Jurij Mamlejev
       KITA

       Niekas nesakė emigrantui Grigorijui, kad jis turi mirti. Bet jis ir pats kai ką suprato, žvilgtelėjęs į Niujorko dangų.
       Dangus buvo kitoks, palyginus su tuo, kuris driekėsi virš jo šalies. Bet iš esmės kitaip atrodė viskas: nuo žmonių iki medžių, nuo akių spindesio iki miesto garsų, nuo tylos iki lavonų kapinėse. Viskas buvo keistai kitaip ir tam tikru atžvilgiu nesuprantamai kraupu: galų gale namai kaip namai, žemė kaip žemė ir žmonės tarsi ne su dviem galvom, bet kodėl gi nuolat atrodo, kad yra kai kas paslaptingai kraupaus, tvyrančio visur: nuo gamtos, žolių, medžių ir dangaus spalvos iki miestų ir gyventojų judesių, tarsi žemė ir šis miestas prakeikti amžiams? Kieno? Indėnų, seniausiai beveik išnaikintų, ar antgamtinių būtybių? Ar taip tik atrodė?
       Bet blogiausia prasidėjo atsiradus mėlynai būtybei. Ji, ausyta, netikėtai atsidūrė jo kambaryje, tarakonų prišnerkštame kampe, nukabinėtame skalbiniais.
       Grigorijus, ją išvydęs, iš pradžių pravirko, nes pasijuto esąs nevienišas, suprato, kad netgi neišprotės, kad jis turi draugą ir kad daugiau jis nebėgios lyg pamišėlis juodomis ir siauromis Niujorko gatvėmis.
       Bet po to ši mėlyna būtybė uždainavo. Akių - kaip mūsų - ji neturėjo, bet ašaros tekėjo. Beje, jos ne visai priminė ašaras. Grigorijus ėmė kvatoti ir nusiavė batus.
       Staiga iliuzijos baigėsi. Jis netikėtai pajuto, kad mėlyna būtybė ir yra apytikrė to kito sankaupa, kad - nepastebimai - tvyrojo visame šiame jį supančiame siaubingame mieste. Tai buvo ne tik kita kalba, kiti miestai, kita žemė, kiti papročiai - visa tai iškart jį pribloškė. Bet jis šio to panašaus tikėjosi, pagaliau nebuvo jau taip ir baisu. Reikalas tas, kad už viso to jis išvydo išties kita - kai ką nepasiekiamo, paslaptingo, protu nesuvokiamo, šalto, netgi kosminio ir naikinančio visa, kas žmogiška. Žinoma, tas "kita" nebuvo kuo nors antgamtinis - anaiptol, tai netilpo jo sąmonėje ir kartu jis tai suvokė, ir būtent dėl tokios prieštaros jam atrodė, kad tikrai išprotės ir viskas pasibaigs.
       O dabar tas "kita" susikoncentravo ir atsidūrė jo kambaryje, kampe. Padaręs savo atradimą, Grigorijus akimirkai sustingo: kas bus toliau? Galas? Virtimas šiuo padaru, kurį atsiuntė paslaptinga stichija? Ir tuomet mėlyna būtybė, visiškai jį perpratusi, pakėlė leteną. Jie ėmė nebyliai keistis mintimis. Mėlyna būtybė kažką vapėjo, o Grigorijus beveik nesuprato.
       Būtybė turėjo vieną akį ir buvo nerami. Netikėtai Grigorijus ėmė ruoštis kovai. Bet tuoj pat šalia savęs išvydo savo antrininką. Ir suprato: tai kažkoks neregėtas jo asmenybės aspektas, kuris jau niekada neatsiskleis. Tai galėjo būti jo sielos ateitis.
       Tačiau jį užplūdo jėgos. Ir jis prisiminė visa, kas artima, "praeita"; mėlyna būtybė nepatenkinta sukrutėjo. Tai, kas gimta (ką jis atsivežė iš gimtosios šalies), staiga išėjo iš jo, pavirto kitu antrininku ir stojo iš kitos pusės: taip jį apsupo jo didieji antrininkai, išėję iš jo.
       Senas pilkas veidrodis ant sienos atspindėjo juos ir mėlyną būtybę kampe. Pats jis tapo beveik nematomas, beveik neatsispindintis veidrodyje.
       Penkios pelės staiga pralėkė tarp jų ir mėlynos būtybės, ir tai prajuokino Grigorijų. Įtempęs valios likučius, jis ėmė apžiūrinėti mėlyną būtybę. Ji pasikeitė, tarsi nusimesdama tam tikrą apvalkalą. Grigorijui dingtelėjo, kad tai gyvas "žmogus" - na ne, dabar prieš jį ne tik "kito" sankaupa, o gyva būtybė, kažkaip susijusi su kitu - neaišku, kaip, tačiau išties nepaprasta "kito" sankaupa. Galbūt tai buvo žmogus (tiksliau, buvęs žmogus), gyvenęs "kitame".
       Tuomet Grigorijaus siela nurimo, ir jis mirktelėjo būtybei. Taip, taip, ji buvo gyva, nes atsakydama nusikvatojo, apnuogindama senus išpuvusius ryklio dantis, ir tuo pat metu vaiduokliška. Šis vaiduokliškumas ir smarkiai puvėsiais dvokianti burna Grigorijų sukrėtė.
       Tuomet būtybė užsičiaupė ir išvertė akį - vienintelę, šaltą, vandeningą, bekrauję, bet su ilgu, kaip straublys, ilgesiu.
       Grigorijus šyptelėjo akiai. Ši dar labiau paniuro. Grigorijus pravirko - akis tapo beprotiška. Tada Grigorijus nusikvatojo, bet akis užsimerkė.
       - How are you?(1) - raiškiai paklausė Grigorijus.
       - How are you? - mikliai, bet nesąmo-ningai atsakė būtybė.
       - Is it nice weather?(2) - nuolankiai paklausė Grigorijus.
       - Really, it is.(3)
       Tai jau priminė kokį nors profesorių vakarėlį universitete.
       Patylėjo.
       Ir staiga mėlyna būtybė, tarsi nusimetusi eilinį apvalkalą, prabilo.
       - Išgelbėkit mane, - tarė ji.
       - Kaip aš tave išgelbėsiu? - paklausė Grigorijus.
       - Aš noriu mirti. Padėk man, bičiuli, numirti, - mėlyna būtybė žybtelėjo savo išpūsta akimi.
       - Bet aš irgi noriu mirti, - atsakė Grigorijus.
       - Todėl aš pas tave ir atėjau. Mes pasikeisime mirtimis. Tu man duosi savo, o aš tau savo. Juk kiekvienas miršta ypatingai. O savo mirties aš dar ilgai lauksiu.
       Čia Grigorijus įsiuto.
       - Aš noriu mirti savo, o ne svetima mirtimi! Aš ir taip svetimame pasaulyje, kuris gali išvaryti iš proto ir Budą. Mane supa mano antrininkai, geriausia, ką aš turiu, o aš tik vienas. Galbūt man lemta amžiams palikti ne tik savo šalį, bet ir šią planetą…
       - Anksčiau ar vėliau tu ją paliksi, nes mirsi… Bet pasikeiskime mirtimis. Ir tu nukeliausi ten, kur turiu būti aš, ir atvirkščiai.
       Atsakydamas Grigorijus užkaukė. Jis pasijuto dukart išprotėjęs. Tas kitas akivaizdžiai kankinosi. Jį reikia pasmaugti, kad nesikankintų. Ir Grigorijus puolė mėlynąjį. Šis šastelėjo šalin, skubiai pažvelgdamas giliai į Grigorijaus širdį. Ir Grigorijus netikėtai pasikeitė, netekdamas savo vardo, antrininkų, šalies ir savo mirties.

(1) - Kaip gyveni? (Atgal >>>)
(2) - Geras oras? (Atgal >>>)
(3) - Taip, tikrai. (Atgal >>>)

Vertė BENEDIKTAS JANUŠEVIČIUS

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt