Gyvoji blogio bedugnė
(Jurijaus Mamlejevo interviu fragmentai)

       - Daugelis mano, kad Jūs - pirmasis rusų rašytojas, nuo ankstesnėje rusų literatūroje vyravusios "etinio blogio" temos tiesiogiai perėjęs prie "metafizinio blogio" problemų.

       - Tai grandiozinis uždavinys. Iš esmės egzistuoja du kardinaliai priešingi požiūriai į šią "blogio" problemą. Pirmojo jų, būdingo kai kuriems indų guru, esmė ta, kad blogio paslapties neįmanoma atskleisti, nes ji glūdi žmogaus protui nepažiniose Absoliuto gelmėse. Antruoju požiūriu blogis būdingas tik mūsų bei kitiems dėl vienos ar kitos priežasties puolusiems pasauliams. Jis apsiriboja tais apatiniais pasauliais, jokio metafizinio blogio viršuje nėra. Ten triumfuoja tik grynoji būtis. Tiesa, šiuo atveju nekreipiama dėmesio į tai, kad jau pačiame tokios pasaulėžiūros viduje slepiasi velnio, kaip nuopuolio priežasties, idėja. Kūrėjo pirmagimio nuopuolis negalėjo įvykti be grandiozinių slaptų priežasčių. Jeigu jis puolė, tai blogis vis dėlto yra metafizinis, o ne tik etinis.
       Kalbant apie mūsų literatūrą, mano nuomone, pirmasis prie metafizinio blogio ištakų pabandė pereiti Gogolis. Pavadindamas savo personažus "mirusiomis sielomis", jis jau palietė metafizinio blogio problemą. Norint įsivaizduoti etinį blogį, galvoje paprastai turimas žmogus, nuodėmingesnis už įprastus žmones. Tačiau, matant ne nuodėmingas, bet mirusias sielas, pasiekiamas visiškai kitas lygmuo (manau, kad būtent tai Gogoliui kėlė gyvenimo ir galbūt mirties siaubą). Iki tol literatūra kalbėjo apie nuodėmingas, suvedžiotas, tačiau šiaip ar taip gyvas sielas. Tuo tarpu Gogolis kūrė negyvų, sukaulėjusių, visiškai neatitinkančių aplinkinio pasaulio dvasios padarų įvaizdį. Jie nė iš tolo nepanašūs į "paniekintas" Dantės pragaro sielas. Turbūt XIX a. pradžioje žmonijos istorijoje įvyko kažkoks ontologinis posūkis.
       Tą pačią problemą sprendė ir Dostojevskis. Pavyzdžiui, jo "Užrašuose iš pogrindžio" iškelta beprotiškai laisvos žmogaus valios, nepaklūstančios nei Dievui, nei pasauliui, idėja. Vakarų literatūroje prie tokių žmonių daugiau ar mažiau būtų galima priskirti Kafką. Tačiau jis užėmė kardinalaus blogio nepažinumo, mūsų kančių ir jų priežasčių "nepažinumo" poziciją, jis aprašė tik uždarą kančių pasaulį.

       - Kokia asmeninis Jūsų požiūris? Ar Jums kas nors artimas iš išvardintų rašytojų, ar būties dugno koncepcija gimė savarankiškai?

       - Mano apsakyme "Galva" aprašytas nutikimas iš valkatų gyvenimo Kišiniovo rūsiuose, kurį mačiau per televiziją. Viena moteris gyveno su valkata - žmogžudžiu ar šiaip vagimi. Kai šį užmušė, moteris pasidėjo jo galvą šalia savo lovos ir gyveno toliau. Šį siužetą aš supratau grynai metafizine prasme: problema ta, kad žmogus, apsėstas blogio, tęsia savo gyvenimą. Pati būtis - gėris, teikiamas paties Absoliuto. Kiekvienas padaras, kad ir kokį blogį jis spinduliuotų, tuo pat metu priklauso Būčiai. Šita nepaaiškinama antinomija tarp blogio ir gėrio bet kokiame blogio įsikūnijime kertasi mano kūriniuose, vaizduojančiuose gyvenimo dugną, kuriame blogis priklauso Būčiai.
       Įdomus tradicinio pravoslaviško tikėjimo požiūris į patį baisiausią nusikaltėlį. Jis laikomas nelaiminguoju. Kuo baisesnis nusikaltimas, tuo didesnė jo užsitarnauta užuojauta. Nelaimėliu vadinama ne auka, bet jos žudikas. Toks vienas iš daugelio mano minėtos antinomijos atspindžių.

Pagal S.Dunajevo pokalbį su J.Mamlejevu, pateiktą http://kitezh.onego.ru/
Vertė Darius Pocevičius