Jurij Mamlejev
       Laisvė

       Izmailove, asfaltuotoje žalioje gatvelėje išsibarstę linksmi, žmonių pilni namukai. Visą vasarą oras čia prisigėręs šunų lojimo, paskutinių mirštančiųjų atodūsių, vaikų klyksmo ir kvailai miglotų suaugusiųjų svajonių. Viskas čia kaip ant delno, visi viens kitam maišosi po kojomis, kits kitam skundžiasi, nors kiekvienas gyvena pats sau.
       Viename namuke įsikūrusi pusiau inteligentiška vieniša pusamžė moteris – Polina Vasiljevna. Kartu su ja – trys katės, o kieme, būdoje – šuo, paprastas kiemsargis. Už kokių šešių kvartalų gyvena ir jos duktė su vyru.
       Šiandien sekmadienis, visa šeima kartu, Polinos Vasiljevnos kambarėlis pilnas žmonių bei gyvūnų. Jau antra valanda tęsiasi pietūs. Visi valgo tylėdami, susimąstę, karts nuo karto ištardami kažką gąsdinančiai daugiareikšmio.
       Retkarčiais Polina Vasiljevna padeda į šoną šaukštą ir vikriai lyg šuo ima gaudyti burna muses.
       – Mėgstu pasilinksminti, – parsikaltusiu balsu sako ji žentui. – Būna, sėdžiu sau kuo ramiausiai, prisivalgiusi, visi darbai atlikti, viskuo patenkinta, tačiau kažko lyg ir trūksta. Tada imu gaudyti muses. Štai prisigaudai, ir sieloj kažkaip palengvėja.
       – Valgykit, motuše, valgykit, – rūsčiai atsako žentas.
       Jam niekaip nešauna į galvą, kuo gi dar, be savo darbo, galėtų užsiimti gyvenime; būtent dėl to savo laisvalaikį laiko kažkokia sunkia ir beprasme bausme. „Ok, bjaurybė, – pavydžiai galvoja apie uošvę. – Kad ir man taip. Prisirys musių ir lyg devintam danguj“.
       Šelmiškai ir kartu piktdžiugiškai jisai spokso į Poliną Vasiljevną. Į jos minkštą apetitišką figūrą, į visko mačiusio, liūdno, tačiau be galo ramaus veido išraišką, kuri su metais nušvinta turbūt tik išminčių veiduose.
       – Še tau kad nori, ir saulutė, žiūrėk, išlindo, – taria Polina Vasiljevna dukteriai. – Ir mano makaronai ant palangės sušilo. Nereiks virtuvėn eiti.
       Galina, stambi trisdešimtmetė boba, nieko nesako ir toliau įnirtingai kemša. Jos riebiais išpurtusiais skruostais lyg tiršta sriuba žliaugia prakaitas.
       Viską pasaulyje – poilsį, meilę, net miegą – ji laiko baisiai rimtu ir alinančiu darbu; jai norisi kuo greičiau jį užbaigti, nors pati pabaiga ir mažai ją tejaudina. Todėl valgo niūriai, įsitempusi, išsiplėtusi alkūnėmis per visą stalą, o jos veidas atrodo lyg ištirpęs sriuboje.
       Poliną Vasiljevną truputį nervina, kad duktė visą laiką tyli. „Nors žodelį išspaustų, – mąsto ji. – Nors cypteltų. Juk žmonėse esame, ne kokiose kapinėse“. Ji šaukiasi pagalbos į žentą.
       – Vakarykštis pienas man sugižo, Petia, – vėl prabyla ji. – Nesuprantu, ar murkė lyžtelėjo, ar koks lietaus lašelis pakliuvo. Kap kap, lietutis.
       Polina Vasiljevna net žagsi iš pasitenkinimo.
       – Pats sugižo, – dalykiškai bubena žentas.
       Nuo tokio bičiuliško pokalbio Polina Vasiljevna visiškai atsipalaiduoja. Lyg katė ima prausti veidą, tik ne letenėlėmis, o nosinaite. Po to tęsia:
       – Užpraeitais metais Anisijos ropės kokios užaugo... Geros... Ik... Per karą ir revoliuciją mėgau valgyti ropes su bulvėmis... Ik... Reiktų eiti kates pašukuoti, o arbatėlę gersim vėliau...
       Pietūs baigti. Galina žaibiškai numeta šaukštą ir ta pačia rimta veido išraiška triukšmingai krenta lovon. Po sekundės iš ten atsklinda ritmiškas ir žvėriškai garsus jos knarkimas. Tuo tarpu Petia, baigęs valgyti, dar labiau apspango.
       Jis net suprakaitavo, taip jį nualino nieko neveikti. Štai prabėgs dar valanda, ir jis nebeišlaikys: ims keiktis. Petia keikiasi iš baimės; jį ypač baugina jo paties mintys, laisvai it musės skraidančios galvoje. O Polina Vasiljevna rami: paglosčiusi kates, mitriai, pasišokinėdama surenka į lėkštelę ėdesio likučius ir neša į būdą šuniui.
       Kol šis vizgina uodegą ir springdamas ryja, Polina Vasiljevna priklaupusi su juo šnekučiuojasi. Jai atrodo, jog šuo – pats svarbiausias pasaulio sutvėrimas, jog kiekvienas šuns nepamaitinęs žmogus – nusikaltėlis.
       Jau seniai seniai, jaunystėje, kai buvo dar religinga, Aukščiausioji Būtybė jai atrodė lyg didžiulis šuo su atlėpusiomis ausimis.
       – Gudruolis mano, – ragina jį. – Ėsk net apsilaižydamas... Pedagogas...
       Galop Polinos Vasiljevnos pilve pasigirsta kažkoks švelnus, smegenis užliejantis balsas, ir ji su šypsena veide pėdina atgal...
       Kambary Petia kumščiu žadina žmoną.
       – Keiktis imsiu, – kvėpuoja jai į veidą. – Neištversiu be darbo.
       – Ot keikūnėlis, – burba per miegus Galina.
       – Juk pati žinai, uošvė – kultūringa, keiksmų nemėgsta. Net kates išneša iš kambario, – grasina Petia.
       Girgždėdama visu kūnu, Galina pakyla.
       – Mes einam, motuše, – kreipiasi Petia į grįžusią uošvę.
       – Na ir eikit, sudiev, – sutinka Polina Vasiljevna. – Štai kokia buvau mažytė, o dabar jau pripampau. Ir maniškės jau sočios, – parodo į kates.
       Vaikai atsisveikina. Polina Vasiljevna susiriečia lovoje į kamuoliuką.
       – Pagulėsiu, pagulėsiu, – mintija kokį pusvalandį.
       – Pagulėsiu, pagulėsiu, – pratęsia tą pačią mintį po dviejų valandų.
       Taip praeina vakaras.

Vertė Darius Pocevičius

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt