Jurij Mamlejev
       Lašiša

       Visada maniau, kad vienintelis už mane aukštesnis padaras – žiurkė.
       Gaila, tačiau nesu jų niekad matęs – net jų juodai mėlynų bedugnių akių, spinduliuojančių mirties gelme. Aš jas tik sapnavau, pamačiau sapne tada, kai apsigyvenau Niujorke, nors Niujorke veisiasi daugybė, netgi per daug tikrų žiurkių.
       Gyvenu būdoje, šešioliktame aukšte, pastate, kurio po trisdešimt penkerių metų nebeliks. Bet aš tuo beveik džiaugiuosi.
       Mėgstu žiurkiškas, savyje užsisklendusias akis. Ir ne tik žiurkiškas, bet ir apskritai visas akis, žvelgiančias į vidų. Visų pirma dėl to, kad žmonių, kuriuos matau aplinkui, akys visada nukreiptos į išorę, tarsi jų viduje nebūtų į ką žiūrėti. Apkeliavau visą pasaulį ir įsitikinau, jog tai tiesa. O man juk patinka tik neįprasti dalykai. Gal todėl, kad mano motina buvo pusiau indėnė. Tačiau tokios žuvelės – neįprasti žmonės – užkimba taip retai! Aplinkui matau tik snukius, kurie be perstojo kažką gromuliuoja, važinėja automobiliais ir nuolat viens kito klausinėja: „How are you?“ Kai kurie iš jų save laiko dvasingais, nes dažnai vartoja tokius žodžius, kaip „Dievas“ ir panašiai.
       Vis dėlto neseniai išvydau neįprastą dalyką. Žmogų-lašišą. Jau seniai mečiau savo biurą, nes nuobodulys – šios visuomenės valdovas – mane pribaigė galutinai. Tarp kitko, daugelis šį biurą vadindavo „realybės šou“. Homoseksualizmas, pornografija ir kiti panašūs dalykai pasirodė netgi nuobodesni už paprastą bei respektabilų egzistavimą pagal formulę „How are you“. Kurį laiką mane dar linksmino pedofilai – patekau į puritonišką jų bendruomenę (kaip stebėtojas), – tačiau vėliau vaikai irgi atsibodo.
       Beprasmybė įveikė mane. Tada ir mečiau darbą (du mano pažįstamus, vieną iš Teksaso, kitą – iš Bostono, išmetė iš darbo, ir jie nusižudė). Spjoviau į viską, tame tarpe ir į tų pažįstamų lavonus.
       Nusprendžiau pasislėpti lūšnų kvartaluose. Pasiplauti pas varginguosius. Su jais nebuvo taip nuobodu, nes gyvenau nuolatinėje baimėje: per tuos pogrindinio gyvenimo metus mane ne kartą norėjo papjauti. Nepapjovė, nes vargšai per daug karštakošiški. Vis dėlto jų gyvenime irgi neradau nieko neįprasto. Žmonės kaip žmonės, tik jų valgiaraštis kitoks.
       Iš tikro neįprastai atrodė tik jis: žmogus-lašiša.
       Buvo eilinė, pilka ir tuščia Niujorko diena. Išlindau pro langą iš kažkokios lūšnos, kuri priminė turgaus aikštėje numestą lavoną. Mano šnervėse, gerklėje ir smegenyse knibždėte knibždėjo tarakonai, blakės ir kitokie smulkūs sutvėrimai... Vis dėlto pasprukau ir iš čia! Kišenėse turėjau trisdešimt dolerių – visą krūvą pinigų, kuriuos nušvilpiau iš kampe užsnūdusio narkomano.
       Paknopstom skuodžiau pro riaumojančius automobilius ir vargšų aimanas, pro reklaminius plakatus „Atgimę Kristuje“ ir patologines prostitutes, pro skvarbius nutukusių biznierių žvilgsnius, kiaurai gręžiančius dangoraižių sienas, bėgau vis greičiau ir greičiau... į pigią ir purviną aludę Keturiasdešimt antrojoje gatvėje, kurią vadino Košmarų gatve.
       Štai, štai ji, brangioji. Ten pažinojau vieną barmeną: jis trejetą kartų – tiesa, per ištisus metus – man mirktelėjo.
       Įžengiau į šitą rojų. Kampe žalsva spalva mirgėjo televizorius, ekrane kažkas kažką prievartavo. Per kitą kanalą rodė tuos, kurie manė, jog gyvena aukso amžiuje.
       Prisėdau už staliuko. Barmenas vėl mirktelėjo – jau ketvirtą kartą šiais metais. Užsisakiau alaus ir stiklą degtinės. Su tuščiu skrandžiu nuo tokio kokteilio galima ir išprotėti. Būtent dėl to šiandien nieko ir nevalgiau – neliečiau net žiurkių, šliaužiojančių po mano mintis.
       Ir tada pasirodė tas žmogus. Storas, raudonskruostis, su Šekspyro tomeliu rankoje. Šekspyras mane nustebino iš karto.
       Tačiau visų labiausiai glumino nepaprastas jo švelnumas. Švelnus jis buvo ne savo vidumi, o išore. Sielos, kaip ir visi, neturėjo, tačiau kūnas atrodė be galo glotnus ir švelnus. Visas išsipūtęs, rankas ir veidą dengė keista – plonytė ir rausva - oda, žodžiu, tikra lašiša žmogaus pavidalu.
       Uždainavau. Man patinka lašišos, įsikūnijusios į žmones. Anksčiau (pavyzdžiui, antikos laikais) žmogiškus pavidalus įgydavo dievai, o dabar į mus įsikūnija net lašišos. Kuo ne stebuklas? Dievams, žinoma, persikūnyti visai lengva, o štai lašišai – va kur tikrai neįprastas dalykas!
       O kokios buvo jo akys! Žydrai rožinės, dangiškai pavandenijusios, melsvai purvinos. Tuoj pat pašokau iš vietos ir, kariškai atidavęs pagarbą, kritau prieš jį ant kelių.
       „Sulaukėm! – šaukiau aš. – Tūkstančius metų laukėme šito! Kas mums tie dievai! Štai lašiša – ir tuo pačiu žmogus. Čia jums ne kažkokie miglotos tiesos ieškojimai. Čia viskas kaip ant delno: buvo lašiša – ir štai tau, žmogus“.
       O „Jis“ (jo vardo negaliu minėti iš mažosios raidės) tuo metu ištarė savo didį: „Puf-puf!“
       Kaip paaiškėjo vėliau, tai buvo vienintelis garsas, kurį jis sugebėjo daugmaž aiškiai bei suprantamai ištarti.
       Likusį laiką jis tylėjo, tiksliau sakant, tylėjo visu savo garsumu.
       Vos neapsiverkiau negalėdamas suvokti žuviškų jo akių išraiškos. Vienu kvėptelėjimu atsidūriau visai kitoje vietoje, tualete.
       O ten dėjosi įprasti dalykai: pro plyšį mačiau, kaip didžiulis spalvingas vyriškis naudojosi kažkokio jaunuolio užpakaliu, o šis vėmė į sniego baltumo unitazą ir bandė jame įžvelgti – man taip pasirodė – savo amžinybės atspindį.
       Kasdienybė, kaip jau sakiau, manęs visai nedomino.
       Pakilau ir vėl atsidūriau šalia Lašišos. Jis kvėpavo lygut lygutėliai, o tyra jo burna dvelkė upe, palaima ir beprotybe. Štai tada aš ir įtikėjau! Taip, taip, tapau tikinčiu! Ir būsiu juo visada. Viskas, ką apie Jį kalbėjau anksčiau, – netiesa. Dabar aš pačiame dugne. Vienui vienas. Tapau tikintis. Tapau lašiša. Ir vis plaukiau ir plaukiau srauniomis upėmis. O po to mane nužudė.
       Tyro vandens akimis stebėjau, kaip manimi užkandžiauja.
       Tačiau aš tikiu.
       Likite sveiki.

Vertė Darius Pocevičius

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt