Jurij Mamlejev
       Mirtis greta mūsų
       (Negero žmogaus užrašai)

       Esu nervingas, nuolat verkšlenantis ir ciniškas žmogus. Kenčiu nuo skrandžio opos ir nesveikos, vaikiškos savo vaizduotės.
       Štai, pavyzdžiui, šiandien ryte man šovė į galvą, jog tuoj mirsiu.
       Viskas prasidėjo nuo žmonos, kuri, grubiai ir primityviai iškraipiusi mano žodžius, ėmė per visą namą rėkti ir reikalauti eilinės rytinio sekso porcijos.
       Verksmingu balsu būčiau cyptelėjęs, kad noriu miego, tačiau valdinga jos ranka jau tempė šalin antklodę.
       – Dieve, kada gi baigsis šis prakeiktas gyvenimas, – niūriai sumurmėjau ir nebesipriešinau.
       Po dešimties minučių buvau paliktas ramybėje, ir iš nuoskaudos giliai susimąsčiau. Paglosčiau glotnų savo pilvą ir staiga jo viduje užčiuopiau kažką neaiškaus. Aiktelėjau: „Čia kaip tik toks simptomas, apie kurį vakar į ausį šnibždėjo Sobačkinas. Mano opa peraugo į vėžį“. Jei būčiau tikrai tuo patikėjęs, tai iš karto apalpčiau, po to susirgčiau... tuo turbūt viskas ir baigtųsi. Tačiau patikėjau ne visais šimtu procentų, o šiaip, kokiais dešimčia. Bet ir tiek užteko, kad krūtinėje pajusčiau kvapą gniaužiantį siaubą.
       – Ožiuotis imsiu, – per pusryčius pareiškiau žmonai.
       – Aš tau pasiožiuosiu, idiote, – ramiai atsakė ji.
       – Duokš pinigų, eisiu pasivaikščioti, – suvapėjau aš.
       Žmona numetė keturiasdešimt kapeikų. Sprukau į gatvę vejamas košmariškai slegiančio baimės jausmo, sumišusio su begaliniu troškimu gyventi. Dar niekada taip stipriai netroškau būti gyvas.
       Stora pardavėja, seniai pametusi galvą dėl nuolatinio girtuokliavimo ir vagysčių, net apmirė iš nuostabos, kai nusipirkau visą krūvą saldainių ir visus isteriškai susigrūdau į burną. „Kad tik pajausčiau skonį, – dingtelėjo smegenyse. – Juk tai gyvenimas“.
       Pasimojuodamas kumšteliais, patraukiau į savo darbą – algos. Ši vasaros diena man buvo išeiginė.
       Paniška mirties baimė laikė savo gniaužtuose mano širdį. Trumpam susimąsčiau ir nusprendžiau imti bėgti. „Nuo bėgimo kažkaip galva prašviesėja“, – sugalvojau.
       Iš pradžių lėtai, neskubėdamas, po to vis greičiau ir greičiau, pražiojęs burną, prikimštą saldainių, pasileidau Gerosios vilties gatve. Kartkartėmis stabtelėdavau ir sustingdavau nuo sunkių, paranojiškų milicininkų ir kiemsargių žvilgsnių. „Kokia laimė gyventi, – bailiai mekenau pats sau. – Juk ne taip seniai nieko nebijojau ir puikiai leidau laiką: visą dieną tylomis žiūrėjau į sieną. Jei nemirsiu, prisižiūrėsiu į ją ligi soties. Kad tik išgyvenčiau!“
       Laikas nuo laiko pajusdavau nenugalimą troškimą – užsinorėdavau palakti iš nešvarių, plačiai išsiliejusių pamazgų balų. „Juk tai gyvenimas“, – spygčiojau aš.
       Netrukus priešais akis iškilo gimtieji mano kontoros – Mėsos Kombinato Buhalterijos - vartai. Pakeliui trypdamas vaikų pastatytas smėlio pilaites, perėjau per kiemą ir patekau į kanceliariją. Vienas kitam po kojomis čia nuolat maišėsi isteriški, linksmi kvatokliai ir rūstūs, susimąstę paniurėliai. Pastarieji atrodė lyg kokie dievai. Mano kėdės kaimynas – apžėlęs vyriškis karščiuojančiomis akimis – man po nosimi iškart pakišo ataskaitą.
       „Dievulėliau, kuo gi aš užsiiminėjau visą gyvenimą!“ – nušvito man.
       Smegenis spaudė vienui vienintelė mintis – kokie baisiai niekingi visi žemiški reikalai, ypač tie, kurie susiję su darbu. „Pramiegojau visą savo gyvenimą, – mąsčiau aš. – Ir tik dabar, stovėdamas prieš amžinybę, pamačiau, kad gyvenimas – tai sapnas. Koks siaubas! Nieko nėra tikro, tikra tik mirtis“.
       Kažkur kampe, užverstame ataskaitomis bei visokiais popieriais, sėdėjo liesa, infantili mergina. Žaismingai spindinčiomis akimis ji ėmė pasakoti, kaip Verai – vyriausiajai sąskaitininkei, kurią buvau nusižiūrėjęs, – šiandien ryte chuliganai nupjovė vieną ausį.
       Tačiau ši naujiena manęs nė kiek nesujaudino. „Taip jai ir reikia“, – pamaniau sau, išklausęs visą istoriją.
       Dabar, kai ne už kalnų mano paties mirtis, visų aplinkinių kančioms tapau visiškai šaltas ir abejingas. „Kokio velnio ją užjausti, – kažkas sukliko mano viduje. – Mano skausmui niekas neprilygs. Į kitus man nusispjauti“. Nejutau nė mažiausios užuojautos kam nors kitam, baisiai gailėjausi tik pats savęs.
       Infantiliai mergužėlei pagrūmojau kumščiu, po to žvilgtelėjau į pakištą ataskaitą ir vienoje eilutėje kažkodėl prirašiau dar du skaičius. Viskas aplinkui atrodė taip tolima, tarytum veiksmas vyktų kokiame nors mėnulyje.
       Tuo metu iš kito kambario atsklido įsakmus balsas, kviečiantis algos. Be jokio malonumo susigrūdau pinigus į kišenes.
       Išėjau į lauką ir nutariau galų gale atsikratyti tos baimės. „Juk simptomas visai menkutis, – įtikinėjau save. – Vieni niekai, išsigalvojimai. Sieliūkštėje palengvėjo, pajutau šiokį tokį, vos pulsuojantį gyvenimo džiaugsmą. Iš pradžių perskaičiavau pinigus. Ir išsproginau akis. Kasininkė permokėjo visą šlamančią, naują dvidešimtpenkrublinę. Jau sukau atgal jos grąžinti, bet galvoje sukirbo velniška mintis: „Kuriems galams?“
       Kažkoks negeras, košmariškas džiugesys užliejo mano sielą. „Kam atiduoti, – veblenau mintyse, – vis tiek turbūt greit mirsiu... Šiaip ar taip, gyvenimas – begalinis košmaras... Baisaus čia daikto: dvidešimt penki rubliai – štai Verai visą ausį nurėžė, ir tai nieko... Viskas tik sapnas, viskas gryni niekai...“
       Be to, jau vien nuo minties, kad alga netikėtai padidėjo tokia įspūdinga suma, pilve pasidarė šilta ir jauku, lyg suvalgius keptą viščiuką. Ir dar prisiminiau, jog kasininkė per mėnesį gauna tik trisdešimt rublių.
       „Tuo labiau, – nudžiugau. – Juk niekas neprivers atiduoti visus dvidešimt penkis iš karto. Atiduos kas mėnesį po kokius keturis rublius... Et, nusispjauti“.
       Tačiau mano linksmybės greit baigėsi; krūtinę suspaudė jau pažįstamas siaubas: o jei staiga mirsiu... net alaus nespėsiu iki soties atsigerti. Vėl sugrįžo ta pati paniška baimė.
       – Kur man dėtis? – liūdnai paklausiau iš visų pusių apsupusios tuštumos.
       Netoliese gyveno mano pusseserė. Ją prisiminęs, pajaučiau žvėrišką neapykantą. „Geriau jau eiti velniop, o ne pas ją“, – piktai pagalvojau.
       Reikalas tas, kad mes su ja rimtai nesutarėme. Pusseserė nuo pat jaunų dienų buvo baisiai geidulinga ir per tą laiką spėjo pasidaryti aštuoniolika abortų, o sukakus trisdešimt penkeriems nei iš šio, nei iš to įsivėlė į kažkokį neaiškų misticizmą ir ėmė ieškoti intymių ryšių su Dievu. Nežinau, kas ją paveikė: ar nuolatiniai storulio ginekologo riksmai, kuris piktai įspėdavo: „dar vienas abortas, ir gimda sprogs kaip balionas“; ar kažkokia sąžinės graužatis, kad ji dėl savo malonumų į gyvenimą neišleido aštuoniolikos sielų... tačiau jau kurį laiką ji vis atkakliai kartojo, jog pasaulis daros šviesesnis.
       Gerai atsimenu jos pokalbį su kaimyne.
       – Na, Sofija Andrejevna, – kalbėjo kaimynė, – na numarinti vieną kitą žmogų tai dar ne bėda – jokia dorovinga moteris be to neapseina, – tačiau visus aštuoniolika! Na pati pagalvokit...
       – Man nusispjauti, – atrėžė pusseserė, – jūs visi matote tik juodąją gyvenimo pusę. Gerai, tegu aš juos ir nužudžiau, bet juk egzistuoja ir kitkas – pavyzdžiui, saulėtekiai, gėlytės.
       Mintyse įsivaizdavau, kaip ji ims mane mokyti, ir tarpuvartėmis patraukiau tolyn iš šios vietos. Žingsniavau pro varnas, automobilius, rąstų krūvas, storas, mėsingas bobas ir meilius, silpnapročius senukus.
       Galų gale pavargau ir prisėdau ant lentų tuščiame, apleistame kiemelyje. Aplinkui mėtėsi plytos, nebuvo nė gyvos dvasios. Iš kažkur išlindo gailiai miauksinti katytė didžiuliu, išpūstu pilvu. Ji manęs visai neišsigando, ėmė meiliai glaustytis, trintis snukeliu į kojas.
       Vos neapsiverkiau.
       – Tu vienintelė mane užjauti, murke, – sušnibždėjau kasydamas jai paausį. – Nieko daugiau neturiu, tiktai tave. Visi mes jeigu ir ne žmonės, tai bent gyvūnai. Visi mirsime. Duokš, aš tave pabučiuosiu, mieloji.
       Bet staiga smegenis lyg peiliu perskrodė baisi mintis, ir aš suvapėjau: „Kaip!.. Ji gyvens ilgiau už mane!.. Aš mirsiu nuo vėžio, o tas sutvėrimas gyvens toliau... Su savo kačiukais... Kokia niekšybė!“
       Ir daug nemąstydamas tvojau plyta per jos pilvą. Kas tada prasidėjo! Kraujo krešuliai, žarnų skivytai, sumaitotų kačiukų kūnelių liekanos tėškėsi tiesiai ant palto ir mano veido. Visas atrodžiau lyg aplietas išmatomis. Kaip įgeltas pašokau iš vietos ir su nuostaba nužvelgiau katę.
       Ji drebėjo mirties agonijoje. Prieš jos akis tįsojo kažkoks bjaurus raudonas kirminas – negimęs kačiukas. Nuo tokio vaizdo man truputėlį temo protas.
       Skubriu žingsniu, tačiau išdidžiai pakelta galva, nuo galvos iki kojų aptaškytas katės viduriais, išėjau į gatvę.
       „Į viską nusispjauti, – mąsčiau toliau, – nusispjauti, nes tuoj pat mirsiu“. Visi praeiviai aikčiojo ir skyrėsi į šonus, tik kažkoks šunelis, užuodęs kraujo kvapą, vis vizgino uodegą ir atkakliai sekė man įkandin. Pasukau į nuošalią, vienišą gatvelę. Joje nebuvo jokių įstaigų, išskyrus aludę ir žibalo krautuvėlę. Pirmyn atgal slampinėjo įraudę, agresyvūs vietiniai mušeikos. Staiga už nugaros pasigirdo ausį rėžiantis milicininko švilpukas. Atsigręžiau ir tolumoje išvydau vos ant kojų besilaikantį vietinį, kuris rodė į mano pusę pirštu krūvai milicininkų, jau bėgančių manęs link. Išgąstingai prisispaudžiau prie sienos.
       – Į skyrių! – karktelėjo tvarkos saugotojas, nužvelgęs mane savo didžiulėmis lyg puodeliai akimis.
       Dešimt minučių paklampoję lipnų purvą, atsidūrėmė prirūkytoje patalpoje nelygiomis grindimis, grūste prigrūstoje žmonių. Ant sienų visur kabojo plakatai. Už plačios neaukštos pertvaros su turėklais knibždėjo milicininkai, o šioje pusėje – mes, piliečiai. Mus visus vienijo du dalykai: durelės pertvaroje, panašios į vartelius, ir tai, kad daugelis kambaryje esančių žmonių buvo stipriai išgėrę.
       Stropus, beveik blaivas milicininkas iš visų rinko baudas už alkoholizmą. Jis stengėsi dirbti greitai, bet vis tiek niekaip nespėjo grūsti pinigus į savo kišenes. Monetos byrėjo po kojomis, visos grindys aplink jį buvo nuklotos pinigėliais lyg saulėgrąžų lukštais.
       Baimingai nužvelgiau kampe stovintį karstą. Laimei, jis buvo reikalingas vienam stambiam pareigūnui, kuris vargo, rašydamas aktą. Šalia jo stovėjo apgirtusi pikta senučiukė, apsigobusi skarele.
       – Nebespekuliuosi, motin, karstais, – paskelbė nuosprendį storulis. – Kitą kartą pagalvosi.
       Galop eilė atėjo ir man.
       – Šitam reikia iškviesti viršininką, – sududeno mane sulaikęs pareigūnas.
       Po minutės pasirodė išdžiūvęs, nedidelio ūgio žmogelis karininko antpečiais. Jis irgi buvo girtas.
       Pasišnibždėjęs su manuoju milicininku, priėjo arčiau.
       – Kodėl jūs apsivėmęs? – griežtai paklausė
       – Čia, viršininke, ne vėmalai, o kraujas, – atsakiau.
       – Nemeluokit, aš ką, nematau? – svyrinėdamas į šonus pagrasino viršininkas. – Jei čia būtų kraujas, mes jus jau prieš mėnesį būtume sulaikę.
       – Pešiausi su kate, – tyliai, lyg per išpažintį pratariau aš, – susikivirčijau su ja dėl metafizinių klausimų. Kas iš mūsų ilgiau pragyvens.
       – Pilieti, nebūkit chuliganas, suriaumojo antpečiuotasis, – sakykite. – Atsakykite, kodėl vėmėte ne ten, kur pridera, kodėl ne tam skirtoje vietoje perėjote gatvę?!!
       – Reiktų jam snukį išmalti, – man po ausim kvėptelėjo įmitęs policininkas krauju pasruvusiu veidu.
       – Laikykitės taisyklių, Bykovai, – nutraukė jį karininkas. – Pilieti, mokėkit baudą, ir taškas.
       – Kiek?
       – Na... puslitriui... pusantro rublio.
       Įspraudžiau jam į delną du rublius ir pasukau išėjimo link.
       – Pilieti, imkite kvitą, – man iš paskos nuskambėjo trūksmingas, gergžiantis balsas. – Pas mus čia ne koks bobturgis.
       Kažkas man kyštelėjo tuščią saldainių popieriuką. Paėmiau jį ir dingau pro duris.
       – Po galais, turiu gi sužinoti, kada aš mirsiu, – užblioviau gatvėje pats sau. – Nebeiškęsiu daugiau. Man turi būti aišku: mirsiu ar ne.
       Štai tada protą man nušvietė išganinga, ryžtą kelianti mintis. Pasišokinėdamas per balas, stengdamasis kuo daugiau apsitaškyti purvu, kad paslėpčiau kraują, nuskuodžiau tramvajaus stotelės link...
       Po pusvalandžio jau stovėjau prie bukinisto knygynėlio. Įžengiau į vidų su miglota ir neaiškia viltimi, kad gal pavyks surasti kokią nors užsigulėjusią knygelę apie ateities pranašystes.
       – Ar turit kokią knygą apie juodąją magiją? – paklausiau pardavėjos.
       Ji kilstelėjo akis ir, išvydusi purviną, kraujuotą mano veidą, iš baimės cyptelėjo ir, rodos, apsišlapino.
       Nekreipdamas į ją dėmesio, paskubomis ėmiau raustis knygose. Netyčia užgriebiau felčeriams skirtą žinyną, išleistą kažkur Kursko srityje
       Atsivertęs reikiamą skyrių, pirštu greit prabėgau eilutėmis ir apstulbau: šalia mano ligos simptomų, apie kuriuos šnibždėjo Sobačkinas, aprašymo buvo atspaustas ne baisusis žodis „vėžys“, o visai kiti – „vidurių užkietėjimas“. Apkvaitęs iš džiaugsmo, drebėdamas iš nekantrumo ir baimės, dar netikėdamas tuo, ką išvydau, murmėdamas: „Vis tiek nepatikėsiu, vis tiek negali būti, kad taip sektųsi“, ėmiau raustis storuose akademiniuose tomuose. Ir visur šalia manųjų simptomų buvo užrašyti džiaugsmu spinduliuojantys žodžiai „vidurių užkietėjimas“.
       Lyg girtas nusvirduliavau keletą žingsnių į šoną. Kampan įsispraudusi pardavėja spoksojo į mane siaubo kupinomis akimis ir panosėje lyg maldą niūniavo vaikiškos dainelės motyvą: „Tupi žvirblis kamine...“
       – Dabar Sobačkinui už viską atleisiu, – triumfavau aš, išėjęs į gatvę.
       Tačiau pirmasis džiaugsmo priepuolis greit baigėsi, o prieš tai patirtas siaubas bei nerimas nepraėjo be pėdsakų: dabar man norėjosi verkti – ilgai ir graudžiai žliumbti.
       Pavargęs, iki galo iškankintas įvirtau į kambarį.
       – Į ką tu panašus! – suklykė žmona.
       Iš pradžių ją lengvai pagąsdinau, kad susirgau vėžiu, po to išpasakojau viską: kaip man buvo sunku su šia liga, kaip vėliau išsiaiškinau, jog niekuo nesergu.
       – Nepyk ant manęs, juk užmušiau nėščia katę, – išsišiepiau, prašydamasis į jos glėbį. – Dabar mane sąžinė užgrauš.
       – Na ir kas. Vieni niekai, – žvaliai pareiškė žmona. – Na, iškrėtei kvailystę, kitą kartą taip nebedarysi.
       – Visur kažkoks siaubas, – šniurkščiojau aš. – Vienam bedradarbiui chuliganai ausį nurėžė...
       – O tau kas darbo, – pertraukė maniškė. – Jeigu, žinoma, nurėžė jam, o ne jai, – ir tiriamai pažvelgė man į akis.
       – Aišku, kad jam. Stambiam tokiam vyriškiui, – visas išraudęs sumekenau.
       Žmona atnešė kibirą vandens.
       – Negrąžinau kasininkei pinigų; jos vaikeliai dabar badaus, – neišlaukiau kartaus atodūsio.
       – O štai dėl šito tu tikras šaunuolis, – nudžiugo žmonelė. – Ne veltui kankinais nuo vėžio. Kiek ji tau permokėjo?
       – Dešimt rublių, – vėl paraudau ir ėmiau šniurkščioti, o pats slapta įsivaizdavau, su kokiu malonumu rytoj pragersiu tuos likusius penkiolika.
       – Na, viskas gerai, kas gerai baigiasi, – ramino ji. – Juk tiek prisikankinai tik dėl to, kad Dievas tave nubaudė. Už mane, kad nenorėjai parodyti man rytinės meilės...
       – Daugiau taip nedarysiu, – dar graudžiau pravirkau.
       – Taigi, mielasis, kitą kartą geriau klausyk manęs, – užbaigė žmona ir ėmė mane prausti. O aš tuo metu džiaugiausi savo stebuklingu išsigelbėjimu. Lyg glostomas kačiukas murkiau iš laimės ir bučiavau jos nuogas rankas.

       Vertė Darius Pocevičius

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt