Jurij Mamlejev
       KRUGLIAŠAS, ARBA LAVONŲ DEIVĖ
                                                            "…Pasauliui reikia keistų padarų"
                                                            B.Provotorovas. Iš eilėraščių

       Ilgai kvatojosi krugliašas, kol numirė. Jam iš tikrųjų į viską buvo nusispjaut: pirmiausia jis nežinojo, kas jis (beje, to nežinojo ir kiti), antra, jeigu ir būtų žinojęs, būtų nesupratęs.
       Jis voliojosi didžiuliame šiukšlyne vidury Niujorko, niekam nekrisdamas į akis.
       Krugliašas tik dainavo. Bet apie ką dainavo? Apie Dievą jis nieko nežinojo, apie žmoniją taip pat.
       Tačiau kažkas šnibžtelėjo jam į ausį, kad, esą, žmonija niekam tikusi, kad ji puolė, degradavo ir dabar miglotai ir keistai supranta tobulo ir normalaus žmogaus sąvokas.
       Bet krugliašas apie tai nesusimąstydavo. O ar galėjo susimąstyti, neturėdamas rankų ir kojų, ką jau ten kalbėti apie veidą.
       Besikuičiantis šiukšlyne nykštukas jį apibūdino vienu žodžiu: "Banditas!"
       Jis buvo beveik supuvęs, kai staiga netolies išdygo teologas, įtikinėjęs savo pakeleivį, taip pat šventiką, kad, esą, negalima mirti nesupratus Dievo, ir kad mums, esą, seniai skirta jį suprasti. Ir kad žemėje yra verslas, o Dievas yra danguje.
       Krugliašas nustebo, truputėlį paraudo, baigė pūti, o po to mirktelėjo vienintele savo akimi, esančia nugaroje.
       Nežinia kam.
       Faktiškai jis smigo žemėn, nusimesdamas kevalą ir virsdamas kitokiu krugliašu.
       - Nieko negaliu įrodyti, bet tikiu, - toliau pliurpė teologas, kreipdamasis į bičiulį. - Mane domina tik faktai. Pasimeldus verslas gerai sekasi, tai patikrinta statistiškai. Mano bičiulis, legaliai prekiaujantis ginklais, paprastai kalba maldas, kurias jam rekomenduoju. Jis lobsta, kaip reta. Vadinasi, jis - Dievo išrinktasis. Tokie faktai. Mėgaukitės ir lobkite!
       Krugliašas lėtai leidosi žemyn ir galiausiai išnyko už fizinės žemės ribų.
       Apačioje įkurtuves šventė ištįsę, vabzdžius primenantys padarai išsprogusiomis šaltomis akimis, panašiomis į teologo. Jų protai rūko lyg krematoriumo dūmai. Bet ir čia krugliašas taip pat naiviai nežinojo, kas jis ir kas jo laukia. Jam pasirodė, kad apskritai niekas nepasikeitė ir kad jis yra ten pat, kur buvo anksčiau, tai yra Niujorke.
       Nuošaly, kažkokiuose drėgnuose požemiuose, šmirinėjo žuvies formos pusgyviai. Jie pavydėjo krugliašui, ir jų pavydo bei neapykantos užtaisas buvo atkaklus ir galingas, bet žudė juos pačius. Jie skendėjo liepsnose, rijo tas drėgmei abejingas liepsnas.
       Krugliašas plūduriavo tarp tų požeminių gyvių kitoks nei jie. O po to jį ėmė traukti dar žemiau.
       Tai, ką jis išvydo apačioje, buvo neaprašoma, bet ir tai jo niekuo neįtikino…
       "Metas galutinai paskęsti", - pamanė jis.
       Tačiau jį išgelbėjo beprotybė. Kažkokia blausi šviesa trenkė į sąmonę, ir krugliašas baigė būti krugliašas. Jis pavirto lavonų deivės kliedesiu.

Vertė BENEDIKTAS JANUŠEVIČIUS

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt