusio žinovo judesiais paslėpė visus pėdsakus. Ir išnyko tankmėje...
    Siauras vingiuotas takelis išvedė jį iš miško. Tolumoje bolavo mažytė vieniša stotis.
    Fiodoras įlindo į krūmus - paišdykauti. "Ką čia kalbėti apie Grigorijų, - pagalvojo po to, - jei aš pats nežinau - esu ar ne".
    Užvertė snukį ir pro krūmų šakas pažvelgė į viršuje plytinčias erdves. Mintys šokinėjo, čia atsirasdavo, čia vėl išnykdavo.

* - romano pavadinimas "Šatuny" sunkiai išverčiamas į lietuvių kalbą. Jį galima pakeisti žodžiais "Dykūnai", "Bastūnai", "Piktosios dvasios", "Velniai", "Šėtonai", "Apsėstieji". Vakarų Europoje šis romanas dažniausiai leidžiamas pavadinimu "Dangus virš pragaro" (vert. past.)

Vertė Darius Pocevičius

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt