Jurij Mamlejev
       KEROL

       Jis gyveno skylėje. Jį vadino moterišku vardu - Kerol.
       Kerol nesuprato, kas jis toks ir koks dabar iš tikrųjų amžius: dvidešimtas ar dvidešimt trečias.
       Ir tai buvo ne todėl, kad jis gyveno skylėje. Iš skylės Kerol kartais išlįsdavo į paviršių. Bet tai, ką matė, jį smaugė. Tamsi, siaubinga Niujorko naktis.
       Lįsdamas į paviršių suprasdavo, kad yra žuvęs amžiams, kad prakeiktas, kad paskendęs pragaro ugny kaip ir šis siaubingiausias Svajonių Miestas. Nors Kerol ir pats tam tikra prasme yra svajotojas.
       Kartais, pavyzdžiui, jam atrodydavo, kad jo galvoje vietoj dviejų ausų išauga du pimpalai, didžiuliai, ilgi ir visaapimantys. Iš ypatingų šių pimpalų judesių galima buvo spėti, taip sakant, ateitį. Bet ateities nebuvo. Juoda naktis ilgomis kaip aštuonkojo rankomis jį smaugdavo vos iššliaužus iš savo skylės.
       Jis mėgino dainuoti populiarias dainas, bet tai nepadėdavo.
       Keletą kartų išėjęs iš lindynės jis nudžiugo.
       Kartą išvydo žmogų, gulintį kruvino šlapimo baloje, ir šlapimas mintyse spindėjo virš jo galvos. Kerol ir pats suprato, kad jis taip džiaugiasi.
       Kitąkart jis nudžiugo pabučiavęs katę.
       Iš tikrųjų tai buvo ne katė. Į jį žvelgė dvi keistos akys. Tarsi pakylėtos į muzikos erdvę silkės akys. Ir jis pabučiavo tas akis. Ir netgi nepajuto, kad klūpo ir kažkas stambus ir tamsus bučiuoja jį iš užpakalio, panardinęs kliedesy.
       Viso labo du atvejai, kada jis buvo apimtas džiaugsmo ir tiesiog juokingas… Bet juodas plieninis ratas jį kaustė.
       Jis mėgo nuo jo slėptis savo skylėje. Ten rasdavo smarvę, žiurkių, tarakonų ir kitą būtį.
       Susirietęs į kamuoliuką, jis užmigdavo toje skylėje, ir jo veidas liesdavo kojas. Taip buvo ramiau. Aplink šmėkščiojo visokie smirdžiai, bet tai nieko nekeitė.
       Kerol kartais verkdavo. Bet jis verkdavo nežinodamas, kad verkia. Ašaros tekėjo vidun, o jeigu ir ne, tai jam rodėsi, jog tai snargliai. Visur galima persišaldyti.
       Tikras galas užklupo jam išėjus iš skylės (išėjo galutinai). Viduje smarvė nuo išskyrų, tarakonų ir žiurkių tapo visiškai nepakeliama, bet "tai" (Kerol niekada nelaikė savęs moterimi, nes suvokdavo save esant bendrąja gimine) tarė:
       - Pakaks, daugiau nebegaliu…
       Ir tas "pakaks, daugiau nebegaliu…" išvedė jį į gatvę, laisvėn. Bet tada juoda Niujorko naktis ėmė jį smaugti.
       Švelnus ir lengvas Kerol pradėjo nykti. Iš pradžių dingo atmintis: Kerol staiga suprato, kad jis nežino, kas jis toks. Gimė kada nors ar jau mirė? Ar turėjo tėvą ir motiną, o jei turėjo, tai kas jie? Jis nieko nežinojo, tarsi būtų egzistavęs tik šią akimirką, o praeities nė nebūtų buvę. Prisiminė tik savo vardą: Kerol. Noras prisiminti, tiesa, kartais plyksteldavo. Jis priėjo prie šuns (prie žmonių nedrįso artintis, laikydamas juos demonais) ir paklausė jo, kas buvo jo - Kerol - tėvas ir motina. Šuniukas priešindamasis suurzgė.
       Netrukus Kerol prarado vietos nuovoką - jis nežinojo, kur yra. Didžiulis miestas jam atrodė lyg juodas miškas, priešinga žemės pusė, o požeminis metro - jo gyventojai.
       "Kaip aš taip įkliuvau?" - pagalvojo Kerol.
       Už kampo, prie šventyklos ir banko, pradėjo nykti jo kūnas. Šį irimą Kerol suvokė su tokiu nežemišku, nežmonišku ilgesiu. Jam ėmė stingti kojos, jis stingo vis labiau ir labiau…
       Jis nukrito, o per jį žengė demonai. Kūnas visiškai sustingo, tarsi pavirsdamas nebūties gabalu.
       O po to ėmė nykti ir sąmonė. Galvoje ištirpo vardas. Nyko ir pojūtis neregėto, aukšto, besiveržiančio aukštyn patologinių žvaigždžių, tamsaus miško, stūksančio kitoje žemės pusėje link.
       Paskutinę akimirką Kerol užsimanė šnibžtelėti ką nors švelnaus autobusui - to miško gyventojui, ir sąmonė jį apleido.
       Palaidojo jį dievai žino kur. Bet kape Kerol staiga grįžo atmintis, po to ir sąmonė (tik kūnas, deja, negrįžo: jis greitai puvo nuo kitų lavonų kaimynystės tame broliškame skurdžių kape).
       Ir Kerol, gulėdamas kape, mintyse smagiai kvatojo. Jis prisiminė vardą, savo motiną ir tėvą, dabar jis žinojo, kur yra (o būtent kape) ir kad virš jo driekiasi didžiulis miestas.
       Bet Kerol kvatojosi ir dėl to, kad suprato: jis žuvo amžiams ir greitai jo sąmonė transformuosis, kaip transformavosi jo kūnas.

Vertė BENEDIKTAS JANUŠEVIČIUS

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt