Jurijus Mamlejevas
Dingimas

       "Aš egzistuoju ar neegzistuoju?!" - sudejavo neišvaizdus, tačiau dvasingas trisdešimt penkerių metų žmogelis ir lyg kiškis ėmė nervingai vaikštinėti po kambarį. Nuo proto blaškymosi ant jo kaktos išsprogo venos. "Lyg ir egzistuoju", - cyptelėjo jis, pliaukštelėdamas sau per užpakalį. Paskui priėjo prie spintos ir drebėdamas, su gyvulišku pasitenkinimu iš purvino puoduko atsigėrė drumzlino bruknių gėralo. Dvi minutes šypsojosi, staiga vėl pašoko: "Bet tuo pat metu neegzistuoju!" ir koja paspyrė sukrypusį virdulį. Paskui Anatolijus Borisovičius (toks buvo herojaus vardas) išėjo į kiemą.
       - Chamai, nudvėsite visiems bematant! - šūktelėjo kaimynams, kurie bijojo Anatolijaus Borisovičiaus dėl jo bailumo.
       Staiga jis panoro gniužulu susisupti į antklodę ir ilgai voliotis ant grindų. "Atrodo, tapau kažkoks pripūstas ir visą laiką bliūkštu", - pagalvojo Anatolijus Borisovičius.
       - Realumo, realumo! - prakošė jis pro dantis sau, kaimynams ir dar kažkam Nežinomam.
Pastaruoju metu kažkas jame sulūžo. Tai jau nebebuvo tas pats Anatolijus Borisovičius, kuris galėtų kovoti ir kilti aukštyn. Viskas aplinkui dvelkė paslaptim. Mįslinga, kad jis vedė, kad jam trisdešimt penki metai, kad gimė Rusijoje, netgi tai, kad visur, kur tik eina, virš jo kabo dangus.
"Nėra jokio konkretumo, - nusprendė jis, - iš manęs visą laiką šaiposi. Kad tik manęs visai nenupūstų".
       "Keistas daiktas mano dukrelė, - eidamas tamsia požeminės perėjos gerkle mąstė Anatolijus Borisovičius. - Daužo man per veidą. O kada aš mušu jai per užpakalį, niekaip nesuprantu, gera man nuo to, ar bloga".
       Priėjęs prie kvailos skylės, vedančios į pilkumą, Anatolijus Borisovičius pastebėjo virš jos kabančią lemputę.
       "Reikėtų ją pamokyti", - pagalvojo jis ir švystelėjo akmeniu. Lemputė sudužo. "Kažin, kelioms minutėms man nuo šito palengvės?" - kreipėsi jis į savo vidinį balsą.
       Pagaliau Anatolijus Borisovičius pakilo į gatvę. Trumpą akimirksnį jam dingtelėjo, kad viskas, ką jis mato, tėra fikcija. "Pyp-pyp", - pritariamai sucypsėjo jis. "Vis tik manęs nėra", - pagalvojo jis visa savo esybe ir priėjo atsigerti vandens. Viskas atsistojo į savo vietas.
       "Kaip klostėsi mano gyvenimas, - svarstė jis, tapdamas vis labiau nepastebimu. - Vienu metu žaidžiau kortomis. Tada buvau laimingas. Vėliau atėjo didybės metas. Be jo aš nebūčiau pragyvenęs". Anatolijus Borisovičius paspartino žingsnį, dabar jis ėjo gatve tiesiai prieš vėją.
       "Bliūkštu aš, bliūkštu, - mąstė jis, - O Dieve!"
       Pasaulis slėgė savo beprasmybe. "Tai todėl, kad jis mane perspjovė, iš čia ir visa beprasmybė, - nusprendė jis. - Net stulpas, negyvas daiktas, ir tas mane perspjovė".
       Anatolijus Borisovičius niro vis gilyn į miestą.
       Viskas atrodė abstraktu: aukštyn, už sąmonės ribų vedantys namų kontūrai, mašinų pypsėjimas, pranykstančių žmonių minios. Jo paties gyvenimas atrodė kaip dar blogesnė, vos įžiūrima, tačiau tikra abstrakcija.
       "Nematau jokios realybės", - verksmingai pagalvojo jis ir panoro pliaukštelti delnais.
       Galų gale Anatolijus Borisovičius priėjo margą savo tarnybos pastatą, praniro pro storus kūnus ir atsisėdo už kasdienio stiklinio staliuko.
       Aplinkui bolavo lengvabūdiški užsisvajoję snukiai, tarškėjo rašomosios mašinėlės. Priešais Anatolijų Borisovičių gulėjo popierių kaugė. Jam atrodė, kad visi tie popieriai pasako daugiau, negu jisai pats.
       Anatolijus Borisovičius priėjo prie lango.
       "O gal susitvarkys, susitvarkys", - suklykė jo viduje.
       Turi pavykti, turi, - ne amžiams gi jis toks. Tylutėliai išplėtęs ausis Anatolijus Borisovičius įsiklausė. Nieko neišgirdęs, atsisėdo prie stalo ir staiga suprato, kad visas jo gyvenimas panašus į geometrijos pamoką.
       "Kiekvienas daikčiukas: kėdutė, rašalinė yra nesuprantamas ir prilygsta teoremai", - pagalvojo Anatolijus Borisovičius. Visi aplinkui įeidavo ir išeidavo, jie egzistavo už kažkokios ribos.
       Greitai Anatolijus Borisovičius išėjo ir daugiau jau nebepasirodė. Po mėnesio tardytojas Droninas įrašė į Anatolijaus Borisovičiaus bylą vienintelius žodžius: "Dingo be pėdsakų" - ir su trenksmu ją užvertė.

Vertė Darius Pocevičius