Jurij Mamlejev
       Ieškotojai

       Ramiame, apleistame kiemelyje Maskvos pakrašty gyvena patys įvairiausi žmonės – yra niūrių storašiknių, yra ir gerklingų nerimstančių išdžiūvėlių. Dieną ir naktį ore čia sklando keiksmai, atmiešti giliomis filosofinėmis frazėmis. Filosofuoja visi, nuo mažo iki didelio: ir apsiskaitę vaikai, ir nuo gyvenimo negandų išskydusios riebios moteriškės, ir raumeningi šizofreniški vyrai.
       Tarp jaunimo pats didžiausias intelektualas, be jokios abejonės, yra Griša Penkovas. Jau vien todėl, kad jis vienintelis taip giliai mąsto apie gyvenimo prasmę.
       Griša – stambus, arkliškai stiprus trisdešimtmetis, sunkia ir masyvia, gal dėl smegenų, gal dėl stambių kaulų, galva bei žvėrišku šypsniu, gąsdinančiu vaikus bei viliojančiu merginas. Visos jo kišenės prikištos peilių.
       Štai jau ištisą mėnesį tęsiasi jo skandalingas, per visą gatvę nuskambėjęs romanas su kiemo prostitute Tanečka.
       Tanečka – visiškas Penkovo antipodas. Mažytė, guvi, paleistais plaukais ir pavargusiomis nuodėmingomis akimis. Tačiau kartais jos žvilgsnis užsiliepsnoja galinga žaižaruojančia šviesa, kaip gimnazistės, užvertusios galvą į dangų.
       Labiausiai už viską pasaulyje ji mėgsta eiles, prostituciją ir meilę. Taip, taip, meilę. Nuo pat pirmos jos betoniškai sunkaus ir kupino ašarų nuopuolio dienos Tanečką persekioja mintis apie didelę, tyrą lyg angelo sparnai, meilę. Ir ko tik jinai nesigriebė!
       Kartą girtam storuliui ant jo riebios, saldžios it pamazgų duobė, nugaros anglimi nupiešė sparnelius. O sueities metu labiausiai mėgo spoksoti į prieš ją ant sienos kabantį kokį nors saldų paveiklėlį su kūdikėlių vaizdeliu.
       „Nors gerai ir nesuprasi, tačiau vis dėlto kūdikėliai, nekalti vaikai“, - mąstė ji. Tačiau meilė ją vis aplenkdavo. Kūnas visą laiką jautėsi patenkintas, tačiau sieloje tvyrojo mirtina tyla.
       „Kaip gudriai žmonės sutverti valgiui, – svarstė Tanečka, – ir kaip nevykusiai - lytiniam gyvenimui. Pavalgei, ir baigta: viskas gerai, niekas neskauda, norisi tik miegoti, o štai pagyvenai ir še tau kad nori: dūšią maudžia.
       Baigėsi tuo, kad kartą Tanečka pati nusipiešė keistą, nesuprantamą paveikslą. Jame buvo pavaizduotas vyriškis – „vincas“, taip jinai jį vadino vietoj žodžio „princas“. Beje, stipriai išgėrus, ši figūra galėjo panėšėti į žmogų - tokį keistą, piestu styrančiais plaukais.
       Šį „portretą“ Tanečka būtinai pasikabindavo šalia lovos prieš kiekvieną sueitį.
       O prieš mėnesį lemtis ją suvedė su Penkovu. Tanečka jis patraukė savo beribe gyvuliška energija, kurią demonstruodavo viešai: netgi vaikštinėdamas po kiemą, Penkovas visą laiką kasydavosi kiaušinius. Užslėpta, suvaržyta potencija gąsdino Tanečką, prieš tokius žmones ji drebėdavo lyg bažnyčioje prieš kunigą.
       Tanečką masino ir kitas Penkovo bruožas. Jai atrodė, jog jis nuolat apie kažką mąsto, todėl yra ne toks, kaip visi. Rodėsi, jog tuoj išsipildys migloti jos norai surasti tikrą meilę.
       Štai taip užsimezgė jų romanas.
       Jis sukėlė didžiulį triukšmą, nes Penkovas, tyliai ir kažkaip abstrakčiai daužydamas snukius bei filosofuodamas, taip užhipnotizavo Tanečką, kad ši liovėsi gulėjusi su kitais vietiniais.
       Tačiau jų žiurkiškai romantiško ir karšto romano paslaptis glūdėjo visai kitur. Pats Penkovas buvo gana keistas, niūrus padaras, kurį, beje, kartais apimdavo laukinis, isteriškas linksmumas. Gimė jis tvirtoje, nuo savęs pačios išprotėjusioje šeimoje. Tėvai nekentė sūnaus už jo idealizmą. Dėl to tarp jų nuolat kildavo kruvinos muštynės su kėdžių laužymais. Penkovas apskritai negalėjo su jais normaliai pasikalbėti, jis visą laiką rėkė. Būtų dar nieko, jei pats Griša būtų buvęs normalus. Tačiau šis išsigimėlis, kokiu jį laikė išsigimėliška jo šeima, buvo dar ir nevykėlis. Jo „ateitis“ būtų susiklosčiusi daug geriau, jei jis būtų tapęs kokiu nors ramiu, estetišku išsigimėliu, tačiau ne – bac! – ir jis iš karto įsipainiojo į kažkokią neaiškią mistiką.
       Pirmasis kelias būtų ramesnis – jis paslapčiomis vaikščiotų į biblioteką, skaitinėtų Gumiliovą bei Achmatovą, išsiugdytų kokių nors subtilesnių jausmų, viskas klostytųsi tyliai, ramiai, dėsningai, galbūt netgi pasisektų ir jo gyvenime įvyktų kas nors tikro. Tačiau išėjo atvirkščiai: „motina gamta“ peršoko per dvi pakopas ir, apdovanojusi Penkovą visišku bukumu bei palikusi jį gyvuliu tikrąja šio žodžio prasme, apšvietė jį tik vienoje srityje – „mistikoje“.
       Tačiau jo bukumas pasireiškė ir čia: Grišos misticizmas buvo savotiškas, paranojiškas, su „pataisymais“ – daugelį mistinių idėjų jis išsigalvodavo pats sau.
       Tanečka baisiai prisirišo prie Penkovo. Keletą dienų netgi nekabino šalia lovos to paveikslo su savo siubūnu. Penkovas jai atstojo viską. Pirmosiomis dienomis ir pats Griša buvo prilipęs prie Tanios. Jį stebino karingas jos seksualumas: kaip tik tai, ko jam reikėjo. Bet vėliau daugelis dalykų ėmė Penkovą gluminti. Būdavo taip: po audringos, triukšmigos sueities, kupinos dejonių bei lėkščių daužymo, jie gulėdavo lovoje tykūs, nurimę. Penkovas dažnai užmigdavo: taip visada darydavo po sekso ar pjautynių peiliais. O Tanečka jį kumščiuodavo.
       – Kalzygy tu mano... Nibelunge, – murmėdavo, bučiuodama jo užpakalį.
       Penkovas prasimerkdavo ir baisiu žvilgsniu stebeilydavosi į Tanią: iškart po sueities jam nesinorėdavo jos lupti.
       Taip slinko nepaprastos jų dienos, kupinos Tanečkos isterikų bei akmeninės, nepajudinamos Penkovo ramybės.
       Mylėdavosi jie dažniausiai dieną, po darbo, ryškiai šviečiant saulei, triukšmaujant kaimynams ir barškant keptuvėms. Po to išeidavo laukan ant saulytės – pasėdėti, pakvėpuoti ir pamąstyti.
       – Angelėli mano, – burkuodavo Tanečka, – papasakok ką nors apie demonus.
       Penkovas įtartinai žvairakiuodavo: jis manė, jog su moterimis apie dvasinius dalykus kalbėtis negalima. O Tanečka apsivydavo jo galingą kroviko kaklą savo liaunomis blyškiomis rankomis ir užtraukdavo dainelę...
       Penkovas nė nekrustelėdavo, ramus lyg statula. Po to staiga galingu mostu nublokšdavo ją nuo savęs – Tania griūdavo Dievai žino kur – ir ištardavo:
       – Į mišką išeisiu.
       Pačiu didžiausiu nuopelnu Penkovas laikė savo mintis. Jos gimdavo vienumoje, pėdinant iš darbo, visą laiką tos pačios, vienas prie vieno, nesikeičiančios jau keletą metų. Jis jas be galo puoselėjo, jų neišduotų netgi pakišus po gerkle peilį. Savaime suprantama, pasauliui tos mintys buvo žinomos jau seniai, tačiau Penkovas skaitė nedaug, todėl jam jos atrodė nuosavos, originalios, kitiems nežinomos. Save jis laikė išskirtiniu autoritetu, netgi atradėju. Šitais įsitikinimais rėmėsi visas Grišos gyvenimas.
       Štai jau prabėgo ištisas mėnuo nuo Grišos ir Tanečkos romano pradžios.
       Vargšė Tanečka vis labiau ir labiau džiūgavo. Ji manė, jog jau beveik surado savo meilę. Besisukiodama tarp skudurų, nešvarių skalbinių krūvų ir kėdžių, galvą pasipuošusi sudžiūvusių ramunių vainiku, ji dažnai šoko kažkokį nežinomą, tik jai vienai tesuprantamą šokį. Bet savo „siaubūną iš paveikslėlio“ ant sienos vis dėlto pasikabindavo. Reikalas tas, kad Penkovas taip ir nesugebėjo pilnai patenkinti jos fantazijų. Jai jis tapo tik savotišku tramplinu į svajonę, kurios viršukalnėje po senovei švytėjo „siaubūnas“.
       Penkovą pamažu ėmė nervinti ši beprotiška Tanečkos romantika.
       – Lovoje su tavim viskas tvarkoj, – rūsčiai kalbėdavo jis. – O štai galvoje – vėjas. Sakyk, kokiems velniams čia kabo tas snukis, – ir rodydavo į paveikslėlį.
       – Nieko tu nesupranti, mielasis, – atsakydavo Tanečka. – Tai mano princas. Jis dar visai vaikas, tačiau vėliau, kai aš jau galbūt numirsiu, jis suvyriškės...
       – Tania, nekvailiok, – atsikirsdavo Penkovas ir iššaukiamai triukšmaudamas, šnarindamas šūsnis popierių, užsidarydavo tualete.
       Tokia jo reakcija, ypač dažnai pasikartojanti po sekso, ėmė Tanečką morališkai sekinti. Kelias valandas po šito ji elgdavosi lyg kokia puskvaišė. Traukdavo linksmas, jos pačios sugalvotas daineles, pati su savimi šokdavo, dovanojo dovanas buvusiems savo klientams.
       Penkovui visa tai kėlė siaubą, ir jis ėmė pamažu šalintis Tanečkos. Be to, pirmasis aistros įkarštis jau atslūgo, nebereikėjo taip dažnai seiliotis, tad Griša tapo laisvesnis.
       Jam pabodo netgi jos kūnas, Penkovas ėmė tiesiog sprukti nuo jo.
       O Tanečka ir toliau gyveno savo fantazijose, ji sekiojo paskui Penkovą, lyg gaudytų ryškiaspalvį naktinį drugelį. Šis slėpėsi kampuose, sandėliuke, tvatino ją, tačiau tos nežemiško skausmo ašaros, prie kurių spėjo priprasti per visą savo gyvenimą, tik dar labiau ją kaitino.
       Ji važiavo paskui jį į darbą, šokinėjo iš tramvajaus į tramvajų, automobiliai taškė purvais, tačiau rankose ji – mažytė, silpna, mėlynakė – tvirtai spaudė pigių gėlių puokštelę arba savo „paveikslėlinį siaubūną“.
       Penkovas jau buvo nusprendęs net persikelti gyventi kitur, tačiau kartą atsitiko tai, ko niekas nelaukė.
       Tą dieną Penkovas užsuko į biblioteką. Ten prisirinko krūvą mistinės literatūros ir ėmė joje raustis. Ir tada jo kaktoje ištryško pirmieji tiršto prakaito lašai. Penkovas pamažu suprato, kad mintys, kuriomis jis gyveno, dėl kurių save laikė išskirtine asmenybe, jau seniai seniai visiems žinomos, jose nėra nieko naujo bei radikalaus.
       Neskubėdamas užsimaukšlino ant akių kepurę ir vėžlio žingsniu išslinko iš bibliotekos. Iškart šovė pirmoji mintis – tuoj pat užsukti į aludę. Tačiau slėgė ir kita – sunki, viską užvaldanti, paranojiškai viliojanti: pasikarti. Kaip ir visos idėjos, kurios gimdavo jo viduje, taip ir ši buvo aiški, svari ir įtikinama. Po dviejų trijų dienų Penkovas gal ir atsipeikėtų. Tačiau šią sekundę ji atrodė lyg virvės galas paskutinę viltį praradusiam alpinistui. „Reikia“, – nusprendė jis, nors vieną bokalą vis dėlto išmaukė. Bet pilvą užliejusi šiluma nė iš tolo neprilygo tokiai grandiozinei idėjai.
       Prie savo durų jis susidūrė su Tanečka. Ji kaip visada ašarojo, o rankose spaudė jau gerokai apglamžytą „siaubūną“. Intuityviai, lyg durdama pirštu į akį, ji iš karto viską suprato.
       – Mielasai, mielasai, nereikia, – sušnibždėjo Tania ir, nepaisydama jo grubumo, prisiglaudė visu savo kūnu. Penkovas mechanišku, tingiu mostu nugriebė nuo lentynos keptuvę ir kaukštelėjo jai per galvą. Tanečka susmuko ant grindų.
       Užsidaręs savo kambarėlyje, žinovo judesiais, lyg darbe nešiotų plytas, sumeistravo kilpą.
       – Užsimiršti noriu... – pratarė paskutinius savo žodžius.
       Penkovą laidojo paprastai, be krikščioniškų apeigų: jo tėvai, eiliniai darbininkai, save laikė ateistais. Be to, ir kainavo pigiau. Laidotuvėse visi atrodė ramūs. Tik viena Tanečka visą laiką sukinėjosi apie karstą ir liejo ašaras. Savo „paveikslėlinį siaubūną“ ji išmetė, tačiau vietoj jo taip pat negrabiai nusipeckiojo karste gulintį Grišą. Šį naują paveikslą ji visada pasikabindavo ant sienos prieš kiekvieną sueitį.

Vertė Darius Pocevičius

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt